Gyvūnų terapija

Yra dalykų, kuriuos gyvūnai jaučia, emocijų, kurios sukyla be žodžių. Tokie dalykai toli pralenkia įprastas medicinos priemones. Tačiau apie mus supančius gyvūnus dažniausiai esame linkę galvoti tik kaip apie padėjėjus, o ne gydytojus.  Klasikinis pavyzdys: šuo – aklojo vedlys. Kaip bebūtų keista, tačiau vis dažniau gyvūnams priskiriamas kitas vaidmuo – terapeuto.

Gyvūnų terapija – tai gydymo metodika “vienas vienam”, turinti aiškiai suformuluotus tikslus, kai gydymas atliekamas dalyvaujant ir padedant gyvūnams, kuriuos prižiūri tos srities gydytojas profesionalas: ar tai būtų terapeutas, ar fizinės ir užimtumo terapijos specialistas, ar socialinis darbuotojas, jie stebi paciento gijimą taip, kaip tai darytų ir tradicinės terapijos atveju.

Gyvūnų terapija

•  Padėda sukurti motorinius sugebėjimus, dėmesio koncentraciją, bendravimo ir savosios vertės supratimo funkcijas.
• Gyvūnai būna sertifikuoti, juos prižiūri tam darbui paruoštas asmuo.
• Yra draugijų, kurios rūpinasi gyvūnų treniravimu ir sertifikavimu tarnybai “vienas vienam” bei terapinėms situacijoms.
• Padaugėjo pasveikimo atvejų, kai gydant dalyvavo gyvūnai. Jie padeda pašalinti baimę, suteikia ligoniui motyvaciją sveikti.
  Gyvūnų vaidmuo gydant psichines ligas: depresijos kankinami ligoniai dažniausiai būna sutrikę, užsidarę giliai savyje, nesugeba ištiesti kitam rankos, tačiau pabendravę su gyvūnais, tokie ligoniai pamažu atsiveria.

Gyvūnų terapijos pavyzdžiai:

Vienas vyras su potrauminio streso diagnoze metų metus nebylus ir nejudantis išbuvo embriono pozoje, ir niekas negalėjo iš ten jo “ištraukti”. Tik airių vilkšunis, gulintis nosis prieš nosį, sugebėjo pasiekti kontaktą žvilgsniu ir akių judesiais. Panašaus rezultato pasiekė ir triušis, atneštas vienam prievartą patyrusiam vaikui, kuris pirmuosius žodžius ištarė būtent jam, nors iki tol niekam žodžio nebuvo prataręs. Vienai vėžio sudarkytu veidu moteriai labai padėjo atneštas triušis, kuris tyliai tupėjo moteriai ant krūtinės ir ramiai į ją žiūrėjo. “Triušiui buvo nesvarbu, kaip aš atrodau” – pastebėjo moteris, kurios psichiką labai žeidė negražiu tapęs veidas. 

Delfinų terapija

Istorija. 1960 m. Dr. John Lilly pirmasis pastebėjo, kad delfinai galėtų padėti žmonėms išmokti bendrauti vienas su kitu. 1970 m. Dr Betsy Smith, pastebėjo teigiamus efektus savo neįgaliam broliui po pabendravimo su delfinais. Pradėjo tyrinėti delfinų teikiama poveikį žmonėms. 1980 m.Dr David Nathanson. Jis išvystė delfinų terapija. Po jo atliktų tyrimų, kai buvo gauti patvirtinantys DT efektyvumą rezultatai, DT centrai pradėjo steigtis visame pasaulyje. 2002 Lietuvos Jūrų muziejuje pradėtas vykdyti delfinų  terapijos tyrimas.

DT tarpusavio skirtumai

• Įvairios rūšys (nuo paprasto stebėjimo ar pasiplaukiojimo su delfinais iki sudėtingesnių, individualiai prie sutrikimo pritaikytų veiklų),
• Laikas (nuo vienkartinės sesijos, iki keliolikos sustikimų komplekso),
• Vieta  ( uždaras baseinas- uždari vandens telkiniai).

