Klinikinė psichologija » Aistė Pranckevičienė

Robertas Petronis: „Svarbiausia iš tikrųjų domėtis žmogumi, kuris kreipėsi pagalbos”

Aistė Pranckevičienė — Wed, 14 Sep 2011 15:16:57 +0000

Gražus straipsnis apie buvimą su klientu ir egzistencinę terapiją: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-09-16-robertas-petronis-svarbiausia-is-tikruju-dometis-zmogumi-kuris-kreipesi-pagalbos/3610

Fredrik Svenaeus. Asmenybės pasikeitimo etika: tapimas savimi gydantis antidepresantais ar psichoterapija

Aistė Pranckevičienė — Wed, 14 Sep 2011 13:57:25 +0000

Įdomūs svarstymai apie tai, kuo skiriasi ir kuo yra panašūs gydymas antidepresantais ir psichoterapija - http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-11-fredrik-svenaeus-asmenybes-pasikeitimo-etika-tapimas-savimi-gydantis-antidepresantais-ar-psichoterapija/52907

Violet Oaklander. Langas į vaiko pasaulį

Aistė Pranckevičienė — Wed, 01 Dec 2010 07:40:38 +0000

Aušra Gradickienė, Inga Rusinaite-Vaitkuvienė, Karolina Aliukaitė

Violet Oaklander gimė JAV Masačiusetso valstijoje, Kembridžo mieste, užaugino tris vaikus. Apsigynusi du magistro diplomus, vieną iš santuokos, šeimos ir vaiko konsultavimo, kitą iš specialaus emociškai sutrikusių ir mokymosi negalią turinčių vaikų mokymo, knygos autorė gavo psichologijos mokslų daktaro laipsnį, daug važinėjo vesdama mokymus apie darbą su vaikais. Patirtį V. Oaklander sukaupė mokydama emociškai sutrikusius vaikus, privačios praktikos metu (Oaklander, 2007). Išleido dvi knygas: „Langas į vaiko pasaulį“ ir „Paslėpti lobiai: žemėlapis į vaikų vidinę saviraišką“. Taip pat parašė keletą žurnalų straipsnių ir knygų skyrių, įrašė garso ir vaizdo įrašų apie psichoterapinį darbą su vaikais .

2003 metais įkurtas pelno nesiekiantį Violet Solomon Oaklander vardo fondas. Fondas jungia psichinės sveikatos profesionalus, kurie siekia išsaugoti, praplėsti ir paremti V. Oaklander geštalto terapija paremtus darbus su vaikais ir suaugusiaisiais. Fondo steigėjai dirbo su V. Oaklander kurdami fondo tinklapį, rengdami mokymo medžiagą . Taip pat stengiamasi sukurti ryšį tarp įvairių šalių specialistų, organizuojami mokymai, kuriama archyvinė biblioteka. Šiuo metu V. Oaklander gyvena Los Andžele, ketina išeiti į pensiją, bet vis dar konsultuoja terapeutus.

V. Oaklander yra Geštalt psichologijos atstovė. Pagal tarptautinių žodžių žodyną (2008) tai yra tokia psichologijos kryptis, kuri neskaido psichinių procesų į elementus, bet laiko juos vientisais dariniais – geštaltais. Šios teorinės krypties esminės idėjos yra atėjusios iš pragmatizmo ir fenomenologizmo. Pirmojo įtaka pasireiškia žmogaus patirties kaip kūrybinio proceso suvokimą, patirties nedalomumą ir polinkį įžvalgas kelti ir tirti terapinių sesijų metu per kūrybinius užsiėmimus. Fenomenologijos idėjos imamos iš E. Husserl sukurto metodo, kai tiek psichologas, tiek klientas yra pasiruošę figūros/pagrindo iškilimui jų bendrame, kartu sukurtame pasaulyje (Bloom, 2009).

Geštalt psichologija yra neatsiejama nuo psichoterapijos, kuriai pagrindą padėjo 1951 m. Perls, Hefferline ir Goodman išleista knyga, kurios aktualumas neblėsta ir šiandien, nes joje nagrinėjami tokie klausimai kaip socialinė tvarka ir bendruomenė, liga ir sveikata, deviantiškumas ir normalumas, įvertinimas ir diagnozė ir pan. Vienas iš svarbiausių šios terapijos pasiekimų yra mestas iššūkis tuo metu vyravusiam mechaniniam, techniniam, į rezultatus orientuotam požiūriui (Levin, 2010).

V. Oaklander knyga „Langas į vaiko pasaulį“ pasakoja mums, kaip galima pažvelgti į tai, kas vyksta vaiko pasaulyje – jo jausmuose, mintyse, fantazijose (Oaklander, 2007). Dar daugiau autorė pateikia instrumentus, kurie mums padeda lengviau bendrauti su vaikais. Knygos skaitytojas susipažįsta su piešimo, vaizduotės, fantazijų, gaminių, istorijų, poezijos, marionečių, jausmų patyrimo, vaidybos ir žaidimo psichoterapijos metodais. Autorė vaizdingai, su pavyzdžiais pateikia kiekvieną metodiką.

Knygoje atskleidžiama V. Oaklander darbo metodo esmė – padėti klientams pažinti ir vystyti savo savastį. Tai svarbu, nes anot autorės, lengvesniam kontaktui su aplinka ir joje esančiais žmonėmis, būtinas stiprus savasties jausmas. Teigiama, jog sveikas požiūris į gyvenimą atgaunamas per kūrybines užduotis ir patirtį, pažinus savo pojūčius, emocijas, kūną ir intelektinius sugebėjimus. (Oaklander, 2007)

Kitoje knygos pusėje rašytoja supažindina su psichoterapijos proceso subtilybėmis. Pristato specifines elgesio problemas tokias kaip agresyvumas, hyperaktyvumas, pyktis, kaltė, uždarumas, vienatvė ir pan. Knygos gale trumpai pristatomi kitų konsultavimo grupių kaip paauglių, suaugusių, vyresnio amžiaus žmonių, brolių ir seserų, šeimos, grupių, labai mažų vaikų, mokytojų, lytinės diskriminacijos ypatumai.

Subjektyviai vertinant knygą, atsiskleidžia daug ypač vertingų aspektų. Ji parašyta pakankamai laisvu, nemoksliniu stiliumi, todėl yra lengvai skaitoma. Joje pateikiama daug praktinių pavyzdžių, nuorodų į kitus literatūros šaltinius, kuriuose galima plačiau pasiskaityti apie pristatomą instrumentą, metodą. Be to knyga naudinga ne tik psichologams, psichoterapeutams. Ji gali būti ypatingai vertinga tėvams, kurie nori geriau suprasti vaiko elgesį, padėti jam tinkamai spręsti iškylančias problemas. Mokytojai ir kiti žmonės dirbantys su vaikais gali pasisemti kūrybinės fantazijos ir įvairių priemonių pritaikymo ugdymo procese.

Tačiau randama ir tam tikrų minusų. Kartais nelabai aišku kodėl vienas ar kitas metodas ar technika padeda klientams spręsti sunkumus, pati autorė mini, jog kartais nežino kas padeda besikreipiantiesiems. Tai sudaro tam tikrą mokslinio pagrįstumo ir aiškumo trūkumą. Taip pat beveik visuose pateikiamuose pavyzdžiuose konsultacijos baigiasi gerai, o tai verčia klaidingai manyti, jog visos problemos gali būti lengvai išsprendžiamos. Paskutinis neigiamas knygos aspektas yra tas, kad nors ir pateikiama daug įvairių metodų, technikų, pavyzdžių, tačiau nėra konkretumo kada ką pasirinkti. Pati autorė teigia, jog ji pajaučia kas tinka kiekvienoje situacijoje, tačiau tokiu būdu truputį mistifikuojama psichologo specialybė, neaišku ar kiekvienas gali turėti tokią nuojautą.

Naudota literatūra:

Bendorienė A., Bogušienė V., Dagutė E., Daržinskaitė T., Grigas G., Gudžinskas Z. ir kt. (2008). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma Littera.
Bloom D. (2009). The Phenomenological Method of Gestalt Therapy: Revisiting Husserl to Discover the “Essence” of Gestalt Therapy. Gestalt Review, 13(3), 277-295.
Levin J. (2010). Gestalt Therapy: Now and for Tomorrow. Gestalt Review, 14(2), 147-170.
Oaklander V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
http://www.vsof.org/about.html. Aplankyta: 2010 11 23
http://www.vsof.org/foundingmembers.html. Aplankyta: 2010 11 23

Maria Molicka. Pasakų terapija

Aistė Pranckevičienė — Wed, 01 Dec 2010 07:29:35 +0000

Sonata Jucevičiūtė, Ramunė Gedgaudaitė, Toma Kazlauskaitė

Knygos autorė baigė psichologijos studijas Adomo Mickevičiaus universitete, Poznanėje. Specializacija – klinikinė psichologija. Šiuo metu dirba psichologijos profesore pedagoginės psichologijos institute (PWSC Leszne). Taip pat skaito paskaitas apie pasakų terapiją daugelyje Lenkijos universitetų. M. Molicka – europos psichologinės sveikatos draugijos narė, daugelio mokslinių ir populiariųjų publikacijų autorė. Daug metų dirba vaikų psichologe medicinos įstaigoje, kur jos pagrindinis darbas – pasakų terapijos taikymas.

Maria Molicka yra meno terapijos krypties – pasakų terapijos specialistė, išgarsėjusi savo šalyje, kaip šio metodo taikymo pradininkė. Viena iš pirmųjų savo šalyje pristatė ir įrodė pasakos terapijos naudą ir išpopuliarino šį metodą.

Meno terapija – tai meno priemonių (vaizdinių, garso, judesių) panaudojimas gydyme ir siekiant asmenybės augimo. Ši terapija remiasi nuostata, jog kūrybinių galių panaudojimas padeda žmogui sveikti ir bręsti. Meno terapija skirta platesniam savęs pažinimui per kūrybą. Ji skirta saviraiškos ugdymui, elgesio pokyčiams, siekiant pažinti save ir kitus, atpažinti savo emocijas, relaksacijai, bendravimo įgūdžių lavinimui.

Taigi, šioje knygoje ir pristatoma terapijos kryptis – viena iš meno terapijos krypčių – pasakų terapija. Ugdymas pasakomis – tai pats seniausias pedagogikos metodas.

„Literatūrą galime naudoti, kaip terapinę priemonę, jei norime perduoti žinias, praturtinti patirtį, parodyti naujus mąstymo jausenos ir veiklos pavyzdžius“.

Literatūra, darydama įtaka žmogaus psichologiniams mechanizmams, tokiems kaip mėgdžiojimas ir identifikacija, žinių asimiliacija ir jautrumo slopinimas, atlieka svarbų vaidmenį kaip terapijos ir profilaktikos priemonė.

M. Molickos knygoje terapinės pasakos yra skirtos susidoroti su vaikų jaučiama baime. Būtent dėl to, visa pirma knygos dalis yra paskirta aptarti tik vaikų baimėms.

„Baimė yra visuotinė ir dažnai patiriama emocija, kartu tai yra raktas perprasti daugybę pačių įvairiausių sutrikimų“.

Baimės yra išskirstytos pagal rūšį, formą, pasireiškimo sferas ir pagal baimės įveikimo strategijas. Baimės kilmė knygoje aiškinama tiek genetiniais vaiko ypatumais, tiek aplinka, o ypač atmosfera ir santykiais šeimoje. Išvardinti šeimų modeliai, pagal kuriuos galima nuspėti kokios baimės išsivystys kiekvienoje iš jų augančiam vaikui.

Antrojoje knygos dalyje pasakojama apie kognityvinę elgesio terapiją, apie terapinį literatūros poveikį apskritai ir apie pasakų vaidmenį vaiko gyvenime. Optimalus amžius „gydytis“ pasakomis yra ketvirtieji – devintieji gyvenimo metai. Iki ketverių vadinamasis „aš“ dar ne iki galo susiformavęs, taigi mažylis dar negali paaiškinti savo emocijų. Šiuo amžiaus tarpsniu vaidmeniniai žaidimai dar neįsisavinti, manipuliatyvinio pobūdžio: vaikas paprasčiausiai ką nors veikia su daiktais (pvz., maitina lėlę, traukia paskui save mašinėlę), tačiau neįsigyvena į atliekamą vaidmenį. Vyresni negu devynerių metų vaikai jau praranda žaidybinius interesus, todėl pasakomis jų jau „nebeišgydysi“ – jiems reikia kitokių terapinių mechanizmų.

Pasaka daro įtaką žmogui per identifikacijos mechanizmą. Vaikas susitapatina su vienu iš herojų (dažniausiai su pagrindiniu ir teigiamu), todėl visi herojaus išgyvenimai yra „perleidžiami per save“. Pasakos prisodrintos viskuo, su kuo vaikas susiduria realiame gyvenime, – nevisavertiškumo, baimės ir nerimo, agresyvumo, lyderiavimo ir paklusnumo, pavydo, bendravimo sunkumų, keblių dilemų, klastos, pasiaukojimo, narsos ir t.t.

Jeigu mažylis negali savęs sutapatinti su kokiu nors herojumi, jis labai greit praranda susidomėjimą kūriniu. Prisiminkime, pavyzdžiui, visiems gerai žinomą pasaką apie tai, kaip senelis rovė ropę. Ji mažyliams įdomi tik iš pradžių, mat patraukia jų dėmesį sparčia veiksmų dinamika. Tačiau keletą kartų šią pasaką pasekus, ji jau nebesukelia jokių emocijų. Taip yra todėl, kad vaikui sunku save sutapatinti su rope, anūke ar šuneliu – jų išgyvenimai pasakoje neaprašyti.

Dalis pasakų išties yra pernelyg paprastos, kad galėtų padėti išspręsti kokias nors emocines problemas. Jų psichologinė prasmė ir nauda vaikui kita – jos padeda stiprinti atmintį, lavinti dėmesį ir pamažu parengia mažuosius suvokti sudėtingesnius kūrinius. Ne veltui tokiose pasakose apstu pasikartojimų: skamba tos pačios frazės, vyksta to paties modelio įvykiai, tik su skirtingais herojais. Tokios pasakos, beje, ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems mažyliams – tarkim, šešiamečiams. Dažnąsyk jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų žaidimams ir elgesiui.

Terapinės pasakos yra skirstomos į tris pogrupius: relaksacinės, psichoedukacinės ir psichoterapinės. Relaksacinės pasakos yra skirtos nuraminti ir atpalaiduoti vaiką. Tokios pasakos veiksmas vyksta vaikui gerai pažįstamoje ir saugioje vietoje. Vaikas tiesiog įsijaučia į pasaką ir ja mėgaujasi. Psichoedukacinės pasakos yra skirtos keisti vaikų elgesiui. Dažniausiai tokių pasakų herojai turi panašių problemų kaip ir klausytojai, todėl klausydamiesi pasakų vaikai išmoksta naujų problemos sprendimo būdų. Psichoterapinės pasakos yra papildytos terapinėmis technikomis. Priešingai nei pirmos dvi, šios yra ilgos, išplėtotos fabulos. Jos pakaitiniu būdu tenkina poreikius, suteikią neturimą paramą ir pripažinimą, pateikia naujų žinių apie baimę keliančias situacijas.

Knyga yra naudinga norint daugiau sužinoti apie vaikų baimes, bei tų baimių likvidavimą. Taip pat yra labai informatyvi, nes pateikiama daug naujos informacijos. Gausu realių pavyzdžių iš autorės darbo patirties su vaikais – tai tarsi teorinės dalies apibendrinimas, kad būtų lengviau įsisavinti ir suprasti naują medžiagą. Tačiau, knygoje yra daug nepaaiškintų terminų, beje atsižvelgiant į terminologiją knyga apskritai nėra pritaikyta bet kokiam skaitytojui, reikia turėti psichologijos žinių.

Donald W. Winnicott. Žaidimas ir realybė

Aistė Pranckevičienė — Wed, 01 Dec 2010 07:14:53 +0000

Viktorija Meščeriakova, Marija Petkutė, Agnė Dumbliauskaitė

Donaldas Woodsas Winnicottas (1896-1971) – visame pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras, dukart tapęs Britų psichoanalizės draugijos prezidentu. Labiausiai vertinamas už didžiulį indėlį aiškinant žmogaus raidos ypatumus, remiantis visapusiškais klinikiniais darbais su kūdikiais ir vaikais (Wikipedia, 2010).

D. W. Winnicottas gimė Plymute, Anglijoje, 1896 metais balandžio 7 dieną. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje ir vienintelis klestinčio Anglijos provincijos prekybininko sūnus. Šeima atrodė pasiturinti ir laiminga, bet po šia „spindinčia kauke“, autorius įvardijo save, kaip engiamą jo dviejų vyresnių seserų, auklės ir motinos, linkusios į depresiją. Šalia to, apibūdindavo save, kaip sutrikusį paauglį, nerandantį savosios „vietos po saule“. Būtent ši savimonės (savosios „vietos po saule“) tema ir tapo D. W. Winnicotto domėjimosi pagrindu, dirbant su nerimastingais jaunais žmonėmis (Wikipedia, 2010).

Pirmosios mintys apie medicinos studijas pasireiškė, kai D. W. Winnicottas mokėsi internatinėje mokykloje ir susilaužė savo raktikaulį. Tuomet autorius savo dienoraštyje parašė, jog svajoja pats save išsigydyti. Tokių idėjų vedamas, 1917 m. pradėjo medicinos studijas Šv. Bartolomėjaus medicinos koledže, Londone. Per tą laiką, iš savo dėstytojų jis išmoko meno atidžiai klausytis, kol imamas medicininė anamnezė iš pacientų. Šį įgūdį D. W. Winnicottas vėliau identifikavo, kaip pagrindą savo psichoanalitiko praktikai. Baigęs studijas 1922 m. jis tapo kvalifikuotu pediatru. 1923 m. vedė Alicę Tailor bei įsidarbino „Patingtono Žaliojoje Vaikų ligoninėje“ Londone. Čia 40 metų dirbo vaikų pediatru ir psichoanalitiku (Wikipedia, 2010).

Per visą savo karjerą Donaldas Woodsas Winnicottas yra parašęs daugiau nei 200 straipsnių, kurių pagrindu buvo sukurtos knygos „Iš pediatrijos į psichoanalizę“ (1958), „Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis“ (1964) bei „Žaidimas ir realybė“ (1971) (Wikipedia, 2010). Savo darbo su vaikais ir jų motinomis pasėkoje D. W. Winnicottas susidomėjo psichoanalize (Winnicott, 2009).

Psichoanalizė – tai primoji visapusiška asmenybės teorija, kuri akcentuoja ankstyvųjų vaikystės potyrių svarbą žmogaus vystymuisi bei neįsisąmonintų konfliktų įtaką jo elgesiui. Pagal psichoanalizės teoriją, žmogaus psichiką sudaro id, ego, superego (struktūrinis modelis) ir sąmonė, priešsąmonė, pasąmonė (topografinis modelis). Pagal šią teoriją, kiekvienas žmogus pereina ir psichoseksulainio vystymosi stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kurios yra biologiškai nulemtos bei būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Donaldo Woodso Winnicotto sukurta bei knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) pristatoma pereinamųjų objektų teorija, laikoma vienu iš svarbiausių jo indėliu į psichoanalizę, supurčiusių visą mąstytojų apie žmogaus prigimtį bendruomenę. Pagal šią teoriją, ankstyvoje kūdikystėje vaikas gyvena iliuzija, jog jis gali magiškai kontroliuoti išorinę realybę:

„Iš pradžių motina, prisitaikydama prie kūdikio poreikių beveik šimtu procentų, suteikia kūdikiui galimybę susikurti iliuziją, kad jos krūtis yra kūdikio dalis“ (Winnicott, 2009, 38 psl.).

Tačiau motina, pirma sudarydama sąlygas kūdikio iliuzijų susiformavimui, vėliau parodo vaikui, jog jis nėra visagalis išorinės realybės atžvilgiu ir taip sugriauna jo iliuziją (skatinamas objektyvus suvokimas). Pripažindama objektyvaus suvokimo keliamą įtampa, mama ima toleruoti pereinamųjų reiškinių egzistavimą vaiko realybėje. Nerimą malšinantys pereinamieji objektai (pavyzdžiui.: antklodė ar mėgstamas žaislas) ir elgesys su jais (pavyzdžiui.: antklodės kampo čiulpimas) priklauso pereinamųjų reiškinių sričiai. Taigi anksčiau ar vėliau kūdikio raidos procese ima ryškėti tendencija įtraukti „ne aš“ objektus (antklodė) į savo asmeninį elgesio modelį (antklodės čiulpimą, siekiant nusiraminti). Vis dėlto palaipsniui pereinamieji objektai praranda turėtą reikšmę – suaugusio žmogaus nusiraminimo technikos pasklinda po visą jo kultūrinį santykį su praeitimi bei ateitimi.

Gebėjimas išgyventi kultūrinę patirtį, pasak D. W. Winnicotto, yra paskutinioji individo žaidimo fenomeno fazė, kuri prasideda pereinamojo objekto panaudojimo ar pereinamosios nusiraminimo technikos formomis. Šioje vietoje, autorius taip pat teigia, jog tam, kad kontroliuotų išorę, individas turi žaisti. Tiek vaikai, tiek ir suaugę žaidimo, ir tikriausiai tik žaidimo, metu yra visiškai laisvi ir kūrybiški. Vaikų žaidimai pasireiškia per manipuliacijas išorės objektais, siekiant nusiraminti (antklodės čiulpimas), o suaugusiųjų – per parenkamus žodžius, balso intonaciją ir netgi humoro jausmą. Žaidimo metu, leisdami sau būti kūrybiškais, žmonės gali išnaudoti visą savo asmenybės potencialą, atrasti gyvenimo prasmę ir save. Tačiau kurį laiką gyvenęs kūrybiškai, žmogus gali vėliau skausmingai suvokti, jog didžiąją savo laiko dalį jis praleidžia nekūrybiškai. Šalia to,

„Savitumo paieškose konkretus asmuo gali sukurti ką nors vertingo meno pasauliui, tačiau visuotinai pripažintas ir sėkmingas menininkas gali būti neatradęs savęs“ (Winnicott, 2009,100 psl.).

Kaip priešpriešą sveikam – kūrybiškam – gyvenimui, D. W. Winnicottas pastato nuolankumą, kaip liguisto gyvenimo pagrindą. Nuolankumu paremto santykio su realybe atveju, žmogus pripažįsta pasaulį ir jo detales, kaip kažką, prie ko reikia prisitaikyti ar šiek tiek pakeisti. To pasėkoje asmuo išgyvena beprasmiškumo pojūtį, kuris netgi sietinas su idėja, jog gyvenime nėra prasmės.

Taip pat psichikos sutrikimus D. W. Winnicottas sieja ir su motinų nesugebėjimu pripažinti kūdikio komforto bei ramybės poreikio. To pasėkoje mama nesudaro vaikui galimybės susikurti pereinamąjį objektą. Neturėdamas jo vaikas netenka galimybės susikurti savo poilsio zonos, kurioje jis galėtų numalšinti gyvenimo diktuojamą įtampą, kylančią dėl poreikio apibrėžti save kaip atskirą ir skirtingą nuo kitų. Na, o neturėjimas savosios poilsio zonos vaikystėje gali nulemti emocinės raidos sutrikimus ir iššaukti kūdikio nerimą, depresiją, baimę prarasti mamą ar paranojiškas idėjas, darančias įtaką ir vėlesniame amžiuje.

Galimybes padėti įveikti psichikos sutrikimus savo knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) Donaldas Woodsas Winnicottas sieja su keliomis metodikomis. Pirmiausia, autorius teigia, jog pagalba gali būti teikiama psichoterapijos, kaip tam tikros žaidimo formos, priemonėmis. Šiuo atveju, jis akcentuoja psichoterapeuto gebėjimą išlaukti, o galbūt ir išžaisti, kol klientas pats priims jo problemų sprendimą atitinkančią išvadą. Antra, autorius netiesiogiai teigia, jog turėtų būti skatinamas ir tėvų švietimas – vaikus auginantys žmonės turėtų sudaryti kuo palankesnę atmosferą vaiko pereinamųjų objektų formavimuisi, galimybei susikurti motinos atvaizdą mintyse, kad būtų numalšintas nerimas, jai neesant šalia.

Kaip matyti, knyga „Žaidimas ir realybė“ (2009) yra naudinga vaikų tėvams švieti. Nepamirštant, jog joje yra naudojamos specifinės sąvokos, kurių reikšmėmis tėvams reikėtų pasidomėti papildomai. Šalia to, būdama psichoanalitinės teorinės krypties atstovo kūriniu, ši knyga puikiai tinka psichoanalizės šalininkams, siekiantiems praplėsti savo požiūrį, arba tiesiog psichologija besidomintiems žmonėms, norintiems papildyti savo žinias.

Nepaisant knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) naudingumo, ji turi ir keletą trūkumų. Painus D. W. Winnicotto rašymo stilius kartais apsunkina galimybę iki galo suvokti tikrąją autoriaus idėją. Dažnai netgi nutinka taip, jog knygos idėjos pateikiamos painiais sakiniais, kurie kalba ne apie tai, ką norima pasakyti, o apie tai, kaip buvo prieita tam tikros nuomonės, tačiau kokios kartais iki galo taip ir lieka neaišku. Šalia to, ši knyga yra nukreipta į siaurą skaitytojų ratą – specialistus – ką puikiai iliustruoja gan dažnai knygoje vartojamas posakis „mes psichoterapeutai“.

Keletą knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) trukumų ganėtinai stipriai atsveria jos privalumai. Vienas iš didžiausią įspūdį palikusių privalumų yra kalbėjimas pirmuoju asmeniu, sukuriant tiesioginio pokalbio su autoriumi iliuziją. Tačiau tikriausiai labiausiai ši knyga sudominti psichologija besidominčių žmonių auditoriją galėtų tuo, jog joje yra pateikiami realūs D. W. Winnicotto psichoterapijų seansų su savo klientais pavyzdžiai, kurie praktiškai iliustruoja autoriaus teorinius samprotavimus. Po terapijų atvejų aprašymo išskiriamos ir svarbiausios konkretaus atvejo išvados, besisiejančios su knygos idėjomis. Be to, daugelyje knygos skyrių yra pateikiamos santraukos, kurios apibendrina ir struktūruoja prieš tai perskaitytą informaciją. Svarbiausios idėjų vietos išskiriamos pastabų pastraipomis, taip labiau atkreipiant skaitytojo dėmesį į svarbiausius aspektus. Siekdamas aiškumo ir glaustumo, D. W. Winnicottas vengia pateikti informacijos, kuri tiesiogiai su tema nėra susijusi, tačiau susidomėjusiam skaitytojui jis nelieka abejingas – pateikia nuorodas į kitus šaltinius, kuriuose galima iki galo išsiaiškinti likusius neaiškumus arba giliau pasidomėti tam tikra tema.

Apibendrinat galima teigti, jog Donaldo Woodso Winnicotto knyga „Žaidimas ir realybė“ abejingų skaitytojų tikrai neturėtų palikti. Juk joje, ieškoma atsakymo į tai dėl ko verta gyventi, taigi galbūt būtent ši knyga ir yra kažkieno kelias į galimybę atrasti atsakymą į šį amžiną klausimą.

Literatūra:

1. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU

2. Wikipedia (2010). Donald Woods Winnicott. Aplankyta 2010-11-14, http://en.wikipedia.org/wiki/Winnicott

3. Winnicott D. W. (2009). Žaidimas ir realybė. Vilnius: Vaga

C. E. Moustakas. Vienatvė

Aistė Pranckevičienė — Wed, 24 Nov 2010 07:52:18 +0000

Agnė Neiberkaitė, Inga Paliūnaitė, Tomas Savickas

C. E. Moustakas garsus amerikiečių psichologas, gimęs 1923 metais. Vienas humanistinės psichologijos pradininkų. C. Moustakas buvo pirmųjų susitikimų ir konferencijų, skatinusių humanistinės psichologijos, kaip naujo ir įtakingo judėjimo, atsiradimą, vienas organizatorių. Jis dalyvavo steigiant Seibrucko institutą – vieną žymiausių pasaulyje humanistinės psichologijos tyrimų ir mokymų centrų.

Kalbant apie humanistinę psichologiją, reikėtų paminėti, kad ši mokykla susiformavo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai pasaulis išėjo iš didžiausio ir daugiausia gyvybių nusinešusio karo. Humanistams nepatiko tuo metu vyravusios biheviorizmo ir psichoanalitines idėjos, jie siekė į psichologiją grąžinti gyvą, konkretų žmogų, ieškantį atsakymų į sudėtingiausius būties klausimus. Taigi humanistinės psichologijos atstovai teigia, kad:

Kiekvienas žmogus yra iš prigimties unikalus, laisvas, pozityvus, o jo asmenybė nedaloma;
Kiekvienas žmogus pajėgus sąmoningai kontroliuoti savo elgesį ir už jį atsakyti;
Kiekvienas žmogus yra pajėgus keisti save ir aplinkinį pasaulį;

Būtent taip į psichologiją ir į žmogų žiūrėjo C. E. Moustakas, o jo pavardė rašoma šalia tokių didžių šios krypties atstovų kaip A. Maslow, C. Rogersas, R. May ir J. Bugentalis.

C. E. Moustakas yra ryškus vaikų žaidimų terapijos atstovas ir originalios euristinio tyrimo metodologijos kūrėjas, taip pat daugiau nei trijų dešimčių mokslinių ir populiariai parašytų knygų autorius, neskaitant daugybės straipsnių žurnaluose ir mokslo darbų rinkiniuose. Vienatvės problematikai skirti jo veikalai “Vienatvė” (1961), “Vienatvė ir meilė” (1972), “Vienatvės ir meilės portretai” (1974), “Vienatvės prisilietimas” (1975) ir visai neseniai – 2004 metais – pasirodžiusi “Vienatvė, kūrybiškumas ir meilė”.

Nors C. Moustako knyga pavadinta “Vienatvė”, galima teigti, kai tai knyga apie meilę. Šios knygos atsiradimą paskatino vienatvė, išgyventa, kilus mylimos dukters netekimo grėsmei. Įvairių žmonių asmeninė patirtis šioje knygoje aprašoma labai atidžiai, jautriai ir pagarbiai. Visa knyga persmelkta įsitikinimu, kad tik pripažinus savo vienatvę ir laikant ją neatsiejama žmogiškojo pasaulio dalimi, galima subręsti ir atsiverti meilei, vadinasi – atrasti ją, patirti ir išsaugoti.

Taigi pagrindinė knygos idėja akcentuoja, kad vienatvė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga, buvimo žmogumi patirtis, leidžianti individui stiprinti, ugdyti ir branginti savo, kaip žmogaus prigimtį. Tai neišvengiamas procesas, kurį išgyvena visi žmonės. Vienatvė gali būti kaip skaudi ir neišvengiama netekties pasekmė, kaip nesugebėjimas užmegzti žmogiškųjų santykių ir vienatvė gali būti kaip sąmoningas ir prasmingas pasirinkimas.

“Kiekvienas žmogus yra vienišas tiek, kiek jis yra atskiras asmuo, kiek jis yra sudėtinga ir unikali asmenybė, iki galo nepažini ir neatskleidžiama.”

Autorius taip pat akcentuoja, kad vienatvė ne tik neišvengiama, bet ir būtina. Kiekvienam mūsų beveik kasdien tenka likti vienam su pačiu savimi – kad susikauptume, pamąstytume, įsijaustume ar apsispręstume. Todėl yra būtina nevengti, o pripažinti vienatvę, nes tik tokiu atveju žmogus gali tapti autentišku, t.y. būti savimi.

“Nėra kito vienatvės sprendimo, tik priimti ją, susitikti su ja, gyventi su ja ir leisti jai būti. Visa, ko ji reikalauja – teisės būti priimtai natūraliai.”

Knygoje pateikiama daug kasdieniškų pavydžių, kurie rodo, kad vienatvę patiria ir mažas vaikas, ir suaugęs, ir nepagydoma liga susirgęs ligonis, ir visomis gyvenimo gėrybėmis apipiltas asmuo. Knygoje labai daug kalbama ir remiamasi tikrais pavyzdžiais, kurie demonstruoja kaip visų dėmesio centre esantys žmonės patiria vienatvę. Tokiais pavyzdžiais buvo Amerikos prezidentas, armijos generolas, JAV teisininkas, federalinis pareigūnas ir t.t. Pasirodo, kad net ir šalies, o kartais ir viso pasaulio centre esantiems žmonėms, apsuptiems daugybės žmonių, kartais pritrūksta paprastųjų žmogiškųjų ryšių ir svarbiausius sprendimus tenka priimti vienumoje.

Autorius, įtaigiai parodydamas vienatvės universalumą, geba atskleisti ir kiekvieno asmens, apie kurio vienatvę kalba, individualybę; vienatvė, tas bendražmogiškas reiškinys, lydintis kiekvieną nuo gimimo iki mirties, visada išgyvenamas individualiai. Tačiau pabrėžiama, kad svarbu skirti vienatvę nuo vienišumo. Vienatvė, tai egzistencinė gyvenimo duotybė, tokia pat universali ir neišvengiama, kaip laisvė, meilė, prasmės siekimas ar mirtis. O vienišumas yra subjektyvus, skaudus žmogiškųjų ryšių stokos išgyvenimas ir jų ilgesys (autorius vienišumą knygoje dar vadina vienatvės nerimu).

C. E. Moustakas rašo, kad vienatvė yra taip pat ir kūrybiška patirtis. Asmuo, kuris iškyla, literatūroje, mene, moksle, muzikoje dažnai yra vienišas individas. Kūryba – tiek meninė, tiek mokslinė – taip pat reikalauja ilgų vienumos valandų, dienų, mėnesių.

“Kūrybiškas žmogus dažnai yra vienišas, nes jis pats privalo būti pasauliu savyje ir rasti gyvenimo kelią savo viduje.”

Apibendrinant galima teigti, kad knyga “Vienatvė” tinka plačiam skaitytojų ratui, ji yra aiški, suprantama ir lengvai skaitoma, dalinamasi asmenine patirtimi, pateikiama daug realių gyvenimo istorijų, bei knyga nereikalauja išankstinių žinių.

Naudota literatūra:

Moustakas C.E. (2008) Vienatvė. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004) Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.

Irvin D. Yalom. Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę

Aistė Pranckevičienė — Wed, 24 Nov 2010 07:40:00 +0000

Indrė Narkevičiūtė, Justina Vasiliauskienė, Rūta Černiauskaitė

I. D. Yalom – vienas garsiausių šiuolaikinės psichoterapijos atstovų, fundamentalių veikalų skirtų grupinei ir egzistencinei psichoterapijai, autorius. Gimęs 1931 birželio 13-ąją, Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Augo žydų emigravusių iš Rusijos šeimoje. Nors tėvai nebuvo išsimokslinę, tačiau dar būdamas vaikas labai kaprizingai susidomėjo grožine literatūra, kuri jam buvo įkvėpimo ir išminties šaltinis. Mokėsi ir baigė Bostono universitete, medicinos mokyklą 1956 m. Iki 1960 m dirbo Niujorko ir Baltimorės ligoninėse. Po dviejų metų darbo Tripler General ligoninėje Honalulu, pradėjo akademinę karjerą Stanfordo universitete. Dirbdamas šiame universitete padarė reikšmingus įnašus psichoterapijoje ir vystė egzistencinės psichoterapijos modelį. I. D. Yalomo literatūriniai kūriniai – psichoterapinės novelės ir romanai – tapo pasauliniais bestseleriais.

Egzistencinė psichoterapija, kuria remiasi I. D. Yalom grindžiama sveiku protu, atmeta tikėjimą antgamčiu ir teigia, kad gyvybė ir žmogiškoji gyvastis atsirado iš atsitiktinių įvykių; nors žmogus geidžia pratęsti savo būtį, jis yra tik baigtinė būtybė, kitaip tariant po mirties žmogus neatgims jokia kita gyvybės forma, nes dingus sąmonei – išnyksta ir žmogus (Yalom, 2008).

Egzistencinė psichoterapija akcentuoja atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimo prasmės radimą bei pasirinkimo laisvę (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004). Žmogaus susidūrimą su pasirinkimo laisve dažnai lydi nerimas. Viena iš nerimo apraiškų, kuri yra nagrinėjamų I. D. Yalom ,,žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ knygoje – tai nerimas kylantis dėl mirties baimės.

Pasak autoriaus, su psichoterapijos praktika labiausiai susiję keturi esminiai žmogaus rūpesčiai: mirtis, vienatvė, gyvenimo prasmė ir laisvė. Nors kasdieniame klinikiniame darbe visi šie keturi kertiniai rūpesčiai susipynę, labiausiai išsiskiria ir labiausiai kankina mirties baimė (Yalom, 2008). Nagrinėdamas egzistencinius klausimus jis remiais ne tiek šiuolaikinės psichologijos atstovais: Froidu, Jungu, Pavlovu ar Skineriu, kiek senovės graikų filosofais, ypač Epikūru. I. Yalomas praktiniame darbe remiasi šio autoriaus idėjomis ir tai atsispindi jo knygoje.

Epikūras genialiai jautė ir jo mintys pagrindžia šiuolaikinę pasąmonės sampratą: jis pabrėžė, kad mirties nerimą daugelis žmonių išgyvena nesąmoningai, kad jis reiškiasi iškreiptais būdais: pavyzdžiui, perdėtu religingumu, nežabotu turtų siekiu, aklu galios ir garbės vaikymusi – visa tai neva suteikia nemirtingumą“ (Yalom, 2008, p. 88).

„Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ yra itin asmeniška, kylanti iš paties autoriaus susidūrimo su mirtimi knyga. Iš aprašytos autoriaus atstovaujamos teorinės krypties, galima susidaryti įspūdį, kad knygą yra filosofinio pobūdžio ir sunkiai skaitoma. Bet I. Yalomas perkeldamas filosofines idėjas į psichoterapinius pokalbius su klientais, priartina jas prie šių dienų kasdienybės. Visa knyga paremta pokalbių ištraukomis iš realių konsultacijų, kurių metu šiomis idėjomis bandoma sumažinti klientų nerimą.

Autorius išskiria reikšmingus gyvenimo įvykius, kurie „paaštrina“ mirties baimę – tai mylimų žmonių netektys, ligos, jubiliejai (penkiasdešimtmetis, šešiasdešimtmetis ir pan.), vaikų išėjimas iš namų, pasitraukimas į pensija, pranašingi sapnai. Susidūrus akis į akį su tokia patirtimi, žmogus patenka į pabudimo būseną. I. Yalomas tokią būseną įvardina kaip savo būties apsvarstymą – kaip mes gyvename? kam mes gyvename? ir dėl ko mes gyvename?

Nupasakodamas situacijas, kuriose žmogus susiduria su mirties baime jis paliečia ir būdus, kurias galima paguosti žmogų, kuris nerimauja dėl savo mirtingumo. Autorius teigia, kad žmogus per vertybes ir savo darbus gali išlikti gyvenime ir po savo mirties.

Ratilai yra tai, ką kiekvienas mūsų kuriame net nežinodami ar sąmoningai neketindami. Tai į išorę sklindančios bangelės, kurios gali metų metus ar net ištisas kartas veikti kitus žmones. Poveikis, kurį darome žmonėms, per juos persiduoda kitiems, kaip ratilai vandens telkinyje sklinda tol, kol tampa nematomi, nors net tada vanduo milijardosios sekundės greičiu teberaibuliuoja (Yalom, 2008, p. 92).

Idėja apie ratilus labai padeda žmonėms suvokti savo gyvenimo prasmingumą, net tuo atveju, kai žmogus suvokia, kad mirtis neišvengiama ir po mirties jis nebeatgims jokioje kitoje gyvybėje.

I.Yalom pripažįsta, kad mirties baimę padeda sumažinti ir toks paprastas dalykas, kaip artimi tarpusavio ryšiai su kitais žmonėmis. Pats autorius knygoje pamini, kad tai paradoksalu – nes kad ir kaip ten bebūtų, tačiau mirties akimirką žmogus būna vienas.

Autorius užbaigdamas knyga pabrėžia, kad žiūrėti į saulę nesiūloma, bet į mirtį – visai kas kita. Būtina pažvelgti į visas, net ir pačias tamsiausias baimes bei jas tyrinėti. Tik įsisąmoninus jas galima nugalėti.

Literatūta

Yalom I. D. (2008). Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
http://www.yalom.com/bio/ Aplankyta: 2010 11 15

Patrick Casement. Mokausi iš paciento

Aistė Pranckevičienė — Wed, 17 Nov 2010 07:49:51 +0000

Gintarė Balodytė, Eglė Minkštimaitė, Jūratė Pranculytė

Psichoanalitinis požiūris į šizofreniją

H. Spotniz – moderniosios psichoanalizės pradininkas, šizofreniją įvardija kaip „psichologiškai grįžtantį sutrikimą“ (psychologically reversible disorder). Psichoanalizė negali išgydyti šizofrenijos, tačiau ji gali padėti pacientui sugrįžti į normalumo būseną ir sujungti asmenybę į visumą.Svarbiausia psichoanalitiko užduotis dirbant su šizofrenija sergančiais asmenimis yra parodyti, kad tam tikri pasikeitimai paciento poreikių tenkinime yra galimi. Kalbama apie tuos poreikius, kurie nėra laiku patenkinami ir pasireiškia per perkėlimo procesus psichoanalizes metu. Psichoanalitiko įsikišimas per bendravimą apie jausmus ir požiūrius (išsakytus ir nutylėtus), leidžia pacientui mąstyti, jausti ir galiausiai siekti gyvenimo tikslų įgyvendinimo.

Įsikišimo tipas ir laiko pasirinkimas yra priklausomas ir valdomas paciento ir analitiko ryšio. Laiko parinkimas taip pat priklauso ir nuo to, kaip analitiko vedamas pacientas sugeba laikytis į tikslą orientuotos krypties. Jei pacientui tai sunkiai sekasi, psichoanalizė gali trukti metų metus. Kitu atveju ji trunka trumpiau.

Konsultacijos metu yra gerbiama tyla, tačiau psichoanalitikas bet kuriuo atveju pateikia klausimus, stengiantis užmegzti ar palaikyti kontaktą su pacientu. Palaikant kontaktą su pacientu psichoanalitikui itin svarbus „vidinis prižiūrėtojas“. Ši sąvoka nurodo, kad analitikas turi stebėti savo intuityvius atsakus, reakcijas į pacientą, atskirti kontraperkėlimus ir jausmu. Svarbiausia terapeuto užduotis – paskatinti/užtikrinti pokytį, o vėliau suteikti pacientui imunitetą, kad nebūtų sugrįžtama į šizofreninę būseną jam susidūrus su stresinėmis situacijomis.

Patrick Casement. Mokausi iš paciento

Patrick Casement savo knygoje „Mokausi iš paciento“ aptarinėja tai, kas svarbu kiekvienam psichoanalitikui. Pagrindinė knygos idėja – kaip terapeutas turi atlikti savo darbą, kokios savybės ir metodai tam reikalingi. Pats būdamas terapeutu, jis pateikia situacijų ir seansų pavyzdžių iš savo arba savo kolegų praktikos. Nagrinėdamas įvairius pavyzdžius P. Casement nevengia pristatyti įvairių klinikinių atvejų, tai ir depresija, ir šizofrenija, ir valgymo sutrikimai bei kt.

Kaip ir H. Spotniz vienu iš svarbiausių terapeutui reikalingų bruožų, autorius įvardina „vidinį prižiūrėtoją“. Tai savęs analizė, kurią turi atlikti kiekvienas psichoterapeutas. Kadangi kiekvienas pacientas yra skirtingas, jis sukelia skirtingas mintis, pojūčius ir emocijas terapeutui, todėl svarbu yra žinoti, koks jausmas kyla, dėl ko toks jausmas kyla. Tik supratęs jausmus ir jų kilmę psichoanalitikas galės padėti kitam žmogui. Kitu atveju konsultantas daryti klaidas, kurios silpnins terapijos efektyvumą, stabdys analizės procesą ir mažins paciento pasveikimo galimybes (Kočiūnas, 1995).

Autorius taip pat pamini tokius bruožus – interpretavimą, nesutelktą klausymą (kai yra klausomasi nesusitelkiant į detales, kad liktų daugiau vietos spontaniškumui), sugebėjimą analizuoti ne tik išorinę, bet ir vidinę paciento aplinką, bandomąjį susitapatinimą (empatiją), jausmų aprėpimą (kai yra priimami visi paciento jausmai ir kartu su pacientu išgyvenami), sugebėjimą pripažinti savo klaidas sau ir klientui. Autorius labiausiai akcentuoja tai, kad kiekvienas pacientas gali jį kažko išmokyti. Pacientas pats „rodo“ psichoanalizės kryptį, tik reikia būti atidžiam jo užuominoms, reikia mokėti jas pastebėti ir pažymėti, mokėti prisiderinti prie paciento tikrųjų poreikių, kurie nebūtinai turi būti akivaizdūs. Be to, yra svarbu, kad psichoanalitikas lanksčiai žiūrėtų į psichoanalizės pateikiamas technikų taikymo taisykles ir labiau atsižvelgtų į konkrečią situaciją pritaikydamas ją konkrečiu atveju, nebijodamas „sulaužyti“ taisyklių.

Kaip ši knyga siejasi su šizofrenijos tema? Šioje knygoje nėra konkrečiai minima, kaip vyksta psichoanalitinis darbas su sergančiaisiais šizofrenija, tačiau yra pateikiami keletas psichotinių ir šizofrenijos atvejų analizių. Analizėse buvo parodoma, kaip tam tikrų technikų (empatijos, interpretavimo, jausmų aprėpimo) naudojimas gali padėti ne tik išeiti iš psichotinių būsenų, bet ir padėti jų išvengti. Kaip pradžioje buvo minėta, šizofrenija yra liga, kuri nėra išgydoma iki galo, tačiau atvejų analizė aiškiai rodo, kad psichoanalizė gali pagelbėti žmogui normaliai funkcionuoti visuomenėje ir likti normalumo būsenoje.

Naudota literatūra:

Kočiūnas, R. Psichologinis konsultavimas, Vilnius, 1995
Samuel, S. Modern Psychoanalysis of the Schizophrenic Patient: Theory of the Technique, Hyman Spotnitz. Review, 1988

Antoni Kępiński. Gyvenimo ritmas.

Aistė Pranckevičienė — Wed, 17 Nov 2010 07:35:10 +0000

Justina Čepulytė, Dovilė Rupeikaitė, Vytautė Povilanskaitė

Lenkų psichiatras Antoni Kepinski gimė 1918 metų lapkričio 16 d. Dolinoje (Ukraina). Mirė Krokuvoje (Lenkija) sulaukęs vos 54 metų, 1972 metų liepos 8 dieną. Mokėsi Krokuvoje, baigė vieną geriausių humanitarinio profilio vidurinių mokyklų Lenkijoje – Bartłomiej Nowodworski vidurinę mokyklą. Nuo 1936 metų pradėjo studijuoti mediciną Jogailaičio Universitete, tačiau Antrojo Pasaulinio karo pradžioje tapo Lenkų Armijos savanoriu. Kai Lenkiją užgrobė Vokiečių kariuomenė, jis pabėgo į Vengriją, kur buvo sulaikytas. 1940 metais jis suorganizavo pabėgimą į Prancūziją ir paskui į Ispaniją, tačiau buvo sučiuptas ir uždarytas į Miranda del Erbo koncentracijos stovyklą Ispanijoje. Paleistas sugrįžo į Didžiąją Britaniją. Ten, Edinburgo universitete, baigė medicinos studijas 1946 metais. Netrukus grįžo į Lenkiją ir Medikų Kolegijos Krokuvos Psichiatrijos Klinikoje ėmėsi psichiatrijos. Koncentracijos lagerio patirtis jį smarkiai sukrėtė, jis dalyvavo reabilitacijos programoje likusiems gyviems Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniams. Toji skausminga patirtis atsispindi ir daugelyje jo mokslinių darbų, kaip ir knygoje „Gyvenimo ritmas“.

Mokslinis A. Kepinski‘o gyvenimas buvo itin vaisingas. Jis buvo vienas pirmųjų mokslininkų, susidomėjusių Nacių koncentracijos stovyklų kalinių psichologinėmis problemomis. Lenkijoje buvo pradininkas naujo humanistinio požiūrio į psichiatriją ir psichoterapiją. Moksliniuose darbuose nagrinėjo problemas, susijusias su psichopatologija, neuropsichologija, neurofarmakologija, taip pat su filosofija, etnologija, psichologija, sociologija. Išleido apie 140 mokslinių straipsnių ir knygų, kurių dauguma parašyti per paskutinius gyvenimo metus, sunkiai sergant. A. Kepinski taip pat garsus savo informacijos metabolizmo bei aksiologinės psichiatrijos teorijomis. Pirmoji teorija susijusi su energijos ir informacijos su aplinka mainais, kas leidžia žmogui patirti prasmę palaikant kontaktą su išorine aplinka. Ši teorija iš esmės gana plačiai paaiškina schizofrenijos ir depresijos psichopatologijos atsiradimą (Kapusta, 2007). Antroji, aksiologinės psichiatrijos teorija orientuojasi į vertybių sistemas (tačiau analizei maža informacijos).

A. Kepinski yra laikomas humanistinės terapijos pradininku Lenkijoje, tačiau jo kūryboje gausu egzistencinių temų, tokių kaip mirties baimė, susvetimėjimas, vienatvė – kas būdinga egzistencinės psichologijos krypčiai. Pabandysime pateikti, kodėl, mūsų nuomone, A.Kepinski knyga „Gyvenimo ritmas“ turi tiek humanistinės krypties bruožų, tiek egzistencialistinės teorijos aspektų.

A. Kepinski savo knygoje atskleidžia, kad santykis su klientu turi būti autentiškas. Savo ruožtu ir psichiatrai turėtų pirma išmokti žvelgti į klientą, kaip į žmogų ir su juo kurti šiltą, pagarba pagrįstą santykį. Autoriaus nuomone, tai būtų galima pasiekti, dar studijų metais studentams suteikiant galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su klientais ne tik iš profesinės pusės, o daugiau iš draugiškosios, žmogiškosios pusės. Taip pat autorius teigia, kad jo nuomone, efektyvesnį ir greitesnį ligonių sveikimą lemia ne tiek vaistai, kiek šilta atmosfera, kurią jis įvardija kaip ligoninės klimatą. A.Kepinski teigia, kad šiuo metu labai populiari nuostata į ligą yra tokia, kad serga kažkas atskira nuo žmogaus, jo širdis, plaučiai, smegenys, tačiau ne žmogus. Medikai žmogų traktuoja kaip objektą, o ne kaip subjektą. Aišku dėl to, autoriaus nuomone, jiems yra lengviau specializuotis, būti profesionalais, tačiau tai engia pačio žmogaus, kaip asmenybės, suvokimą ir ignoruoja, jos kaip visumos ligą, o kartais, net tikrąsias ligos priežastis. Kaip garbus psichiatras teigia, svarbiausia atsispirti savo prigimčiai žmogų vertinti. Negalima jo teisti, neįsigilinus į jo gyvenimą, nes jau pats gyvenimas tą žmogų pakankamai sugniuždė ir nuteisė, o mes ne dievai ir ne aukštesni, kad galėtume vertinti jo elgesio teisingumą ar klaidingumą, ir čia autorius labai gražiai perteikia savo mintis remdamasis Temidės įvaizdžiu, tačiau mes negalime užsirišę akis vertinti, nes viską perleidžiame per savo gyvenimiškos patirties prizmes, kuri tik mums gali atrodyti teisinga, bet ji tokia pati subjektyvi kaip ir kito žmogaus, kurį norime vertinti. Visa tai, kas iki šiol minėta, yra humanistinės teorijos bruožai.

Kita teorija – egzistencializmas. Autorius ne vieną kartą knygoje „Gyvenimo ritmas“ akcentuoja, kad šiuo metu yra svarbiausia, ne „aš“ o svarbiausia orientuotis į „esu“ taip pabrėždama jog svarbiausia – buvimas, kūrimas, egzistavimas, o ne tiesiog statiška asmenybės būsena. Taip pat autorius knygoje pasakoja apie senyvo amžiaus žmones, suteikdamas jiems ypatingą reikšmę. Būtent per senyvo amžiaus žmones ir per kančias patirtas koncentracijos lageryje autorius piešia mirties, baimės, vienatvės jausmus įvairiausiomis spalvomis. Aiškindamas mirties baimę jis remiasi šiuolaikinių technologijų įtaka gamtos dėsniams, kurie iškraipė visą gyvenimo sampratą, nes mes jaučiamės galintys valdyti gamtos fenomenus, o kai tai nepavyksta, mes jaučiamės bejėgiais ir niekam nereikalingais, nesuprastais ir bijome taip ir mirti vienumoje, atstumti. Lageryje galiojo kitokios taisyklės. Žmonės, kurie tik nustodavo tikėję gyvenimu, tuoj pat su juo ir atsisveikindavo. Tačiau kaip išsivadavimą iš socialinių, psichologinių ir biologinių gamtos ir visuomenės gniaužtų autorius laiko kūrybingumą, kuriuo mes galime išreikšti ir perteikti save kitiems ir jis tai laiko itin vertingais aspektais bendraujant su sergančiais, nusivylusiais, apleistais žmonėmis. Autorius teigia, kad svarbiausia yra išreikšti savo esybę, nes visa aplinkui mus nebesuteikia tokių galimybių. Daugiausiai dėmesio iš psichikos sutrikimų autorius skiria schizofrenijai. Autoriui kalbant apie šia liga sergančius žmones, jaučiama pagarba, užuojauta, supratingumas, empatija.

