Kadangi Rodžerso teorija yra nedirektyvi, nėra metodo nerimo ar kitiems sutrikimams gydyti. Terapija vyksta klientui kalbant, o konsultatntui atspindidnt jo emocijas, pasisakymus.

Reikalingos sąlygos, kad tinkamai įvyktų konstuktyvus asmenybės pasikeitimas:

1. Du žmonės easntys psichologiniame kontakte;
2. Klientas, kurio vidiniai išgyvenimai neatitinka Aš koncepsijos ir dėl to jis yra pažeidžiamas bei jaučia nerimą;
3. Terapeutas yra kongruentus santikyje su klientu;
4. Terapeutas suteikiantis besąliginį teigimą palaikymą.

Psichologo vaidmuo

Šioje terapijoje psichologo pagrindinis vaidmuo – sukurti tinkamas sąlygas, kur klientas galėtų saugiai save tyrinėti. Rodžersas išskiria kelis pagrindinius faktorius, lemiančius tinkamą augimui santykio sukūrimą. Konsultantas privalo būti nuoširdus su klientu ir aiškiai suvokti savo jausmus. Tik būdamas pačiu savimi, konsultantas suteiks galimybė klientui nebijoti ir nagrinėti savyje slypinčią tikrovę. Taisyklė būti realiam (nuoširdžiam) galioja net ir tada, kai terapeutas jaučia, kad jo jausmai ar nuostatos neskatina teigiamų pokyčių. Antra sąlyga geram santykiui yra visapusiška pagarba klientui, jo požiūriams, nuostatoms; pripažinimas kliento, kaip vertingo asmens. Šis priėmimas padeda sukurti šilta ir saugų santykį. Žinoma, labai svarbus yra empatijos jausmas. Psichologas turi stengtis kliento problemas pamatyti kliento akimis ir jausti jas taip, kaip jaučia ir supranta pats klientas, o ne per savo patirties prizmę. Kai terapeutas jaučia, pripažįsta ir suvokia klientą bei jo jausmus, tuomet pats klientas yra laisvas tyrinėti save.
Taigi, terapijos metu konsultantas būna tik palydovas, kuris padeda žmogui tapti asmenybe. Pats individas yra geriausias žinovas savo situacijos bei savo jausmų, konsultantas atsiako visažinio vaidmens ir sukuria tinkamą kliento augimui santykį

Terapijos proceso tikslas

Terapijos proceso tikslas, pagal Rodžerso teoriją, yra tapimas pilnai funkcionuojančiu asmeniu. Rodžerso terapijoje labai mažai naudojama arba visai atsisakoma klausimų kalinėjimo, diagnozių, interpretacijų darymo, testų naudojimo, gyrimo ar peikimo, patarimų davimo, paslėptų jausmų atskleidimo. Esminiu terapijos akcentu yra laikomas gero santykio sukūrimas. Ir konsultanto tikslas yra sukurti santykį, kurį klientas galėtų panaudoti asmeniniam augimui. Rodžersas neatsižvelgia į kliento užsakymą ir neanalizuoja problemos, kurią gali norėti išspręsti klientas, jis tik teigia, kad terapija, su bet kokia kliento problema, vis vien turi tikslą keliauti link savo šerdies atradimo ir link saviaktualizacijos, artėjant prie pilnai funkcionuojančio žmogaus.

Kliento vidiniai išgyvenimai terapijos metu

Tuomet, kai psichologas sukuria tinkamą santykį – kliento viduje vyksta labai svarbūs procesai.
1. Visų pirma atsiranda potencialaus aš pajautimas. Jeigu individas save laikė vien vienokiu ar kitokiu, terapijos pagalba jis pastebi, kad jis ne visose situacijose yra toksai.
2. Vėliau klientas pajaučia draugišką santykį su konsultantu ir tai padeda be baimės gilintis į savo vidinius išgyvenimus.
3. Po draugiškumo pajutimo seka patikimo sau jausmas. Tai yra tiesiog džiaugimasis, kad esi tokiu asmeniu, kokiu esi; tai nėra pagyrūniškas ar gyvybiškas savęs mėgimas.
4. Paskui klientai prieina prie vienos iš svarbiausių idėjų Rodžerso teorijoje – suvokimo, kad žmogaus šerdis yra teigiama. Gilindamasis į save, asmuo pastebi, kad po antisocialiais jo troškimais (pvz. pakenkti kitam) slypi išties teigiamesni jausmai (kaip savęs gailestis). Taigi, kuo giliau asmuo gilinasi į savo vidinį pasaulį, tuo mažiau bijo, nes pastebi, kad giliai širdyje slypi ne pasaulį griaunantys, žvėriški instinktai, o socialūs, šilti jausmai.
5. Tapimas savuoju organizmu. Suvokus savo organizmo teigiamumą tampa nesunku juo vadovautis, tapti tuo, kuo esi iš tikrųjų, be jokių kaukių. Tapdamas tikru savimi asmuo išlaisvina savi vidinį „aš“, kuris yra konstruktyvus ir teisingas. Tapimas savuoju organizmu tai tapimas žmogišku asmeniu, kuris yra geras sau ir kitiems.

