Klinikinė psichologija, kaip ir bet kuri kita psichologijos disciplina negalėtų vystytis be mokslinių tyrimų. Viso smalsumo pagrindas ir mokslinių tyrimų variklis yra sveikas skepticizmas, kuris padeda suabejoti teorijomis, nusistovėjusiais pagalbos būdais, skatina ieškoti efektyvesnių kelių klientui padėti.

Moksliniai tyrimai iš tiesų yra labai svarbūs, nes jie padeda išvengti spekuliacijų. Tokiu būdu sistemingai kaupiami duomenys, kurie padeda pastebėti ryšius, atpažinti priežastis ir pasekmes, suprasti bendruosius principus. Pavyzdžiui, psichoterapijos efektyvumą reikia tikrinti, nes vien psichoterapeuto įsitikinimas, kad ji veikia, to neįrodo. Tyrimai taip pat padeda išplėsti ir modifikuoti jau egzistuojančias psichologijos teorijas, įvertinti jų ribas ir naudingumą. Kita svarbi sritis – tyrimų metu kaupiamos žinios apie tam tikro elgesio ar sutrikimo raidos dėsningumus leidžia numatyti elgesį ateityje. Pavyzdžiui, jei mes žinome, kad gedėjimą išgyvenančiam žmogui ypač sunku yra ištverti reikšmingas šventes ir sukaktis, mes galime iš anksto tam ruoštis. Iš principo moksliniai tyrimai padeda mus kaupti žinias apie pasaulį. Kaip teigia Gilbert ir Irons (2005):

Tyrimai padeda mums kurti tikslesnius pasaulio modelius ir suprasti, kaip jis funkcionuoja, bet taip pat patikrinti mūsų  įsitikinimus ir prielaidas prieš tai, kai mes imam jomis naudotis.

Kodėl tai yra svarbu? Negi aš negaliu pats atsirinkti ir susiprasti, kas yra gerai, o kas ne? Iš tiesų mūsų įsitikinimus, profesinius sprendimus, mąstymą veikia daugybė veiksnių, kurių įtaką mes ne visada suvokiame. Tokių įtakų pavyzdžiai galėtų būti:

• Galios fenomenas – mes esame perdėtai linkę pasitikėti žymiais žmonėmis ir profesiniais autoritetais. Naujoms idėjoms kartais labai sunku įveikti nusistovėjusias nuostatas.
• Tyrimo užsakovo fenomenas – Tyrimų rezultatai ir publikacijos, kurias mes skaitome, dažnai priklauso nuo to, ką tyrėjai nori įrodyti, kuo nori mus įtikinti. Pvz.: vaistų efektyvumo tyrimai.
• Sociokultūriniai fenomenai – Kultūra lemia specifinius būdus, kuriais žmonės galvoja apie įvairias situacijas ir įvykius (pvz.: kinų medicina ir pasaulio suvokimas).
• Tyrimo prioritetų fenomenas – Tai, ką mes tiriame, dažnai remiasi ne poreikiais, o madingomis tendencijomis, autoritetų nuomonėmis ir t.t.

Taigi sveikas skepticizmas, yra labai svarbi klinikinio psichologo savybė, padedanti per greitai nepasikliauti gaunamomis žiniomis, o pirmiausia pasitikrinti, kiek ta informacija yra patikima. Yra trys esminiai kriterijai, kurie padeda įvertini psichologinės teorijos vertę:

• Gera teorija suteikia kryptį mūsų mąstymui ir nukreipia dėmesį į aspektus, kuriuos mums reikia suprasti.
• Tokia teorija padeda kelti hipotezes apie priežastis ir pasekmes. Tačiau reikia nepamiršti, kad hipotezė yra spėjimas. Taigi gera teorija suvokia savo ribas ir įvertina išimtis.
• Gera teorija turi būti pagrįsta įrodymais.

Nepaisant tyrimų gausos, iki galo patikrinti ir įrodymais pagrįsti psichologines teorijas yra sunku. Planuojant tyrimą reikia įvertinti daugybę faktorių atsakyti į daugybę kylančių klausimų. Pavyzdžiui:

• Ką mums reikia matuoti? – kintamųjų pasirinkimas. Šis klausimas yra sudėtingesnis nei atrodo, nes rodiklių gali būti daug ir jie gali kisti.
• Kas yra geras rezultatas? – jei matuojame pokyčius, gana didelė problema yra tai, kad ne visų tiriamųjų rodikliai gydymo eigoje kinta vienodai. Koks rodiklių pokytis mums bus reikšmingas?
• Ką mums duos blogi rezultatai? – ar tyrimas leis nustatyti, kas yra blogos prognozės prognostiniai veiksniai.
• Kiek “kokybiški” yra įrodymai, kuriuos mes gausime? – rezultatų patikimumas ir validumas. Tyrimo rezultatai gali priklausyti nuo vertintojų suderinamumo, savistabos gebėjimų, rezultatai gali svyruoti dėl natūralių savijautos svyravimų ar matavimo instrumentų patikimumo stokos.
• Kiek rezultatai gauti griežtai kontroliuotomis sąlygomis atspindi efektyvumą taikant metodus realiam gyvenime?

Kadangi pilnai sukontroliuoti visų aukščiau aprašytų veiksnių yra neįmanoma, moksliniai tyrimai tam tikra prasme yra nesibaigiantis procesas. Klinikinės psichologijos žinios yra kaupiamos siejant ir apibendrinant daugelio mokslinių tyrimų rezultatus, siekiant juos įprasminti ir pritaikyti praktikoje. Čia labai svarbu neprarasti ryšio tarp mokslo ir praktikos. Svarbios yra Gilbert ir Irons (2005) mintys, kurie teigia:

Moksliniai tyrimai yra žavus ir jaudinantis užsiėmimas, kuris lengvai gali virsti nusivylimu, jei per daug bus akcentuojami metodai ir statistika. […] tyrėjui daug svarbiau yra suprasti tyrimo klausimus ir gebėti mąstyti apie procesų ir fenomenų tarpusavio ryšius, nei žinoti, kaip “daryti mokslą”.

Priklausomai nuo tyrimo tikslų klinikiniuose tyrimuose gali būti naudojami patys įvairiausi tyrimo metodai. Toliau bus pristatomos tik pagrindinės metodų grupės, jų privalumai ir trūkumai, tačiau jokiu būdu neapimama visa galimų tyrimo metodų įvairovė.

Parengta pagal:

• Miles, J., Gilbert, P. (2005). A Handbook of research methods for clinical and health psychology. Oxford University Press.
• Trull, T.J. (2005). Clinical Psychology. (7th edt.). Wadsworth/Thomson Learning.
• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. (2004). Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley.