Iris
Aistė Pranckevičienė, 2008-11-11Iris yra 2001 metais režisieriaus Richard Eyre sukurtas filmas apie žymios airių kilmės rašytojos Iris Murdoch ir jos vyro John Bayley gyvenimą. Filmas paremtas J.Bayley atsiminimų knyga „Elegija Iris”.
Šis filmas galėtų būti tinkamas dviems klinikinės psichologijos temos. Iš vienos pusės, tai filmas apie senatvę ir Alzheimerio ligą, tačiau, kita vertus, filme svarbi ne tik liga, bet ir buvimas šalia sergančio žmogaus. Todėl siūlau šį filmą būtent temai apie gyvenimą kartu su psichikos liga sergančiu žmogumi.
Filmas Iris yra sudarytas tarsi iš dviejų pjūvių. Pirmasis pasakoja apie Iris ir John jaunystę (vaidina Kate Winslet ir Hugh Bennevill), jų pažintį, sudėtingus santykius, Iris pirmąsias publikacijas. Antroji plotmė – liūdnas pasakojimas apie senatvę, kai Iris suserga Alzheimerio liga (vaidina Judi Dench ir Jim Broadbent). Šioje siužetinėje linijoje rodoma, kaip liga keičia asmenį – talentinga, gyvybinga, temperamentinga Iris virsta bejėge, pasimetusia, nebegalinti ne tik rašyti, bet net ir kalbėti, būtybe. Tai ypač sunku ištverti jos vyrui, visą gyvenimą pragyvenusiame šalia ryškios ir už jį stipresnės žmonos. John charakteryje atskleisti daugumos su psichikos liga susidūrusių žmonių jausmai – bandymas ligą paneigti, su ja kovoti, sunkumas priimti besikeičiančią žmoną ir šeimos vaidmenis, ambivalencija, pyktis, kaltė, fizinis nuovargis, nesaugumas, liūdesys ir galiausiai kapituliacija prieš ligą, kurią lydi savotiškas susitaikymas.
Vienoje recenzijoje filmas buvo apibūdintas kaip angliškai lėtas ir pilkas. Aš su tuo nesutikčiau. Juk filmo spalvos yra ne tik kino juostoje, bet ir jausmuose, kuriuos filmas palieka.
Nov
11
Nors filmas sukasi apie pona Alzhaimeri, svarbiausia siame filme,man atrodo, yra Iris ir jos vyro isgyvenimai. Ponas Alzhaimeris yra baisus, kadangi veda zmogu tiesiai prie grabo lentos, su jo kompanija kito kelio nera. Man norisi susiguzti, kai pajauciu, kaip turetu jaustis tiek ja sergantysis, tiek salia jo esantis. Be to, tas bjaurus ligos progresas, naikinantis pati Zmogu (atminti, gebejimus, bendravima…) man rodos, yra dar nemalonesnis nei pati mirtis, nes matyti kita zmogu ir suprasti kad tai yrs nebe jis,reiskia isgyventi jo netekti jam dar sioj zemej esant. Iris – ispudinga asmenybe. Ir ji pradeda irti, nykti. Kol suvokia, pradeda pati stebetis ir jausti savo gebejimu nykima. Tarsi nyksta tai, kas ji pati yra, kadangi ji rasytoja.Nyksta tai, su kuo ji tapatinasi, su tuo ka ji dare visa gyvenima, kas ir yra jos gyvenimas. Beviltiskumo ir bevertiskumo jausmas.
Is tiesu, labai puikiai atskleidziami jos vyro isgyvenimai. Kaip jam yra sunku, kaip jis ivairiausiais budais bando su tuo kovoti,ignoruoti, susigyventi. To kulminacija, mano nuomone, buvo jo isreikstas pyktis, isiutis ir kartelis visury nakties lovoje. Is tiesu, artimas zmogus taip kaip ir sergantysis pakliuva i baisia situacija, kuria palyginciau su tokia: tavo rankos suristos, o tu matai, kai zudo tavo artima, ir negali nieko padaryti. Kiek beviltiskumo ir bejegiskumo.
Man tai labai aktuali tema pastaruoju metu. Todel dziaugiuos pamacius si filma.Deka jo supratau, kaip reikalinga padeti zmogui esanciam salia serganciojo. Ta pati, manau, galima pritaikyti ir fizine liga senganciajam ir jo artimiesiems.
Sep
15
temai, apie buvima salia psichikos liga sergancio zmogaus, patariu pasiziureti filma “Tetis” (Dad, 1989m)
Sep
15
Ačiū už pasiūlymą. Būtinai pažiūrėsiu.