ASMENYBĖS SUTRIKIMŲ POŽYMIAI, TERAPINIAI PRINCIPAI IR HUMANISTINIS POŽIŪRIS

Rasa Misiukaitė, 2008-11-06

Asmenybės sutrikimus tiria ir analizuoja psichoanalizės, humanistinės, socialinės ir kitų šiuolaikinės psichologijos krypčių atstovai. Analizuodami asmenybės sutrikimus psichiatrai ir psichoterapeutai bando išskirti medikamentinius ir terapinius gydymo būdus bei pateikti išsamią įvairių sutrikimų klasifikaciją.

Kiekvienas asmenybės sutrikimas turi konkrečių vienodų ir skirtingų t.y. būdingų tik tam sutrikimui simptomų tačiau, kai asmenybės sutrikimą papildo kitas psichikos sutrikimas, požymių komponentas tampa daug sudėtingesnis, todėl tampa sunku nustatyti tinkamą diagnozę. Šiame darbe norėčiau pristatyti ir išanalizuoti ryškiausiai psichikos sveikatai pavojingus su itin ūmiais simptomais ir dažniau pasitaikančius asmenybės sutrikimus, kuriems vis ieškomi nauji gydymo ir pagalbos metodai.

Asmenybės sutrikimai – tai tokia psichikos sutrikimų rūšis, kuri pasireiškia nelanksčiu pastoviu mąstymu, elgesiu ir jausmais. Tokio žmogaus „teisinga“ sistema neatitinka realybės. Internetiniame žodyne „Vikipedija“ teigiama, kad elgesys yra „ego-sintoninis“. Mąstymo ir elgesio nelankstumas bei kitų neigiamų simptomų ir dispozicijų visuma sukelia rimtus bendro funkcionavimo, asmeninius ir socialinius sunkumus. Taigi, šiame darbe bus apibūdinami tokie sutrikimų tipai: asocialaus, emociškai nestabilaus, narcisistinio, prieštaraujančio neklusnumo, paranoidinio, priklausomo ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimai.

Remiantis knyga „Kriminalinio elgesio psichologija“, galima išskirti tokias asocialaus tipo asmenybės savybes: egocentriškumas, konfliktai, prasidedantys nuo pat vaikystės, konfliktinės situacijos mokykloje. Tokiems žmonėms būdingas nekritiškas mąstymas, jiems atrodo, kad jie visose situacijose ir visada yra teisūs. Sistemingas darbas jiems nepakeliamas. Jų neįmanoma perkalbėti, įterpti kito nuomonės, nes kitų žmonių nuomonės tampa tiesiog nesvarbi. Tokie žmonės linkę rizikuoti, nėra išvystyti jų atsakomybės poreikiai ir jausmai. Asocialūs asmenys gali pradėti vartoti alkoholį ar kitas narkotines medžiagas. R.Žukauskienė išskiria tokias asocialaus asmens ypatybes: impulsyvumas, neatsakingumas, irzlumas, nesugebėjimas laikytis visuomenėje egzistuojančių normų, pataikavimas ir manipuliacija kitais, nesugebėjimas planuoti ateities.

Internetiniame žodyne „Vikipedija“ emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas apibūdinamas tokiomis savybėmis: polinkis impulsyviai elgtis, neatsižvelgiant į pasekmes, atsiranda nestabilūs afektai. Išskiriami impulsyvus ir ribinis tipai. Impulsyviam tipui būdingas emocinis nestabilumas ir grėsminga elgesys, pasireiškiantis smurtu bei susilpnėjusia impulsų kontrole. Ribiniam tipui būdingas prastas savęs suvokimas, nuolatinis tuštumo jausmas, siekis palaikyti nestabilius ir įtemptus santykius dėl kurių gali kilti suicidinių ketinimų ir emocinės krizės.

Remiantis internetiniu žodynu „Vikipedija“ narcisistinio tipo asmenybei būdingi tokie klinikiniai požymiai: žmogaus sukurtos fantazijos, kuriose atsiranda neribota sėkmė, galia ir grožis; pavydumas, empatijos trūkumas ir arogantiškas elgesys.