DT taikymas

Neurologinai sutrikimai, autizmas, Dauno sindromas, bendrosios raidos vėlavimas, hiperaktyvumas, depresija, paralyžius. Visgi DT yra efektyviausiai taikoma Douno sindromą, autizmą, depresiją ir hiperaktyvumą turintiems vaikams.

DT pagalba

• Paskatinimas ar apdovanojimas už atliktas užduotis (vaikams pasiplaukiojimas su delfinais yra malonus, vien jau keliavimas prie jūros, šiltas vanduo ir plaukiojimas su nuostabiais nematytais gyvūnais yra kaip paskatinimas atlikti nelabai mėgstamas kitas terapines metodikas, pvz, autistai vaikai nemėgsta, kai juos masažuoja, ir DT yra kaip paskatinimas už išbuvimą kineziterapijoje).
• Garsas (delfinų skleidžiamas ultragarsas manoma, kad turi įtakaos smegenų bangų ritmui. Aktyvumo būsenoje budingas beta ritmas, kuris skatina problemų sprendimą, bet taip pat jo perteklius daro įtaka stresui ir nerimui padidėti. Tuo tarpu po DT ritmas pakinta iš beta į alfa rimtą, kurio metu žmogus būna labaiu atsipalaidavęs ir ramus.
• Maloni aplinka. Delfinai ilgiau nei kiti gyvūnai sugeba išlaikyti žaidybinę elgseną. Taip pat manoma, kad delfinai jaučia problemines sritis ir per savo žaidimus skatina išreikšti tas problemines sritis (pvz, užsidarę vaikai DT pradeda aktyviau reikšti emocijas).

DT pliusai

• Emociniai pakitimai
• Vaikai nusiramina
• Pagerėja jų bendravimas
• Padidėja dėmesio koncentracija
• Padidėja pasitikėjimas  ir savęs vertinimas
• Geresnė koordinacija
• Akių kontaktas, šypsojimasis, juokas ir lietimas
• Sustiprėjusi imuninė sistema

DT minusai žmonėms

• Ne gydymo metodas, o papildoma priemonė
• Nedaug nepriklausomų mokslinių tyrimų patvirtina delfinų terapijos efektyvumą (pagrinde remiamasi DT specialistų ir vaikų tevu subjektyviais stebėjimais)
• Agresyvus delfinu elgesys ( yra užfiksuota atvėju, kada po pasiplaukiojimo su delfinais žmonės buvo sužeisti- sulaužyti šonkauliai, apkandžiojimai, įvairios žaizdos)
• Delfinų ligos (jautresni ar alergiški žmonės gali užsikrėsti delfinu pernešamomis ligomis)
• Brangus metodas

DT minusai delfinams

Nelaisvėję laikomu delfinų stresas ( delfinai orientuojasi aplinkoje dėka skleidžiamų ultragarsų, todėl baseine, kur aplinka labai ribota, jie gali pasijusti labai blogai nuolat girdėdami į sieneles atsimušanti garsą). Užsikrėtimas  žmonių ligomis. Pavojus laukinių delfinų populiacijai ( DT populiarėjant delfinai pradėti aktyviau gaudyti. Taip pat dėl žmonių įsikišimo gali pasikesiti gamtoje gyvenančių delfinų matinimosi, poravimosi ir pan įpročiai).

Arklių terapija

Hipoterapija (graikų klb. hippo – arklys) arba gydomasis jojimas – gydymas, panaudojant arklį. Tai terapija, kurios metu arklys, jo judesiai atveria žmogui naujų judėjimo ir suvokimo galimybių. Naudojama kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis gydymo programomis.

