Laura Petkevičiūtė, Eglė Kuprytė ir Sandra Mazilevskytė

Alfredas Adleris (1870-1937) buvo austrų medicinos daktaras ir psichologas. Jis geriausiai žinomas kaip Individualiosios psichologijos pradininkas.Adleris buvo gerai pažįstamas su S. Freud’u. Psichoanalizės tėvas 1902 metais pakvietė Adlerį prisijungti prie neformalių diskusijų grupelių, vadinamų “trečiadienio susirinkimais”, kurios buvo pradžia psichoanalitiniam judėjimui. Po aštuonerių metų Adleris tapo Vienos Psichoanalitikų Asociacijos prezidentu, tačiau juo buvo neilgai. Po metų dėl nesutarimų su Freud’u (savų įdėjų, neatitinkančių Freud’o požiūrį, siūlymu; kai kurių psichoanalizės idėjų neigimu) jis turėjo palikti organizaciją. Atsiskyrimas nuo psichoanalizės judėjimo paskatino jį įkurti savo Individualiosios Psichologijos draugiją. 1937 metais Alfredas Adleris mirė Aberdyne skaitydamas paskaitą.

Adleris labiausiai prieštaravo Freud’o idėjai apie psichoseksualinį vystymąsi. Pasak Adlerio, galios ir kompensacijos poreikis kur kas gilesnis nei vien dėl libido kylantys poreikiai. Jis pabrėžė socialinės aplinkos reikšmę individui. Jau gimusį kūdikį sieja bendrystės jausmas su šeima. Socialinis interesas reiškia domėjimąsi kitais, siekį jiems padėti. Vis dėlto dėl įvairių gyvenimo aplinkybių, aplinkinių elgesio sutrinka santykis su kitais, atsiranda menkavertiškumo jausmas, kuris dar atsiranda dėl fizinių defektų, lepinimo, atstūmimo.

Menkavertiškumą, pasak Adlerio, jaučia kiekvienas. Šis jausmas skatina mus judėti pirmyn, siekti pranašumo, todėl tai nėra vien neigiamas reiškinys. Žmogaus bandymas pademonstruoti galią dar atsiranda dėl jo garbėtroškos, t.y. jautimosi svarbesniu už kitus. Ypatingai svarbus galios demonstravimas, nes taip žmogus jaučiasi saugus, mažiau pažeidžiamas.

Vaikystė svarbi psichikos raidoje. Žmogus iki 5 metų susikuria savo asmeninį požiūrį į pasaulį ir aplinkinius, kuris skatina tikslo atsiradimą (gyvenimo stilių). Šis tikslas yra nesąmoningas, tačiau daro įtaką visam individo elgesiui.

Pasak Adlerio, asmens psichikos raidai svarbu gimimo eiliškumas. Pirmagimiai būna laukiami, tačiau gimus antrajam vaikui, šie patiria atstūmimą ir kenčia nebūdami dėmesio centre. Antrasis vaikas neturėdamas patirti nei atstūmimo, nei išaukštinimo, tampa sėkmingiausiu šeimos vaiku. Jauniausias vaikas būna daugiausiai lepinamas, mylimiausias, todėl yra egocentriškas, mažai jaučiantis kitus.

Pagrindinis tikslas terapijoje yra terapeuto bandymas suprasti kliento psichiką, paslėptas simptomų priežastis. Terapeutas bando padėti klientui įveikti garbėtroškumą, nevisavertiškumą, skatina socialinį kontaktą, elgesio sąmoningumą. Kadangi psichikos raidai svarbiausia vaikystė, Adleris pabrėžia tėvų auklėjimo svarbą. Reikia vaiką laikyti lygiaverčiu, skatinti jo bendravimą su aplinką, vengti lepinimo ir atstūmimo.

