Vilija Pranevičiūtė, Milita Lukšėnaitė

“THIN”- tai dokumentinis filmas apie keturių merginių, turinčių valgymo sutrikimus, gyvenimą ir gydymo kelią, reabilitacijos centre. Floridoje esantis Renfrew centras (3) siūlo pagalbą moterims, kurios turi valgymo sutrikimų, tokių kaip nervinė anoreksija, bulimija, persivalgymo sutrikimas. Šiame filme rodoma, kokie yra realūs merginų išgyvenimai, nuopoliai ir nuosmūkiai, kova su savimi ir liga. Tai filmas priverčiantis susimastyti ir padedantis susipažinti iš arčiau su šiomis ligomis, ir jų pasekmėmis. Pagrindinės veikėjos – keturios merginos: Polly, Shelly, Brittany, Alisa, kurių istorijos pateikiamos dokumentikoje

Filme “Thin” susiduriama su valgymo sutrikimais. Valgymo sutrikimas (1; 2), tai psichinė liga, kuri gali sutrikdyti asmens fizinę, psichinę ir psichologinę būseną. Ji gali pasireikšti, neįprasta kasdienine mityba, kai žmogus valgo itin mažais kiekiais arba pasireiškia besaikis valgymas. Taip pat tokie žmonės yra labai susirūpinę savo kūnu, jo forma, bei svoriu ir jaučia nepasitenkinimą savimi, bijo sustorėti. Asmenys turintys valgymo sutrikimų susiduria ir su kitomis ligomis: depresija, nerimo sutrikimais, priklausomybe narkotinėms medžiagoms. Šis sutrikimas pavojingas tuo, kad gali sukelti mirtinas pasekmes. Valgymo sutrikimai gali būti (1):

• Nervinė anoreksija – tai valgymo bei psichinis sutrikimas. Asmuo turintis šį sutrikimą sąmoningai mažina ir atsisako palaikyti normalų savo kūno svorį. Nustatyta, kad nervinės anoreksijos paplitimas tarp moterų yra 0,9 %, tarp vyrų 0.3% (1).

• Nervinė bulimija – valgymo sutrikimas, kuris pasireiškia pasikartojančiais persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu netinkamu kompensuojamu elgesiu: dirbtiniu būdu sukeliant vėmimą, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimu, badavimu ir intensyviu sportavimu, kas gali išsekinti organizmą. Pasižymi itin išskirtiniu susirūpinimu savo kūno svoriu. Nervinės bulimijos paplitimas tarp moterų – 1,5%, tarp vyrų – 0,5% (1).

Dažnai nervinė anoreksija eina kartu su bulimija, tuomet vienas valgymo sutrikimas keičia kitą ir atvirkščiai.

Šių sutrikimo požymiai apibūdinami ir šiame filme:

• Alisa 30 metų moterys auginanti du vaikus. Ji pasakoja, kad pagrindinis gyvenimo tikslas yra sulieknėti bet kokia kaina, pamirštant net ir vaikus. Alisos net nesustabdė patirtas persileidimas, kuris įvyko dėl ištisai sukeliamo vėmimo, kuris tęsdavosi net po 3 – 4 dienas. Taip nualintas organizmas davė tokias skaudžias pasekmes. Ši veikėja taip pat laikosi itin griežtos dietos, kurios metu stengiasi neperžengti 200 kalorijų ribos.

• Polly 29 metų, jau nuo 11 metų skaičiuoja suvartotas kalorijas, o dėl dviejų suvalgytų picos gabalėlių net mėgino nusižudyti. Filme rodoma kaip ši moteris buvo išmesta iš klinikos už taisyklių laužymą: rūkymą paslapčia tualete, tatuiruočių darymą. Po žinios apie išmetimą iš centro Polly ėjo išsivemti net stebint kameroms.

