Dovilė Kalkauskaitė, Laura Kuliešiūtė, Rūta Maziliauskaitė

,,Mes susiduriame su intelektiniu iššūkiu. Mes tampame tyrinėtojais, įsitraukusiais į didžiausią ir sudėtingiausią ieškojimą- žmogaus dvasios raidos ir palaikymo ieškojimą. Ranka rankon su pacientais mes mėgaujamės didelių atradimų malonumu – tai ,,aha” patyrimas, kai nesugretinami fragmentai staiga darniai susieina. Kartais mes esame lyg pribuvėjos gimstant kažkam naujam, išsilaisvinančiam ir iškeliančiam‘‘ (Yalom, 2007, p.249).

Tikriausiai nerastume bent kiek psichologija besidominčio žmogaus, kuris nežinotų Irvin‘o Yalom‘o. Tai žmogus ne tik apdovanotas aukso medaliu už įnašą į grožinę literatūrą, bet ir medikas, psichoterapeutas savo ilgametę, net 35 metų darbo patirtį perduodantis jaunesniems kolegoms. Nepaisant stulbinamos karjeros, Irvin‘o Yalom‘o gyvenimas nebuvo lengvas. Gimus žydų, imigravusių iš Rusijos šeimoje, gyvenimas JAV etniškai sunkiame rajone buvo sudėtingas. Tėvai sunkiai dirbo, nebuvo išsimokslinę žmonės, tačiau tai būsimam psichiatrui – psichoterapeutui ir daugelio knygų autoriui nesukėlė problemų. Jį žavėjo knygos, kurios ir buvo pagrindinė aistra ir prieglobstis nuo atšiauraus aplinkinio pasaulio. Nepaisant gyvenime patirtų sunkumų, I. Yalom‘as daug pasiekė – dirbo Baltimorės, Tripler General ligoninėse, bei profesoriavo viename prestižiškiausių JAV, Stanfordo universitetų, kur praktikavo individualiąją ir grupinę psichoterapiją.

Kaip jau buvo minėta, autorius turi 35 metų darbinę patirtį, tačiau kaip jis pats teigia, jo terapinė odisėja truko net 45 metus. I. Yalom‘ui teko „ragauti“ ortodoksinės froidistinės psichoanalizės, dirbti su Charles‘u Rycrot‘u, Pat‘u Baumgartner‘iu, Rollo‘u May‘umi bei dalyvauti daugelyje kitų terapijų. Visgi, nors Yalom‘as jaunesniesiems specialistams pataria nesivadovauti terapinių krypčių dogmomis, pats dirba pagal egzistencinę-humanistinę kryptį. Tikėjimas žmogumi, jo sugebėjimais, autentiškumu, noras padėti pacientui įveikti kliūtis susidūrus su egzistencinėmis duotybėmis yra pagrindiniai aspektai dirbant terapijoje. Plačiau su autoriaus biografija galima susipažinti šioje nuorodoje.

,,Terapijos dovana“- viena iš daugelio autoriaus knygų, tačiau joje perteikiama patirtis žavi ir eilinį skaitytoją, ir psichoterapiją ar psichologiją studijuojantį jaunąjį specialistą. Orientuodamasis į būsimus terapeutus ir pacientus, kuriems ir skiriama ši knyga, autorius jos skyrius dalija į keturias dalis, kur analizuoja atskiras svarbias temas. Jose apžvelgiami terapeuto ir paciento santykiai, nagrinėjamos mirties, laisvės, nerimo, sapnų svarbos temos, paliečiami klausimai apie galimas terapijoje slypinčias problemas ir galiausiai svarstoma, kokie pavojai ir nauda gali laukti terapeuto psichoterapijoje. Nors knyga baigiama apžvelgiant terapeuto vaidmenį terapijoje, svarbu paminėti, su kokiomis problemomis susiduria pacientas. Yalom‘as teigia, jog „Viskas, kas įvyksta yra naudinga terapijai“ (Yalom, 2007, p.52), tad paciento nerimas, susijęs su terapija ir jos pradžia yra viena unikaliausių temų. Nors autorius daug neanalizuoja paciento nerimo, tačiau mano, jog nerimo priežastimis yra susidūrimas su „egzistencinėmis duotybėmis“ bei nuslopintais instinktais, traumuojančiais įvykiais. Nerimo temą Yalom‘as paliečia ir kalbėdamas apie mirtį bei laisvę. Autorius teigia, jog susidūrimas su mirtimi ar galvojimas apie ją, gali kelti gyvenimo prasmės klausimą, kuris kartu susijęs su laisve ir asmeniniu apsisprendimu. Laisvės turėjimas ir jos siekis taip pat yra nuolat lydimas nerimo. Sprendimo priėmimas ir alternatyvų atmetimas visada lydimas nerimo, kančios, abejonių. Kitas svarbus klausimas, susijęs su nerimu, yra paties terapeuto nerimas, kuris atsiranda šiam išgyvenant su terapija susijusius jausmus, tačiau jų neišsakant. Na, o šią temą apie nerimą geriausiai galima apibendrinti Yalom‘o terapijoje naudojamu gan nevienareikšmiška A. Kamiu citata: „Patikėk manimi, žmogui sunkiausia atsisakyti to, ko jam iš tikrųjų nereikia“(Yalom, 2007, p.157)

