• skiria didžiausią dėmesį įgūdžių, padedančių seniems žmonėms susidoroti su stresinėmis situacijomis, iššaukiančiomis depresiją, nerimą formavimui.
• pateikia klientui konkrečius tikslus ar uždavinius, kuriuos klientas turės įvykdyti terapijos kurso metu.
• taiko savistabos metodą, t.y. klientai turi vesti dienoraštį, kuriame rašytų pastebėjimus apie savo nuotaikas, emocinę būklę, mąstymą bei elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos taikymas

KET, skirta jauniems žmonėms gydyti, turėtų būti modifikuojama prieš taikant ją pagyvenusiems, atsižvelgiant į jų kognityvines bei fizines galimybes. Ji netinka žymų kognityvinių funkcijų sutrikimą turintiems žmonėms, nes reikalauja susitelkti ties mintimis, jausmais bei nuostatomis. Terapija neturi ilgalaikio poveikio gydant demenciją, tačiau ji gali padėti pagerinti demencija sergančiųjų gyvenimo kokybę trumpam ar vidutinio ilgumo periodui.

Kognityvinė elgesio terapija efektyvi gydant senų žmonių depresiją, nerimą, psichologines problemas, susijusias su somatinėmis ligomis, miego sutrikimus, padeda išlaikyti subjektyvią senų žmonių gerovę. Kadangi šio gydymo metu įgaunami nauji įgūdžiai, sugebėjimas atsiminti ir suprasti atlieka svarbų vaidmenį. Tačiau tai nereiškia, kad pacientai su lengva suvokimo negalia negautų naudos nuo šios terapijos metodo. Sensoriniai, kalbos, bei rašybos sugebėjimai yra taip pat svarbūs taikant šį metodą, bet adaptuotos programos gali padėti apeiti šias problemas. 

Klientams, kuriems būdingi psichozės simptomai, kartu su terapija būtinas medikamentinis gydymas. Tačiau dažnai medikamentai sukelia pašalinį poveikį, dėl kurio seni žmonės yra linkę nustoti vartoti vaistus. Todėl KET uždavinys šiuo atveju – sužinoti kliento požiūrį į medikamentus, kokios problemos kyla juos vartojant ir pan. Tuomet klientui išaiškinamos priežastys, dėl kurių privaloma vartoti vaistus ir stengiamasi, kad būtinų vaistų vartojimas taptų klientui labiau priimtinas.

Kadangi daugelis senyvo amžiaus žmonių jaudinasi dėl medikamentų šalutinio poveikio, todėl pirmiausia yra linkę išbandyti nefarmakologinį gydymą, kuris padėtų įveikti jų nerimą, depresiją, miego sutrikimus. Antra vertus, pagyvenusiems žmonėms gali būti neįprasta “kalbėjimo” terapija, nes jie dažniausiai tikisi medikamentinio gydymo, nėra susipažinę su psichoterapija, jos efektyvumu. Taip pat vyresnio amžiaus klientai yra pratę mažiau save vertinti iš psichologinės pusės. Todėl aktyvus įsitraukimas į dvipusį bendravimą su terapeutu jiems gali būti bauginantis. Dėl šių priežasčių pats kognityvinės elgesio terapijos metodo pristatymo klientui procesas yra svarbus terapijos sėkmei. Terapeutas seniems žmonėms turi skirti daugiau laiko parengiamajam terapijos etapui, kuriame klientas supažindinamas su terapijos esme bei terapiniu procesu.

Trumpai trunkanti KET turi ilgalaikį poveikį. Ji yra pranašesnė už medikamentinį senų žmonių  nerimo, baimių, depresijos, miego sutrikimų gydymą, kuris dažnai sukelia nepageidaujamą šalutinį poveikį bei greičiau jau sutrikdo, o ne pagerina bendrą senyvo amžiaus žmogaus funkcionavimą.

Nerimo sutrikimai būdingi maždaug vienam iš dešimties senyvo amžiaus žmonių. Šie sutrikimai sukelia įtampą, išgyvenamą dėl kasdieninių įvykių ir problemų, perdėtą susirūpinimą, taip pat nusiskundimus dėl somatinių sutrikimų..

Mažinant nerimo sutrikimus ( generalizuotą nerimo sutrikimą, panikos priepuolius, socialinio nerimo sutrikimą, potrauminio streso sindromą), kognityvinė elgesio terapija yra efektyvesnė nei kitos nemedikamentinės priemonės. Pirmiausia mažinamas šiuo metu asmens patiriamas distresas. Naudojama savistaba, t.y. senas žmogus turi stebėti pasireiškiančius simptomus ir viską užrašinėti į dienoraštį. Taip terapeutas sužino, kokiose situacijose dažniausiai pasireiškia simptomai, kokie fiziologiniai pokyčiai lydi tuos simptomus bei ką žmogus jaučia, galvoja ir kaip elgiasi, kuomet simptomai pasireiškia. Tuomet padedama seniems žmonėms pakeisti jų klaidingas mintis, sumažinti fizinį organizmo atsaką į simptomus. Taip pat terapeutas skatina tokį pagyvenusio žmogaus elgesį, kuris suteiktų jam daugiau malonių emocijų bei pasitenkinimo.