• Brittany 15 m. pati jauniausia centro klientė, kuri serga nuo 8 metų. Ji paslapčiomis vemdavo net ir būdama centre, verkė dėl jos įsivaizduojamo dvigubo pagurklio atsiradimo, kurį būtinai reikia numesti. Dėl organizmo alinimo Brittany kepenų veikla sutrikusi, kuokštais išslinkę plaukai. Brittanei aplinkinių nuomonė yra vienintelis svarbus dalykas gyvenime, kuris jai rūpi, tai pagrindinė priežastis kodėl ji pradėjo mesti svorį. Per paskutiniuosius metus ji numetė 50 procentų savo kūno svorio ir dėl to atsidūrė klinikoje. Filmo metu Brittany pasakojo, kad nori kuo greičiau grįžti namo ir numesti dar bent 20 kg. Prie ligos progresijos prisideda ir mama, kuri taip pat turi valgymo sutrikimų: Brittany atskleidė, kad jos su mama net buvo susigalvojusios sau pramogą “kramtyk ir išspjauk”, tuomet jos abi turėjo patį geriausią laiką gyvenime – prisipirkdavo krūvas saldainių juos kramtydavo, o po to išspjaudavo. Net atvažiavusi į centrą aplankyti savo sergančios dukros, mama vaizdavo pasišlykštėjimą maistu, lėkštėje išrinkinėdama maisto produktus.

• Shelly 25m. – psichiatrinės ligoninės sesutė. Jos atvejis parodo, kad net turintis medicininį išsilavinimą žmogus gali susidurti su valgymo sutrikimais. Ši pacientė penkerius metus buvo priverstinai maitinama per zondą, kuris buvo įvestas per nosį, vėliau šis zondas buvo pakeistas į vamzdelį, kuris tiesiogiai buvo įvestas į skrandį. Shelly rado būdą šį vamzdelį panaudoti savo ligos progresavimui, nes suvalgytą maistą iš skrandžio ji iščiulpdavo per jį. Pati pacientė pasakojo, kad nors ir tai buvo labai šlykštu, tačiau daugiau jai nebereikėjo vemti, o maistą pašalindavo tokiu būdu. Visą gyvenimą Shelly jautė konkurenciją dvynei seseriai, tad kaip ji pati sakė: ,,jei būčiau storesnė už ją, tai man reikštų pasaulio pabaigą”. Ji teigė, kad anoreksija jai tarsi galimybė pabėgti nuo atsakomybės už save.

Valgymo sutrikimų gydymas yra ilgas ir sunkus procesas, kurį sudaro psichotropinių vaistų vartojimas, konsultacijos su mitybos specialistais, psichologais, psichiatrais, dalyvavimas psichoterapinėse grupėse. Filme “Thin” taipogi matomas ir visas gydymo procesas: merginų svorio stebėjimas kasdienių svėrimo procedūrų metu, fiziologinių rodiklių, tokių kaip kraujospūdis, kūno temperatūra, matavimai.

Atvažiavus pacientėms pirmą dieną atidžiai pertikrinami visi jų daiktai, kad juose nebūtų užslėptų tokių daiktų kaip: cigaretės, medikamentai (diuaretikai, psichotropiniai vaistai), telefonai, papildomas maistas, daiktai kuriais būtų galima save susižaloti (pvz.: skutimosi peiliukai).

Renfrew centre vykdoma žingsnių programa, tai lygiai, kuriuos pacientės gydymo metu turi pereiti. Pagal tai sprendžiama ar pacientė jau yra pasiruošusi savarankiškam gyvenimui, pavyzdžiui, tik atvažiavusios merginos būna priskirtos pirmajam lygiui, tai reiškia, kad jos yra akylai stebimos kiekviename žingsnyje (naudojimasis tualetu yra prižiūrimas centro darbuotų, merginos sveriamos “akluoju būdu” kuomet joms nesakomas tikrasis svoris). Norint pereiti į kitą lygį svarbu užsitarnauti centro darbuotojų pasitikėjimą ir būti atviroms bei sąžiningoms, kad būtų efektyvus gydymo procesas. Kuo didesnė pažanga žingsnių programoje, tuo į aukštesnį lygį perkeliamos merginos, taip jos tampa mažiau stebimos, kartais net išleidžiamos į miestą, tačiau vis tiek ir toliau privalo laikytis centro taisyklių.

