Kamilė Miliušaitė, Samuelis Lukošius

„Amerikos grožybės“ – stulbinamo populiarumo sulaukęs 1999 m. Samo Mendes filmas, apdovanotas penkiais „Oskarais”, trimis „Aukso gaubliais”, prancūzų „Cezariu“ kaip geriausias užsienio filmas. Šis filmas, vaizduodamas tipišką Amerikos užmiestyje gyvenančią, iš pažiūros laimingą šeimą, kelia klausimus apie tikrąsias žmogaus vertybes, apie bergždžias pastangas išlikti savimi šiuolaikiniuose pompastikos, netikros šypsenos, kaukių, vaidybos, materializmo persisunkusiuose tarpasmeniniuose santykiuose ir socialinėje plotmėje. Filme vis pasikartojantis, kone piktdžiugišku motyvu tapęs šūkis „Pažvelgk iš arčiau“ skatina žiūrovą neužsiliūliuoti ta nuostabiai tvarkingo, sėkmingo, laimingo gyvenimo iliuzija ir verčia kartu su filmo herojais pergyventi vienatvę, savo trūkumų ir ydų pragaištingą nepriėmimą, išverčia aikštėn niekingą perfekcionistinį siekį atrodyti nepriekaištingai ir priešpastato tikram, nuoširdžiam, autentiškam žmonių santykiui.

Vienas kritikas yra pasakęs, kad filme „Amerikos grožybės“ galime atrasti tiek psichologinių sutrikimų, kad pravartu būtų surengti net ir konferenciją, kad kiekvieną jų aptarti. Kone kiekvienas išsamiau vaizduojamas veikėjas turi savąjį. Stebina tai, kad veikėjai, filmo pradžioje sukėlę patologiškiausių veikėjų įspūdį, besiplėtojant filmo siužetui pasirodė esantys sveikiausi, o tie, kurie sudarė psichologine prasme sveiko pasauliečio įvaizdį, filmo eigoje pasirodė turintys rimtų asmeninių sunkumų. Aptarsime pagrindinį filmo veikėją Lesterį Burnemą, nes jo gyvenimo epizodas yra pateikiamas išsamiai, todėl ir išvadas bei prielaidas galima daryti pagrįsčiausias.

Lesteris išgyvena depresiją. Išskiriamos dvi depresijos rūšys: endogeninė ir egzogeninė. Endogeninei depresijai specifiška tai, kad ji tęsiasi ilgai ir yra susijusi su organizmo pokyčiais. Be to, remiantis L. Šinkariovos mokymo medžiaga (2009), endogeninės depresijos metu, priešingai nei egzogeninės depresijos atveju, vyrauja menkavertiškumo, savęs kaltinimo idėjos (Psichiatrijos konspektas, I dalis, p. 97). Kadangi, Lesteris prasitaria, kad jau dvidešimt metų „gyvena lyg komoje“, be to išreiškia nemažai savęs kaltinimo, menkavertiškumo nuostatų, galima teigti, kad jo depresija yra endogeninės kilmės. Remiantis L. Šinkariova (2009), endogeninei depresijai būdinga vadinamoji depresijos triada: 1) prislėgta, liūdna nuotaika; 2) sulėtėjusios asociacijos; 3) užslopinti judesiai (ten pat, p. 92). Kalbant apie užslopintų judesių komponentą, vaizdžiausiai tai paliudijanti scena yra tuomet kai, Lesteris, nesugebantis laiku susiruošti į darbą, eina, veikiau tiktų žodis „slenka“ link mašinos, bei nesukoordinuodamas savo judesių, išverčia neužsegtą lagaminą ant žemės. Tai parodo, kad Lesterio judesiai yra kiek užslopinti. Sulėtėjusių asociacijų buvimą atskleidžia Lesterio mintys: „aš tikrai kažką praradau… ne visada jaučiausi toks… nuslopintas“. Kaip teigia, R. Filipavičiūtė ir bendraautoriai (2008), „depresijos būsenos žmogus jaučia liūdesį, neviltį, kaltės jausmą, praranda iniciatyvą ir gebėjimą įveikti sunkumus“ (Filipavičiūtė R., Jurgelėnas A., Juozulynas A., Butkienė B., 2008, p. 94). Lesteris nesugeba įveikti gana lengvos ir jam įprastos darbo užduoties, taigi, akivaizdu, kad ligoniui sunku efektyviai atlikti paskirtą darbą, kiekvienas gyvenimo įššūkis jam tampa tarsi kliūtis. Šie visi pavyzdžiai liudija, kad Lesteris kenčia nuo depresijos.