Pagrindinės idėjos nagrinėjamos knygoje „Žmogaus pažinimas“ yra žmogaus psichika, socialinė aplinka, vaiko padėtis visuomenėje, nevisavertiškumo jautimas ir pripažinimo siekis, lyčių santykiai, žmonių būdo bruožai bei įvairūs afektai. Knygoje individas nagrinėjamas pabrėžiant aplinką bei vaikystės pirmuosius patyrimus. Pagal Adlerį, žmones būtų galima suskirstyti į tuščiagarbius – siekiančius galios bei į bendruomeniškus. Tai tarsi du kontinuumo poliai, todėl pas kiekvieną žmogų yra tam tikro bruožo daugiau. Knygoje daugiau nagrinėjamas tuščiagarbiškumas/garbėtroškimo, galios aspektas, kadangi būtent šie požymiai trukdo žmonėms gyventi santarvėje ir bendrystėje.

Garbėtroškos nesugeba efektyviai spręsti konfliktų, kadangi jie nejaučia užuojautos kitiems žmonėms, yra linkę susitelkti tik į save ir savo poreikius, o aplinkinius laiko tik įrankiais jų tikslams pasiekti. Taip pat tokie asmenys nuolat siekia pranašumo prieš kitus, jiems svarbu pareikšti savo nuomonę, nors jos niekas neklausia, mėgsta įsivelti į konfliktus vien todėl, kad įrodytų savo teisumą. Garbėtroškos lengvai patiria nesėkmę, nes aplinkiniai nemėgsta tokių žmonių, todėl jie tampa atstumti arba išjuokti. Susidūrę su tokia krizine situacija, dauguma tokio tipo žmonių atsitraukia ir gyvena kaip atsiskyrėliai:

„Tūnodami namie, neprivalėdami niekam pateikti ataskaitos jie gali puoselėti iliuzijas ir net paremti savo samprotavimus, ko būtų galėję pasiekti, jei kažkas būtų buvę kitaip“ (Adler, 2008, 170 psl.).

Taip pat krizių metu tokie asmenys linkę į somatinius sutrikimus. Pavyzdžiui, jei savo tikslo, t.y. galios jiems nepavyksta pasiekti senais būdais, tokie asmenys pasitelkia ligą, patologiškas baimės būsenas,  taip priversdami aplinkinius pasilikti greta, juos globoti ir jais rūpintis. Dar vienas būdas, kuriuo sprendžia krizines situacijas – tai vengimas, kuris dažnai pasireiškia taip pat per ligą. Pavyzdžiui, vaikinas prieš egzaminus pradėjo šnekėti, jog viskas nustojo jį dominti taip pat priekaištavo tėvams, jog jie sugriovė jo gyvenimą. Tai buvo dingstis išsisukti nuo egzamino, nes garbėtroškai yra be galo svarbu įrodyti savo galią, ir jeigu jaučia, jog gali nepasisekti, pasirenka pasitraukimą. Šiuo atveju, kaltindamas aplinkinius bei dingusį susidomėjimą viskuo, jis išvengia savigarbos sugriovimo, nes gali pasiteisinti, jog jei ne tokios aplinkybės, jis būtų išlaikęs egzaminą. Įvairūs būdo bruožai, tokie kaip: pavyduliavimas, godumas, neapykanta, užsisklendimas, baikštumas, neryžtingumas ar net kuklumas taip pat priskiriami prie galios siekimo bei tuščiagarbystės.

Knygoje savižudybė minima retai, tačiau aiškinama, jog savižudybe, kaip ir vienatvės baime ar  kitomis ligomis siekiama galios bei reikalaujama aplinkinių dėmesio, tarsi teigiama, jog man reikia nuolatinės priežiūros. Taip pat autorius savižudybę sugretina su pykčio priepuoliu, kadangi esant pykčio priepuoliui, vyrauja plūdimasis ir smurtiniai veiksmai, kuomet pykstantysis save susižaloja, teigiama, jog ir savižudybė gali būti siekis įskaudinti giminaičius ar atkeršyti už patirtą skriaudą.