AT istorija. Atsirado 1960 metais Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Vokietijoje gydymas vyko su dviem psichoterapeutais, specialiai paruoštu arkliu ir jo prižiūrėtoju. 1980 m. į Vokietiją mokytis hipoterapijos atvyko grupė terapeutų ir kalbos patologų iš Kanados bei JAV ir išsivežė gautas žinias į savo šalis, kur jas taikė praktijoje.

AT taikymas

1. sutrikęs intelekas;
2. autizmo sindromas;
3. aklumas;
4. fizinė, bei kompleksinė negalė;
5. cerebrinis paralyžius;
6. atsilikęs vystymasis;
7. skoliozė (stuburo iškrypimas);
8. mokymosi ar kalbos sutrikimai;
9. daugybinė sklerozė;
10. jutiminių procesų sutrikimai;
11. trauminiai smegenų pažeidimai.

Žirgo ėjimo ritmas labai gerai dera su žmogaus, nes abiejų dubuo daro tokius pačius trijų padėčių judesius. Todėl hipoterapija padeda smegenims atkurti judesio vykdymo funkcijas, prarastas po sunkaus smegenų pažeidimo. Vaikai ir suaugusieji gali pagerinti savo laikyseną, raumenų tonusą, koordinaciją, balansavimą, jutiminį/motorį išsivystymą. Gerina kalbos ir kalbėjimo įgūdžius, jei hipoterapija naudojama kartu su kitomis priemonėmis. Hipoterapija siekiama ne tik ugdyti motorinius įgūdžius bei šalinti judėjimo sutrikimus, bet taip pat formuoti psichosocialinį elgesio būdą grupės gyvenime.

Kaip tai atrodo?

• Reikalingi 4 “terapeutai”: 1 terapeutas, 2 savanoriai ir arklys;
• Vaikas vienas arba su kitu kitu asmeniu pasodinamas arba paguldomas ant arklio nugaros (priekiu arba atbulai) ir jis lėtai arba ristele vedamas.
• Gali pats vaikas vesti arklį, jį šerti, šukuoti.
• Jei pacientas naudoja ramentus ar invalido vežimėlį, yra speciali pakyla, kad būtų patogiau jį pasodinti ant arklio. 

AT naudojantys specialistai. Hipoterapiją praktikoje gali naudoti:

• Kineziterapeutai – lavina sėdėjimą, stovėjimą, ėjimą;
• Darbo terapeutai – moko paprasčiausių kasdienių įgūdžių, pvz., šerti arklį, sukoncentruoti dėmesį…;
• Kalbos ir kalbėjimo patologai – gerina artikuliaciją, burnos motorinius įgūdžius…

Specialistų ruošimas: Norint gauti leidimą praktikoje naudori hipoterapiją, reikia turėti ne mažiau, nei 3 metų (6000 val.) darbo stažą savo srityje ir per juos įgytos praktikos hipoterapijos srityje ne mažiau, nei 100 val. Patirtis ir laisvas darbas su arkliais ir jojimo įgūdžiai. Tada gali laikyti egzaminą, o išlaikiusieji gauna hipoterapijos klinikinio specialisto sertifikatą (HPCS), kuris išduodamas 5 metams. Po 5 m. turi vėl laikyti egzaminą arba pristatyti raštišką įrodymą, kad per tą laiką tęsė mokymąsi, kuris truko 120 val., arba vykdė mokslinę veiklą, susijusią  su hipoterapija.

Tyrimai:

Vaikų cerebrinis paralyžius, tirta 10 vaikų (2,3 – 6,8m.).  Rezultatai – teigiamas efektas funkciniam motoriniam atlikimui. Pokyčiai: gulėjimas – vartymasis, šliaužimas – ėjimas keliais, geresni socialiniai įgūdžiai. Kt. tyr. rezultatai – po AT vaikai sunaudoja mažiau energijos eidami.

