perspeju – SUBJEKTYVU.

Sis kursas turejo labai daug potencialo, kurio viso mes (grupe) neisnaudojome. Isties patraukli schema: destytoja papasakoja apie problema, studentai pristato ivairius jos sprendimo variantus, ir tada ziurime pavyzdi t.y. filma. Tik kodel zmones prarado nora lankyti tokius seminarus?

kalbu apie diskusija – kur dingo susidomejimas, dalyvavimas ir aktyvumas seminaruose? kas pasikeite?

pagrindiniai zirniai, kruopos krito ant pristatymu, kurie buvo nuobodus. Va cia ir norisi pakalbeti daugiau. Tik pasakes situos zodzius supratau kokie jie neteisus. Ir po keliu sekundziu pazire nepasitenkinimai paantrino – “o jei as zmogus, neturintis igudziu idomiai pristatyti temos? Ka man tada daryti?”.

Suprasdami savo matymo siauruma norime save pateisinti – skyreme beveik valanda laiko is savo labai brangaus gyvenimo pamastymui sia tema Toliau israsau kelias padrikas mintis ir zodzius, kurie buvo raktiniai musu diskusijoje.

NUOSIRDUMAS. Isivaizduokite debesi. Dabar is jo einancia rodykle su zodziais “idomus, aktyvus, itraukiantis pristatymas”. Ka tai reiskia? O tai yra is negrieztos, nestrukturuotos formos, arba tik truputi strukturuotos formos (destytojos pozicija) padaryta aiski ir strukturuota – 70% vertinkite pristatyma o 30% visa kita, pvz teorine medziaga. Bet tai neteisinga. Kodel rodykle tik viena? Kodel negali buti kelios? pvz: 1.idomi, aktyvi prezentacija – viskas labai gyva. 2. ne aktyvi prezentacija, kurioje esme – gera medziaga. Bet – be projektoriaus. Butu idomu, ka? 3.labai trumpa “idomybiu” prezentacija – tai pvz trumpas perliuku ieskojimas, visokiu keistenybiu, susijusiu su tema, ko nera jokiuose vadoveliuose, bet ko yra googlej ar youtube. 4. ir 5. taip pat gali buti, tik dar nezinau kokie…

Taigi, kas vienija tokias geras prezentacijas? Nuosirdumas. Jei as gerbiu auditorija – as kalbu taip kad mane girdetu. As ruosiausi taip kad mane suprastu. Jei kalbu tyliai – atsistoju. Jei medziaga nuobodi – ja trumpinu. Manau svarbiausias pasiruosimo momentas – demesio! -  isbuti temoje. Praleisti su ja truputi laiko. Ne su tekstais, ne su teorine medziaga, bet su tema, kuria pristatysi. Jei galima pasivarduosiu – pvz Mantas – net negirdejau jo prezentacijos, bet kertu lazybu ja atsimenate. Nes jis skaite knyga apie egzistencializma grizinedamas is baznycios viena sekmadienio ryta – t.y. jis jau buvo temoje. Todel jam nereikia atpasakoti teksto – nieko panasaus. Jam uzteko papasakoti ka jis suprato budamas temoje.

gaila, kai ideju daug ir jos geros, bet is ju ispaudziama ne viskas. Galbut raktas (vyriska logika) technikoje, priemonese,. Pvz. prezentaciju metu 10 minuciu smeliio laikrodis ant stalo. Pabandykite isivaizduoti. O dabar jei dar kelios tokios detales? gal.

ISSUKIS. destytoja rizikavo. Kursas isties pilnas naujoviu – www, filmai, asmenisko rysio su musu kursu paieskos. Verta pagarbos drasa. O kaip mes? Mums svarbu pazymys. Jei ziuri pazymio ar gali rizikuoti? ne… greiciausiai ne.

visi daugiau maziau bijo ir jaudinasi.

vis dar nera atsakymo. Tai ka paminejau yra tik hipotezes, kuriu neisskaiciuosi net su SPSS.

