Inga Arūnaitė

Filmas „Donnie Darko“ – tai fantastikos elementais perpinta drama apie problemų turintį vaikiną ir 28 jo gyvenimo dienas, belaukiant pasaulio pabaigos, apie kurią jį perspėjo aukšta būtybė persirengusi kiškiu. Filmas prasideda Donio išsigelbėjimu nuo ant jo kambario užkritusio lėktuvo variklio ir tęsiasi vaizduojant įvairias vaikino haliucinacijas, asocialaus elgesio išpuolius ir pastangas išsiaiškinti įvykių prasmę.

Pirmasis filmo epizodas – tai Donis, atsibundantis vidury kelio pasakiško grožio vietovėje. Taip režisierius atskleidžia vieną iš vėliau filme dažnai pasireiškiančių vaikino sutrikimų – tai vaikščiojimą miegant. Iš pirmo žvilgsnio tai vienintelė jo problema, tačiau vėliau paaiškėja, kad Doniui ypač būdingos regos ir klausos haliucinacijos. Jau filmo pradžioje jis girdi balsą, kuris pakviečia jį į lauką, ir čia pamato aukštą būtybę, apsivilkusią kiškio kostiumu. Vėliau šis balsas įkyriai reikalauja iš jo atlikti įvairius visuomenei nepriimtinus veiksmus (mokyklos niokojimas ir pan.), skatina asocialų elgesį (Sood, Kattimani, 2008). Šios haliucinacijos yra sisteminės, glaudžiai susijusios su veikėjo kasdieniu patyrimu, gyvenimu. Donis gyvena iš pirmo žvilgsnio normalų paauglio gyvenimą, turi draugų, leidžia su jais savo laisvalaikį, susiranda merginą, tačiau vis jaučiama įtampa, matomas vaikino neperstojamas mąstymas, minčių gvildenimas, bandymas viską sieti, paaiškinti, suprasti, kas ir kodėl vyksta, kaip jo haliucinacijos susijusios su realybe. Tai iliustruoja Donio mąstymo sutrikimus. Tik filmo pabaigoje Donis ima prasčiau susitvarkyti su sunkiomis mintimis. Retkarčiais matyti ir vaikino energijos trūkumas, pasyvumas, abejingumas aplinkai išreiškiamas ciniškumu, skepticizmu. Visi šie simptomai leidžia spėti, jog vaikinas serga šizofrenija (Nasrollahi, Bigdelli ir kt., 2012).

Iš esmės filme pateikiama nemažai persipynusių simptomų, analizuojant kiekvieną Donio elgesį galima priskirti įvairius kitus sutrikimus. Negana to, ypač turint omenyje, jog filmo veiksmas trunka tik 28 dienas, simptomai yra labai nepastovūs ir prieštaringi. Labiausiai į akis kritęs neatitikimas šizofrenijos simptomatikai – tai Donio socialumas, pakankamai gerai funkcionuojančios kognityvinės funkcijos, tokios kaip apibendrinimas, planavimas, atmintis. Nors jam būdingas kliedėjimas, pernelyg didelis įsitraukimas į keistų dalykų aiškinimą, Donis vis dar sugeba mokytis, analizuoti kūrinius, reikšti savo nuomonę klasėje, argumentuotai ginčytis (čia iš dalies reiškiasi ir anksčiau minėtas asocialus elgesys). Kalbant apie socialumą, vaikinas turi draugų, merginą, jaučia stiprų seksualinį potraukį, dalinasi savo išgyvenimais su drauge, ieško pagalbos pas mokytoją – jis neatsiriboja, neužsisklendžia savo vidiniame pasaulyje. Visa tai – priešingybė šizofrenijai būdingam socialiniam atsiribojimui. Apskritai Donis yra populiarus, šaunus, protingas vaikinas, kuriam netrūksta ir pasitikėjimo savimi. Tyrimai rodo (Erickson, Lysaker, 2012), kad aukštesniu pasitikėjimu savimi pasižymintys ir šizofrenija sergantys žmonės turi mažiau pozityviųjų šizofrenijos simptomų (haliucinacijų, kliedėjimo idėjų ir pan.), kas filme pateikta visiškai priešingai – šie simptomai pasireiškia dažnai, ryškiai ir yra bene pagrindiniai. Kaip vienas iš Donio negatyvių šizofrenijos simptomų pateikiamas sumažėjęs emocijų intensyvumas, tačiau ir čia matomas neatitikimas, mat Donis ne kartą filme prarasdavo kantrybę, išsišokdavo, supykdavo. Taigi nors nemaža Donio elgesio dalis charakteringai vaizduoja šizofreniją, tikroviškam ligos pavaizdavimui filme, ko gero, labiausiai trūksta nuoseklumo ligos eigoje, didesnio pastovumo. Be abejo, reikia turėti omenyje, kad, norėdamas sukurti stipresnį įspūdį, filmo režisierius Ričardas Kelis leido sau improvizuoti ir manipuliuoti ligos simptomais. Jau vien filmo pabaiga, kai grįžtama į dieną, kai ant Donio šeimos namo užkrito lėktuvo variklis, rodo apie filmo mistiškumą ir atitrūkimą nuo realybės. P. R. Owen (2012) atliko tyrimą, siekdamas ištirti, kaip kino filmuose vaizduojamas šizofrenijos sutrikimas. Paaiškėjo, kad, kaip ir šio filmo atveju, dauguma veikėjų turi tik pozityvius simptomus – iliuzijas bei klausos ir regos haliucinacijas –, dauguma veikėjų įvykdo žiaurius nusikaltimus. Taigi kaip ir čia, daugelyje filmų ignoruojami negatyvūs simptomai ir pateikiamas nepilnas, kiek klaidinantis šizofrenijos paveikslas.