Prieštaraujančio (opozicinio) neklusnumo sutrikimas turi asmenybės sutrikimų bruožų, tačiau yra priskiriamas emocijų ir elgesio sutrikimams. Jis pasireiškia dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taip pat yra nustatomas ir 9-10 metų vaikams. “Kriminalinio elgesio psichologijoje“ išskiriamos tai tokios požymių charakteristikos: vaikų priešiškumo demonstravimas suaugusiųjų atžvilgiu; priešiškas neklusnus destruktyvus elgesys, neatitinkantis normalaus vaiko elgesio sociokultūriniame kontekste; nuolatinis kitų erzinimas, ginčijimasis, pyktis, suaugusiųjų reikalavimų ir taisyklių neigimas.

Remiantis internetiniu žodynu „Vikipedija“, paranoidinio tipo asmenybės sutrikimą turinčiam pacientui būdingos karingos idėjos. Tokiam žmogui atrodo, kad idėja yra teisinga ir, kad prieš jį visi neigiamai nusiteikę. Jis nepakelia pasekmių ir jautriai reaguoja į bet kokius gyvenimo pokyčius ir trūkumus. Savo išgyvenimus ir patiriamus įvykius sieja su keistomis ir netikromis idėjomis. Šį sutrikimą turintys žmonės yra sensityvaus tipo, kveruliantai. Elgesiui taip pat būdingas ir fanatizmas.

Remiantis J.Striškaitės straipsniu „Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas: veiksminga nustatyto termino terapija“ galima teigti, kad priklausomo tipo asmenybės yra nesaugios, skurdžios ir prieraišios asmenybės, kurios be kitų žmonių įtikinimų ir patarimų negali priimti net menkiausių sprendimų. Galima išskirti tokias priklausomo tipo asmenybės formas: akivaizdi, subtili, adaptuota ir menkai adaptuota. Pagrindinis išreikštas jausmas – globos poreikis, kuris nulemia nesaugų, nesavarankišką, prieraišų ir paklusnų elgesį.

R.Striškaitė išskiria klinikinius komponentus, atspindinčius šio sutrikimo simptomus: kognityvinį, motyvacinį ir elgesio. Kognityvinis – pagal jį priklausomo tipo asmuo jaučiasi bejėgis, nevykėlis, nepasitikintis savimi, mano, kad už jį kiti žmonės yra kompetentingesni. Motyvacinis komponentas pabrėžia gebėjimą palaikyti stiprius ryšius tarp gynėjų ir globėjų. Pagal elgesio komponentą sustiprėja rizika būti atstumtam ir paliktam tam žmogui palankių ir svarbių asmenų. Minėtame straipsnyje įvardijamas gynybinis tarpasmeninio funkcionavimo modelis, kurį sudaro tokios negatyvios asmenybės savybės kaip nesaugumas, žemas savęs vertinimas, nesavarankiškumas, pavydas, pagalbos siekimas, nesugebėjimas išlaikyti savivertės, pasitikslinimai ir patikinimai. Pastarieji du elementai dar įvardijami kaip dažni perklausimai.

Priklausomam tipui būdingas nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir išsiskyrimo toleravimas. Teigiama, kad tokie asmenys norėdami sustiprinti emocinius ir socialinius ryšius bei sumažinti atstūmimo galimybę naudoja tarpasmeninių santykių palaikymo strategijas, tačiau jos nėra naudingos, nes gali lemti ir apimti aktyvų, ganėtinai agresyvų ir pakankamai kategorišką elgesį. „PTAS priklausomybė nulemia sunkumus asmeniniame gyvenime. Asmenybės, kurioms yra ryškių priklausomos asmenybės požymių, gerai funkcionuoti gali tik tuomet, jei turi palaikančią aplinką, gerus socialinius įgūdžius, gali kontroliuoti savo impulsus, priklausomybę gali išreikšti lanksčiai, atsižvelgdami į esamą situaciją.“ (J.Striškaitė).

Minėta autorė išskiria tokius diagnozės principus: priklausomybė ne visada gali būti pasyvi, t.y., kaip jau ir minėta, priklausomo tipo pacientas, norėdamas sumažinti riziką būti paliktas ir norėdamas padindinti priešiškumo jausmą, gali naudoti aktyvias dramatiškas strategijas, kurias sudaro tokie emocinių savybių elementai: išsiskyrimai, grasinimai, parasuicidiniai bandymai. Šios strategijos naudojamos, siekiant apsisaugoti. Kitas principas – savęs vaizdas ne visada atspindi realias asmens savybes. Be to, priklausomybė vertinama kaip nebrandumo požymis. Taip pat galima paminėti, kad priklausomybės stiprumas turi savų skirtumų ir priklauso nuo situacijos, pavyzdžiui, nuotaikų svyravimai gali padindinti priklausomybę.

Šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas, kaip teigiama internetiniame žodyne „Vikipedija“, pasireiškia tokiai bruožais: ekscentriškas elgesys, keisti įvykiai, afekto ir elgesio anomalijos. Afektas dažnai yra susiaurėjęs ir neadekvatus. Mąstymas yra magiškas, stereotipiškas ir patologiškai smulkmeniškas. Šizoidiniui tipui be vidinio prieštaravimo dar pasireiškia įkyrumai, kurie yra dismorfobinio turinio, o idėjos – paranoidinės ir panašios į kliedesius. Gali pasireikšti somatosensorinės ar kitokio pobūdžio iliuzijos, derealizacija ir depersonalizacija.

Jei giminėje yra sergančių šizofrenija žmonių, tai didesnė tikimybė, kad kuriam nors iš šeimos narių bus paveldimas šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas. Kaip asocialaus ar prieštaraujančio neklusnumo sutrikimai pasireiškia vaikystėje, taip ir priklausomo tipo sutrikimas pastebimas vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi brandaus amžiaus laikotarpiu, pasireikšdamas įvairiose situacijose, o kiti čia aprašyti asmenybės sutrikimai, sudarantys dar kitų psichikos sutrikimų  kompleksą, dažniausiai pasireiškia suaugusiame amžiuje.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimui parenkami įvairūs gydymo metodai ir terapijos principai. J.Striškaitės straipsnyje teigiama, kad PTAS simptomams įvertinti atliekami tokie psichologiniai tyrimai: struktūruota klinikinė apklausa, tarpasmeninis asmenybės sutrikimų tyrimas ir struktūruota apklausa, sukurta asmenybės sutrikimų diagnostikai. Diagnozuojant asmenybės sutrikimus būtina atsižvelgti į savęs vertinimą. Minėtame straipsnyje įvardijami du savęs vertinimo instrumentai: Milono klinikinis daugiaašis klausimynas ir asmenybės diagnostikos klausimynas.

Kuo naudinga terapija? Tokiems pacientams, kaip vardijama straipsnyje, yra sukurti tam tikri psichoterapijos metodai: padėti pacientui ir terapeutui nustatyti aplinkos veiksnius, nulemiančius priklausomą elgesį; būtina padėti pacientui išsiugdyti įgūdžius, kad galėtų efektyviau kontroliuoti impulsus. Pasak J.Striškaitė, priklausomo tipo pacientai linkę išreikšti daugiau nei vidutiniškai „pseudokritinių“ situacijų ir dažniau siekti kontaktų tarp seansų su psichoterapeutu ar psichologu.

Daugeliui asmenybės sutrikimų būdinga susicidinė rizika. Dažniausiai nurodomi asocialaus tipo ir ribinio tipo asmenybės sutrikimai. M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio straipsnyje „Savižudybės grėsmės įvertinimas ir pagalba esant asmenybės sutrikimams“ teigiama, kad jei kartu su asocialaus ir ribinio tipo asmenybės sutrikimai yra ir kitų psichikos sutrikimų, suicidinė grėsmė dar labiau padidėja. Teigiama, kad, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ištyrus 129 pavojingus suicidinio mėginimo atvejus, nustatyta, kad asocialaus tipo asmenybės sutrikimas diagnozuotas 34,9 proc. asmenims. Suicidinių grasinimų aspektu, asmenybės sutrikimai rodo ne tik realią, bet ir ne tiesioginę (norą atkreipti paciento į save  dėmesį) suicido grėsmę. Toks reiškinys yra vadinamas suicidine manipuliacija.

Minėtame straipsnyje teigiama, jog asmenybės sutrikimams yra būdinga suicidinė manipuliacija – tai elgesys, kuriuo pacientas siekia ne suicidinio veiksmo, bet sulaukti norimų savo socialinės padėties permainų: išvengti teisinės atsakomybės, skolų grąžinimo, pasaulinių nusikaltėlių atstovų keršto.  Asmenybės sutrikimams yra būdingi deriniai, kurie gali paskatinti suicidines mintis, agresyvų elgesį, neigiamas emocines būsenas ir padidinti simptomatiką.