Galiausiai: jei grupe nediskutuoja jau 4 kurse, tai kas dar gali keistis? nieko. Nesam kursas is amerikonisku serialu, kur ten graziai kalba ir kuria moksla ir t.t. Matyt, netike lukesciai ir isivaizdavimai. O tai tikrai nera nei destytojos, nei musu paciu atsakomybe. m?

grazios idejos, kurios kabliuoja, bet tik truputi. kodel? NUOMONE – “as cia tik laikinai. Tikrasis as busiu kazkada veliau, kazkur kitur. Va ten as atsiskleisiu ir prazysiu kaip gelele. Ten as busiu aktyvus, kuriantis, darantis. Nes ten as BUSIU. O cia – VDU, arba cia – paskaitoje – as NEESU. as cia tik trumpam. tai mano tarpine stotele. Kas buna tikras ir grynas tarpineje stoteleje?”. kada busi savo stoteleje?

Aleksas ir Andrius

p.s. atsiprasau uz negrazu stiliu, klaidas ir zargonus.

ir nepalinkesiu nieko. gal tik – buk gyvas kaip tie dainuojantys senukai.

(jei nenurodoma kitaip – kalbama apie dailės terapiją)

Meno terapija atsirado 1938 m. Šį terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrijanas Hillas (Andrian Hill). Kartą, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Jis spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų dailininkas pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą.

Visos meno priemonės (rašymas, tapymas, skulptūra ir t.t.) yra labai tinkamos ieškant būdų išreikšti save. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti save ir kitus, negalėjimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebėjimu išreikšti savo norus, nemokėjimu užmegzti artimus kontaktus. Visas šias psichines negalias dažnai „saugo” psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelė siena, sukelianti gynybiško žmogaus konfliktą su jį supančiais aplinkiniais žmonėmis, sukelianti slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir suprantančių santykių.

Gimusi kaip psichoterapinis metodas, meno terapija savo vystymosi pradžioje daugiausiai atspindėjo psichoanalizės pažiūras. Psichoanalizės pradininko S. Freud’o mintis taikliai atspindėjo meno terapijos tikslingumą: giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Meno priemonėmis išreikšti vaizdiniai atspindi visus pasąmoningus procesus, tame tarpe ir baimės, vidinius konfliktus. Pats S. Freud’as meno terapijos savo praktikoje netaikė, bet, kaip rašo K. Rudestam (1998), jis buvo labai arti jos, sakydamas: “Sapnus apibūdinti sunku todėl, kad jie pasakojami žodžiais. Todėl, kalbėdami apie savo sapnus žmonės dažnai sako: “negaliu to apibūdinti žodžiais, bet galėčiau tai nupiešti”.

G. Jung’as žengė šį žingsnį – jis prašė savo pacientus piešti savo sapnus, fantazijas, svajones – meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus išgyvenimu. Simbolis dažniausiai atspindi pasąmoningus žmogaus išgyvenimo aspektus. Jie nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai, kaip rašo G. Jungas, bendrai sunkiai apibūdinami, juolab dar sunkiau aiškinami. Nes yra labai individualūs, su giliu asmeniniu patyrimu susiję, giliai paslėptų, nesuvoktų žmogaus poreikių, norų, jausmų tolimi užšifruoti atspindžiai (personaliniai simboliai). Kolektyvinė pasąmonė, kuri skiriasi nuo individualios pasąmonės tuo, kad nepriklauso nuo konkretaus žmogaus patyrimo, o talpina savyje pirminius išgyvenimų modelius – archetipus, produkuoja universalius simbolius – pagal Jungą – tai bendrų visiems žmonėms, pirminių išgyvenimų simbolinės išraiškos.

Kita meno terapijos pakraipa atspindi humanistinės terapijos mokyklų pažiūras. Jai artimesnės ir geštaltinės terapijos dvasioje vedamos meno terapijos grupės. Jose labai daug dėmesio skiriama grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės išraiškos procesą, pojūčių ir jausmų, kylančių piešimo metu, aptarimui; kiek mažiau – piešinių turinio prasmės analizei.

