Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą.

Bendriausia asmenybės sutrikimų klasifikacija – O.Kernbergo:

1. Ekscentriškų asmenybės sutrikimų grupė, į kurią įeina paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimas. Asmenys, kuriems būdingi šie sutrikimai, pasižymi keistu mąstymu ir elgesiu. Jiems būdingi du gynybos mechanizmai – projekcija ir fantazija.
2. Emocinių (dramatiškų) sutrikimų grupė apima antisocialų, emociškai nestabilų ir histrioninį asmenybės sutrikimus. Turintys šiuos sutrikimus asmenys pasižymi perdėta emocijų išraiška (pvz., elgesys – agresyvūs pykčio proveržiai). Asmenims būdingi gynybos mechanizmai – disociacija, neigimas, skėlimas ir išveikimas.
3. Prie nerimastingų asmenybės sutrikimų grupės priklauso anankastinė[1], vengianti ir priklausoma asmenybė. Asmenys, kuriuos kankina šie sutrikimai, kankina pastovus nerimas ir dvejonės. Jiems būdingi izoliacijos, pasyvios agresijos ir hipochondrinės gynybos mechanizmai.
   

   ---

   [1] Anankastinė asmenybė. Šio sutrikimo paveikti žmonės paprastai apibūdinami kaip tobulybės siekėjai (perfekcionistai), nelankstūs, nemokantys išreikšti šiltų ir nuoširdžių jausmų. (A. Dembinskas, 2003)

Psichoanalizė gimė bandant suprasti psichopatologiją ir taikyti psichologinius metodus psichikos sutrikimams gydyti. S. Freudas pavadino psichoanalizės teoriją „metapsichologija“, norėdamas atskirti savo idėjas nuo tokios psichologijos, kuri nagrinėjo tik sąmoningus psichinius reiškinius. S. Freudas, aiškindamas asmenybės sutrikimus rėmėsi varų, ego psichologijos teorijomis bei psichoseksualinės raidos teorija.

 Dvigubos varos teorija: Visą žmogaus gyvenimą skatina dvi varos – gyvenimo ir mirties. Kiekvienas žmogus turi poreikį palaikyti, išsaugoti ir pratęsti gyvybę. Energija, naudojama tam poreikiui patenkinti vadinama libido. Taip pat žmogus turi poreikį griauti gyvenimą, grįžti į neurologinę „nirvaną“, į būseną be poreikių, susijaudinimo malonumo ir skausmo – mirties vara. Agresijos atsiradimo priežastis – reakcija, sukelta libidinių norų frustracijos. Anot S. Freud agresija – tai noras griauti save ir kitus. Tačiau net ir šiandieniniai psichoanalitikai nesutaria ar agresija yra atskira vara, ar meilė ir agresija – tai priešingi vieno gyvenimo poreikio aspektai. Dvigubos varos teorija leidžia žiūrėti į agresiją kaip į instinktyvų impulsą, kurį, kaip ir libido, reikia išmokti valdyti ir panaudoti pozityviai.

Psichoseksualinės raidos teorija: Varos šaltinis – poreikis skirtingais vaiko vystymosi laikotarpiais sukelia įtampą skirtingose kūno zonose – erogeninėse zonose. Skiriamos trys infantilaus seksualumo stadijos, pagal tai, per kokią kūno zoną tuo metu reiškiasi seksualinė vara. Kiekvienai stadijai būdingi savi pasitenkinimo šaltiniai, jų raiškos formos ir pasitenkinimo lygiai.

Stadijos:

1. Oralinė raidos stadija – burna pagrindinė varos iškrovos vieta. Šioje stadijoje susiformuoja pasitikėjimo kitais ir pasitikėjimo savimi jausmai. Patologinė fiksacija – pasireiškia  kaip padidėjęs reiklumas, nacizmas, perdėtas optimizmas arba pesimizmas. Tokių žmonių savivertė ypač priklausoma nuo išorės, jie tikisi, kad kiti jais pasirūpins, todėl yra linkę rodyti didelį dosnumą, tikėdamiesi iš aplinkinių gauti tą patį. Asmenis kamuojantis neigiamas afektas – pavydas.
2. Analinė stadija – pasitenkinimas pasiekiamas tuštinantis.Ypatingai suintensyvėja agresyvus varos aspektas, visada sumišęs su libidiniais elementais. Pagrindinis šios stadijos pasiekimas – tam tikros nepriklausomybės nuo tėvų ir kontrolės patyrimas. Patologinė fiksacija – esant fiksacijai šioje stadijoje susiduriame su adaptaciją sunkinančiais charakterio bruožais, atspindinčiais daugiausia gynybas nuo analinių impulsų (tvarkingumas, užsispyrimas, kaprizingumas, taupumas arba šykštumas). Jei šios stadijos gynybos nepakankamai veiksmingos, pasireiškia ambivalentiškumas, netvarkingumas, įsiūčio protrūkiai ir sadomazochistinės tendencijos. Daugiausia analinių psichologinių gynybų yra obsesinių- kompulsinių sutrikimų atvejais.
3. Falinė psichoseksualinės raidos stadija – malonumo šaltinis – vaiko lyties organai. Šioje stadijoje sprendžiamas Edipo kompleksas ir Elektros kompleksas. Stadijos uždavinys – integruoti visų ankstesnių psichoseksualinės raidos stadijų pasiekimus į vyraujančią lytinę orientaciją. Šioje stadijoje baigia formuotis superego, formuojasi seksualinės tapatybės jausmas, leidimas domėtis kuo nors be kaltės jausmo ir savo vidinių psichinių procesų kontrolės patyrimas. Patologinė fiksacija – nukrypimai nuo normos yra labai įvairūs, sudaro visų neurozinių sutrikimų pagrindą.
4. Latentinė arba slaptoji stadija. Neturi didesnės įtakos charakterio formavimuisi.
5. Brandus genitalinis seksualumas. Tai ankstesnių vystymosi pasiekimų integravimo laikotarpis, leidžiantis jaunuoliams susirasti savo tapatybę darbe, draugystėje ir meilėje. Šis tarpsnis sudėtingas, todėl jam būdingas nemažas patologinių sutrikimų pavojus.