„Niekas neabejoja, kad schizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, jog ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškosios ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos“ (A.Kepinski „Gyvenimo ritmas“ 2008, 228p.).

Vienas iš schizofrenija sergančių žmonių bruožų yra filosofiškumas. Anot autoriaus, psichiatras turi gerai išmanyti filosofinį mąstymą, nes paplitusį požiūrį, kad žmogus pirmiausiai turi gyventi, o paskui filosofuoti, schizofrenija sergantys žmonės supranta atvirkščiai. Anot autoriaus, schizofrenijos kontekste išnyksta vertybių hierarchija. Žmonijos, religijos, tautos likimas tampa svarbiau negu asmeniniai poreikiai. Sakoma, kad schizofrenikui „savi marškiniai ne arčiau kūno“. Gebėjimas atitrūkti nuo konkrečios situacijos, realybės yra savita žmogaus ypatybė, tačiau schizofrenijos atveju tai jau laikoma patologiniu bruožu. Šis atitrūkimas nuo realaus pasaulio pasireiškia autizmu. Autizmo esmė yra atsiskyrimas nuo gyvenimo konkretumo. Sergant schizofrenija, riba, skirianti savąjį pasaulį nuo aplinkinio, išnyksta. Projekcijos laike ir erdvėje išgyvenamos labai įtaigiai ir jausmingai, išgyvenimai labai originalūs ir įvairūs. Šių išgyvenimų įvairovę lemai skirtinga ligonių aplinka, patirtis, kultūros įtaka, konfliktai ir traumos. Tai apsunkina schizofrenijos diagnostiką. Anot autoriaus, tiriant schizofrenija sergančius žmones pastebėta, jog jiems susergant dominuoja nuostata „nuo“ pasaulio. Tada labiau pasireiškia autizmas ir nuostata „link“ įgyvendinama tik svajonių pasaulyje. A. Kepinski pasiūlytas fenomenas, vadinamas „informaciniu metabolizmu“, sergant schizofrenija pasireiškia integracinių procesų susiaurėjimu.

Apibendrinant galime teigti, kad knyga nėra lengvai skaitoma, joje gausu lotyniškų posakių, kurie ne visada verčiami, skaitytojas turi būti susipažinęs su kitais įvairiais autoriais, nes dažnai minimi tik fragmentai ir sunku suvokti prasmę. Knyga reikalauja įdėmaus skaitymo, nes tarp klaidžiu autoriaus išvedžiojimų labai lengva pamesti mintį, o kai kurios iš jų dažnai kartojasi.

Kitą vertus kaip vieną didžiausių knygos privalumų išskyrėme paskatą mąstyti apie mūsų laikmečio bruožą – gyvenimo perkrovimą, skubėjimą, susvetimėjimo jausmą, netikrumą. Straipsnį užbaigti norėtume dviejomis verčiančiomis susimąstyti citatomis:

„Nors dabartinis žmogus gyvena nepaprastai įdomiais laikais, dažnai tų laikų jam gana ligi soties, nes nebegali priimti viso to, ką be perstojo gauna, nebeįstengia iš informacijos chaoso sukurti šiokią tokią tvarką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.173)

„Šiandien kaskart vis sunkiau sugalvoti pasaką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.156).

Naudota literatūra:

Antoni Kępiński. Gyvenimo ritmas. Vaga, Vilnius 2008.
Kapusta A. (2007). Life circle, time and the self in Antoni Kępiński’s conception of information metabolism. FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 18(1), 46–51.
[http://en.wikipedia.org/wiki/Antoni_K%C4%99pi%C5%84ski] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.
[http://www.zodziai.lt/reiksme%26word%3Daksiologija%26wid%3D545] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.

Rollo May. Meilė ir valia

Aistė Pranckevičienė — Wed, 17 Nov 2010 07:22:07 +0000

Aistė Navakauskaitė, Simona Kairytė, Rolandas Astrauskas

Rollo May gimė 1909 metais JAV Ados mieste Ohajo valstijoje. Šio žymaus egzistencialisto vaikystė buvo ypač sunki, nes tėvai daug konfliktuodavo, o galiausiai ir išsiskyrė. Sesuo sirgo šizofrenija. Rollo May studijavo Mičigano universitete, tačiau buvo išmestas dėl dalyvavimo radikalaus studentų žurnalo veikloje. Vėliau baigė studijas Oberlino universitete, kur įgijo humanitarinio bakalauro laipsnį. Baigęs studijas, Rollo nusprendė keliauti į Europą, kurioje praleido daug laiko, lankydamas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Graikijoje, Anatolijos universitete jis trejus metus dėstė anglų kalbą studentams. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis menu, ėmė tapyti.

Grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Rollo pradėjo studijuoti teologiją, įstojo į Kunigų Seminarijos Sąjungą. Ten susidraugavo su žymiu protestantų teologu Paulu Tillichu, kuris vėliau padarė didelę įtaką Rollo mąstymui. Po studijų bandė būti pastoriumi, tačiau labai greitai nusivylė ir nusprendė ieškoti atsakymo į jį kankinusias abejones ne religijoje, bet psichoanalizėje.

Didžiausiu sukrėtimu ir lūžio tašku R. May gyvenime tapo tuberkuliozė, kuria jis sunkiai sirgo ir buvo priverstas trejus metus praleisti sanatorijoje. Nuogąstauta, kad liga gali tapti jam mirtina.. Gydydamasis sanatorijoje R. May labai pasinėrė į skaitymą. Mėgstamiausiu jo rašytoju tapo danų rašytojas Kierkegardas, kuris ir įkvėpė R. May egzistencinei krypčiai.

Po gydymosi Rollo vėl ėmėsi studijų – White universitete studijavo psichoanalizę. Šiame universitete užsimezgė jam svarbios pažintys su žymiais psichoterapeutais Harry Sullivanu ir Erichu Frommu. 1946 metais R. May pradėjo savo privačią psichoterapeuto praktiką, kurioje bandė plėtoti egzistencinės pakraipos psichoanalizę. 1949-aisiais Kolumbijos universitete jis apsigynė psichologijos daktaro disertaciją, kurios pagrindu po metų pasirodė knyga „Nerimo prasmė“.

1994 m. Rollo May Kalifornijoje po sunkios ligos mirė.

Rollo May – žymiausias egzistencialistas JAV. Tačiau May teorija skiriasi nuo kitų egzistencialistų. Jį šiek tiek daugiau paveikė Amerikos humanizmas. Taip pat daugiau buvo domėtasi egzistencializmo sugretinimu su kitais metodais, ypač su Froido. Rollo May išskyrė žmogaus vystymosi stadijas: nekaltybė, maištas, paprasta stadija ir kūryba. Taip pat įvedė daug naujų reikšmių senosioms egzistencializmo idėjoms, pvz. drąsa yra apibūdinama kaip pasipriešinimas nerimui. Apskritai, visuose Rollo May darbuose suteikiamas išskirtinis dėmesys nerimui.

Pati populiariausia Rollo May knyga „Meilė ir valia“ buvo išleista 1969 metais, išversta į daugybę kalbų, daug kartų perleista ir gavo ne vieną akademinį apdovanojimą. Į lietuvių kalbą išversta ir publikuota 2010 m. Vertėjas Visvaldas Legkauskas.

Knygoje “Meilė ir valia” autorius aptaria šių laikų asmenybę, mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda žmogų kankinanti baimė, neurozė, apatija, bejėgiškumas ir panašūs jausmai. Pagrindinė knygoje nagrinėjama problema – meilės vertybių ir prasmės praradimas. O pagrindinis keliamas klausimas susijęs su laisva žmogaus valia – nuspręsti kaip nuspręsti.

Atitrūkusį, vengiantį artimų santykių, negebantį jausti žmogų autorius vadina šizoidišku. Toks asmuo yra šaltas, abejingas, išdidus ir svetimas. O jo šizoidiškas pasaulis pasižymi realaus asmeninio bendravimo retumu ir keblumu. Kitaip tariant, tokio žmogaus egzistencija yra vieniša. Nebežinodamas kaip padaryti įtaką pasauliui, toks žmogus iš nevilties griebiasi smurto.

„Būti stipriai nekenčiamam beveik taip pat gerai, kaip būti labai mėgstamam, nes tai išlaisvina iš absoliučiai nepakenčiamos anonimiškumo ir vienatvės situacijos.“ (p. 37)

Autorius tokį žmogų dar vadina neurotiku arba asmenybės sutrikimų kamuojama asmenybe, kurios problemos tokios sunkios, kad vargu ar gali būti išsprendžiamos kultūros sukurtomis priemonėmis: religija, darbu ir mokymusi. Ir tik ateitis gali parodyti ar tokia neurotiška, šizoidiška asmenybė vėliau progresuos į šizofreniją.

Remdamasis savo dvidešimt penkerių metų darbo patirties pavyzdžiais, aptardamas Graikų mitologiją, Viktorijos epochą, Z. Froido psichoanalizę ir kitų autorių darbus, bei nagrinėdamas tokią populiariąją literatūrą kaip „The Times“ ar „Play Boy“, autorius mėgina apibūdinti sekso ir meilės paradoksą. Knygoje teigiama, kad meilė prarado savo dvasiškąjį pakylėjimą, tapo sunkiai pasiekiama. Ją pamažu keičia seksas ir įvairios mylėjimosi technikos. Autorius rašo, jog atsilikimą nuo seksualinio tvarkaraščio žmonės išgyvena kaip meilės praradimą.

Knygoje aptariama meilės ir demoniškumo tema. Anot R. May:

„Demoniškumas yra bet kuri natūrali funkcija, kuri gali užvaldyti visą žmogų. Tarkim, seksas, erosas, pyktis, įtūžis ar galios troškimas.“

Demoniškumas nėra žmogaus sąžinė ar superego, tai reiškinys kylantis iš gamtos ir patariantis žmogui ypatingomis aplinkybėmis. Autorius teigia, jog demoniškumas labiausiai atsiskleidžia, kai kovojame su kokia nors sąmonėje slypinčia problema. Būtent toks konfliktas iškelia pasąmonės turinį arčiau sąmonės ir atveria kanalus kūrybiškumui, kuris žengia koja kojon su šizofrenija. Ši liga, kaip, beje, ir katatonija, abulija ar panašios psichinės ligos knygoje yra įvardijamos kaip demoniškumo apraiškos, vidinių valios konfliktų, negebėjimo norėti ar norų nesuderinimo su valia padariniai.

„Jei turite „norų“, bet neturite „valios“, jūs turite nevaldomą, nelaisvą, infantilišką žmogų,kuris, kaip kūdikiu likęs suaugusysis, gali tapti robotu.“(p. 266).

Viena knygos dalis yra skiriama terapijos aprašymui. Iš pradžių autorius juokais pašaržuoja terapiją teigdamas, kad:

„pacientas moka pinigus už tai, kad išgirstų tam tikrus atrodančius magiškais žodžius; ir jis jaučiasi gavęs tai, už ką sumokėjo, jei išgirsta keletą ezoterinių terminų“.

Tais terminais autorius vadina psichologinių struktūrų pavadinimus (intravertas; ekstarvertas ir pan.). Tačiau pasijuokęs, jog tai tėra tik terapijos karikatūra, aprašo tikrosios terapijos etapus.

Klinikiniame darbe R. May ypač pabrėžia sąmoningumo svarbą. Nes paciento sąmoningumo išsiaiškinimas terapijos metu, padeda perkelti kovą su konfliktu, į tikrąjį kovos lauką.

„Terapijos su individualiais pacientais procesas apima dimensijų – noro, valios ir sprendimo – sąjungą.“(p. 322)

Autorius rašo, jog iš pradžių pacientas turi įsisavinti ir suprasti savo norus, nes pastarieji yra

„akivaizdžiai susiję su tapatumo išgyvenimu – paprastai atneša sustiprėjusį savęs kaip būtinybės vertinimą ir didesnę pagarbą pačiai būčiai“.

Valios demensijoje seka suvokimo pavertimas savimone ir paciento savęs, kaip norų turėtojo, įsisąmoninimas. O trečioji demensija terapijos procese byloja apie sprendimą ir atsakomybę.

„Kaip sąmonė yra išskirtinai žmogiška suvokimo forma, taip sprendimas ir atsakomybė yra išskirtinės sąmonės formos žmoguje, judančiame savirealizacijos, integracijos, brandos link.“ (p. 328)

Nors didžiojoje knygos dalyje autorius kalba apie meilę pakeitusį seksą, meilės ir demoniškumo, sąsajas, vis dėlto knygos pabaigoje prabyla, jog meilė nėra vien tik poreikis.

„Meilė ir valia susijungia kaip tikslas ir pasiekimas. Žmonėms galingesnis yra ne sekso, bet santykių, intymumo, priėmimo ir patvirtinimo poreikis.“ (p. 377)

Autorius pabrėžia, kad žmogus yra vienintelė rūšis, galinti didžiuotis asmenine meile, kuri praturtina ir pripildo asmenybę, kiek tai yra įmanoma.

Naudota literatūra :

Rollo May “Meilė ir valia” 2010, Vaga, Vilnius
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-09-andrius-navickas-kai-meile-tampa-problema/46068
http://vaga.lt/lt/may_meile_ir_valia/

Paukštukas (Birdy)

Aistė Pranckevičienė — Wed, 10 Nov 2010 08:46:00 +0000

Paukštukas (Birdy) 1984 metais Alan Parker sukurtas filmas, kuriame gvildenamos draugystės, karo ir jo pasekmių fizinei ir psichikos sveikatai temos. Pagrindinius vaidmenis atlieka Matthew Modine ir Nicolas Cage.

Paukštuką (Birdy) pirmą kartą pažiūrėjau dar studijuodama bakalauro studijose ir tai buvo vienas pirmųjų filmų, nuo kurių prasidėjo mano domėjimasis psichikos sutrikimų vaizdavimu kine. Nors, kaip ir daugelyje filmų, šiame filme į psichikos ligas žiūrima šiek tiek mistifikuotai ir romantizuotai, klinikinės psichologijos temai filmas yra naudingas. Pagrindinis filmo veikėjas Paukštukas (Birdy) pasižymi keistu potraukiu paukščiams ir nuo paauglystės balansuoja ant sutrikimo ribos, rizikuodamas prarasti objektyvų santykį su realybe. Šią trapią ribą galutinai sulaužo Vietnamo karas. Po tragiškų patyrimų karo veiksmuose Paukštukas (Birdy) visiškai pasineria į savo keistą vidinį pasaulį ir yra sukaustomas katatoninės būsenos. Pagrindinis filme keliamas klausimas – ar rūpestingas žmogiškas ryšys gali padėti iš šios būsenos sugrįžti. O juk dažnai nuo tikėjimo santykių galia ir prasideda psichologinė pagalba sunkiausių psichikos sutrikimų atvejais.

Carl R.Rogers. Apie tapimą asmeniu

Aistė Pranckevičienė — Wed, 10 Nov 2010 07:37:25 +0000

Indrė Kazlauskaitė, Birutė Juodišiūtė, Toma Balčiūnaitė

Karlas Rodžersas (1902–1987)- vienas įtakingiausių humanistinės psichologijos atstovų. Jis paliko ženklų įnašą psichoterapijoje, mokyme, konsultavime, konfliktų sprendime. Iki šiol jo darbai, mintys analizuojamos, jomis savo darbe vadovaujasi daugybė psichologijos, švietimo sričių specialistų.Karlas Rodžersas gimė amerikiečių šeimoje Ilinojuje. Nuo vaikystės jis buvo labai smalsus, žingeidus vaikas. Savo gyvenime garsus psichologas patyrė daug pokyčių, atradimų, prisidėjusių prie tobulėjimo, jo paties asmenybės brendimo. Pradėjęs nuo žemdirbystės studijų, gilinęsis į istoriją, vėliau religijos mokslus galiausiai nusprendė keisti profesiją ir pradėjo studijuoti psichologiją Kolumbijos universitete. Pats autorius pripažįsta, jog keistis, nebijoti paskatino suvokimas, kad net autoritetai mokę jį, buvę sektinu pavyzdžiu, klysta ir jam įmanoma atrasti kažką savito, naujo.

Pirmoji, 1942 metais, parašyta Karlo Rodžerso knyga buvo “Konsultavimas ir psichoterapija”. Iš viso jis žinomas kaip šešiolikos knygų bei daugiau nei dviejų šimtų mokslinių publikacijų autorius. Dėstydamas psichologijos kursą Wisconsin-Madison universitete, jis parašė vieną garsiausių savo knygų “Apie tapimą asmeniu” išsamiai atskleisdamas nuostatas, kurioms jis buvo ištikimas.

Tik pradėjus skaityti pirmuosius puslapius knygoje pasitinka autoriui taip būdingas asmeniškas, gyvas, nuoširdus pasakojimas, tarsi palaikant realų kontaktą su skaitytoju. Pasakojimas pateikiamas įvairiapusiškai, papildant vaizdingais pavyzdžiais bei aptariant tokias svarbias temas, kaip į klientą nukreiptos psichoterapijos esmė, terapeuto ir terapinių santykių vaidmuo, psichoterapijos poveikis asmens pokyčiams.

“Man atrodo, kad kiekvienas sielos gelmėse savęs klausia:”Kas aš esu iš tikrųjų?Kaip galėčiau tapti savimi?”

Jei bandytume išsiaiškinti, tikriausiai daugelis patvirtintų, jog teko susidurti su savęs pažinimo, supratimo klausimais, dilemomis. Tai patvirtina vieną kertinių Karlo Rodžerso požiūrių, jog žmonės iš esmės yra geri bei siekia saviraiškos. Kiekvienas iš mūsų esame lyg gilė: galime augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka prisideda prie šio proceso. Rodžerso nuomone, asmens augimas negalimas be nuoširdumo, palankumo, empatijos. Šios sąlygos patenkančios į besąlygiško priėmimo apibrėžimą visuomet išryškėdavo žymaus psichologo psichoterapijos procese. Empatiškai išklausomi žmonės “išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę”. Klientui nereikalinga perduoti gyvenimo filosofijos, principų rinkinio, kuriais jis galėtų nedvejodamas vadovautis, nes kiekvienas, pasak Rodžerso, turi teisę vystyti savo vidinę laisvę.

Svarbus akcentas rodžersinėje terapijoje – konsultanto darbas su savo vidumi. Psichoterapeutas, kaip ir konsultuojamas klientas visad yra procese, nuolat tyrinėja savo vidinį pasaulį. Tik priėmęs savo paties jausmus, būdamas jautrus savo potyriams konsultantas gali užmegzti pagalbos santykį. Tokį asmenišką, atvirą kontaktą Karlas Rodžersas įvardijo kaip santykį orientuotą į asmenį. Nes tiek konsultavimo procese, tiek tarpasmeniniame bendravime mums nesunku pajusti prieštaravimus, pateikiamus kito žmogaus kūno kalba, intonacija ir žodžiais. Tai glumina, jaučiamės nesaugūs, nepatiklūs, sunkiai pasitikime žmogumi.

Į asmenį orientuotos terapijos esmė padėti žmogui tapti savo paties organizmu, nieko nuo savęs nebeslėpti, neiškraipyti. Sėkmingą terapiją lydi Aš kaip objekto išnykimas: egzistuoja ne mano jausmas:

”aš šią akimirką esu šis jausmas”.

Besąlygiškai primamas, gerbiamas klientas pamažu tampa aktyvus, drįsta nusimesti uždangą, išmoksta atpažinti ir reikšti tikruosius jausmus, kaip savuosius, o ne kaip tiesą apie kitą asmenį. Rodžersas praktikoje susidūręs su daugybę klientų, jų istorijų, iliustruoja kokia nelengva užduotis rodyti jausmus net artimiausiems žmonėms: tėvas, nors labai mylintis mažą dukrelę, bet nuolat tvardantis jausmus, nes vyrui nedera to demonstruoti, dukra atiduodanti savo jėgas, laiką ligotai motinai, kuri ją nuolat erzina, tačiau nedrįstanti net pripažinti, jog gali pykti ar nekęsti savo motinos. Kiekvienas iš mūsų prisimintume atvejų, kai nemaloniai “nurydavome”, nutildydavome, anot mūsų, nederamus jausmus. Tačiau mes asmenybės, labai įvairialypės ir mūsų svarbiausia užduotis susidūrus su siaubingiausiais jausmais, juokingiausiais sapnais, viltimis, blogais poelgiais yra juos ne neigti, o priimti. Nes kitu atveju tenka išgyventi stipriausią neviltį, beprasmiškumą pasirinkant “būti kuo nors kitu nei savimi”.

Asmenybės sutrikimai apimantys grupę skirtingų ligų, kaip ribinis asmenybės sutrikimas, asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, yra labai susiję su individo neįsisamonintomis, išstumtomis mintimis, emocijomis. Žmogaus, turinčio asmenybės sutrikimų, elgesys, vidiniai išgyvenimai nelankstūs, pastovūs, neadaptyvūs ir kenkiantys jo socialianiam gyvenimui, kasdieniam funkcionavimui. Tokie asmenys gali būti kamuojami nepagrįsto nerimo, atrodyti bejausmiais, elgtis pernelyg impulsyviai, pervertinti save. Toks neadekvatus savęs suvokimas neleidžia asmenybės sutrikimų surintiems individams užmegzti ilgalaikius, artimus santykius. Knygoje “Apie tapimą asmeniu”, Karlas Rodžersas akcentuoja, jog savęs pažinimas glaudžiai susijęs ir su mūsų tarpasmeniais santykiais.

“Kai asmuo pamato, jog gali pasikliauti savaisiais jausmais ir reakcijomis, kai sužino, kad gali pasitikėti savimi, savo paties unikalumu, jis gali labiau pasitikėti ir žmona ar vaiku, pripažinti kito asmens nepakartojamus jausmus ir vertybes”.

Psichoterapijos dėka asmuo gali susigrąžinti sąveiką su savimi ir kartu kitais.

“Apie tapimą asmeniu” knygoje galime rasti labai asmeniškai, aiškiai pateiktas Karlo Rodžerso pažiūras, jo darbo rezultatus, apibūdintus asmens augimo, savęs radimo etapus. Tai intriguoja, sudomina skaitytoją, tačiau sprendimas suprasti save slypi tik kiekviename iš mūsų. Tik mūsų teisė atsakyti į klausimą:

”Ar aš gyvenu tokį gyvenimą, kuriuo esu visiškai patenkintas ir kuriame tikrai atsiskleidžiu?”

Naudota literatūra:

Carl R.Rogers (2005) Apie tapimą asmeniu, Vilnius, Via Recta
David G.Mayers (2008) Psichologija, Vilnius, Poligrafija ir informatika
Gerald C.Davison, John M.Neale, Ann M.Kring (2004) Abnormal psychology, Wiley
http://www.nrogers.com/carlrogersbio.html
http://webspace.ship.edu/cgboer/rogers.html

Fritz Riemann. Pagrindinės baimės formos

Aistė Pranckevičienė — Tue, 09 Nov 2010 12:05:16 +0000

Kazakevičiūtė Aistė, Ramanauskaitė Julija, Venskutė Rasa

Vokiečių psichologas, psichoanalitikas, taip pat astrologas ir autorius, Fritzas Riemannas, gimė 1902 metų rugsėjo 12 dieną Chemnitze, turtingoje buržuazinėje šeimoje. Motinos nesugebėjimas leisti trims sūnums tapti vyrais ir netikėta tėvo mirtis turėjo stiprios įtakos Fritzo Riemanno gyvenimo suvokimui. Baigęs abitūros egzaminus, Fritzas pradėjo Miunchene studijuoti psichologiją. Tačiau studijos Miunchene jį nuvylė. Privačiai studijuodamas ieškojo žinių, kurių nerado universitete. Maždaug tuo pat metu Fritzas Riemannas susidūrė su psichoanalize ir astrologija. Tai buvo ryšys, kurio jis vėliau siekė visą gyvenimą. Jis rado, ko ieškojo. Pirmąkart jis ėmė aiškiai įsivaizduoti profesinę veiklą, kuri galėtų atitikti jo gabumus ir polinkius. 1934 metais Fritzas nuvyko į Leipcigą, kur pradėjo mokytis pas astrologą Herbertą Freiherrą von Klosklerį ir psichoanalitikę Theresą Benedek. Firtzas Riemannas tęsė mokslus Berlyno psichoanalitikos institute. Už jo egzamino darbą, kuriame buvo aprašytas pacientės, patiriančios įkirius isteriško verksmo priepuolius, gydymas, jis gavo tarptautinę premiją.

1960 metais Štutgarto psichoterapijos institutas pakvietė jį konferencijoje perskaityti paskaitą apie baimę. Vietinės laidyklos redaktorius pasiūlė parašyti apie tai knygą. Po metų pasirodė pirmasis knygos „Pagrindinės baimės formos“ leidimas. Jo trečioji žmona ir vaikai buvo su juo, kai 1979 metų rugpjūčio 24 dieną, vidurdienį, jis mirė nuo vėžio.

Fritzas Riemannas buvo psichoanalizės šalininkas ir savo pacientams taikė psichoanalitinį gydymą. F. Riemanno ir tradiciės psichoanalizės principai yra tokie patys: sapnų analizė, gynybos mechanizmai, vaikystės potyriai. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų. Visų pirma, Fritzas ne tik analizavo sutrikimus, bet daug dėmesio skyrė gerosioms ir stipriosiosm asmenybės savybėms. Taip pat jis išskyrė sąmonę ir pasąmonę, o priešsąmonės termino savo darbe nevartojo. Galiausiai, Fritzo Riemano psichoanalizė buvo glaudžiai susijusi su astrologija. Pasak jo, tai, kas psichikoje yra visuotina, dėsninga, turi būti papildyta individualios asmenybės, kurią rodo žmogaus gimimo horoskopas, poliumi.

Jo išleistoje knygoje „Pagrindinės baimės formos“ aiškiai perteikti asmenybės sutrikimai. Asmenybės sutrikimai- tai asmenybės bruožų, paprastai pirmą kartą pasireiškiančių paauglystėje, išliekančių visą gyvenimą ir sąlygojančių socialinę dezadaptaciją, visuma. Kiekvienas asmenybės sutrikimas pasižymi tam tikra charakteristika, turi klasifikaciją, siptomatiką ir bruožus, kurie yra tokie artimi F. Riemman išskirtiems asmenybės tipams, klasifikuotiems pagal baimę. Baimių atsiradimą autorius siejo su pagrindinėmis kosmoso jėgomis, teigdamas, kad „mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams“. Pirmoji jėga- tai Žemės sukimasis aplink Saulę, prilyginamas revoliucijai arba baimei atsiduoti. Antroji jėga šioje knygoje yra rotacija- Žemės sukimasis aplink savo ašį- simbolizuojantis tapsmo savimi baimę. Trečioji galingoji jėga šioje knygoje yra traukos dėsnis, kuris prilyginamas įcentriškumui, perteikiantis permainų baimę. Ir paskutinioji jėga- išcentriškumas- reiškiantis būtinybės baimę. Šie priešingi impulsai leido suskirstyti asmenybes į keturis pagrindinius tipus- šizoidas, depresiškas, suvaržytas ir isteriškas. Kiekvienas iš šių tipų turi sau būdingą baimę, kaip teigia pats F. Riemman, „Ir visada mes galime, – tarsi šizoidai- bijodami prarasti savąjį Aš, vengti artimų žmogiškų kontaktų; mes galime, – tarsi depresiškieji- bijodami išsiskyrimo ir vienatvės, likti priklausomi; visada mes galime, – tarsi suvaržytieji- bijodami pokyčių ir praeinamumo, laikytis to, kas įprasta, arba galų gale mes galime- tasi isterikai- pasiduoti savivalei, kad išvengtume, kad išvengtume būtinumo ir galutinumo baimės. Depresiškas tipas yra priešingas šizoidui, o suvaržytas- isteriškajam tipui, kad lengviau suprasti asmenybės tipų skirtumus padeda lyginamosios lentelės.

Depresiko ir šizoido palyginimas:

Kriterijus	Depresiškas tipas „…kur tu eini, ten ir aš noriu eiti…“	Šizoidiškas tipas „Jeigu peržiangiama mano nustatyta distancija, atsiranda neapykanta.“
Vaikystė	Svarbi antroji vystymosi fazė, kuomet poreikių patenkinimo šaltinis yra mama. Klaidingos mamų nuostatos- lepinimas arba nepripažinimas.	Dėmesys kreipiamas į vaiko situaciją po gimimo. Šizoidizuojamą žalą patiria nemylimi ir nelaukiami vaikai.
Meilė	Meilė, noras mylėti ir būti mylimam šio tipo žmogui yra svarbiausi gyvenime. Bandoma gyventi partnerio gyvenimą.	Dažniausiai leidžiasi tik į neįpareigojančius santykius. Vengia pavojaus įsimylėti. Jam sunkiausia atskleisti gebėjimą mylėti.
Agresija	Agresija ir afektai yra didelė problema. Dažniausia agresijos forma yra aimanavimas, skundimasis, užuojauta sau.	Baimė ir agresija glaudžiai siejasi. Agresija skirta įtampai nuimti. Ji suteikia šiam tipui galimybę priartėti prie kitų.
Teigiamos savybės	Įsijautimas, supratingumas, šiluma, ištvermė.	Savarankiškas, ironiškas, dalykiškas, pasitikintis.
Sapnai	Dažna valgymo tema.	Apokaliptinės katastrofos.
Kaip padėti?	Padėti gali savarankiškumo ir nepriklausomybės plėtojimas.	Palengvėja, kai pasakai, kad bijai.

Suvaržytojo ir isteriko palyginimas:

Kriterijus	Suvaržytas tipas „Turbūt skaistybės diržą kažkada išrado suvaržytas žmogus.“	Isteriškas tipas „Jis „savas bičas“; kuo gyvenimas sensacingesnis, tuo geriau – nuobodulys užmuša, todėl būdamas vienas tuojau pradeda nuobodžiauti.“
Vaikystė	Svarbus raidos periodas tęsiasi nuo 2 iki 4 metų. Didžiulę įtaką suvaržytumui turi valyvumo ugdymas. Įtakos turi ir amžiaus neatitinkantys reikalavimai.	Svarbus yra 4-6 metų raidos etapas. Įtakos turi tėvo/ motinos/ brolio/ sesers paveiklas. Svarbi ir tėvų branda, kuri duotų sveikų pavyzdžių.
Meilė	Meilė, kuri gali išaugti iki pavojingos aistros, pati savaime kelia nerimą. Kontroliuoja savo jausmus.	Isteriškas žmogus myli meilę. Myli ją kaip viską, kas didina jo savigarbą. Dažni meilės trikampiai.
Agresija	Dėl agresijos jam dažnai kyla sunkumų. Dažnai su agresija elgiasi atsargiai, vengia ją išreikšti.	Agresija jam siejasi su rugtyniavimu ir konkurencija. Agresija būna spontaniška, trumpa, be keršto.
Teigiamo savybės	Stabilus, ištvermingas, kantrus, paregingas.	Rizikingas, iniciatyvus, nekantrus, smalsus.
Sapnai	Sapnai skurdūs, bespalviai.	Tvrito pagrindo po kojomis neturėjimas, stovėjimas ant bedugnės kašto.
Kaip padėti?	Padėti tegali supratimas, kurgi yra tikrieji įkyrumų užkulisiai.	Turi nevengti realybės, suprasti jos taisykles ir dogmas.

Asmenybių tipai aprašomi labai išsamiai: aptariami tipams būdingi teigiami bruožai; santykis su religija; agresijos pasireiškimo būdai; profesijos, kurias dažniausiai renkasi tipų atstovai; sveikatos sutrikimai atsirandantys dėl neišspręstų baimių; vaikystės išgyvenimai, lemiantis tolesnį asmenybės vystymąsi bei pateikiama nurodymų, kaip tinkamai auklėti vaikus ir užkirsti kelią baimių formavimuisi. Asmenybės tipai lyginami tarpusavyje. Be to, pateikiami pavyzdžiai iš asmeninės F. Riemanno konsultavimo patirties, literatūros kūrinių, pjesių bei visiems keturiems tipams autorius pritaiko patarlių ar vaizdžių metaforinių išsireiškimų. Knyga aiškiai struktūruota, maloniai skaitoma, nes autorius pasižymi subtiliu humoro jausmu. Knyga turi tik vieną trūkumą – nepaaiškinami sudėtingesni moksliniai terminai. Ir nors tekstas nėra jais perkrautas, specifiniai terminai apsunkina greitą knygos skaitymą. Todėl ši knyga visų pirma yra svarbi specialistui, dirbančiam psichologo darbą, bet taip pat ji gali būti naudinga žmonėms, norintiems geriau suprasti save ir kitus.

Šiame darbe mes perteikėme tas knygos idėjas, kurios mums pasirodė svarbiausios. Tačiau suvokimas yra asmeniškas, todėl siūlome Jums patiems perskaityti šią puikią knygą ir atrasti joje tai, kas Jums yra aktualu.

Naudota literatūra:

Grundformen der Angst. (http://arbeitsblaetter.stangl-aller.at/EMOTION/Riemann.shtml, žiūrėta: 2010-10-20).
Mayer D. Psichologija. Poligrafija ir informatika, 2008.
Riemann F. Pagrindinės baimės formos. Alma littera, 2004.
Wikipedia. (http://en.wikipedia.org/wiki/Fritz_Riemann_%28psychologist%29, žiūrėta: 2010-10-22).

Yves Dalpé. Neištikimybė nėra banali

Aistė Pranckevičienė — Tue, 09 Nov 2010 11:55:50 +0000

Būdaitė Raminta, Greibutė Agnė, Kasparaitytė Neringa

Yves Dalpé – Kvebeke (Kanada) dirbantis psichologas ir klinikinis seksologas. Jis yra Kvebeko psichologų asociacijos (KPA), Amerikos psichoterapijos asociacijos (American Group Psychotherapy Association) ir Seksualumo mokslinių tyrimų draugijos (Society for the Scientific Study of Sexuality) narys. 1984 metais San Francisko „Žmonių seksualumo tyrimų institute“, Kalifornijoje, įgijęs seksologijos daktaro laipsnį pradėjo aktyvią darbo praktiką. Y. Dalpé pastaruosius 30 metų veda viešas paskaitas, konferencijas ir rašo į profesinius žurnalus apie poros tarpusavio santykius ir meilę. Savo darbe taiko santuokos terapiją, kuri yra veiksmingas vaistas nuo liūdesio, kurį sukelia krizė dėl neištikimybės.Seksologas-terapeutas padeda ne tik išsaugoti santykius, bet ir išmoko kiekvieną poros narį geriau sutarti su pačiu savimi ir aplinkiniais. Susidūrus su neištikimybe vieną ar abu partnerius apima depresija. Santuokos terapija – geriausias būdas kovoti su depresija, kylančia dėl santuokos problemų. Konsultuodamas porą ar vieną žmogų, kaip sako pats Yves Dalpé, tikisi, kad jo „padedamas kiekvienas klientas sugebės įveikti savo užtvaras, baimes, gynybinius mechanizmus, poreikį laikytis atstumo, iliuzijas, nesugebėjimą įsipareigoti norą gundyti visus iš eilės ir t.t.“ (Yves Dalpé , 2006, p. 252). Jį labiau domina ne dabartinės problemos sprendimas, o žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas, kad galėtų jį paveikti taip, jog žmogus išmoktų mylėti.

Yves Dalpé knygoje „Neištikimybė nėra banali“ akcentuojama kiekvieno poros nario atsakomybė santykių kūrime. Neištikimybė yra frustracijos pasekmė ir nevedybinių santykių funkcijos labai įvairios. Kartais nevedybiniai santykiai padeda įgyvendinti fantazijas, patenkinti smalsumą, pernelyg aukštą savivertės poreikį, patirti nuotykių. Kai kurie nevedybinių santykių griebiasi lyg vaistų nuo nerimo, depresijos ar prislėgtos nuotaikos. Neištikimybės priežastimi gali būti ir sąmoningas ar nesąmoningas noras išreikšti nepasitenkinimą sutuoktiniu ar kompensuoti santuokos trūkumus, pvz., nepatenkinamą lytinį gyvenimą ar tiesiog patikrinti, o galbūt kažkur yra daug geriau.

Daugelis porų konfliktų, kurie pastūmėja į neištikimybę, yra sąlygoti baimės mylėti. Tai būdas nutolti nuo partnerio, bijant, kad vėl nebūtų išgyvenamas kažkada patirtas meilės trūkumas ir nuoskaudos. Keista tai, jog „juo labiau žmogui trūko meilės, tuo labiau jis linkęs pats sukurti padėtį, kurios baiminasi. Jis pats primeta sutuoktiniui nekenčiamą vaidmenį, bet būna įsitikinęs, kad situaciją suvokia teisingai“ (Yves Dalpé, p. 164). Knygos „Neištikimybė nėra banali“ autorius sukūrė baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis: baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimė išgyventi gėdą, baimė būti atstumtam ir paliktam, baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam. Šiomis baimėmis aiškinamos daugelis meilės abejonių, santuokos frustracijų, kurios gali išprovokuoti neištikimybę. O dažnai neištikimybė yra asmenybės sutrikimų pasekmė, dėl kurių poros santykiai tampa disfunkciniais.

Ryškesnių ar mažiau pastebimų bruožų, kuriais pasižymi viena ar kelios iš dvylikos DSM išvardytų disfunkcinių asmenybių, turime kiekvienas. Tačiau yra asmenų, kurių sutrikimas yra stiprus ir sąlygoja nekokybiškus poros santykius.

Narcizišku sutrikimu pasižymintys asmenys perdėtai sureikšmina save, stokoja empatijos ir nesugeba įsijausti į kitų žmonių poriekius bei jausmus. Dirbant su narcizišku žmogumi, psichoterapeutas turėtų jam suteikti galimybę pajusti savo giliai įsišaknijusį menkavertiškumą, saviapgaulę ir neviltį. Taip pat taktiškai paaiškinti, kad jo nesantuokinio nuotykio priežastis – klaidingas savo paties ir parnerio suvokimas.

Priklausoma asmenybė yra paklusni, klausia patarimų, prašosi nuraminama, vengia atsakomybės, kurią turėtų prisiimti suaugęs žmogus. Neištikimi priklausomi žmonės itin linkę nepaliaujamai blaškytis tarp sutuoktinio ir meilužio, ir nesugeba nutraukti santuokos. Priklausoma asmenybė turi greitai išmokti pati pasirūpinti savimi ir palaikyti lygiavertiškus artimus santykius, antraip ji nuolat bus apgaudinėjama.

Ribinės asmenybės asmeniniai santykiai gali svyruoti nuo perdėto mylimojo idealizavimo iki jo nuvertinimo. Jos nuotaika būna labai nepastovi, su depresijos, susierzinimo ar nerimo epizodais. Ribinės asmenybės nevedybinius santykius užmezga daugiausia iš keršto. Santuokos terapeutas privalo nuolat kontroliuoti ribinę asmenybę, nes ši nesugeba valdyti savo emocijų ir yra linkusi įsiveržti į kito asmeninę erdvę. Reikia išlikti tvirtam, bet sykiu neatstumti ribinės asmenybės.

Schizoidinė asmenybė – artimų santykių besikratantis vienišius. Dirbant su schizoidas svarbiausia juos išmokyti ramiai išsakyti savo jausmus, savo emocijas susieti su kūno reakcijomis bei mokyti juos elementarių socialinių įgūdžių, t.y. nevenkti akių kontakto, rodyti emocijas viešumoje.

Schizotipinės asmenybės dar labiau stokoja socialinių įgūdžių, yra labai susikaustę ir beveik nemoka bendrauti. Jie išsiskiria keista išvaizda, ekscentrišku elgesiu ir kognityviniais sutrikimais. Santuoka jiems netinka, bet jie turbūt niekada ir nesvetimauja. Schizotipinias asmenybes taip pat reikia mokyti socialinių ir bendravimo įgūdžių.

Nerimastingi žmonės paprastai santuokoje būna ištikimi, tačiau artimus santykius su kitu žmogumi užmezga tik įsitikinę, kad bus mylimi. Norint padėti nerimastingiems žmonėms reikia juos mokyti žodžiais išreikšti savo sunkumus bei padėti suprasti ryšį tarp jų noro pasprukti ir baimės būti išjuoktam.

Depresinės asmenybės, kaip teigiama DSM-IV, paprastai būna neryžtingi, melancholiški, nelaimingi, be polėkio ir džiaugsmo, nuvertina save. Dažniau jie tampa neištikimybės aukomis, negu patys būna neištikimi. Dirbant su depresinio tipo asmenybe, reikia pakeisti jos mąstymą, kuris formavosi nuo pat vaikystės.

Paranojiškos asmenybės mano, kad kiti siekia jas išnaudoti ar joms pakenkti. Jie yra pavydūs, įtarūs, priešiški ir agresyvūs. Paranojiškai asmenybei svarbu suvokti , kad jos priešiškumas skatina kitų žmonių priešiškumą. Su tokiais žmonėmis reikia būti itin empatiškam, kantriam, ramiam ir jautriai reaguoti į jų silpnybes.

Obsesinei-kompulsinei asmenybei itin svarbu tvarka, perfekcionizmas ir kontrolė. Ji dažnai pykstasi su sutuoktiniu dėl santuokos intymumui skiriamo laiko ir lytinių santykių dažnumo. Obsesinėms- kompulsinėms asmenybėms reikia suvokti, kad žmogui gyvenime reikia malonumų. Tokia asmenybė turi atsisakyti nerealių lūkesčių savo ir kitų atžvilgiu ir išmokti žodžiais išreikšti savo nesaugumo jausmą, abejones ir emocijas.

Histrioniniai asmenys iš pirmo žvilgsnio simpatiški, tačiau jie nuolat siekia dėmesio, jų nuotaika sparčiai keičiasi, jie impulsyvūs, linkę manipuliuoti ir gundyti. Tokios asmenybės būna neištikimos ir nesitenkina vienu mylimuoju. Terapijos tikslas dirbant su histrionine asmenybe – paskatinti suabejoti savo laikinų bei paviršutiniškų įsimylėjimų motyvais ir išmokti drąsiai įsipareigoti vienam asmeniui.

Negatyvistai yra nepunktualūs, užsispyrę, visada nepatenkinti, viską atidėlioja ir vilkina. Neištikimybė jiems – veiksminga priemonė susikaupusiam kartėliui išlieti. Vienintelis būdas efektyviai dirbti su negatyvistu – be priešiškumo atmesti jo elgesio modelį, stengiantis, kad jis suvoktų savo elgesio modelį ir jo nepageidautinas pasekmes.

Asociali asmenybė – vienas iš sunkiausių asmenybės sutrikimų tipų. Jie nejautrūs, neturi empatijos, niekina kitus ir rūpinasi tik savimi. Asocialūs žmonės nesugeba mylėti, bet linkę turėti keletą lytinių partnerių ir juos išnaudoti. Jie beveik niekada neužmezga ilgalaikių santykių.

Asmenybės sutrikimo kamuojami asmenys, nemokėdami bendrauti su artimu žmogumi, ima jausti nepasitenkinimą santuoka, o tada, ištroškę dėmesio ir žavėjimosi, linksta į neištikimybę. Tačiau daugelis gali išmokti mylėti, jei tik peržengs įprastas savo asmenybės ribas, o ne puls ieškoti dažnai liūdnos išeities, tokios kaip neištikimybė.

S.Freud. Psichoanalizės įvadas

Aistė Pranckevičienė — Tue, 09 Nov 2010 11:43:51 +0000

Enrika Sinkevičiūtė ir Živilė Čiupkevičiūtė

Biografija

Sigmundas Freudas – austrų psichiatras, neuropatologas, psichoanalizės pradininkas – gimė 1856 m. gegužės 6 d. Prašybore (buvusiame Fraiberge), Moravijoje, žydų šeimoje.
Jis buvo pirmas vaikas iš 8 vaikų šeimoje.
1860 m. Su šeima persikėlė į Vieną, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį.
1873 m. Įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete.
1881 m. Jam buvo suteiktas Vienos universiteto nervų ligų docento laipsnis.
1886 m. išvyko į Paryžių, kur mokėsi iš garsiausio to meto Europos neurologo J. M. Charcot’o. Čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis.
1886 m. vedė Marta Bernais ir su ja susilaukė 6 vaikų.
Vėliau grįžo į Vieną. Svarbiausiu akstinu S. Freudo mokslinės minties raidai tapo tuo metu žinomas Vienos gydytojas J. Breuris, atskleidęs, kad neurotiniai pacientų simptomai turi prasmę – jų priežastis – “užspausti” nesąmoningi išgyvenimai (Meškauskienė, 2006). Tačiau Freudas nusivylė J. Breurio gydymui naudojama hipnoze ir sukūrė naują laisvųjų asociacijų metodą.
1902-1938 m. profesoriavo Vienos universitete, tyrinėdamas neuropatologiją, pagrindinį dėmesį skyrė psichoterapijai ir neurozių tyrinėjimams.
1915 – 1917 m. skaitė paskaitas apie psichoanalizę.
1939 m. rugsėjo 23 d mirė Londone, sirgdamas vėžiu.

Psichoanalizė

Psichoanalizė yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija, kurios pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pagal šią teoriją, psichiką sudaro id, ego ir superego (stuktūrinis modelis) bei sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė (topografinis modelis). S. Freudas savo teorijoje teigia, kad kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystymosi stadijas (oralinė, analinė, falinė, latentinė, genitalinė), kurios yra biologiškai determinuotos ir būdingos visiems žmonėms nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. S. Freudas išskyrė gynybinius mechanizmus (išstūmimas, projekcija, perkėlimas, racionalizacija, reakcijos dariniai, regresija, sublimacija, neigimas). Tai yra neracionalūs metodai, kuriuos ego pradeda naudoti tuomet, kai nesugeba su nerimu susitvarkyti racionaliai. Įvairūs vaikystės trauminiai potyriai sukelia neurozes, tad psichoanalitinės terapijos tikslas – neurozinio konflikto išsprendimas. Naudojami metodai – laisvosios asociacijos, pasipriešinimo interpretacija, perkėlimo analizė, sapnų analizė, emocinis perauklėjimas (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Psichoanalizės įvadas. Paskaitos

Knygoje tiksliai atkurtos paskaitos, kurias du žiemos semestrus (1915 – 1916; 1916 – 1917) S. Freudas skaitė mišriai abiejų lyčių gydytojų ir mėgėjų auditorijai. Pasitelkdamas palyginimų, ligos istorijų pavyzdžių, S. Freudas atskleidžia pagrindinius psichinių – ypač nesąmoningų – reiškinių dėsningumus, remdamasis trimis pagrindinėmis psichoanalitinio tyrinėjimo sritimis: riktais, sapnais ir neuroziniais simptomais.

Pirmoji knygos dalis – „Riktai“. Anot S. Freudo, žmogus gali apsirikti, kai: yra pavargęs ar nesveikuoja; yra susijaudinęs; kai jo dėmesį prikausto kiti dalykai (Freud, 2009). Tačiau knygoje nagrinėjami riktai, pasitaikantys žmonėms, kurie nėra nei pavargę, nei išsiblaškę ar susijaudinę, o yra normalios būsenos. Tokiu atveju riktai išreiškia konfliktą tarp skirtingų sąmonės ir pasąmonės ketinimų. Vieną ketinimą stengiamasi slopinti, tačiau apsirikimo metu jis nei galutinai nuslopinamas, nei visiškai atsiskleidžia. Taigi riktas – tai kompromiso padarinys, kiekvieno iš dviejų ketinimų pusiau sėkmė, pusiau nesėkmė (Freud, 2009).

Riktų gali būti įvairių rūšių: šnekos riktas, kai pvz., norėdamas pasakyti vieną žodį ištariamas kitas; rašymo riktas, kai vietoj vieno žodžio parašomas kitas; skaitymo riktas, kai perskaitoma ne tai, kas atspausdinta ar parašyta; klausos riktas, kai išgirstama ne tai, kas sakoma ir kai tai nėra susiję su organiniais klausos sutrikimais; marša (laikina), kai pvz., nepavyksta atsiminti gerai žinomo vardo, kuris prisimenamas vos jį išgirdus; nukišimai bei daiktų pasisavinimai.

Antroji knygos dalis – „Sapnai“. S. Freudo teigimu, sapnai yra būdingi visiems sveikiems žmonėms. Sapnas yra būdas, kuriuo psichika reaguoja į miegant veikiančius dirgiklius. Dažniausiai tai vizualūs vaizdai, bet gali pasitaikyti ir jausmų, minčių ar kitų juslių pasireiškimų. Sapnai gali būti patys įvairiausi: trumpi ar ilgi, ryškūs ar migloti, prasmingi ar absurdiški. Pagrindinė sapno ypatybė yra ta, kad jį sukelia noras, o jo turinį sudaro šio noro patenkinimas. Antra nuolatinė ypatybė: sapnas ne tiesiog išreiškia mintį, bet kaip haliucinainis išgyvenimas vaizduoja, jog noras išsipildė. Šioje knygos dalyje S. Freudas bando aiškinti sapnų prasmę, pasitelkdamas laisvųjų asociacijų metodą. Kartais sapno galime nesuprasti dėl iškraipymo, kuris yra cenzūros padarinys – cenzūros, kurią tam tikros Ego priimtinos tendencijos nukreipia prieš nepadorius norus, kurie prabyla miegant. Knygoje taip pat aprašomi archajiški sapno bruožai: individuali priešistorė, vaikystė arba visos žmonijos raida bei simbolių reikšmės.

Trečiojoje knygos dalyje pavadinimu „Bendroji neurozių teorija“ rašoma apie neurozes, jų kilmę, terapinius principus, dirbant su neurozėmis sergančiais žmonėmis. Neurozė – trauminis negalavimas, atsirandantis pernelyg sustiprėjus afektiniam išgyvenimui, kurio ligonis neįstengia įveikti. Neurozių prigimtis – dažniausiai seksualinė (kyla dėl nepriimtinų seksualinių norų atsižadėjimo ar patirtų seksualinių traumų). Būtina simptomo egzistavimo sąlyga yra ta, kad kažkoks psichinis procesas nesibaigė normaliai. Todėl žmogus labai priešinosi tam, kad tas psichinis procesas neprasiskverbtų iki sąmonės (jį išstumė į pasąmonę). Būdamas nesąmoningas, jis buvo pakankamai galingas, kad sukurtų simptomą. Tokiu būdu neurozinis simptomas tapo daliniu užmaskuotu pasąmoninio konflikto patenkinimu.

Šioje knygos dalyje pristatomi ir analizuojami tokie asmenybės sutrikimo tipai, kaip įkyriųjų būsenų neurozė (pagal DSM-IV: obsesinis – kompulsinis sutrikimas), isterinės asmenybės sutrikimas, narcistinis asmenybės sutrikimas. Taip pat pristatoma analitinė terapija, kurios tikslas – atgaivinti simptomus sukėlusį konfliktą ir išspręsti jį kitaip, pasitelkus tas varomąsias jėgas, kurių anuomet stigo pacientui.

Knygos kritika

Kaip knygos privalumus galima išskirti tai, jog joje:

Nuosekliai argumentuojama;
Pateikiama kontrargumentų jau egzistuojančiai bei galimai kritikai;
Pripažįstami pristatomos teorijos trūkumai;
Paskaitų formatas suteikia knygai gyvumo;
Gausu pavyzdžių iš praktikos.

Knygos trūkumai

Reikia būti iš anksto bent šiek tiek susipažinus su psichoanalitine teorija tam, kad visiškai suprastum dėstomas mintis.
Pateikiami teoriniai samprotavimai reikalauja ir iš skaitytojo gebėjimo giliai analitiškai mąstyti (o tai susiaurina potencialių susidomėjusių knyga skaitytojų skaičių).

Subjektyvus įspūdis apie knygą

Nustebino autoriaus pateikiamos gilios įžvalgos, gebėjimas argumentuotai dėstyti sudėtingus teorinius samprotavimus. Knyga naudinga tuo, jog gana išsamiai supažindina su psichoanalizės principais, pateikiami realūs pavyzdžiai iš praktikos, palyginimai, argumentai padeda įvertinti psichoanalizės pagrįstumą.

Įspūdį palikusi citata:

„Amžiams bėgant naiviai žmonijos savimeilei mokslas sudavė du sunkius smūgius. Pirmąjį – paskelbęs, kad mūsų žemė nėra Visatos centras, kad ji tėra mažytė neįsivaizduojamo dydžio pasaulinės sistemos dalelė <…>. Antrąjį smūgį žmonija patyrė tada, kai biologiniai tyrinėjimai paneigė privilegijuotąjį žmogaus tvėrimą, parodė, kad žmogus kilęs iš gyvūnų pasaulio ir negali atsikratyti savo gyvūniškos prigimties <…>. Bet trečią, patį skaudžiausią smūgį žmogaus didybės manijai suduos šiandieniniai pasichologiniai tyrinėjimai, liudijantys, kad Ego nėra net savojo būsto šeimininkas, kad jis turi pasitenkinti apgailėtinomis žiniomis apie nesąmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus” (Freud, 2009, p. 295-296).

Šia citata autorius išreiškia idėją, kad, jo manymu, taip priešinamasi pasąmonės srities sureikšminimui (kas akivaizdu buvo iš to meto psichoanalizės kritikų) ne todėl, kad ši sritis sunkiai suvokiama ar kad sunku gauti jos egzistavimą patvirtinančių įrodymų, bet todėl, kad žmogui iš esmės sunku pripažinti, kad jis valdomas savo nekontroliuojamų nesąmoningų impulsų.

