Psichologiniai sunkumai vaikystėje

Aistė Pranckevičienė, 2008-11-25

Kodėl svarbu skirti pakankamai dėmesio vaikų problemoms? Praktiškai visos psichologinės teorijos, pavyzdžiui, psichodinaminė, elgesio, kognityvinė ir kt., ar net ir biologinės teorijos pripažįsta, kad vaikystės patyrimas ir vystymasis yra nepaprastai reikšmingi suaugusiojo psichikos sveikatai. Tačiau vaikai turi mažiau galimybių gauti psichologinę, socialinę ar materialinę pagalbą, nes yra priklausomi nuo suaugusiųjų. Dažnai tai, ar vaikui bus suteikta pagalba, daugiausiai priklauso nuo suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, mokyklos psichologų dėmesio ir supratingumo, nei nuo realaus vaiko problemų lygio.

Kokios problemos būdingos vaikams? Vaikystei būdingi psichikos sutrikimai paprastai skirstomi į dvi grupes:

  • Eksternalizuoti sutrikimai – jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Apima dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, elgesio sutrikimus. Šie sutrikimai būdingesni berniukams.
  • Internalizuoti sutrikimai – būdingi į patį vaiką nukreipti išgyvenimai ir elgesys, pvz.: depresija ir kiti nuotaikos sutrikimai, socialinis atsiskyrimas, nerimas. Būdingesni mergaitėms.

Tačiau iš tikro daugelis vaikų patiria abiejų tipų simptomus. Psichikos sutrikimų, pasireiškiančių vaikystėje sąrašas yra ilgas.

  • Protinis atsilikimas
  • Psichologinės raidos sutrikimai (kalbos, specifiniai mokymosi, judesių, mišrūs)
  • Įvairiapusiai raidos sutrikimai (autizmas, Rett’o, Asperger’io sindromai ir kt.)
  • Hiperkineziniai sutrikimai (aktyvumo ir dėmesio sutrikimais, hiperkinezinis elgesio sutrikimas).
  • Elgesio sutrikimai (nesocializuotas elgesio sutrikimas socializuotas elgesio sutrikimas, prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas ir kt.)
  • Mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai.
  • Emocijų sutrikimai (atsiskyrimo nerimas, fobijos, socialinis nerimas, konkurencija tarp vaikų šeimoje).
  • Socialinio bendravimo sutrikimai (mutizmas, prieraišumo sutrikimai)
  • Kiti sutrikimai (tikai, enurezė, mikčiojimas, mitybos sutr. ir kt.)

Išsamiai išnagrinėti vaikystės laikotarpį ir jo problemas reikėtų atskiro kurso. Toks kursas yra Mokyklinės psichologijos magistrinėje programoje. Kadangi apie raidos sutrikimus dalis iš jūsų jau girdėjote specialiųjų poreikių vaikų psichologijos paskaitose, šioje dalyje plačiau apsistosiu ties elgesio ir emociniais sutrikimais, su kuriais psichologui tenka susidurti bene dažniausiai.

Elgesio sutrikimai

Elgesio sutrikimams vaikystėje būdingas elgesys, kuris neatitinka įprastų socialinių normų. Toks elgesys dažnai yra nelegalus (pvz.: rūkymas); gali būti būdinga agresija, smurtas prieš žmones ar gyvūnus, turto niokojimas; melavimas; vogimas. Dažnai blogėja santykiai su artimaisiais, pasitaiko bėgimas iš namų, pamokų praleidinėjimas. Sumažėjusi emocijų kontrolė, būdingi pykčio priepuoliai, iššaukiantis, provokuojantis elgesys, nepaklusnumas.

TLK-10 skiria kelis elgesio sutrikimų tipus, pagal tai, kaip jie pasireiškia:

  • Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje
  • Nesocializuotas elgesio sutrikimas – žymus nesugebėjimas įsijungti į bendraamžių grupę.
  • Socializuotas elgesio sutrikimas – dažnai būdingas įsitraukimas į delikventine veikla užsiimančių bendraamžių grupę.
  • Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas – ryškus prieštaravimas, suaugusiųjų erzinimas, tačiau dažniausiai be realios agresijos.