L. Šinkariova (2009) taip apibūdina depresija sergantį žmogų: „liūdnas, kenčiantis veidas, tvirtai sučiauptos lūpos, jų kampai nusileidę žemyn…“ (ten pat, p. 93). Čia Kevino Spacey, vaidinančio Lesterį Burhemą, veido mimikos tobulai tam pasitarnauja: siauros, sučiauptos lūpos, kurių kampai tikrai linksta žemyn, vertikali, vadinamoji Veraguto raukšlė. Žodžiu, Kevinas Spacey tiesiog visu savimi įkūnija depresiško Lesterio portretą.

Filme „Amerikos grožybės“ depresijos apimtas žmogus vaizduojamas tikroviškai. Tam talkina skambios frazės: „tai bus įsimintiniausia mano dienos akimirka, daugiau nieko gero nesulauksiu“ , „tam tikra prasme aš jau miręs“, „kadaise ji buvo laiminga.., mes buvome laimingi“. Puiki aktoriaus vaidyba, monotoniškas balsas, veido mimikos, sarkastiškas pasakojimo stilius, gerokai sutirštinantis spalvas, – visa tai šimtu procentų įtikina, kad Lesteris tikrai jaučia beprasmybę, prislėgtumą, neįžvelgia ateities perspektyvų. Filmo pasakojimui plėtojantis, mes stebime Lesterio Burnemo keitimąsi, budimą iš depresijos gniaužtų, todėl filmui įpusėjus, jo poelgiuose daugėja iniciatyvos, mąstyme – pozityvumo, interesų ratas praplatėja. Tai nebūdinga depresijai, tai jau kalba apie sveikimo periodą.

Filmo herojus dėl jį apėmusios depresijos išgyvena santykių krizę tiek su savo žmona, tiek su dukra, net gi su pačiu savimi. Filmo eigoje aiškėja, kad Lesteriui nepatinka, kokį gyvenimą jis gyvena, kokia būsena jį apėmusi. Jo seksualinis gyvenimas frustruotas, aiškėja probleminė situacija darbe. Įdomu tai, kad visuomeninės, socialinės normos bei reikalavimai Lesterį frustruoja ir priverčia dar labiau panirti į savo būklę. Tuo tarpu beatodairiški ir nelogiški poelgiai, tokie kaip pradėjimas vartoti narkotines medžiagas, prabangių ir visą gyvenimą sau draustų daiktų pirkimas, darbo pakeitimas, paauglystės laikų muzikos klausymas, jį šiek tiek prablaško. Kadangi filme svarbią vietą užima grožio koncepcija, todėl ir filmo scenarijus pateiktas taip, kad pagrindinis veiksnys, sugebėjęs Lesterio ligos kreivę pakreipti link sveikimo tiesės, yra natūralaus, visada ir visur tvyrančio, visuotino grožio pajautimas. Taigi, galima apibendrinti, kad įpročiai, rutina, disciplinuotas požiūris į gyvenimą Lesterio adaptacijai trukdo, tuo tarpu spontaniškas gyvenimo būdas, įpročių laužymas, pabandymas priimti save, akimirkos sąmoningas išgyvenimas, suteikia Lesteriui šansą pradėti sveikti.

Nagrinėtame filme vaizduojama žmogaus kančia, neviltis, netektys, susiję su prarastu gyvenimo džiaugsmu, santykių šaltumas ir monotoniškumas. Taigi, filmas formuoja realistišką sutrikimo vaizdą ir parodo, kad žmogus, išgyvenantis depresiją, kenčia tiek pats, tiek jo artimieji, tiek jo artima aplinka. Paviršinė siužeto plotmė siūlo gana vaikiškus ir neatsakingus sveikimo metodus: daryk tai, kas patinka, rūkyk žolę, pirk patinkančius daiktus, spjauk ant savo atsakomybių ir pareigų. Taip gali pasirodyti, jei nagrinėsime tik patį siužetą. Tačiau svarbiausia žinutė, kurią iš tiesų norima šiuo pasakojimu pasakyti, galėtų skambėti taip: sustok, nusimesk kaukes, imk pastebėti kitą žmogų, priimk save, pastebėk dievišką pasaulio grožį, slypintį už kiekvieno daikto. Tokį sveikimo metodą filmas „Amerikos grožybės“ teigia savo latentiniu turiniu.