Kaip jau buvo minėta, ši knyga yra tarsi mokymo vadovas psichoterapeutams, taigi, nepaisant to, jog Yalom‘o darbo metodai dažnai atrodo itin unikalūs, visgi knygoje pateikiama nemažai metodikų, kuriomis gali remtis specialistai asmeninėje praktikoje. Svarbiausias metodas, į kurį autorius atkreipia daugiausiai dėmesio, tai „čia ir dabar“ principas. Yalom‘o teigimu, „čia ir dabar principas yra pagrindinis terapinės galios šaltinis, derlinga terapijos žemė, geriausias terapeuto draugas“ (Yalom, 2007, p. 61). Tad, pirmiausia, kiekvienas terapeutas turėtų orientuotis į turinį- išsakomus žodžius ir problemas, bei procesą- terapeuto-paciento santykius ir jų vystymąsi. Taip pat, kaip teigia pats knygos autorius, santykio užmezgimui, nerimo mažinimui galima naudoti atitirpdančias technikas, tokias kaip, kritimas pasitikint, „didžiausia paslaptis“, praėjusio susitikimo vaidinimas, kritikos išsakymas grupės vedėjams- studentams. Užmezgus šiltesnius ir artimesnius santykius galimos „kas aš esu“, neformalaus vaidmenų žaidimo, „tuščios kėdės“ technikos. Be visų naudojamų technikų, reikia paminėti ir tai, jog, Yalom‘o nuomone, savianalizė, savęs atskleidimas pacientui, savo klaidų pripažinimas, ankstesnės terapinės patirties analizė gali būti labai svarbūs aspektai terapijos sėkmei užtikrinti.

Apžvelgus visą knygą, galima pastebėti, jog ji užburia savo paprastumu, kyla jausmas, jog autorius sėdi šalia ir pačiais šilčiausiais žodžiais perduoda sukauptą patirtį. Yalom‘o orientavimasis į terapeutus, jų rengimą, kvalifikaciją, taip pat susirūpinimas tinkama psichoterapijos ateitimi, tarsi įpareigoja būsimą specialistą patvirtinti autoriaus lūkesčius. Mintys apie tikėjimą žmogaus unikalumu, jo gebėjimais, tarpusavio santykių svarba, bei požiūris į pacientą kaip į draugą, kaip pats Yalom‘as sako „kelionės draugą“, turėtų būti ypatingai motyvuojančios ir skatinančios pacientą patikėti terapijos galia. Visgi, knygoje pateikiamos idėjos kelia ir nemažai abejonių. Autoriaus teigimu, knyga skiriama būsimoms terapeutų ir pacientų kartoms, tačiau pastebėti autoriaus kreipimąsi į pacientą yra sunku. Galima netgi bandyti teigti, jog autorius kaip tik baugina pacientą daug kalbėdamas apie terapeutus, naudojamas technikas. Taip pat svarstytina yra tai, jog neaiškų, kaip būsimą pacientą gali paveikti informacija apie taip, kaip nustatyta diagnozė ilgainiui gali pasirodyti netinkama. Yalom‘as, analizuodamas garsių psichologų darbą, pateikia pakankamai intriguojančius faktus apie naudotus netinkamus metodus ar pažeistus etikos principus, dėl ko, skaitytojas gali suabejoti psichikos sveikatos specialistais ir jų metodikų efektyvumu. Įdomi mintis ir apie tai, jog Yalom‘as stengiasi atsiriboti nuo asmeninio žmogaus patyrimo už terapijos ribų, o orientuojasi į terapijoje vykstančius santykius ir iš to darydamas išvadas sprendžia apie galimas žmogaus problemas gyvenime. Taip pat terapiją grindžia „čia ir dabar“ principu, tačiau skatina ypatingai svarbius dalykus analizuoti tuomet, kai pirmieji žmogaus jausmai skaudžiu klausimu jau būna nuslopę, tad kyla klausimas, kodėl jausmai neanalizuojami iš karto. Be to, žinant situaciją visuomenėje psichinės sveikatos atžvilgiu, sunku įsivaizduoti, jog būtų galimybės terapeutui apsilankyti paciento namuose ar pasikalbėti su kitu pacientui svarbiu asmeniu.

Visgi, baigiant knygos apžvalgą, reikia paminėti, jog „Terapijos dovana“ yra unikalus I.Yalom‘o darbas, todėl kiekvienas psichologas, psichoterapeutas ar tiesiog šiaip gyvenimo prasmės ieškantis žmogus turėtų turėti ją savo lentynoje ir, svarbiausia, širdyje bei kasdieninėje veikloje…

Literatūra:

• Yalom I. (2010). Autobiographical Note. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/bio/
• Yalom I. (2010). Books. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/gift/intro
• Yalom I. (2007). Terapijos dovana. Vilnius: Alma Litera.