Literatūra:

Perminas A., Goštautas A., Endriulaitinė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU.

Meškauskienė S. (2006). Sukaktys: S. Freudui –150. S. Freudas ir savianalizė. Psichologija, 33, 101-107. Vilnius: VU.

Freud S. (2009). Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius: Vaga.

Eric Berne. Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija

Aistė Pranckevičienė — Wed, 03 Nov 2010 07:33:37 +0000

Baranauskaitė Eglė, Kairytė Laura, Matonytė Monika

Eric Berne – transakcinės analizės pradininkas, gimęs 1910 metų gegužę Monrealyje, Kanadoje kaip Eric Leonard Bernstein, bendrosios praktikos gydytojo Davido Hiller Bernstein ir profesionalios rašytojos ir redaktorės Saros Gordon Bernstein šeimoje, kurie emigravo į Kanadą iš Lenkijos ir Rusijos. Eric tėvų meilę dalijosi su vienintele sesute – penkeriais metais jaunesne Greise. Tėvo pavyzdį šeimoje Eric Berne matė neilgai, nes 1921 metais sulaukęs vos 38 metų tėvas mirė nuo tuberkuliozės ir šeimos rūpesčiai gulė ant motinos ir jo kaip vyresnio sūnaus pečių. Tėvas ir sūnus buvo labai artimi, Eric visur lydėdavo tėvą ir žavėjosi medicina. Manoma, kad tėvą atėmusi liga paskatino E.Berne sekti tėvo pėdomis ir studijuoti mediciną. Taigi 1935 metais jis sėkmingai pabaigė chirurgijos studijas McGill universitete, kuriame studijavo ir abu Berne tėvai. 1936 metais E.Berne pradėjo psichiatrijos (psichoanalizės) rezidentūrą Jeilio (Yale) medicinos universitete.

Apie 1938 – 1939 metus Eric Leonard Bernstein gavo Amerikos pilietybę ir tapo Eric Berne, kaip jį žino plačioji visuomenė šiandien. 1940 metais E.Berne Norwalk, Konektikute įrodė, jog gali užsiimti privačia praktika. Kaip tik ten jis sutiko savo pirmąją žmoną Elinorą, su kuria greitai susituokė ir susilaukė dviejų vaikų: Ellen ir Dovydo. 1946 metais po karinės tarnybos Eric Berne išsiskyrė su žmona. Nusprendžia, kad produktyviam tolimesniam darbui reikia ramios aplinkos, todėl persikelia į Carmel, Kalifornija. Čia Eric Berne sutiko jauną, išsiskyrusią moterį Dorothy de Mass Way. 1949 metais E.Berne ir Dorothy antrą kartą davė įžadus. Pastaroji jo santuoka su Dorothy netruko ilgai ir jų keliai draugiškai išsiskyrė.

Eric Berne buvo labai ambicingas ir pasitikintis savimi, todėl manė, kad gali įnešti į psichoanalizę kažką naujo. Jis atsidėjo darbui, nes griežtai nutarė išvystyti naują psichoterapijos metodą vienas. Kurdamas transakcinę analizę jis norėjo daugiau dėmesio skirti ne psichikos analizei, kaip tai darė jo mokytojas Z.Freud, tačiau gilintis į santykius. Tačiau ši analizė kaip ir psichoanalizė, didelę reikšmę teikia vaikystei. Teigiama, jog vaikystėje patirti tėvų draudimai ar leidimai suformuoja mūsų sprendimus, požiūrį į gyvenimą. Eric Berne, kurdamas savo teoriją, daugiausia dėmesio skyrė išoriniams santykiams ir jų dinamikai.

„Daugeliu aspektų Vaikas yra vertingiausia asmenybės dalis, individo gyvenimui jis gali suteikti tai, ką tikras vaikas suteikia šeimai – žavesio, malonumo ir kūrybingumo“ (E.Berne, 2008, p.28).

1964 metais Berne ir jo kolegos nusprendė įkurti asociaciją, atsižvelgdami į didėjantį narių – profesionalų skaičių ir už JAV ribų pavadino ją Tarptautine transakcinės analizės asociacija,. Tai pačiais metais E. Berne pristatė knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Ji tapo didžiuliu bestseleriu. Po šio pasisekimo profesinėje srityje 1967 metais dar kartą vedė, naująja žmona tapo Torre Peterson. Santuoka truko tik 3 metus. Iš karto po skyrybų 1970 m. birželio mėnesį Berne išgyveno pirmuosius du širdies priepuolius. Paradoksalu, tačiau kelias savaites prieš pirmą širdies priepuolį, savo 60-ojo gimimo dieną, Berne savo draugams džiaugėsi, kaip gerai jis jaučiasi. Jis buvo hospitalizuotas, tačiau ir gulėdamas lovoje nepaliovė dirbti, po trijų savaičių jis iškentė kitą širdies priepuolį, šį kartą masinį. Eric Bernė širdis sustojo 1970 m. liepos 15-ąją.

Žmogaus kuriamų santykių analizę autorius pavadino – transakcine analize. Žodis „transakcija“ reiškia – socialinio bendravimo vienetą. Socialinė aplinka, kurioje gyvena žmogus, suteikia puikias sąlygas jam patenkinti bendravimo poreikį. Asmenys kurdami santykius naudoja žaidimus. Transakcinė analizė naudojama šiems žaidimams analizuoti ir atskleisti jų reikšmę žaidžiantiems asmenims.

Norint suprasti transakcinės analizės teoriją, reikia suprasti ego būsenas – nuoseklias jausmų sistemas, veiksmų požiūriu, kurios skirstomos į kategorijas: a) ego būsenos, primenančios tėvus; b) ego būsenos, autonomiškai nukreiptos objektyviai vertinti realybę; c) archajiškų liekanų turinčios ir ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinusios, ego būsenos. Transakcinės analizės autoriaus šios trys ego būsenos vadinamos: Tėvu, Suaugusiuoju ir Vaiku. Tolimesnė santykių analizė atskleidžiama per šias tris ego būsenas. Pasak autoriaus vykstant bendravimui, žmogus bendrauja būdamas kažkurioje iš ego būsenų, kurios ir nulemia santykių ar vienkartinio bendravimo susiklostymą.

”Kiekvienas viduje turime mažą berniuką arba mergaitę“ (E.Berne, 2008, p.27 ).

Paprasta transakcinė analizė siekia nustatyti, iš kuriuos ego būsenos kilo transakcinis stimulas, o kuri suteikė transakcinį atsaką. Transakcinis stimulas – tai asmuo pradėjęs pokalbį, transakcinis atsakas – asmuo vienaip ar kitaip atsakęs į siųstą stimulą. Teisingiausias ir paprasčiausias bendravimas yra tas, kuriame dalyvauja Suaugusiojo būsenos. Antra pagal paprastumą transakcija – tai Vaiko ir Tėvo būsenų. Autorius teigia, kad teisingas komunikavimas turi būti papildantis vienas kitą, tai reiškia atsakas yra toks, kokio tikimasi, išplaukiantis natūraliai. Papildančios transakcijos trukmė yra neribota.

Labiausiai analizuojamas bendravimas šioje knygoje yra – susikertančioji transakcija, kai atsakas į stimulą iš tikėtosiosios Suaugusiojo pozicijos pereina į Vaiko arba Tėvo poziciją. Tada iššaukiamas konfliktas. Tipiškas pavyzdys psichoanalizėje – klasikinė perkėlimo reakcija. Į šiuos vadinamus žaidimus gali būti įtraukti nebūtinai du asmenys. Autorius teigia, kad geriausias sprendimas, kuris gali nutraukti santykius ardantį arba prie pykčių vedantį žaidimą – tai asmenų perėjimas i Suaugusiojo būseną, kuri leidžia protingai ir adekvačiai reaguoti į situaciją arba atsisakymas žaisti žaidimą. Žaidimų gausa yra labai įvairi, kiekvienas jų atskleidžia dalyvių pozicijas, užmojus ir tikslus. Žaisdami žmonės dažnai mėgaujasi neigiamais iš žaidimo gautais jausmais, skaudindami ir nusimesdami nuo savęs atsakomybę. Žinojimas, kad vyksta žaidimas, kurio baigtis nėra gera, padeda pasukti žaidimo tėkmę kita vaga arba jo visai nepradėti, tačiau tai reikalauja savianalizės ir pastabumo bei nemažai pastangų, kad žaidimas būtų sukontroliuotas ir nukreiptas kita linkme. Dažnai net psichoterapeutai būna įtraukiami į asmenų ar porų žaidimus, kada situacija arba būna suvaldyta profesionalo arba dar labiau įsisiūbuoja.

Kiekvienas suprasdamas savo vidinį Tėvą, leisdamas pasireikšti vidiniam Suaugusiam ir kontroliuodamas savo vidinį Vaiką, galime žaisti žaidimus, kurie suteikia mums malonumo ir ugdo teisingus santykius.

Knyga „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ plačiajam skaitytojų ratui pristato bendrus transakcinės analizės principus, atskleidžia ydingus „žaidimus“, kuriais žmonės traumuoja ir emociškai išnaudoja vienas kitą. Pasak E. Berne, šie žaidimai yra ritualinės transakcijos arba tarpasmeninio elgesio modeliai, kurie gali rodyti paslėptus jausmus ar emocijas. Knygoje aprašomi ne tik patys žaidimai, bet ir kuo tuos žaidimus galima pakeisti bei reguliuoti.

Knygoje atskleidžiama, kad transakcinė analizė svarbi kalbant apie priklausomybes. Nepasiekus trokštamo malonumo jaučiama frustracija, kuri daugelį priveda prie alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimo. L. Bulotaitė (2009) kalbėdama apie tokį malonumo patenkinimą ir taip besivystančią priklausomybę, teigia, kad tai gali būti paaiškinama transakcinės analizės modeliu. Konkrečiai aptariami E.Berne žaidimai, vadinami „Žaidimais visam gyvenimui“, kurie paliečia beveik visus aplinkinius ir tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi. Jiems priskiriami žaidimai „Alkoholikas“, „Narkomanas“. Kadangi nėra galutinai įrodytos piknaudžiavimo priežastys, kaip biologiniai ir fiziologiniai sutrikimai, priklausomybė analizuojama kaip socialinė transakcija, kai žmogus perlenkia lazdą. Žaidimai, kurie siejasi su priklausomybėmis įvardinami, kaip labai rimti ir jų atsisakyti yra labai sunku.

Pradiniuose „Alkoholiko“ žaidimo etapuose žmona gali vaidinti tris antraplanius vaidmenis: vidurnaktį – Kvailelę, kuri girtuoklį nurengia, išverda jam kavos, leidžia jam save mušti; ryte – Persekiotojos, kuri plūsta Alkoholiką už jo įpročius; vakare – Gelbėtoja, maldaujančia atsisakyti savo įpročių.“ (E. Berne, 2008, p. 74)

Transakcinės analizės terapijos tikslas – žmogui padėti tapti autentiškam, išmokti kurti santykius, kurie būtų pagrįsti intymumu, tikra meile, atvirumu. Todėl transakcinės analizės grupinės sesijos metu stengiamasi analizuoti savo žaidimus, padedama suprasti, kokį vaidmenį atlieka klientas, kokie yra jo poreikiai, kaip jis gauna pasitenkinimą. Siekiama parodyti, kaip įmanoma poreikius patenkinti ne žaidžiant žaidimus, o sukuriant tikrą ir atvirą santykį.

“Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės” tai knyga, kuri naudinga, ne tik psichologams ar psichoterapeutams, bet ir paprastiems žmonėms, kurie domisi žmonių santykiais. Ji padeda pamatyti, kaip žmonės elgiasi, kai bijo artumo. Tai knyga, kuri pasižymi aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Knygoje aprašoma terapijos rūšis turėtų patikti analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Taip pat galima būtų pavadinti šią knygą intriguojančia, nes suteikiama galimybė pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus su kitais žmonėmis esame įsivėlę.

Asmeniškai mums pati knyga dėl savo sistemiškumo ir daug schemų nelabai patiko ir laisvalaikiu pasirinktumėme skaityti kažką kito. Tai lėmė, jog knyga sunkai skaitoma, esti nemažai terminų ir reikalauja susitelkimo būtent ties tuo, ką skaitai. Knygos didelis minusas, jog skaitant šią knygą lieka neaiškumų, sričių, kurios yra aptariamos per siaurai, tačiau anot autoriaus, visa tai yra aptariama kitose jo knygose.

Knygos privalumams priskirtume gausų teorijos iliustravimą pavyzdžiais. Aprašyti žaidimai, beveik visada turėdavo bent po vieną gyvenimišką pavyzdį, tai padeda aiškiau suprasti patį žaidimą. Taip pat knygoje yra pabrėžiama, kad ne visi žmonės žaidžia. Net ir tie kurie žaidžia, gali išsilaisvinti nuo žaidimų. Akcentuojama ir sveika asmenybė, o ne tik patologiška.

Tačiau, knygoje pateiktų žaidimų gausa kelia pasimetimą, nes jie visi panašūs. Ypač didelis trūkumas yra žaidimų pavadimų sutrumpinimas trimis raidėmis. „Negalėdama žaisti JNPM ir KJĮ, kuriais užpildydavo terapijai skirtą laiką, moteris ėmė atidžiau nagrinėti savo elgesį <…>“ (psl.164). Beskaitant, turi vartyti visą knygą, kad prisimintum ką reiškia sutrumpinimas. Nors yra pateikiama žaidimų analizė, ji nėra pateikiama prie kiekvieno. Pati žaidimų analizė yra išdėstoma tik punktais, kas nesuteikia analizei aiškumo.

Įsimintinos citatos:

„Sąmoningumas reiškia sugebėjimą savo akimis pamatyti kavinuką ir savo ausimis išgirsti paukščių čiulbėjimą, o ne taip, kaip žmogus išmokytas“. (E. Berne, 2008, p. 188)

„Dabartį suvokiantis žmogus yra gyvas, nes jis žino, ką jaučia, kur yra, jis junta laiko tėkmę. Jis žino, kad kai mirs, tie medžiai ir toliau žaliuos, tačiau jo jau čia nebebus, ir jis negalės į juos pažvelgti, tad nori išvysti juos dabar taip aiškiai, kaip tik įmanoma“. (E. Berne, 2008, p. 190)

Naudota literatūra

Berne E. (2008) „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. Vilnius: Vaga.
Bulotaitė L. (2009) „Priklausomybių anatomija“ Vilnius: Tyto Alba.
Stewart I. (1994) „Eric Berne – Key figures in counselling & Psychotherapy series“. London.
Transactional analysis. Aplankyta 2010-10-14, http://www.businessballs.com/transactionalanalysis.htm
Games People Play: The Psychology of Human Relationships (2006). Aplankyta 2010-10-06, http://www.ericberne.com/Games_People_Play.htm
The International Transactional Analysis Association. Aplankyta 2010-10-20, http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:uh-Ir84XUKsJ:www.itaa-net.org/ta/bernehist.htm+who+is+eric+berne&cd=5&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

Claude M. Steiner. Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė scenarijų analizė

Aistė Pranckevičienė — Wed, 03 Nov 2010 07:07:43 +0000

Aušra Kalnikaitė, Mindaugas Naudžiūnas

Apie autorių

Claude M. Steiner gimė 1935 metais Prancūzijoje, vaikystę praleido Meksikoje, 1952 metais atvyko studijuoti inžineriją į Kaliforniją, tačiau po penkerių metų sutiko transakcinės analizės teorijos sukūrėją Eric Berne ir tapo jo mokiniu. 1965 metais, Steiner tapo klinikinės psichologijos daktaru, ilgainiui ir Berne kolega, bendradarbiu, draugu bei Tarptautinės transakcinės analizės asociacijos vienu iš įkūrėjų (1969). Nuo 1970 iki šiol užsiima privačia praktika. 1971 ir 1980 metais gavo Eric Berne mokslo premijas.

Steiner praktikuoja vadinamąją radikaliąją psichiatriją, kurios pagrindas – ne medicininis, o socialinis požiūris į individą. Didžiausią dėmesį mokslininkas skiria kasdieniam žmogaus gyvenimui ir jo scenarijams, alkoholizmo problemai, „emociniam neraštingumui“. Labai domisi emocijų, ypač meilės svarba žmonių gyvenime, rašo ir skaito paskaitas šia tema. Autoriaus asmeninį tinklapį su gausiu jo darbų sąrašu rasite čia.

Transakcinė analizė

Transakcinės analizės (TA) tėvas yra Eric Berne (JAV), kurį psichoanalizės mokė pats S. Freud, todėl TA buvo sukurta kaip psichoanalizės atšaka, kuri tiesiog skyrė daugiau dėmesio ne psichikos analizei, bet santykiams. Kuo toliau, tu labiau Berne požiūris nuo froidizmo skyrėsi. TA specialistai mano, jog būtent pokyčiai tarpusavio santykiuose keičia ir mūsų savijautą.

TA skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Ši terapijos rūšis yra tikra atgaiva analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Kartu ši terapijos rūšis labai intriguojanti – juk norime pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus esame įsivėlę su kitais. O toks žaidimo įsisąmoninimas atveria kelią kitokiam santykiui – intymiam, atviram bendravimui. Giliai viduje to siekiame visi.

Berne daugelį savo radikalių idėjų pristatė aforizmų forma, tikėdamasis sušvelninti jų keliamą nuostabą ar šoką.

Viena iš pirmųjų, ir, ko gero, svarbiausia Berne idėja (aforizmas) bei TA koncepcija, kad “Žmonės gimsta princais ir princesėmis, tačiau tėvai paverčia juos varlėmis“ (Steiner, 2009) . Remiantis šia idėja, galima teigti, kad psichiatras, norėdamas rezultatų, turi remtis įsitikinimu, kad psichiniais “pacientais” žmonės tampa ne dėl vidinių silpnybių, bet dėl išorinių aplinkybių. Iš čia ir egzistencinė pozicija, kad žmonės pilnai išnaudoja savo potencialą, kai laikosi nuostatos „Aš sveikas, tu sveikas“. Todėl ir psichiatras, norėdamas gauti teigiamų rezultatų, turi laikytis šios nuostatos ir bandyti ją įteikti klientui, kad sveikas yra ir jis, ir jį supantys žmonės. Tik tada pagerės jo požiūris į save ir kitus, juk dažniausiai ir kreipiamasi dėl nesėkmingo bendravimo, o tokį bendravimą sukelia būtent netinkamas požiūris.

Kitas radikalus požiūris – naudoti suprantamą kalbą bei neslėpti informacijos nuo klientų, kai iki tol buvo įprasta, kad žmonės neprivalo būti informuojami apie jų sutrikimus arba informacija būdavo pateikiama nesuprantamai, nepaaiškinant, kas jiems yra ir ką jie turėtų daryti. Taip pat pradėta labiau bendradarbiauti su klientais, sudarant kontraktą, jog klientas duoda visišką sutikimą ir pasižada bendradarbiauti terapijos metu. Būtent dėl šio požiūrio ši teorinė kryptis yra gana nesunkiai perprantama, nes stengiamasi vartoti kuo paprastesnes ir lengviau suprantamas sąvokas. Ir dėl to tarp jo ir kitų specialistų kilo konfliktas, nes tai buvo absoliučiai nauja ir neįprasta.

Trečiasis, radikaliausias, požiūris – visus psichinių sutrikimų turinčius žmones galima pagydyti. Nėra nepagydomų ligų, tiesiog neatrasti būdai joms išgydyti. Reikia į psichiatriją žiūrėti paprastai ir stengtis klientą išgydyti per kuo trumpesnį laiką. Kaip pavyzdį Berne pateikia žmogų, kuris įsivaro rakštį ir jam dėl to pasireiškia įvairūs sutrikimai, pradedant nuo šlubčiojimo, iki galvos skausmo. Paprastas psichiatras prilyginamas chirurgui, kuris apžiūri tą žmogų, pradeda vardinti, kiek jis turi negalavimų, ir pasakoti, kaip sunku juos visus išgydyti, kad tai truks porą metų, klientas turės irgi turės dėti labai daug pastangų, tačiau vis tiek nėra jokių garantijų, kad klientas išgis. O Berne save prilygina chirurgui, kuris tą rakštį tiesiog ištraukia, ir klientas per porą dienų visiškai išgyja. Taigi pagrindinis darbas turi būti išgydyti klientą ir stengtis tai padaryti kuo paprastesniu keliu.

Apie knygą

Knygoje daugiausia analizuojamos priklausomybės, jų gydymas, taip pat gyvenimo scenarijų tipai bei jų susidarymas, poziciniai žaidimai, kurie žaidžiami galios principu. Pateikiama TA samprata ir ego schemos (tėvo, suaugusiojo, vaiko). Autorius remiasi kolegos E. Berne jau pradėtu darbu. Knygoje pateikiama daug realių ir nebanalių pavyzdžių. Atsižvelgiant į knygos parašymo datą – intriguoja tai, jog problemos, buvusios aktualios tada, išlieka tokios ir dabartinėje visuomenėje.

Dėmesys dažnai atkreipiamas į spontaniškumą, intymumą ir supratimą. Šių savybių slopinimas išprovokuoja banaliuosius arba tragiškuosius gyvenimo scenarijus: be džiaugsmo, be meilės, be proto. Autorius atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis populiacijos gyvena pagal scenarijus (tik kai kurie jų būna unikalūs), tačiau pasitaiko išimčių – žmonių, kurie tiesiog neturi scenarijaus.

Pateikiama daug situacijų, kuriose žaidžiamas „Gelbėtojo – aukos – persekiotojo“ žaidimas. Žaidimas įdomus tuo, jog vaidmenys tarp dalyvių kinta. Claude Steiner pateikia patarimų, kaip neįsivelti į šį žaidimą ir kodėl derėtų jo vengti bei kaip terapijos dalyviams padėti atsikratyti įpročio jį žaisti.

Autorius daug dėmesio skiria grupinei terapijai, pabrėžia jos privalumus, tačiau nenuvertina ir individualiosios. Grupinė terapija tarsi atspindi realaus gyvenimo situacijas, čia žmogus gali mokytis suprasti interakcijas tarp narių. Dar vienas TA skirtumas nuo paprastos grupės terapijos yra tas, jog TA sudaromas kontraktas su klientu – abipusė sutartis – kokių tikslų terapijos metu bus siekiama. O individualioji psichoterapija orientuojasi daugiau į vidinius žmogaus išgyvenimus, o ne sąveiką su išoriniu pasauliu.

Kritika

Knyga paliko įspūdį todėl, jog kalbama apie daugelį reiškinių, kurie būdingi šiuolaikinei visuomenei. Dėstoma glaustai ir aiškiai – nuo problemos atsiradimo, iki jos panaikinimo priemonių ir orientavimo kitokiam elgesiui. Tiesa, kai kurie žaidimai pateikiami gan sudėtingoje formoje. Suprasti visus ego ir jų pasireiškimo aplinkybes taip pat buvo gana keblu. Patiko realių pavyzdžių gausumas ir jų aiškinimas, o ne tik „sausos“ teorijos perteikimas. Knyga gana sudėtinga, ypač kai tikimąsi lengvo, paprasto turinio pasidomėjus Berne idėjomis, tačiau paaiškinimų gausa padeda viską suprasti ir skaityti būna įdomu.

Sudomina ir tai, kad autorius kupinas gan novatoriškų idėjų. Viena iš jų – klientui, prieš pradedant lankytis pas terapeutą, rekomenduojama su juo pasikalbėti ir patyrinėti jį (ar jis atitiks jo lūkesčius) – už tai neturėtų būti imami pinigai.

Įstrigusios mintys

Ši ištrauka patiko todėl, kad parodo, apie ką ši knyga ir į ką orientuota:

„Ši knyga orientuota į vidutinį amerikietį – individą, turintį nuosaikų maisto, pastogės, (galbūt) erdvės, saugumo, vandens ir (tik šiek tiek) gryno oro atsargų, todėl čia kalbu apie į dirbtinio prisilietimų trūkumo sukeltą depresiją nukreiptą terapiją (šio tipo depresija šioje visuomenės grupėje dažniausia).“

Labai patraukė ir autoriaus pateiktas pavyzdys bei nuomonė, kad išgydyti klientą galima taip pat lengvai, kaip ištraukti rakštį.

Naudota literatūra:

Claude. M. Steiner (2009). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga.
http://www.emotional-literacy.com/index.htm (žiūrėta 2010-10-20).

Inger Anneberg. Sielvartas po savižudybės

Aistė Pranckevičienė — Mon, 25 Oct 2010 08:44:21 +0000

Gabija Baldauskaitė, Kristina Kerpytė

Inger Anneberg – danų tautybės rašytoja ir žurnalistė. Ji gimė 1956 m. Šiuo metu gyvena Oderio mieste su taip pat žurnalisto profesiją pasirinkusiu vyru I. Saliamonu. Jie turi tris vaikus – Niną, Troelį ir Viktoriją. Oderyje I. Anneberg yra įkūrusi ir savo įmonę. Šios įmones tinklalapyje žurnalistė pasakoja apie didelę meilę savo šeimai, namams, kelionėms bei darbui.I. Anneberg darbai daug pasako apie veiklią ir talentingą jos asmenybę. Pagrindinės I. Anneberg specializacijos sritys – žmonių patiriamos krizės ir sveikatos antropologija. Ji studijavo sveikatos antropologiją Arho universitete. 13 metų dirbo radijo stotyje, 3 metus kūrė kino juostas seminarams ir metus dėstė Danijos žurnalistų mokykloje. Kai I. Anneberg dukrelei Viktorijai suėjo ketveri, mergaitė susirgo kraujo vėžiu. Remiantis savo patyrimu, ji nusprendė parašyti knygą. 1998 m. buvo išleista knyga „Vilties labirintas“ – apie leukemiją ir vaikus, sergančius šia liga. Ši istorija žurnalistei ir jos dukrelei baigėsi laimingai – kaulų čiulpų transplantacija buvo sėkminga ir Viktorija dabar yra sveika, gyvenimu besidžiaugianti 15 metų paauglė.

Didžiausi I. Anneberg nuopelnai – savižudybių bei jų prevencijos srityje. Ji sukūrė tris dokumentinius filmus šia tema, tinklalapį apie krizes, dalyvavo įvairiose konferencijose. Vienas geriausių jos kūrinių – knyga „Sielvartas po savižudybės. Knyga tiems, kuriuos paliko...“. Tai knyga, kurioje aprašomos tikros istorijos ir realūs žmonių išgyvenimai po artimųjų savižudybių. I. Anneberg savo knyga siekė kuo atviriau atskleisti, ką patiria paliktieji, todėl, kad šia tema visuomenėje kalbama per mažai. Ji pati važinėjo asmeniškai susitikti su žmonėmis, sutikusiais pasidalinti savo istorijomis. Siekant dar didesnio atvirumo ir noro „nuimti paslapties šydą“ nuo šios paprastai vengiamos temos, dauguma pasakojimų nėra anonimiški. Tai turėtų būti ženklas, kad paliktiems savižudžių žmonėms yra svarbu ir būtina apie tai kalbėtis, šeimos narių ir aplinkinių tylėjimas – tai ne išeitis. Tyla tik dar labiau pagilina savižudybės sielvartą ir gali turėti neigiamos įtakos žmogaus psichologinei ir fizinei būsenai. Dauguma prisidėjusių prie šios knygos savo istorija, pajuto palengvėjimą ir tai dar kartą įrodo, koks reikalingas atvirumas ir kalbėjimas patyrus savižudybės netektį.

Knygos pagrindą, kaip jau buvo minėta, sudaro tikros, neanonimiškos žmonių istorijos apie artimųjų savižudybes. Knyga sudaryta taip, kad šalia pasakojimų būtų ir tam tikri profesionalūs komentarai apie savižudžių paliktų žmonių sielvarto tendencijas, minima ir savižudybių statistika, o knygos pabaigoje konkrečiau pasakojama ir apie pagalbą paliktiesiems. Pagrindinis dėmesys čia – savižudžių artimiesiems. Savižudybė čia nagrinėjma trim pagrindiniais aspektais:

- Pirmoji dalis – „Jausmai ir reakcijos“. Šioje dalyje didžiausias dėmesys paliktųjų išgyvenimas, kurie pasižymi prieštaringumu – nuo kaltės iki pykčio, nuo atsakomybės iki palengvėjimo ar iki visiško bejėgiškumo. Žmonės pasakoja apie taip, kaip nelengva susidoroti su visais šiais jausmais, kiek pastangų kainuoja įveikti sielvartą. Taip pat paliečiamos tikėjimo ir nutylėjimo temos.

- Antroji dalis – „Santykiai“. Šiame knygos etape žvelgiama į savižudybę iš nusižudžiusio ir paliktojo santykių perspektyvos. Rašoma apie tai, kaip skirtingai ir panašiai reaguoja palikti tėvai, vaikai, seserys, broliai, sutuoktiniai. Taip pat įtraukti pasakojimai tų, kurie patyrė kelias savyžudybes šeimoje.

- Trečioji dalis – „Profesionalai paliktieji“. Ši dalis skirta įvairių specialybių atstovams, kurie susiduria su savižudybėmis (pvz.: policininkai, morgo darbuotojai), norima atskleisti jų patirtį ir požiūrį į savižudybes. Taip pat čia pasakojama apie psichiatrijos santykį su paliktaisiais, jų požiūris į psichiatrines ligonines ir jų darbuotojus. Na ir galų gale apie pačią pagalbą paliktiesiems, kokie galimi pagalbos sau būdai po tokios tragedijos.

I. Anneberg savo knygoje į savižudybę žvelgia iš įvairių perspektyvų ir požiūrių, pasakojimai atspindi plataus giminystės spektro ir net profesijų žmonių išgyvenimus. Autorė parodo, kad vienareikšmiškai – savižudybė yra tragedija artimiesiems ir ji paliečia žmogų visam gyvenimui, to niekada nepamiršta paliktieji ir netgi buna skaudu prisiminti tai po daugelio metų. Tačiau prie viso to pabrėžiama, kaip skirtingai žmonės gali reaguoti į savižudybę ir daug įvairiausių būdų įveikti šią krizę. Kiekvienas esame individualus, visų gyvenimo istorijos skirtingos ir konkretaus, kiekvienam tinkančio pagalbos būdo, čia nerasime, galime tik pasidalinti savo istorijomis, kurios galbūt įkvėps stiprybės.

Knygoje, kiekvienoje istorijoje, herojai pasakoja, kokios pagalbos jie sulaukė, kai kurie pagalbos būdai buvo tinkami ir padėjo, tačiau daugelis herojų mini, nesulaukę tinkamos, pagalbos, šios knygos viena iš pagrindinių idėjų yra gerinti žmonių supratimą, kokios pagalbos reikia paliktiesiems. Herojai, taip pat pasakoja apie tai, kas jų nuomone, būtų padėję, kokio elgesio ir pagalbos norėjosi sulaukti iš aplinkinių ir specialistų.

Daugelis herojų mini, jog jiems sunkumų sukėlė tylėjimas, negalėjimas atvirai kalbėti apie tai kas įvyko su aplinkiniais, šalia esantys žmonės neturėtų bijoti kalbėtis apie tai, kas atsitiko. Taipogi, jog negalima šio įvykio slėpti nuo kitų šeimos narių, bandant juos apsaugoti, nes tai sukelia tik dar daugiau neaiškumo, „mistifikacijos“, o vėliau sužinojus tiesą, ne tik, kad tenka išgyventi viską iš naujo, bet ir atsiranda išdavystės, nepasitikėjimo jausmas artimaisiais. Labai svarbi yra pačio paliktojo pagalba sau, supratimas, kad gali sau padėti, leisdamas sau sielvartauti, išgyventi visus jausmus, kad ir kokie jie būtų, tinkamai atsisveikindamas, išsakęs visas savo mintis ir jausmus mirusiajam ir artimiesiems.

Kaip tinkama pagalba, knygoje minima grupinė terapija, nevisada pavyksta suburti „grynas“ savižudžių paliktųjų grupes, tačiau, herojai išbandę ir kitokias grupes, teigia, jog jose, sulaukiama didžiausio supratimo ir palaikymo, jog jos labiausiai padeda. Taip pat, kaip efektyvus pagalbos būdas, daugelyje istorijų minima profesionali psichologo pagalba. Svarbu, kad šios nelaimės ištikti žmonės, būtų nukreipiami profesionaliai pagalbai, nes nevisada jie patys išdrįsta ar žino, kur jos ieškoti.

Mūsų nuomone, knygą skaityti tikrai verta, ir ją verta skaityti ne tik paliktiesiems ar žmonėms esantiems šalia: draugams, giminaičiams ar bendradarbiams, bet ir žmonėms galvojantiems apie savižudybę, gal ji padėtų suvokti savo galimų veiksmų padarinius, gal net persigalvoti, geriau suprantant, kokius siaubingus išgyvenimus jie sukels artimiesiems. Daugelis knygos herojų minėjo, jog dažnai jie jautėsi nesuprasti, nepaguosti, jiems reikėjo pagalbos, kurios jie negavo, nei iš savo artimiausios aplinkos, nei iš specialistų, nes daugelis žmonių, tiesiog nežino arba turi netinkamus įsitikinimus, kaip reikia padėti ar elgtis esant šalia žmonių patyrusių tokius išgyvenimus.

Pati autorė savo knygą siūlo paskaityti ne tik paliktiesiems, bet ir specialistams: mokytojams, socialiniams darbuotojams, psichologams, knyga padeda geriau įsijausti į paliktų žmonių patiriamus jausmus ir išgyvenimus, suprasti kokios pagalbos jiems reikia, o tai leidžia efektyviau jiems padėti.

Ši knyga, mūsų nuomone, turi daug privalumų, vienas iš jų, jog knygos herojais pasirinkti įvairių profesijų, įvairaus amžiaus, vyrai, moterys ir vaikai, praradę skirtingais giminystės ryšiais su jais susijusius artimuosius, tai padeda į savižudybę pažvelgti iš įvairių perspektyvų, suprasti, ką patiria vaikai, prarasdami tėvus, brolius ar seseris, ką patiria tėvai praradę vaikus ar sutuoktinius. Kitas privalumas, jog ji pasakoja realias istorijas, pačių netektį išgyvenusių žmonių akimis, pasakojimai buvo rašomi bendradarbiaujant autorei ir knygos herojams, jie patys skaitė ir taisė savo istorijas, perteiktas autorės, kad jos atitiktų jų išgyvenimus ir įsivaizdavimą, ką tos istorijos turi papasakoti, perduoti. Knyga parašyta stuktūruotai, ją sudaro pagrindinės trys dalys, o jos suskirstytos į mažus teminius skyrelius, taipogi, knyga parašyta paprastai, be jokių specialių terminų, išsireiškimų, taigi, ją lengva skaityti ir suprasti. Knyga labiausiai orientuota į žmones, kuriuos paliko, taigi, ji vien savo buvimu, savo istorijomis, palaiko žmones, turinčius panašią patirtį. Knygos trūkumus išskirti, kur kas sudėtingiau, bet, mūsų nuomone, kadangi autorė knyga siūlo ir specialistams, joje pagalbos būdai, galėtų būti labiau moksliškesni, remtis kokiais nors tyrimais, o ne tik pačių paliktųjų nuomone, kas jiems padėjo, ar kas galėjo jiems padėti.

Literatūros sąrašas:

Inger Anneberg. „Sielvartas po savižudybės“.Tyto alba.
http://www.a4media.dk
http://www.sorgenvedselvemord.dk

Alfred Adler. Žmogaus pažinimas

Aistė Pranckevičienė — Mon, 25 Oct 2010 08:35:25 +0000

Laura Petkevičiūtė, Eglė Kuprytė ir Sandra Mazilevskytė

Alfredas Adleris (1870-1937) buvo austrų medicinos daktaras ir psichologas. Jis geriausiai žinomas kaip Individualiosios psichologijos pradininkas.Adleris buvo gerai pažįstamas su S. Freud’u. Psichoanalizės tėvas 1902 metais pakvietė Adlerį prisijungti prie neformalių diskusijų grupelių, vadinamų “trečiadienio susirinkimais”, kurios buvo pradžia psichoanalitiniam judėjimui. Po aštuonerių metų Adleris tapo Vienos Psichoanalitikų Asociacijos prezidentu, tačiau juo buvo neilgai. Po metų dėl nesutarimų su Freud’u (savų įdėjų, neatitinkančių Freud’o požiūrį, siūlymu; kai kurių psichoanalizės idėjų neigimu) jis turėjo palikti organizaciją. Atsiskyrimas nuo psichoanalizės judėjimo paskatino jį įkurti savo Individualiosios Psichologijos draugiją. 1937 metais Alfredas Adleris mirė Aberdyne skaitydamas paskaitą.

Adleris labiausiai prieštaravo Freud’o idėjai apie psichoseksualinį vystymąsi. Pasak Adlerio, galios ir kompensacijos poreikis kur kas gilesnis nei vien dėl libido kylantys poreikiai. Jis pabrėžė socialinės aplinkos reikšmę individui. Jau gimusį kūdikį sieja bendrystės jausmas su šeima. Socialinis interesas reiškia domėjimąsi kitais, siekį jiems padėti. Vis dėlto dėl įvairių gyvenimo aplinkybių, aplinkinių elgesio sutrinka santykis su kitais, atsiranda menkavertiškumo jausmas, kuris dar atsiranda dėl fizinių defektų, lepinimo, atstūmimo.

Menkavertiškumą, pasak Adlerio, jaučia kiekvienas. Šis jausmas skatina mus judėti pirmyn, siekti pranašumo, todėl tai nėra vien neigiamas reiškinys. Žmogaus bandymas pademonstruoti galią dar atsiranda dėl jo garbėtroškos, t.y. jautimosi svarbesniu už kitus. Ypatingai svarbus galios demonstravimas, nes taip žmogus jaučiasi saugus, mažiau pažeidžiamas.

Vaikystė svarbi psichikos raidoje. Žmogus iki 5 metų susikuria savo asmeninį požiūrį į pasaulį ir aplinkinius, kuris skatina tikslo atsiradimą (gyvenimo stilių). Šis tikslas yra nesąmoningas, tačiau daro įtaką visam individo elgesiui.

Pasak Adlerio, asmens psichikos raidai svarbu gimimo eiliškumas. Pirmagimiai būna laukiami, tačiau gimus antrajam vaikui, šie patiria atstūmimą ir kenčia nebūdami dėmesio centre. Antrasis vaikas neturėdamas patirti nei atstūmimo, nei išaukštinimo, tampa sėkmingiausiu šeimos vaiku. Jauniausias vaikas būna daugiausiai lepinamas, mylimiausias, todėl yra egocentriškas, mažai jaučiantis kitus.

Pagrindinis tikslas terapijoje yra terapeuto bandymas suprasti kliento psichiką, paslėptas simptomų priežastis. Terapeutas bando padėti klientui įveikti garbėtroškumą, nevisavertiškumą, skatina socialinį kontaktą, elgesio sąmoningumą. Kadangi psichikos raidai svarbiausia vaikystė, Adleris pabrėžia tėvų auklėjimo svarbą. Reikia vaiką laikyti lygiaverčiu, skatinti jo bendravimą su aplinką, vengti lepinimo ir atstūmimo.

Pagrindinės idėjos nagrinėjamos knygoje „Žmogaus pažinimas“ yra žmogaus psichika, socialinė aplinka, vaiko padėtis visuomenėje, nevisavertiškumo jautimas ir pripažinimo siekis, lyčių santykiai, žmonių būdo bruožai bei įvairūs afektai. Knygoje individas nagrinėjamas pabrėžiant aplinką bei vaikystės pirmuosius patyrimus. Pagal Adlerį, žmones būtų galima suskirstyti į tuščiagarbius – siekiančius galios bei į bendruomeniškus. Tai tarsi du kontinuumo poliai, todėl pas kiekvieną žmogų yra tam tikro bruožo daugiau. Knygoje daugiau nagrinėjamas tuščiagarbiškumas/garbėtroškimo, galios aspektas, kadangi būtent šie požymiai trukdo žmonėms gyventi santarvėje ir bendrystėje.

Garbėtroškos nesugeba efektyviai spręsti konfliktų, kadangi jie nejaučia užuojautos kitiems žmonėms, yra linkę susitelkti tik į save ir savo poreikius, o aplinkinius laiko tik įrankiais jų tikslams pasiekti. Taip pat tokie asmenys nuolat siekia pranašumo prieš kitus, jiems svarbu pareikšti savo nuomonę, nors jos niekas neklausia, mėgsta įsivelti į konfliktus vien todėl, kad įrodytų savo teisumą. Garbėtroškos lengvai patiria nesėkmę, nes aplinkiniai nemėgsta tokių žmonių, todėl jie tampa atstumti arba išjuokti. Susidūrę su tokia krizine situacija, dauguma tokio tipo žmonių atsitraukia ir gyvena kaip atsiskyrėliai:

„Tūnodami namie, neprivalėdami niekam pateikti ataskaitos jie gali puoselėti iliuzijas ir net paremti savo samprotavimus, ko būtų galėję pasiekti, jei kažkas būtų buvę kitaip“ (Adler, 2008, 170 psl.).

Taip pat krizių metu tokie asmenys linkę į somatinius sutrikimus. Pavyzdžiui, jei savo tikslo, t.y. galios jiems nepavyksta pasiekti senais būdais, tokie asmenys pasitelkia ligą, patologiškas baimės būsenas, taip priversdami aplinkinius pasilikti greta, juos globoti ir jais rūpintis. Dar vienas būdas, kuriuo sprendžia krizines situacijas – tai vengimas, kuris dažnai pasireiškia taip pat per ligą. Pavyzdžiui, vaikinas prieš egzaminus pradėjo šnekėti, jog viskas nustojo jį dominti taip pat priekaištavo tėvams, jog jie sugriovė jo gyvenimą. Tai buvo dingstis išsisukti nuo egzamino, nes garbėtroškai yra be galo svarbu įrodyti savo galią, ir jeigu jaučia, jog gali nepasisekti, pasirenka pasitraukimą. Šiuo atveju, kaltindamas aplinkinius bei dingusį susidomėjimą viskuo, jis išvengia savigarbos sugriovimo, nes gali pasiteisinti, jog jei ne tokios aplinkybės, jis būtų išlaikęs egzaminą. Įvairūs būdo bruožai, tokie kaip: pavyduliavimas, godumas, neapykanta, užsisklendimas, baikštumas, neryžtingumas ar net kuklumas taip pat priskiriami prie galios siekimo bei tuščiagarbystės.

Knygoje savižudybė minima retai, tačiau aiškinama, jog savižudybe, kaip ir vienatvės baime ar kitomis ligomis siekiama galios bei reikalaujama aplinkinių dėmesio, tarsi teigiama, jog man reikia nuolatinės priežiūros. Taip pat autorius savižudybę sugretina su pykčio priepuoliu, kadangi esant pykčio priepuoliui, vyrauja plūdimasis ir smurtiniai veiksmai, kuomet pykstantysis save susižaloja, teigiama, jog ir savižudybė gali būti siekis įskaudinti giminaičius ar atkeršyti už patirtą skriaudą.

Taigi, tuščiagarbiškumas ir galios siekis neigiamai paveikia asmens galimybes tinkamai išspręsti krizes, todėl svarbu skatinti bendruomeniškumą. Autorius teigia, jog svarbiausia – tinkamas auklėjimas šeimoje bei mokykloje. Turėtų vyrauti „Maloni priežiūra“, kuri padėtų vaikui noriai ir lengvai priimti šį pasaulį, kadangi vaikai susiduria su daugybę sunkumų. Garbėtroškas skatinama ne kritikuoti ir teisti, bet išsikelti sau klausimą: ką pats padarei, kad padėtis pagerėtų. Taip pat teigiama, jog tokius asmenis reiktų nukreipti bendram labui, kad taptų naudingi visuomenei, pavyzdžiui: parodyti kokiais būdais galėtų realizuoti savo jėgas ir padėti jiems tai padaryti.

„Negalima pernelyg didžiuotis ir puikuotis, kai kalbama apie žmogaus pažinimo pagrindus. Priešingai, tikrasis žmogaus pažinimas verčia mus tapti kuklesnius, nes suvokiame, prie kokios milžiniškos užduoties žmonija triūsia nuo savo kultūros ištakų“ (Adler, 2008, 13 psl.)

Kartu žavi ir erzina autoriaus pirmieji pasisakymai, kad nėra asmens, kuris pažinotų žmogų ir praktiškai šiuolaikiniame pasaulyje to padaryti beveik neįmanoma, nes dar niekada žmonės negyveno taip izoliuotai kaip dabar. Jau pirmieji knygos žodžiai pasitinka su savotišku grasinimu ir perspėjimu:

„Gal pamąstyk, neskubėk pažinti žmogaus, nes tai, beveik, neįmanomas dalykas“.

Būtent ties šia mintimi skaitytojas „užsikabina“ ir išsikelia tikslą – pabandyti tapti Tuo, kuris suprato šį sunkų pažinimo procesą. Knyga „Žmogaus pažinimas“ – iššūkis ne tik eiliniam skaitytojui ar psichologijos studentui, bet ir profesionalui, kuris ne visada pats pripažintų žinąs žmogų. Puslapis po puslapio, tarsi pakilimai ir nuopuoliai, vienur supranti kur link suka autoriaus mintis, kitur pagauni save pasiklydusį tarp klausimų, kuriuos sukelia įvairiausi neaiškumai. Automatiškai iškyla pastebėjimas, kad autorius į 249 puslapius bandė sutalpinti visą informaciją, kuri nagrinėtų ir aiškintų šį sunkų procesą. Iš vienos pusės, tai galimybė įrodyti skaitytojui, kad autorius yra teisus sakydamas, kad žmogaus pažinimas yra ne kiekvienam, kad norint tai suprasti, turi gilintis į žmogaus vaikystę, to meto jausmus, veiksmus, kurie lemiami dar daugybės kitokių veiksnių. Iš kitos pusės mes susipažįstame su tiek daug reiškinių, lemiančių šį unikalų procesą, kad tampa sunku atsirinkti kuris iš jų yra svarbiausias? Vietomis trūko išbaigtumo, temą keisdavo kitą, dar nespėjus „suvirškinti“ pirmosios. Daugiausiai dėmesio skiriama neigiamiems būdo bruožams, kai teigiamiems skiriami vos keli puslapiai. Apsvarstant šį faktą pagauni save mąstant: „Ar šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja sveikas žmogus?“. Nepaisant informacijos gausos, tarpais sutinkamų neišbaigtumų bei neaiškumų, užvertus paskutinį knygos puslapį visgi supranti „dalyvavęs“ žmogaus pažinimo procese, kurį vertini kaip didžiausią privalumą, o kiek tai mums vertinga, nuspręs mūsų garbėtroška.

„Kartais žmonės gelbstisi, tuščiagarbystę, puikybę pavadindami gražesniu žodžiu, ambicija; atrasime nemažai žmonių, besididžiuojančių, kokie jie ambicingi. <..> Tačiau dažniausiai visais šiais žodžiais tedangstoma ypatinga tuščiagarbystė“ (Adler, 2008, 166psl.)

Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės

Aistė Pranckevičienė — Mon, 25 Oct 2010 08:19:23 +0000

Ieva Bilytė, Julija Ladigaitė, Kristina Kraskauskaitė

Apie autorių

Viktoras Emilis Franklis – tai žmogus, padaręs didžiulę įtaką psichologijos mokslui. Tačiau niekada negalima atsieti jo darbų, mokslinių pasiekimų nuo praktikos – žmonių gyvenimo keitimo. V. E. Franklis (1905-1997), gimęs žydų šeimoje, jau nuo vaikystės norėjo būti gydytoju. Būdamas paaugliu, jis domėjosi filosofija ir psichologija, analizavo Z. Freudo ir A. Adlerio darbus. Penkiolikmetis jau skaitė paskaitas Vienos jaunimo klubuose, po metų jo pirmas straipsnis buvo paskelbtas “Tarptautiniame psichoanalizės žurnale” (Kočiūnas R., 1998). Būdamas 25 metų V. E. Franklis gavo medicinos daktaro laipsnį ir pradėjo savo profesinę karjerą. Tačiau ji buvo trejiems metams sustabdyta, nes naciai uždarė žydų kilmės gydytoją į koncentracijos stovyklą. Ši baisi patirtis nesutrukdė V. E. Frankliui sukurti logoterapijos teorijos, grįžus tęsti mokslinės bei praktinės veiklos. Kaip teigiama oficialiame V. E. Franklio Vienos instituto tinklapyje, pasaulis gali džiaugtis 39-iomis neurologo ir psichiatro knygomis. Jis aplankė 209 universitetus ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį. V. E. Franklis gavo įvairių apdovanojimų, jo vardu dabar yra vadinamos psichologijos mokyklos, kalnų takai, gatvės.

Logoterapija

Žodis logoterapija apjungia du žodžius – „logos“ (išvertus iš graikų kalbos reiškia „prasmė“) ir terapija. Ką gi tai tiksliai reiškia? V. E. Franklis su vienu amerikiečiu gydytoju, kuris buvo psichoanalizės atstovas, pašmaikštaudami vienu sakiniu bandė atsakyti į šį klausimą. Pastarasis paklausė Franklio, ar šis galėtų savo teoriją apibūdinti vienu sakiniu, bet pats buvo paprašytas pirmas tą padaryti su savąją terapijos kryptimi. Apie psichoanalizę jis pasakė taip: „Psichoanalizės metu pacientas turi atsigulti ant kušetės ir pasakoti tau dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu sakyti.“ Franklis jam atkirto: „Na, logoterapija leidžia pacientui stovėti, bet jis turi išklausyti dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu girdėti.“ Šiame pajuokavime atsiskleidžia tai, jog logoterapija yra mažiau retrospektyvi ir introspektyvi už psichoanalizę. Bendrai apibūdinant terapijos esmę galima pasakyti, jog ji visą dėmesį sutelkia į prasmę, kurią žmogus turi atrasti gyvenime ir vadovautis tuo žvelgdamas į ateitį.

„Siekimas rasti gyvenimo prasmę – svarbiausia žmogaus varomoji jėga“ (Franklis, 2008).

Logoterapijos tikslas yra teikti pagalbą pacientui, ieškančiam gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. Anot V.E. Franklio, prasmės paieška yra labiausiai žmogų gyvenime motyvuojantis dalykas.

„Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą“ (Franklis, 2008).

Prasmės ieškojimo terapija atskleidžia tai, jog žmogus turi ne vieną ir ne dvi nišas, kuriose galima įžvelgti prasmę. Nors tai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai įmanoma. Žmogų gali kankinti tokie reiškiniai, kaip noogeninės neurozės (kyla iš kovos tarp potraukių ir instinktų, egzistencinių problemų), egzistencinis vakuumas (daugiausiai pasireiškia nuoboduliu), egzistencijos prasmės klausimas, gyvenimo laikinumas ir kt. Tokiais atvejais logoterapijos metu žmogus yra skatinamas ieškoti, kartais naudinga jam sukelti normalų kiekį įtampos, kad būtų pakreipiamas gyvenimo prasmės link. Logoterapija pacientui išsiaiškinti egzistencijos prasmę padeda skatindama jį visiškai suvokti savo atsakomybę, jam paliekama galimybė pasirinkti ir nuspręsti, už ką jis atsakingas ir kuriam tikslui. Gyvenimo laikinumas logoterapijoje suprantamas kaip tikrovės turėjimas savo praeityje. Pacientas skatinamas didžiuotis ir džiaugtis savo patirtimi, išgyventais jausmais, o ne galvoti apie egzistencijos trumpalaikiškumą. Egzistuoja dar kelios „vietos“, kuriose žmogui taip pat svarbu rasti prasmę. Tai meilės prasmė, kančios prasmė ir aukščiausia prasmė. Žmogus mokomas suprasti, jog prasmės atradimas šiuose dalykuose padės jam užtikrintai žvelgti į pasaulį, į savo ateitį. Radus prasmę meilėje, pacientas atskleidžia ne tik savo, bet ir kitų galimybes, įsisąmonina tai, kas slypi žmogaus asmenybės branduolyje. Kančioje svarbu asmens tragediją paversti triumfu, sunkią padėtį – laimėjimu.

„Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“ (Franklis, 2008).

Logoterapijoje aukščiausios prasmės kontekste mes kalbame apie reikalavimą žmogui ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionaliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje knygos dalyje pavadinimu „…vis vien sakyti gyvenimui TAIP“ autorius pasakoja apie savo asmeninius išgyvenimus fašistinėse koncentracijos stovyklose. Jis vaizdingai aprašo stovyklos kasdieninį gyvenimą, žiaurų prižiūrėtojų elgesį su kaliniais, sudėtingas gyvenimo sąlygas bei savo ir savo likimo draugų mėginimus neprarasti vilties ir suteikti šioms kančioms prasmę, kuri padėtų sulaukti išlaisvinimo dienos. V. E. Franklis stebėdamas ir analizuodamas savo ir kitų kalinių išgyvenimus pastebėjo, kad praradęs gyvenimo prasmę žmogus tiesiog atsiduoda mirčiai į rankas. Knygoje gausu įvairių istorijų, kaip žmonės palaiko save tokiomis ekstremaliomis gyvenimo situacijomis, kas jiems padeda išlikti ir neprarasti gyvenimo prasmės.