Filmo pradžioje Donis dar gana neblogai sugyvena su savo liga, jos dėka jis netgi išsigelbsti nuo mirties. Vis dėlto bėgant laikui jis ima jausti vis didesnį nerimą, jam kyla vis daugiau minčių, susijusių su liga. Donis ima kelti pavojų kitiems ir pats atsiduria nesaugioje situacijoje, kai triušio figūra ima versti jį atlikti įvairius visuomenei nepriimtinus darbus. Negana to, dėl savo miego sutrikimų jis yra pašiepiamas aplinkinių, negali kontroliuoti savęs miego metu, niekada nežino, kur gali prabusti. Jo sunkumų, susijusių su liga, kulminacija buvo filmo pabaigoje, paskutinių valandų iki pasaulio pabaigos metu, kai vaikinas nebesuvaldo savęs ir aplinkos įvykių. Donio prisitaikymui prie visuomenės, manau, padeda jo psichologė, mergina, su kuria kartkartėmis jis dalinasi mintimis bei jo paties apsukrumas, kaip išvengti atsakomybės arba atremti kitų puolimą.

Kalbant apie tai, kaip šizofreniją vaizduoja filmas, galima sakyti, jog režisierius mistifikuoja sutrikimą, pateikia jį kaip turintį gilią reikšmę, paslaptį. Pasaulio pabaigos pranašavimas, kelionės laiku, įvykių pakeitimas pasirinkus save pražudyti ir pan. kuria mistiką aplink sutrikimą. Vis dėlto šizofrenija vaizduojama kaip pavojingas aplinkai sutrikimas, ligonis rodomas kaip neprognozuojamas, agresyvus, savęs nekontroliuojantis ir galintis pakenkti ūmiaisiais periodais, nors ir ne savo noru. E. A. Leiderman su kolegomis (2011) teigia, kad nors ir dauguma šizofrenija sergančių žmonių gydomi gali sėkmingai prisitaikyti aplinkoje bei apskritai jie retai įvykdo rimtus nusikaltimus, visuomenė vis tiek yra nepatikliai nusiteikusi šizofrenija sergančių žmonių atžvilgiu. Autoriai mano, kad tai visų pirma formuoja žiniasklaida (tuo pačiu ir filmai kaip šis), pabrėždami tik retus, tačiau labai neįprastus ir stulbinančius šizofrenija sergančių žmonių nusikaltimus. Taigi, šizofrenija sergantys žmonės retai yra tokie pavojingi kaip „Donnie Darko“ filme pateiktu atveju, todėl šis filmas gali kurti klaidinantį įspūdį visuomenei, kas lemia sergančiųjų diskriminaciją ir atstūmimą. Apskritai C. Tassone-Monchicourt su kolegomis (2010) teigia, kad mokslinėje literatūroje yra paneigiamas tiesioginis ryšys tarp agresijos ir bet kokio psichikos sutrikimo.

