„Menas – tai veidrodis, kuriame kiekvienas mato save.“ J.V.Getė

Meno terapija

Meno terapijos, dar tarptautiniu mastu vadinamos ART- terapijos, procesas paremtas tuo, kad žmogaus mintys ir emocijos yra užkoduotos pasąmonėje ir jos aiškiau išreiškiamos:

• vaizdais(dailės terapija),
• muzikos garsais(muzikos terapija),
• šokio judesiais(šokio terapija),
• dramos išraiškos metodais(vaidybos arba teatro terapija).

Čia svarbiausia – procesas ir žmogus, o menas naudojamas kaip nežodinės komunikacijos priemonė, kaip būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos.

 

Kodėl meno terapija taikoma senatvėje?

 

1. Menas gali būti naudojamas kaip terapinė priemonė pagyvenusių žmonių tarpe. Ji gali būti efektyvi, esant tiek fizinei, tiek ir proto negaliai.
2. Senyvo amžiaus asmenys dažniau turi emocinių ar jausmų raiškos sutrikimų, tad meno terapija kaip priemonė galinti padėti asmeniui, turinčiam sutrikimų, išreikšti savo jausmus, išlaisvinti užslopintas emocijas, jau išgyventus skaudžius patyrimus.
3. Pagyvenę žmonės skundžiasi kantrybės stoka, dažniau linkę save nuvertinti kaip paliegusius niekam nereikalingus senelius, taigi meno terapija gali padėti spręsti psichologinius konfliktus, ugdyti kantrybę, skatinti asmenybės augimą. Menas sudaro prielaidas asmens savirealizacijai, teigiamam savęs vertinimui.
4. Bendravimas, bei visuomeninė veikla pagyvenusiems žmoniems tampa ne tokia aktyvia bei aktualia veikla.Meninė, kūrybinė veikla suteikia pozityvių jausmų, skatina bendravimą kūrybiniame procese, palengvina adaptaciją kolektyve, bei visuomenėje.
5. Senatvėje intelektas ir kitos kognityvinės funkcijos pamažu sulėtėja, silpsta. Skirtingos meno šakos ugdo skirtingas intelekto rūšis, kaip antai: muzikinį, erdvinį, judesio, bendravimo ir kt. Be to, meninėje veikloje ugdomi suvokimo (analizės, lyginimo, apibendrinimo, vertinimo), kritinio mąstymo, problemų sprendimo bei kiti protiniai gebėjimai.

Menas laikomas tam tikra kalba ir komunikacijos priemone, kuriai suprasti bei vartoti reikia meninės ir estetinės kompetencijos. Meno kūriniai atveria savitą ir turtingą prasmių bei vertybių pasaulį, kurio pažinimas yra toks pat reikšmingas, kaip ir mokslinis, matematinis, religinis ir kt. pažinimas. Asmeniui gebant stebėti, išgyventi ir suvokti meno kūrinius, tenkinamas jo meninio pažinimo interesas, didinamas sąmoningumas, išplečiamos objektyviojo ir ypač subjektyviojo pasaulio pažinimo ribos.

Meninio ugdymo svarba itin padidėja kuriant intelektualią, kompetentingą ir kūrybingą žinių visuomenę, kurios egzistavimas susijęs su nenutrūkstama ženklų bei informacinių sistemų suvokimo, interpretavimo ir kūrybinių sprendimų priėmimo tėkme. Joje itin reikalingi tampa savęs ir kitų pažinimo bei savikontrolės įgūdžiai, gebėjimai prisitaikyti ir gerbti kitokį (dažnai skirtingą) mąstymo, darbo ir gyvenimo būdą, platus saviraiškos būdų (taip pat ir meninės bei estetinės) spektras.

 

Meno terapijos rūšys:

• Muzikos terapija
• Dailės terapija
• Šokio terapija
• Dramos terapija
• (Pramogų) Užimtumo terapija.

Muzikos terapija

„Muzika harmonizuoja protą, jausmus, kūną ir dvasią. Muzika nėra vien menas. Tai ir mokslas. Dažnai sakoma, kad muzika jungia abu žemės pusrutulius, visus žmones, kad tai – universali kalba.

Svarbiausias muzikos gydantis komponentas yra ritmas.

Sena moteriškė sirgo senatvine Alzheimerio liga. Ji neatpažino sūnaus, bet reagavo į populiarią amerikiečių dainelę, kurią dažnai grodavo jos jau miręs vyras.

„Ausis ne tik girdi. Ji vadovauja procesui, kai sutelkiame dėmesį į vieną objektą. Smegenys dirba aktyviai, yra užsiėmusios ir nuolatos filtruoja garsus. Vienus atmeta, kitus priima ir siunčia informaciją. Ausis – labai sudėtingas instrumentas, kuris privalo, kai mes bendraujame ir norime intymumo, atlikti selekciją: negirdėti garsų, kurių mums nereikia. Priešingu atveju, smegenys būtų be galo apkrautos ir mes negalėtume bendrauti.