Antrojoje knygos dalyje pavadinimu „Logoterapijos santrauka“ autorius glaustai apžvelgia savo paties sukurtą psichoterapijos metodą. Kaip ir pirmoje dalyje čia gausu gyvenimiškų pavyzdžių, tik šį kartą jie paimti ne tik iš koncentracijos stovyklų gyvenimo, bet iš tikrų V. E. Franklio klientų pasakojimų. Pati teorija vėlgi remiasi nuolatiniu gyvenimo prasmės ieškojimu ir būdais, kurie gali padėti tą prasmę surasti.

Ši knyga turėtų patikti tiems skaitytojams, kurie domisi istorija, žmonių trėmimais į koncentracijos stovyklas, bei tiems, kuriems kartas nuo karto kyla klausimų, susijusių su gyvenimo prasmės paieškomis.

Knygos privalumai:

Knyga parašyta aiškiai ir suprantamai ne tik specialistams, bet ir paprastam skaitytojui.
Knygoje gausu vaizdingų pavyzdžių.
Knyga leidžia didžiuotis ir džiaugtis, jog esu žmogus. Ji parodo, jog žmogus yra begaliniai stiprus.

Knygos trūkumai:

Per daug išaukštinama logoterapija ir menkinami kiti psichoterapijos būdai.
Iš gana trumpos logoterapijos santraukos sunku suprasti, kaip būtent šiuos metodus būtų galima taikyti, kaip tai panaudoti praktikoje.

Įsimintinos citatos:

„Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.“ (28psl.)

„… meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis.“ (47psl.)

„ Humoras – irgi sielos ginklas kovojant dėl gyvybės.“ (53psl.)

„ Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“ (120psl.)

Naudota literatūra:

Frankl V. E. (1998). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Frankl V. E. (2008). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.
The Official Website of the Viktor Frankl Institute Vienna. (2010). Viktor Frankl, Life and Work. Aplankyta 2010-10-19, http://www.viktorfrankl.org/e/lifeandwork.html
http://www.giornalesentire.it/resize/rectangle/?/files//2009/03_Marzo/frankl01.jpg
http://dalfar.files.wordpress.com/2010/03/frankl2.jpg
http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=2725:is&catid=201:5-rugpjtis&Itemid=231

Aaron T. Beck. Kognityvnė terapija ir emociniai sutrikimai

Aistė Pranckevičienė — Wed, 13 Oct 2010 19:52:09 +0000

Kotryna Mažikytė ir Jolanta Jakutonytė

Aaron Temkin Beck – žymus Amerikos psichiatras. Gimė 1921 m. liepos 18 d. Rod Ailende, Amerikoje. Buvo jauniausias vaikas šeimoje. Vaikystėje Beck jautėsi esąs kvailas ir nekompetentingas, tačiau būtent tada jis ėmė mokytis, kaip įveikti savo baimes ir problemas kognityviai, kas ir tapo vėliau jo sukurtos teorijos ir terapijos pagrindu. Baigęs mokyklą, mokėsi Brown‘o universitete, vėliau – Yale medicinos mokykloje. 89-rių metų sulaukęs Beck šiuo metu yra Savižudybių Prevencijos ir Gydymo Centro direktorius. Jis žinomas kaip plačiai naudojamų Beck’o depresijos bei nerimo inventorių, Beck’o beviltiškumo skalės sudarytojas. Karjeros pradžioje buvęs psichoanalitiku, Beck yra kognityvinės terapijos, už kurią 2006 m. gavo Lasker’o apdovanojimą, kūrėjas (Famous psychologists, 2010).

Filosofinis kognityvinės terapijos pamatas dažnai siejamas su Stoikų laikais ir idėja, kad žmogaus įvykių suvokimas labiau už pačius įvykius lemia emocinę sumaištį. Kadangi pagrindinė problema ir psichologinis vaistas susiję su paciento mąstymu (arba pažinimu), šią pagalbos rūšį Beck pavadino kognityvine terapija. Šiai terapijai atsirasti stimulas buvo su trenksmu nuskambėjusi H.J. Eysenck meta-analizė (1952), stipriai sukritikavusi tuometinės psichoanalizės rezultatus (Eysenck požiūriu – tų rezultatų nebuvimą) ir paskatinusi transformuoti tuometinę elgesio psichologiją į psichoterapinę sistemą (Lees, 2008). Šios mokyklos pionieriai Aaron Beck ir Albert Ellis patys turėjo psichoanalizės patirties ir su užsidegimu ėmėsi kurti savo modelius, kuriuos labai tikėjo būsiant racionalesniais, efektyvesniais ir moksliškesniais. Šios trys charakteristikos ir šiandien tebėra labai svarbūs (tarsi reklaminiai) pastarosios mokyklos akcentai.

Knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ Beck mini savo nusivylimą tuometine psichoterapija:

„Prasmė praturtina gyvenimą: ji paverčia paprastą įvykį patirtimi. Tačiau šiuolaikinės psichologijos ir psichiatrijos sistemos arba visai neatsižvelgia į prasmę, arba nukrypsta į kraštutinumus ir ieško ezoterinių prasmių“.

Kognityvinė terapija visų pirma buvo sukurta depresijai gydyti, bet vėliau jos principai pritaikyti ir kitiems sutrikimams. Šiuo metu kognityvinės terapijos metodai dažnai taikomi kartu su elgesio terapijos metodais (kognityvinė elgesio terapija).

Pagrindinius kognityvinės terapijos teorinius principus, ant kurių laikosi dauguma psichoterapijoje naudojamų metodų, galima suformuluoti šiais punktais: (1) kliento gyvenimo įvykius visuomet lydi specifinės mintys, emocijos, pojūčiai kūne, kurie visi savo ruožtu nukreipia tolesnius veiksmus; (2) gyvenimo įvykiai nėra lemiama, svarbiausia grandis šioje sekoje, daugiausia lemiančios – tai mintys, įvykių interpretacijos; (3) daugelis gyvenimo įvykių nuo mūsų nepriklauso, tačiau mes esame laisvi racionaliai interpretuoti, ką šie įvykiai mums reiškia; (4) daugelis automatinių, veik nepastebimų mūsų interpretacijų gali būti klaidingos; (5) klaidingai, perdėtai negatyviai interpretuotus gyvenimo įvykius lydi sunkios neigiamos emocijos, nemalonūs pojūčiai kūne, o dažnai – ir neadekvatūs sprendimai dėl tolesnio elgesio (Beck 2005).

A. T. Beck knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ emociniai sutrikimai yra suprantami, kaip sutrikimai, atsirandantys dėl kognityvinių problemų, kai realybės neatitinkančios mintys ar fantazijos apie svarbius žmogaus gyvenimo aspektus taip užvaldo žmogų, kad ima kontroliuoti jo emocijas. Tad emociniai sutrikimai kyla dėl sąmonėje vyraujančių minčių, vedančių į liūdesį, nerimą, pyktį ar perdėtai pakilią nuotaiką. Emocinius sutrikimus lydinčio iškreipto mąstymo atsiradimo prielaida yra ilgalaikis klaidingas realybės interpretavimas.

Emocinius sutrikimus lemiančiam iracionaliam mąstymui yra būdingas personalizavimas (įvykių interpretavimas, remiantis asmeninėmis prasmėmis), poliarizavimas (realybės vertinimo suabsoliutinimas), selektyvus abstrahavimas (įvykių vertinimas, neatsižvelgiant į kontekstą), šališkų išvadų darymas (jos padaromos, nepaisant informacijos trūkumo). Vyraujant iškreiptam mąstymui, emocinis atsakas į objektyvią realybę atitinka ne ją, bet iškreipimą. Pačių emocijų skirtumus atskirais emocinių sutrikimų atvejais galima paaiškinti būtent minčių ir asmeninių interpretacijų skirtumais.

Emocinių sutrikimų gydymas, taikant kognityvinę terapiją yra susijęs su mąstymo korekcija. Iškreiptas mąstymas yra taisomas, mokantis įsisąmoninti savo mintis, atpažinti jų klaidingumą, tuomet keisti jas tikslesnėmis ir galiausiai patikrinti naujų minčių teisingumą. Siekiant suprasti emocinių sunkumų prigimtį, taip pat yra svarbus ryšio tarp minčių ir emocijų suvokimas, kadangi perdėtos emocijos atsiranda dėl iškreiptų minčių vyravimo.

Kognityvinių iškraipymų koregavimui bei neadaptyvių nuostatų keitimui yra taikomi įvairūs metodai, padedantys tikroviškiau vertinti save ir pasaulį. Tai:

Eksperimentinis metodas – mokymasis kelti ir tikrinti hipotezes apie realybę, atskiriant išorinę tikrovę nuo vidinės;
Neadaptyvių minčių atpažinimas – susitelkimas į bereikalingą diskomfortą keliančias mintis ar vaizdinius;
Blanko užpildymas – mokymasis stebėti išorės įvykius (A) ir savo emocines reakcijas (C) į juos bei įsisąmoninti tarp jų įsiterpiančias mintis (B).
Atsitraukimas ir decentracija – mokymasis objektyviai įvertinti savo mintis ir atsisakyti laikyti save visų įvykių centru.
Išvadų pagrindimas – išvadų tyrinėjimas ir jų tikrinimas;
Taisyklių keitimas – nerealistiškų taisyklių apie gyvenimą keitimas realistiškomis.

Taigi, emocinius sutrikimus galima koreguoti, taisant mąstymo klaidas, keičiant iracionalias mintis realybę atitinkančiomis, ugdant geresnį prisitaikymą lemiančias nuostatas.

Ši Beck knyga turi nemažai privalumų. Ji supažindina ne tik su emocinių sutrikimų teorija, bet ir bendrais jų gydymo principais, taikytinais terapiniais metodais. Pati kognityvinė terapija yra palyginama su psichoanalizės ir elgesio terapijomis, atskleidžiami jų panašumai bei skirtumai. Analizuojant emocinius sutrikimus, trumpai pristatomos kitų teorinių krypčių (psichoanalizės, biheviorizmo, humanizmo) idėjos, jos lyginamos su kognityvine teorija. Aptariami sutrikimai yra atskiriami vienas nuo kito, nurodomi juos lemiančių minčių skirtumai. Gausiai pateikiami analizuojamų sutrikimų pavyzdžiai: atskirus sutrikimus iliustruojantys atvejai, būdingos mintys, psichoterapeuto ir kliento pokalbių ištraukos, bei šių pavyzdžių komentarai: paaiškinama, kaip mintys sukelia perdėtas emocijas, akcentuojami svarbesni sutrikimo išsivystymo momentai. Iškeliama sąmoningo patyrimo reikšmė; sąmonės turiniui pasižymint pakankamai lengvu prieinamumu, pateikiami pagalbos principai gali būti nesunkiai pritaikomi praktiškai. Remiamasi kitų autorių darbais ir tyrimais, pagrindžiančiais kognityvinės teorijos ir terapijos principų realumą, terapijos veiksmingumą. Patys emociniai sutrikimai, jų gydymo principai yra pristatomi paprasta kalba, išvengta neaiškių terminų naudojimo.

Atsižvelgiant į šiuos privalumus, teigtina, kad knyga gali būti suprantama ir naudinga visiems, kas jaučia poreikį ir nori geriau save pažinti. Knyga skatina labiau įsiklausyti į save, atkreipti dėmesį į savo mintis bei įvertinti jų pagrįstumą, tad ir geriau suprasti kartais ne visiškai racionalias savo emocijas bei poelgius. Tokiu būdu skaitytojas yra mokomas koreguoti neigiamų emocijų šaltinį ir atsikratyti jam nemalonių emocijų.

Vis dėlto knyga turi ir keletą trukumų. Kognityvinė teorija ir terapija knygoje yra pristatomos orientuojantis tik į stipriąsias jų puses bei naudą. Kognityvinės terapijos privalumai yra lyginami su kitų terapijų trūkumais. Tokiu būdu nėra atskleidžiami pačios kognityvinės teorijos ir terapijos trūkumai. Taip pat nėra nurodoma, kaip reikėtų gydyti, kokius terapijos metodus taikyti žmonėms menkai sugebantiems stebėti ir apmąstyti savo mintis. Tai yra svarbu, kadangi kognityvinės technikos labiausiai tinka tik tai galintiems padaryti žmonėms. Galiausiai, knygoje yra pristatomos tik ankstyvosios kognityvinės teorijos ir terapijos idėjos, joje atsispindi tuometinis kontekstas. Dabar visa tai yra pasikeitę; šiuo metu dažniau sutinkama kognityvinė – elgesio terapija nei grynai kognityvinė. Tad skaitytojas, perskaitę šią knygą, įgis nepilną ir tam tikrais atžvilgiais senesnį supratimą, lyginant su egzistuojančiu šiomis dienomis.

LITERATŪRA

Beck, A.T. (2005). Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Vilnius: VIA RECTA
Eysenck, H. (1952). The effects of psychotherapy: an evaluation. Journal of Consulting Psychology, 16, 319–324
Lees, J. (2008). Cognitive-behavioural therapy and evidence based practice: past, presentand future. European Journal of Psychotherapy, Counselling & Health, 10(3), 187-196
Famous Psychologists: Aaron Beck. Prieiga per Internetą: http://www.psychologistanywhereanytime.com/famous_psychologist_and_psychologists/psychologist_famous_aaron_beck.htm. [Žiūrėta: 2010 10 09].

Paul Stallard. Teisingai mąstyk ir gerai jauskis: kognityvinės ir elgesio terapijos praktinių užduočių knyga vaikams ir paaugliam

Aistė Pranckevičienė — Wed, 13 Oct 2010 19:36:11 +0000

Agnė Misevičienė, Vytenis Misevičius, Ugnė Paukštė

Paul Stallard – žymus Didžiosios Britanijos psichologas, jau 30 metų dirbantis su vaikais ir paaugliais. Pradėjo dirbti 1980 m., baigęs klinikinės psichologijos studijas Birmingemo universitete Didžiojoje Britanijoje. 1988 m. perėjo dirbti į Bath miesto Karališkosios ligoninės Vaiko ir šeimos psichiatrijos skyrių. Šiuo metu Paul Stallard yra Vaiko ir šeimos psichinės sveikatos profesorius Bath universitete ir klinikinės psichologijos konsultantas psichikos sveikatos srityje bei vadovauja tyrimams, kuriais siekiama nustatyti kognityvinės ir elgesio terapijos efektyvumą gydant potrauminio streso sutrikimus. Autorius daugelyje profesinių žurnalų yra publikavęs daugiau kaip penkiasdešimt mokslinių straipsnių ir yra įsitraukęs į mokyklose įkurtų kognityvinės ir elgesio terapijos programų nerimui ir depresijai vertinimą Jungtinėje Karalystėje ir užsienyje.

2003 metais autorius gavo penkis Nacionalinius apdovanojimus už mokykloje įdiegtos profilaktinės kognityvinės ir elgesio terapijos programos „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ pažangų įgyvendinimą ir vertinimą. Taip pat 2003 metų knygos apdovanojimuose britų Sveikatos asociacijos buvo apdovanotas už kognityvinės ir elgesio terapijos pratimų rinkinį vaikams ir jaunimui „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“. 2007 metų birželio mėnesį tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Bleras Paul Stallard apdovanojo už reikšmingą indėlį į vaiko psichinę sveikatą.

Autoriaus domėjimosi ir praktikavimosi sritis ir yra kognityvinė ir elgesio terapija, ir tai puikiai atspindima didelį populiarumą ir tarptautinį pripažinimą įgijusioje jo knygoje „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis: kognityvinės ir elgesio terapijos praktinių užduočių knyga vaikams ir paaugliams“.

Kognityvinė ir elgesio terapija (KET) – tai terminas, apibūdinantis psichoterapines intervencijas, kuriomis siekiama keisti mąstymo procesus ir taip sušvelninti patiriamas neigiamas emocijas bei koreguoti disfunkcinį elgesį. KET pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi priklauso nuo minčių ir kad kognityvinės bei elgesio intervencijos gali keisti mąstymą, jausmus ir elgesį. Knygos autorius teigia, kad KET sujungia pagrindinius kognityvinės ir elgesio teorijų elementus.

Pagrindinės KET charakteristikos:

Teoriškai pagrįsta. KET remiasi empiriškai patikrinamais modeliais, kurie ir pagrindžia intervencijas (pvz.: kad jausmai ir elgesys didžiąja dalimi yra nulemti minčių) ir lemia jų pasirinkimą bei pobūdį (pvz.: kognityvinių iškraipymų arba deficitų koregavimą).
Remiasi bendradarbiavimu. Terapeuto ir paciento bendradarbiavimas yra pagrindinis KET bruožas. Terapeuto užduotis yra vystyti partnerystę, kuri leistų jaunam žmogui geriau suprasti savo problemas ir ieškoti alternatyvių mąstymo ir elgesio būdų.
Trukmė yra ribota. KET yra trumpa ir apribota laiko atžvilgiu. Ji retai trunka ilgiau nei 16 seansų, o daugeliu atvejų – gerokai trumpiau. Tai skatina paciento savarankiškumą ir skatina stengtis padėti sau pačiam. Šis modelis gerai tinka vaikams ir paaugliams, kuriems intervencijų trukmė paprastai yra gerokai trumpesnė nei suaugusiems.
Objektyvi ir turi aiškią struktūrą. Ji pateikia jaunajam pacientui gaires, padedančias orientuotis tiek esamos situacijos įvertinimo proceso metu, tiek formuluojant problemas, atliekant intervencijas, jas stebint ir vertinant jų efektyvumą.
Nukreipta į „čia ir dabar“. Užuot mėginus išsiaiškinti ankstyvąsias psichologinės disfunkcijos priežastis, stengiamasi sukurti naują pasaulio suvokimo būdą.
Remiasi aktyviu savęs pažinimu ir eksperimentavimu. Klientas nėra pasyvus terapeuto patarimų ar pastebėjimų gavėjas, jis yra skatinamas abejoti turimais įsitikinimais ir mokytis eksperimentuojant.
Pagrindą sudaro įgūdžiai. KET – tai praktinis naujų įgūdžių formavimu paremtas gydymo metodas, kuriuo siekiama padėti pacientui išmokti alternatyvių mąstymo ir elgesio būdų, kuriuos jis galėtų panaudoti kasdieniniame gyvenime. Įgūdžių įgijimas ir yra KET tikslas.

„Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ – tai praktinių užduočių rinkinys, kurį rengiant KET sąvokos ir strategijos buvo pritaikytos specialiai dirbti su vaikais ir paaugliais. Trys pagrindiniai veikėjai – Minčių seklys, Jausmukė ir Darytukė – vaikams ir paaugliams padeda suprasti kognityvinės ir elgesio terapijos esmę, atrasti ir tikrinti mintis bei įgyti alternatyvių kognityvinių ir elgesio įgūdžių. Ši sistema paremta ryšiais tarp to, ką žmogus mąsto, kaip jaučiasi ir kaip elgiasi. Tai pavadinta „stebuklingu ratu“. Pavyzdžiai, pateikti knygoje: mintis, jog tau nesiseka bendrauti su kitais žmonėmis, gali lemtai tai, kad būdamas su draugais jausi nerimą, todėl tikriausiai užsisklęsi ir mažiau kalbėsi. Teigiama, jog užduočių rinkinys „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ padeda vaikams ir paaugliams patiems geriau suprasti šį stebuklingo rato fenomeną ir parodo, kad dažnai situacija yra įvertinama labai ribotai. Tam tikras elgesys jau gali būti tapęs kasdienio gyvenimo dalimi, todėl gali būti labai sunku rasti kokią nors išeitį arba sugalvoti, kaip būtų galima pakeisti situaciją. Paul Stallard pateikiama Minčių veikimo schema tai iliustruoja:

Kertiniai įsitikinimai (susiformavę dėl ankstyvosios patirties) → Svarbūs įvykiai (suaktyvina kertinius įsitikinimus ir prielaidas) → Prielaidos (padeda numatyti, kas mums nutiks) → kyla Automatinės mintys ir jos veikia →Elgesį ir Jausmus.

Dėl šios priežasties knygoje pristatomi trys veikėjai, lydintys vaikų ir paauglių pokyčius: Minčių seklys padeda tyrinėti mąstymą, Jausmukė padeda suprasti jausmus, o Darytukė išmoko kitaip elgtis.

Labai svarbus akcentas taikant KET yra vaiko ir paauglio šeima. Paul Stallard, remdamasis atliktais tyrimais, teigia, kad:

„Individuali KET bus netinkama ir neefektyvi, jei tariami vaiko kognityviniai deficitai ar iškraipymai tik atspindi ribotus tėvų sugebėjimus ar disfunkcinį požiūrį. Terapeutas turi išsamiai įvertinti situaciją, kad galėtų nuspręsti, ar vaiko teiginys, jog tėvai „nuolat jį žemina“, atspindi kognityvinį iškraipymą, ar realią šeimos disfunkciją. Tai nustačius paaiškėja, ar reikėtų taikyti individualią KET, ar verčiau rinktis sisteminį metodą.“

Labai svarbi autoriaus mintis apie kliento tikslus:

„Nuo pat pradžių, atspindint vaiko ar paauglio siekiamus tikslus, jaunuoliui perteikiama svarbi žinia, kad jo požiūris yra reikšmingas ir kad jis pats daugiausiai lems pokyčius“.

Pabrėžiamas pats vaiko ar paauglio indėlis, be kurio nepavyktų pasiekti tikslų. Tai gali būti geras stimulas efektyviai terapijai.

Ši terapija reikalauja gebėjimo sistemingai atpažinti, tikrinti ir generuoti alternatyvius mąstymo būdus. Šiam procesui būtina tam tikra kognityvinė branda ir patirtis bei gebėjimas atlikti abstraktaus mąstymo reikalaujančias užduotis, pavyzdžiui, keliais skirtingais būdais pažvelgti į tą pačią situaciją. Tad keliamas klausimas, ar maži vaikai yra pasiekę reikiamą kognityvinės brandos lygį, kad galėtų „mąstyti apie mąstymą“ ir kol kas tai yra debatų objektas Nors KET yra taikoma ir mažiems vaikams, nustatyta, kad jaunesni nei 9 metų klientai padaro mažesnę pažangą. Neaišku, ar taip yra dėl to, kad jie yra nepasiekę reikiamos kognityvinės raidos stadijos, ar buvo pasirinktos netinkamos intervencijos. Nustatyta, kad vaikas, pasiekęs kognityvinės raidos konkrečių operacijų stadiją (7-12 metų), jau gali atlikti pagrindines kognityvinės ir elgesio terapijos užduotis. Taip pat nelengva užduotis terapeutui – perteikti abstrakčias sąvokas pasitelkiant paprastus ir konkrečius pavyzdžius iš kasdienybės, kurie vaikui būtų priimtini ir suprantami.

Paul Stallard knyga „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ visiškai įtikino, jog ši sistema yra veiksminga ir gali padėti vaikams ir paaugliams spręsti jų kasdienes problemas. Be abejo ši strategija yra tinkama ir suaugusiems žmonėms. Daugybė knygoje pateiktų pavyzdžių parodo, jog viena ar keletas nepasisekusių situacijų žmogui dažnai sukelia mintis ir apie tolimesnes nesėkmes esant panašioms aplinkybėms. Tad gali būti labai veiksminga „dirbti“ su savo mintimis, suvokti iš jų kylančius jausmus ir tokiu būdu mėginti keisti savo elgesį. Autoriaus vartojama kalba aiški, paprasta, su gausiais pavyzdžiais, dėl to knyga praktiškai pritaikoma ne tik specialistams, dirbantiems su vaikais ir paaugliais, bet ir tėvams bei mokytojams, norintiems padėti vaikams spręsti psichologines problemas, pasitelkiant kognityvinės ir elgesio terapijos metodikas ir intervencijas. Dešimt knygoje pateikiamų modulių gali būti panaudoti kaip užbaigta programa arba pritaikyti atskiram naudojimui, t. y., taikomi lanksčiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir jo sunkumų pobūdį, ar net kaip namų darbas ar savipagalbos medžiaga.

Naudota literatūra:

Calam R. (2003). Think Good-Feel Good: A Cognitive Behaviour Therapy Workbook for Children and Young People; book review. European Child & Adolescent Psychiatry, Vol. 12, No. 313, pp. 347.
Stallard P. (2010). Teisingai mąstyk ir gerai jauskis: kognityvinės ir elgesio terapijos praktinių užduočių knyga vaikams ir paaugliams. Kaunas: viešoji įstaiga Neuromedicinos institutas.
Stallard P. Anxiety. Cognitive Behaviour Therapy with Children and Young People. Aplankyta 2010-10-05, http://www.cbtarena.com/anxiety-9780415372558.
Prof Paul Stallard profile. Aplankyta 2010-10-07, http://www.bath.ac.uk/pip/directory/profile/802993.
Stallard P. Think Good Feel Good: A Cognitive Behaviour Therapy Workbook for Children. Aplankyta 2010-10-10, http://eu.wiley.com//legacy/wileychi/thinkgoodfeelgood.

Erich Fromm. Pamiršta kalba. Įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą

Aistė Pranckevičienė — Fri, 08 Oct 2010 07:24:40 +0000

Živilė Išganaitytė, Vaida Raudonytė, Gintarė Raštutytė

Erichas Fromas (1900 – 1980) – vienas iš neofroidizmo ir froidomarksizmo filosofinių srovių kūrėjų. Žmogus sukūręs radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas gimė Frankfurte prie Maino, žydų ortodoksų šeimoje. Jo motina, buvo iš Rusijos emigravusio rabino duktė. Ericho tėvas Naftali irgi buvo rabinų sūnus bei anūkas. Tad nuo pat gimimo jį supo patriarchinė-ikikapitalistinė kultūrinė aplinka.

1918 m. Frankfurto universitete ėmė studijuoti teisę, tačiau po dviejų semestrų metė ir Heidelbergo universitete pradėjo studijuoti sociologiją. 1922 m. ten, vadovaujant A. Vėberiui, apsigynė filosofijos daktaro disertaciją ir pradėjo savo, kaip psichoterapeuto karjerą. Vėliau mokslus tęsė Berlyno institute, kur susipažino su Frieda Reichman. Ši pažintis turėjo gana didelės įtakos Fromui. Frieda gana greitai E.Fromą sudomino psichoanalize. Pažintis su Frieda, buvusia 10 m. vyresne, peraugo į meilę ir pasibaigė vedybomis. Tačiau kartu jiedu pragyveno tik 4 m., nors draugiškus santykius išlaikė visą gyvenimą. 1934m. persikėlė į JAV dėl nepalankių politinių aplinkybių. Daug metų dirbo Niujorko, Kolumbijos ir Jeilio universitetuose. 1950m. persikėlė į Mechiką ir iki pat pencijos ten dirbo Meksikos nacionalinio universiteto (UNAM) profesoriumi.1 Pablogėjus sveikatai persikėlė į Šveicariją ir ten gyveno iki pat mirties.

E. Fromo pažiūros:

Vystė humanistinės etikos teoriją.
Jo pažiūrų pagrindas rėmėsi Talmudu, kurį jau gerai žinojo vaikystėjė, o vėliau jį analizavo dar papildomai.
Fromas meilę laikė vidine kūrybine jėga, o ne – emocija. „Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos“.
Šeštąjame dešimtmetyje. nutolo nuo Z. Froido psichoanalizės teorijos ir jai būdingo biologistinio determinizmo sukurdamas radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas pagrindine pasąmonės galia laikė egzistencinį nerimą, t.y. poreikį susieti save su pasauliu ir išvengti vienatvės.
Savo koncepciją E. Fromas pavadino radikaliuoju humanizmu, kuris pasireiškia kova prieš žmogų valdančias iracionalias jėgas.
Nuostata “būti” perteikia nuolatinį vystymąsi, amžiną tapsmą. Tai pats gyvenimas. Orientacija į “turėti” reiškia gyvenimo suvaržymą, o ribiniu atveju – gyvasties žūtį, esamos padėties įtvirtinimą, ledinį sustingusios amžinybės šaltį.
Pilniausi ryšiai su pasauliu nustatomi meilės ir kūrybinio darbo dėka.

Plačiau apie E.Fromm’o biografiją ir pažiūras galima skaityti šioje nuorodoje.

Pagrindinės idėjos analizuojamos knygoje “Pamiršta kalba”

Knyga bando parodyti, kad simbolinė kalba yra savarankiška ir vienintelė žmonijos sugalvota universali kalba.
Simbolinės kalbos, bei sapnų prigimtis, jų reikšmė dabartiniame ir ankstesniame laikmetyje.
Froido ir Jungo požiūrių į sapnus analizavimas.
Sapnų aiškinimo istorija ir menas.
Simbolinės kalbos pasireiškimas mituose, pasakose, ritualuose ir romanuose.

Simbolinė kalba daugiausia pasireiškia mituose ir sapnuose, todėl trumpai pateiksime jų aiškinimą remiantis knyga. Mituose kaip ir sapnuose yra paslėpta daugybė simbolių. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje mitai buvo suprantami dviem būdais. Pirmasis – mitai yra kūrybingos vaizduotės produktas. Antrasis – teigia, kad mituose atskleidžiama tikri istoriniai įvykiai. Tačiau šiuo metu dėmesys yra perkialiamas į mito filosofinę ir religinę prasmę, pasitelkiant turinį kaip simbolinę kalbą. Mokslininkai kurie įnešė didelį indėlį į mitų aiškinimą bei supratimą yra J. Bachofenas ir Z. Froidas . J. Bachofenas nagrinėdamas mitus įžvelgė jų visapusisišką prasmę (tai yra religinę, filosofinę, psichologinę ir istorinę). Froidas mituose įžvelgė iracionalius žmogaus potraukius, pasitelkęs simbolių aiškinimą.Vienas iš pavyzdžių, kaip simboline kalba aiškinami sapnai, yra Froido bandymas aiškinti „Edipo karaliaus“ mitą. Pagal Froidą mitas rodo pasąmoninį kraujomaišos troškimą. Fromas, remdamasis Froido simbolių aiškinimo pagrindu, bei J. Bachofeno teiginiais apie matriarchalinę kultūrą, aiškina visą tragediją apie Edipą ( „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“) kiek kitaip. Fromas šios trilogijos temą pateikia, kaip tėvo ir sūnaus konfliktą dėl valdžios, o ne kraujomaišą. Autorius aiškindamas simbolinę mito prasmę nurodo – matriarchalinio ir patriarchalinio principų kovą dėl valdžios. Matriarchalinis principas pagrįstas kraujo ryšiu, žmonių lygybe, pagarba gyvenimui bei meile. „Patriarchalinis principas vertina saitus tarp vyro ir žmonos , tarp valdančiojo ir pavaldinių, pirmagimio teisė išlieka aukščiau už kraujo saitus.“ Galiausiai šį mitą aiškindamas Fromas nurodo žmogaus garbinimo ir žmogiškųjų ryšių šventumą iškeitmo į nehumaniškus, autoritarinius reikalavimus, bei pabrėžia šios kaitos svarbą.

Kaip ir mitų, taip ir sapnų aiškinimas priklauso nuo teorinio požiūrio. Skirtingi požiūriai apie sapnų reikšmės suvokimą egzistuoja jau mažiausiai tris tūkstančius metų. Pirmosios pastangos aiškinti sapnus, buvo juos traktuoti kaip tam tikrus nuo kūno atsiskyrusius sielos nuotykius ar net vaiduoklių balsus. Senovės rytų kultūrose sapnai pagrinde buvo suvokiami kaip pranešimai, atsiųsti dieviškosios jėgos. Tačiau kiek vėliau sapnai pradedami aiškinti kaip psichologinis reiškinys ir pats sapnas mėginamas aiškinti kaip paties sapnuotojo dvasios išraiška. Vienas iš pirmųjų, teigiančių, kad sapnuose greičiausiai pasireiškia racionalios ir iracionalios jėgos, buvo Homeras. Kiek skirtingai manė Sokratas, kuris laikėsi nuomonės, kad sapnas atspindi žmogaus sąžinės balsą, kurio svarbu klausytis ir vykdyti jo nurodymus. Visiškai kitokios pozicijos laikėsi Platonas, kurio pasekėjąs yra būtent Froidas.

Jis teigė, kad sapnai yra laikinos ir baisios mūsų asmenybės dalies išraiškos. Dar kitokio požiūrio laikėsi Aristotelis, kuris manė, kad miego metu žmogus sugeba kur kas tobuliau stebėti organizmo procesus ir sapnuose mes planuojame, nagrinėjame veiksmų principus daug aiškiau nei dieną. Šviečiamojo amžiaus filosofai labai skeptiškai žiūrėjo į sapnų aiškinimą, pagrįstą dievo atsiųsta žinia. Vienas iš tokių, tai Kanto požiūris, kad sapne nebūna įžvalgų, o tuo labiau šventųjų apsireiškimų. Galiausiai paties Fromo nuomonė apie sapnų reikšmę atitinka Bergsono teiginiui, kad yra skirtumai tarp miego ir būdravimo būsenų. Tik skirtingai Bergsonas manė, kad miegodami mes niekuo nesidomime ir būnam neabejingi tik somatiniams dirgikliams, o Fromas tvirtina, kad miegant mus vis tik domina mūsų norai, baimės, tik mes jų nenaudojam tikrovės valdymui.

Vienareikšmiškai teigiama, jog sapnų aiškinimas yra tikras menas, kurio nėra lengva išmokti, o ir įgudus vis kyla neaiškumų. Fromo manymu, vienas iš sunkumų aiškinant sapnus yra būtent sugebėjimas atpažinti, ką reiškia sapnas, kokią žinią jis „neša“. Kitas, abejonė ar būtina aiškinant sapną remtis sapnuotojo asociacijomis. Galiausiai, kiek svarbu sapno turinį sieti su sapno išvakarių įvykiais. Tačiau neabejojama, kad kiekvienas sapnas yra kažkuo reikšmingas, jei tik sugebama jį išaiškinti, o tam gali labai pasitarnauti, pavyzdžiui informacija apie sapno autoriaus praeitį. Bet ir neturint jokių žinių apie sapnuotoją, galima nemažai pasakyti apie sapno prasmę, nes dažnai jie būna išreikšti universaliais simboliais. Universalumas išlieka ne tik sapnų prasmėse, bet ir jų rūšyse. Kiekvienas yra sapnavęs košmarų, kuriuose būtent pasireiškia visiems žinomas jausmas, tai nerimas. Pasak Froido, nerimo sapnų turinys yra iracionalių troškimų išsipildymas. Tos aiškinimas kelia abejonių, bet apžvelgus nerimo sapnų skirstymą į tris rūšis, paaiškėja, jog ši nuomonė nėra jau tokia sunkiai suvokiama. Pirma, manoma, kad užslėptas sapno turinys yra iracionalaus noro išsipildymas, pvz. kai žmogus trokšta daryti tai, kas jam kenkia. Antra, pats troškimas nėra savigrioviškas, tačiau jo išsipildymas sukelia nerimą kitoje protinės veiklos sistemos dalyje. Kitaip, sapną sukelia troškimas, o šis jau nerimą. Ir trečia, tai kai žmogus bijo tikros ar įsivaizduojamos grėsmės gyvybei. Todėl pastarosios nerimo kategorijos sapnas nėra troškimų išsipildymas, jame išreiškiama frustracijos baimė. Taigi sapnuose, dažnai labai ryškiai atsispindi nerimas, kurį mes jaučiame būdravimo būsenoje. Tačiau sapnuose jis pasireiškia netiesiogiai ir jo atskleidimui galima pasitelkti Fromo minimą simbolių kalbą.

Knyga lengvai skaitoma, parašyta nesudėtinga kalba, todėl ją gali suprasti ir skaitytojai neturintys specialių psichologinių žinių. Ją verta perskaityti dėl bendro supratimo apie sapnus, jų reikšmę mūsų gyvenime. Knyga naudinga tuo, kad joje pateikiama ne tik Fromo, bet ir Froido bei Jungo požiūriai, todėl galima palyginti skirtingus požiūrius ir iš jų išplaukiančius skirtingus aiškinimus. Knygoje pateikiama daug pavyzdžių, kurie suteikia gilesnį supratimą. Šią knygą verta perskaityti dėl savęs pačių, nes suprasdami savo sapnus geriau save pažinsime.

PAPILDOMA LITERATŪRA:

Fromas E. Menas Mylėti. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/mm1.htm (2010 10 05).
Erichas Fromas. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/fromm.htm(2010 10 03).

Viktor E.Frankl. Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela

Aistė Pranckevičienė — Fri, 08 Oct 2010 07:00:57 +0000

Lina Jonynaitė, Tadas Klimauskas, Lina Motiejauskienė

Info apie autorių, trumpas jo biografijos pristatymas

Viktoras E. Franklis (1905-1997) buvo Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Būdamas gimnazistas susirašinėjo su Freudu, žavėjosi A. Adleriu, tačiau vėliau atsiribojo nuo abiejų autoritetų, nes juos laikė per daug redukcionistais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrė savo psichoterapinį metodą, kurį pavadino logoterapija ir egzistencine analize (Jancsy, 2005). Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje, kur praleido 3 metus ir šis laikas lėmė jo pagrindinių idėjų ir terapinės krypties atsiradimą (Runyon, 2010).

Grįžęs atsidėjo akademinei ir profesinei veiklai: kaip teigiama oficialioje V.Franklio instituto Vienoje interneto svetainėje, profesoriavo Harvardo, Dalaso, San Diego ir Pitsburgo universitetuose, tapo 29 universitetų iš viso pasaulio garbės daktaru, o JAV tarptautinis universitetas Berklyje (Kalifornijoje) specialiai jam įsteigė Logoterapijos institutą. Skaitė paskaitas 209 universitetuose visuose 5 žemynuose. Paliko įvairių tarpdisciplininių veikalų: 39 jo knygos išverstos į 38 kalbas (2009 m. duomenys). Knygos „Man‘s Search for Meaning“ iki šiol parduota 10 milijonų egzempliorių. Tačiau nepaisant šių įspūdingų nuopelnų, jo aktyvaus gyvenimo troškimas taip pat atrodė nepasotinamas: būdamas 67-erių gavo lėktuvo piloto licenziją, turėjo kvalifikuotą pomėgį kopti į kalnus (Runyon, 2010).

Info apie terapinę kryptį, esminių idėjų ir principų pristatymas

Logoterapijos ir egzistencinės analizės sąvoka kilo iš graikų k. žodžio logos, reiškiančio „prasmė“. (Runyon, 2010). Apie žmogaus egzistencijos prasmę ir sukasi visa V. Franklio veikla, filosofija ir darbai. Naudodamiesi V. E. Franklio knygos „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ įvade pateikta prof. R. Kočiūno informacija, trumpai pateikiame kelis logoterapijos principus praktikoje:

Prasmę įmanoma surasti netgi situacijoje, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo perpildytos chaoso, beprasmybės, tragizmo; tam yra trys keliai – veikimas, išgyvenimas arba vidinio nusistatymo situacijos atžvilgiu kūrimas.
Žmogus gali pažvelgti į save iš šalies – įvertinti savo gyvenimą ir keisti jo kryptį bei tikslus.
Kiekvienas žmogus yra unikalus. Gyvenimo situacijos, kuriose jis jaučiasi nepakeičiamas, suteikia jo buvimui prasmę.
Prasmės atradimas – ne dovana, o pastangų reikalaujantis pasiekimas. Jis gali būti itin didingas, kai pavyksta atrasti prasmę priimant neišvengiamą kančią.
Didžiausia kliūtis prasmės ieškojime yra redukcionizmas: mėginimas „sumažinti“ žmogų iki biologinės būtybės ar mechanizmų statuso rinkinio.

Esminės idėjos analizuojamos V. E. Franklio knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

V. E. Franklio knygoje „Sielogyda“ yra pateikiami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Tai tokios mokslo sritys, kuriose yra balansuojama tarp medicinos ir religijos. Logoterapija peržengia tą ribą, ties kuria sustoja daugelis psichoterapijos metodų, – tai gyvenimo prasmės problematika. Franklis logoterapiją apibūdina ne kaip psichoterapijos pakaitalą, bet kaip jos papildymą, kuris padeda ją sužmoginti.

Visoje knygoje yra akcentuojama, kad kiekvienas žmogus nori atrasti ir pasiekti gyvenimo prasmę. Šių dienų žmogui yra vis sunkiau suprasti, kas yra gyvenimo prasmė ir kaip ją galima pasiekti. Taigi V. E. Franklis teigia, kad daugelis žmonių skundžiasi patiriantys egzistencinę frustraciją (jausmą, kai nematoma gyvenimo prasmė) ir egzistencinį vaakumą (žmogus jaučiasi tuščias viduje). Autorius tvirtina, kad tai šiandieninėje visuomenėje atsirado dėl tikrųjų vertybių maišaties. Knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ kalbama, kad gyvenimas yra prasmingas, ir egzistuoja atskirų jo dalių prasmės. Autorius teigia, kad net tokie iš pirmo žvilgsnio atrodantys beprasmiai dalykai kaip mirtis, kančia ir kaltė turi pozityvią prasmę. „Net savižudis tiki prasme, jei ne tolesnio gyvenimo, tai mirties prasmę. Tikrai netikėdamas jokia prasme, jis negalėtų nė piršto pajudinti ir vien todėl nesižudytų“ (Frankl, 2008, 345 p.). Knygoje taip pat kalbama, kad malonumo siekimas yra priešingas gyvenimo prasmės siekimui. Kai malonumas tampa gyvenimo prasme, V. E. Franklis kalba apie tam tikrų neurozių atsiradimą.

Nerimo sutrikimai V. E. Franklio knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

Taigi knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ rašoma apie nerimo sutrikimus – neurozes. Kaip V. E. Franklis teigia, 20% neurozių sukelia beprasmybės jausmas ir abejojimas savo prasme. Tai anaiptol nėra patologija, tačiau beprasmybės suvokimas ar abejojimas prasme, autoriaus nuomone, gali sukelti kitas dideles problemas, tokias kaip depresija, hipohondrija ir kiti psichikos sutrikimai.

Šioje knygoje autorius kalba apie naujo tipo neurozę, vadinamą noogenine neuroze, nedarbo neuroze, sekmadienio neuroze, seksualinius neurozinius sutrikimus, baimės neurozę, įkyriųjų būsenų neurozes. Visoms joms įveikti yra siūloma taikyti logoterapiją ir tam tikras jos technikas. Logoterapinė paradoksaliosios intencijos technika dažniausiai naudojama bandant įveikti baimės ar įkyriųjų būsenų neurozes. Pagrindinės šios technikos savybės yra humoras ir šaltakraujiškumas. Šių savybių reikia, nes terapeutas prašo kliento panorėti to ko labiausiai bijo:

„Baimė įgyvendina kaip tik tai ko, žmogus bijo, stiprus noras savo ruožtu padaro neįmanomą tai, ko jis nori” (Frankl, 2008, 244 p.).

Klientai dažnai juokiasi iš situacijos, kai jiems nepavyksta sukelti sau baimės ir iš to, kaip save įtikinėja bijoti. Taip juokais paverčiama baimė netenka prasmės ir silpsta. Taip pat yra siūloma derefleksijos technika. Ji yra naudojama gydyti seksualiniams neuroziniams sutrikimams. Naudojant šią techniką yra skatinama specialiai neatlikti seksualinio akto, kad būtų patirtas atstūmimas, kuris padeda pasveikti. Šių technikų, kaip ir visų logoterapijos metodų, tikslas yra gyvenimo prasmės įsisąmoninimas ir siekimas tikrojo gyvenimo tikslo.

Subjektyvus įspūdis apie V. E. Franklio knygą „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

V. E. Franklio knyga yra be galo naudinga ir būtina perskaityti kiekvienam psichologui, psichiatrui, daktarui. Joje akcentuojama, kad žmogus turi sveiką atspirties tašką, t.y. dvasią, kuri visada išlieka sveika. Toks požiūris neleidžia „nuvertinti“ pacientų, kad ir kokia sunki jų būklė, tiek fizinė, tiek psichinė. Šioje knygoje pateikti praktiniai pavyzdžiai įrodo, kad pagerėjimas įmanomas, net esant pačioms sunkiausioms diagnozėms. Kitas aspektas svarbus šiems specialistams yra įsisąmoninimas mirties, kančios, kaltės prasmės. Jei specialistas nežinos, kas yra jo gyvenimo prasmė, kaip galės padėti klientui išeiti iš beprasmybės labirinto?

Įspūdį palikusios citatos:

Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės. Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos „ilgį“, knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą.“ (2008, 125 p.)

„Žmogus panašus į skulptorių, kaltu ir kūju apdorojantį beformį akmenį, kad išgautų iš jo vis labiau regimą formą. Skirtumas tik tas, kad apdorojamą medžiagą jam pateikia likimas: kurdamas, išgyvendamas arba kentėdamas žmogus mėgina iš gyvenimo „išgauti“ kuo daugiau vertybių, – kūrybinių, išgyvenimo ar nuostatos vertybių.“ (2008, 125 p.)

„Kas nepažįsta tipo, atsidėjusio vien pinigų kalimui, siekiančio pragyvenimo priemonių ir pamirštančio patį gyvenimą. Pinigų kalimas tampa savitikslis. Toks žmogus turi daug pinigų, šiems pinigams dar keliami tikslai, tačiau paties žmogaus gyvenimas jau neturi jokio tikslo.“ (2008, 171 p.)

„Mirtis, užbaigianti gyvenimo laiką, gali bauginti tik to laiko neišnaudojantį žmogų.“ (2008, 179 p.)

„Juk mirties neišvengiamybė siaubinga tik tam, kieno sąžinė nešvari.“ (2008, 179 p.)

Knygos kritika – naudingumas, privalumų ir trūkumų analizė

Privalumai. Knyga „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ yra tarpdisciplinė. Ji apjungia psichiatriją, psichologiją, mediciną ir religiją. Vienu požiūriu, tai labai vertinga ir naudinga daugeliui specialistų, kurie susiduria su religijos ir darbo dilema, ją būtų naudinga perskaityti ne tik psichologijos ir psichiatrijos, bet ir filosofijos, teologijos, antropologijos bei edukologijos sričių dėstytojams ir studentams.

Trūkumai. Nors knyga yra labai brandi ir skatinanti savianalizę, mąstymą, tarsi apjungia ir leidžia susidėlioti savo vertybes, tačiau pasirinkta labai sudėtinga kalba, vartojama daug tarptautinių žodžių, sudėtingos sakinių struktūros, kas tikrai apsunkina skaitymą. Tai susiaurina skaitytojų ratą. Knyga labiau orientuota į specialistus ir pakankamai aukštą išsilavinimą turinčius žmones. Vaizdingi apibūdinimai ir palyginimai skaitytoją labiau supainioja, nei paaiškina pagrindinę mintį. Trūksta aiškių apibendrinimų. Tai šiek tiek kompensuoja aprašyti pavyzdžiai iš praktikos, kurie tiksliausiai iliustruoja patį logoterapijos procesą ir autoriaus mintis.

Naudota literatūra:

Frankl V. E. (2008). Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela. Vilnius: Vaga.
Jancsy I. (2005). Prasmės troškimas. Šiaurės atėnai, 743. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=743&kas=straipsnis&st_id=3888
Life and Work. The Official Website of the Viktor Frankl Institute Vienna. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.viktorfrankl.org/
Runyon P.J. (2010) Viktor E. Frankl. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.empirezine.com/spotlight/frankl/frankl1.htm

Irvin Yalom. Terapijos dovana.

Aistė Pranckevičienė — Fri, 08 Oct 2010 06:46:45 +0000

Dovilė Kalkauskaitė, Laura Kuliešiūtė, Rūta Maziliauskaitė

,,Mes susiduriame su intelektiniu iššūkiu. Mes tampame tyrinėtojais, įsitraukusiais į didžiausią ir sudėtingiausią ieškojimą- žmogaus dvasios raidos ir palaikymo ieškojimą. Ranka rankon su pacientais mes mėgaujamės didelių atradimų malonumu – tai ,,aha” patyrimas, kai nesugretinami fragmentai staiga darniai susieina. Kartais mes esame lyg pribuvėjos gimstant kažkam naujam, išsilaisvinančiam ir iškeliančiam‘‘ (Yalom, 2007, p.249).

Tikriausiai nerastume bent kiek psichologija besidominčio žmogaus, kuris nežinotų Irvin‘o Yalom‘o. Tai žmogus ne tik apdovanotas aukso medaliu už įnašą į grožinę literatūrą, bet ir medikas, psichoterapeutas savo ilgametę, net 35 metų darbo patirtį perduodantis jaunesniems kolegoms. Nepaisant stulbinamos karjeros, Irvin‘o Yalom‘o gyvenimas nebuvo lengvas. Gimus žydų, imigravusių iš Rusijos šeimoje, gyvenimas JAV etniškai sunkiame rajone buvo sudėtingas. Tėvai sunkiai dirbo, nebuvo išsimokslinę žmonės, tačiau tai būsimam psichiatrui – psichoterapeutui ir daugelio knygų autoriui nesukėlė problemų. Jį žavėjo knygos, kurios ir buvo pagrindinė aistra ir prieglobstis nuo atšiauraus aplinkinio pasaulio. Nepaisant gyvenime patirtų sunkumų, I. Yalom‘as daug pasiekė – dirbo Baltimorės, Tripler General ligoninėse, bei profesoriavo viename prestižiškiausių JAV, Stanfordo universitetų, kur praktikavo individualiąją ir grupinę psichoterapiją.

Kaip jau buvo minėta, autorius turi 35 metų darbinę patirtį, tačiau kaip jis pats teigia, jo terapinė odisėja truko net 45 metus. I. Yalom‘ui teko „ragauti“ ortodoksinės froidistinės psichoanalizės, dirbti su Charles‘u Rycrot‘u, Pat‘u Baumgartner‘iu, Rollo‘u May‘umi bei dalyvauti daugelyje kitų terapijų. Visgi, nors Yalom‘as jaunesniesiems specialistams pataria nesivadovauti terapinių krypčių dogmomis, pats dirba pagal egzistencinę-humanistinę kryptį. Tikėjimas žmogumi, jo sugebėjimais, autentiškumu, noras padėti pacientui įveikti kliūtis susidūrus su egzistencinėmis duotybėmis yra pagrindiniai aspektai dirbant terapijoje. Plačiau su autoriaus biografija galima susipažinti šioje nuorodoje.

,,Terapijos dovana“- viena iš daugelio autoriaus knygų, tačiau joje perteikiama patirtis žavi ir eilinį skaitytoją, ir psichoterapiją ar psichologiją studijuojantį jaunąjį specialistą. Orientuodamasis į būsimus terapeutus ir pacientus, kuriems ir skiriama ši knyga, autorius jos skyrius dalija į keturias dalis, kur analizuoja atskiras svarbias temas. Jose apžvelgiami terapeuto ir paciento santykiai, nagrinėjamos mirties, laisvės, nerimo, sapnų svarbos temos, paliečiami klausimai apie galimas terapijoje slypinčias problemas ir galiausiai svarstoma, kokie pavojai ir nauda gali laukti terapeuto psichoterapijoje. Nors knyga baigiama apžvelgiant terapeuto vaidmenį terapijoje, svarbu paminėti, su kokiomis problemomis susiduria pacientas. Yalom‘as teigia, jog „Viskas, kas įvyksta yra naudinga terapijai“ (Yalom, 2007, p.52), tad paciento nerimas, susijęs su terapija ir jos pradžia yra viena unikaliausių temų. Nors autorius daug neanalizuoja paciento nerimo, tačiau mano, jog nerimo priežastimis yra susidūrimas su „egzistencinėmis duotybėmis“ bei nuslopintais instinktais, traumuojančiais įvykiais. Nerimo temą Yalom‘as paliečia ir kalbėdamas apie mirtį bei laisvę. Autorius teigia, jog susidūrimas su mirtimi ar galvojimas apie ją, gali kelti gyvenimo prasmės klausimą, kuris kartu susijęs su laisve ir asmeniniu apsisprendimu. Laisvės turėjimas ir jos siekis taip pat yra nuolat lydimas nerimo. Sprendimo priėmimas ir alternatyvų atmetimas visada lydimas nerimo, kančios, abejonių. Kitas svarbus klausimas, susijęs su nerimu, yra paties terapeuto nerimas, kuris atsiranda šiam išgyvenant su terapija susijusius jausmus, tačiau jų neišsakant. Na, o šią temą apie nerimą geriausiai galima apibendrinti Yalom‘o terapijoje naudojamu gan nevienareikšmiška A. Kamiu citata: „Patikėk manimi, žmogui sunkiausia atsisakyti to, ko jam iš tikrųjų nereikia“(Yalom, 2007, p.157)

Kaip jau buvo minėta, ši knyga yra tarsi mokymo vadovas psichoterapeutams, taigi, nepaisant to, jog Yalom‘o darbo metodai dažnai atrodo itin unikalūs, visgi knygoje pateikiama nemažai metodikų, kuriomis gali remtis specialistai asmeninėje praktikoje. Svarbiausias metodas, į kurį autorius atkreipia daugiausiai dėmesio, tai „čia ir dabar“ principas. Yalom‘o teigimu, „čia ir dabar principas yra pagrindinis terapinės galios šaltinis, derlinga terapijos žemė, geriausias terapeuto draugas“ (Yalom, 2007, p. 61). Tad, pirmiausia, kiekvienas terapeutas turėtų orientuotis į turinį- išsakomus žodžius ir problemas, bei procesą- terapeuto-paciento santykius ir jų vystymąsi. Taip pat, kaip teigia pats knygos autorius, santykio užmezgimui, nerimo mažinimui galima naudoti atitirpdančias technikas, tokias kaip, kritimas pasitikint, „didžiausia paslaptis“, praėjusio susitikimo vaidinimas, kritikos išsakymas grupės vedėjams- studentams. Užmezgus šiltesnius ir artimesnius santykius galimos „kas aš esu“, neformalaus vaidmenų žaidimo, „tuščios kėdės“ technikos. Be visų naudojamų technikų, reikia paminėti ir tai, jog, Yalom‘o nuomone, savianalizė, savęs atskleidimas pacientui, savo klaidų pripažinimas, ankstesnės terapinės patirties analizė gali būti labai svarbūs aspektai terapijos sėkmei užtikrinti.