J.Striškaitės straipsnyje primenama, kad būtina atskirti asmenybės sutrikimus nuo kitų sutrikimų, nors simptomų eiga yra panaši ir jie sutampa. Kai kurie asmenybės sutrikimų simptomai gali atitikti įvairių priklausomybių, nuotaikos, paniekos sutrikimų, ribinio tipo, histrioninio tipo, vengiančio (anankastinio) tipo, asmenybės sutrikimų simptomus. Taigi, nustatinėjant sutrikimų diagnozes, būtina atsižvelgti į psichikos ligų požymių panašumus ir skirtumus ir atlikti psichologinį įvertinimą. Asmenybės sutrikimai su suicidiniu elgesiu gali pasireikšti keli iš karto. Pavyzdžiui, M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio straipsnio duomenimis, suicidinio elgesio riziką didina tai, kai su asmenybės sutrikimais dar pasireiškia ir afektinių kai kurių nerimo sutrikimų, priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų. Asmenybės sutrikimų kartu su gretutiniais sutrikimais pasireiškimą lemia asocialūs ir pasyvūs asmenybės bruožai, ilgalaikis smurtas, ankščiau buvę suicidiniai bandymai, jaunas amžius ir netinkamas gydymas.

Apibūdinus visus asmenybės sutrikimus ir jų charakteristikas galima teigti, kad visiškai išgydančios terapijos nėra, jei žmogus pats nesugebės ir nenorės įveikti neigiamų emocijų ir stresinių situacijų. Remiantis humanistiniu požiūriu, žmogus iš prigimties yra geras. Taikant humanistinį požiūrį, esant asmenybės sutrikimams, galima ugdyti kritinį mąstymą, aktualus reikšmingas mokymasis, mokymasis iš patirties, būtina į klientą orientuota terapija.

C.Rogers knygoje „Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją“ aprašo reikšmingą mokymąsi, kuris yra susijęs su situacijomis, suvokiamomis kaip probleminėmis. Tai reiškia, kad žmogus su emocinėmis, psichologinėmis ar psichikos sveikatos problemomis, kreipdamasis į terapeutą, gali taip pat remtis reikšmingu mokymusi. Jis padeda aiškiau suvokti problemas ir įsigilinti į pasąmonę. Vienas iš terapinių elementų konsultuojant yra laisvas kliento pasirinkimas. Šią idėja propaguoja tiek humanistinės, tiek egzistencinės psichologijos tyrėjai. Pagal C.Rogers, žmogus su bazine prigimtimi turėtų būti kontroliuojamas arba ribojamas. Terapijoje tą bazinę prigimtį parodo atskleidžiami priešiškumo ir kiti antisocialūs veiksmai. C.Rogers teigia, kad žmogaus pagrindinis gyvenimo dėsnis yra bendradarbiavimas, o ne kova.

Kiekvienam asmenybės sutrikimui taikomi vis kiti konsultavimo būdai, nustatomos skirtingos priežastys, klientai vis kitaip interpretuoja esamas situacijas, yra aktyvūs arba pasyvūs pokalbio metu. Pavyzdžiui, priklausomo tipo asmenybės sutrikimą turinčiam pacientui svarbu keisti atsakomybę. J.Striškaitė pažymi, kad priklausomo tipo asmeniui terapijoje būdingos kontrperkėlimo reakcijos: pertekliaus fantazijos (tikėjimas, kad nesvarbu, kiek pacientas gaus paramos ar pritarimo, to niekada nebus gana) ir pastovumo fantazijos (tikėjimas, kad pacientas pasijus pakankamai jautriai apsaugančiame terapijos lauke ir niekada nenutrauks gydymo).

M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio teigimu asocialioms asmenybėms dažniausiai yra rekomenduojamos savitarpio pagalbos grupės, kurias sudaro tokių pačių ar panašių problemų turintys žmonės. Psichoterapeutų konsultacijos yra efektyvi humanistinė terapija, kurią sudaro Geštalt ir į klientą orientuota terapija. Anot C,Rogers, į klientą orientuotas požiūris rodo, jog psichoterapijos procesas yra unikalus ir dinamiškas patyrimas, kuris kiekvienam individui atrodo kitoks, nes kiekvienas žmogus į konsultaciją ateina su skirtingais išgyvenimais, skirtinga patirtimi, skirtingomis ligomis. Sunkių asmenybės sutrikimų atvejais taikomi ir psichosocialinės reabilitacijos metodai.

