Živilė Išganaitytė, Vaida Raudonytė, Gintarė Raštutytė

Erichas Fromas (1900 – 1980) – vienas iš neofroidizmo ir froidomarksizmo filosofinių srovių kūrėjų. Žmogus sukūręs radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas gimė Frankfurte prie Maino, žydų ortodoksų šeimoje. Jo motina, buvo iš Rusijos emigravusio rabino duktė. Ericho tėvas Naftali irgi buvo rabinų sūnus bei anūkas. Tad nuo pat gimimo jį supo patriarchinė-ikikapitalistinė kultūrinė aplinka.

1918 m. Frankfurto universitete ėmė studijuoti teisę, tačiau po dviejų semestrų metė ir Heidelbergo universitete pradėjo studijuoti sociologiją. 1922 m. ten, vadovaujant A. Vėberiui, apsigynė filosofijos daktaro disertaciją ir pradėjo savo, kaip psichoterapeuto karjerą. Vėliau mokslus tęsė Berlyno institute, kur susipažino su Frieda Reichman. Ši pažintis turėjo gana didelės įtakos Fromui. Frieda gana greitai E.Fromą sudomino psichoanalize. Pažintis su Frieda, buvusia 10 m. vyresne, peraugo į meilę ir pasibaigė vedybomis. Tačiau kartu jiedu pragyveno tik 4 m., nors draugiškus santykius išlaikė visą gyvenimą. 1934m. persikėlė į JAV dėl nepalankių politinių aplinkybių. Daug metų dirbo Niujorko, Kolumbijos ir Jeilio universitetuose. 1950m. persikėlė į Mechiką ir iki pat pencijos ten dirbo Meksikos nacionalinio universiteto (UNAM) profesoriumi.1 Pablogėjus sveikatai persikėlė į Šveicariją ir ten gyveno iki pat mirties.

E. Fromo pažiūros:

• Vystė humanistinės etikos teoriją.
• Jo pažiūrų pagrindas rėmėsi Talmudu, kurį jau gerai žinojo vaikystėjė, o vėliau jį analizavo dar papildomai.
• Fromas meilę laikė vidine kūrybine jėga, o ne – emocija. „Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos“.
• Šeštąjame dešimtmetyje. nutolo nuo Z. Froido psichoanalizės teorijos ir jai būdingo biologistinio determinizmo sukurdamas radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas pagrindine pasąmonės galia laikė egzistencinį nerimą, t.y. poreikį susieti save su pasauliu ir išvengti vienatvės.
• Savo koncepciją E. Fromas pavadino radikaliuoju humanizmu, kuris pasireiškia kova prieš žmogų valdančias iracionalias jėgas.
• Nuostata “būti” perteikia nuolatinį vystymąsi, amžiną tapsmą. Tai pats gyvenimas. Orientacija į “turėti” reiškia gyvenimo suvaržymą, o ribiniu atveju – gyvasties žūtį, esamos padėties įtvirtinimą, ledinį sustingusios amžinybės šaltį.
• Pilniausi ryšiai su pasauliu nustatomi meilės ir kūrybinio darbo dėka.

Plačiau apie E.Fromm’o biografiją ir pažiūras galima skaityti šioje nuorodoje.

Pagrindinės idėjos analizuojamos knygoje “Pamiršta kalba”

• Knyga bando parodyti, kad simbolinė kalba yra savarankiška ir vienintelė žmonijos sugalvota universali kalba.
• Simbolinės kalbos, bei sapnų prigimtis, jų reikšmė dabartiniame ir ankstesniame laikmetyje.
• Froido ir Jungo požiūrių į sapnus analizavimas.
• Sapnų aiškinimo istorija ir menas.
• Simbolinės kalbos pasireiškimas mituose, pasakose, ritualuose ir romanuose.