Spazminis cerebrinis paralyžius, vaikai nuo 4 iki 12 metų. Rezultatai: žymus pagerėjimas raumenų aktyvumo simetrijai po 8 min. hipoterapijos, kai arklys juda. Tačiau pokytis nepastebėtas, kai vaikas tik sėdi ant nejudančio arklio.

Platesnis naudojimas: Rengiami kursai firmų vadybininkams, vadovams. Kalėjimuose įrengiami žirgynai nuteistųjų auklėjimo programoms vykdyti.

AT pliusai

Arklys suteikia žmogaus eisenos įspūdį; Arklio žinginės judesiai panašūs į žmogaus ėjimą. Žingsniuojant arklio nugara juda trimis kryptimis. Trimačiai judesiai persiduoda raitelio kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms, kurie yra identiški sveiko einančio žmogaus judesiams.

Arklys sumažina judesių ribotumą; Asmenys, kurių judėjimas ribotas, atsisėdę ant žirgo gali pajusti ėjimo judesius bei lengviau juos treniruoti. Kuo daugiau susiformuoja judesių atlikimo schemų, tuo lengviau galima išmoki naują judesį.

Arklys sumažina funkcinius raumenų simetrinius pakitimus; Ritmingi, švelnūs, tolygūs arklio lingavimai, priverčia dirbti tiek kairės, tiek dešinės kūno pusės raumenis. Padidėjusių raumenų tonusas sumažėja, o sumažėjusių- padidėja. Taip stiprėja nusilpusios kūno pusės raumenų jėga.

Arklys moko; Hipoterapijos metu asmeniui bendraujant su specialistu, plečiasi kalbos, kūno, aplinkos žinios bei suvokimas. Hipoterapija ugdo savarankiškumą, atsakingumą, bendravimą bei tarpusavio supratimą ir pagalbą.

Arklys žadina teigiamus jausmus; Prisilietimas prie žirgo, kaklo kasymas, įvairios žirgo spalvos, jo specifinis kvapas, kanopų dundėjimas- visa tai stimuliuoja įvairias (motorinę, propriorecepcinę, vestibiulinę, sensorinę, psichinę) organizmo sistemas. Be to formuoja supratimą apie kūną ir jo orientaciją erdvėje.

AT minusai

• Brangu;
• Nepakankamai ištirta šios terapijos įtaka sveikatai;
• Išnaudojami arkliai.

Gyvūnų terapija Lietuvoje

Lietuvoje kur kas plačiau kalbama ir žinoma apie delfinų terapiją, o hipoterapija vis dar tūno šešėlyje, vienur ar kitur teikiamos paslaugos tiesiogiai nereklamuojamos, nes šios terapijos propaguotojams iškyla teisinių ir kitokių kliūčių. Nėra nei vieno gyvūnų terapijos metodo, apmokamo Ligonių kasų. Taip pat nėra savanorių centrų bei vykdomų apmokymų, kurių metu galėtų būti parengiami žmonės bei gyvūnai bendravimui su pacientais ligoninėse. Visgi, nors apie delfinų terapija kalbama plačiau, tačiau tai yra brangesnis metodas, nei arklių terapija. Arklių terapija yra plačiau ištirta, daugiau aprašyta medicinos literatūroje nei delfinų terapija.

Gyvūnu terapija yra tik papildoma priemone, o ne savarankiškas gydymo metodas.               

Literatūra:

• http://www.ptcny.com/PDF/AHCB_2007_8.pdf
• www.americanhippotherapyassociation.org
• Debuse D., Chandler C., Gibb C.,(2005). An exploration of German and British physiotherapists’ views on the effects of hippotherapy and their measurement. Physiotherapy Theory and Practice, 21(4):219-242.
• http://www.timas.lt/vdu/katinai_ir_stresas.pdf
• http://www.geocities.com/delfinologija/58.html
• http://www.researchautism.net/interventionitem.ikml?print&ra=64&infolevel=3
• http://www.muziejus.lt/en/inside.php?id=terapija
• http://www.dolphinhumantherapy.com