Elgesio sutrikimai vaikystėje dažnai yra susiję su gausybe lydinčių problemų, tokių kaip mokymosi sutrikimai, bendravimo sutrikimai, piknaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, nerimas ir depresija. Mergaitės, turinčios elgesio problemų dažniau turi lydinčių psichikos sutrikimų nei berniukai, nors berniukams elgesio sutrikimai būdingi tris kartus dažniau. Taigi mergaitėms elgesio sutrikimai dažnai reiškia žymiai didesnę patologiją.

Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metu, vėliau paplitimas mažėja. Elgesio sutrikimai vaikystėje siejami su antisocialiu asmenybės sutrikimu suaugusiojo amžiuje. Tačiau apie pusę vaikų, turinčių elgesio problemų asmenybės sutrikimo neišvysto. Manoma, kad taip yra dėl to, kad patys elgesio sutrikimai gali būti skirtingi savo prigimtimi. Dalis elgesio sutrikimų yra pastovūs gyvenimo bėgyje. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trijų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Kiti elgesio sutrikimai pasireiškia išimtinai paauglystės laikotarpiu. Sutrikimai ryškėja paauglystės laikotarpiu, nors anksčiau vaikas savo elgesiu neišsiskyrė. Suaugusiojo amžiuje grįžtama prie “neprobleminio” elgesio stiliaus. Manoma, kad tokius elgesio pokyčius sukelia vadinamosios “brandos žirklės”, t.y. neatitikimas tarp fizinės ir psichologinės brandos.

Elgesio sutrikimai siejami su tam tikrais biologiniais faktoriais, tokiais, kaip paveldėjimas. Tačiau duomenys apie paveldėjimo įtaką yra labai prieštaringi. Manoma, jog įtaką daro ir genetiniai, ir aplinkos faktoriai, aplinkos faktoriai turi truputį didesnį svorį. Taip pat gali būti, kad paveldimas ne pats sutrikimas o tam tikri jo aspektai. Pvz.: tikrai paveldimas agresyvus elgesys, tačiau kiti elgesio sutrikimai (vogimas, bėgimas iš namų) ne. Didesnis paveldimumas nustatomas, jei sutrikimai prasideda ankstyvoje vaikystėje. Taigi, greičiausiai paveldimas tam tikras temperamento tipas, kuris sąveikoje su kitais biologiniais sunkumais, santykiais su šeima ir aplinka lemia sutrikimo vystymąsi.

Tiriant elgesio sutrikimų turinčius vaikus taip pat nustatomi tam tikri neuropsichologiniai sutrikimai ar nepakankamumas: blogi verbaliniai įgūdžiai, blogos vykdomosios funkcijos (problemos analizė, sprendimų numatymas, vykdymas), atminties sunkumai. Ankstyva sutrikimo pradžia dažnai yra susijusi su šiek tiek žemesniu bendru intelektu.

Ne mažiau svarbūs elgesio sutrikimams vystytis yra psichologiniai ir socialiniai faktoriai. Dažniausiai minimi šie:

  • Sutrikusi moralinių normų raida. Šie vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir reikalingą savivaizdžiui.
  • Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
  • Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje. Kadangi agresyviu elgesiu dažniausiai pasiekiama savo tikslų, toks elgesys gauna pastiprinimą ir yra užfiksuojamas.
  • Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūros, nuoseklios disciplinos stoka. Tokių tėvų vaikai nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, todėl jis pastiprinamas.
  • Kognityvinės klaidos – prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Į tokią “provokaciją” reaguojama agresija. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti yra agresyvūs. Didėja agresija ir atstūmimas.
  • Draugų įtaka – bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Draugų atstūmimas dažnai sukelia agresija.
  • Sociodemografiniai faktoriai – žemas ekonominis statusas, tėvų nedarbas, žemas išsimokslinimas, sutrikę santykiai šeimoje ir subkultūra, kurioje elgesio nukrypimai yra priimtini.