Simbolinė kalba daugiausia pasireiškia mituose ir sapnuose, todėl trumpai pateiksime jų aiškinimą remiantis knyga. Mituose kaip ir sapnuose yra paslėpta daugybė simbolių. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje mitai buvo suprantami dviem būdais. Pirmasis – mitai yra kūrybingos vaizduotės produktas. Antrasis – teigia, kad mituose atskleidžiama tikri istoriniai įvykiai. Tačiau šiuo metu dėmesys yra perkialiamas į mito filosofinę ir religinę prasmę, pasitelkiant turinį kaip simbolinę kalbą. Mokslininkai kurie įnešė didelį indėlį į mitų aiškinimą bei supratimą yra J. Bachofenas ir Z. Froidas . J. Bachofenas nagrinėdamas mitus įžvelgė jų visapusisišką prasmę (tai yra religinę, filosofinę, psichologinę ir istorinę). Froidas mituose įžvelgė iracionalius žmogaus potraukius, pasitelkęs simbolių aiškinimą.Vienas iš pavyzdžių, kaip simboline kalba aiškinami sapnai, yra Froido bandymas aiškinti „Edipo karaliaus“ mitą. Pagal Froidą mitas rodo pasąmoninį kraujomaišos troškimą. Fromas, remdamasis Froido simbolių aiškinimo pagrindu, bei J. Bachofeno teiginiais apie matriarchalinę kultūrą, aiškina visą tragediją apie Edipą ( „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“) kiek kitaip. Fromas šios trilogijos temą pateikia, kaip tėvo ir sūnaus konfliktą dėl valdžios, o ne kraujomaišą. Autorius aiškindamas simbolinę mito prasmę nurodo – matriarchalinio ir patriarchalinio principų kovą dėl valdžios. Matriarchalinis principas pagrįstas kraujo ryšiu, žmonių lygybe, pagarba gyvenimui bei meile. „Patriarchalinis principas vertina saitus tarp vyro ir žmonos , tarp valdančiojo ir pavaldinių, pirmagimio teisė išlieka aukščiau už kraujo saitus.“ Galiausiai šį mitą aiškindamas Fromas nurodo žmogaus garbinimo ir žmogiškųjų ryšių šventumą iškeitmo į nehumaniškus, autoritarinius reikalavimus, bei pabrėžia šios kaitos svarbą.

Kaip ir mitų, taip ir sapnų aiškinimas priklauso nuo teorinio požiūrio. Skirtingi požiūriai apie sapnų reikšmės suvokimą egzistuoja jau mažiausiai tris tūkstančius metų. Pirmosios pastangos aiškinti sapnus, buvo juos traktuoti kaip tam tikrus nuo kūno atsiskyrusius sielos nuotykius ar net vaiduoklių balsus. Senovės rytų kultūrose sapnai pagrinde buvo suvokiami kaip pranešimai, atsiųsti dieviškosios jėgos. Tačiau kiek vėliau sapnai pradedami aiškinti kaip psichologinis reiškinys ir pats sapnas mėginamas aiškinti kaip paties sapnuotojo dvasios išraiška. Vienas iš pirmųjų, teigiančių, kad sapnuose greičiausiai pasireiškia racionalios ir iracionalios jėgos, buvo Homeras. Kiek skirtingai manė Sokratas, kuris laikėsi nuomonės, kad sapnas atspindi žmogaus sąžinės balsą, kurio svarbu klausytis ir vykdyti jo nurodymus. Visiškai kitokios pozicijos laikėsi Platonas, kurio pasekėjąs yra būtent Froidas.