Pilnai funkcionuojantis asmuo

Rodžersas nurodo kelis svarbius dalykus, kas individą daro pilnai funkcionuojančiu asmeniu.
• Pirma, yra jausmų išgyvenimas. Jausmai turi buti išgyvenami iki kraštutinumo, kai yra leidžiama sau pasinerti į tą jausmą, kurį išgyveni, pilnai, visam, ir kad tuo metu, bet nieko daugiau nebūtį tik tas vienas jausmas, kuris jaučiamas.
• Kitas svarbus elementas – savęs atradimas patyrime. Tai yra toks procesas, kuris padeda atrasti savo esybės visumą, atsisakyti kaukių ir susivokti kurios tavo dalys yra tikrosios ir kurios yra tik sukurtos kaukės, kuriomis buvo apgaudinėjami kiti, arba net pats asmuo. Šis patyrimas dažnai būna skausmingas, patiriamas nerimas, ypač, kai žmogus supranta, kad tai, ką jis laikė savo asmenybės dalimi yra tik socialiai sukurta kaukė. Nepaisant to, tai būtina tapimo asmeniu dalis.
• Individas tapdamas asmeniu pasidaro daug atviresnis savo patirčiai, mažiau gyvybiškas. Tuomet žmogus „geba naujoje situacijoje priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, neiškreipdamas jos tam, kad atitiktų jo turimą išankstinį modelį“ (Rogers, 2005:112-113) Atvirai priimdamas patirtį žmogus gali tapti realistiškesniu ir nepasiduoti išankstiniam situacijos vertinimui, pagal turimas schemas, atsakyti rigidiškumo.
• Kuo toliau pažengęs tapimo funkcionuojančiu asmeniu procesas, tuo labiau žmogus pasitiki savo organizmu. Tuomet suprantama, kad sprendimus atlieka pats individas ir pasikliaudamas savo organizmu jis pasirenka tinkamą sprendimo kelią. Žinoma, Rodžersas sutinka, kad net pasikliovus organizmu galimas klaidingas sprendimas, vis tik asmuo, būdamas atviras patyrimui, greitai įsisąmonina klaidą ir ją ištaiso. Pasitikėdamas savuoju organizmu asmuo, susidūręs su problema, atsakymo ieško ne taisyklėse, ne kitų patarimuose, o savyje, savo šerdyje. Būdamas atviras patirčiai gali analizuoti atskiras detales bei sąmoningai tai įvertinti.
• Žmogus suvokia, kad įvertinimo šaltinis slypi ne išorėje, ne taisyklėse, o pačiame jame.
• Dar vienas labai svarbus dalykas pilnai funkcionuojančiam žmogui yra priimti tai, jog jis yra tapimo procese. Toks asmuo suvokia, kad stabilios būsenos beveik neegzistuoja, kad žmogus savo gyvenime yra tapimo kažkuo procese. Suvokimas, kad tu tik eini link siekiamybės gali neraminti, tačiau galiausiai suteikia drąsos.
Taigi , apibendrinus galime pasakyti, kad pagal Rodžersą, pilnai funkcionuojanti asmenybė yra toks žmogus, kuris nusiima savo kaukes, leidžia sau pilnai išgyventi jausmus, vadovaujasi, pasitiki savo vidiniu „aš“ ir supranta, kad yra nuolatinio tapimo procese.

Čia mes pastebime, kad nerimas labiausiai yra susijęs su savo kaukių suradimų, bei jų atsisakymu. Taigi galime teikgti, kad nerimas pasireškia kaip pasekmė, kuomet individas patiria vidinį konliktą, tarp savo vidinio “aš” ir to ko iš tikisi aplinka (aplinkiniai). Taip pat nerimas užima svarbią vieta šioje teorijoje, jis net pateikiamas, kaip viena iš salygų terapijai vykti. Mes galime pastebėti, kad nerimas yra tarsi signalas ir postūmis gilinis į save, bei atrasti tikrąjį savo “aš”, tai yra tobulėti ir tapti pilnai funkcionuojančiu žmogumi. Išvada: nerimas „išgydomas“ terapijos eigoje, koumet klientas atranda savo kaukes ir jas nusimetęs atranda tikrąjį save.

Literatūra:
1. Client-centered therapy. 2006. Harvard Mental Health Letter, Volume 22, Number 7, January.
2. Rogers, R. Carl. 2005. Apie tapimą asmeniu. Psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją. Vilnius, Via Vectra.