Kaip skelbiama tinklalapyje www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy  humanistine terapija besidomintys psichologai mano, kad asmuo yra unikalus ir sudaro nedalomą visumą, kurios harmonija ir balansas yra neatskiriami ir, kad kiekvienas asmuo turi teisę į pagarbą ir savarankiškumą. Asmuo psichoterapijas lanko tam. Kad priimtų teigiamus kryptingus sprendimus, rastų tinkamas strategijas problemoms išspręsti. Minėtame tinklalapyje rašoma, kad humanistinė terapija gali būti naudinga didinant asmens savęs vertinimą, taip pat siekiant įgyti didesnę kontrolę gyvenimo situacijose. Humanistinis konsultavimas susiduria su tokiomis problemomis, kai visiškai pilnai negali išspręsti netekčių, savigarbos ir atkaklumo konfliktų.

Pagrindinis terapeuto bruožas konsultavimo metu – kongruentumas. Kaip teigia C.Rogers, tai terminas, kuriuo sujungiami išgyvenimai ir įsisąmonimai, taip pat susiejamos ir įtraukiamos patyrimo ir sąmonės išraiškos.  Tačiau klientas turi ne tik perimti terapeuto žodžius, bet ir pats pasinaudoti savąja patirtimi. Pagal C.Rogers, patyrimo turiniui leidžiama patekti į sąmonę, visai nebandant jį paversti savęs dalimi arba susieti su kitu sąmonėje esančiu turiniu. Po psichoterapijos turintis sutrikimų asmuo, bendraudamas su naujais žmonėmis, atsidurdamas naujose situacijose tampa realistiškesnis. Jis pripažįsta realybę tokią, kokia ji yra. Toks žmogus jau gali toleruoti nevienareikšmiškumą.

Tinklalapyje www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy teigiama, kad humanistų terapija akcentuoja individo apsisprendimo gebėjimus. Terapeutai skatina klientus pripažinti gebėjimą priimti sprendimus patiems, kurie yra dabarties ir ateities kontekste.

Pacientai terapeutų dažnai prašo sumažinti emocinį diskomfortą. Todėl, vienas iš psichoterapijos tikslų yra palaikyti pozityvų kontaktą, pokalbį su klientu.  Tada klientas bus ne tik autentiškas, bet ir saugus, nes jis atmeta gynybiškumą ir rigidiškumą, kuriuos keičia didėjantis atvirumas. Klientas turi pasitikėti terapijos rezultatais, savarankiškai formuoti problemų sprendimus ir tobulinti socialinius įgūdžius. Mokydamasis iš patirties ir lankydamas terapijas asmuo turi išmokti situacijų kontrolės, vengti neigiamų išgyvenimų ir savęs paklausti: „Koks mano gyvenimo tikslas? Ko aš siekiu? Kokia mano gyvenimo paskirtis?

Apibendrinimas. Asmenybės sutrikimams būdingi mąstymo, elgesio ir emocijų pakitimai. Mąstymas gali būti iškreiptas, ne racionalus, smulkmeniškas, su nerealiomis idėjomis. Elgesys – fanatiškas, neadekvatus ir priešiškas. Turintys asmenybės sutrikimų žmonės dažnai siekia dėmesio, galimi konfliktai, gali pasireikšti suicidiniai mėginimai. Jų emocijoms būdingas nestabilumas, dažnas tuštumo jausmas, siauri afektai ir greita nuotaikų kaita. Suaugusiame amžiuje ir su kitais psichikos sutrikimais pasireiškia paranoidinis, šizoidinis, narcisistinis, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimai. Asocialaus ir priklausomo asmenybės tipo sutrikimai gali būti nustatomai jau vaikystėje, o prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas turi neigiamų asmenybinių savybių, bet priskiriamas prie elgesio emocijų ir socialinės raidos sutrikimų. Įvairiems asmenybės sutrikimams taikoma humanistinė terapija, akcentuojamas i klientą akcentuotas požiūris. Klientas privalo pats išmokti spręsti problemas, būti autentiškas ir atviras. 

LITERATŪRA 

  1. Rogers C., Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją.
  2. Striškaitė J., Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas: veiksminga nustatyto termino terapija. Nervų ir psichikos ligos.
  3. Šablevičius M., Jasulaitis M., Savižudybės grėsmės įvertinimas ir pagalba esant asmenybės sutrikimams. Nervų ir psichikos ligos.
  4. Žukauskienė R., Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius.

Comments are closed.