Elgesio kryptis psichoterapijoje

Karolina Čižauskaitė, 2008-10-02

Kas yra psichoterapija?

Tai stiprus ir įtakingas poveikio žmogaus asmenybei, jos vystimuisi, psichinei būsenai metodas. Šis poveikis gali padėti žmonėms išspręsti kliniškai apibūdinamas problemas, sumažinti kliniškai pasireiškiančių sutrikimų mastą arba visiškai juos panaikinti.

Pasaulyje yra apie 250 ar net daugiau psichoterapijos metodų ir jie visi yra kildinami iš svarbiausių asmenybės psichologijos teorijų, tokių kaip: psichoanalitinė, humanistinė, kognityvinė ir bihevioristinė.

Žmogus, kuris gali būti vadinamas biheviorizmo pradininku yra John Broadus Watson (1878-1958). Tai begalo protinga asmenybė, kuri būdama vos dvidešimt devynerių sugebėjo perimti JAV Džono Hopkinso universiteto profesoriaus pareigas.

20a. pradžioje psichologijoje vyravo sumaištis. Pagrindinė jos priežastis – nesutarimai dėl sąmonės esmės. Daug kas psichologiją laikė mokslu apie sąmonę. Su tuo nesutiko J.B.Watson, jis teigė, jog reikia atmesti introspekciją ir sąmonės kategoriją kaip psichologijos aiškinimo normą ir ragino psichologus pritaikyti elgesį kaip analizės vienetą.

Kas lėmė biheviorizmo atsiradimą?

  • Pirmasis pasaulinis karas lėmė dalies psichologų atsitraukimą nuo sąmonės tyrimų ir susidomėjimą objektyviais metodais, vertinančiais žmonių tinkamumą konkrečiai veiklai ir numatančiais jų elgesį tiek kariuomenėje, tiek darbe.
  • J.Watsono knyga “Psichologija bihevioristo požiūriu” (1919). Tai pirmasis sisteminis tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti. Joje jis pristatė psichologijos, kaip nepriklausomos gamtos mokslo, viziją. Jis sukūrė sistemą, kuri tapo daugelio vėlesnių bihevioristinių aiškinimų prototipu.

Elgesio terapija

Elgesio terapijos šalininkai abejoja, ar svarbiausia yra pažinti save. Jie mano, kad problemiškas elgesys yra rūpestį kelianti problema. Pavyzdžiui, per egzaminą jūs labai nerimaujate, bet dėl to, kad jūs žinote, kad nerimaujate, jūsų nerimas neišnyksta.

Šalindami fobijas ar seksualinius sutrikimus ET šalininkai per daug nesigilina į sutrikimų    vidines priežastis, jie tiesiog mėgina pakeisti žmonių mąstymo būdą ir netinkamą elgesį  veiksmingesniais mąstymo bei elgesio būdais.

Elgesio terapijos būdai

Klasikinio sąlygojimo metodikos

Pasak Pavlovo ir kitų, klasikinio sąlygojimo būdu mes išmokstame įvairaus elgesio ir emocinių reakcijų. Pavyzdžiui, jei klaustrofobinė baimė keltis liftu yra išmoktas atsakas į buvimą uždaroje erdvėje, tai gal tos baimės galima atsikratyti taikant blėsimo dėsnį? Net jei ryšiai tarp dirgiklių palaiko tik nepageidaujamą atsaką, ar negalima to atsako paveikti priešpriešiniu sąlygojimu?

Priešpriešinis sąlygojimas

Baimę keliančio dirgiklio susiejimas su nauju atsaku, kuris yra nesuderinamas su baimės jausmu. Pavyzdžiui, jei kartotinai siesime uždarą lifto erdvę su atsipalaidavimo atsaku, tai baimės reakcija gali būti pakeista.

Yra dvi priešpriešinio sąlygojimo rūšys:

  1. Sisteminio jautrumo mažinimas. Pavyzdžiui, vaikas bijojo kailinių objektų. Todėl kiekvieną kartą, kai jis atlikdavo kokius nors teigiamus jam veiksmus (valgydavo sausainius su pienu), į kambarį įnešdavo narvelyje tupintį triušį. Pradžioje jis jo visai nepastebėdavo, vėliau jį prinešdavo vis arčiau ir arčiau, tol kol jis sausainius valgyt pradėjo pasisodinęs triušį ant savo kelių.
  2. Aversinis sąlygojimas. Taikydamas sisteminį jautrumo mažinimą, psichoterapeutas siekia pakeisti neigiamą atsaką (baimės jausmą) į nepavojingą dirgiklį teigiamu atsaku (atsipalaidavimu). O taikydami aversinį sąlygojimą, psichoterapeutas mėgina pakeisti teigiamą atsaką į žalingą dirgiklį neigiamu (pasibjaurėjimo) atsaku. Pavyzdžiui, alkoholikų gydymas į alkoholį įpilant vaistų, kurie vėliau sukelia vėmimą.

Operantinis sąlygojimas keičiant elgesį

Operantinio sąlygojimo taikymas konkrečioms elgesio problemoms spręsti, vadinamas elgesio modifikacija. Ši psichoterapija suteikė vilčių protiškai atsilikusiems vaikams pasirūpinti savimi, autistams-bendrauti, schizofrenijos kamuojantiems-protingiau elgtis ligoninės palatose. Pavyzdžiui, norint ligonius išmokyti anksti atsikelti, nusiprausti ir pasikloti lovą, jiems duodamas paskatinimas, tarkime žetonai, kuriuos jie galės iškeisti į mėgiamus dalykus, tokius kaip saldainiai, televizoriaus žiūrėjimas. Taip skatinamas teigiamas elgesys, tačiau toks metodas turi ir minusų.

Pirmiausia kyla klausimas, kas bus, kai ligonis išeis iš ligoninės, ar jo teigiamas elgesys ir toliau bus skatinamas, o jei ne ar jis laikui bėgant neišnyks?

Kitas minusas tas, jog ar kas nors turi teisę kontroliuoti kitą žmogų, jo elgesį? Tie kurie naudoja žetonų metodą, atima iš žmonių tai ko jie nori ir nusprendžia, kokį elgesį jie pastiprins.

Comments are closed.