Girdėjimas ir klausymas yra dvi skirtingos funkcijos. Ausis išbalansuoja garsus, suskirsto juos. Tai, ką ir kaip kalbame, priklauso nuo to, ką mes prieš tai girdėjome.

Muzika tą pačią akimirką geba keisti mūsų smegenų darbą. Ritmas tarsi kalba mūsų kūnu. Muzikos klausyti galima įvairiai. Ligoniai, kurie sunkiai vaikšto ar turi senatvės negalias, lengvai reaguoja į ritminę muzikos kalbą, tačiau gali visai nereaguoti į šneką.

 

Dailės terapija

Kitas būdas padedantis užimti senus žmones – dailės terapija. Anot T. Dalley (2004), senyvo amžiaus žmogumi galima laikyti kiekvieną pensinio amžiaus žmogų. Labai daug tokio amžiaus žmonių leidžia savo gyvenimą didelių ligoninių geriatrijos skyriuose, senelių namuose, prieglaudose ir panašiose įstaigose. Neišvengiamai vienas iš svarbiausių jiems rūpimų dalykų yra artėjanti mirtis. Nors žmonės ir nemėgsta apie tai kalbėti, tačiau ji, ypač seniems žmonėms, labai aktuali tema. Anot T. Dalley (2004), dailės realija išsirutuliojo dėl to, kad reikėjo rasti verbalinių bendravimo formų alternatyvas, sudaryti galimybes išreikšti save tiems, kuriems tai padaryti keblu, ir leisti pasakyti tai, kas nepasakoma. Vadinasi, dailės terapija gali būti labai naudinga dirbantiems su senyvo amžiaus ir nepagydomai sergančiais žmonėmis.

Dailės terapija gali padėti seniems žmonėms keletu aspektų.

Pirma – komunikacija vaizdais gali jeigu ne išvengti, tai bent jau apeiti draudimą ir leisti žmonėms išreikšti savo pyktį, susitaikymą arba mirties baimę priimtinu būdu. Juk paveikslai ne visada skiriami vienam konkrečiam asmeniui, tad paveiksle perteikti mintį yra lengviau.

Antra – nupieštu vaizdu galima išreikšti begalybę ir dviprasmybę taip, kaip kalba neperteikiama.

Trečia – regimieji vaizdai gali funkcionuoti daugeliu lygmenų ir vienu metu išreikšti akivaizdžiai prieštaraujančias mintis bei jausmus.

Vaizduojamasis menas gali labai tiksliai išreikšti abstrakčias savybes bei jausmus, o vienas iš dažniausiai ir sunkiausiai apsakomų jausmų yra fizinis skausmas. T. Delly (2004) pateikia pavyzdį, kaip reumatoidinio artrito kamuojama ligonė nupiešė gėlę, o paskui visą piešinį flomasteriu užbrūkšniavo plonomis retomis žaliomis linijomis. Vienos linijos buvo tiesios, kitos vingiuotos, ir beveik visos nukreiptos į viršų. Ji sakė, jog jos reiškia jos nuolat jaučiamą skausmą ir kad jai dar niekada lig tol nepavyko taip gerai paaiškinti, kaip išgyvenamas skausmas. Ji pasakė, kad nuolat kęsti skausmą yra visai tas pat, kas būti uždarytam kalėjime. Šiai senyvo amžiaus ligonei akivaizdžiai palengvėjo, perkėlus į išorę savo jausmus ir suradus savo savijautos atitikmenį.

Senyviems žmonėms gali būti svarbi ir kita dailės terapijos ypatybė, pasireiškianti tuo, kad nuosekliai piešiami ir kaupiami paveikslai gali atvaizduoti kitimą per tam tikrą laiką, t.y. kaip keičiasi jų pačių požiūris į ligą, senatvę, skausmą, praradimus, mirtį.

 

Užimtumo (pramogų) terapija

Užimtumo terapija – gydymo metodas, užtikrinantis žmonių kasdieninių įgūdžių ugdymą, pagerinantis jų kognityvines funkcijas, socialinę readaptaciją. Ji yra taikoma tam, kad į stacionarą patekę pacientai neprarastų kasdieninių įgūdžių ir grįžę atgal į visuomenę galėtų pagal galimybes pasirūpinti savimi. Skatinant jų savarankiškumą. Jos pagalba yra lavinama senyvo amžiaus pacientų, turinčių psichikos sutrikimų atmintis, gerinama dėmesio koncentracija.

Kaip vyksta darbas užimtumo terapijos metu? Darbas užimtumo terapijoje vyksta grupėse, kurios yra sudaromos pagal tam tikrus principus.

Kriterijai, pagal kuriuos yra sudaromos užimtumo terapijos grupės:

1) Psichikos sutrikimo pobūdį (diagnozė);

2) Psichikos sutrikimo sunkumą;

3) Kognityvinių funkcijų pažeidimo lygį.

Užimtumo terapijoje vykdoma veikla apima tiek fizinių įgūdžių (grupinės mankštos, sportiniai žaidimai), tiek protinės veiklos lavinimą (meno, muzikos terapija, kūrybiniai žaidimai).