Egzistenciškai orientuota meno terapija nukreipta į gilesnį egzistencinių problemų suvokimą. Meno terapija – unikali priemonė, galinti padėti žmogui sužinoti ir priimti tiesą apie save (Bruce L. Moon, 1990). Meilė, mirtis, kančia, laisvė, atsakomybė, prasmė – šių ir kitų pagrindinių egzistencialų išgyvenimą, meno terapija sušvelnina savo galimybe kalbėti apie juos simboliais ir metaforomis, išreiškiant juos grafiškai ir spalvomis. Tai sumažina kalbėjimo nerimą ir leidžia arčiau išgyventi jų buvimą, pajusti savo ir kitų santykį su jais. Metafora pacientui padeda geriau atskleisti, ištirti save, sutelkti savo vaizduotės, kūrybingumo galią ieškant sprendimų apie savo gyvenimo reikšmes ir prasmę.

Meno terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip norėtumėme elgtis ir jaustis ir to, kaip mes elgiamės, norėdami įtikti kitiems žmonėms. Jos pagalba žmogus išdrįsta pasirodyti pasauliui toks, koks yra iš tikrųjų,  bent jau vaizduotėje žmogus atkuria tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Meno terapijos užsiėmimų metu jis atsigręža į nutrūkusius santykius ir pabendrauja su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, atkuria nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Žmogus gali padeti saugiai vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina. Taigi, meno terapijoje, svarbu ne tai, kas pavaizduota ar kaip pavaizduota, bet tai, kaip apie vaizdinį ar išgirstą muzikos kūrinį kalbama.

Šokio terapija

Kūrybinis procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo patirtį, pabando ją įsisąmoninti ir interpretuoti šokiu ir judesiu. Šokis padeda geriau suprasti ir išreikšti save: jis išlaisvina pasąmonėje slopinamas mintis, o kilusią įtampą paverčia emocija, suteikdamas naujos patirties pažinimo džiaugsmą. Ši terapija susijusi su fiziniu krūviu, todėl žmonėms, patiriantiems stresą ir emocinę įtampą, ji yra puiki atsipalaidavimo priemonė.