Literatūroje rašoma apie kelis šizofrenijos gydymo būdus. Paprastai tai – medikamentinis gydymas ir psichoterapija (Richard, Brahm, 2012; Robert, Conley, 2007). Šio filmo veikėjas jau yra išbandęs ir medikamentus, ir psichoterapiją, jo psichologė išbandė net ir hipnozę. Panašu, kad į gydymą buvo įtraukta ir šeima, motina sekė vaistų vartojimą, psichologė pranešdavo apie progresą ar nuopuolius. Vis dėlto vaistus gerti Donis nustodavo, o psichoterapija, kaip matome, nepadėjo sumažinti sutrikimo progresavimo. Negana to, G. F. Wagstaff savo straipsnyje (2000) perspėjo apie hipnozės taikymo šizofrenija sergantiems žmonėms pavojų. Galima tik paspėlioti, galbūt tai ir nulėmė skaudžią filmo pabaigą? Vis dėlto, panašu, kad filmo režisierius pasitelkė visus žinomiausius gydymo būdus, todėl Donį „nustebinti“ būtų sunku. Šizofrenija sergantiems žmonėms taip pat yra teikiama pagalba mokant juos socialinių įgūdžių, padedant jiems prisitaikyti visuomenėje, tačiau matome, jog Donis su tuo ryškių problemų neturėjo. Vis dėlto, Doniui tampant vis pavojingesniam, ko gero, būtų buvę naudinga išbandyti hospitalizavimą, kurio atveju vaikinas būtų labiau kontroliuojamas, jam bet kuriuo metu būtų suteikiama pagalba. Čia būtų pravartu taikyti ir grupinius užsiėmimus.

Taigi matome, kad filmas „Donnie Darko“ – paslaptingas, šizofreniją mistifikuojantis ir žiūrovą kiek klaidinantis filmas, tačiau jį žiūrėti verta, norint prisiliesti prie sergančio žmogaus psichikos, gyvenimo.

Literatūra

1. Conley, R. R. (2007) Clinical News. Clinical Schizophrenia & Related Psychoses, 6, p. 127-130;
2. Erickson, M. A., Lysaker, P. H. (2012) Self-Esteem and Insight as Predictors of Symptom Change in Schizophrenia: A Longitudinal Study. Clinical Schizophrenia & Related Psychoses, 6, p. 69-75;
3. Leiderman , E. A., Vazquez, G., Berizzo, C., Bonifacio, A., Bruscoli, N. ir kt. (2011) Public knowledge, beliefs and attitudes towards patients with schizophrenia: Buenos Aires. Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol, 46, p. 281–290;
4. Nasrollahi, N., Bigdelli, I., Mohammadi, M. R., Hosseini, S. M. (2012) The Relationship between Obsessions and Compulsions and Negative and Positive Symptoms in Schizophrenia. Iranian J Psychiatry, 7:3;
5. Owen, P. R. (2012) Portrayals of schizophrenia by entertainment media: a content analysis of contemporary movies. Psychiatric Services, 63 (7), p. 655-9;
6. Richard, M. D., Brahm, N. C. (2012) Schizophrenia and the immube system: Pathophysiology, prevention, and treatment. Am J Health-Syst Pharm, 69, p. 757-66;
7. Sood, M., Shivanand Kattimani, S. (2008) Childhood Onset Schizophrenia: Clinical Features, Course and Outcome. J. Indian Assoc. Child Adolesc. Ment. Health, 4(2), p. 28-37;
8. Tassone-Monchicourt, C., Daumerie, N., Caria, A., Benradia, I., Roelandt, J. L. (2010) Dangerous states and mental health disorders: perceptions and reality. Encephale, 36(3), p. 21-5;
9. Wagstaff, G. F. (2000) Can hypnosis cause madness? Contemporary Hypnosis, 17(3), p. 97–111;