Apžvelgus visą knygą, galima pastebėti, jog ji užburia savo paprastumu, kyla jausmas, jog autorius sėdi šalia ir pačiais šilčiausiais žodžiais perduoda sukauptą patirtį. Yalom‘o orientavimasis į terapeutus, jų rengimą, kvalifikaciją, taip pat susirūpinimas tinkama psichoterapijos ateitimi, tarsi įpareigoja būsimą specialistą patvirtinti autoriaus lūkesčius. Mintys apie tikėjimą žmogaus unikalumu, jo gebėjimais, tarpusavio santykių svarba, bei požiūris į pacientą kaip į draugą, kaip pats Yalom‘as sako „kelionės draugą“, turėtų būti ypatingai motyvuojančios ir skatinančios pacientą patikėti terapijos galia. Visgi, knygoje pateikiamos idėjos kelia ir nemažai abejonių. Autoriaus teigimu, knyga skiriama būsimoms terapeutų ir pacientų kartoms, tačiau pastebėti autoriaus kreipimąsi į pacientą yra sunku. Galima netgi bandyti teigti, jog autorius kaip tik baugina pacientą daug kalbėdamas apie terapeutus, naudojamas technikas. Taip pat svarstytina yra tai, jog neaiškų, kaip būsimą pacientą gali paveikti informacija apie taip, kaip nustatyta diagnozė ilgainiui gali pasirodyti netinkama. Yalom‘as, analizuodamas garsių psichologų darbą, pateikia pakankamai intriguojančius faktus apie naudotus netinkamus metodus ar pažeistus etikos principus, dėl ko, skaitytojas gali suabejoti psichikos sveikatos specialistais ir jų metodikų efektyvumu. Įdomi mintis ir apie tai, jog Yalom‘as stengiasi atsiriboti nuo asmeninio žmogaus patyrimo už terapijos ribų, o orientuojasi į terapijoje vykstančius santykius ir iš to darydamas išvadas sprendžia apie galimas žmogaus problemas gyvenime. Taip pat terapiją grindžia „čia ir dabar“ principu, tačiau skatina ypatingai svarbius dalykus analizuoti tuomet, kai pirmieji žmogaus jausmai skaudžiu klausimu jau būna nuslopę, tad kyla klausimas, kodėl jausmai neanalizuojami iš karto. Be to, žinant situaciją visuomenėje psichinės sveikatos atžvilgiu, sunku įsivaizduoti, jog būtų galimybės terapeutui apsilankyti paciento namuose ar pasikalbėti su kitu pacientui svarbiu asmeniu.

Visgi, baigiant knygos apžvalgą, reikia paminėti, jog „Terapijos dovana“ yra unikalus I.Yalom‘o darbas, todėl kiekvienas psichologas, psichoterapeutas ar tiesiog šiaip gyvenimo prasmės ieškantis žmogus turėtų turėti ją savo lentynoje ir, svarbiausia, širdyje bei kasdieninėje veikloje…

Literatūra:

Yalom I. (2010). Autobiographical Note. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/bio/
Yalom I. (2010). Books. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/gift/intro
Yalom I. (2007). Terapijos dovana. Vilnius: Alma Litera.

Finn Skårderud. Nerimas: Klajonės po modernųjį aš

Aistė Pranckevičienė — Fri, 08 Oct 2010 06:32:08 +0000

Sandra Timonina, Justina Vyšniauskaitė, Kristina Lukošiūtė

Knygos autorius, Finn Skarderud, gimė 1956 metais, pietryčių Norvegijoje. 1982 metais baigė medicinos universitetą Osle ir specializavosi į psichiatriją. Visus šiuos metus autoriaus pagrindinė nagrinėjama sritis yra valgymo sutrikimai. Šis jo „varikliukas“ išgarsino jį tarptautiniu mastu.

Šiandien Finn Skarderud turi savo nuosavą psichiatrijos kliniką Osle. Taip pat dirba psichiatru sporto rinktinių centre, Norvegijos Olimpiniam komitetui bei Atletikos federacijai. Prie viso šito, jis dar ir internetinio puslapio Psichinė sveikata redaktorius. Autorius reguliariai rašo straipsnius pagrindiniams laikraščiams kaip „Dagbladet“ ir „Aftenposten“ Norvegijoje bei „Politiken“ Danijoje. Finn Skarderud veda aukšto lygio kursus bei skaito paskaitas plačiu mastu vadovams komercinėje veikloje, versle bei organizacijoms.

Autorius ne tik rašė knygas, bet ilgą laiką buvo ir kino kritikas. 1999 metais jis išleido knygą „Federico Fellini“, tai buvo biografinė knyga apie garsų italų kino filmų kūrėją. Plačiau apie biografiją galima paskaityti čia.

Garsiausia autoriaus studija – „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“. Šioje knygoje Finn Skarderudas stengiasi atskleisti, kad nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujama dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad ko nors nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Knygoje atskleidžiama šių laikų, moderni, susiskaidžiusi asmenybė, pasimetusi savyje, ieškanti gyvenimo prasmės ir jos nerandanti, bandanti sukurti savyje heteronimus ir atrasti tikrąjį Aš kažkuriame iš jų. Šioje knygoje modernaus žmogaus jausminis gyvenimas apibūdinamas ambivalentišku – žmogus kupinas dvejonių, apmąstymų, svarstymų. Autorius rašo apie proto ir kultūros įtampą, apie „išorės“ ir „vidaus“ nevientisumą. Analizuojamas ištisai žmogų kamuojantis kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas, Finn Skarderud nagrinėja žmogaus nuolatinį norą būti pripažintam, meniškąjį narcisizmą, protingo vaiko nerimą, gėdą ir baimę, nemigą, valgymo sutrikimus. Visiems šiems, žmogų kamuojantiems veiksniams narplioti, suvokti bei iš jų stengtis išsivaduoti, autorius stengėsi taikyti tam tikrus metodus remdamasis savo teorine kryptimi. Autorius nemėgsta autoritarinių, redukuojamų psichologinių tradicijų (F.Skarderud. 2001. p. 479 ).

Dėl šios priežasties Finn Skarderud remiasi naujesnėmis psichoanalitinėmis teorijos tradicijomis. Viena iš jų yra Vinikoto srovės objektų santykių teorija, kurioje didelė reikšmė yra skiriama defektams, trūkumams asmenybės vystymęsi. Remiantis ja, psichoterapeutas turi suprasti šiuos svarbiausius poreikius ir dalinai juos patenkinti, suteikiant naują bendravimo ir santykių patirtį. Finn Skarderud rėmesi šia teorija dar ir todėl, kad ja remiantis galima priartėti prie kliento patirties.

Konsultacijų metu autorius pasinaudodavo patyrimu iš psichoterapijos. Jis naudojo transkribuotus seansus, referatų rašymą, kelionių dienoraščių rašymą. Taip pat Finn Skarderud naudojo kazuistiką, kuri jo teigimu yra gera perdavimo forma, kadangi tai detali vieno žmogaus tyrimo studija, jo psichologinių problemų gvildenimas. (F.Skarderud. 2001. p.476 ).

Knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“ autorius yra aprašęs pagalbos metodus, kuriuos naudojo konsultacijų metu. Pavyzdžiui, pacientei Z, kuri kentėjo nuo valgymo sutrikimų jis pasiūlė parašyti du laiškus. Vieną „savo draugui valgymo sutrikimui“,o kitą „savo priešui valgymo sutrikimui“. Šis būdas yra diskutuotinas, tačiau dažniausiai tai padarius yra pajuntamas palengvėjimas (ten pat, p. 412 ). Taip pat vienos konsultacijos metu Finn Skarderud pacientei Z pasiūlė recidyvą – prisivalgyti, taip buvo sukuriamos palankios sąlygos kontroliuoti situaciją.(ten pat, p. 411 ). Valgymo sutrikimams gydyti autorius siūlė naudoti redukciją – priimti pranešimus iš savo kūno apie riebalų, cholesterolio mažinimą (ten pat, p. 376 ). Pacientui D, kuris kentėjo nuo gėdos buvo pasiūlyta prisiregistruoti internete ir ten susirasti bendraminčių (ten pat, p. 255). Tokio metodo esmė yra ta, kad pacientams yra lengviau būti savimi, jų niekas nemato, jie gali išsigalvoti savo vardus, ir taip lengviau atsiverti kitiems. Visi šie pagalbos metodai yra neįprasti, tačiau perskaičius šią knygą galima teigti, jog jie veikia.

Knygoje autorius plačiai analizuoja valgymo sutrikimų problemą. Šiuolaikinis žmogus lyg kovoja su savo kūnu, ši kova žymi norą tapti kažkuo kitu nei esi dabar. Valgymo sutrikimai, tokie kaip anoreksija ir persivalgymas, yra suprantami kaip pabėgimas ir sienos nuo kitų pastatymas. Su tuo susijusios sąvokos, kurias labiausiai akcentuoja autorius yra beribiškumas, ribos, atsiskyrimas, baimė, gėda, ambivalentiškumas, kontrolė. Turintieji valgymo sutrikimų kenčia nuo savo minčių, afektų bei maisto nekontrolės, todėl pasinaudoja savo kūnais kaip instrumentais įgauti kontrolės. Anoreksikai siekia išsiskirti iš pilkos masės ir vadovaujasi tuo, jog vidinių bruožų nieks negali matyti, kai tuo tarpu kūną mato ir matys visi. Autorius mini, jog valgymo sutrikimas tai tiek liga, tiek išgyvenimo strategija.

Knyga įtraukia įdomiomis mintimis, vaizdžiai atskleidžia dabartinę modernaus žmogaus realybę. Autorius, atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus savęs kankinimąsi, verčia susimąstyti, kartais net nustebti -galbūt būtent dėl šios priežasties knygą skaityti sekėsi nelengvai, skaitymas reikalavo šiek tiek analizės, apmąstymo. Neretai mintys ir epizodai šokinėdavo, keisdavo vienas kitą dar nespėjus suprasti esmės. Knygoje kartais trūko apibendrinimų bei minčių tęstinumo. Apibendrinant, knyga labiausiai patiko įdomiomis mintimis, tačiau tam, kad suprasti ir kažką iš knygos pasisemti reikėjo ją skaityti su dideliu susikaupimu ir dėmesiu.

Labiausiai patikusios citatos:

“Prasidėjęs karas, be kančios, susideda daugiausiai iš nuobodulio“ ( F. Skarderud. 2001,p. 442).

“Negalima veidrodžio naudoti tam,kad pamatytum kas esi. Veidrodis vaizduoja kaip žmogus atrodo dabar“ ( ten pat, p. 245).

“Kuo aukštesni AŠ idealai, kuo jie tobulesni tuo didesnė kyla rizika patirti gėdą. Priekaištai sau yra niekinantys. Jie gali nuvesti iki įniršio dėl pralaimėjimo iki baimės, kad vėl gali nepasisekti ir pavydo kitiems, kuriems sekasi“ ( ten pat, p. 137 ).

„Visi turime mirtiną ligą – gyvenimą, ir mes nenusipelnėme nieko daugiau, tik chaoso ( ten pat, p. 172).

„Grynumą sudaro fenomenas, kad šių dienų poros santykių pagrindas yra tiesiog buvimas drauge“ ( ten pat, p.110).

Naudota literatūra:

Skarderud, F. (2001). Nerimas: klajonės po modernųjį aš. Vilnius: Tyto Alba
Kauno psichoanalizės ir psichoterapijos studijų draugija. (2010).Psichoanalitinė psichoterapija. Aplankyta 2010-10-01, http://www.psichoanalizes-studijos.lt/index.php/psichoanalize/apibrezimas
Finn Skarderud.Aplankyta 2010-10-01, http://www.skarderud.no/eng.asp

Teorinis-praktinis seminaras “Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje”

Aistė Pranckevičienė — Mon, 13 Sep 2010 06:11:59 +0000

2011 m. gegužės 26 – 29 d. Birštone vyks teorinis – praktinis seminaras “Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje”. Seminaro dalyviai turės galimybę susipažinti su įvairiomis atleidimo sampratomis praktinio darbo kontekste. Į seminarą kviečiame visus besidominčius.

Seminaro vedančioji – Julija Abakumova – Kočiūnienė (Birštonas), egzistencinė psichoterapeutė, HEPI dėstytoja.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki gegužės 23 d. elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.

Praktinis seminaras “Motina/Duktė prieš Raganas”

Aistė Pranckevičienė — Mon, 13 Sep 2010 06:09:30 +0000

2011 m. balandžio 7 – 10 d. Birštone vyks praktinis seminaras “Motina/Duktė prieš Raganas”. Seminaro dalyviai turės galimybę susipažinti su mitologinių ir istorinių siužetų panaudojimu moterų-vyrų santykių psichoterapijoje. Darbas vyks psichodramos grupės kontekste. Į seminarą kviečiame visus besidominčius psichoterapijos ir mitologijos sąsajomis.

Seminaro vedantysis – Viesturs Rudzitis (Ryga), gydytojas, šeimos psichoterapeutas, žinomas psichodramos specialistas, Rygos Dailės teatro konsultantas, keletos knygų autorius, HEPI dėstytojas.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki balandžio 4 d elektroniniu paštu rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.

Praktinis seminaras “Įvadas į biblioterapiją”

Aistė Pranckevičienė — Mon, 13 Sep 2010 06:06:14 +0000

2011 m. vasario 11 – 13 d. Birštone vyks praktinis seminaras „Įvadas į biblioterapiją“ (psichoterapinės grupės kontekste). Jis skirtas visiems besidomintiems įvairaus pobūdžio literatūros naudojimu praktiniame konsultavimo ir psichoterapijos darbe.

Seminaro vedantysis – Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vadovas, HEPI dėstytojas.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir el. adresas; telefonas) priimamos elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336 iki vasario 7 d.

Praktinis seminaras “Psichologinių krizių įveikimas”

Aistė Pranckevičienė — Mon, 13 Sep 2010 06:01:41 +0000

Kviečiame dalyvauti Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto organizuojamame praktiniame seminare “Psichologinių krizių įveikimas”, kuris vyks š.m. lapkričio 18 – 21 d. Birštone (Birutės 21, svečių namai „Birštono tulpė“). Kviečiame visus, besidominčius psichologine pagalba į krizines situacijas patekusiems asmenims, taip pat psichologinių krizių prevencija bei postvencija.

Seminaro vedančioji – dr. Kristina Ona Polukordienė (Vilnius), Jaunimo psichologinės paramos centro steigėja ir vadovė, HEPI dėstytoja.

Į seminarą užsiregistravus dalyviams iš kitų šalių, seminaras vyks rusų kalba.

Paraiškas iki lapkričio 13 d. priimame elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772 ; (8~687) 17336.

Dalyvių registracija ir apgyvendinimas – lapkričio 18 d. nuo 12.00 iki 15.00 val. svečių namuose.

Seminaro pradžia – 15 val.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (besimokantiems HEPI programose ir aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt). Vienos paros gyvenimo svečių namuose kaina (su pusryčiais) – 50 Lt (gyvenant dviese) arba 70 Lt (gyvenant vienam).

Seminaro užsiėmimų tvarkaraštis:

• Lapkričio 18 d. – nuo 15.00 iki 18.30

• Lapkričio 19 – 20 d. – nuo 10.00 iki 18.30 (pietų pertrauka – 13.30 – 15.00)

• Lapkričio 21 d. – nuo 10.00 iki 14.00

Teorinis – praktinis seminaras “Gyvenimas ir psichoterapija”,

Aistė Pranckevičienė — Mon, 13 Sep 2010 05:56:57 +0000

Visus, norinčius susipažinti su egzistencinės terapijos praktika, kviečiame į Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto organizuojamą kasmetinį praktinį seminarą (psichoterapinė grupė su teoriniu įvadu) “Gyvenimas ir psichoterapija”, kuris vyks spalio 14 – 17 d. Birštone (Birutės 21, svečių namai „Birštono tulpė“). Seminaro vedantieji – Rimantas Kočiūnas ir Julija Abakumova-Kočiūnienė (Birštonas). Užsiregistravus dalyviams iš kitų šalių, seminaras vyks rusų kalba.

Paraiškas iki spalio 10 d. priimame elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772 ; (8~687) 17336.

Dalyvių registracija ir apgyvendinimas – spalio 14 d. nuo 12.00 iki 15.00 svečių namuose „Birštono tulpė“.

Seminaro pradžia – 15 val.

Dalyvavimo seminare mokestis – 290 Lt (besimokantiems HEPI programose ir aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 260 Lt). Vienos paros gyvenimo Vyskupijos poilsio namuose kaina (su pusryčiais) – 50 Lt (gyvenant dviese) arba 70 Lt (gyvenant vienam).

Seminaro užsiėmimų tvarkaraštis:

• Spalio 14 d. – nuo 15.00 iki 18.30

• Spalio 15 – 16 d. – nuo 9.30 iki 18.00 (pietų pertrauka – 13.00 – 14.30)

• Spalio 18 d. – nuo 9.30 iki 13.30

Mary ir Max (Mary and Max)

Aistė Pranckevičienė — Wed, 08 Sep 2010 07:26:53 +0000

Mary ir Max (Mary and Max) – tai 2009 metais Adam Elliot sukurtas animacinis filmas apie neįprastą aštuonmetės mergaitės iš Australijos ir 44 metų Aspergerio sindromu sergančio nutukusio niujorkiečio žydo draugystę. Filmas skaidrus ir tragikomiškas, beveik nespalvotas, tačiau paliekantis gilų emocinį įspūdį.

Klinikinės psichologijos temai filmas naudingas tuo, kad su sveiko humoro doze čia kalbama apie labai skaudžius dalykus – apleistumą, keistumą, atskirtį, šeimos problemas, depresiją, nerimą, priklausomybes, savižudybę, autizmą. Taigi filme rodomas sutrikimų spektras yra didelis. Apie sutrikimus čia kalbama įdedant juos į kasdienybę, tokiu būdu tarsi pabrėžiant, kad įvairios psichikos sveikatos problemos nėra išskirtys, bet su jomis susiduria daugelis žmonių.

Nors filmo anotacijose tai nėra pabrėžiama, aš prie filme nagrinėjamų temų sąrašo pridėčiau dar vieną temą – tapimą psichologu. Filme netiesiogiai keliamas klausimas apie tapimo psichologu motyvaciją, problemas ir pažeidžiamumą, klaidas, iš kurių verta pasimokyti. Centrinė filmo ašis yra santykis tarp dviejų žmonių, kuris yra svarbiau už bet kokias psichologijos teorijas – tačiau iki šio atradimo kelias gali būti labai ilgas…

Kas jaudina Gilbertą Greipą (What’s Eating Gilbert Grape)

Aistė Pranckevičienė — Tue, 25 Nov 2008 08:40:16 +0000

Sunku surasti filmų, kuriuose būtų giliai nagrinėjami psichologiniai sunkumai vaikystėje. Filmas, kurį siūlau šiai paskaitai, taip pat tik iš dalies atitinka paskaitos temą. What’s Eating Gilbert Grape yra 1993 metais Lasse Hallström sukurtas filmas, kuriame pasakojama ne tiek vaikų, kiek visos šeimos istorija, kurioje skirtingo amžiaus broliai ir seserys bando savotiškai prisitaikyti prie jiems gyvenimo skirtų sunkumų. Tai pasakojimas ne tiek apie psichologinius sunkumus, kiek apie stiprybes ir atsparumą paauglystėje bei jauno suaugusiojo amžiuje. Filme pinasi drama ir komedija, suskurdama absurdo ir tuo pačiu gilios prasmės jausmą. Filmas žavus jame vaidinančiais aktoriais: Johnny Depp, Juliette Lewis ir Leonardo DiCaprio, kurio amplua šiame filme tikrai netikėtas.

Psichologiniai sunkumai vaikystėje

Aistė Pranckevičienė — Tue, 25 Nov 2008 07:27:11 +0000

Kodėl svarbu skirti pakankamai dėmesio vaikų problemoms? Praktiškai visos psichologinės teorijos, pavyzdžiui, psichodinaminė, elgesio, kognityvinė ir kt., ar net ir biologinės teorijos pripažįsta, kad vaikystės patyrimas ir vystymasis yra nepaprastai reikšmingi suaugusiojo psichikos sveikatai. Tačiau vaikai turi mažiau galimybių gauti psichologinę, socialinę ar materialinę pagalbą, nes yra priklausomi nuo suaugusiųjų. Dažnai tai, ar vaikui bus suteikta pagalba, daugiausiai priklauso nuo suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, mokyklos psichologų dėmesio ir supratingumo, nei nuo realaus vaiko problemų lygio.

Kokios problemos būdingos vaikams? Vaikystei būdingi psichikos sutrikimai paprastai skirstomi į dvi grupes:

Eksternalizuoti sutrikimai – jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Apima dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, elgesio sutrikimus. Šie sutrikimai būdingesni berniukams.
Internalizuoti sutrikimai – būdingi į patį vaiką nukreipti išgyvenimai ir elgesys, pvz.: depresija ir kiti nuotaikos sutrikimai, socialinis atsiskyrimas, nerimas. Būdingesni mergaitėms.

Tačiau iš tikro daugelis vaikų patiria abiejų tipų simptomus. Psichikos sutrikimų, pasireiškiančių vaikystėje sąrašas yra ilgas.

Protinis atsilikimas
Psichologinės raidos sutrikimai (kalbos, specifiniai mokymosi, judesių, mišrūs)
Įvairiapusiai raidos sutrikimai (autizmas, Rett’o, Asperger’io sindromai ir kt.)
Hiperkineziniai sutrikimai (aktyvumo ir dėmesio sutrikimais, hiperkinezinis elgesio sutrikimas).
Elgesio sutrikimai (nesocializuotas elgesio sutrikimas socializuotas elgesio sutrikimas, prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas ir kt.)
Mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai.
Emocijų sutrikimai (atsiskyrimo nerimas, fobijos, socialinis nerimas, konkurencija tarp vaikų šeimoje).
Socialinio bendravimo sutrikimai (mutizmas, prieraišumo sutrikimai)
Kiti sutrikimai (tikai, enurezė, mikčiojimas, mitybos sutr. ir kt.)

Išsamiai išnagrinėti vaikystės laikotarpį ir jo problemas reikėtų atskiro kurso. Toks kursas yra Mokyklinės psichologijos magistrinėje programoje. Kadangi apie raidos sutrikimus dalis iš jūsų jau girdėjote specialiųjų poreikių vaikų psichologijos paskaitose, šioje dalyje plačiau apsistosiu ties elgesio ir emociniais sutrikimais, su kuriais psichologui tenka susidurti bene dažniausiai.

Elgesio sutrikimai

Elgesio sutrikimams vaikystėje būdingas elgesys, kuris neatitinka įprastų socialinių normų. Toks elgesys dažnai yra nelegalus (pvz.: rūkymas); gali būti būdinga agresija, smurtas prieš žmones ar gyvūnus, turto niokojimas; melavimas; vogimas. Dažnai blogėja santykiai su artimaisiais, pasitaiko bėgimas iš namų, pamokų praleidinėjimas. Sumažėjusi emocijų kontrolė, būdingi pykčio priepuoliai, iššaukiantis, provokuojantis elgesys, nepaklusnumas.

TLK-10 skiria kelis elgesio sutrikimų tipus, pagal tai, kaip jie pasireiškia:

Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje
Nesocializuotas elgesio sutrikimas – žymus nesugebėjimas įsijungti į bendraamžių grupę.
Socializuotas elgesio sutrikimas – dažnai būdingas įsitraukimas į delikventine veikla užsiimančių bendraamžių grupę.
Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas – ryškus prieštaravimas, suaugusiųjų erzinimas, tačiau dažniausiai be realios agresijos.

Elgesio sutrikimai vaikystėje dažnai yra susiję su gausybe lydinčių problemų, tokių kaip mokymosi sutrikimai, bendravimo sutrikimai, piknaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, nerimas ir depresija. Mergaitės, turinčios elgesio problemų dažniau turi lydinčių psichikos sutrikimų nei berniukai, nors berniukams elgesio sutrikimai būdingi tris kartus dažniau. Taigi mergaitėms elgesio sutrikimai dažnai reiškia žymiai didesnę patologiją.

Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metu, vėliau paplitimas mažėja. Elgesio sutrikimai vaikystėje siejami su antisocialiu asmenybės sutrikimu suaugusiojo amžiuje. Tačiau apie pusę vaikų, turinčių elgesio problemų asmenybės sutrikimo neišvysto. Manoma, kad taip yra dėl to, kad patys elgesio sutrikimai gali būti skirtingi savo prigimtimi. Dalis elgesio sutrikimų yra pastovūs gyvenimo bėgyje. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trijų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Kiti elgesio sutrikimai pasireiškia išimtinai paauglystės laikotarpiu. Sutrikimai ryškėja paauglystės laikotarpiu, nors anksčiau vaikas savo elgesiu neišsiskyrė. Suaugusiojo amžiuje grįžtama prie “neprobleminio” elgesio stiliaus. Manoma, kad tokius elgesio pokyčius sukelia vadinamosios “brandos žirklės”, t.y. neatitikimas tarp fizinės ir psichologinės brandos.

Elgesio sutrikimai siejami su tam tikrais biologiniais faktoriais, tokiais, kaip paveldėjimas. Tačiau duomenys apie paveldėjimo įtaką yra labai prieštaringi. Manoma, jog įtaką daro ir genetiniai, ir aplinkos faktoriai, aplinkos faktoriai turi truputį didesnį svorį. Taip pat gali būti, kad paveldimas ne pats sutrikimas o tam tikri jo aspektai. Pvz.: tikrai paveldimas agresyvus elgesys, tačiau kiti elgesio sutrikimai (vogimas, bėgimas iš namų) ne. Didesnis paveldimumas nustatomas, jei sutrikimai prasideda ankstyvoje vaikystėje. Taigi, greičiausiai paveldimas tam tikras temperamento tipas, kuris sąveikoje su kitais biologiniais sunkumais, santykiais su šeima ir aplinka lemia sutrikimo vystymąsi.

Tiriant elgesio sutrikimų turinčius vaikus taip pat nustatomi tam tikri neuropsichologiniai sutrikimai ar nepakankamumas: blogi verbaliniai įgūdžiai, blogos vykdomosios funkcijos (problemos analizė, sprendimų numatymas, vykdymas), atminties sunkumai. Ankstyva sutrikimo pradžia dažnai yra susijusi su šiek tiek žemesniu bendru intelektu.

Ne mažiau svarbūs elgesio sutrikimams vystytis yra psichologiniai ir socialiniai faktoriai. Dažniausiai minimi šie:

Sutrikusi moralinių normų raida. Šie vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir reikalingą savivaizdžiui.
Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje. Kadangi agresyviu elgesiu dažniausiai pasiekiama savo tikslų, toks elgesys gauna pastiprinimą ir yra užfiksuojamas.
Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūros, nuoseklios disciplinos stoka. Tokių tėvų vaikai nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, todėl jis pastiprinamas.
Kognityvinės klaidos – prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Į tokią “provokaciją” reaguojama agresija. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti yra agresyvūs. Didėja agresija ir atstūmimas.
Draugų įtaka – bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Draugų atstūmimas dažnai sukelia agresija.
Sociodemografiniai faktoriai – žemas ekonominis statusas, tėvų nedarbas, žemas išsimokslinimas, sutrikę santykiai šeimoje ir subkultūra, kurioje elgesio nukrypimai yra priimtini.

Elgesio sutrikimų korekcijai gali būti taikomi įvairūs psichologiniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui,

Tėvų rūpestingumo ugdymas (Parental Management Training) – elgesio terapijos metodas šeimai. Šeimos nariai yra mokomi paskatinti socialų, o ne asocialų elgesį. Tai gerina tėvų/vaikų santykį, nes vaikams skiriama daugiau dėmesio, o tai mažina agresyvumą ir asocialų elgesį.
Multisisteminis gydymas – intensyvi pagalbos sistema, į kurią siekiama įtraukti įvairius sluoksnius: vaiką, šeimą, gimines, draugus, kaimynus, mokyklą, bendruomenę. Tikslams pasiekti naudojami elgesio, kognityvinės, sisteminės šeimos terapijų ir atvejų vadybos principai. Siekiama atrasti stipriąsias vaiko ir šeimos savybes, įvertinti sutrikimo kontekstą. Toks pagalbos būdas yra efektyvesnis nei individuali psichoterapija.
Kognityvinė psichoterapija – vaikai mokomi problemų sprendimo įgūdžių ir agresyvaus elgesio kontrolės (pvz.: provokuojančioje situacijoje išmokti atsitraukti, sakyti sau raminančius žodžius ir t.t.). Įgūdžiai išbandomi vaidmenų žaidimų metu. Kita kognityvinės terapijos kryptis – moralumo ugdymas. Vaikai mokomi spręsti moralines dilemas, aptaria jas grupėse, svarsto, kaip jas spręstų kiti žmonės. Individualių intervencijų trūkumas – jų efektas trumpalaikis, jei nekeičiama aplinka, kuri skatina ir palaiko netinkamą elgesį.

Emocijų sutrikimai vaikystėje

Įvairūs emociniai sunkumai vaikystėje yra santykinai įprasti ir nebūtinai yra susiję su psichikos sveikatos problemomis suaugusiojo amžiuje. Daugelis vaikystės emocinių sutrikimų yra normalios raidos kraštutinumai (pvz.; visi vaikai bijo įvairų dalykų, tačiau kai kurie šiek tiek stipriau). Taip pat geras dalykas yra tai, kad visų emocinių sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, gydymo prognozes yra geresnės, nei prasidedančių suaugusiojo amžiuje.

Emociniai sutrikimai vaikystėje gali būti įvairūs:

Atsiskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje – vaikas bijo atsiskirti nuo tėvų, jaudinasi, jog atsiskyrus jam ar tėvams nutiks kažkas blogo.
Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje – konkrečių situacijų ar daiktų baimė.
Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje – pastovi svetimų žmonių baimė.
Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas – labai stiprus pavydo jausmas atsiradus kitam vaikui šeimoje, ryškūs emociniai sutrikimai lydimi psichosocialinių problemų.

Emocinių sunkumų vystymasis vaikystėje yra glaudžiai susijęs su santykiais šeimoje. Dalis nerimo ir baimės kyla iš savisaugos instinkto, kurį vaikas atsineša jau gimdamas. Vis dėlto, maži vaikai taip pat ir mokosi nerimauti, stebėdami ir reaguodami į savo tėvų reakcijas (pavyzdžiui iš raidos psichologijos žinomas skardžio eksperimentas). Patirties veikiamos emocijos tampa vaiko savireguliacijos priemone. Nerimastingesni yra tie vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų lengvai sujaudinamas, jautrus. tačiau ne mažiau svarbus ir auklėjimas. Nerimastingi dažniau būna vaikai, kurių mamos stipriai kontroliuojančios, direktyvios, skatinančios priklausomybę nuo tėvų. Taip pat jei vaikas turi žemą aš veiksmingumo jausmą – nerimas kyla, jei vaikas jaučiasi negalintis kontroliuoti situacijos.

Pagalba emocijų sutrikimų atvejais. Norint padėti vaikui, kuris kenčia nuo nerimo ar emocijų sutrikimų, labai svarbu į juos žvelgti rimtai, nesiekti jų sumenkinti ar nureikšminti. Svarbus yra leidimas vaikui kalbėti apie savo nerimą ir baimes. Kadangi vaikai nerimauti išmoksta, tai baimes įveikti padeda modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai. Pavyzdžiui, filmuotos ar vaizdinės medžiagos naudojimas vaikams turi žymiai didesnį poveikį nei paaiškinimai; vaikams savo baimes lengvai padeda įveikti bendraamžiai.

Įveikiant vaikų emocinius sunkumus efektyvūs yra ir kiti kognityviniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui, sisteminis nujautrinimas – vaikas mokomas atsipalaiduoti (pvz.: galvoti apie malonų įvykį), o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas. Arba savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo. Relaksacijos užsiėmimų metu vaikas mokomas ramiai kvėpuoti. Taip pat mokomas pagirti save ir performuluoti neigiamas mintis į teigiamas. Vaizduotėje siūloma įsivaizduoti, kaip vaikas įveikia nerimą keliančias situacijas.

Naudingas gali būti tiesiog vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką. Taip pat emocijų ugdymas, kurio metu vaikas mokomas būti atidesnis savo jausmas, pastebėti įvairius savo išgyvenimus. Vaikui siūloma pildyti savistabos lapą, kuriame nuotaika pažymima veiduku ar kitu simboliu. Kartu su tėvais aptariama, kas nuotaiką sukėlė. Bandoma pastiprinti elgesį, kuris sukelia teigiamus jausmus.

Pagalba šeimai. Tam tikrais atvejais vaiko sutrikimas nuo jo paties beveik nepriklauso ir yra šeimos problemų atspindys. Šeimos terapija yra pagrįsta sistemų teorija, ir šeimą suvokia tam tikrą sistemą, kurios visi elementai sąveikauja tarpusavyje. Terapijoje siekiama pakeisti ne vieną individą, o sąveiką tarp sistemos elementų ir šeimą kaip visumą.

Psichologas dirbantis su šeimai siekia pažinti šeimos subkultūrą, istoriją, ir bendravimo taisykles. Atspindėti šiuos savo pastebėjimus šeimos nariams, ir tuo pat metu išlikti nešališkam ir nesiidentifikuoti nei su vienu šeimos nariu. Psichologas siekia išsiaiškinti, kaip kiekvienas šeimos narys supranta problemą ir padėti šeimos nariams vieniems kitus geriau suprasti ir priimti.

Šeimos terapija gali būti labai skirtinga, priklausomai nuo terapinės mokyklos ir psichologo darbo stiliaus (plačiau apie tai mokysitės kitą semestrą šeimos psichologijos kurse). Štai keli šeimos terapijos tipų pavyzdžiai:

Jungtinė šeimos terapija – tuo pačiu metu konsultacijoje yra visa šeima, psichoterapeutas užtikrina bendravimą ir padeda palaikyti ryšius tarp šeimos narių. Viena iš žymiausių tokio darbo stiliaus psichoterapeučių yra Virginia Satir.
Konkurencinė šeimos terapija – psichoterapeutas susitinka su visais šeimos nariais individualiai.
Bendradarbiaujanti šeimos terapija – kai visi šeimos nariai lankos pas skirtingus psichoterapeutus. Psichoterapeutai susitinka ir aptaria šeimą kaip visumą.
Elgesinė šeimos terapija – šeima suvokiama kaip pastiprinimų sistema. Psichoterapeutas padeda nustatyti elgesį, kurį reikia stiprinti bei padeda atrasti būdus, kaip geriau tai daryti. Kognityvinėje-elgesio šeimos terapijoje klientai mokomi savistabos, mąstymo ir analizės įgūdžių, naujų problemų sprendimo būdų, derybų ir t.t.

Nors atrodytų, kad šeimos terapija yra efektyviausias įmanomas pagalbos metodas, tam tikrais atvejais ji nėra rekomenduojama. Šeimos terapijos siūloma atsisakyti, jei:

Šeima yra labai problemiška, sutrikusi ir didelė tikimybė, kad terapija bus nesėkminga;
Kada vienas šeimos narys nemotyvuotas ar priešiškas;
Reikia įvertinti ar terapija nebus žalinga ar per daug skausminga kietiems šeimos nariams, ar jie turi pakankamai psichologinių išteklių priimti informaciją, kuri gali paaiškėti terapijos metu;

Be to svarbu atsiminti, kad terapijos procesai keičia pačią šeimą. Jei šeimos nariai ar vienas narys lanko individualias konsultacijas, šeimos iširimas yra dažnesnis nei tuomet, kai konsultacijas lanko visa šeima. Terapijos metu gali paaiškėti, kad tikrasis pacientas yra kitas šeimos narys. Taip pat labai sunku atsakyti, kokia šeima yra “normali”, kyla daug sunkumų psichoterapeutui kai jam reikia konfrontuoti su jo supratimu neadaptyviomis šeimos nuostatomis ar elgesiu.

Literatūra:

Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
Nasvytienė D. Vaiko elgesio ir emocinės problemos. Vilnius: 2005.

Jaunas širdyje (Young@Heart)

Aistė Pranckevičienė — Tue, 18 Nov 2008 07:48:10 +0000

Jaunas širdyje (Young@Heart) yra 2007 metais Stephen Walker sukurtas dokumentinis filmas apie senų žmonių chorą. Tai nepaprastas choras. Vidutinis choro dalyvių amžius yra 81 metai ir jie dainuoja klasikines roko dainas!

Kodėl būtent šis filmas? Paskutinę paskaitą, kai žiūrėjome filmą “Iris”, iš studentų išgirdau šiek tiek liūdesio ir nerimo, susijusio su senatve, todėl labai norėjosi parodyti ne vien senatvės blogąją pusę – ligas ir mirtį – bet ir senatvės grožį bei pozityvumą. Būtent toks ir yra šis filmas. Filmas pilnas tikrų paprastų žmonių pasakojimų apie savo gyvenimą, tikrų atradimų, nesuvaidinto humoro, kurio pagrindinis objektas yra mirtis. Filme gražiai atsiskleidžia kiek kitokia seno žmogaus pasaulio suvokimo perspektyva, kuri padeda ramiai priimti savo ligas ir netektis.

Apie šį filmą nesinori daug pasakoti. Tiesiog atidžiai įsiklausykite, ką kalba jo herojai.

Psichikos sveikata senatvėje

Aistė Pranckevičienė — Thu, 13 Nov 2008 14:18:40 +0000

Daugeliui jaunų žmonių senatvė yra susijusi su tam tikromis baimėmis (pavyzdžiui, tapsiu kretantis ir nusišnekantis). Kiek šios baimės yra pagrįstos? Senatvė iš tiesų yra susijusi su fiziologiniais pokyčiais, kuriuos taip pat gali lydėti emociniai ir kognityviniai pokyčiai. Tačiau senatvę lydintys pokyčiai jaunų žmonių dažnai yra pervertinami. Greičiausiai būtent dėl vidinio žmonių nesaugumo, seni žmonės dažnai yra negerbiami ir ignoruojami. Daugelis senų žmonių problemų ir patyrimo yra tiesiog “nurašoma” senam amžiui. Toks apibendrinimas nėra teisingas, nes seni žmonės iš kitų amžiaus grupių kaip tik ir išsiskiria savo individualumu, kurį lemia labai skirtinga gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, kūdikis didele dalimi elgiasi vedamas įgimtų instinktų, tuo tarpu žmogui augant vis daugiau elgesio elementų atsiranda dėl jo sąveikos su aplinka. Taigi galima sakyti, kad sename žmoguje yra kaip niekad daug žmogaus. Sakydami, jog žmogus yra tiesiog senas, ignoruojame to žmogaus jausmus ir poreikius.

Kada galima sakyti, kad žmogus jau senas? Dažniausiai senatvės kriterijumi yra amžius. Seniems žmonėms priskiriami žmonės, vyresni nei 65 metai. Šis skirstymas yra labiau susijęs su socialiniais, o ne su fiziniais ar psichologiniais pokyčiais. Gerontologijoje senatvė yra skirstoma į tris etapus: ankstyvoji senatvė (65-74m.), vidurinioji senatvė (75-84) ir vėlyvoji senatvė (85 ir daugiau metų). Šios grupės labai skiriasi savo patyrimu ir sveikata. A.Kepinski savo straipsnyje “Gyvenimo ritmas” (2008) rašo:

Senatvė priklauso prie tų sąvokų, kurių kasdieniška prasmė visiems akivaizdi, bet kurias moksliškai apibrėžti sunku ar net neįmanoma. Klasikinis tokios moksliškai sunkiai apibrėžiamos sąvokos pavyzdys yra gyvenimas, kurio dar niekas nesugebėjo apibūdinti be išlygų. Senatvė yra paskutinė gyvenimo fazė, po jos ateina tiktai mirtis. Kadangi nėra gyvenimo apibrėžimo, negalime nediskutuodami apibrėžti ir vieno iš jo periodų. (373 psl.)

Iš tiesų senų žmonių psichologiją yra labai sunku tyrinėti moksliškai. Viena vertus, sunkumai kyla dėl jau anksčiau aptarto senų žmonių individualumo. Kita problema – kohortos efektas. Seni žmonės yra labai skirtingi priklausomai nuo to, kokioje sociokultūrinėje aplinkoje ar laikmetyje jie užaugo. Pavyzdžiui, dabartinis 80-metis bus išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, politinių režimų pokyčius, didelę technikos revoliuciją. Tuo tarpu tie žmonės, kuriems šiandien yra dvidešimt, tapę 80-mečiais turės visiškai kitokią patirtį. Todėl apibendrinti mokslinius tyrimus senatvės tema yra labai sunku.

Vis dėlto galima išskirti bendruosius dėsningumus, kas keičiasi žmogui senstant. Biologiniame lygmenyje juntamas fizinės sveikatos blogėjimas. Dažnai blogėja jutimų aštrumas: silpsta rega, klausa, skonio pojūtis, dažnai atsiranda įvairių neurologinių problemų. Psichologiniame lygmenyje dauguma senų žmonių susiduria su artimų žmonių praradimais – miršta sutuoktiniai, draugai, siaurėja socialinių kontaktų ratas. Taip pat seni žmonės patiria kaupiamąjį negatyvios gyvenimo patirties efektą. Socialiniame lygmenyje dažnai patiriamas besikeičiantis socialinis statusas, išeinama į pensiją, mažėja aktyvumas. Ryškus negatyvus veiksnys susijęs su senatve yra diskriminacija dėl amžiaus, kuri gali būti tiek tiesioginė (pavyzdžiui, žmogus atleidžiamas iš darbo, nes yra pensijinio amžiaus, neatsižvelgiant į tai, ar jis realiai su darbu susidoroja) ir netiesioginė (pavyzdžiui, šeimos spaudimas atsisakyti įdomių veiklų, apeliuojant į amžių). Taigi senatvė yra savotiškas atsitraukimo periodas. Vėl pacituosiu A.Kepinskio (2008) mintis:

Jausmas, kad “išsipildė”, kad nieko daugiau nebegali būti, kad jau žengiama keliu į karšatį ir mirtį, yra bene tragiškiausias senatvės išgyvenimas. Senas žmogus ginasi nuo jausmo, kad jau viską yra padaręs. O ginasi irgi menkučiais tikslais ir kasdieniais rūpesčiais, skųsdamasis silpstančio kūno negalavimais, ieškodamas malonumo dalykuose, į kuriuos seniau nekreipdavo dėmesio (”kad šviečia saulelė, kad rytą bus šviežio pienelio” ir pan.). Tačiau po tuo margu kadienybės koloritu slypi tamsi nuojauta, kad viskas baigta (378 psl.)

Tačiau kita A.Kepinskio mintis yra gerokai labiau paguodžianti:

Dėl gyvenimo dinamikos svyravimų senatvė visą gyvenimą pinasi su jaunyste. Todėl sutinkame jaunų senukų ir jaunatviškos energijos kupinų senių. Vienų svarbiausia nuotaika nuo jauniausių metų nukritusi, o kitų – pakili. Taigi į senatvę neįžengiama psichologiškai nepasiruošus, nes progų pasijusti senam pasitaiko dažniau negu tapti juo iš tiesų (385 psl.).

Klinikinės psichologijos problemos senatvėje

Demencijos

Demencija yra bendras terminas, kuris reiškia intelektinių galimybių mažėjimą, trukdantį asmens funkcionavimui ir socialiniam gyvenimui. Demencija serga 2,4-5,1% 65-69 metų amžiaus žmonių, 5,3-9,1% – 70-74-erių, 10-12,5% – 75-79-erių, 20-24,2% – 80-90-ties metų, ir daugiau nei 30% – vyresni negu 90 metų. Labiausiai paplitęs demencijos tipas – Alzheimerio liga, kuri sudaro 60-70 proc. visų demencijų. Kraujagyslinė demencija ir demencija su Lewy kūneliais sudaro maždaug po 15 proc. visų demencijų. Frontotemporalinė demencija (Picko liga) yra gerokai retesnė ir sudaro mažiau nei 8 proc. visų demencijų.

Demencijų priežastys dažnai yra susijusius su genetiniu polinkiu susirgti. Vis dėlto gana svarbūs čia ir kiti biologiniai bei elgesio veiksniai. Demencijų riziką didina galvos smegenų traumos, infekcinės ligos: encefalitas, meningitas, ŽIV ir AIDS. Su didėjančia demencijos rizika yra susijusios lėtinės nervų sistemos ligos: Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė, depresija ir kt. Taip pat bloga mityba, ypač vitamino B trūkumas, rūkymas, per didelis cholesterolio kiekis, mažas aktyvumas, nutukimas, diabetas. Demencijos riziką gali didinti kitų organizmo sistemų sutrikimai, skatinantys didesnį toksiškumą – pavyzdžiui, inkstų ar kepenų sutrikimai, taip pat endokrininės sistemos problemos.

Alzhaimerio liga (AL). Liga dažniausiai prasideda po 50 m. amžiaus ir jai būdingas pamažus progresuojantis intelektinių gebėjimų silpnėjimas. AL progresavimas skirstomas į tris etapus. Pirmojo etapo metu ryškiai didėja užmaršumas, atsiranda asmenybės pakitimai (apatija, niekas neįdomu, dirglumas), ištinka dezorientacija (asmuo jaučiasi pasimetęs, nežino, kur ėjo, kodėl ėjo). Dažnai pametami daiktai, kalbant ar rašant pritrūksta žodžių, darosi sunku atlikti aritmetikos veiksmus. Pirmojoje stadijoje pakitimai yra nedideli ir pacientai dažniausiai sėkmingai slepia juos nuo artimųjų ir gydytojų, teisinasi nuovargiu, tiesiog išsiblaškymu.

Antrojoje ligos stadijoje atminties sutrikimai jau darosi ryškūs, ypač akivaizdus įsiminimo trūkumas, nebeišmokstama nauja informacija. Dažnai sutrinka kalba, būdingas neteisingas žodžių vartojimas. Prarandami iki tol turėti įgūdžiai. Elgesyje gali atsirasti sunkiai kontroliuojamų sujaudinimo būsenų. Blogėja gebėjimas atpažinti daiktus, pažįstamus, artimuosius.

Trečiasis ligos etapas yra susijęs su žymiu neįgalumu. Visiškai prarandami savarankiško gyvenimo įgūdžiai ir autonomiškumas. Sergantieji dažnai nebesupranta kalbos, patys nešneka. Paskutinėse ligos stadijose dažnai sutrinka gebėjimas valgyti, nebegali ryti ar kyla kiti mitybos sutrikimai. Sergantieji dažniausiai nebesugeba rūpintis savo asmenine higiena.

Manoma, kad pagrindinės AL priežastys yra biologinės. Psichosocialiniai veiksniai AL vystymuisi turi mažiau įtakos. AL tikimybę didina galvos traumos, ilgalaikė depresija. Kaip apsaugantieji veiksniai nurodomi aukšti kognityviniai gebėjimai ir aktyvi kognityvinė veikla senatvėje.

Kraujagyslinė demencija. Šio tipo demencijai būdingi pakitimai galvos smegenų kraujagyslėse, dėl kurių gali ištikti insultai, kurie sutrikdo ryšius tarp įvairių smegenų dalių ar lemia jų mirtį. Kraujagyslinei demencijai yra būdinga tai, kad sergantiesiems yra būdingi ne vien kognityviniai bet ir motoriniai sutrikimai.

Skirtingai nuo AL genetiniai faktoriai kraujagyslinei demencijai čia turi mažiau įtakos, didesnę įtaką daro gyvenimo būdas, cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas.

Frontotemporalinė demencija. Skirtingai nuo kitų demencijų, kurių eiga yra lėtinė, šis sutrikimas prasideda staiga. Būdinga tai, kad stipriai keičiasi žmogaus asmenybė ir elgesys. Žmogus gali tapti apatiškas, nereaguojantis į aplinką, arba atvirkščiai euforiškas, sujaudintas, impulsyvus. Ligai būdinga tai, jog ima žūti galvos smegenų neuronai, bei vystosi Pick’o kūneliai pačiuose neuronuose. Frontotemporalinė demencija turi stiprų genetinį pagrindą.

Nėra medikamentų, kurie galėtų išgydyti demencijas, todėl siekiama kaip galima labiau lėtinti degeneracinius procesus bei mažinti demenciją lydinčius reiškinius (depresiją, nerimą, paranoją ir t.t.). Psichologas nedaug gali padėti pačiam sergančiam žmogui. Vis dėlto, su sergančiuoju gali būti dirbama, suteikiant galimybę išsikalbėti. Tačiau tokia terapija yra daugiau palaikančioji, nereikia siekti paciento įžvalgos ir savo problemų supratimo.

Žymiai svarbesnė yra psichologinė pagalba šeimai. Pagalba šeimai turi apimti mokymą apie ligą, pagalbą įveikiant stiprius neigiamus jausmus, mokymas bendravimo metodų, kurie padeda sergančiam asmeniui geriau orientuotis ir atsiminti. Čia ypač naudingos savitarpio pagalbos grupės. Vėlesnėse demencijos stadijose yra rekomenduotina institucinė globa, kuri palengvina artimųjų globos naštą.

Delyras

Delyras yra ūmi klinikinė būklė, pasižyminti greita psichinių fenomenų kaita. Tai psichozinė būsena su sąmonės sutrikimu, kuri trunka nuo keleto minučių iki keleto valandų. Delyrui būdinga: dezorientacija laike, vietoje ir situacijoje, suvokimo sutrikimai, haliucinacijos, padrikas, nerišlus mąstymas, padidėjęs ar sumažėjęs motorinis aktyvumas, kintantys kliedesiai, sutrikusi dėmesio koncentracija, pakitęs sąmonės lygis.

Dažniausiai delyrai pasitaiko vyresnio amžiaus žmonėms su gausia somatine patologija, tačiau taip pat gali ištikti ir sveikus pagyvenusius žmones. Delyras pasitaiko 85 proc. žmonių per paskutines jų gyvenimo savaites, taip pat tai viena iš pagrindinių stacionarizuotų senyvo amžiaus žmonių sveikatos būklės komplikacijų.

Delyras dažnai ištinka asmenis, kurie serga demencija. Jo riziką didina vyresnis amžius, įvairios psichikos ar somatinės ligos, vaistų vartojimas ar ūmus jų nutraukimas. Seniems žmonėms delyrą dažnai iššaukia įvairios medicininės manipuliacijos (pavyzdžiui, operacija) ir stacionarinis gydymas (net dėl somatinės priežasties), ypač jei pacientas yra dažnai perkeliamas, mažai lankomas, nėra lango. Taip pat delyro rizika senatvėje didėja, jei asmenį ištinka netikėtomis stresinės situacijos.

Delyras yra labai rimta sveikatos būklė senyvame amžiuje, nes tyrimai rodo, kad po delyro miršta apie 40 proc. pacientų. Mirtį sąlygoja delyro sukeltas išsekimas arba priežastys, dėl kurių kilo delyras. 15 proc. miršta per pirmuosius 3 gydymo mėnesius, apie 42 proc. per pirmuosius metus. 96 proc. ligonių išrašomi dar neišblėsus delyrinei simptomatikai, tik 20 proc. delyrinė simptomatika visiškai išnyksta per 6 gydymo mėnesius.

Nors atrodytų, kad delyras yra psichozinė būsena, ir psichologas mažai kuo gali padėti, iš tiesų jo gydymas turėtų būti kompleksinis ir apimti fizines, aplinkos, kognityvines, psichologines ir farmakologines priemones. Aranauskas ir Deksnytė (2003) nurodo tokius nemedikamentinius delyro gydymo būdus: kognityvinės funkcijos stimuliuojamos pokalbiais 3 kartus per dieną, naudojamos pagalbinės priemonės orientacijai gerinti, miegas gerinamas relaksacija, pratimais, lengva muzika, masažu; nejudrumas mažinamas skatinat atlikti fizinius pratimus. Greta šios pagalbos išsamiai įvertinama, kokios priežastys sukėlė delyrą, gydomos gretutinės ligos, skiriami antipsichoziniai medikamentai.

Piktnaudžiavimas medikamentais

Piknaudžiavimas medikamentais vyresniame amžiuje yra didesnė problema nei alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas. Vyresnio amžiaus žmonės yra daugiausiai medikamentų vartojanti grupė, suvartojanti 1/3 visų išrašomų vaistų. Kelių vaistų vartojimas vienu metu yra pavojingas sveikatai, gali sukelti nenumatytus šalutinius poveikius, alergines reakcijas, toksinius šokus. Todėl labai svarbi šviečiamoji veikla, skatinanti senus žmones atsakingai vartoti vaistus ir aptarti jų vartojimą su gydytoju.

Miego sutrikimai

Nemiga serga apie 25 proc. vyresnio amžiaus žmonių, dar apie 20 proc. turi mažiau išreikštus miego sutrikimus. Dažniausios vyresnio amžiaus žmonės skundžiasi, kad nubunda naktį, per anksti nubunda ryte, sunku užmigti, jaučia nuovargis dienos metu. Ilgalaikė nemiga ir miego sutrikimai yra susiję su padidėjusia įvairių ligų ir mirties rizika.