Itin didelis dėmesys kreipiamas į pacienčių mitybą bendroje valgykloje, kurioje taip pat galioja tam tikros taisyklės tokios kaip: valgio metu negalima naudotis tualetais (tam, kad nubūtų galima pašalinti maisto iš savo organizmo, pvz.: sukeliant vėmimą), neleidžiama atsinešti į valgyklą pašalinių daiktų, kuriuose būtų galima paslėpti maistą.

Kadangi viena iš gydymo sudedamųjų dalių yra gydytojų priskirtų medikamentų vartojimas, centro klientės paskirtomis valandomis privalo prisistatyti į medicinos punktą ir darbuotojų akivaizdoje išgerti vaistus, bei maisto papildus svorio prieaugiui reguliuoti.

Kiekvieną dieną centre vykdomi grupiniai psichoterapiniai susitikimai, individualios ir šeimos psichologinės konsultacijos, kurių metu sergančiųjų šeimos nariai kviečiami prisidėti prie gydymo proceso. Taip pat šeimos terapijos metu šeimos nariai gauna psichologinę pagalbą.

Filmas naudingas psichologams, psichiatrams, nes galima stebėti gydytojų psichiatrų, psichologų, dietologų darbą padedant žmonėms su valgymo sutrikimais. Filme “Thin” rodomi grupiniuose susitikimuose, ar individualiose konsultacijose naudojami metodai pravers būsimiems psichologams, psichoterapeutams, kuriems teks susidurti su žmonėmis turinčiais valgymo sutrikimus, bei kasdieninėje praktikoje, pavyzdžiui, filme vykstančiose gupių terapijos užsiėmimuose naudojama lazdelė “totemas”, kurią turintis žmogus gali atvirai išsakyti savo nuomonę ir nebūti smerkiamas.

Dokumentiniame filme “Thin” trūko konkrečių merginų valgymo sutrikimo įvardijimo, tad žiūrovui yra sunkiau atpažinti ir atskirti bulimiją nuo anoreksijos, bei suprasti jų specifiškumą. Filme bendrai pasakojama apie merginų valgymų sutrikimus, bet nėra patikslinimo, kuri mergina kuriuo sutrikimu serga. Be to išskiriama tik viena lytis, tarsi patvirtinant stereotipą, jog tokiomis ligomis serga tik moterys, tačiau yra žinoma jog ir vyrai turi tokių problemų.

Akivaizdu, kad šių sutrikimų gydymas, kaip ir buvo minėta, yra ilgas procesas. Filme rodoma, kaip merginos palieka “Renfrew” centrą (kuriame minimalus gydymo laikotarpis trunka vieną mėnesį) dėl įvairių priežasčių: ne savo noru pašalinamos iš centro, nebaigus gydymo kurso, dėl pasibaigusio sveikatos draudimo. Taip pat kliniką galima palikti ir savo noru, bei specialistams nustačius, kad mergina yra pasiruošus palikti gydymo įstaigą. Bet kokiu atveju tuo gydymas nesibaigia, reikia ir namuose dirbti su savimi, susirasti ir lankyti valgymo sutrikimų psichoterapines grupes, nes kitaip išlieka didelė tikimybė grįžti prie tokios ligos būsenos, kuri privedė prie hospitalizacijos.

Filmą galima pažiūrėti:

Literatūros šaltiniai:

1. Aigner, M., Treasure, J., Kaye, W., Kasper, S. (2012). Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų federacijos valgymo sutrikimų farmakologinio gydymo rekomendacijos. Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija, 14(1), 22-56.
2. http://www.news-medical.net/health/What-is-an-Eating-Disorder.aspx
3.  http://renfrewcenter.com/