Šokio terapijos užuomazgų reikia ieškoti XX a. pradžios Vokietijoje, kur veikiamas ekspresionizmo kūrėsi išraiškos šokio ir ritminės gimnastikos judėjimas. Jo atstovai propagavo naują, kūrybinį gyvenimo būdą, kurio pagrindas – natūrali kvėpavimo ir judesio išraiška šokyje. Nespėjęs išpopuliarėti judėjimas buvo nuslopintas staiga kilusio nacionalsocializmo. Keletas moterų, emigravusių į JAV, norėdamos pratęsti ten savo, kaip šokėjų, karjerą, pradėjo taikyti šokį terapiniais tikslais įvairiose Amerikos psichiatrijos klinikose. Penktajame dešimtmetyje Trodi Schoop ir Marian Chase šokio terapiją taikė psichikos ligoniams. O Mary Whitehouse ir Lilian Espenak C. G. Jungo ir A. Adlerio psichologijos teorijų pagrindu sukūrė naują šokio terapijos metodą, skirtą neurotiškiems pacientams. Naujojo metodo – šokio terapijos – įsigalėjimui didelės įtakos turėjo ir tuo metu įsigalėjusi humanizmo pakraipa psichologijoje, o dėl nepaprasto atvirumo naujoms psichoterapijos formoms šokio terapijos metodai buvo įtraukti į naujausių terapijos priemonių sąrašą. Tik išrinktiesiems… Šokis – viena seniausių žmogaus jausmų išraiškos formų, egzistavusių visais laikais ir visose kultūrose. Jis naudotas ne tik ritualiniais, bet ir gydymo tikslais (pvz., šamanų šokis). Šokis leido nusakyti žmogaus identitetą, išreikšti jo vertybių sistemą ar pabrėžti priklausymą tam tikrai grupei. Nuo viduramžių šokis vis labiau formalizuojamas ir standartinamas, atsiranda taisyklių, normų ir būdų. Skirtingai nuo tradicinės visuomenės, kuri net neįsivaizduojama be šokio, šiuolaikinėje vakarietiškoje kultūroje šokis praranda savo reikšmę. Jis nebėra kasdienybės atributas, šiandien jis tampa menu. Ir nors jį galime pamatyti visur, jis nebėra taip lengvai prieinamas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Šiuolaikinis sceninis šokis prieinamas tik tam tikriems socialiniams sluoksniams, o jo išmokimas yra daugiametės praktikos rezultatas – profesionalumo požymis. Be to, dauguma nemėgsta ar vengia šokti, nes nepasitiki savimi, pvz., drovisi savo kūno sudėjimo. Šokis nėra vien kūno judesys, tai ir neverbalinė komunikacija, galinti geriau nei žodžiai išreikšti asmeninę patirtį. Nors čia nėra žodžių, šokis atviras interpretacijai. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą, choreografiją, šokėją ir žiūrovą, jame kaskart galima įžvelgti vis naujų aspektų. Šokį nesunku suprasti, tačiau jis niekada nebus vienareikšmiškai suvoktas ir paaiškintas, jis – simbolinis, skatinantis smalsumą ir žadinantis fantaziją. Jį beveik visada lydi muzika (instrumentinė ir/ar vokalinė), todėl jis yra multisensorinis – apima visus jutimus, netgi uoslę (pvz., partnerio kūno kvapas mums irgi perduoda informaciją). O jeigu perduoda informaciją, tai jis yra ir komunikacijos priemonė, leidžianti kūno kalba perteikti tai, ką žodžiais pasakyti būtų nepaprastai sunku ar net neįmanoma. Tačiau svarbiausia šokio savybė, dėl kurios jis ir naudojamas terapijoje, yra ta, kad jis sukelia emociją. Terapija be diagnozės Šokio terapijos tikslas – suvokti savo kūno, proto ir sielos visumą ir keisti tai, kas trukdo žmogui gyventi. Jos metu stebima, kaip žmogus supranta ir interpretuoja erdvę, laiką, judesį įvairiomis emocinėmis temomis. Kūno kalba leidžia neverbaliai pasakyti tai, ko galbūt niekada nepasakytume balsu, todėl ji stiprina pasitikėjimą savimi, skatina savižiną, ir kaip niekas kitas apnuogina nemalonią tiesą, parodydama problemas, kurias reikia suvokti, išgyventi ir integruoti, arba pakeisti. Šokis atskleidžia tas asmenybės dalis, kurios buvo nesąmoningai slopinamos, o šokio terapija leidžia jas pažinti, suvokti ir integruoti.

Žmogui pakeisti judesį ar šokio elementą daug lengviau, nei atsisakyti senų nuostatų, kurios net nėra įsisąmonintos. Ši terapija neišrašo diagnozės, ji leidžia pačiam žmogui spręsti, ką jis pats norėtų keisti savo gyvenime. Palaipsniui didėjant judesio ir kūno saviraiškai, žmogus pastebi, kad didėja ir psichologinių pokyčių galimybės, nyksta išankstinės nuostatos ir kategoriški įsitikinimai, atsiranda naujas požiūris ir naujų vertinimo kriterijų, o gyvenimas įgauna naujų spalvų. Tai atviras kūrybinis procesas, skatinantis saviraiškos laisvę, didinantis asmenybės sąmoningumą ir suteikiantis gyvenimo džiaugsmą. Šokio terapija tinka visoms amžiaus grupėms, ji taikoma tiek individualiajai, tiek porų ar grupių terapijai. Ji tinka tiek pacientams, sergantiems šizofrenija, neuroze, depresija, autizmu, tiek sveikiems žmonėms, ieškantiems gyvenimo prasmės ir naujų saviraiškos priemonių. Šioje terapijoje naudojamasi kūno kalba, todėl ji ypač tinka vaikams ar sunkiai kalbantiems pacientams, o kadangi terapijos priemonė yra kūnas, ji nepaprastai padeda ligoniams, sergantiems psichikos ligomis, sukeliančiomis pasekmių kūnui, – pvz., valgymo ar psichosomatinių sutrikimais.