Miego pokyčiai senatvėje yra normalus reiškinys. Dėl natūralių pokyčių vyresnio amžiaus žmonės miega šiek tiek mažiau, dažniau nubudinėja, jiems reikia daugiau laiko vėl iš naujo užmigti. Dažniausiai miego trūkumas yra kompensuojamas nusnūdimais dienos metu. Todėl gana dažnai seni žmonės perdėtai reaguoja į šiuos natūralius pokyčius ir vertina juos kaip problemą, skuba gerti vaistus.

Miego sunkumus gali sukelti objektyvios priežastys, tokios kaip įvairios ligos ir jų sukeliamas skausmas, vyrams – prostatos problemos. Taip pat psichologinis stresas, nerimas, depresija. Tačiau daugumą miego problemų priežasčių yra susijusios su netinkamu gyvenimo būdu: perdėtu kofeino vartojimu, mažu fiziniu aktyvumu, blogais miego įpročiais.

Miego sutrikimų gydymui dažniausiai pasirenkami medikamentai. Seni žmonės sudaro apie 60 proc. visų migdomųjų vartotojų. Tačiau ilgalaikis medikamentų vartojimas gali sukelti nuo medikamentų priklausomą nemigą, paryškinti kvėpavimo sutrikimus miego metu (apnea), kas gali pabloginti kognityvines funkcijas, didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Įveikiant miego problemas vyresniame amžiuje ypač naudingi gali būti psichologai. Efektyviomis laikomos edukacinės- elgesio intervencijos. Klientams paaiškinami su amžiumi susiję miego pasikeitimai, mokoma tinkamų miego įpročių (pavyzdžiui, eiti miegoti visada tuo pačiu metu; negerti kofeino turinčių gėrimų prieš miegą, lovoje neužsiminėti jokia papildoma veikla, tokia kaip skaitymas, rankdarbiai, televizoriaus žiūrėjimuas, vadovaujantis taisykle: ”lova skirta tik miegui ir seksui”; keltis ir užsiimti veikla, jei greitai nepavyksta užmigti ir t.t. Skatinamas senų žmonių fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai prieš miegą. Tokios pagalbos efektyvumas didesnis nei medikamentų, nes žmonės išlaiko įgytus įgūdžius ilgą laiką.

Amžius ir seksualumas

Visuomenėje seni žmonės yra suvokiami kaip aseksualūs. Vyresnio amžiaus moterys vertinamos kaip seksualiai nepatraukios, o menopauzė siejama su aktyvaus lytinio gyvenimo pabaiga. Nepaisant visuomenės stereotipų, dauguma senų žmonių išlaiko domėjimąsi seksualiniu gyvenimu ir lytinį pajėgumą.

Domėjimasis seksualiniu gyvenimu senatvėje labiau priklauso nuo individualių savybių nei nuo amžiaus. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaunystėje mažai domėjosi seksu, juo nesidomės ir senatvėje, tuo tarpu asmuo, uris buvo seksualiai aktyvus visą gyvenimą, tokiu išliks ir senatvėje.

Senatvėje taip pat keičiasi būdai, kuriais lytinis potraukis yra patenkinamas. Dažnesnės glamonės ir masturbacija, retesni lytiniai aktai.

Vyresniame amžiuje keičiasi tiek vyrų, tiek moterų seksualumas. Vyrams reikia ilgesnio laiko erekcijai pasiekti, o po orgazmo erekcija prarandama greičiau ir reikia ilgiau laiko jai vėl atsirasti. Erekcijos atsiradimo laikas pradeda ilgėti jau nuo 20 metų. Orgazmo metu spazmai ne tokie intensyvūs, jų mažiau, išskiriama mažiau sėklos. Tačiau erekcija iki ejakuliacijos išlaikoma ilgiau nei jauname amžiuje, todėl vyresnio amžiaus vyras yra pajėgus tokiam pačiam lytiniam gyvenimui, kaip ir jaunesnis, tik viskas trunka šiek tiek ilgiau. Vis dėlto, jei pats vyras ar partnerė į su amžiumi susijusius pasikeitimus reaguoja nerimastingai (pavyzdžiui, baisu, kad per ilgai neatsiranda erekcija), gali vystytis seksualiniai sutrikimai.

Moterų seksualumo pokyčiai yra gana stipriai susiję su biologiniais moters organizmo pokyčiais. Makšties lubrikacija lėtesnė dėl sumažėjusio estrogenų kiekio, todėl gali atsirasti nemalonūs pojūčiai, tokie kaip niežėjimas ar deginimas. Dėl estrogenų trūkumo gali keistis odos jautrumas, prisilietimai kelti nemalonius jausmus. Orgazmo metu moterys, kaip ir vyrai, patiria mažiau spazmų, jie gali būti ne tokie ritmiški, kai jauname amžiuje, ar net kelti skausmą. Moterims, kaip ir vyrams, reikia daugiau laiko seksualiai susijaudinti. Vis dėlto manoma, kad daugelio nemalonių pokyčių išvengia moterys, kurios visą gyvenimą turėjo reguliarų seksualinį gyvenimą ir turi teigiamą nustatą jo atžvilgiu. Nemalonius pokyčius gali padėti įveikti ir pakaitinė hormonų terapija.

Seksualinių problemų riziką vyresniame amžiuje didina įvairios ligos ir medikamentų vartojimas. Ne mažiau svarbūs čia ir mitai apie seksualumą, kurie skatina pajusti savo menkavertiškumą. Seni žmonės taip pat dažnai susiduria su artimųjų netektimis. Naujus seksualinius partnerius senyvame amžiuje surasti yra sunku.

Norint padėti seniems žmonėms įveikti seksualines problemas, pirmiausia reikia neignoruoti senų žmonių seksualinių poreikių, apie juos atvirai klausti. Visada verta mokyti apie normalius organizmo pokyčius senatvėje, skatinti normaliai juos priimti. Taip pat svarbu mokyti seksualinės praktikos, kuri atitiktų turimus fizinius apribojimus (pavyzdžiui, makšties lubrikacijos problemas lengvai padeda išspręsti lubrikantų naudojimas, tačiau dauguma vyresnio amžiaus moterų apie juos nežino ar gėdijasi pirkti). Taip pat svarbu nepamiršti, kad net žmonės gyvenantys globos įstaigose, senelių namuose, turi seksualinių poreikių, todėl čia būtina sukurti sąlygas privatumui.

Psichoterapija senatvėje

Seniems žmonėms tinka visos tradicinės psichoterapijos, tačiau taip pat siūloma ir kai kurių adaptacijų. Pavyzdžiui, rekomenduojama, kad senų žmonių psichoterapija būtų labiau aktyvi, direktyvi, suteikianti informacijos, orientuota į čia ir dabar, turinti aiškias sąsajas su kitomis pagalbą teikiančiomis struktūromis. Dėl besikeičiančių kognityvinių galimybių gali keistis terapijos procesas: jis bus lėtesnis, klientui lengviau vienu metu nagrinėti tik vieną klausimą. Seni žmonės terapijoje greičiau tampa priklausomais nuo terapeuto. Todėl terapijoje reikia siekti didinti jų savęs vertinimą ir autonomiškumą.

Psichoterapijoje reikia įvertinti kliento gyvenamąjį kontekstą ir teikti tikslias ir patikimas rekomendacijas. Pavyzdžiui, rekomenduojant dienos centrą, reikia tikslia žinoti, kokias paslaugas jis siūlo, nes jei žmogus nusivils, jis toliau pagalbos nebeieškos.

Konsultuojant senus žmones dažnai skiriasi pats konsultacijų turinys ir nagrinėjamos problemos. Seni žmonės turi šiek tiek kitokius socialinius poreikius. Jiems mažiau svarbus naujų socialinių santykių kūrimas, o labiau turimų stiprinimas ir palaikymas. Seni žmonės skiriasi savo požiūriu į šeimą. Taip pat vyresniame amžiuje svarbiau emocinis intymumas nei naujos žinios. Konsultuojant vyresnio amžiaus žmones beveik visada yra svarbi mirties tema. Galima skatinti klientą permąstyti savo gyvenimą, išreikšti su mirtimi susijusias baimes.

Su specifinėmis problemomis susiduria ir pats psichoterapeutas. Senų žmonių emocines išraiškas interpretuoti yra žymiai sunkiau. Dirbant su senais žmonėmis žymiai greičiau įvyksta kontrperkėlimas, nes seno žmogaus problemos lengvai randa atsaką paties terapeuto gyvenime. Todėl dirbti gali būti emociškai sunku.

Vis dėlto seni žmonės žymiai rečiau nei jauni yra nukreipiami psichoterapijai, net jei patys nori ir ieško pagalbos. Seni žmonės gana dažnai susiduria su nuostata, kad į juos nebeverta „investuoti”. Tyrimai rodo, kad gydytojai deda mažiau pastangų gydydami senus žmones, nei gydydami jaunus. Tačiau ši nuostata nėra teisinga. Tyrimai rodo, jog psichoterapija nėra mažiau efektyvi dirbant su senais žmonėmis. Tai tiesiog specifinis klientų kontingentas, su kuriuo dirbti gali būti nepaprastai įdomu.

Gyvenimas namuose ar globos įstaigose?

Lietuvoje namuose gyvena apie 95 proc. senolių. Dauguma jų patys rūpinasi savimi ar sulaukia pagalbos iš artimųjų. Jei reikia senoliai gali gauti įvairią lankomąją slaugą. Pavyzdžiui, maistas ant ratų, socialinio darbuotojo paslaugos, kurių teikimu rūpinasi savivaldybė. Vis dėlto paslaugų paketas dažniausiai neapima psichologinių senų žmonių poreikių. Ypač vieniši jaučiasi senoliai, kurių vaikai gyvena toli, o draugų ratas vis retėja.

Sprendimas persikelti gyventi į globos namus ar perkelti artimą žmogų į globos namus beveik visada yra labai sunkus. Seniems žmonėms jis dažnai lengvesnis nei vaikams, nes jie jaučia, kaip silpsta jų jėgos rūpintis buitimi, nesinori būti našta savo vaikams ar kištis į jų šeimyninį gyvenimą, vilioja galimybė būti tarp žmonių. Tuo tarpu vaikams tėvų noras gyventi senelių namuose dažnai yra tarsi priekaištas, kad jie nesugeba jais pasirūpinti. Tai gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, dėl kaltės jausmo ir pykčio, vaikai nustoja bendrauti su tėvais. Tačiau daugeliu atveju senolio apgyvendinimas globos namuose teigiamai veikia visą šeimą, suartina žmones, nes nebelieka didžiosios dalies fizinių ir psichologinių stresorių. Apsisprendimo periodu gali padėti psichologas, kuris gali padėti visiems šeimos nariams išreikšti savo poreikius ir baimes.

Vis dėlto gyvenimas globos namuose gali ir neigiamai paveikti seną žmogų, nes mažinamas asmens autonomiškumas, didinama priklausomybė, mažėja fizinis aktyvumas. Dažnai globos namai „persistengia” besirūpindami ir neskatina pačių senolių aktyvumo. Dar vienas neigiamas veiksnys – kadangi senelių namuose didelė senų žmonių koncentracija, čia ypač dažnai susiduriama su mirtimi. Globos namuose didesnis depresijos procentas. Daugelyje globos namų taip pat yra personalo problema – jie neturi tinkamo išsilavinimo, gauna žemus atlyginimus, persidirba Visi šie veiksniai neskatina pagarbaus ir profesionalaus elgesio su senais žmonėmis, dėl ko jie gali patirti nepagarbą ar net smurtą. Todėl psichologas senelių namuose galėtų būti labai naudingas, tiek dirbant su jų gyventojais, tiek personalu.

Apibendrinant šią temą dar kartą norisi pabrėžti, kad senatvė yra natūralus ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo etapas. Jis turi savų rūpesčių ir nusivylimų, tačiau taip pat ir savo išmintį ir galimybes. Užbaigsiu vėl A.Kepinskio mintimis iš straipsnio “Gyvenimo ritmas” (2008):

Senatvė neišvengiama: kuo daugiau su ja kovoji, kuo sunkiau akceptuoji jos faktą, tuo aštresne forma ji reiškiasi. Ir staiga pamatai paradoksaliai apgaulingą reiškinį: žmonės, kurie savo senatvę sutinka nedarydami iš jos problemos, atrodo jaunesni už tuos, kurie stengiasi bet kokia kaina išlaikyti savo jaunystę (380 psl.).

Iris

Aistė Pranckevičienė — Tue, 11 Nov 2008 07:58:55 +0000

Iris yra 2001 metais režisieriaus Richard Eyre sukurtas filmas apie žymios airių kilmės rašytojos Iris Murdoch ir jos vyro John Bayley gyvenimą. Filmas paremtas J.Bayley atsiminimų knyga „Elegija Iris”.

Šis filmas galėtų būti tinkamas dviems klinikinės psichologijos temos. Iš vienos pusės, tai filmas apie senatvę ir Alzheimerio ligą, tačiau, kita vertus, filme svarbi ne tik liga, bet ir buvimas šalia sergančio žmogaus. Todėl siūlau šį filmą būtent temai apie gyvenimą kartu su psichikos liga sergančiu žmogumi.

Filmas Iris yra sudarytas tarsi iš dviejų pjūvių. Pirmasis pasakoja apie Iris ir John jaunystę (vaidina Kate Winslet ir Hugh Bennevill), jų pažintį, sudėtingus santykius, Iris pirmąsias publikacijas. Antroji plotmė – liūdnas pasakojimas apie senatvę, kai Iris suserga Alzheimerio liga (vaidina Judi Dench ir Jim Broadbent). Šioje siužetinėje linijoje rodoma, kaip liga keičia asmenį – talentinga, gyvybinga, temperamentinga Iris virsta bejėge, pasimetusia, nebegalinti ne tik rašyti, bet net ir kalbėti, būtybe. Tai ypač sunku ištverti jos vyrui, visą gyvenimą pragyvenusiame šalia ryškios ir už jį stipresnės žmonos. John charakteryje atskleisti daugumos su psichikos liga susidūrusių žmonių jausmai – bandymas ligą paneigti, su ja kovoti, sunkumas priimti besikeičiančią žmoną ir šeimos vaidmenis, ambivalencija, pyktis, kaltė, fizinis nuovargis, nesaugumas, liūdesys ir galiausiai kapituliacija prieš ligą, kurią lydi savotiškas susitaikymas.

Vienoje recenzijoje filmas buvo apibūdintas kaip angliškai lėtas ir pilkas. Aš su tuo nesutikčiau. Juk filmo spalvos yra ne tik kino juostoje, bet ir jausmuose, kuriuos filmas palieka.

Pagalba psichikos ligomis sergančiųjų artimiesiems

Aistė Pranckevičienė — Mon, 10 Nov 2008 09:46:40 +0000

Psichikos ligos veikia ne vien patį sergantį asmenį, bet taip pat su juo gyvenančius artimuosius, draugus, globėjus. Todėl svarbu į psichikos sutrikimus žvelgti ne vien iš sergančiojo, bet taip pat iš artimųjų pozicijos, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos reikia sergančiam asmeniui ir jo šeimai. Apie šeimą svarbu kalbėti dėl dviejų priežasčių:

Nepalanki šeimos aplinka skatina psichikos ligų atkryčius. Taigi padėdami šeimai, mes padedama ligoniui.
Artimieji patys patiria gana didelį stresą, artimojo liga keičia jų gyvenimo kokybę, todėl svarbu suvokti artimųjų poreikius, jei mes tikimės jų pagalbos ir bendradarbiavimo.

Atrodytų, kad artimieji patys turėtų ieškoti pagalbos ir palaikymo. Tačiau dažniausiai taip nėra, nes visuomenėje yra gausu klaidingų įsitikinimų, kurie artimuosius sulaiko nuo pagalbos ieškojimo. Štai tokių klaidingų įsitikinimų pavyzdžiai:

Psichikos ligos užtraukia gėdą visai šeimai;
Psichikos liga yra bausmė už netinkamą elgesį, gyvenimo būdą ar auklėjimą;
Pagalba sergančiam yra neįmanoma (psichikos ligos nepagydomos);

Tačiau dažnai artimieji nesikreipia ir dėl to, kad paprasčiausiai nežino apie psichosocialinės pagalbos sau galimybes arba yra per daug susirūpinę, kaip padėti sergančiajam, užmiršdami save.

Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu

Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu skirstomi į bendruosius ir specifinius. Bendrieji yra panašūs daugeliui psichikos liga sergančių artimųjų, jie dar skirstomi į objektyvius ir subjektyvius sunkumus. Specifiniai sunkumai priklauso nuo to, kas iš šeimos narių serga: vaikas, tėvas / motina, sutuoktinis ir t.t.

Objektyvūs sunkumai dažniausiai yra susiję su materialiniais praradimais: mažėja sergančio asmens indėlis į namų ūkį (pavyzdžiui, sergantis depresija asmuo nepadeda tvarkytis), mažėja pajamos, kyla finansinės problemos (ilgi nedarbingumai ar iš viso prarastas darbas); didėja išlaidos gydymui. Tačiau materialūs praradimai nėra svarbiausias negatyvus veiksnys veikiantis šeimą. Viena pagrindinių objektyvių problemų – besikeičianti santykių kokybė šeimoje. Šeimos nariam dažnai sunku priimti besikeičiantį sergančio asmens elgesį. Ligonio buvimas šeimoje kelia pastovią emocinę įtampą. Prarandama nemaža dalis socialinių kontaktų dėl neigiamo visuomenės požiūrio į psichikos ligomis sergančius žmones. Pastovus stresas dažnai sukelia artimųjų fizinės ir psichikos sveikatos pablogėjimą.

Subjektyvūs sunkumai yra susiję su neigiamais jausmais ir požiūrio į sergantį šeimos narį keitimųsi. Dažniausiai artimieji išgyvena stiprius jausmus: kaltę, stresą, gėdą, pyktį, depresiją, baimę, nerimą, pasimetimą. Artimojo psichikos liga beveik visada sukelia stiprų sielvartas ir suvokimą, jog kažkas labai reikšmingo yra prarasta. Kodėl psichikos liga sukelia tokius stiprius neigiamus jausmus artimiesiems? Neigiami jausmai gali kilti dėl klaidingas pačios ligos interpretavimo ir sergančio asmens kaltinimo dėl blogos elgesio kontrolės. Artimiesiems kartais atrodo, kad sergantis asmuo tiesiog tingi, tyčia blogai elgiasi ir t.t. Šiuo atveju atmetama pati liga. Tačiau net tuomet, kai artimieji supranta, kad jų brangus žmogus serga, kyla daug emocinių sunkumų, nes jiems dažniausiai trūksta informacijos ir žinių, kaip bendrauti ir padėti sergančiam šeimos nariui; bijomasi neprognozuojamo sergančio asmens elgesio; vargina nežinomybė dėl ateities. Kartais tiesiog fiziškai sunku ištverti artimojo būsenos pablogėjimus, dėl kurių artimieji negali patenkinti savo būtinų poreikių (pvz., išsimiegoti). Taip pat keičiasi šeimos vaidmenys (vyras tampa priklausomas ir reikalingos globos), artimiesiems kyla klausimų, kaip jiems toliau gyventi savo įprastą gyvenimą (pvz.: Ar aš galiu leisti sau pramogauti, važiuoti ilsėtis?).

Taigi psichikos liga sukelia šeimos krizę ir reikalauja, kad visi šeimos nariai iš naujo prisitaikytų prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Tačiau ne viskas yra taip blogai, tyrimai rodo, kad:

Rūpinimasis ir sunkumų įveikimas gali stiprinti globėjų vidinę stiprybę ir atsparumą sunkumams;
Gali padėti sutvirtinti šeimos ryšius;
Didina supratingumą ir toleranciją kitų žmonių atžvilgiu;
Skatina asmenybės augimą, naujų vertybių atradimą, didina gyvenimo prasmės jausmą; (Chen ir Greenberg, 2004)

Taigi psichikos liga gali būti šeimos tragedija, tačiau taip pat siūlo galimybes augti emociškai ir dvasiškai.

Tėvų, kurių vaikai serga psichikos liga, patiriami sunkumai

Tėvai dažniausiai ypač jautriai reaguoja į vaiko ligą. Suprasti tėvų jausmus svarbu, nes artimųjų patiriami neigiami jausmai ir noras jų išvengti dažnai yra ta priežastis, dėl ko artimuosius sunku įtraukti į gydymą ar pagalbos grupes. Tėvų dažniausiai patiriami neigiami jausmai yra:

Kaltė, kad vaikas susirgo, jausmas, kad jie yra blogi tėvai;
Sielvartas ir nusivylimas, kad vaikas nepateisina tėvų lūkesčių. Tai gali kelti ambivalentiškus jausmus – pyktį, nusivylimą, panieką, nuvertinimą, nerimą, perdėtą globą;
Bejėgiškumo jausmas, ypač kai vaiko būklė sunki, reikalinga stacionarinis gydymas ir institucinė globa;
Silpstanti tėvų fizinė sveikata ar psichologiniai ištekliai skatina pasyvumą, atsitraukimą, norą iš viso atsiriboti nuo sergančio vaiko;

Ypač nepalankioje situacijoje yra mamos. Mamos patiria žymiai didesnį visuomenės spaudimą, dėl vaiko ligos greičiau praranda socialinius ryšius nei tėvai. Mamos dažniausiai daugiau laiko skiria vaiko priežiūrai, dėl to patiria daugiau neigiamų emocijų ir įtakų. Moterys būdamos fiziškai silpnesnės, dažnai jaučiasi nesaugios, jei sergančiam vaikui būdingas agresyvumas ar įtūžis.

Vaikų patiriami sunkumai gyvenant su psichikos liga sergančiais tėvais

Pastoviai patiriamas stresas gali neigiamai paveikti vaiko emocinį ir socialinį vystymąsi, dažnai daro įtaką vaiko kontaktams su bendraamžiais ir mokymosi rezultatams. Vaikų raidą trikdo tai, kad vaikas per anksti priverstas tapti suaugusiuoju – globoti sergantį tėvą, jaunesnius brolius ar seseris, tvarkyti buitį. Tai skatina vaiką atsisakyti savo veiklos ir poreikių, pavyzdžiui pomėgių, mokyklos, laisvalaikio. Greta šių objektyvių sunkumų išgyvenama emocinė įtampa, kurią kelia baimė susirgti pačiam, baimė tapatintis su sergančiu tėvu, kas gali daryti neigiamą įtaką vaiko asmenybės brendimui. Vaikai ypač yra pažeidžiami atstūmimo ir stigmos, gali susilaukti bendraamžių patyčių.

Tačiau yra duomenų, kad daugelis vaikų pajėgtų susidoroti su neigiama psichikos ligos įtaka, jei jaustų didesnį socialinį palaikymą; daugiau žinotų apie pačią ligą; galėtų atviriau kalbėtis apie savo išgyvenimus su bendraamžiais ir turėtų su kuo pasidalinti objektyvia globos našta. Taigi vaikui galima padėti, jei tik jo sunkumai ne bus ignoruojami.

Sutuoktinių patiriami sunkumai

Be jau aptartų objektyvių ir subjektyvių sunkumų, psichikos liga sergančiųjų sutuoktiniai susiduria su tam tikrom visuomenės nuostatomis gyvenimo su sergančiu žmogumi atžvilgiu. Jei tėvai ar vaikai yra susieti su sergančiuoju neišvengiamu ryšiu, tai santuokinis ryšis tokios neišvengiamybės neturi. Todėl sutuoktiniui dažnai kyla dilema, likti ar pasitraukti. Šią vidinę kovą lydi stiprūs prieštaringi jausmai:

Nusivylimas, gyvenimo planų žlugimo jausmas;
Pyktis ligoniui, jo artimiesiems, likimui, noras, kad tai niekada nebūtų įvykę;
Ambivalencija, nes daugeliu atveju su ligoniu sieja teigiami prisiminimai, jausmai, vaikai;
Patiriamas pažeminimas ir visuomenės atstūmimas, kurio artimasis jaučiasi nenusipelnęs;
Kaltė palikti sergantį žmogų;

Slepiami šie jausmai gali bloginti santykius tarp šeimos narių, didinti atsiribojimą;

Šeimų, kuriose gyvena psichikos liga sergantis asmuo, tipai (Leggatt, 2000).

Šeimos skirtingai reaguoja į psichikos ligą. Pagal reagavimo būdus šeimas galima suskirstyti į tam tikrus tipus. Žinant šeimos tipą galima lengviau numatyti, kokius sunkumus ši šeima patirs bei numatyti galimas pagalbos kryptis.

Ieškantys pagalbos - tai šeimos, kurios aktyviai domisi savo šeimos nario sveikatos būkle, siekia suprasti ligos priežastis, gydymo alternatyvas, aktyviai dalyvauti gydymo procese. Problemos, kurias patiria tokia šeima – neadekvatus sergančio asmens savęs suvokimas, nenoras bendradarbiauti; konfidencialumas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurio patys gydytojai negali pakankamai su šeima bendradarbiauti. Šios problemos sukelia bejėgiškumo jausmą, todėl labai svarbu palaikyti tokios šeimos narius ir jų iniciatyvumą.
Globėjai – tokie šeimos nariai emocionaliai įsitraukia į ligonio gyvenimą, rūpinasi jo dienos režimu, vaistais, perima atsakomybę už daugelį sergančio asmens gyvenimo sričių. Problemos – perdėta globa mažina paties sergančio asmens savarankiškumą bei motyvaciją kažko siekti. Hipergloba dažnai gali gilinti konfliktus tarp šeimos narių, didina sergančio asmens norą protestuoti, maištauti. Nesidalindami atsakomybe šios šeimos nariai patys greitai pervargsta ir išsenka. Dirbant su tokia šeima labai svarbu akcentuoti sergančiojo stiprybes, galimybes. Padėti jiems dalintis atsakomybe ir deleguoti įgaliojimus.
Saugi grupė - šeimos nariai šeimą suprantą kaip vienintelę saugią terpę, kurioje psichikos liga sergantis asmuo gali funkcionuoti. Problemos susijusios su tokia šeimos pozicija – ribojami ir neskatinami paties sergančio asmens socialiniai kontaktai. Taip pat ne visada atitinka šeimos narių ir sergančio asmens poreikiai ir interesai, supratimas, kas yra svarbu. Kaip ir globojančios šeimos atveju, tokią šeimą reikia skatinti daugiau pasitikėti sergančiu žmogumi.
Namų ūkio prižiūrėtojai - tai šeimos, kuriose emociniai ryšiai yra praktiškai nutrūkę; šeimos nariai privalomai prižiūri psichikos liga sergantį asmenį, rūpinasi jo buitimi. Dar blogesnis tipas konfliktiška šeima (Solomon ir kt., 2005)- tai šeimos, kuriose ligoniui už netinkamą elgesį keršijama, priekaištaujama, tyčiojamasi. Problemos, kurios kyla tokiose šeimose – gilesnio įsitaukimo į ligonio gyvenimą vengimas sukelia artimųjų emocinį ir fizinį išsekimą, skatina kauptis neigiamas emocijas. Neigiamos emocijos šeimoje skatina ligų atkryčius, blogina eigą, kas sukelia dar didesnius konfliktus. Tokioje šeimoje sergantis asmuo jaučiasi vienišas. Pasiekti, kad tokios šeimos bendradarbiautų yra sudėtinga. Čia reikia šeimos švietimo, kartais šeimos terapijos, o kartais naudingesnis yra ligonio atskyrimas nuo šeimos.

Ilgą laiką stebint šeimas, kurios sėkmingai “tvarkosi” su psichikos liga, buvo pabandyta išskirti kelis esminius tokių šeimų požymius. Tokios šeimos priima psichikos ligą ir jos iš kylančius sunkumus kaip neišvengiamą realybę, o nestengia ją paneigti ar nuo jos pabėgti. Tokios šeimos kelia realistinius reikalavimus psichikos liga sergančiam asmeniui ir sau. Sėkmingos šeimos turi daug pozityviųjų psichikos sveikatos išteklių – išsaugo optimizmą, viltį ir humorą. O taip pat gerą socialinį palaikymą, išsaugo pakankamą socialinio palaikymo ratą.

Pagalbos šeimai principai

Pagalba šeimai turi būti kompleksiška ir apimti pagalbą ligoniui, šeimos edukaciją, krizių įveikimo mokymą, kasdieninių gyvenimo įgūdžių, gyvenant su ligoniu mokymą, socialinę pagalbą ir t.t. Trumpai aptarsiu kiekvieną iš šių aspektų.

Dėmesys sergančiam asmeniui. Gerėjanti ar stabili sergančio asmens būsena padeda subalansuoti šeimos santykius, todėl svarbu siekti, kad ligonio būklė būti stabili. Paties sergančiojo iniciatyvumas, atvirumas, noras gerinti kontaktą, gebėjimas priimti savo ligą ir gyventi su tam tikru nežinomybės lygiu gali padėti šeimai lengviau priimti ligą ir įsitraukti į pagalbą.

Šeimos narių mokymas ir įtraukimas į gydymą. Šeimos narių mokymas turi užtikrinti, kad šeimos nariai gautų kuo daugiau informacijos apie artimojo ligą, jos priežastis, eigą, gydymo metodus. Esminiai dalykai, ką artimieji turi žinoti ir tikrai suprasti yra:

Informacija apie ligą, jos kilmę, eigą, pasekmes. Tikslas – padėti artimiesiems kaip galima daugiau sužinoti apie ligą, o tai gali padėti įveikti neigiamas emocijas ir skatinti aktyvumą.
- Svarbu akcentuoti biologines ligos priežastis, nes tai padeda sumažinti kaltės jausmus;
- Teikti informaciją apie simptomus, kad artimojo elgesys nebūtų interpretuojamas kaip tinginystė, apsimetinėjimas;
- Ilgalaikio gydymo ir kantrybės siekiant gydymo rezultatų aptarimas;
- Akcentuoti, ką sergantis asmuo gali, o ko ne, kad būtų keliami realūs lūkesčiai;
- Informuoti, kuo šeimos nariai gali būti naudingi;
- Suteikti galimybė klausti, kad šeimos nariai galėtų išreikšti savo abejones, nerimą, neaiškumą.
Informacija apie medikamentus ir gydymo alternatyvas. Tikslas – užsitikrinti gerą komunikaciją apie medikamentų poveikį ir vartojimą, bei papildomą palaikymą užtikrinant gydymo nurodymų laikymąsi.
- Reikia aptarti šalutinius vaistų poveikius;
- Būtinybę vartoti vaistus reguliariai;
- Kelių vaistų vartojimą vienu metu;
- Alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą kartu su psichotropiniais vaistais;
- Gydymo atsako sekimą;
Informacija apie ligos atkryčio požymius ir būtinybę gydymą pradėti ar koreguoti kuo anksčiau. Tikslas – užtikrinti, kad pablogėjimo metu gydymas būtų pradėtas kaip galima anksčiau.
- Aptarti simptomus, kurie rodo, kad būsena blogėja. Dažnai pablogėjimas būna panašus į prieš tai buvusį ligos epizodą;
- Dažniausi šizofrenijos atkryčio pranašai: sutrikęs miegas, didėjant socialinė izoliacija, didėjantis įtarumas, mažėjantis rūpinimasis savimi, dirglumas ar agresija, suvelta nenuosekli kalba, “dingimai” ir kt.
- Jei pastebimi bet kurie iš atkryčio požymių, reikia kaip galima greičiau susisiekti su gydytoju.
Informacija, kaip reaguoti krizinių situacijų metu. Tikslas – greitas sergančio asmens patekimas pas specialistą ir neigiamų pasekmių išvengimas.
- Gydytojo ir pagalbos tarnybų telefonai;
- Artimiausia ligoninė;
- Artimų žmonių sąrašas, kurie galėtų padėti krizės atveju;
- Elgesio instrukcijos ūmaus psichozės epizodo metu;
- Patarimai, kaip artimąjį įkalbėti kreiptis į gydytoją: leisti pasirinkti laiką, kad lydėtų asmuo, kuriuo labiausiai pasitiki, kreiptis į gydytoją, kuriuo labiausiai pasitiki;
- Akcentuoti specifinius simptomus, kurie santykinai neutralūs, tačiau reikalauja gydymo (pvz.: miego sutrikimai).

Patarimų, kaip reaguoti krizių metu yra gausu internete. Pavyzdžiui, 10 patarimų susidūrus su šizofrenijos krize (World Fellowship for Schizophrenia and Allied Disorders)

Nesiginčyti ir nebandyti įrodinėti, kad artimojo baimės ar įsitikinimai psichozės metu yra klaidingi;
Atsiminti, kad pats psichozės ištiktas asmuo dažnai yra išsigandęs savo patyrimo ir kontrolės praradimo;
Nerodyti savo susierzinimo ir pykčio;
Nešaukti;
Nenaudoti sarkazmo;
Pašalinti visus įmanomus dirgiklius (išjungti TV, muziką, ryškų apšvietimą, uždaryti langus ir t.t.);
Pasistengti, kad nebūtų pašalinių žmonių;
Vengti tiesioginio akių kontakto;
Vengti lietimo;
Atsisėsti ir paprašyti atsisėsti artimąjį;

Socialinė pagalba šeimai. Tikslas – objektyvios ligos naštos palengvinimas. Labai svarbu bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, nes jie gali sutiekti:

Informacijos apie galimą finansinę paramą, socialines paslaugas, nevyriausybines organizacijas;
Socialinė pagalba turėtų būti nukreipta ne tik į tiesiogiai su ligą susijusias problemas, įjungiama mokykla, bendruomenė;
Informacija apie institucinės globos galimybes, dokumentų tvarkymas, jei sergančio asmens globa namuose per sudėtinga ar kelia grėsmę kitiems šeimos nariams.

Psichologinė pagalba šeimai. Tikslas – pirmos emocinės reakcijos į ligą ir neigimo įveikimas. Psichikos liga sukelia krizę šeimoje, todėl pirma reikia padėti ją išgyventi ir priimti:

Mažinti norą neigti problemą ar nuo jos atsiriboti;
Suteikti galimybę išreikšti savo jausmus, abejones, nerimą, kaltę;
Suteikti emocinį palaikymą;
Skatinti viltį ir konstruktyvų mąstymą;

Daugelį neigiamų išgyvenimų gali padėti įveikti savitarpio pagalbos grupės – būtų idealu, jei tokios grupės veiktų prie visų psichikos sveikatos priežiūros centrų. Jei neįmanoma tiesiogiai dalyvauti savitarpo pagalbos grupių veikloje, galima paskatinti bent dalyvavimą forumuose. Pavyzdžiui, psichikos liga sergančiųjų artimųjų forumas www.protnamis.lt

Pagalba planuojant kasdienį gyvenimą su psichikos liga sergančiu asmeniu. Tikslas – ligos atkryčių prevencija, gyvenimo kokybės ir socialinės integracijos didinimas. Planuojant gyvenimą su psichikos liga sergančiu asmeniu, svarbu apsvarstyti kelias gyvenimo sritis:

Struktūruotos ir saugios šeimos aplinkos kūrimas;
- Stabilumo akcentavimas;
- Geros emocinės atmosferos šeimoje svarba;
- Bendravimo įgūdžių ir konfliktų sprendimo mokymas;
Mokymas prisiimti tinkamą atsakomybės laipsnį už sergančio šeimos nario sveikatos būklę ar jos blogėjimą;
- Padėti sergančiam šeimos nariui kelti realistinius tikslus ir jų siekti;
- Būtinybė skatinti sergančio asmens savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi;
- Pastebėti ir pasidžiaugti kiekvienu teigiamu pokyčiu;
- Nepalūžti, jei nepaisant visų pastangų artimojo būklė pablogėja;
Socialinių kontaktų kūrimas;
- Artimojo liga nėra priežastis atsiriboti;
- Svarbu turėti bent vieną artimą žmogų, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti, kuris galėtų suteikti palaikymą;
- Artimųjų socialinio aktyvumo skatinimas;
Priklausomybės nuo sergančio asmens mažinimas;
- Būtinybė skirti laiko sau;
- Ieškojimas būdų, kurie padėtų išlikti pozityviam;
- Perdegimo sindromo prevencija;
Dėmesys artimųjų fizinei sveikatai;
- Miego kokybė;
- Fizinis aktyvumas;
- Mityba;
- Bendra sveikatos būklė;
Streso įveikos strategijų mokymas;
- Relaksacijos ir atsipalaidavimo technikų mokymas;
- Pagalba sau pačiam keliant realistinius tikslus, pagalba priimant savo ribotumą;

Nepaisant to, kokie struktūruoti šiame straipsnyje surašyti patarimai, realiai padėti artimiesiems yra labai sunku. Patys gydytojai ir psichologai dažnai vengia bendrauti su artimaisiais, nes tai papildomas streso šaltinis – mes ir taip patiriame pakankamai įtampos bendraudami su ligoniais, o čia dar vienas kelias pajusti savo bejėgiškumą ir ribotumą. Bendravimas su artimaisiais dažnai „bado akis” gydymo neefektyvumu, ryškiais šalutiniais poveikiais ar tuo, kad nepaisant tavo pastangų, rezultatų reikia laukti taip ilgai. Kita vertus, artimieji yra geriausi mūsų sąjungininkai norint padėti sunkiomis psichikos ligomis sergantiesm žmonėms. Todėl užbaigti šį rašinį norisi Emmy Van Deurzen žodžiais, linkinčiais drąsos, tiek artimiesiems, tiek psichologams:

Kai mes tampame pasirengę iššūkiams, krizėms ir vargams, tik tuomet mes iki galo atsiveriame patyrimui ir realybei. Kaip nebūtų keista, būtent tuomet, nepaisant visų stresų, nerimo ir rūpesčių, staiga atsiveria gyvenimo pilnatvė ir mes kaip niekad aiškiai pajuntame, kad gyventi yra verta… (Emmy van Deurzen, 2002)

Prozako karta (Prozac Nation)

Aistė Pranckevičienė — Tue, 04 Nov 2008 08:36:21 +0000

Prozac Nation sukurtas Elizabeth Wurtzel to paties pavadinimo autobiografinės knygos motyvais. Režisierius Erik Skjoldbjærg, pagrindinį vaidmenį atlieka Christina Ricci.

E.Wurtzel knyga yra gerokai žinomesnė nei filmas. 2001 metais sukurtas filmas niekada taip ir nebuvo išleistas JAV. Filmas susilaukė labai griežtos kritikos. Pavyzdžiui, Rotten Tomatoes puslapyje filmas gavo tik 27% gerų įvertinimų. Filmas labai stipriai kritikuojamas dėl prastos vaidybos, blankaus scenarijaus, perdėtos Prozac‘o reklamos, neišnaudotų galimybių, kurias siūlė knyga.

Iš tiesų, jei reiktų šį filmą rekomenduoti tiesiog žiūrėjimui, aš to nedaryčiau. Tačiau filmas vertingas klinikinės psichologijos temai. Filme gražiai atskleista ne tik depresija, bet ir po ja slypintis ribinis asmenybės sutrikimas su dramatiška nuotakų kaita, egoistišku, blogai valdomu elgesiu, polinkiu į priklausomybes. Puikiai iliustruoti sudėtingi tėvų-vaikų santykiai ir artimųjų nuovargis būti su depresiškais ir emociškai nestabiliais mylimaisiais.

Nuostabus protas (A Beautiful Mind)

Aistė Pranckevičienė — Tue, 04 Nov 2008 07:45:39 +0000

Nuostabus protas (A Beautiful Mind) – tai 2001 m. Ron Howard sukurtas filmas apie Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje John Forbes Nash gyvenimą. Filmas buvo pastatytas pagal to paties pavadinimo Sylvia Nasar knygą, kuri 1998 buvo nominuota Pulizer premijai. Pats filmas taip pat susilaukė gerų įvertinimų ir buvo apdovanotas keturiais Oskarais. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Russell Crowe ir Jenniffer Connelly.

Nepaisant bendro teigiamo filmo priėmimo, filmas vertinamas nevienareikšmiškai. Dalis kritikų filmą apibūdina tiesiog kaip sentimentalų, holividišką, „Oskarams skinti” sukurtą produktą. Filmas taip pat susilaukė rimtos kritikos, nes gana smarkiai nukrypsta nuo tikrosios J.F.Nash biografijos.

Pripažįstant šiuos trūkumus, man tai vis tiek vienas gražiausių filmų apie šizofreniją. Pirmiausia dėl to, kad liga čia palyginti nemistifikuojama, o tiesiog pasakojama sergančio žmogaus gyvenimo drama: susimaišiusi fantazija ir realybė, smunkantis darbingumas, blogėjantys tarpasmeniniai santykiai ir pastangos visa tai įveikti. Tai genijaus istorija ir jam buvo labai sunku. O kaip tuomet visa tai išgyvena paprastas žmogus?

Šizofrenija

Aistė Pranckevičienė — Fri, 31 Oct 2008 13:55:39 +0000

Pradėti šį rašinį norisi nuo A.Kepinski minčių. Savo knygoje „Gyvenimo ritmas” (2008) jis rašo:

Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).

Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems.

Šizofrenijai yra būdingas žymus kognityvinių procesų ir emocijų sutrikimas, kuris veikia daugelį žmogaus veiklų: kalba, mąstymą, suvokimą, nuotaiką ir savęs suvokimą. Šizofrenija dažnai yra lydima psichozinių simptomų, tokių kaip haliucinacijos, klaidingų įsitikinimų, kliedėjimo idėjų. Tačiau svarbu atsiminti, kad šizofrenija nėra nei „suskilusi asmenybė”, nei „daugybinė asmenybė”, šizofrenija sergantys žmonės nėra pastoviai sutrikę ar nepajėgūs mąstyti.

Šizofrenijos požymiai paprastai skirstomi į pozityvius ir negatyvius. Pozityvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sutrikimais. Sakant paprastai, tai atsiradęs neįprastas elgesys ar potyriai. Pozityviesiems simptomams priskiriama:

Kliedėjimo idėjos
Haliucinacijos
Kalbos ir mąstymo dezorganizacija
Sutrikęs tikslingas elgesys
Katatoninis elgesys
Kiti simptomai: derealizacija, dezorganizacija, somatiniai skundai

Negatyvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sumažėjimu ar išnykimu. Negatyviesiems simptomams priskiriama:

Blankus afektas – sumažėjęs emocinių išgyvenimų intensyvumas ir spektras;
Alogija – kalbos skurdumas, kalbos sklandumo ir produktyvumo praradimas, minčių sulėtėjimas ar išnykimas;
Abulija – valingo, į tikslą nukreipto elgesio susilpnėjimas;

Negatyvūs simptomai gana dažnai išlieka tuo metu, kai nėra aktyvių pozityviųjų simptomų. Negatyviuosius simptomus sunkiau ir įvertinti, nes jie nėra tiek išskirtiniai ir ryškūs, kaip pozityvieji.

Šizofrenijai būdingi ir kiti požymiai, kurie nėra specifiški vien šizofrenijai. Tai – interesų sumažėjimas, negalėjimas džiaugtis, miego sutrikimai, valgymo sutrikimai, pablogėjusi nuotaika, dirglumas, dėmesio problemos.

Šizofrenijai dažnai būdingi ir specifiniai kognityviniai sutrikimai. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad būtent kognityviniai sunkumai yra svarbiausias šizofrenijos požymis, lemiantis ligą. Neuroanatominės ir neuropsichologinės studijos rodo, kad šizofrenija yra susijusi su pakitimais galvos smegenų kaktinėje skirtyje, dėl ko sutrinka darbinė atmintis, dėmesio selektyvumas, sugebėjimas spręsti problemas, įsisavinti naują informaciją ar atlikti kasdieninius darbus. Dažniausiai sutinkamos kognityvinės problemos yra:

Sutrikęs informacijos apdorojimas
Sutrikęs sugebėjimas apibendrinti
Sutrikęs sugebėjimas planuoti ir tikslingai veikti
Sumažėjęs kognityvinis lankstumas
Pablogėjęs dėmesys
Pablogėjusi atmintis
Sutrikęs vaizdinės informacijos apdorojimas

Tačiau kognityviniai sunkumai yra labai individualūs, gali kisti gydymo eigoje, o taip pat priklauso nuo gydymo medikamentais.

Šizofrenijos paplitimas

Įvairių studijų duomenimis šizofrenija serga apie 1% populiacijos. Sutrikimas dažniausiai prasideda jauno suaugusiojo amžiuje, apie 20-uosius metus. Prieš prasidedant sutrikimui paprastai stebimi ankstyvieji požymiai, tokie kaip sumažėjęs socialinis bendravimas ir izoliacija, sumažėję interesai, neįprastas elgesys, sumažėjęs funkcionavimo efektyvumas įvairiose srityse.

Moterys dažniausiai suserga vėliau nei vyrai, joms labiau būdingi išreikšti emociniai simptomai bei geresnė gydymo prognozė. Moterys dažniau suserga menopauzės laikotarpiu, ir manoma, kad tai lemia sumažėjęs estrogenų kiekis.

Ankstyva ligos pradžia (iki 25 metų) yra susijusi su lėtesniu simptomų vystymųsi, labiau išreikštais negatyviais simptomais ir labiau išreikštomis neuropsichologinėmis problemomis. Ankstyva pradžia dažnai lemia tai, kad nepasiekiami svarbūs suaugusiojo amžiaus tarpsnio tikslai: išsimokslinimas, karjera, nesukuriami artimi socialiniai ryšiai. Jei sutrikimas prasideda vėliau, žmogus dažniausiai jau būna spėjęs labiau įsitvirtinti aplinkoje ir tai jam padeda sėkmingiau kovoti su liga.

Šizofrenijos ryšys su kitais sutrikimais

Sergančiųjų šizofrenija mirtingumas yra didesnis nei bendrojoje populiacijoje. Sergantieji šizofrenija pasižymi didesne savižudybės rizika, o taip pat didesniu mirtingumu nuo somatinių ligų. Dažniausiai paplitusios: aukštas kraujospūdis – 34,1%, diabetas – 14,9%, lytiniu keliu plintančios ligos – 10%. Šizofrenija taip pat dažnai susijusi su alkoholizmu ir narkotinių medžiagų vartojimu. 48% psichoaktyviomis medžiagomis piktnaudžiaujančių asmenų yra sergantieji šizofrenija.

Šizofrenijos eiga

Šizofrenijos eiga yra labai individuali. Manoma, kad tai lemia pačio sutrikimo heterogeniškumas, biologinis ir genetinis polinkis, neurokognityvinio sutrikimo lygis, sociokultūriniai faktoriai, asmenybė ir socialinė aplinka. Didžioji dauguma sergančiųjų šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus ir pagerėjimus ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka beveik pastovus daugelį metų. Pastoviai sergantys išlieka apie 10% sergančiųjų.

Daugelis sergančiųjų patiria bent vieną atkrytį po pirmojo psichozės epizodo. Tačiau laikui bėgant nemaža dalis sergančiųjų išmoksta įveikti sunkius simptomus ir jų įtaka kasdieniniam gyvenimui sumažėja. Todėl pirmieji susirgimo metai dažnai yra sunkesni nei sekantieji.

Faktoriai, kurie veikia šizofrenijos eigą:

Laipsniška šizofrenijos pradžia ir iš karto nesuteikta pagalba padidina riziką, kad ligos epizodai truks ilgesnį laiką.
Asmens orientacija ir motyvacija
Šeimos įtaka – pacientai daug dažniau atkrenta, jei šeima, kurio gyvena pacientas yra kritiška ir priešiška. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šeima yra kalta dėl blogos paciento sveikatos. Tačiau svarbi pati sąveika tarp šeimos narių, šeimos narių palaikymas yra svarbus saugantis faktorius.

Nepaisant gana didelio pagerėjimo gydymo eigoje, dauguma sergančiųjų niekada nepasiekia funkcionavimo lygio, kuris buvo iki sutrikimo. Visiškai pasveiksta apie pusę sergančiųjų. Pasveikimas gana stipriai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Geriausių rezultatų apsiekiama bendruomene grįstosios reabilitacijos programose.

Šizofrenijos etiologija

Priežastys, dėl ko susergama šizofrenija nėra pilnai žinomos. Šiuo metu manoma, kad šizofreniją lemia daugelio veiksnių sąveika.

Biologiniai veiksniai. Šeimos, dvynių ir įvaikinimo studijos beveik vienareikšmiškai patvirtina genų įtaką šizofrenijai vystytis. Artimiausieji šizofrenija sergančiųjų artimieji turi maždaug 10 kartų didesnę tikimybę susirgti šizofrenija nei bendroji populiacija. Tačiau nėra tiksliai identifikuoti genai, kurie lemia šizofrenijos paveldėjimą. Tiriant identiškus dvynius, buvo nustatyta, kad maždaug 40% identiškų dvynių šizofrenija nesuserga. Tai rodo, kad ne vien genai lemia ligos vystymąsi.

Su šizofrenija taip pat siejami biologiniai pakitimai smegenyse. Manoma, jog svarbiausi yra pakitimai atskirų smegenų dalių ryšiuose, o ne lokaliose dalyse.

Šizofrenijos riziką didina nepalankūs veiksniai ir stresoriai nėštumo metu bei ankstyvojo vystymosi problemos. Dažniausiai minimi: mamos skurdas, depresija, gripas, rezus faktoriaus nesuderinamumas, karo veiksmai, mažas naujagimio svoris, komplikacijos gimdymo metu, centrinės nervų sistemos infekcijos. Taigi, ne tik biologiniai veiksniai įtakoja elgesį ir patyrimą, bet ir patyrimas įtakoja biologiją.

Tačiau biologinis požiūris yra kritikuojamas, nes tyrimai rodo, jog 90% sergančiųjų šizofrenija neturi sergančių artimųjų. Tik 10 – 16% didžiausios rizikos vaikų (kurių abu tėvai serga šizofrenija) taip pat suserga.Padidintos rizikos vaikai nebūtinai suserga būtent šizofrenija, bet gali susirgti kitais psichikos sutrikimais.

Psichosocialiniai veiksniai. Tyrimai rodo, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą genetinę tikimybę susirgti šizofrenija, kuri gali būti nuo labai mažos iki labai didelės. Tačiau ne visi žmonės suserga, o kartais suserga tie, kurių rizika lyg neurėtų būti labai didelė. Manoma, kad čia įtakos turi aplinkos ir psichologiniai veiksniai. Svarbiausiems aplinkos veiksniams priskiriamas pastovus skurdas ir žemas socialinis statusas. Iš psichologinių veiksnių ypač svarbi santykių kokybė šeimoje. Šizofrenijos riziką didina tarpasmeninio bendravimo stoka, o taip pat negatyvus ar priešiškas santykis tarp šeimos narių. Negatyvios šeimos atmosferos pavyzdžiu gali būti šeimos, kuriose vyrauja dvigubi ryšiai. Dvigubais ryšiais (double bind) vadinamas bendravimo stilius, kuriame informacija, perduodama įvairiomis komunikavimo priemonėmis ( kalba, mimika, intonacija, gestais), prieštarauja viena kitai (pavyzdžiui, mušu tave, nes myliu). Taip pat tai gali būti susiję su vaiko atstūmimo jausmu, kai nepriklausomai nuo to, ką vaikas daro, jam sakoma, kad jis daro neteisingai. Rizikos veiksniu taip pat laikomas sutrikęs bendravimas tarp visų šeimos narių, mažas supratimas ir informacijos perdavimo netikslumai. Tokie sunkumai dažnai kyla konfliktų ir skyrybų metu. Šizofrenijos atkryčius skatina daug ir aktyviai reiškiamų negatyvių emocijų, negatyvus emocinis klimatas, smurtas, kritiškumas.

Šizofrenijos gydymas

Optimalus šizofrenijos gydymas paprastai apima tam tikra gydymą antipsichotiniais medikamentais bei psichosocialines intervencijas. Psichosocialinės intervencijos apima palaikomąją psichoterapiją, šeimos psichoedukaciją, psichosocialinę ir darbinę reabilitacija. Sėkmingai reabilitacijai būtinai reikalinga tarpdisciplininė specialistų komanda. Ūmios gydymo fazės metu svarbesni yra medikamentai, kurie padeda asmeniui priimti psichosocialinę pagalbą. Pagerėjimo metu vaistai padeda palaikyti būseną, o psichosocialinės intervencijos yra labiau nukreiptos į gyvenimo kokybės gerinimą. Psichosocialinės pagalba ypač svarbi tiems pacientams, kurie blogai toleruoja ar negali vartoti medikamentų.

Biologiniai šizofrenijos gydymo metodai

Šokai. Apie 1930-uosius metus gydymui buvo naudojamos insulininės komos, tačiau dėl didelės procedūros rizikos jos buvo atsisakyta. Vietoj jos imta naudoti elektrotraukulinė terapija, tačiau jos efektas yra tik minimalus.

Psichochirurgija. 1935 m. psichiatras Moniz pristatė lobotomijos procedūrą, kurios metu suardomi ryšiai tarp kaktinių galvos smegenų skilčių ir žemesniųjų galvos smegenų centrų. Dažniausiai buvo taikomas agresyviems pacientams. Apie 1950-uosius metus kilo stipri diskusija dėl šalutinio tokio gydymo efekto – žymių kognityvinių sutrikimų, pasyvumo, blankumo. Šiuo metu uždrausta daugelyje šalių.