Elgesio sutrikimų korekcijai gali būti taikomi įvairūs psichologiniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui,

  • Tėvų rūpestingumo ugdymas (Parental Management Training) – elgesio terapijos metodas šeimai. Šeimos nariai yra mokomi paskatinti socialų, o ne asocialų elgesį. Tai gerina tėvų/vaikų santykį, nes vaikams skiriama daugiau dėmesio, o tai mažina agresyvumą ir asocialų elgesį.
  • Multisisteminis gydymas – intensyvi pagalbos sistema, į kurią siekiama įtraukti įvairius sluoksnius: vaiką, šeimą, gimines, draugus, kaimynus, mokyklą, bendruomenę. Tikslams pasiekti naudojami elgesio, kognityvinės, sisteminės šeimos terapijų ir atvejų vadybos principai. Siekiama atrasti stipriąsias vaiko ir šeimos savybes, įvertinti sutrikimo kontekstą. Toks pagalbos būdas yra efektyvesnis nei individuali psichoterapija.
  • Kognityvinė psichoterapija – vaikai mokomi problemų sprendimo įgūdžių ir agresyvaus elgesio kontrolės (pvz.: provokuojančioje situacijoje išmokti atsitraukti, sakyti sau raminančius žodžius ir t.t.). Įgūdžiai išbandomi vaidmenų žaidimų metu. Kita kognityvinės terapijos kryptis – moralumo ugdymas. Vaikai mokomi spręsti moralines dilemas, aptaria jas grupėse, svarsto, kaip jas spręstų kiti žmonės. Individualių intervencijų trūkumas – jų efektas trumpalaikis, jei nekeičiama aplinka, kuri skatina ir palaiko netinkamą elgesį.

Emocijų sutrikimai vaikystėje

Įvairūs emociniai sunkumai vaikystėje yra santykinai įprasti ir nebūtinai yra susiję su psichikos sveikatos problemomis suaugusiojo amžiuje. Daugelis vaikystės emocinių sutrikimų yra normalios raidos kraštutinumai (pvz.; visi vaikai bijo įvairų dalykų, tačiau kai kurie šiek tiek stipriau). Taip pat geras dalykas yra tai, kad visų emocinių sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, gydymo prognozes yra geresnės, nei prasidedančių suaugusiojo amžiuje.

Emociniai sutrikimai vaikystėje gali būti įvairūs:

  • Atsiskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje – vaikas bijo atsiskirti nuo tėvų, jaudinasi, jog atsiskyrus jam ar tėvams nutiks kažkas blogo.
  • Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje – konkrečių situacijų ar daiktų baimė.
  • Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje – pastovi svetimų žmonių baimė.
  • Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas – labai stiprus pavydo jausmas atsiradus kitam vaikui šeimoje, ryškūs emociniai sutrikimai lydimi psichosocialinių problemų.

Emocinių sunkumų vystymasis vaikystėje yra glaudžiai susijęs su santykiais šeimoje. Dalis nerimo ir baimės kyla iš savisaugos instinkto, kurį vaikas atsineša jau gimdamas. Vis dėlto, maži vaikai taip pat ir mokosi nerimauti, stebėdami ir reaguodami į savo tėvų reakcijas (pavyzdžiui iš raidos psichologijos žinomas skardžio eksperimentas). Patirties veikiamos emocijos tampa vaiko savireguliacijos priemone. Nerimastingesni yra tie vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų lengvai sujaudinamas, jautrus. tačiau ne mažiau svarbus ir auklėjimas. Nerimastingi dažniau būna vaikai, kurių mamos stipriai kontroliuojančios, direktyvios, skatinančios priklausomybę nuo tėvų. Taip pat jei vaikas turi žemą aš veiksmingumo jausmą – nerimas kyla, jei vaikas jaučiasi negalintis kontroliuoti situacijos.

Pagalba emocijų sutrikimų atvejais. Norint padėti vaikui, kuris kenčia nuo nerimo ar emocijų sutrikimų, labai svarbu į juos žvelgti rimtai, nesiekti jų sumenkinti ar nureikšminti. Svarbus yra leidimas vaikui kalbėti apie savo nerimą ir baimes. Kadangi vaikai nerimauti išmoksta, tai baimes įveikti padeda modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai. Pavyzdžiui, filmuotos ar vaizdinės medžiagos naudojimas vaikams turi žymiai didesnį poveikį nei paaiškinimai; vaikams savo baimes lengvai padeda įveikti bendraamžiai.

Įveikiant vaikų emocinius sunkumus efektyvūs yra ir kiti kognityviniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui, sisteminis nujautrinimas – vaikas mokomas atsipalaiduoti (pvz.: galvoti apie malonų įvykį), o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas. Arba savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo. Relaksacijos užsiėmimų metu vaikas mokomas ramiai kvėpuoti. Taip pat mokomas pagirti save ir performuluoti neigiamas mintis į teigiamas. Vaizduotėje siūloma įsivaizduoti, kaip vaikas įveikia nerimą keliančias situacijas.

