Psichoseksualinės teorijos žvilgsnis į savižudybes. Siela ir seksualumas. Siela ir kūnas.

Priešistorė

Esu Paulius Kontrimas, būsimas psichoanalitinės teorijos atstovas. Kai mąsčiau apie šią teoriją, pagalvojau – „na ne, tik ne ši teorija“. Kodėl aš taip pagalvojau? Psichoseksualinė pakraipa atrodė atgrasi, nes ji žmogų irėmino į seksualumo rėmus, o mano pradinės pažiūros buvo – kad žmogus yra laisvas ir neskaidomas. Kad žmogus gali būti laisvas  ir dabar neneigiu, tačiau pasikeitė mano požiūris, kaip tą laisvę pasiekti. Arba kaip mano kolega egzistencialistas Mantas Gricius teigia: „laisvas ne nuo ko, bet kam“. Kita vertus aš pasisakydavau, kad žmogaus skaidyti negalima, bet šiandien  manau, kad skaidymas yra tik salyginis, tik tam, kad būtų lengviau aiškinti tam tikrus dalykus. Tai maždaug tas pats, kai pasakymas: „Kaip suvalgyti  dramblį? Supjaustyti į gabaliukus ir suvalgysi.“. Taigi žmogaus skaidymas į dalis man yra priimtinas. Kitas svarbus pasirinkimo akcentas buvo Freud asmenybės apibrėžimas. Jis teigė, kad asmenybė turi tik jam būdingas pastovius ypatumus. Kiekvienas turi savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną. Savitumą prilyginu kūrybiškumui, apie kurį nesenai rengiau pasisakymą, kad kūrybiškumas yra kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė.

Click to continue »