Medikamentai. Pagrindiniai vaistai psichozei gydyti -neuroleptikai. Taip pat gali būti skiriami antidepresantai, nuotaikos lygintojai, trankviliantai. Tyrimai rodo, jog vartojant medikamentus, pozityvieji šizofrenijos simptomai sumažėja maždaug 70% pacientų, lyginant su 25% placebo grupėje. Paprastai pagerėjimo pasiekiama per 5-10 gydymo savaičių, žymiam pagerėjimui pasiekti reikia dar dvigubai tiek laiko. Didžiausias gydymo neuroleptikais trūkumas: ryškūs šalutiniai poveikiai. Patys sunkiausi yra ekstrapiramidiniai simptomai, tokie kaip ūmi distonija, parkinsonizmas ir diskinezija. Kiti šalutiniai poveikiai, tokie kaip dėmesio problemos, mieguistumas, sutrikusi rega, burnos džiūvimas, viduriavimas dažniausiai būna pirmas kelias vaisto vartojimo savaites ir išnyksta, kai asmuo prie vaisto adaptuojasi. Šalutiniai poveikiai pasireiškia maždaug 40% pacientų. 5-25% pacientų yra visiškai ar dalinai rezistentiški gydymui.

Psichosocialinės intervencijos

Giluminė psichoterapija. Šizofrenijos atveju naudingiausios yra terapijos, kurios orientuotos į praktinių gyvenimo įgūdžių ugdymą ir problemų sprendimą. Tuo tarpu psichodinaminės krypties psichoterapijos gali būti potencialiai žalinga ir nėra rekomenduojama.

Socialinių įgūdžių ugdymo programos. Socialinių įgūdžių ugdymo programose mokoma elgesio tarpasmeninėse situacijose: aptarti gydymą su gydytoju, planuoti išlaidas, eiti į darbo interviu. Naudojami vaidmenų žaidimai, grupės, modeliavimas, teigiamas paskatinimas.

Psichoterapija po stacionarinio gydymo – tai terapija, kuri daugiausia dėmesio skiria problemoms, kurios būna pacientui grįžus iš ligoninės, įveikti. Susitikimų metu mokoma atpažinti atkryčio požymius, spręsti tarpasmeninius sunkumus, mažinti streso lygį. Taip pat mokoma relaksacijos technikų, emocijų kontrolės. Siekiama suteikti emocinį palaikymą, kelti realius gyvenimo tikslus.

Reatribucinė terapija – kognityvinės psichoterapijos kryptis, kurioje mokoma sumažinti katastrofišką mąstymą, tikrinti kliedėjimo idėjų pagrįstumą. Tačiau metodas tinkamas labai mažai daliai pacientų.

Atvejų vadyba. Programa pradėta 1977 m. JAV, NIMH iniciatyva, kad būtų užtikrintas pagalbos prieinamumas bendruomenėje gyvenantiems šizofrenija sergantiems žmonėms.Atvejo vadybininkas – specialistas, kuris atlieka savotišką jungiamąjį vaidmenį tarp sergančiojo ir medicininę ar psichologinę pagalbą teikiančių institucijų. Pagrindinis tikslas – padėti žmogui gyventi kaip galima savarankiškiau, išvengti stacionarinio gydymo ir stacionarinės globos.

Aktyvaus gydymo bendruomenėje komandos. Tai paslauga, kuri dažniausiai teikiama asmenims, kurie yra dažnai arba ilgai hospitalizuojami psichiatrijos skyriuose ar ligoninėse (pavyzdžiui, praleidžia ligoninėse 180 ir daugiau dienų per metus). Tarpdisciplinine 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kuri yra visiškai atsakinga už konkretų ligonį (gydymą medikamentais, psichologinę, socialinę pagalbą). Gydymas vyksta paciento, o ne klinikinėje (ligonine, PSC) aplinkoje ir pagalba teikiam tol, kol jos reikia, ištisą parą, visus metus. Komanda aktyviai įtraukia pacientą į gydymą (lanko namuose ir pan.). Kadangi daug bendraujama, pagalba yra individualizuota, atitinkanti paciento poreikius, kompleksinė, nuosekli ir lanksti. Nors šis pagalbos būdas atrodo labai brangus ir utopiškas, tyrimai rodo, kad jis materialiai atsiperka. Didžiausi aktyvaus gydymo bendruomenėje privalumai yra šie:

Mažesnis hospitalizacijų skaičius
Trumpesnė hospitalizacijų trukmė
Pacientai ilgiau išlieka savarankiški
Trumpiau būna bedarbiai
Geresnė gyvenimo kokybė
Mažėja savižudybės rizika ir agresyvumas
Išlieka geresni socialiniai įgūdžiai
Sutaupoma lėšų lyginant su institucine globa

Vis dėlto reikia apgailestauti, kad bendruomeninės pagalbos idėjos labai sunkiai randa savo vietą Lietuvoje ir vis dar dominuoja tradicinis gydymas.

Apibendrinat šį rašinį vėl norisi cituoti kelias Kepinski (2008) mintis. Jis rašo:

Nors ligonio išgyvenimai ir labiausiai skirtųsi nuo vidutinių ir būtų nepaprastai keisti, nevalia prisiimti teisėjo pozicijos. Kai bus pripažinta, kad jie yra vienas iš daugelio nors ir retų būdų matyti pasaulį ir gyvenimą tame pasaulyje, kuris, nors ir nepaprastas ir dažnai ligoniui kenksmingas, vis dėlto atskleidžia neregėtą žmogaus prigimties turtingumą ir, peržengdamas įprastines ribas, leidžia mums tą prigimtį geriau pažinti… (370psl.)

Papildydama Kepinski, aš dar pridurčiau, kad darbas su šizofrenija sergančiais žmonėmis dažnai padeda pajusti ne tik prigimties turtingumą, ypatingai jautrų būties išgyvenimą, bet ir neįtikėtinas sveikimo, atsparumo, išeičių galimybes.

Literatūra:

Davidonienė, O., Šurkutė, V. Geriau pažinkime ligas: šizofrenija. Sveikatos ir medicinos informacijos agentūra, Kaunas: 2007.
Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008.

Asmenybės sutrikimai

Aistė Pranckevičienė — Mon, 27 Oct 2008 08:45:15 +0000

Asmenybė – tai konkrečiam žmogui būdingos mąstymo, elgesio ir jausmų tendencijos, kurios lemia gan stabilius būdus, kuriais bendraujama su kitais žmonėmis bei reaguojama į gyvenimo iššūkius.

Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės:

Ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, paprastai apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir susijęs su asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais.
Santykinai stabilus.
Prasideda vėlyvoje vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi suaugusiojo amžiuje.
Ilgainiui pačiam asmeniui ima kelti distresą.

DSM-IV ir TLK- 10 asmenybės sutrikimų skirstymas šiek tiek skiriasi, todėl žemiau pateikiu lentelę, kurioje sugretinti abiejų klasifikacijų skiriami asmenybės sutrikimai.

DSM-IV	TLK-10
Paranoidinis	Paranoidinis
Šizoidinis	Šizoidinis
Šizotipinis	Klasifikuojamas prie šizofrenijų
Ribinis	Emociškai nestabilus: impulsyvus, ribinis.
Histrioninis	Histrioninis
Narcistinis	Kiti specifiniai asmenybės sutrikimai
Antisocialus	Asocialus
Priklausomas	Priklausomas
Vengiantis	Nerimastingas
Obsesinis-kompulsinis	Anankastinis

Diagnozuojat asmenybės sutrikimą, vienas iš pagrindinių reikalavimų yra sutrikusio elgesio stabilumas. Tačiau realiai ne visi asmenybės sutrikimai tokiu stabilumu pasižymi. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad stebint asmenis, kuriems buvo nustatyti asmenybės sutrikimai metus laiko, koreliacija tarp diagnozės metų pradžioje ir pabaigoje įvairiems sutrikimams labai skiriasi, o kai kuriems yra labai žema. Stabiliausia kategorija yra asocialus asmenybės sutrikimas, koreliacija- 0,84; vidutinės koreliacijos nustatytos paranoidiniam – 0,57 ir ribiniam – 0,56 sutrikimams; tuo tarpu kitų asmenybės sutrikimų diagnozės stabilumas yra žemas: vengiantis – 0,41; histrioninis – 0,40; narcistinis – 0,32; priklausomas – 0,15.

Kita problema, susijusi su asmenybės sutrikimų diagnostika yra aukštas komorbidiškumas su kitais psichikos sutrikimais: nuotaikos, nerimo, priklausomybėmis. Kartais sunku diferencijuoti ar asmenybės pokyčiai yra kitos ligos padariniai ar priežastys. Taip pat daugelis žmonių atitinka daugiau nei vieną asmenybės sutrikimo kategoriją, todėl neaišku, kiek diagnozės specifiškos.

Bendrai asmenybės sutrikimai klasifikuojami į tris pagrindines grupes, pagal dominuojantį elgesį.

A grupė: paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantis bruožas yra keistumas ir neįprastumas;
B grupė: asocialus, emociškai nestabilus, histrioninis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra dramatizmas, emocionalumas, nepastovumas;
C grupė: nerimastingas, priklausomas, anankastinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra nerimastingumas ir baimingumas.

Paranoidinio ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimai

Paranoidinio tipo asmenybei yra būdingas perdėtas jautrumas nesėkmės ir trukdymams bei polinkis įvykius aiškinti nerealiomis, paslėptomis priežastimis. Būdingas padidėjęs įtarumas ir grėsmės jausmas. Tokie asmenys jaučiasi svarbiais, yra karingi, pavydūs, atkakliai gina savo teises, gali būti priešiški, agresyvūs. Paranoidinis sutrikimas būdingas maždaug 2 proc. populiacijos, dažniau vyrams.

Šizoidiniu tipo asmenybės vieni pagrindinių bruožų yra uždarumas ir šaltumas. Šie žmonės mėgsta būti vieni, daug laiko praleidžia savo fantazijose ir apmąstymuose, turi mažai socialinių kontaktų, nesiekia intymumo, pasižymi žemu seksualiniu potraukiu. Išoriškai dažnai atrodo šalti, nesugebantys reikšti jausmų, abejingi pagyrimui ir kritikai ir bendrai mažai jautrūs socialinėms normoms, nekonvencionalūs. Šizoidinis sutrikimas būdingas taip pat maždaug 2 proc. populiacijos, tik šiek tiek dažniau vyrams.

Apie šių sutrikimų priežastis mažai žinoma. Manoma, kad šie sutrikimai turi daug sąsajų su šizofrenija, fiksuojamas panašūs pakitimai smegenų aktyvume. Tai tarsi lengvos šizofrenijos formos. Taip pat šie sutrikimai žymiai labiau būdingi šizofrenija sergančiųjų artimiesiems, nei bendrai populiacijai, kas vėl patvirtina galimą bendrą šių sutrikimų kilmę.

Išmokimo teorijos atstovai teigia, kad nepasitikėjimo ir nesaugumo gali būti išmokstama. Pavyzdžiui, paranoiškumas yra būdingesnis specifinėms žmonių grupėms, turintiems negatyvią patirtį: kaliniams, seniems žmonėms, emigrantams. Tačiau ne visi žmonės, turintys negatyvią patirtį serga asmenybės sutrikimais.

Pagalbos galimybės ir gydymo prognozės yra geresnės šizoidiniu asmenybės sutrikimo atveju. Paranoidinio sutrikimo atveju yra labai sunku sukurti terapinį kontaktą. Asmeuo dažniausiai yra nekritiškas savo įtarumui, pagalbos dažniausiai kreipiamasi dėl kitų problemų – nuotaikos sutrikimų, krizių, patologinio pavydo. Paranoidiniam sutrikimui gydyti dažniausiai naudojama kognityvinė terapija, kuri padeda atpažinti klaidingus įsitikinimus. Tačiau nėra įrodymų, kad kokia nors terapijos forma tikrai padeda. Tik 11 proc. terapeutų patys tiki, kad jų konsultavimas gali kažkuo padėti.

Šizoidinio sutrikimo atveju pagrindiniu terapijos objektu dažniausiai būna socialiniai santykiai, mokomasi emocijų išraiškos ir empatijos. Čia ypač efektyvi grupinė terapija, gali būti naudojamos socialinių įgūdžių ugdymo grupės, vaidmenų žaidimai.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas

Emociškai nestabiliam asmenybės sutrikimui būdingas perdėtas emocionalumas, kuris pasireiškia nepakankama impulsų kontrole (pavyzdžiui, pykčio ar agresijos priepuoliai, kurių asmuo negali sukontroliuoti, nors paskui jaučiasi kaltas). Asmenybei būdingas neaiškus savęs suvokimas, nuolatinis tuštumos jausmas, vidinių vertybių stoka (neaišku, kas aš esu, ko aš noriu). Dėl impulsyvių poelgių dažnai išgyvenamos emocinės krizės (pavyzdžiui, pakartotinai įsitraukiama į nesėkmingus santykius), kurias dažnai lydi save žalojantis elgesys ar suicidiniai bandymai.

Skiriami du emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo tipai:

Impulsyvus tipas: dominuoja emocijų nestabilumas ir bloga impulsų kontrolė.
Ribinis tipas: dominuoja emocinis nestabilumas ir sutrikęs savęs suvokimas.

Emociškai nestabilus asmenybės tipas būdingas maždaug 1 proc. populiacijos. Dažniau moterims. Manoma, kad sutrikimas yra susijęs tiek su biologiniais, tiek su psichologiniais veiksniais. Kalbant apie biologines priežastis, stebimas sutrikimo pasikartojimas šeimos kartose. Tačiau manoma, kad paveldimas ne tiek pats emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, kiek polinkis neurotiškumui. Taip pat tiriant emociškai nestabiliaus asmenybės tipo sutrikimu sergančių žmonių smegenų aktyvumą, buvo nustatyti galvos smegenų kaktinių skilčių aktyvumo, bei amygdalos (migdolo) aktyvumo pokyčiai, kas vėlgi rodo objektyvias sutrikimo priežastis.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas siejamas ir su negatyvia ankstyvąja patirtimi. Manoma, kad esminis veiksnys čia yra nepastovi tėvų globa, dėl kurios asmenybė auga nesaugi. Naudojamas “skilimo” gynybos mechanizmas, dėl kurio pasaulis matomas tik kaip juodas arba baltas, elgesys ir emocinės reakcijos darosi kraštutinės.

Pagalba emociškai nestabilaus tipo asmenybei yra sudėtinga, nes nestabilus elgesys, kraštutiniai vertinimai labai apsunkina psichoterapijos procesą. Vieną akimirką asmuo gali būti labai motyvuotas gydymuisi, žavėtis psichologu, tačiau vos pajutęs nesaugumą psichoterapiją gali visiškai nuvertinti ir ją mesti. Daugelis šiuo sutrikimu sergančių žmonių turi ilgametę nesėkmingo gydymosi patirtį. Todėl ypač ribinis sutrikimas apibūdinamas kaip psichoterapeuto košmaras, dėl didelio nepastovumo, nuotaikų svyravimo, nuvertinimo, savižudybės rizikos.

Šiuo metu vienu efektyviausiu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų gydymo metodų yra laikoma dialektinė elgesio terapija. Šios terapijos metu bandoma padėti įveikti įvairius situacinius stresus, mokoma atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas. Mokoma problemų sprendimo įgūdžių, kartais – nereagavimo įgūdžių, taip pat pasitikėjimo savo paties jausmais ir žiniomis.

Histrioninio tipo asmenybės sutrikimas

Vienas ryškiausių histrioninės asmenybės bruožų yra dėmesio siekimas. Dėmesio siekiama perdėtai rūpinantis savo fiziniu patrauklumu, koketavimu, teatrališku, ryškiu elgesiu, polinkiu į dramatizaciją ir perdėtą emocijų raišką. Emocijos labilios, greitai kinta, iš tikro per daug neprisiriša, vengia intymumo. Asmenybė vaikiška, egocentriška, manipuliuojanti. Lengvai pasiduoda įtaigai.

Šis sutrikimas būdingas maždaug 2% populiacijos, dažniau moterims ir išsiskyrusiems žmonėms. Aukštas komorbidiškumas su depresija ir somatinėmis ligomis.

Histrioninio sutrikimo etiologija mažai tyrinėta. Manoma, kad gali būti labiau būdinga žmonėms, kurių šeimose buvo prieštaringa nuostata į seksualumą: seksas- tabu, apie jį nekalbama, tačiau tuo pat metu tėvų elgesys rodo, kad tai kažkas gero ir trokštamo.

Būtent nuo histrioninio sutrikimo gydymo prasidėjo psichoterapija apskritai. Pirmosios Freudo pacientės buvo šio sutrikimo bruožų turinčios moterys. Tačiau nors įvairios psichoterapijos siūlo pagalba šiuo sutrikimu sergantiems žmonėms, nėra įrodymų, kad tai būtų labai efektyvu. Histrioninu sutrikimu sergantis asmuo gali savotiškai prisitaikyti prie psichoterapeuto, kad jam įtiktų ir gautų jo dėmesį, tačiau pasiekti tikrų terapinių pokyčių yra labai sunku. Elgesio terapija siekiama keisti dėmesio siekimo elgesį. Giluminės terapijos siekia atskleisti probleminius santykius, kurie slypi po demonstratyviu elgesiu. Dažnai manipuliavimu, seksualumu, emocinių krizių demonstravimu siekiama gauti tam tikrą naudą. Terapijoje bandoma parodyti ilgalaikes tokių manipuliacijų pasekmes, aptarti tikruosius poreikius ir norus. Tačiau tai yra sudėtinga, nes histioninio sutrikimo bruožų turintys klientai dažniausiai vengia akistatos su savimi.

Asocialus asmenybės sutrikimas

Ryškiausias asocialaus asmenybės sutrikimo bruožas yra laužantis įprastas socialines normas elgesys. Dažniausiai tai yra susiję su įvairiomis nusikalstamomis veiklomis, agresija, smurtu, neatsakingu elgesiu. Šie žmonės lengvai bendrauja, tačiau šis bendravimas daugiau vartotojiškas. Iš tikro jie gana abejingi kitų žmonių jausmams. Išskirtinis bruožas – kaltės jausmo nebuvimas ir nemokėjimas mokytis iš savo paties klaidų, o ypač bausmių. Dėl savo netinkamo elgesio kaltinta kitus ir racionaliai pasiteisina. Sumažėjęs pavojaus jausmas, didelis įspūdžių ir adrenalino poreikis.

Šis asmenybės sutrikimas būdingas 3 proc. vyrų ir 1 proc. moterų. Manoma, kad sutrikimui vystytis turi įtakos biologiniai veiksniai, tokie kaip paveldimumas, žemas nerimo slenkstis, aukštas impulsyvumo lygis. Tačiau ne mažiau svarbios ir psichosocialinės priežastys. Žymiai didesnis asocialaus asmenybės sutrikimo procentas yra tarp žemo socialinio statuso žmonių, taip pat šeimose, kuriose vaikai patiria smurtą. Sutrikimas siejamas ir su auklėjimo klaidomis, t.y. tėvų silpnumu ir nesugebėjimu perduoti disciplinos ir socialinių normų. Vaikas neišauga iš visagalybės jausmo, ir neišugdo jautrumo kitų jausmams ir poreikiams.

Psichologinė pagalba asocialaus asmenybės sutrikimo atveju yra sudėtinga, nes didelė dalis klientų yra nekritiški, patys nemano, kad turi problemų, linkę atsakomybę perkelti kitiems. Terapinis kontaktas labai sunkus, nes visą laiką bando manipuliuoti. Manoma, kad psichoterapija retai būna sėkminga, net jei bandoma padėti jau vaikystėje.

Dirbant su vaikais daugiau orientuojamasi į tėvus, ir jų tėvystės įgūdžių ugdymą, mokoma skatinti tinkamą ir ignoruoti netinkamą vaiko elgesį, aiškia nustatyti ir išlaikyti ribas. Suaugusiems rekomenduotinas socialinių įgūdžių ugdymas, mokymas valdyti agresiją, šeimos sistemos stiprinimas.

Nerimastingo (vengiančio) tipo asmenybės sutrikimas

Kaip jau galima spėti iš sutrikimo pavadinimo, esminiai šio sutrikimo bruožai yra nerimavimas ir vengimas. Asmenims būdingas pastovus būgštavimo, kad atsitiks kažkas blogo, ir įtampos jausmas. Dažniausiai ryškus nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas, tvirtai tikima, kad esu blogesnis už kitus. Sunku užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius, nes bijoma būti atstumtam ar sukritikuotam. Iracionaliai siekiama garantijų, kad esi mėgstamas ir nebūsi atstumtas. Kai tokių garantijų nėra, vengiama veiklų, kuriose svarbūs santykiai. Kartais dėl poreikio jaustis fiziškai saugiu iš viso gana smarkiai ribojamas gyvenimo būdas. Išoriškai gali atrodyti panašus į šizoidiniu tipo asmenybę, tačiau uždarumą lemia ne žemas poreikis bendrauti, o baimė ir nerimas.

Tai vienas iš dažniausių asmenybės sutrikimų. Nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas apie 5 proc. populiacijos. Dažnai būna lydinti depresija ar socialinė fobija. Dėl panašumo su socialine fobija kartais tiesiog laikoma sunkiu socialinės fobijos variantu. Tikrosios sutrikimo priežastys nėra žinomos, tačiau sutrikimą bandoma aiškinti išmoktu vaiko nesaugumu, nes stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose.

Lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, šio sutrikimo gydymo prognozės yra geros. Efektyvios įvairios elgesio terapijos, nukreiptos į nerimo mažinimą ir socialinių įgūdžių ugdymą. Tinka metodai, naudojami socialinei fobijai mažinti, pvz., sisteminis nujautrinimas, vaidmenų žaidimai.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimui būdingas stiprus bejėgiškumo jausmas ir noras perleisti visą atsakomybę už savo gyvenimą kitiems žmonėms. Šie žmonės jaučia diskomfortą, kai reikia pabūti vieniems ir bijo, kad nesugebės savimi pasirūpinti. Be kitų pagalbos negali priimti net elementarių sprendimų, skatina, kad kiti žmonės už juos nuspręstų. Pergyvena, kad gali būti palikti ir netekti globos. Dėl to yra pasirengę atsisakyti savo pačių poreikių, kad tik įtiktų asmeniui, nuo kurio yra priklausomi. Atsakoma kelti net ir tikrai pagrįstus reikalavimus.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 1,5 proc. populiacijos ir priklauso nuo kultūrinių tradicijų (pvz.: Japonijoje dažnesnis). Dažniau sutinkamas tarp moterų, taip pat greičiausiai dėl auklėjimo įtakos. Komorbidiškas su kitais asmenybės sutrikimais: ribiniu, šizoidiniu, histrioniniu ir vengiančiu, o taip pat depresija, nerimo sutrikimais, valgymo sutrikimais.

Vystymuisi svarbesnės psichologinės priežastys. Manoma, kad sutrikimas gali būti susijęs su per daug globojančiais ar autoritariškais tėvais, kurie neleidžia vaikui išugdyti savo paties vertės ir veiksmingumo jausmo. Taip pat gali būti susijęs su nesaugiu prieraišumo vaikystėje.

Priklausomo tipo asmenybės gydymas yra sudėtingas, nes terapijoje jie lygiai taip pat yra linkę prisirišti, tapti priklausomais nuo psichoterapeuto, reikia pastangų, kad jie prisiimtų atsakomybę už terapijos eigą. Terapijoje siekiama mokyti klientą savarankiškai priimti sprendimus. Dažniausiai tokios terapijos yra ilgos, nors nėra žinoma, kuri terapija yra tikrai efektyvi šio sutrikimo gydymui.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas

Jei reikėtų išskirti vieną esminį anankastinės asmenybės bruožą, tai būtų tobulumo siekimas. Šie žmonės perdėtai susirūpinę taisyklėmis ir tvarka, labai sąžiningi ir skrupulingi, dažniausiai pedantiški, griežtai besilaikantys socialinių normų. Sau keliami labai aukšti reikalavimai. Kartais perfekcionizmo lygis gali būti toks didelis, kad tai trukdo užbaigti užduotis. Tokie pat reikalavimai keliami ir kitiems, todėl kitais labai sunku pasitikėti, beveik neįmanoma deleguoti darbų, būdingas nesugebėjimas leisti kitiems tvarkyti reikalus. Šie asmenybės bruožai rigidiški, asmenys sunkiai keičia ir koreguoja savo nuostatas. Po visu šiuo perfekcionizmu ir skrupulingumu slepiasi gana didelis nerimo jausmas, abejonės, padidintas atsargumas. Dažniausiai žmonės skundžiasi varginančiomis įkyriomis mintimis ar potraukiais.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 2 proc. populiacijos. Komorbidiškas su vengiančio tipo asmenybės sutrikimu. Savo nusiskundimais panašus į obsesinį – kompulsinį sutrikimą. Ryšys tarp šių sutrikimų yra nustatytas, tačiau nėra labai stiprus.

Anankastinio sutrikimo etiologija yra mažai žinoma. Psichodinaminė kryptis akcentuoja kontrolės praradimo baimę, kurią bandoma hiperkompensuoti. Dažnai yra būdingas labai trapus savo vertės jausmas, didelis jautrumas kritikai. Perfekcionizmas padeda užbėgti už akių situacijoms, kuriose kiltų grėsmė asmeninei vertei.

Apie psichologinės pagalbos efektyvumą anankastinio sutrikimo atveju yra mažai žinoma. Dažniausiai bandoma dirbti su baimėmis, kurios slypi po perdėta kontrole ir tvarkingumu. Tam gali padėti kognityvinė elgesio terapija. Mokoma atsipalaidavimo, minčių kontrolės, dėmesio nukreipimo.

Asmenybės sutrikimų psichoterapijos bendrosios gairės

Daugelis asmenybės sutrikimų turinčių žmonių pagalbos dažniausiai kreipiasi dėl kitų sutrikimų, todėl gydymo metu reikia kreipti dėmesį į abi problemas.
Lydintis asmenybės sutrikimas yra susijęs su blogesne prognoze kitų sutrikimų gydymui, todėl terapija turi būti intensyvesnė ir ilgesnė.
Medikamentinis gydymas gali būti įvairus, taip atsižvelgiama į asmenybės sutrikimą lydinčias ligas.
Mažai tikėtina, jog galima pilnai pakeisti asmenybės sutrikimą lemiančius bruožus. Daug realiau siekti, jog sutrikimas taptų specifišku bet adaptyviu elgesio stiliumi.
Galvojant apie prevencija svarbu siekti mažinti riziką šeimoje, atpažinti vaikus, kurie turi ankstyvuosius sutrikimo požymius ir kaip galima anksčiau pradėti gydymą.

Literatūra:

Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997.

Requiem svajonei (Requiem for a Dream)

Aistė Pranckevičienė — Mon, 20 Oct 2008 13:21:50 +0000

Requiem svajonei (Requiem for a Dream) – tai 2000 metais Darren Aronofsky sukurtas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ellen Burstyn, Jared Leta, Jennifer Connely ir Marlon Wayans. Filme gvildenama priklausomybės tema, atskleidžiamos įvairios jos formos ir pasekmės, todėl šis filmas dažnai lyginamas su kitais filmais apie narkotikus, tokiais kaip Traukinių žymėjimas (Trainspotting) ar Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas). Tačiau Requiem svajonei nėra vien filmas apie narkotikus. Kaip pabrėžia pats filmo režisierius, pagrindinis filmo tikslas – paskatinti žiūrovą susimąstyti apie priklausomybę apskritai: apie priklausomybę nuo televizoriaus, šokolado, prisiminimų, sekso, sėkmės. Filme naudojama metų laikų tema – vasara, ruduo, žiema – per kurią atsiskleidžia liūdnas priklausomybės progresas. Filmas išsiskiria specifiniu filmavimo ir montavimo stiliumi bei puikiu garso takeliu, kurie sudaro vientisą visumą ir dar labiau pabrėžia filmo tragiką.

Viename iš internetinių komentarų radau šį filmą apibūdintą kaip brutalų. Filmas brutalus ne savo vaizdu, bet savo perduodama žinia, nuo kurios žiūrovas beveik negali pabėgti jos neapmąstęs. Tai filmas, kurį labai sunku vertinti patinka/nepatinka kategorijomis. Kaip teigia kitas internetinis filmo komentatorius – tai filmas be cukraus priedų. Jis gali sukelti keistų potyrių skrandyje, bet tai verta patirti.

Priklausomybės

Aistė Pranckevičienė — Mon, 20 Oct 2008 12:46:43 +0000

Šios savaitės paskaitos yra skirtos priklausomybės temai. Man tai sudėtinga tema dėl kelių priežasčių. Pirmiausia priklausomybės gali būti įvairios (nuo kofeino iki kokaino), taigi jų pasekmės ir pagalbos būdai yra skirtingi. Sunku visa tai sutalpinti į vieną paskaitą.

Taip pat tai ta klientų kategorija, kuri bene dažniausiai priverčia pasijusti bejėgiškai. Mano supratimu, priklausomybės yra psichologo specializacijos reikalaujanti sritis ir bendrieji psichologinės pagalbos dėsningumai čia ne visada tinka.

Dar vienas aspektas – nuostatos į priklausomybėmis sergančius žmones. Narkotinių medžiagų vartojimas dažniausiai yra susijęs su daugybe neigiamų pasekmių: fizinės ir psichikos sveikatos problemomis, darbo praradimu; vaikų atėmimu, apribotomis tėvystės teisėmis; profesiniais apribojimais; baudomis ir įkalinimu; socialiniu atstūmimu. Įvairių narkotinių medžiagų vartojimas yra problema, į kurios įveikimą daug investuojama: politiniai sprendimai, socialinės paslaugos ir ištekliai, psichologinė ir medicinos pagalba. Nepaisant pastangų šiems žmonėms tikrai sunku padėti. Aktyvumas sukuria kontekstą, dėl kurio bendras požiūris į narkotines medžiagas vartojančius žmones yra neigiamas: mes bandom jums padėti, o jūs nedėkingi, nesistengiate ir t.t. . Tai lyg patvirtina nuostatą, kad jie patys kalti dėl savo problemų. Todėl prieš imantis dirbti priklausomybių srityje reikia savęs paties paklausti: ką aš manau apie priklausomus žmones?

Vienas iš svarbiausių klausimų priklausomybių psichologijoje – kas yra problema? Dalis narkotinių medžiagų yra legalios, jų vartojimas yra socialiai priimtinas. Kalbant apie patologiją skiriami du problemos lygmenys:

Probleminis vartojimas, kurį dažniausiai lydi neigiamos pasekmės darbe, šeimoje, įsipareigojimų nevykdymas. Vartojimas nesiliauja nepaisant neigiamų pasekmių.
Priklausomybė: didėja tolerancija medžiagai, atsiranda abstinencijos reiškiniai, mažėja dėmesys santykiams, darbui, visos pastangos skiriamos vartojamos medžiagos gavimui, nesiliaujama vartoti nepaisant psichologinių ar fizinės sveikatos problemų.

Įvairios priklausomybės yra gana paplitęs reiškinys. Manoma, kad jų turi apie 9,5% populiacijos, iš jų probleminis alkoholio vartojimas sudaro net 7,4%. Didžiausias narkotinių medžiagų vartojimo pikas yra paauglystėje ir jauno suaugusiojo amžiuje. Vyrai įvairias narkotines medžiagas naudoja dažniau nei moterys.

Nėra vienos teorijos, kuri gerai paaiškintų, kaip ir kodėl vystosi priklausomybės. Nuoseklus priklausomybių modelis teigia, kad priklausomybių vystymasis yra procesas, kuris prasideda nuo teigiamos nuostatos į vartojimą, eksperimentavimo, vėliau reguliaraus vartojimo, probleminio vartojimo, kurį lydi fizinė ir psichologinė priklausomybė. Tačiau šis modelis tinka ne visiems atvejams. Pvz.: tik 3,5% probleminių alkoholio vartotojų išvysto priklausomybę per 5 metus.

Manoma, kad su priklausomybėmis yra susiję biopsichosocialiniai veiksniai.

Socialiai priklausomybių veiksniai: bendraamžių ir tėvų įtaka; reklama; kultūrinės tradicijos; specifinių narkotinių medžiagų prieinamumas.
Psichologiniai priklausomybių veiksniai: noras pagerinti nuotaiką, sumažinti įtampą. Taip ugdomas vengiantis problemų sprendimo stilius. Priklausomybes skatina klaidingi įsitikinimai apie riziką ir vartojimo paplitimą. Asmenybiniai faktoriai – su narkotinių medžiagų vartojimu yra susijusi ilgalaikė pablogėjusi nuotaika, įspūdžių ir teigiamų išgyvenimų poreikis, aukštas nerimo lygis, agresyvumas, dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas, asocialus ir ribiniais asmenybės sutrikimai.
Biologiniai priklausomybių veiksniai: genetinis polinkis stebimas alkoholio vartojime, kofeino vartojime, rūkyme, kanabiodų vartojime ir narkotinių medžiagų vartojime apskritai. Priklausomybės vystymasis priklauso nuo biologinės organizmo tolerancijos narkotinei medžiagai. Dėl gentiškai determinuotų medžiagų apytakos ypatumų tam tikros etninės grupės yra labiau pažeidžiamos.

Toliau trumpai pristatysiu pagrindines narkotikų grupes. Šis pristatymas nėra išsamus. Daugiau informacijos galima rasti internete, pavyzdžiui:

Probleminis alkoholio vartojimas ir priklausomybė

Alkoholis yra legalus ir socialiai priimtinas narkotikas. Taigi kyla klausimas, koks alkoholio vartojimas yra “normalus”? Per dieną rekomenduojama išgerti ne daugiau kaip 2-3 standartinius alkoholio vienetus (SAV) vyrams ir 1 SAV moterims. SAV (jame yra 10 g alkoholio) sudaro: skardinė įprasto alaus (330 g) arba 40 g stiprių gėrimų, arba 1 taurė vyno, arba 1 taurelė likerio arba aperityvo. Skiriami 4 alkoholį vartojančių žmonių tipai:

Mažos rizikos grupė – žmonės, išgeriantys mažiau nei 1-2 SAV per dieną ir negeria daugiau nei 3-4 SAV švenčių metu bei negeria padidėjusios rizikos laikotarpiu (vairuodami transporto priemonę, nėštumo metu);
Rizikos grupė – tai žmonės, kuriems gali būti su alkoholio vartojimu susijusių problemų, pvz., traumų, nelaimingų atsitikimų, juos gali ištikti depresija.
Probleminiai vartotojai – žmonės, patyrę vieną ar daugiau su alkoholio vartojimu susijusių problemų, kurių spektras įvairus, pvz., trumpalaikis atminties praradimas ar darbo, šeimos netekimas.
Nuo alkoholio priklausomi žmonės – jų šeimose dažni kivirčai, skyrybos; nesugeba išlaikyti nuolatinės darbo vietos; pasikartojantys susidūrimai su teisėtvarka. Jie geria, nepaisydami sveikatos sutrikimų ir kai kuriais atvejais – fizinės priklausomybės.

Trumpalaikis ir ilgalaikis alkoholio poveikis. Su alkoholio poveikiu yra susiję daug lūkesčių. Visi žino posakius: „išgerti ant drąsos” ar tam, kad sumažinti stresą, alkoholis plečia kraujagysles, todėl mažina kraujospūdį, gerina miegą ir t.t. Šie įsitikinimai tik iš dalies teisingi. Iš tiesų, nedidelės alkoholio dozės mažina nerimą, didina socialumą, mažina įtampą, tačiau taip pat didina agresyvumą, didina seksualumą. Tačiau įdomu yra tai, kad tyrimai rodo, jog šis poveikis labiau priklauso nuo lūkesčių, t.y. geriančiojo įsitikinimo, kad pavartojus alkoholio taip turi būti, nei nuo realaus biologinio efekto. Didelės alkoholio dozės ir ilgalaikis jo vartojimas neigiamai veikia beveik visą organizmą, ypač virškinimo sistemą, širdies ir kraujagyslių sistemą, endokrininę sistemą, imunitetą. Alkoholio vartojimas mažina lytinį pajėgumą, skatina kepenų cirozės vystymąsi.

Alkoholio vartojimo pasekmės:

Alkoholinė psichozė. Gali išsivystyti kai alkoholio koncentracija kraujyje staigiai krenta (po kelių dienų intensyvaus gėrimo). Vystosi psichozė, dažnai būna nemalonios, gąsdinančios haliucinacijos (regos ar lytėjimo), fizinis sujaudinimas.
Daugybinis piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis. 80-85% problemų dėl alkoholio turinčių žmonių taip pat ir rūko. Šių medžiagų vartojimas kartu prailgina kiekvienos jų veikimą, o taip pat ir neigiamus poveikius. Alkoholis vartojamos kartu su raminamaisiais yra ypač pavojingas sveikatai derinys, ir gali tapti tyčinės ar netyčinės savižudybės priemone. Alkoholis vartojamas kartu su opiodų grupės narkotikais (pavyzdžiui, heroinu) padidina jautrumą jų poveikiui, todėl dozė, kuri jau pavojinga gyvybei sumažėja, ją sunku apskaičiuoti, gali mirtini perdozavimai.
Alkoholio naudojimas nėštumo metu gali sukelti persileidimą ar placentos atšokimą. Nėštumui pavojingos net labai nedidelės alkoholio dozės (daugiau nei 3SAV per savaitę). Alkoholis gali sukelti pavienius vaisiaus vystymosi sutrikimai arba vaisiaus alkoholinį sindromą, kuriam būdinga: vaisiaus augimo sulėtėjimas; centrinės nervų sistemos pažeidimai (nervų sistemos anomalijos, psichinės raidos sulėtėjimas, intelekto sutrikimai, smegenų formavimosi sutrikimai); veido deformacijos (siauri vokų plyšiai, pailgas veidas, suplokštėjęs viršutinis žandikaulis);

Alkoholizmo gydymas. Probleminio alkoholio vartojimo atveju kartais būna natūralus pasveikimas, kai žmogus liaujasi gerti be jokios pagalbos. Tokio pasveikimo stabilumas yra žymiai didesnis nei psichologinėmis ar medikamentinėmis intervencijomis pasiekto efekto stabilumas.Kitais atvejais tenka išbandyti daugelį gydymo būdų, ir labai retai pirmu kartu pasiekiamas stabilus rezultatas. Gydymo sėkmė labai priklauso nuo žmogaus motyvacijos. Dalis klientų kreipiasi pagalbos iš tikro dar nenorėdami keistis.

Stacionarinis alkoholizmo gydymas pradedamas nuo detoksikacijos (apie 1 mėn.). Abstinencijos metu būna nemalonūs pojūčiai: pulso, kraujo spaudimo svyravimai, drebulys, pykinimas, viduriavimas, prakaitavimas, galvos skausmai, nuotaikų kaita. Šie simptomai gali būti mažinami medikamentais, skiriami vitaminai, skysčiai, organizmo stiprinimas. Vėliau bandoma padėti žmogui suvaldyti potraukį gėrimui. Tai gali būti daroma ir medikamentų pagalba:

Sąlyginių refleksų terapija – formuojamas vėmimo refleksas alkoholio kvapui, skoniui ir vaizdui.
Sensibilizuojanti terapija – pavartojus alkoholį medikamentai sukelia savijautą primenančią panikos priepuolį.

Didžiausias stacionarinio gydymo privalumas yra tai, kad jis yra naudingas žmonėms, kurie neturi socialinio palaikymo ar gyvena nepalankioje aplinkoje, kuri trukdytų pokyčiams. Tačiau šis gydymo metodas kritikuojamas, kad tokio pat rezultato galima pasiekti per trumpesnį laikotarpį ir be stacionarizacijos, medikamentinis gydymas ne visada remiasi tikru noru keistis, todėl nemaža dalis pacientų atkrenta.

Psichoterapija yra efektyviausia po detoksikacijos. Jos tikslas – padėti žmogui nebegrįžti prie savo žalingų įpročių. Tam gali būti naudojami įvairūs terapiniai metodai. Pavyzdžiui, šeimos ar poros psichoterapija, nes gydymo rezultatas labiau priklauso ne nuo pradinės kliento būklės, o nuo sąlygų ir gyvenimo aplinkybių po detoksikacijos, todėl labai svarbus šeimos palaikymas ir šeimos problemų sprendimas; kognityvinė terapija, nes padeda geriau suprasti gėrimo priežastis ir rasti tinkamesnius problemų spendimo būdus, mažina vengimą. Šiuo metu naujesnė kryptis yra gėrimo valdymo programos, kurios siekia išmokyti klientą valdyti savo gėrimą ir nereikalauja visiškai mesti gerti. Mokoma gerti silpnus gėrimus, daryti tai lėtai, mokoma problemų sprendimo įgūdžių, adaptyviai reaguoti į situacijas, kuriose būtų prisigeriama. Akcentuojama asmeninė atsakomybė ir kontrolė. Tokio tipo intervencijos gali būti tiek grupinės, tiek individualios.

Haliucinogenai: marihuana, hašišas, LSD, Ecstasy ir kt.

Marihuana ir hašišas – tai iš kanapių gaunamos narkotinės medžiagos. Mažos dozės padeda atsipalaiduoti, lengviau bendrauti. Didesnės dozės sukelia emocijų kaitą, atminties sutrikimus, mintys darosi padrikos. Dar didesnės dozės gali sukelti haliucinacijas, paniką, stiprius neigiamus išgyvenimus. Kuo daugiau psichologinių sunkumų žmogus turi, tuo didesnė tikimybė, kad pojūčiai bus nemalonūs. Somatiniam efektui būdinga perštinčios akys, džiūstanti burna, padidėjęs apetitas, padidėjęs kraujospūdis, staigiai kylantis pulsas. Ilgalaikis marihuanos rūkymas stipriai pažeidžia plaučius, neigiamos poveikis plaučiams yra 5 kartus didesnis nei nikotino. Nors ilgai buvo manoma, kad marihuana nesukelia pripratimo, šiuo metu žinoma jog ji vis dėlto taip pat sukelia priklausomybę ir didėjančią toleranciją.

Viena didžiausių problemų su kanabioidais yra tai, kad sunku apskaičiuoti saugią jų dozę, nes poveikis pasireiškia po 0,5-1 val. Todėl dozės dažnai viršijamos, jos sutrikdo motoriką, dėmesį, atmintį, didėja nelaimingų atsitikimų rizika, nes neįvertinamos jų poveikis (pavyzdžiui sėdama vairuoti, ir tik kelionės metu narkotikai ima realiai veikti). Ilgiau vartojant atsiranda mokymosi problemos, taigi bendra nuomonė, kad marihuana yra santykinai saugus „koledžo” narkotikas, yra klaidinga.

Kiti populiarūs haliucinogenai yra įvairūs haliucinogeniniai grybai (Fly agaric, Liberty cap) ir LSD (Lizergininės rūgšties dietilamidas). Grybai gali būti vartojami džiovinti, verdami. LSD parduodamas spalvotais mažais lapeliais arba maišomas į tabletes. Haliucinogenų efektas priklauso nuo psichologinių veiksnių (lūkesčių, nuostatų, tikslo) ir dozės. Dažniausiai patiriama euforija ir haliucinacijos, kurios vadinamos magiškomis kelionėmis. Tačiau kelionė gali būti ir bloga, peraugti į panikos ataką ir stiprų stresą. Didžiausias neigiamas poveikis – vadinamieji grįžimai atgal flashbacks, kurie ištinka 15-30% vartojančių žmonių. Jiems būdinga tai, kad narkotikų poveikį primenant patirtis ištinka staiga, nevartojant haliucinogenų. Manoma, kad haliucinogenai sukelia fiziologinius pokyčius nervų sistemoje.

Populiariausias haliucinogenas šiuo metu yra Ecstasy, kuris savyje turi meskalino ir amfetamino. Ilgalaikis Ecstasy vartojimas turi neurotoksinį efektą, pažeidžia neuronų terminales, sutrinka mokymasis ir atmintis. Moterims tiek malonus, tiek neigiamas Ecstasy poveikis yra didesnis.

Sedatyvai – įvairūs opiodai ir sintetiniai raminamieji

Opiodais iš aguonų gaunamos narkotinės medžiagos. Sukelia euforiją, mieguistumą, sutrinka koordinacija, apima šilumos, kritimo pojūtis, 4-6val. išnyksta nerimas ir baimės. Labai greitai sukelia priklausomybę. Abstinencijos simptomai paprastai atsiranda praėjus 8 val. po paskutinės dozės. Jai būdingi raumenų skausmai, prakaitavimas, ašarojimas, savijauta panaši į gripą. Simptomai stiprėja, žmogus ima vemti, viduriuoti, nebegali miegoti. Abstinencijos simptomai praeina po 5-10 dienų.

Sintetiniai raminamieji dažniausiai yra receptiniai medikamentai. Jie atpalaiduoja raumenis, mažina nerimą, gerina nuotaiką. Abstinencija pasireiškia dažna nuotakų kaita, dirglumu, konfliktiškumu. Gali vystytis psichozės reiškiniai, traukuliai. Didelės dozės gali būti mirtinos. Ilgalaikis vartojimas pažeidžia smegenis.

Stimuliantai: kokainas, amfetaminas, kofeinas

Šios medžiagos didina nervų sistemos jautrumą ir motorinį aktyvumą, aktyvėja širdies veikla, gerėja nuotaika, energijos lygis, pasitikėjimas savimi. Didesnės dozės sukelia nervingumą, sumaištį, galvos skausmus, nemigą. Ilgą laiką vartojant atsiranda įtarumas, agresyvumas. Didelės dozės sukelia būseną panašią į šizofreniją. Priklausomybė vystosi labai greitai. Didėja įvairių somatinių ligų rizika, organizmo išsekimas. pradėjus vartoti anksti gali sutrikti fizinis brendimas.

Pagalba kitas narkotines medžiagas vartojantiems žmonėms

Žalos mažinimo programos. Žalos mažinimo programos siekia ne nutraukti vartojimą, o mažinti su tuo susijusias neigiamas pasekmes. Tokių programų pavyzdžiais gali būti Mobilus švirkštų adatų keitimo punktas „Mėlynasis autobusiukas“, pradėta 1997 metais. Programoje dirba socialiniai darbuotojai, kurie konsultuoja aktyvius švirkščiamų narkotikų vartotojus, nesigydančius sveikatos priežiūros įstaigose, pataria jiems kaip apsisaugoti nuo AIDS ir kitų ligų, motyvuoja gydytis, teikia informaciją, kur kreiptis dėl medicininių, socialinių ar psichologinių problemų, keičia švirkštus, adatas, dalina prezervatyvus.

Žalos mažinimo programoms priskiriama metadono programa. Metadonas yra sintetinis opiatas, naudojamas priklausomybės mažinimui. Pakaitinis gydymas Lietuvoje pradėtas 1995 m. ir reglamentuotas LR Sveikatos apsaugos ministerijos, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitais teisės aktais. Metadono programos tikslas:

laipsniškai gerinti priklausomų nuo opioidų somatinę ir psichinę būklę,
gerinti jų socialinę adaptaciją ir integraciją į visuomenę,
geriau organizuoti ŽIV, hepatito B ir C bei kitų infekcinių ligų prevenciją tarp vartojančių narkotikus asmenų,
efektyviau gydyti gretutinius susirgimus ( tuberkuliozę, cukrinį diabetą, gretutinius psichikos sutrikimus ir kt. ),
efektyviau gydyti komplikacijas po intraveninio narkotikų vartojimo (sepsį, pūlines infekcijas, hepatitą B ir C, trofines opas ir kt. ) arba padėti jų išvengti,
ŽIV infekuotiems narkomanams sudaryti galimybę nutraukti intraveninių narkotikų vartojimą.

Tačiau žalos mažinimo programos iki galo neišsprendžia priklausomybių problemos. Metadono programa yra kritikuojama, kad tai tiesiog legalus būdas gauti narkotikus. Gana didelė dalis besigydančiųjų atkrenta. Kita vertus, tai padeda išlaikyti problemų turinčius žmones akiratyje, laiku teikti jiema pagalbą, spręsti kylančias problemas, lengviau išgyventi abstinenijas ir laipsniškai atsisakyti narkotikų.

Psichosocialinė reabilitacija. Tai programos, kurios apima detoksikacija ir laipsniška buvusio narkomano reintegraciją į normalų gyvenimą. Tokios programos dažniausiai apima grupinius psichologijos užsiėmimai bei individualias psichologo konsultacijas, kitą psichologinę pagalbą. Taip pat įvertinami ir lavinami socialiniai įgūdžiai, sudaromas socialinės reabilitacijos planas, teikiam kita socialinė pagalba. Teikiama informacija apie socialinės paramos/paslaugų galimybes. Teisinės, švietimo informacija teikiama tiek grupiniuose užsiėmimuose ar individualiai. Tarpininkaujama tarp reabilitacijos programos dalyvių ir darbo biržos/potencialių darbdavių, ugdomi darbui reikalingi įgūdžiai (pvz., mokoma profesijos). Manoma, kad tik išsamios reabilitacijos programos gali tikrai padėti priklausomybe sergančiam žmogui.

Bendruomeninė pagalba. Kartais narkomanui sunku padėti, nes jo aplinka neskatina teigiamų pokyčių. Pavyzdžiui, aplink yra daug narkotikus vartojančių draugų. Tuomet naudingos erapinės bendruomenės, kurios iš vienos pusės padeda atsiskirti nuo įprastų blogų kontaktų, iš kitos pusės padeda sukurti socialinio palaikymo sistemą, kuri yra palanki pokyčiams. Tokios bendruomenės dažniausiai įsikuria toliau nuo didesnių miestų, jose gyvenama, dirbama ir bandoma įveikti priklausomybę. Bendruomeninė pagalba remiasi keliais pagrindiniais principais:

Atskyrimas nuo įprastų socialinių kontaktų, kurie skatino vartojimą;
Aplinka, kurioje narkotinių medžiagų gauti neįmanoma, ir kur užtikrinamas palaikymas pereinamuoju laikotarpiu;
Charizmatinių lyderių, kurie įveikė priklausomybę buvimas;
Pakankamai direktyvi grupinė terapija, kurioje skatinama prisiimti atsakomybė už savo problemas, narkotikų vartojimą ir tolesnius gyvenimo pasirinkimus;
Pagarba priklausomam asmeniui, kaip žmogui, jokios stigmatizacijos ar kaltinimo;

Terapinės bendruomenės taip pat yra efektyvios, tačiau svarbu užtikrinti tolesnę reabilitaciją, kai asmuo iš jos grįžta į įprastą aplinką. Lietuvoje gana didelė problema yra ta, kad į terapines bendruomenes yra sunku patekti, reikia laukti eilėse, kas nėra stimulas įveikti priklausomybę.

Narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos principai

Sugebėjimo atsispirti bendraamžių spaudimui ugdymas;
Klaidingų įsitikinimų apie vartojimą keitimas;
Pasipriešinimas tiesioginei ir netiesioginei narkotinių medžiagų reklamai, antireklama;
Tėvų informavimas apie jų įtaką vaikų narkotinių medžiagų vartojimui;
Savęs vertinimo ugdymas;
Kiti komponentai: informacija, poveikis į rizikos veiksnius (pvz.; depresijų prevencija).

Tiltas (The Bridge)

Aistė Pranckevičienė — Tue, 14 Oct 2008 07:34:37 +0000

Tiltas (The Bridge) – 2006 metais Eric Steel sukurtas dokumentinis filmas apie žmones, kurie 2004 metais pasirinko mirtį nušokdami nuo Auksinių vartų tilto San Franciske, JAV. Auksinių vartų tiltas yra savotiška mirties Meka – per metus čia vidutiniškai įvyksta apie 24 savižudybes. Eric Steel filmuodamas beveik visus metus sugebėjo užfiksuoti 23 savižudybės aktus. Savo filme jis bando atskleisti ir suvokti patį savižudybės fenomeną, asmens pasirinkimą, kalbasi su nusižudžiusiųjų šeimos nariais, savižudybių liudininkais ir bandžiusiais žudytis, bet išgyvenusiais žmonėmis.

Filmas sukrečia savo realumu ir idėja. Eric Steel buvo kritikuojamas, kad metus laiko slapta filmavo tiltą ir kaip ir nepadarė nieko, kad įsikištų ir užkirstų kelią bent daliai iš įvykusių savižudybių. Kita vertus, režisierius argumentavo, jog viešumas ir žinojimas, kad tiltas yra filmuojamas, galėjo tik dar labiau padidinti savižudybių skaičių, pritraukti daugiau demonstratyvių bandymų. Filme juntama savotiška pagarba asmens sprendimui nusižudyti. Šis žingsnis nekvestionuojamas. Tiesiog pasakojamos savižudybę pasirinkusių žmonių istorijos paliekant mums patiems susimąstyti, ką buvo galima daryti kitaip.

Psichologinės krizės

Aistė Pranckevičienė — Thu, 09 Oct 2008 08:49:40 +0000

Šią temą reikėtų pradėti nuo klausimo, kas yra krizė. Krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų ir įveikimų, nes turimų nepakanka. Krizei būdingi stiprūs emociniai išgyvenimai (bejėgiškumas, beviltiškumas, baimė, įtampa, pažeminta nuotaika) ir psichologinio diskomforto būsena.

Krizę dažniausiai sukelia specifiškas, žmogui emociškai reikšmingas įvykis, su kuriuo šis jaučiasi nepajėgus susidoroti. Tačiau krizėje visada yra ir pozityvus aspektas – krizės įveikimas padeda kurti imunitetą gyvenimo sunkumams, asmenybė tampa brandesnė. Kita vertus, jei krizė neįveikiama ji gali tapti chroniška. Tuomet daugėja psichologinių ir asmenybės problemų, blogėja somatinė sveikata, gali išsiprovokuoti psichikos sutrikimai, atsirasti probleminis alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas, didėja savižudybės rizika.