Šokio terapijos nauda

• Šokis sąlygoja kontakto tarp jausmų ir judesių suvokimą. Jis yra išraiškingas, leidžia išlaisvinti užslopintus jausmus ir tyrinėti užslėptus konfliktus, kurie gali būti psichinės įtampos šaltiniu. Šokio terapijos užsiėmimų metu padedama suvokti ryšį tarp jausmų ir judesių. Atliekant šokio judesius  sumažina įtampa fiziniame lygmenyje.
• Lavinamas kūno ir jo galimybių supratimas, praplečiant žinomų judesių repertuarą, lavinant koordinaciją ir harmoningą judesių atlikimą. Tai sąlygoja fizinę ir emocinę sveikatą.
• Formuojamas teigiamas požiūris į savo kūną pagerina savęs vertinimą. Tai padeda  susidaryti patrauklesnį savo kūno įvaizdį, kas tiesiogiai įtakoja teigiamą savęs ir savojo “aš” vertinimą.
• Lavinami bendravimo ir socialiniai įgūdžiai., sudarant kūrybiniams ryšiams, įveikiant bendravimo barjerus.
• „Magiškas ratas“ Formuojami grupinio darbo įgūdžiai, lavinamas gebėjimas bendradarbiauti, naudojant žaidimus, ritmiškų judesių išbandymą, eksperimentavimą su gestais ir judesiais, neverbalinį bendravimą.

Muzikos terapija

Muzikos terapija – tikslingas sistemingai organizuotas muzikos poveikio, muzikinių išgyvenimų bei užsimezgusių tarp terapeuto ir kliento santykių procesas, padedantis palaikyti ar atgauti fizinę ir dvasinę sveikatą bei gerą savijautą. Norint nugalėti skausmą nuo seno karo ligoninėse buvo organizuojami koncertai. Jie padėdavo kariams atsigauti, nuteikdavo optimistiškai. Muzikos terapiniu poveikiu naudojamasi tūkstantmečiais, tačiau kaip mokslas, profesija ir tarnyba muzikos terapija pradėjo vystytis tik XX amžiaus viduryje.

Muzikos terapija teigia, kad muzikos psichologinis,emocinis ir dvasinis poveikis padeda atgauti psichologinį ir fizinį balansą. Dešimtmečiais muzika buvo laikoma svarbiu veiksniu,siekiant galutinio estetinio gydymo rezultato, teikiant gilų fizinį ir emocinį atsipalaidavimą. Muzika kaip neregimas tarpininkas padeda pažinti ir išreikšti save, kurti ir tvirtinti tarpasmeninius ryšius su kitais asmenimis bei grupe. Muzikinis bendradarbiavimas kūrybiškoje ir saugioje atmosferoje ugdo savitarpio supratimą, padrąsina pozityviems tiek individo, tiek ir grupės pokyčiams.

Muzika taip pat gali būti instrumentas, padedantis fobijų kamuojamiems žmonėms, ligoniams. Muzika padeda atsiverti, suvokti savo ligą, ją priimti, nusiraminti ir galiausiai, atgavus jėgas, pradėti sveikti. Tačiau muzikos terapeutas turi stebėti ir kontroliuoti šiuos procesus.

Novatoriškas ir eksperimentinis muzikos panaudojimas gali pagerinti klausos sutrikimus, disleksiją, dėmesio nepakankamumą, autizmą, kitas psichines bei fizines ligas ir sužeidimus.

Muzikos terapija naudojama ne tik gydymo tikslams. Nėštumo metu muzikos terapija rekomenduojama kaip bendravimo priemonė su negimusiu vaiku bei vaiko ir mamos sveikatos stiprinimui pašalinant susikaupusį stresą. Patyrusiai stresą ar sudirgusiai besilaukiančiai moteriai būtų naudinga pasiklausyti klasikinės muzikos, o nuo šešto nėštumo mėnesio – leisti paklausyti ir vaikeliui.

Medikai pažymi, kad muzikos terapija gali būti taikoma ne tik sergantiems, o ir sveikiems, bet pavargusiems žmonėms. Tai yra ne tik gydomoji, bet ir profilaktinė priemonė. Per muziką įmanoma išgyventi vidinius konfliktus, išlaisvinti slopinamus polinkius, pašalinti emocinę įtampą. Kuo stipresni emociniai išgyvenimai klausantis muzikos, tuo didesnis poveikis mąstymui, valiai, atminčiai, dėmesiui, elgesiui.