Kiekvienos vystymosi stadijos metu vaikas susiduria su konfliktais tarp pasąmoningų troškimų ir sąmoningo psichinio aktyvumo. Vaiko asmenybės raida priklauso nuo jo gebėjimo išspręsti šiuos konfliktus. Jei pasąmoningi troškimai visiškai nepatenkinami/patenkinami, toje vystymosi stadijoje susidaro fiksacijos taškai. Suaugusiojo amžiuje, kilus stresinei situacijai, asmuo grįžta prie fiksacinių taškų ir yra linkęs spręsti vaikystėje neišspręstus konfliktus. Svarbi teorijos dalis – regresijos sąvoka. Regresija – grįžimas į ankstesnę psichoseksualinio vystymosi stadiją, kai pasireiškia ankstesnei stadijai būdingas elgesys.

 Ego psichologija:

Ego formuojasi varų frustracijos pagrindu. Varos siekai kontakto su objektu, kad būtų patirtas pasitenkinimas. Ego paklūsta realybės principui, kurio tikslas, išsaugoti visą organizmą, atidedant varų patenkinimą tol, kol bus galima pasiekti palengvėjimą tinkamu būdu. Viena iš Ego funkcijų, lemianti tolesnį vaiko prisitaikymą – tikrovės įvertinimas ir adekvatus tikrovės suvokimas – sugebėjimas atskirti iš išorinio pasaulio kylančius dirgiklius, nuo tų, kurie kyla iš savęs. Adekvatus tikrovės suvokimas formuojasi per vaiko-motinos tarpusavio santykius. Neteisingas ribų tarp manęs ir nemanęs suvokimas, skatina iškreiptą pasaulio suvokimą:

• Jei ankstyvasis tikrovės suvokimui esminis vyksmas siejamas su per stipria frustracija – vaikas praranda susidomėjimą tikrove, pasitraukia į savo vidinį pasaulį ir haliucinaciškai išgyvena savo norus.
• Jei patenkinimas besaikis – tikrovės suvokimas nerealistiškas.

Patologija:

S. Freudas manė, kad asmenybės sutrikimai vystosi dėl fiksacijos vienoje iš vaiko pscihoseksualinio vystymosi fazių. Fiksacija dažniausia paaštrina tam tikrus asmenybės bruožus, kai kada galinčius pasiekti net asmenybės sutrikimų lygį. Taip pat didelį vaidmenį vienokiai ar kitokiai asmenybės struktūrai susiformuoti turi vaiko santykiai su tėvais ar juos atstojančiais žmonėmis ir tų santykių poveikis Ego formavimuisi (Ego psichologija).

Remiantis S. Freudo varų ir psichoseksualinio vystymosi teorija bei ego psichologija, psichopatologiją lemia asmenybės struktūra ir vidinio konflikto turinys. Norima pabrėžti, kad paciento elgesyje ir psichikoje yra randamos visų paichoseksualinės raidos stadijų temos ir kad tai nėra patologija. Patologiškas gali būti tų temų sprendimo būdas, priklausomai nuo to, kokios stadijos gynybos yra naudojamos. Infantilūs troškimai, susieti su fiksacijomis, turi didelę reikšmę charakterio patologijos formavimuisi.

Psichoanalitinės psichoterapijos esmė:

Psichoanalitinė psichoterapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas. Šios psichoterapijos tikslas yra išspręsti neurozinį konfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę. Siekiama struktūrinio asmenybės pasikeitimo, o ne atskirų elgesio detalių pasikeitimo. Terapijoje naudojamos metodikos – laisvųjų asociacijų metodas, pasipriešinimo interpretacija, perkėlimo analizė, sapnų analizė bei emocinis perauklėjimas.

 Naudota literatūra:

• Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R., „Psichoanalitinė Psichoterapija“, Vilnius, 2004;
• Dembinskas A., „Psichiatrija“, Vilnius, 2003;
• Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“, Kaunas, 2004;