Naudingas gali būti tiesiog vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką. Taip pat emocijų ugdymas, kurio metu vaikas mokomas būti atidesnis savo jausmas, pastebėti įvairius savo išgyvenimus. Vaikui siūloma pildyti savistabos lapą, kuriame nuotaika pažymima veiduku ar kitu simboliu. Kartu su tėvais aptariama, kas nuotaiką sukėlė. Bandoma pastiprinti elgesį, kuris sukelia teigiamus jausmus.

Pagalba šeimai. Tam tikrais atvejais vaiko sutrikimas nuo jo paties beveik nepriklauso ir yra šeimos problemų atspindys. Šeimos terapija yra pagrįsta sistemų teorija, ir šeimą suvokia tam tikrą sistemą, kurios visi elementai sąveikauja tarpusavyje. Terapijoje siekiama pakeisti ne vieną individą, o sąveiką tarp sistemos elementų ir šeimą kaip visumą.

Psichologas dirbantis su šeimai siekia pažinti šeimos subkultūrą, istoriją, ir bendravimo taisykles. Atspindėti šiuos savo pastebėjimus šeimos nariams, ir tuo pat metu išlikti nešališkam ir nesiidentifikuoti nei su vienu šeimos nariu. Psichologas siekia išsiaiškinti, kaip kiekvienas šeimos narys supranta problemą ir padėti šeimos nariams vieniems kitus geriau suprasti ir priimti.

Šeimos terapija gali būti labai skirtinga, priklausomai nuo terapinės mokyklos ir psichologo darbo stiliaus (plačiau apie tai mokysitės kitą semestrą šeimos psichologijos kurse). Štai keli šeimos terapijos tipų pavyzdžiai:

  • Jungtinė šeimos terapija – tuo pačiu metu konsultacijoje yra visa šeima, psichoterapeutas užtikrina bendravimą ir padeda palaikyti ryšius tarp šeimos narių. Viena iš žymiausių tokio darbo stiliaus psichoterapeučių yra Virginia Satir.
  • Konkurencinė šeimos terapija – psichoterapeutas susitinka su visais šeimos nariais individualiai.
  • Bendradarbiaujanti šeimos terapija – kai visi šeimos nariai lankos pas skirtingus psichoterapeutus. Psichoterapeutai susitinka ir aptaria šeimą kaip visumą.
  • Elgesinė šeimos terapija – šeima suvokiama kaip pastiprinimų sistema. Psichoterapeutas padeda nustatyti elgesį, kurį reikia stiprinti bei padeda atrasti būdus, kaip geriau tai daryti. Kognityvinėje-elgesio šeimos terapijoje klientai mokomi savistabos, mąstymo ir analizės įgūdžių, naujų problemų sprendimo būdų, derybų ir t.t.

Nors atrodytų, kad šeimos terapija yra efektyviausias įmanomas pagalbos metodas, tam tikrais atvejais ji nėra rekomenduojama. Šeimos terapijos siūloma atsisakyti, jei:

  • Šeima yra labai problemiška, sutrikusi ir didelė tikimybė, kad terapija bus nesėkminga;
  • Kada vienas šeimos narys nemotyvuotas ar priešiškas;
  • Reikia įvertinti ar terapija nebus žalinga ar per daug skausminga kietiems šeimos nariams, ar jie turi pakankamai psichologinių išteklių priimti informaciją, kuri gali paaiškėti terapijos metu;

Be to svarbu atsiminti, kad terapijos procesai keičia pačią šeimą. Jei šeimos nariai ar vienas narys lanko individualias konsultacijas, šeimos iširimas yra dažnesnis nei tuomet, kai konsultacijas lanko visa šeima. Terapijos metu gali paaiškėti, kad tikrasis pacientas yra kitas šeimos narys. Taip pat labai sunku atsakyti, kokia šeima yra “normali”, kyla daug sunkumų psichoterapeutui kai jam reikia konfrontuoti su jo supratimu neadaptyviomis šeimos nuostatomis ar elgesiu.

Literatūra:

  • Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.
  • Nasvytienė D. Vaiko elgesio ir emocinės problemos. Vilnius: 2005.

Comments are closed.