Sonata Jucevičiūtė, Ramunė Gedgaudaitė, Toma Kazlauskaitė

Knygos autorė baigė psichologijos studijas Adomo Mickevičiaus universitete, Poznanėje. Specializacija – klinikinė psichologija. Šiuo metu dirba psichologijos profesore pedagoginės psichologijos institute (PWSC Leszne). Taip pat skaito paskaitas apie pasakų terapiją daugelyje Lenkijos universitetų. M. Molicka – europos psichologinės sveikatos draugijos narė, daugelio mokslinių ir populiariųjų publikacijų autorė. Daug metų dirba vaikų psichologe medicinos įstaigoje, kur jos pagrindinis darbas – pasakų terapijos taikymas.

Maria Molicka yra meno terapijos krypties – pasakų terapijos specialistė, išgarsėjusi savo šalyje, kaip šio metodo taikymo pradininkė. Viena iš pirmųjų savo šalyje pristatė ir įrodė pasakos terapijos naudą ir išpopuliarino šį metodą.

Meno terapija – tai meno priemonių (vaizdinių, garso, judesių) panaudojimas gydyme ir siekiant asmenybės augimo. Ši terapija remiasi nuostata, jog kūrybinių galių panaudojimas padeda žmogui sveikti ir bręsti. Meno terapija skirta platesniam savęs pažinimui per kūrybą. Ji skirta saviraiškos ugdymui, elgesio pokyčiams, siekiant pažinti save ir kitus, atpažinti savo emocijas, relaksacijai, bendravimo įgūdžių lavinimui.

Taigi, šioje knygoje ir pristatoma terapijos kryptis – viena iš meno terapijos krypčių – pasakų terapija. Ugdymas pasakomis – tai pats seniausias pedagogikos metodas.

„Literatūrą galime naudoti, kaip terapinę priemonę, jei norime perduoti žinias, praturtinti patirtį, parodyti naujus mąstymo jausenos ir veiklos pavyzdžius“.

Literatūra, darydama įtaka žmogaus psichologiniams mechanizmams, tokiems kaip mėgdžiojimas ir identifikacija, žinių asimiliacija ir jautrumo slopinimas, atlieka svarbų vaidmenį kaip terapijos ir profilaktikos priemonė.

M. Molickos knygoje terapinės pasakos yra skirtos susidoroti su vaikų jaučiama baime. Būtent dėl to, visa pirma knygos dalis yra paskirta aptarti tik vaikų baimėms.

„Baimė yra visuotinė ir dažnai patiriama emocija, kartu tai yra raktas perprasti daugybę pačių įvairiausių sutrikimų“.

Baimės yra išskirstytos pagal rūšį, formą, pasireiškimo sferas ir pagal baimės įveikimo strategijas. Baimės kilmė knygoje aiškinama tiek genetiniais vaiko ypatumais, tiek aplinka, o ypač atmosfera ir santykiais šeimoje. Išvardinti šeimų modeliai, pagal kuriuos galima nuspėti kokios baimės išsivystys kiekvienoje iš jų augančiam vaikui.

Antrojoje knygos dalyje pasakojama apie kognityvinę elgesio terapiją, apie terapinį literatūros poveikį apskritai ir apie pasakų vaidmenį vaiko gyvenime. Optimalus amžius „gydytis“ pasakomis yra ketvirtieji – devintieji gyvenimo metai. Iki ketverių vadinamasis „aš“ dar ne iki galo susiformavęs, taigi mažylis dar negali paaiškinti savo emocijų. Šiuo amžiaus tarpsniu vaidmeniniai žaidimai dar neįsisavinti, manipuliatyvinio pobūdžio: vaikas paprasčiausiai ką nors veikia su daiktais (pvz., maitina lėlę, traukia paskui save mašinėlę), tačiau neįsigyvena į atliekamą vaidmenį. Vyresni negu devynerių metų vaikai jau praranda žaidybinius interesus, todėl pasakomis jų jau „nebeišgydysi“ – jiems reikia kitokių terapinių mechanizmų.

Pasaka daro įtaką žmogui per identifikacijos mechanizmą. Vaikas susitapatina su vienu iš herojų (dažniausiai su pagrindiniu ir teigiamu), todėl visi herojaus išgyvenimai yra „perleidžiami per save“. Pasakos prisodrintos viskuo, su kuo vaikas susiduria realiame gyvenime, – nevisavertiškumo, baimės ir nerimo, agresyvumo, lyderiavimo ir paklusnumo, pavydo, bendravimo sunkumų, keblių dilemų, klastos, pasiaukojimo, narsos ir t.t.

Jeigu mažylis negali savęs sutapatinti su kokiu nors herojumi, jis labai greit praranda susidomėjimą kūriniu. Prisiminkime, pavyzdžiui, visiems gerai žinomą pasaką apie tai, kaip senelis rovė ropę. Ji mažyliams įdomi tik iš pradžių, mat patraukia jų dėmesį sparčia veiksmų dinamika. Tačiau keletą kartų šią pasaką pasekus, ji jau nebesukelia jokių emocijų. Taip yra todėl, kad vaikui sunku save sutapatinti su rope, anūke ar šuneliu – jų išgyvenimai pasakoje neaprašyti.

Dalis pasakų išties yra pernelyg paprastos, kad galėtų padėti išspręsti kokias nors emocines problemas. Jų psichologinė prasmė ir nauda vaikui kita – jos padeda stiprinti atmintį, lavinti dėmesį ir pamažu parengia mažuosius suvokti sudėtingesnius kūrinius. Ne veltui tokiose pasakose apstu pasikartojimų: skamba tos pačios frazės, vyksta to paties modelio įvykiai, tik su skirtingais herojais. Tokios pasakos, beje, ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems mažyliams – tarkim, šešiamečiams. Dažnąsyk jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų žaidimams ir elgesiui.

Terapinės pasakos yra skirstomos į tris pogrupius: relaksacinės, psichoedukacinės ir psichoterapinės. Relaksacinės pasakos yra skirtos nuraminti ir atpalaiduoti vaiką. Tokios pasakos veiksmas vyksta vaikui gerai pažįstamoje ir saugioje vietoje. Vaikas tiesiog įsijaučia į pasaką ir ja mėgaujasi. Psichoedukacinės pasakos yra skirtos keisti vaikų elgesiui. Dažniausiai tokių pasakų herojai turi panašių problemų kaip ir klausytojai, todėl klausydamiesi pasakų vaikai išmoksta naujų problemos sprendimo būdų. Psichoterapinės pasakos yra papildytos terapinėmis technikomis. Priešingai nei pirmos dvi, šios yra ilgos, išplėtotos fabulos. Jos pakaitiniu būdu tenkina poreikius, suteikią neturimą paramą ir pripažinimą, pateikia naujų žinių apie baimę keliančias situacijas.

Knyga yra naudinga norint daugiau sužinoti apie vaikų baimes, bei tų baimių likvidavimą. Taip pat yra labai informatyvi, nes pateikiama daug naujos informacijos. Gausu realių pavyzdžių iš autorės darbo patirties su vaikais – tai tarsi teorinės dalies apibendrinimas, kad būtų lengviau įsisavinti ir suprasti naują medžiagą. Tačiau, knygoje yra daug nepaaiškintų terminų, beje atsižvelgiant į terminologiją knyga apskritai nėra pritaikyta bet kokiam skaitytojui, reikia turėti psichologijos žinių.