Indrė Dapševičiūtė ir Kristina Rusteikaitė

Septynios sielos (Seven pounds) – tai 2008 metais sukurtas Gabriele Muccino filmas. Šiame filme pasakojama apie vyrą, kurio sėkmingas gyvenimas pasikeičia per vieną akimirką. Pagrindinio veikėjo sukeltoje avarijoje žūsta jo sužadėtinė ir šeši žmonės, buvę kitoje mašinoje. Toliau rodomos šio įvykio pasekmės herojui, kaip potrauminio streso sutrikimas lemia jo elgesį, emocijas.

Klinikinės psichologijos temai filmas naudingas tuo, kad parodomas potrauminio streso sutrikimas ir jam būdingi simptomai, kurie priveda veikėją prie savižudybės planavimo ir jos įgyvendinimo. Veikėjas jaučia kaltę dėl nužudytų žmonių, todėl stengiasi ją išpirkti padėdamas septyniems žmonėms, kurie turėjo sveikatos ar materialinių problemų.

Šis sutrikimas vaizduojamas ganėtinai tikroviškai. Potrauminis stresas sutrikdo darbingumą bei gyvenimo būdą, tai ir yra vaizduojama filme. Pastebimi pagrindiniai, veikėjui būdingi simptomai, kurie atspindi potrauminį sutrikimą. Minčių, pojūčių, pokalbių susijusių su įvykiu vengimas, pavyzdžiui, klausinėjamas apie buvusią sužadėtinę jis susierzindavo ir nukreipdavo temą. Taip pat matomi interesų praradimas ir atsiskyrimas nuo šeimos. Filme herojus yra susikoncentravęs ties vienu tikslu – kaltės išpirkimu, todėl išeina iš darbo, bendrauja tik su tais žmonėmis, kurie naudingi siekiant tikslo. Taip pat vengia susitikimų, pokalbių su broliu. Būdingos mintys apie mirtį. Veikėjas galvoja apie savižudybę ir ją planuoja, taip siekdamas ištaisyti savo padarytą klaidą. Pasikartojantys slegiantys prisiminimai. Prisimena prieš avariją buvusius įvykius susijusius su sužadėtine bei avarijos momentus. Persekiojantys košmarai, susiję su traumuojančiu įvykiu. Dažnai naktį prabusdavo išpiltas prakaito.

Kiekvienam patyrusiam traumą, pasireiškia daugeliui būdingi šio sutrikimo simptomai, tačiau jie gali skirtis. Šiame filme veiksmas vyksta praėjus dvejiems metams po avarijos, todėl negalime stebėti pradinių simptomų, tokių kaip padidėjęs susijaudinimo lygis, depresiškumas ar tam tikrų vietų, veiklos sukeliančių skausmingus prisiminimus vengimas.

Potrauminis streso sutrikimas apsunkino kasdieninę veiklą, nes herojus tapo abejingas aplinkai. Grįžti į sau įprastą gyvenimą trukdė kaltės jausmas, todėl jis tik stengėsi įgyvendinti savo planą. Ieškodamas žmonių, kuriems galėtų padėti, jis susipažįsta su jauna, turinčia širdies ligą moterimi. Jis vėl įsimyli ir susigrąžina viltį, kad viskas gali pasitaisyti, tačiau jos sunki būklė nubloškia jį atgal į realybę. Nenorėdamas prarasti dar vienos mylimos moters, jis pasiryžta nusižudyti, kad atiduotų savo širdį ir taip ją išgelbėtų.

Filmas formuoja kiekvienam žmogui skirtingą įspūdį, priklausomai nuo jo turimų žinių apie potrauminio streso sutrikimą. Asmuo nesusipažinęs su šiuo sutrikimu gali susidaryti klaidingą įspūdį. Žiūrovas gali nuvertinti traumuojančio įvykio reikšmingumą ir simptomus priskirti šiam sutrikimui, nepriklausomai kokia situacija jį sukėlė. Galvojama, kad kaltės jausmas yra vienas iš pagrindinių simptomų, kuris vėliau priveda prie savižudybės. Jei anksčiau buvo domėtasi apie šį sutrikimą ir jo simptomus, tai žmogus pastebi ne tik kaltę ir savižudybę, bet ir kitus būdingus požymius. Jis suvokia, kad tik po labai sukrečiančio įvykio ir priklausomai nuo paties žmogaus asmenybės pasireiškia jam labiausiai būdingi simptomai. Mūsų manymu, filmas parodo kraštutinį šio sutrikimo atvejį, nes žmonėms turintiems šį sutrikimą kyla minčių apie mirtį, tačiau savižudybei pasiryžta tik kritiniu atveju.

Šį sutrikimą turintiems žmonėms yra taikomi keli pagalbos būdai: kognityvinė-elgesio terapija, šeimos terapija, grupinė terapija arba individuali terapija, medikamentinis gydymas. Kognityvinė-elgesio terapija remiasi dėlionės principu, kad atsargiai ir pamažu yra atskleidžiamos mintys, jausmai ir situacijos, kurios primena apie traumą. Taip pat apima kankinančių minčių apie įvykį atpažinimą ir jų keitimą į racionalias. Šeimos terapija padeda šeimos nariams suprasti, ką išgyvena žmogus kamuojamas potrauminio streso sutrikimo, tai pagerintų tarpusavio bendravimą. Grupinė terapija padeda žmonėms, kurie yra uždari, nepasitikintys ir nenorintys kalbėti apie savo išgyvenimus. Esant grupėje su žmonėmis, turinčiais panašių problemų, ir besiklausant jų pasakojimų yra lengviau patiems atsiverti. Kitiems yra reikalingas individualus psichoterapeutas, kuriuo jie galėtų pasitikėti. Taip pat yra naudojamas medikamentinis gydymas, kurio metu vartojami vaistai, padedantys sumažinti liūdesį, nerimą ir kitus simptomus. Dažniausiai taikomas kompleksinis gydymas – psichoterapija kartu su medikamentiniu gydymu. Taip pat gydymo metu labai svarbi šeimos narių, draugų emocinė parama bei supratimas ir kantrybė. Pagrindinis šių terapijų tikslas – padėti įveikti ar sumažinti potrauminio streso simptomus. Padėti suvokti tai, kas įvyko, suprasti jausmus, kuriuos jis patyrės, taip pat padėti suvokti jo paties atsakomybę konkrečioje situacijoje. Svarbu atstatyti teigiamą savęs vertinimą bei savikontrolę, taip pat išanalizuoti kaltės jausmo pagrįstumą.

Mūsų manymu, filmo veikėją gydyti geriausia būtų išanalizuojant mintis ir jausmus susijusius su avarija, dirbti su iškreiptu mąstymu bei kaltės jausmu. Taip pat padėti išmokti kontroliuoti įkyrius prisiminimus. Atkreipti dėmesį į gyvenimo pasikeitimus ir bendravimo problemas, kurias sukėlė potrauminis streso sutrikimas. Tuo pačiu dirbti su savižudiškomis mintimis ir bandyti sumažinti savižudybės riziką.

Literatūra

1. Ehlers A., Clark D. M. (2000). A cognitive model of posttraumatic stress disorder. Behaviour Research and Therapy, 38, 319-345.

2. Etten Van M. L., Taylor S. (1998). Comparative Efficacy of Treatments for Post-traumatic Stress Disorder: A Meta-Analysis. Clinical Psychology and Psychotherapy, 5, 126-144.

3. Weis J. M., Grunert B. K. (2004). Post-traumatic stress disorder following traumatic injuries in adults. Wisconsin Medical Journal, 103 (6), 69-72.