Taigi, tuščiagarbiškumas ir galios siekis neigiamai paveikia asmens galimybes tinkamai išspręsti krizes, todėl svarbu skatinti bendruomeniškumą. Autorius teigia, jog svarbiausia – tinkamas auklėjimas šeimoje bei mokykloje. Turėtų vyrauti „Maloni priežiūra“, kuri padėtų vaikui noriai ir lengvai priimti šį pasaulį, kadangi vaikai susiduria su daugybę sunkumų.  Garbėtroškas skatinama ne kritikuoti ir teisti, bet išsikelti sau klausimą: ką pats padarei, kad padėtis pagerėtų. Taip pat teigiama, jog tokius asmenis reiktų nukreipti bendram labui, kad taptų naudingi visuomenei, pavyzdžiui: parodyti kokiais būdais galėtų realizuoti savo jėgas ir padėti jiems tai padaryti.

„Negalima pernelyg didžiuotis ir puikuotis, kai kalbama apie žmogaus pažinimo pagrindus. Priešingai, tikrasis žmogaus pažinimas verčia mus tapti kuklesnius, nes suvokiame, prie kokios milžiniškos užduoties žmonija triūsia nuo savo kultūros ištakų“ (Adler, 2008, 13 psl.)

Kartu žavi ir erzina autoriaus pirmieji pasisakymai, kad nėra asmens, kuris pažinotų žmogų ir praktiškai šiuolaikiniame pasaulyje to padaryti beveik neįmanoma, nes dar niekada žmonės negyveno taip izoliuotai kaip dabar.  Jau pirmieji knygos žodžiai pasitinka su savotišku grasinimu ir perspėjimu:

„Gal pamąstyk, neskubėk pažinti žmogaus, nes tai, beveik, neįmanomas dalykas“.

Būtent ties šia mintimi skaitytojas „užsikabina“ ir išsikelia tikslą – pabandyti tapti Tuo, kuris suprato šį sunkų pažinimo procesą. Knyga „Žmogaus pažinimas“ – iššūkis ne tik eiliniam skaitytojui ar psichologijos studentui, bet ir profesionalui, kuris ne visada pats pripažintų žinąs žmogų. Puslapis po puslapio, tarsi pakilimai ir nuopuoliai, vienur supranti kur link suka autoriaus mintis, kitur pagauni save pasiklydusį tarp klausimų, kuriuos sukelia įvairiausi neaiškumai. Automatiškai iškyla pastebėjimas, kad autorius į 249 puslapius bandė sutalpinti visą informaciją, kuri nagrinėtų ir aiškintų šį sunkų procesą. Iš vienos pusės, tai galimybė įrodyti skaitytojui, kad autorius yra teisus sakydamas, kad žmogaus pažinimas yra ne kiekvienam, kad norint tai suprasti, turi gilintis į žmogaus vaikystę, to meto jausmus, veiksmus, kurie lemiami dar daugybės kitokių veiksnių. Iš kitos pusės mes susipažįstame su tiek daug reiškinių, lemiančių šį unikalų procesą, kad tampa sunku atsirinkti kuris iš jų yra svarbiausias? Vietomis trūko išbaigtumo, temą keisdavo kitą, dar nespėjus „suvirškinti“ pirmosios. Daugiausiai dėmesio skiriama neigiamiems būdo bruožams, kai teigiamiems skiriami vos keli puslapiai. Apsvarstant šį faktą pagauni save mąstant: „Ar šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja sveikas žmogus?“. Nepaisant informacijos gausos, tarpais sutinkamų neišbaigtumų bei neaiškumų, užvertus paskutinį knygos puslapį visgi supranti „dalyvavęs“ žmogaus pažinimo procese, kurį vertini kaip didžiausią privalumą, o kiek tai mums vertinga, nuspręs mūsų garbėtroška.

„Kartais žmonės gelbstisi, tuščiagarbystę, puikybę pavadindami gražesniu žodžiu, ambicija; atrasime nemažai žmonių, besididžiuojančių, kokie jie ambicingi. <..> Tačiau dažniausiai visais šiais žodžiais tedangstoma ypatinga tuščiagarbystė“ (Adler, 2008, 166psl.)