Jis teigė, kad sapnai yra laikinos ir baisios mūsų asmenybės dalies išraiškos. Dar kitokio požiūrio laikėsi Aristotelis, kuris manė, kad miego metu žmogus sugeba kur kas tobuliau stebėti organizmo procesus ir sapnuose mes planuojame, nagrinėjame veiksmų principus daug aiškiau nei dieną. Šviečiamojo amžiaus filosofai labai skeptiškai žiūrėjo į sapnų aiškinimą, pagrįstą dievo atsiųsta žinia. Vienas iš tokių, tai Kanto požiūris, kad sapne nebūna įžvalgų, o tuo labiau šventųjų apsireiškimų. Galiausiai paties Fromo nuomonė apie sapnų reikšmę atitinka Bergsono teiginiui, kad yra skirtumai tarp miego ir būdravimo būsenų. Tik skirtingai Bergsonas manė, kad miegodami mes niekuo nesidomime ir būnam neabejingi tik somatiniams dirgikliams, o Fromas tvirtina, kad miegant mus vis tik domina mūsų norai, baimės, tik mes jų nenaudojam tikrovės valdymui.

Vienareikšmiškai teigiama, jog sapnų aiškinimas yra tikras menas, kurio nėra lengva išmokti, o ir įgudus vis kyla neaiškumų. Fromo manymu, vienas iš sunkumų aiškinant sapnus yra būtent sugebėjimas atpažinti, ką reiškia sapnas, kokią žinią jis „neša“. Kitas, abejonė ar būtina aiškinant sapną remtis sapnuotojo asociacijomis. Galiausiai, kiek svarbu sapno turinį sieti su sapno išvakarių įvykiais. Tačiau neabejojama, kad kiekvienas sapnas yra kažkuo reikšmingas, jei tik sugebama jį išaiškinti, o tam gali labai pasitarnauti, pavyzdžiui informacija apie sapno autoriaus praeitį. Bet ir neturint jokių žinių apie sapnuotoją, galima nemažai pasakyti apie sapno prasmę, nes dažnai jie būna išreikšti universaliais simboliais. Universalumas išlieka ne tik sapnų prasmėse, bet ir jų rūšyse. Kiekvienas yra sapnavęs košmarų, kuriuose būtent pasireiškia visiems žinomas jausmas, tai nerimas. Pasak Froido, nerimo sapnų turinys yra iracionalių troškimų išsipildymas. Tos aiškinimas kelia abejonių, bet apžvelgus nerimo sapnų skirstymą į tris rūšis, paaiškėja, jog ši nuomonė nėra jau tokia sunkiai suvokiama. Pirma, manoma, kad užslėptas sapno turinys yra iracionalaus noro išsipildymas, pvz. kai žmogus trokšta daryti tai, kas jam kenkia. Antra, pats troškimas nėra savigrioviškas, tačiau jo išsipildymas sukelia nerimą kitoje protinės veiklos sistemos dalyje. Kitaip, sapną sukelia troškimas, o šis jau nerimą. Ir trečia, tai kai žmogus bijo tikros ar įsivaizduojamos grėsmės gyvybei. Todėl pastarosios nerimo kategorijos sapnas nėra troškimų išsipildymas, jame išreiškiama frustracijos baimė. Taigi sapnuose, dažnai labai ryškiai atsispindi nerimas, kurį mes jaučiame būdravimo būsenoje. Tačiau sapnuose jis pasireiškia netiesiogiai ir jo atskleidimui galima pasitelkti Fromo minimą simbolių kalbą.

Knyga lengvai skaitoma, parašyta nesudėtinga kalba, todėl ją gali suprasti ir skaitytojai neturintys specialių psichologinių žinių. Ją verta perskaityti dėl bendro supratimo apie sapnus, jų reikšmę mūsų gyvenime. Knyga naudinga tuo, kad joje pateikiama ne tik Fromo, bet ir Froido bei Jungo požiūriai, todėl galima palyginti skirtingus požiūrius ir iš jų išplaukiančius skirtingus aiškinimus. Knygoje pateikiama daug pavyzdžių, kurie suteikia gilesnį supratimą. Šią knygą verta perskaityti dėl savęs pačių, nes suprasdami savo sapnus geriau save pažinsime.

PAPILDOMA LITERATŪRA:

• Fromas E. Menas Mylėti. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/mm1.htm (2010 10 05).
• Erichas Fromas. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/fromm.htm(2010 10 03).