Karalius žvejys (The Fisher King)

Aistė Pranckevičienė, 2008-09-15

Karalius žvejys (The Fisher King) – 1991 metais Terry Gilliam režisuotas filmas, pasakojantis dviejų gyvenime pasimetusių žmonių istoriją. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Jeff Bridge, Robin Williams, Mercedes Ruehl ir kt.

Šį filmą rekomenduoju temai apie psichikos sveikatą, normą ir patologiją. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad net filmo žanras – komedija / drama – rodo tą keistą reliatyvumą ir išplaukusias ribas, kurios būdingos ir sveikumui/nesveikumui. Tai filmas apie kaltę ir atleidimą, apie gelbėjimą ir išsigelbėjimą, norą padėti sau ir kitiems, psichikos ligomis sergančiųjų poreikius ir … Gralio paieškas.

Kalbant apie tai, ko iš filmo galima pasimokyti, filme rodomos dvi reakcijos į reikšmingą traumuojantį įvykį: užsitęsęs potrauminis stresas ir iš jo išsivystęs adaptacijos sutrikimas, lydimas probleminio alkoholio vartojimo, suicidinių tendencijų ir nepertraukiamos eigos katatotinė šizofrenija. Tačiau filme labai aiškiai juntama idėja, kad ne liga svarbiausia, o paprastas rūpestis vienas kitu.

3 Comments so far ↓

  1. 2008
    Sep
    16
    11:32
    Ugnyte

    Jei siam nelaiminga pasauli atvaizduojanciam filme nebutu buve komedijos elementu, buciau ridenus asaras visa laika, taciau, deka smaikstaus humoro, teko ir susigraudint ir nuosirdziai pasijuokt. Kas taip graudina? Kad skaudi patirtis zmones paveikia taip, kad jie nebegali pamatyti pasaulio kitomis akimis, viskas sukasi tik apie ju traumuojancius isgyvenimus ir jie tarsi iklimpsta juose. Visas ju gyvenimas turi ta tamsu atspalvi ir is to plaukia ju elgesys griaunantis juos pacius. Ir is tiesu, sis filmas parodo, kaip yra sudetinga paciam zmogui islipti is juodos, ji sukretusios ir pakeitusios jo pasauleziura bei elgesi, patirties. Zinoma, galima butu pamastyti, kad taip zmogus apsaugo save nuo skausmo. Bet matome, kad skausmas laksto paskui, ir zmogus patenka i savo paties sukurta kalejima.
    Siame filme mane dar patrauke moters ir vyro santykiu atvaizdavimas. Man tai standartinis lietuviu santykiu tipas. Moteryte myli, laukia, isklauso, palaiko ir supranta,vakariene pagamina, netgi savo krautuve turi ir islaiko Ta, kuris net savyje nezino ar ja myli, taciau, nepaisant to, jis su ja gyvena ir pasakyciau naudojasi ja. Moteri pavadinciau akla altruiste (del meiles),o vyra – puikiai matanciu egoistu.
    Dekui destyojai uz toki filma, kuris pakrato is vidaus.

  2. 2008
    Sep
    16
    11:45
    Ugnyte

    Dar truputis demesio kaltei. Mes greiciausiai esame ismokyti uz kalte save bausti arba padaryti kazka gero, kad kalte ispirti. Idomu, kad kalte siame filme pirmiausia bandoma ispirki lengviausiu budu,taciau nepavyksta ir tenka gerai papluseti, kad pagaliau kaltes vaiduoklis iskeliautu. Tikrai, gyvenime man teko susidurti su galybe atveju, kai zmones subjektyviai suvokdami kalte save bausdavo arba stengdavosi ja ispirti budami gerais, maloniais, darydami paslaugas. Taciau, kai zinai, kad gerumas ateina ne is mylincios sirdies, o is noro atsikratyti kalte, jis atrodo dirbtinas, o bausme atrodo baisiai kvaila, nes ji -destruktyvus kaltes atsikratymo budas, neparodantis ka reikia daryti kitaip, juo labiau, kai kalte yra subjektyvi ir neturi realaus pagrindo.
    Kazkodel musu nemokina atleisti sau paciam, kaip destytoja minejo, kad tai geras budas kaltei pasakyti “viso gero”. O jei ismoktume, tai gal issilaisvintume is savo paciu sukurtu panciu ir labiau save myletume?

  3. 2008
    Sep
    22
    16:37
    Alicija

    Labai taiklios pastabos Ugne, net nera ka cia pridet. As tik imesiu cia labai naudinga puslapi, kur galima butu daugiau pasiskaitinet apie PTSD-Potraumini stresa, kuri patyre pagrindinis sio filmo veikejas. Labai geras filmas… http://www.psychologymatters.org/ptsd.html