Krizės metu išgyvenamos kelios fazės:

Poveikio fazė – pirma žmogaus reakciją į situaciją. Žmogus bando situaciją įveikti, tačiau kai nepavyksta didėja pasimetimas, auga nerimas, įtampa.
Kapituliacija – atsiranda bejėgiškumo jausmas, mažėja pasitikėjimas savimi, beviltiškumas. Žmogus uždaras, sunkiai priima pagalbą, tačiau ją reikia siūlyti.
Mobilizacija – sukaupiamos jėgos naujai kovai. Žmogus prieinamas pagalbai.
Krizės įveikimas arba atsitraukimas.

Kraštutinė krizės išraiška yra savižudybė. Savižudybės yra sudėtingas daugiafaktorinis reiškinys, kurio pilnai negali paaiškinti nei viena psichologinė teorija. 2005 m. Lietuvoje registruota 1319 savižudybių, ir tai sudarė 3% visų mirčių arba 15% mirčių 15-44 metų amžiuje. Dar daugiau žmonių bando žudytis. Pavyzdžiui, JAV savižudybių ir bandymų santykis yra 1 su 200. Moterys dažniau bando žudytis, bet vyrai nusižudo 4 kartus dažniau, dažniausiai dėl to, kad pasirenka letalius žudymosi būdus. Gydytojai, psichiatrai ir psichologai yra tarp didelės savižudybės rizikos specialybių.

Kadangi Lietuvoje savižudybės yra aktuali problema, joms skiriama nemažai dėmesio. Pavyzdžiui, informacijos, kaip įvertinti savižudybės riziką, kaip elgtis, jei artimas žmogus kalba apie savižudybę galima rasti savižudybių prevencijai skirtame puslapyje http://www.savizudybes.lt/. Informacijos galima rasti ir Jaunimo psichologinės paramos centro puslapyje, čia taip pat veikia ir pagalbos telefonas bei programa “Draugo laiškai”, kur galima rašyti ir konsultuotis su specialiai paruoštais savanoriais.

Profesionali psichologinė pagalba krizių ir savižudybių atvejais yra išskirtinė ir reikalauja specifinio profesinio pasirengimo. Psichologui būdingas didesnis aktyvumas, direktyvumas ir atsakomybė, tačiau taip pat ir didesnis psichologinis krūvis, dėl to dirbant su krizėmis yra privalomos supervizijos. Dirbant su krizėmis labai aiškiai nustatomos konfidencialumo ribos: tam tikrais atvejais psichologas privalo sulaužyti konfidencialumą, jei kyla grėsmė kliento gyvybei ar sveikatai. Pagalbą krizių atveju privalo būti nemokama, susitikimų dažnis turi būti derinamas prie kliento poreikių, t.y. konsultacijos, bent pradiniuose krizės etapuose, gali būti dažnos. Tačiau tuo pačiu krizinės intervencijos visada yra trumpalaikės, orientuotos tik į konkrečios krizinės situacijos išsprendimą.

Labai gražiai įvairūs psichologinės pagalbos būdai, etapai, konsultanto nuostatos ir įgūdžiai, reikalingi dirbant su krizes išgyvenančiais žmonėmis, yra aprašyti Onos Kristinos Polukordienės parengtame praktiniame vadove „Psichologinės krizės ir jų įveikimas”. Kadangi tikrai apie krizes negaliu pakalbėti aiškiau ar geriau, nei parašyta tame vadove, būtent jis ir bus pagrindinė medžiaga ruošiantis egzaminui. Knygą galima rasti ir laisvai parsisiųsti iš čia.

Kitos vertingos nuorodos profesionalams ir ieškantiems pagalbos:

http://www.krizesiveikimas.lt/index.php

http://nebijokkalbeti.lt/

http://www.gedintiems.lt/

http://www.klausau.lt/

Nuotaikos sutrikimai

Aistė Pranckevičienė — Mon, 06 Oct 2008 10:56:24 +0000

Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pakitusi nuotaika:

Depresija (su nerimu arba be jo);
Pakilumas;

Nuotaikos sutrikimus paprastai lydi sutrikimai kitose bendravimo sferose (pvz.: motyvacija, darbingumas, bendravimas ir t.t.). Nors skiriami įvairūs nuotaikos sutrikimų tipai (depresija, manija, bipolinis sutrikimas ir kt.), daugeliu atvejų sutrikimų simptomai yra persipynę, todėl tiksliai klasifikuoti nuotaikos sutrikimus yra sunku. Paskaitų metu plačiau susipažinsime su dviem kraštutiniais nuotaikos sutrikimais – depresija ir manija.

Depresija

Sąvoka depresija apima įvairias būsenas, kurios gali skirtis tiek savo sunkumu, tiek trukme. Galima išskirti tris pagrindines depresijos sampratas:

Depresija yra liūdna nuotaika, kuri gali būti santykinai reaktyvi.
Depresijos yra psichikos būsena, kuri yra santykinai stabili, ir kuriai yra būdingos specifinės emocinės, motyvacinės, fizinės, kognityvinės ir elgesinės charakteristikos.
Depresija yra psichikos sutrikimas, tai yra tokia psichikos būsena, kurios komponentai ir jų intensyvumas atitinka bendrai priimtus klinikinius kriterijus.

Pagrindiniai depresijos požymiai TLK-10 ligų klasifikacijoje yra: liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir pasitenkinimas, sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargis, mažas aktyvumas. Kiti įprasti požymiai: susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys, sumažėjęs savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas, savęs žalojimo ar savižudybės idėjos ar veiksmai, sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas. Netipiški depresijos požymiai gali būti nerimas, motorinė ažitacija ar slopinimas, irzlumas, gausus alkoholio vartojimas, histrioninis elgesys, fobiniai ar obsesiniai simptomai, hipochondrinis susirūpinimas, emocinio reagavimo į malonias situacijas stoka, libido mažėjimas.

Pagal sunkumą depresija skirstoma į sunkios, vidutinės ir lengvos depresijos epizodus. Nepriklausomai nuo epizodo sunkumo, kad būtų diagnozuotas sutrikimas, depresijos požymiai turėtų būti mažiausiai dvi savaites.

Depresijos epidemiologija. Lietuvoje depresija suserga 2,3-4,4% vyrų ir 4,9-8,7% moterų, o tikimybė susirgti depresija šešių mėnesių laikotarpyje yra 1,3-2,2% vyrams ir 3,0-4,6% moterims (Žilinskas ir kt. 1999). Viena iš didžiausių problemų su depresija yra ne vien tai, kad ji yra paplitusi, bet ir tai, kad ji linkusi kartotis. Pasikartojančius depresijos epizodus patiria daugiau nei 80% sirgusių depresija suaugusiųjų ir šis rodiklis ima artėti prie 100%, jei priskaičiuojami lengvesni ir subklinikiniai depresijos epizodai (Hammen, 2003). Apie 15% sergančiųjų depresija nusižudo (Hammen, 2003), apie 56% bando žudytis.

Tyrimai rodo aukštą depresijos komorbidiškumą su kitais psichikos sutrikimais. Pvz.: Melartin ir kt. (2002) tyrime lydintys psichikos sutrikimai buvo būdingi 79% depresija sergančių tiriamųjų. Dažniausiai buvo diagnozuojami lydintys nerimo sutrikimai – 57%, asmenybės sutrikimai- 44% bei probleminis alkoholio vartojimas – 25%. Sergantys depresija taip pat išsako daugiau somatinių skundų. Depresija sergantys asmenys 30-50% daugiau naudoja ir kitas medicinos paslaugas (McIntyre, O‘Donovan, 2004).

Depresija yra susijusi su žymiu gyvenimo kokybės blogėjimu. 60-80% depresijos pasekmių yra ne medicininės – prarastas ar sumažėjęs darbingumas, produktyvumas. Pvz.: Didžiojoje Britanijoje išlaidos susijusios su depresija sudaro 15.46 milijardų svarų, iš jų tik 696 milijonai išleisti gydymui (European Commision, 2004). Depresija reikšmingai veikia šeimos gyvenimą: daugėja problemų tarpasmeniniuose santykiuose, depresija sergančiųjų vaikai patiria daugiau psichosocialinių problemų. Depresija sergantys asmenys patiria daugiau fizinės sveikatos problemų, didėja mirtingumas (pvz.: nuo širdies ir kraujagyslių ligų), stigmatizacija, nusikalstamumo ir valkatavimo rizika.

Depresijos priežastys ir rizikos veiksniai. Depresiją lemia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveika. Biologiniai veiksniai nulemia polinkį depresijai, tačiau konkretaus epizodo pradžią dažniausiai įtakoja neigiami gyvenimo įvykiai.

Prie biologinių depresijos priežasčių nurodoma paveldimumo reikšmė bei lytinių hormonų įtaka. Identiškas dvynys turi 54% tikimybę susirgti depresija, jei serga kitas dvynys. Neidentiški dvyniai – 19%, t.y. tik šiek tiek daugiau nei bendroji populiacija. Su lytimi susiję faktoriai gali būti:

Priešmenstruacinis nuotaikos sutrikimas – kai kurios moterys patiria gana žymius nuotaikos svyravimus menstruacinio ciklo metu. Teigiam, kad šios moterys turi didesnę riziką susirgti ir derpesija.
Nėštumas ir pogimdyvinis laikotarpis. Nėštumo metu apie 70% moterų patiria depresijos simptomus, 10-16% moterų depresijos simptomai būna labai stiprūs. 10-16% moterų depresija išsivysto po gimdymo.
Menopauzė. Manoma, kad menopauzė yra susijusi su didesne depresijos rizika.

Požiūris, kad depresija susijusi su lytiniais hormonais yra gana smarkiai kritikuojamas, nes dažnai moterys, kurios suserga depresija nėštumo ar menopauzės metu, yra patyrusios sunkesnių ar lengvesnių depresijos epizodų ir anksčiau. Taigineaišku, kiek šios sąsajos yra stiprios.

Depresijai atsirasti dažnai svarbūs ir socialiniai veiksniai, tokie kaip:

Žemas socialinis statusas. Pavyzdžiui, depresija dažniau serga moterys, kurios nedirba už šeimos ribų.
Vienišumas ir socialinio palaikymo stoka. Vienišos motinos, nepriklausomai nuo to ar jos yra išsiskyrusios, ar niekada nebuvo ištekėjusios, turi tris kartus didesnę tikimybę susirgti depresija nei ištekėjusios motinos. Tuo tarpu vedę vyrai depresija serga rečiau.
Alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas.

Depresija sergantys žmonės dažniausiai patys prisideda prie santykių bloginimo. Dėl neverbalinių signalų, tokių kaip lėta kalba, ilgos tylos pauzės, abejonės, bloga nuotaika, akių kontakto stoka, liūdna mimika, su jais sunku bendrauti. Dėl perdėta poreikio gauti palaikymą (nepasitikėjimas kitų išsakomais jausmais, siekis patvirtinti neigiamą savęs vaizdą), jie artimiesiems įkyri dėmesio poreikiu ir abejonėmis. Dėl depresijos dalis sergančiųjų vengia bendravimo ar apsunkina jį bloga emocijų ar elgesio kontrole. Dėl šių elgesio charakteristikų ir depresija sergančiųjų konsultavimas yra sudėtingas.

Depresijos gydymo metodai

Depresijos gydymas tiek gydant psichoterapija, tiek medikamentais, literatūroje tradiciškai skirstomas į tris fazes:

Ūmi fazė (acute) paprastai trunka iki 6 – 8 savaičių. Jos metu siekiama stabilizuoti depresijos simptomus ir gauti gydymo atsaką. Gydymo atsaku laikoma būsena, kai depresijos požymių intensyvumas sumažėja 50% nuo pradinio intensyvumo.
Tęstinė fazė (continuation) prasideda tada, kai pasiekiama simptomų stabilizacija ir tęsiasi iki tol, kol pasiekiama visiška remisija. Vieno epizodo gydymas gali trukti 6-12 mėnesių.
Palaikomoji fazė (maintenance) prasideda depresijos epizodui pasibaigus. Šios fazės tikslas – pasikartojančių epizodų prevencija.

Depresija dažniausiai gydoma antidepresantais. Daugelio antidepresantų veikimas yra kompleksiškas ir tik iš dalies žinomas. Manoma, kad nuotaikos ir kitų vegetacinių funkcijų, susijusių su depresija , reguliavime dalyvauja neurotransmiteriai, tokie kaip norepinefrinas, seratoninas, dopaminas ir kiti. Depresijų metu gali sutrikti neurotransmiterių sintezė, jų išsiskyrimas iš neuronų, padidėti fermentinis aktyvumas ar pagreitėti neurotransmiterių inaktyvavimas. Yra manoma, kad nei viena iš antidepresantų klasių neturi aiškių privalumų prieš kitas klases, todėl konkretaus vaisto pasirikimas priklauso nuo individualios ir šeimos gydymo istorijos, šalutinių poveikių, perdozavimo rizikos ir kaštų.

Gydymo vaistais efektyvumas dažniausiai vertinamas lyginat su placebo rezultatais. Ūmios fazės metu apie 50% depresija sergančių žmonių depresijos požymiai reikšmingai reaguoja į gydymą, apie 30% žmonių teigiami pokyčiai būna ir placebo grupėje. Kai depresija yra sunki, atsakas į medikamentinį gydymą yra mažesnis, taip pat mažiau žmonių patiria spontaninį pagerėjimą vartodami placebą.

Ypač sunkių ir gydymui rezistentiškų depresijų atvejais yra taikoma elektrotraukulinė terapija. Naudojant specialią aparatūrą per paciento smegenis perleidžiama nuo 70 iki 130 voltų elektros srovė. Pacientui duodami trumpai veikiantys analgetikai, kad ši procedūra nebūtų nemaloni. Veikimo mechanizmas nėra žinomas. Manoma, kad elektros iškrova sumažina metabolinį aktyvumą ir kraujo apykaitą, tokiu būdu sukeldama neįprastą smegenų aktyvumą. Šalutiniai reiškiniai: pasimetimas, atminties sutrikimai.

Psichologinių ir socialinių intervencijos priemonių efektyvumas yra nagrinėtas žymiai mažiau nei vaistų. Tarp santykinai naujausių psichoterapijos metodų, kurių efektyvumas pagrįstas moksliškai yra nurodomos tarpasmeninė bei kognityvinė-elgesio psichoterapijos.

Šiuo metu Europoje gana daug dėmesio skiriama depresijos prevencijai. Pagrindinės prevencijos kryptys yra apibrėžtos ES dokumente “Actions against depression: improving mental health and well-being by combating the adverse health, social and economic consequences of depression”, 2004. Norint išvengti depresijos neužtenka orientuotis vien į atskirą žmogų, poveikis turėtų būti sistemiškas ir apimti įvairius lygmenis:

Populiacijos lygmuo: požiūrio į sergančius žmones keitimas, stigmatizacijos mažinimas – informavimo kampanijos.
Sveikatos priežiūros paslaugos: taikomų diagnostinių ir gydymo metodų efektyvumo tikrinimas tyrimais ir meta-analizėmis, personalo mokymas, konsultavimas ir palaikymas.
Kitos paslaugos ir įstaigos: ankstyvoji intervencija vaikystėje, prevencinės programos mokyklose (narkotinių medžiagų vartojimo, savižudybių, elgesio problemų), prevencinis darbas darbo vietose ir grąžinimas į darbą, prevencinis darbas su senais žmonėmis.
Individuali pagalba asmeniui ir šeimai: savipagalbos, gyvenimo įgūdžių ugdymas, savęs vertinimo didinimas.

Siekiant kažką pakeisti, reikia nepamiršti, kad dėmesys depresijai yra integrali pozityviosios psichikos sveikatos strategijos dalis. Kuo daugiau kalbėsime apie sveikatą, pozityviuosius psichikos sveikatos veiksnius, tuo daugiau prisidėsime ir prie to, kad žmonės, kurie turi nuotaikos problemų ateitų pagalbos, suprastų savo sunkumus. Švietėjiška veikla padeda visuomenei geriau suprasti tiek sutrikimą, tiek sveikatą. Tai mažina atstūmimą, stigmatizacija ir atskirtį. Tuo tarpu stigma ir ignoravimas mažina norą investuoti į psichikos sveikatos strategijas, todėl tai svarbi prevencinio darbo sritis. Kuo daugiau žmonių, įstaigų norės bendradarbiauti, tuo geresnių rezultatų pasieksime. Dialogas ir partnerystė tarp suinteresuotų šalių yra naudingi vystant nacionalines/regionines psichikos sveikatos skatinimo strategijas. Strategijos turi apimti įvairius sektorius ir skirtingus amžiaus tarpsnius. Svarbus tarptautinis bendradarbiavimas ir dalinimasis patirtimi.

Manija

Manija, tai liguistai pakili nuotaika. Pagal TLK-10 manija nustatoma, jei nuotaika pakili neatsižvelgiant į aplinkybes ir stebimas energijos padidėjimas, dėl kurio atsiranda hiperaktyvumas, kalbos skubumas, sumažėjęs miego poreikis. Kiti požymiai: sunku koncentruoti dėmesį, padidėjęs savęs vertinimas, optimizmas, pervertinimo idėjos, sumažėjęs socialinių normų jutimas. Gali būti jutimų sutrikimų, asmuo gali imtis keistų planų, tapti agresyvus, dirglus. Manija diagnozuojama, jei sutrikimai ryškūs bent savaitę, sutrinka įprastas darbingumas ir socialinis aktyvumas.

Kai manijos ir depresijos epizodai keičia vienas kitą, tai vadinama bipoliniu sutrikimu. Epizodai gali keisti vienas kitą arba tarp jų gali būti normalios nuotaikos periodai. Nežymūs nuotaikos svyravimai, nesukeliantys ryškių psichosocialinių problemų yra vadinami ciklotimija.

Manijos epidemiologija. Manija yra žymiai retesnis sutrikimas nei depresija. Būdingas 1% populiacijos. Prasideda apie 20-uosius metus. Vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Kaip ir depresija linkusi kartotis. 50% sergančiųjų gyvenimo bėgyje patiria 4 ir daugiau epizodus.

Maniją aiškinančios teorijos. Biologinė: stebimas didesnis paveldimumas. Suserga 70% identiškų dvynių ir 25% neidentiškų dvynių. Manija sergančiųjų artimieji bendrai turi didesnę tikimybę sirgti įvairiais nuotaikos sutrikimais. Psichologinės teroijos teigia, kad manija tarsi gynybos laikotarpis, kai žmogus ignoruoja savo blogą psichologinę būseną, t.y. depresiją. Remiantis socialiniu požiūriu, manijos epizodus dažniausiai iššaukia stresinės situacijos.

Manijos gydymas. Manija sergantiems žmonėms yra skiriami nuotaikos stabilizatoriai. Maždaug 80% ličio karbonatas, kuris yra veiksmingas tiek depresijos, tiek manijos metu. Tačiau litis gali turėti labai sunkius ir net mirtinus šalutinius poveikius. Jei šio elemento koncentracija kraujyje viršija leistiną normą, gali prasidėti apsinuodijimas. Požymiai: tremoras, sutrikusi rega, pykinimas, sutrikęs širdies ritmas, širdies smūgis, koma ir kt. Todėl vartojant būtina reguliari gydytojo priežiūra.

Psichologo pagalba manijos atveju yra daugiau antrinė, struktūruojanti. Tam dažniausiai naudojama kognityvinė-elgesio terapija, kuri yra aiškiai nukreipta į tam tikras, konkrečias elgesio sritis. Asmuo gali būti mokomas problemų sprendimo įgūdžių. Manoma, kad tai gali padėti išvengti stresų, kurie iššauktų naujus manijos epizodus. Taip pat labai svarbu sergančiuosius mokyti apie sutrikimo eigą. Tai padeda pasiekti didesnio bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistais, ypač vaistų vartojimo stabilumo. Teikiant pagalbą taip pat dirbama ir su šeimomis. Siekiama, kad šeima žinotų apie kliento būseną, ją suprastų ir priimtų.

Parengta pagal:

European Commission. Green Paper: Improving the mental health of the population: Towards a strategy on mental health for the European Union. European Communities 2005.
Hammen G. Mood disorders. / Handbook of Psychology, Vol. 8. Clinical Psychology. Stricker G, Widiger TA (eds.) 2003, Wiley: 2003. 93-118p.
Hollon SD, Thase ME, Markowitz JC. Treatment and prevention of depression. Psychological Science in the Public Interest, 2002; 3 (2): 39-77.
Judd LL, Paulus MP, Wells KB, Rapaport MH. Socioeconomic burden of subsyndromal depressive symptoms and major depression in a sample of the general population. American Journal of Psychiatry 1996; 153: 1411-1417.
McIntyre RS, O’Donovan C. The human cost of not achieving full remission in depression. Canadian Journal of Psychiatry 2004; 49 [Suppl 1]: 10S-16S.
TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997.
Žilinskas M., Valius L., Daubaras G. Depresija ir nerimas/ Ligų profilaktika ir gydymas pirminėje sveikatos priežiūroje. Kauno medicinos universitetas, 1999: 37-47.

Ar verta pasirinkti vienintelę paradigmą?

Aistė Pranckevičienė — Thu, 02 Oct 2008 12:50:27 +0000

Šio skyrelio tikslas buvo pristatyti įvairius požiūrius į ligą ir sveikatą. Buvo pakalbėta apie psichologines teorijas – humanizmą, egzistencializmą, psichoanalizę ir t.t., ir apie biologinį požiūrį į ligą. Taigi natūraliai kyla klausimas, kuris požiūris yra teisingiausias? Man asmeniškai atrodo, kad per daug prisirišti prie vieno požiūrio yra nenaudinga dėl dviejų priežasčių:

Taip iš anksto priimamas sprendimas, kokia informacija bus renkama, ir kaip ji bus interpretuojama. Pavyzdžiui, jei aš laikau save psichoanalitiku, aš daug dėmesio skrisiu ankstyvosios asmens patirties analizei. Tai gali būti naudinga ir reikalinga, tačiau taip pat aš rizikuoju pražiūrėti kitą informaciją, kuri padėtų man suprasti ir paaiškinti asmens sunkumų priežastis.
Sutrikęs elgesys iš principo yra per daug sudėtingas, kad jį galėtų paaiškinti viena teorija. Nagrinėjant realius atvejus dažnai reikia pripažinti, kad sutrikęs elgesys turi ar gali turėti daugelį priežasčių. Pavyzdžiui, probleminis vaiko elgesys gali būti susijęs su santykiais šeimoje, su ankstyvąja patirtimi, su paveldėtu polinkiu ir t.t. Taigi, kuo daugiau mes žinom, ir kuo atviresni esame patirčiai, tuo daugiau šansų mes turime teisingai suprasti žmogų.

Šiuo metu vystosi naujos teorijos, kurios siekia integruoti biologinius, psichologinius ir aplinkos faktorius, aiškinat, kodėl žmonės suserga psichikos ligomis. Viena tokių yra streso-diatezės teorija.

Diatezė yra polinkis ligai atsirasti. Diatezė gali būti genetinė, t.y. nulemta, arba įgyta (pavyzdžiui, gimdymo traumos, mamos ligos nėštumo metu, kurios gali pažeisti kūdikio nervų sistemą ir padidinti psichikos sutrikimų tikimybę. Diatezė taip pat gali būti psichologinė. Pavyzdžiui dėl netinkamos vaiko ankstyvosios patirties sutrinka jo asmenybės raida. Diatezė gali būti ir sociokultūrinė. Pavyzdžiui, merginos, kurios iš prigimties yra apkūnesnės, patiria žymiai didesnį visuomenės spaudimą ir per tai įgyja didesnę riziką valgymo sutrikimams.

Diatezė padina tikimybę sutrikimui atsirasti, bet negarantuoja, kad sutrikimas tikrai išsivystys. Sutrikimas prasideda, kai jį paskatina nepalanki ar stresogeninė aplinka ar įvykiai, t.y. stresas.

Šios teorijos esmė yra ta, kad svarbi yra tiek diatezė, tiek aplinka. Tai yra, žmogus, neturintis polinkio susirgti, yra žymiai atsparesnis negatyviems gyvenimo įvykiams, ir atvirkščiai, sudarant geras sąlygas, galima išvengti daugelio psichikos sutrikimų, nes jie tiesiog nebūtų išprovokuojami. Ši teorija pagrindžia prevencinio ir edukacinio darbo klinikinėje psichologijoje svarbą.

Biologinis požiūris į psichikos sveikatą ir ligas

Aistė Pranckevičienė — Thu, 02 Oct 2008 12:47:22 +0000

Remiantis biologiniu požiūriu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia įvairūs biologiniai procesai. Pagrindiniai biologiniai faktoriai yra:

Genetinis paveldimumas
Biocheminiai pokyčiai
Struktūriniai pakitimai galvos smegenyse

Trumpai pakalbėkime apie kiekvieną iš jų.

Genetika. Kai apvaisinimo metu kiaušialąstė susilieja su spermatozoidu, susidaro zigota, kuri turi 46 chromosomas. Kiekvieną chromosomą sudaro tūkstančiai genų, kurie perduoda tėvų informaciją vaikui. Bendroji individo genetinė sandara, sudaryta iš paveldėtų genų yra vadinama genotipu. Individualaus genotipo neįmanoma stebėti, tai tarsi vidinė individo programa. Stebimos charakteristikos yra vadinamos fenotipu. Fenotipas formuojasi įgimtam genotipui sąveikaujant su aplinka. Taigi, nors genotipas yra nulemtas, tačiau jis nėra statiškas, atskiri genai gali įsijungti arba išsijungti. Daugelis klinikinių sindromų ir psichikos sutrikimų yra nulemti būtent fenotipo, o ne genotipo sutrikimų. Dauguma psichikos sutrikimų nėra pilnai paveldimi, jų pasireiškimui įtakos turi aplinkos sąlygos.

Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais yra tyrinėjamas psichikos surikimų paveldimumas.

Šeimos metodas – stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose, nes žinomas sutampantis genų skaičius. Pavyzdžiui, tėvas ir vaikas turi 50% sutampančių genų. Toks tyrimas yra pradedamas nuo to, kad surenkama grupė žmonių, kurie serga mus dominančia liga. Tuomet tiriami jų artimieji, bandant nustatyti, kiek iš jų taip pat atitiktų mus dominančio sutrikimo kriterijus. Paveldimumas įrodomas, jei tikimybė susirgti tarp artimųjų yra didesnė nei bendrojoje populiacijoje. Pavyzdžiui, tiriant šizofrenija sergančiųjų artimuosius, nustatyta, kad šizofrenijos paplitimas tarp artimųjų yra apie 10%, tuo tarpu, kai bendrojoje populiacijoje tik 1%.

Dvynių metodas – tiriami monozigotiniai ir dizigotiniai dvyniai. Monozigotiniai dvyniai genetiškai yra vienodi, dizigotiniai dvyniai turi 50% sutampančių genų. Surenkama grupė dvynių, kurių vienas serga mus dominančia liga. Jei sergan ir antrasis dvynus, tai vadinama konkordiškumu. Jei sutrikimas yra paveldimas, tai konkordiškumas turėtų būti didesnė monozigotiniams dvyniams.

Problema su šeimos ir dvynių studijomis yra ta, kad sunku pasakyti ar neadaptyvus elgesys yra išmoktas ar tikrai paveldėtas. Dėl šios priežasties naudojami tyrimo metodai, kuriais stengiamasi eliminuoti aplinkos įtaką.

Įvaikinimo metodas – tiriami vaikai, kurie augo atskirai nuo sutrikusių tėvų. Jei vaikai vis tiek suserga, manoma, kad didesnę įtaką čia turėjo būtent paveldimumas.

Jungčių analizė – tai sudėtingų laboratorinis tyrimo metodas, kuriuo siekiama surasti specifinį geną ar įvardinti genetinį komponentą, atsakingą už sutrikimą. Pirmiausia atrenkamos šeimos, kuriose sutrikimo koncentracija yra didelė (pavyzdžiui serga vaikai, tėvai ir seneliai). Tuomet paimami kraujo mėginiai ir analizuojama genų struktūra. Jei paveldėjimo veiksnys yra pilnai atskleidžiamas, jis vadinamas genetiniu markeriu. Pavyzdžiui, akių spalvą lemia specifinis genas, esantis specifinėje chromosomoje, specifinėje vietoje. Būtent tokios analizės būdu šiuo metu yra nustatyti specifiniai Alzhaimerio ligos genai.

Biocheminiai pokyčiai. Teorijos, kurios aiškina psichikos sutrikimus remiantis neuromediatoriais, teigia, kad sutrikimai atsiranda dėl tam tikrų neuromediatorių stygiaus ar pertekliaus. Sutrikimas gali atsirasti dėl to, kad neurone sutrinka neuromediatorių gamyba, jų absorbcija sinaptiniame plyšyje ar receptoriai, kurie turėtų reaguoti į neuromediatorius. Su psichopatologija siejamos kelios neuromediatorinės sistemos:noradrenerginė, seratonerginė, dopaminerginė, gabanerginė ir kt. Plačiau apie šių sistemų veiklą bus dėstoma neuropsichologijos paskaitose.

Struktūriniai pakitimai galvos smegenyse. Nors yra daug bandymų susieti psichikos sveikatos problemas su tam tikrais pakitimais galvos smegenyse, daugelis psichikos procesų realiai yra susiję ne su viena specifine smegenų sritimi, o yra kompleksinės smegenų veiklos rezultatas. Todėl net rimti galvos smegenų pažeidimai kartais sukelia tik motorinius ar sensorinius sutrikimus, bet palyginti mažai paveikia psichikos funkcijas. Šiuo metu vis daugėja žinių kaip atskiros smegenų sritys funkcionuoja ir bendradarbiauja psichikos procese. Šios žinios padeda geriau suprasti tiek pačių sutrikimų priežastis, tiksliau diagnozuoti pakitimą ir jį gydyti. Dėl to neuropsichologijos pagrindai yra svarbūs ir klinikiniam psichologui.

Biologinis požiūris į gydymą

Biologinis požiūris į gydymą remiasi prielaida, kad psichikos sutrikimus galima gydyti veikiant kūno funkcijas. Vaistų veikimas dažniausiai yra nukreiptas būtent į neuromediatorinių sistemų veiklos subalansavimą. Kaip vieną didžiausių šio požiūrio privalumų galima nurodyti tikrai didelį jo empirinį pagrįstumą. Pasaulyje visą laiką atliekami vaistų tyrimai, tikrinamas jų efektyvumas, veikimo principai, šalutiniai poveikiai. Tačiau vis dar nepavyksta iki galo atsakyti, kas lemia vieną ar kitą sutrikimą. Realus vaistų veikimo mechanizmas dažniausiai yra tik numanomas. Didelę įtaką vaisto veikimui turi ne tik realus jo poveikis, bet ir jį vartojančio asmens įsitikinimai, t.y. placebo efektas. Biologinis požiūris taip skatina redukcionizmą, t.y. į tikrai sudėtingas psichologines problemas žvelgiama tik iš biologinės pusės. Toks požiūris yra ribotas, nes žmogus yra daugiau nei atskirų kūno sistemų rinkinys.

Davey (2008) nurodo, kad medicinis požiūris į ligą gali turėti neigiamas psichologines pasekmes sergančiam žmogui, nes mažina kontrolės jausmą (mano būsena priklauso ne nuo manęs, o nuo kažkokų paslaptingų procesų mano smegenyse), skatina jaustis auka (tai mane tiesiog ištiko), mažina optmizmą. Diagnozė ir vaistų vartojimas dažnai sukelia ir neigiamas aplinkinių reakcijas ir atstūmimą.

Visgi klinikiniam psichologui klaidinga būtų nekreipti dėmesio ir atsiriboti nuo biologinio požiūrio į psichikos ligas. Iš esmės biologinis ir psichologinis požiūris vienas kitam neprieštarauja ir gali sėkmingai vienas kitą papildyti. Biologinės žinios yra svarbios bendradarbiaujant su gydytojais, o taip pat padedant pacientams suprasti savo ligą ir paskirtą gydymą.

Parengta pagal:

Davey, G. (2008). Psychopathology: Research, Assessment, and Treatment in Clinical Psychology. BPS Blackell.
Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. (2004). Abnormal psychology (9th edt.) Wiley.

Nerimas ir nerimo sutrikimai

Aistė Pranckevičienė — Tue, 30 Sep 2008 07:31:19 +0000

Nerimas yra emocinė būsena, kuriai būdingi fizinės įtampos simptomai ir samprotavimai apie ateitį. Nerimą pažįsta dauguma sveikų žmonių. Esame jį patyrę laukdami egzaminų, reikšmingų žinių, jaudindamiesi dėl santykių ir t.t. Vis dėlto tiksliai apibrėžti, kas yra nerimas yra sunku, nes jis gali apimti subjektyvų neramumo jausmą, specifinį elgesį (pavyzdžiui, negalėjimas nusėdėti vietoje) ar fiziologines reakcijas (pavyzdžiui, širdies plakimas, prakaitavimas). Nerimo patyrimas yra reikalingas – nerimas skatina fizinį ir intelektinį aktyvumą, tai į ateitį nukreipta emocinė būsena, kuri padeda planuoti elgesį. Būtent dėl to nerimas yra vadinamas intelekto šešėliu. Tačiau per didelis nerimas daro mąstymą iracionalų, per didelis dėmesys ateičiai trukdo priimti sprendimus čia ir dabar.

Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai apima būsenų grupę, kurioms yra būdingas labai intensyvus nerimas. Nerimas atsispindi sutrikusioje nuotaikoje, taip pat mąstyme, elgesyje ir fiziologiniame aktyvume. Sutrikimai, kurie šiandien priskiriami nerimo sutrikimams, ilgą laiką buvo vadinami tiesiog neurozėmis. Tačiau pastaruoju metu šio termino stengiamasi atsisakyti, nes jis tapo per daug apibendrintas ir stigmatizuojantis. Yra įvairių nerimo sutrikimų:

Panikos sutrikimas
Agorafobija
Generalizuotas nerimo sutrikimas
Specifinės fobijos
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas
Ūmios reakcijos į stresą
Potrauminis streso sutrikimas

Panikos sutrikimas

Panikos sutrikimui yra būdingas priepuoliais užeinantis labai intensyvus nerimas, kuris stiprėja, kol virsta stipria baime. Priepuolio metu apima stiprus fizinis distresas – stiprėjantis širdies plakimas, greitėjantis kvėpavimas, prakaitavimas, jausmas, kad tuoj ištiks širdies smūgis ar mirtis. Greta to lydi psichologinis diskomfortas – jausmas, kad netenkama proto arba prarandama kontrolė

Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija. Kartą patyręs netikėtą panikos ataką žmogus ima vengti situacijų, kuriose gali įvykti naujas panikos priepuolis, stengiasi būti saugioje aplinkoje arba su žmonėmis, kuriais pasitiki. Dažniausios situacijos, kurių vengiama: prekybos centrai, automobiliai, autobusai, greitkeliai, plačios gatvės, tuneliai, teatrai, restoranai, lėktuvai, liftai, išvykimas toli nuo namų, laukimas eilėje ir kt. Dažnai vengiama ne tik tam tikrų vietų, bet ir specifinio elgesio, kuris sukeltų panikos priepuolį primenančią savijautą. Elgesys, kurio dažniausiai vengiama: bėgimas laiptais, buvimas troškiose patalpose ar transporto priemonėse, aerobika, šokiai, sunkaus maisto valgymas, įsitraukimas į pokalbį, supykimas, buvimas saunoje, maudymasis duše užsidarius duris ir kt. Būtent vengimo elgesys, o ne pačios atakos sukelia daugiausia diskomforto ir yra sunkiausiai koreguojamos terapijos metu.

Panikos sutrikimas yra gana paplitęs. Apie 3,5% žmonių atitinka panikos sutrikimų kriterijus bent kartą gyvenime. Apie 75% sergančių yra moterys. Manoma, kad tai yra dėl to, kad moterims baimę rodyti yra priimtiniau, o vyrai su nerimu kovoja kitais kultūriškai įprastais būdais (pavyzdžiui, alkoholio vartojimu). Sutrikimas dažniausiai prasideda apie 25-29 metus. Apie 20% patiriančių panikos atakas bando žudytis.

Panikos sutrikimų priežastys. Panikos sutrikimams vystytis yra svarbūs biologiniai ir psichologiniai faktoriai bei jų sąveika.Kai kurie žmonės yra jautresni stresui nei kiti, ir biologiškai stipriau reaguoja į kasdienius gyvenimo įvykius. Atsidūrus stresinėje situacijoje, psichikoje ji susiejama su išorinėmis ar vidinėmis priežastimis, kurios buvo tos situacijos metu. Tokiu būdu organizmas išmoksta atpažinti grėsmingas situacijas.

Tačiau svarbus ne vien biologinis jautrumas, bet ir psichologinės nuostatos. Ne visi žmonės, kurie patiria biologines reakcijas į stresą vėliau suserga panikos sutrikimais. Šie žmonės yra linkę susieti įvykį su momentine situacija. Žmonės, kurie vėliau suserga panikos sutrikimu pasižymi aukštesniu į ateitį nukreiptu nerimastingumu, didesniu jautrumu savo fizinėms reakcijoms ir yra linkę interpretuoti įvykius kaip grėsmingus.

Panikos sutrikimų gydymas. Panikos sutrikimai gali būti gydo o tiek medikamentais, tiek psichoterapija. Manoma, kad geriausių gydymo rezultatų galima pasiekti kombinuotu gydymo metodu. Tyrimai rodo, kad nors trumpalaikiai medikamentinio ir psichologinio gydymo rezultatai yra panašūs, tačiau ilgalaikiai rezultatai yra geriausiai, jei buvo taikomas kombinuotas gydymas, nes būtent šis gydymo metodas padeda pasiekti stabiliausių rezultatų.

Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami bendzodiazepinai ir antidepresantai. Gydymas medikamentais yra naudingas tuo, kad padeda gana greitai pasiekti teigiamų rezultatų, būsenos gerėjimas stebimas nuo pat pirmųjų gydymo savaičių. Tačiau medikamentai turi šalutinius poveikius, benzodiazepinai gali sukelti tiek fizinę, teik psichologinę priklausomybę. Ilgalaikis benzodiazepinų vartojimas gali sutrikdyti kognityvines ir motorines funkcijas. Labai rimtas medikamentų trūkumas, kad panikos priepuoliai atsinaujina nutraukus gydymą (20-50% pacientų, jei buvo gydyta antidepresantais, iki 90%, jei buvo gydyta benzodiazepinais.

Panikos sutrikimų įveikimui gali būti naudojamos įvairios psichologinės intervencijos. Sėkmingiausia yra laikoma kognityvinė-elgesio terapija. Vienu iš esminių dalykų, į ką reikia atkreipti dėmesį dirbant su panikos sutrikimais sergančiais žmonėmis – mažinti vengimą. Dauguma klientų suvokia savo baimės nepagrįstumą, bet negali jos įveikti. vengimą padeda mažinti įvairios strategijos, kurios padeda žmogui atsidurti situacijose, keliančiose grėsmę. Pvz.: nerimas reikšmingai mažėja, jei į nesaugią vietą lydi psichoterapeutas. Jei nesinori išeiti už konsultacijos ribų, galima naudoti įvairius kognityvinius metodus, padedančius sukurti situacijas, panašias į tas, kurių bijoma. Tokios terapijos pavyzdžiu galėtų būti panikos kontrolės gydymas – gydymo sesijos metu specialiais pratimais bandoma išprovokuoti mini panikos priepuolį, lygiagrečiai atliekamas kognityvinis konsultavimas, mokoma atsipalaidavimo, siekiama nerimo, užplūstančio priepuolio metu, kontrolės.

Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS)

Skirtingai nuo panikos sutrikimo, kuriam būdingas protarpiais užeinantis stiprus nerimas, GNS būdingas pastovus, niekada neapleidžiantis nerimo jausmas. Pagrindiniai nusiskundimai: nekontroliuojamas ir neproduktyvus nerimavimas dėl kasdieninių įvykių; nesėkmės ar nelaimės nuojauta net tada, kai viskas gerai; negalėjimas valdyti nerimo. Išskirtinis GNS bruožas – pastovi raumenų įtampa.

GNS yra vienas iš dažniausių nerimo sutrikimų. Vidutiniškai 4% gyventojų atitinka GNS kriterijus metų bėgyje, tačiau pagalbos kreipiamasi gana retai. Moterims GNS diagnozuojamas 2 kartus dažniau nei vyrams. GNS dažniausiai prasideda jauno suaugusiojo amžiuje, kaip reakcija į stresines gyvenimo situacijas. Tačiau sutrikimas taip pat labai paplitęs tarp pagyvenusių žmonių, nes susiduriama su daugeliu neigiamų įvykių: blogėjančia sveikata, siaurėjančiu socialiniu ratu, blogėjančia gyvenimo kokybe. Manoma, kad GNS požymiai būdingi iki 70% vyresnio amžiaus žmonių, būtent vyresni žmonės yra dažniausi raminamųjų vartotojai – juos vartoja apie 17-50% vyresnio amžiaus žmonių.

GNS priežastys. Kaip ir panikos sutrikimas, GNS siejamas su biologiniu polinkiu susirgti. Dažnai sutrikimas kartojasi keliose kartose, tačiau paveldimas manoma ne pats sutrikimas, o polinkis susirgti. Taip sutrikimas siejamas su ta tikru psichologiniu polinkiu. Žmonės sergantys GNS yra labai jautrūs grėsmei, ypač jei tais susiję su asmenine verte. Tai gali būti susiję su neigiama ankstyvąją patirtimi, kad pasaulis yra nesaugus ir sunkiai kontroliuojamas. Toks įsitikinimas yra automatinis ir nesąmoningas. Smegenų aktyvumo studijos rodo, kad žmonės sergantys GNS pasižymi dideliu kaktinių skilčių kairiajame smegenų pusrutulyje aktyvumu. Autorių nuomone, tai rodo, kad GNS sergantys žmonėms yra būdingas intensyvus neramių minčių procesas, tačiau vengiama kurti realius su situacija susijusius vaizdinius (nes tuomet būtų stebimas aktyvumas ir dešiniame pusrutulyje). Tai trukdo efektyviai nagrinėti problemą, tiesiogiai susidurti su sunkumais ir surasti išeitį. Neramių minčių tiesiog vengiama, jos netampą sąmoningomis ir tuo pačiu neišsprendžiamos.

GNS gydymas. Kaip ir panikos sutrikimo atveju gydymas gali būti medikamentinis, psichologinis ar kombinuotas. Medikamentiniam gydymui naudojami benzodiazepinai ir antidepresantai. Benzodiazepinai naudingi trumpalaikiam nerimo įveikimui, tačiau nėra rekomenduojami ilgam vartojimui. Antidepresantai – saugesni už benzodiazepinus.

GNS atveju manoma, kad psichologinė pagalba yra tiek pat efektyvi, kaip ir medikamentai, ir net efektyvesnė, jei vertinamas ilgesnis laikotarpis. GNS gydymui naudojamos įvairios psichologinės intervencijos, iš kurių efektyviausiais laikoma kognityvinė terapija ir įvairūs relaksacijos mokymai. Relaksacijos mokymas padeda įveikti raumenų įtampą ir kontroliuoti savo įtampos lygį. Kognityvinė elgesio terapija padeda klientui išmokti kontroliuoti nerimastingas mintis, bei tikrinti jų pagrįstumą. Klientas mokomas priimti, o ne vengti nerimastingų minčių. Dirbant su vaikais greta kognityvinės terapijos siūloma kartu ir šeimos terapija. Tyrimai rodo, kad toks pagalbos būdas vaikams yra efektyvus net 95% atvejų.

Specifinės fobijos

Specifinės fobijos yra stiprios baimės, kurias sukelia specifiniai objektai ar situacijos. Stiprus baimės jausmas atsiranda tik tuomet, kai susiduriama su baimę keliančiu objektu (pavyzdžiui baimė skristi lėktuvu). Manoma, kad stiprių baimių turi apie 7% vyrų ir 16% moterų. Tačiau dauguma nuo fobijų kenčiančių žmonių pagalbos nesikreipia, jei tik sugeba vengti grėsmę keliančių objektų.

Viena iš labiausiai paplitusių fobijų – socialinė fobija, kuriai būdinga stipri baimė susijusi su kitų žmonių buvimu. Dažniausiai bijoma parausti, prakaituoti, naudotis tualetu, valgyti viešoje vietoje, kalbėti prieš auditoriją. Socialinės fobijos būdingos 11% vyrų ir 15% moterų.

Fobijų priežastys. Manoma, kad su fobijų vystymųsi gali būti susiję genetiniai faktoriai ir autonominės nervų sistemos ypatumai. Pavyzdžiui, žmonės, kurių autonominė nervų sistema yra perdėtai jautri, greitai rausta ir prakaituoja, o tai sudaro riziką vystytis socialinei fobijai. Tačiau ne visi fobijomis sergantys žmonės pasižymi perdėtu reaktyvumu. Iš psichologinių teorijų, fobijos dažniausiai aiškinamos remiantis išmokimo teorija. Remiantis šiuo požiūriu fobijos gali būti išmokstamos per:

Vengimo sąlygojimą – žmogus išmoksta bijoti tam tikrų stimulų, jei juos lydi skausmingi ar grėsmingi įvykiai. Išmokimas dar labiau užsitvirtina, jei pabėgimas iš tos situacijos buvo naudingas. Pavyzdžiui, šunų baimė gali atsirasti po to, kai žmogus buvo užpultas šuns. Tačiau tyrimai nepatvirtina, kad visas baimes galima sąlygoti, ar kad tokiu būdu įgytos baimės išlieka ilgai. daugelis fobijomis sergančių žmonių negali jų susieti su konkrečiais įvykiais.
Modeliavimą – bijoti galima išmokti stebint kitų elgesį ir patyrimą. Pavyzdžiui, jei mama bijo pelių, ji gali išmokyti jų bijoti ir savo vaikus.
Pasirengtą išmokimą – žmonės bijo tam tikrų objektų: vorų, gyvačių, šikšnosparnių, bet nė ėriukų, kačiukų ir t.t. taigi yra tam tikras pasiruošimas bijoti, kurį tik pastiprina įvykiai ar aplinka.
Socialinių įgūdžių trūkumą- socialinės fobijos vystymuisi svarbūs asmens bendravimo įgūdžiai. Kuo blogesnis asmens bendravimo įgūdžiai, tuo didesnė tikimybė, kad jis pats savo elgesiu išprovokuos situacijas, kuriose jausis blogai ir bus ir kritikuojamas.

Fobijų gydymas. Stiprios fobijos gali būti gydomos medikamentais. Tam dažniausiai naudojami antidepresantai ir trankviliantai. Tačiau fobijos dažniausiai atsinaujina nutraukus gydymą. Plačiausiai naudojamos įvairiūs elgesio terapijos metodai: sisteminis nujautrinimas, užtvindymas (flooding), modeliavimas, socialinių įgūdžių ugdymas socialinei fobijai. Taip pat efektyvia laikoma kognityvinė terapija, pagrįsta minčių, susijusių su baimės objektu, analize.

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas (OBS)

OBS būdingos įkyrios, beprasmės mintys arba poreikis kartoti specifinius veiksmus.

Obsesijos – įkyrios mintys, vaizdiniai, impulsai, kurie ateina į galvą, yra nekontroliuojami. dažnai šios mintys yra beprasmės ar socialiai nepriimtinos. Pavyzdžiui, nurodoma, kad apie 50% obsesijų yra agresyvios, 35%s seksualinio turinio, dažnai įkyrumai būna keiksmažodžiai. Apie 60% sergančiųjų turi daigiau nei vieną obsesiją.
Kompulsijos – įkyrūs veiksmai, aktai, kuriuos asmuo jaučiasi privaląs atlikti, kad sumažintų įtampą. Dažniausios kompulsijos: valymas ir tvarkymas, specifinių objektų vengimas, specifiniai, magiški ritualai, tikrinimas, specifinis elgesys (pavyzdžiui, labai lėtas kramtymas).

Specifinės obsesijos dažnai yra susijusios su specifinėmis kompulsijomis. Pavyzdžiui agresyvios obsesijos yra susijusios su tvarkymosi ar prausimosi kompulsijomis. Įkyrumai ypač aktyvėja, jei žmogui nuobodu ir silpnėja aktyviai įsitraukiant į veiklą. OBS yra gana retas, būdingas maždaug 2,5% populiacijos. Prasideda dažniausiai vaikystėje ar paauglystėje.

OBS priežastys. Daugelis iš mūsų atlieka tam tikrus ritualus, kai nerimauja. Pavyzdžiui žvaigždučių paišymas, vaikščiojimas pirmyn atgal ir t.t. Tačiau dažniausiai šie įkyrumai nėra labai stiprūs ir praeina, kai situacija pasikeičia. OBS psichologinis paaiškinimas yra daugiausia siejamas su tam tikrų nerimą keliančių impulsų slopinimu. Manoma, kad OBS gali imti vystytis, kai vaikas ima galvoti, kad tam tikros mintys yra netinkamos ir neatleistinos. Tokį elgesį lydi kaltės jausmas, o vėliau net ir pačios mintys ima atrodyti siaubingos ir nepriimtinos. Pavyzdžiui mintys apie homoseksualumą yra laikomos taip pat netinkamomis kaip ir elgesys. Asmuo atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes išvengti savo paties minčių yra labai sunku. Tuomet belieka jas slopinti ir bandyti kontroliuoti. Tam susigalvojami įvairūs ritualai, kurie turėti nukreipti mintis ir atpirkti kaltę. Nors dažniausiai ritualai tik paskatina mintis.

OBS gydymas. Tai sunkiai gydomas sutrikimas. Tyrimai rodo, kad tik 20% pacientų pasveiksta visiškai. Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami antidepresantai. Gydymo ciklas dažniausiai yra ilgas. Iš psichologinių metodų plačiausiai naudojamos elgesio terapijos. Siekiama neleisti atlikti ritualo, kad pacientas įsitikintų, jog neatliktus ritualo neigiamų pasekmių nebūna. Sunkių sutrikimų atvejais terapija vykdoma ligoninėse. Taikomos 15-20 sesijų po 90 minučių, kurių metu griežtai kontroliuojama, kad asmuo neatlikinėtų ritualų. Kitas gydymo metodas – paradoksinė intencija. Paradoksinės intencijos tikslas padėti klientui kiek pasišaipyti iš savo problemos. Siūloma įsivaizduoti patį blogiausią variantą. Pavyzdžiui, jei klientas turi rankų plovimo įkyrumą ir bijo, kad neatlikus šio ritualo jis užsikrės mikrobais ir susirgs, tai siūloma įsivaizduoti, kaip jis visas aplimpa mikrobais, kaip tai jį žudo ir kas jam dabar atsitiks. Kai realiai nieko blogo neatsitinka, klientas pajunta savo baimės absurdiškumą ir nuo jos išsivaduoja. Tačiau, kad tai pavyktų, reikia tam tikros patis kliento nuostatos.

Potrauminis streso sutrikimas (PSS)

PSS- tai nerimo sutrikimas, kuris atsiranda po specifinio traumuojančio įvykio. Būdingiausi požymiai:

įkyrios mintys apie traumuojantį įvykį, situacijos atsikartojimas košmariškuose sapnuose;
vengimas situacijų, stimulų ar net minčių, kurios galėtų priminti traumuojantį patyrimą;
sujaudinimo požymiai: miego problemos, dėmesio koncentracijos sunkumai, dirglumas, padidintas jautrumas;

Sutrikimą taip pat dažnai lydi kiti nerimo požymiai, pablogėjusi nuotaika, fizinės sveikatos problemos, pykčio, kaltės jausmai, alkoholio vartojimas, sumažėjęs darbingumas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, padidėjusi savižudybės rizika.

PSS priežastys. Ar po traumuojančio įvykio išsivystys PSS priklauso nuo daugelio veiksnių. Rizikos veiksniais šiam sutrikimui vystytis laikoma: grėsmė sveikatai ir gyvybei įvykio metu; moteriška lytis; neigiama ankstyvoji patirtis, ankstyvas atskyrimas nuo tėvų; įvairios psichikos ligos šeimos istorijoje, kurios lemia bendrą mažesnį atsparumą; disociaciniai simptomai (derealizacija, depresonalizacija, amnezija, atsiskyrimo nuo kūno patirtis) įvykio metu; atsakomybės už įvykį prisiėmimas sau; problemos išgyvenimas akcentuojant emocijas (pvz.: aš norėčiau taip nesijausti).

PSS gydymas. Kaip ir kitų nerimo sutrikimų atvejais svarbiausia pagalbos strategija – padėti klientui saugiai susidurti su baimę keliančia situacija ar prisiminimais. Vertingos savitarpio pagalbos grupės, kurios gali suteikti unikalų palaikymą ir supratimą. Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami benzodiazepinai ir antidepresantai. Tačiau rekomenduojama, kad lygiagrečiai būtų teikiama ir psichologinė pagalba, nes vien medikamentai pilnai išgyventi trauminės patirties nepadeda. Labai svarbi sudedamoji pagalbos dalis – socialinis palaikymas. Reikalinga šeimos, draugų, vertinga religinės grupės pagalba, todėl labai svarbu, kad psichologinės intervencijos apimtų ir darbą su šeima, jos edukaciją.