Mokslinėje literatūroje minimos dvi svarbiausios depresijos gydymo kryptys – tai gydymas medikamentais ir psichoterapija. Cituojant K. Janonytę ir V. Kasiulevičių (2009) „depresija gali būti gydoma farmakoterapija, psichoterapija ar abiejų kombinacija, priklausomai nuo ligos eigos (p. 55). Autoriai taip pat pabrėžia, kad ligoniams, kurių depresija susijusi su psichologiniais ar socialiniais sunkumais labiau rekomenduotina psichoterapija, sunkesniais atvejais – kartu su medikamentiniu gydymu (Janonytė K., Kasiulevičius V., 2009, p. 58). Pagrindinio filmo veikėjo depresijos kilmės mes nežinome, tačiau akivaizdu, kad nusivylimas tarpasmeniniais santykiais, saviaktualizacijos stoka, nuoširdžių socialinių ryšių nebuvimas yra svarbios ir galimos jo sutrikimo paūmėjimo priežastys. Todėl pirmiausia, Lesteriui galėtų padėti psichoterapija. P. Cuijpers, A. van Straten, Andersson G., van Oppen P. (2008) nagrinėję tarpusavyje septynių psichoterapijos rūšių, skirtų depresijos gydymui, efektyvumą, išsiaiškino, kad statistiškai reikšmingų skirtumų tarp kognityvinės-elgesio, nedirektyvios palaikančios, elgesio, psichodinaminės, problemų sprendimo modelio, tarpasmeninės, socialinių įgūdžių treniravimo psichoterapijos rūšių nėra ir visos jos yra panašiai efektyvios (p. 917). Vis tik, neženkliai efektyvesnė už kitas nagrinėtame tyrime pasirodė esanti tarpasmeninė psichoterapijos rūšis.

Apibendrinant, Samo Mendes filmas „Amerikos grožybės“ ne tik realistiškai, įtaigiai, bet ir adekvačiai vaizduoja depresijos kamuojamą pagrindinį veikėją. Formuojamas tikroviškas depresijos raiškos vaizdas. Kaip svarbiausią raktą į laimę ir psichologinę sveikatą filmas siūlo grožio įžvalgą, akimirkos sąmoningumo pajautą. Pabaigai verta pacituoti vieno iš filmo veikėjų žodžius apie įžvalgą ir tapimą laimingu: „kažką tokio pamatęs, pajunti tarsi į tave žiūrėtų Dievas. Trumpa akimirka, bet jei esi dėmesingas, gali pažvelgti tiesiai į jį…Ir pamatysi grožį.“

Literatūra

1. Cuijpers P., van Straten A., Andersson G., van Oppen P. (2008). Psychotherapy for Depression in Adults: A Meta-Analysis of Comparative Outcome Studies. Journal of Consulting and Clinical Psychology 76(6). Aplankyta: 2012-11-10, http://stijnvanheule.psychoanalysis.be/wp-content/uploads/2011/12/cuijpers.2008.meta-analysis-psychotherapies-depression.pdf
2. Filipavičiūtė R., Jurgelėnas A., Juozulynas A., Butkienė B. (2008). Depresijos sindromas – pagyvenusių žmonių socialinės rizikos veiksnys. Gerontologija 9(2). Aplankyta: 2012-11-09, http://www.gerontologija.lt/files/edit_files//File/pdf/2008/nr_2/2008_93_98.pdf
3. Janonytė K., Kasiulevičius V. (2009). Depresija pirminėje sveikatos priežiūroje. Gerontologija 10(1). Aplankyta: 2012-11-10, http://www.gerontologija.lt/files/edit_files/File/pdf/2009/nr_1/2009_52_59.pdf
4. Šinkariova L. (2009). Psichiatrijos konspektas. I dalis. Mokomoji medžiaga.