Depresija ir fizinė senų žmonių sveikata dažnai yra glaudžiai susijusios. Somatinės ligos dažnai pagreitina depresijos atsiradimą. Todėl terapeutas privalo turėti žinių ne tik apie šio amžiaus tarpsnio psichologinius bet ir apie  fiziologinius ypatumus. Mažinant depresiją turi būti įtraukiami ir žmogaus artimieji,  kurie mokomi socialinio palaikymo būdų.

Elgesio aspektas gydant depresiją

Terapija padeda atkurti priimtinus elgesio modelius bei išmokyti klientą imtis naujų veiklų, kurios padėtų kompensuoti tai, ko seni žmonės netenka, nebegali atlikti dėl fizinių ribotumų. Pagrindinis šios terapijos tikslas – padėti klientui patirti kuo daugiau pozityvių išgyvenimų taip sumažinant neigiamą jų patirtį. Taikant elgesio terapijos metodą, siekiama susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas (tai gali būti baimė, depresija, nerimas, save žlugdantis elgesys). Taip pat mokoma, kaip kontroliuoti jausmus, fiziologines kūno funkcijas bei impulsus ir pradėti aiškiau mąstyti, greičiau apsispręsti.

Specifinis šios terapijos uždavinys yra tiksliai nustatyti ir apibrėžti kliūtis, dėl kurių asmuo nustojo užsiimti ta veikla, kuri ligi šiol jam teikė malonumą, pasitenkinimą.

Kognityvinis aspektas

Žmogui atskleidžiama, kaip tam tikri jo mąstymo stereotipai iškreipia jo realaus gyvenimo suvokimą, be realios priežasties priverčia jausti nerimą ar prislėgtą nuotaiką, provokuoja netinkamus veiksmus ar sprendimus. Teigiama, jog depresijos atsiradimą išprovokuoja pagyvenusio asmens neigiamos nuostatos apie save, pasaulį, savo ateitį. Klientai skatinami kasdien stebėti savo mąstymą, mintis bei vesti dienoraštį, kuriame jie užrašinėtų pasireiškiantį negatyvų mąstymą. Taip nagrinėjamas ryšys tarp negatyvaus mąstymo ir kliento nuotaikos. Terapeutas identifikuoja destruktyvų mąstymą (pvz.:nereikšmingų dalykų pavertimą katastrofomis, perdėtą įvykių apibendrinimą, selektyvią neigiamos informacijos iš aplinkos atranką, neteisingai suvokiamus įvykius ir pan.) ir vietoj jo klientas skatinamas mąstyti pozityviau, generuoti daugiau teigiamų idėjų.

Kognityvinė terapija padeda žmogui išmokti mąstyti lanksčiau ir dabartį bei ateitį pamatyti kiek galima objektyviau, nesiejant su praeitimi. Klientui padedama identifikuoti pasikartojančias, įkyrias mintis, susijusias su iškreiptais, neigiamais įsitikinimais ir nuostatomis bei išmokoma ateityje pritaikyti pažintinius įgūdžius, pozityvų mąstymą, išmoktą terapijos kurso metu.

Prisiminimai kognityvinėje elgesio terapijoje

Prisiminimai apie gyvenimo įvykius, teigiamus patyrimus palengvina adaptaciją, prisitaikymą prie didelių gyvenimo pokyčių, tokių kaip artimų žmonių netektis ir pan. Beck kalbėjo apie klaidingą mąstymą, kurio metu atrenkamos tik neigiamos mintys, idėjos ir jos projektuojamos į praeitį. Pavyzdžiui, pagyvenę žmonės dažnai sau priskiria kaltę dėl nepalankių praeities įvykių, kurių jau nebeįmanoma pakeisti. Kognityvinė terapija padeda žmogui suvokti, įvertinti ir tuomet pakeisti iracionalius, nelogiškus įsitikinimus apie praeities įvykius ir taip įtakoti dabartinių įvykių objektyvų suvokimą.

Hanley ir Baikie teigia, jog malonūs atsiminimai padeda pakelti seniems žmonėms nuotaiką. Tačiau prisiminimų terapijos naudojimas gali duoti ir priešingus rezultatus, nes kai kurie pagyvenę žmonės yra linkę prisiminti daugiau blogų nei gerų įvykių. Jei šie atsiminimai nepakeičiami pozityviais, tai gali sukelti daugiau neigiamų emocijų nei jų buvo prieš taikant šią terapiją. Todėl yra būtina atsižvelgti į platesnį kliento problemų kontekstą, į patį žmogų, jo asmenybę.

Problemų sprendimas terapijoje

Seni žmonės dažnai nuleidžia rankas ir nepasitiki savo jėgomis atlikti sudėtingesnę veiklą. Problemų sprendimo terapija padeda seniems žmonėms atkurti turėtas ar išmokyti naujų efektyvių problemų sprendimo strategijų. Identifikuojamos kliento nerimo priežastys, jam padedama suplanuoti dienotvarkę, veiklas, kurias jis planuoja atlikti. Dideli ir per sudėtingi uždaviniai suskaidomi į mažesnius, kurie gali būti įveikiami, taip pagyvenęs žmogus išlieka aktyvus.

Įgūdžių lavinimas

Šios strategijos tikslas – naujo adaptyvaus elgesio mokymas. Socialinių įgūdžių mokymas padeda ugdyti seno žmogaus atkaklumą bei formuoja teigiamą senų žmonių savivaizdį. Įgūdžių lavinimas gali būti taikomas ir su senais žmonėmis dirbant grupėje, tuomet gali būti ugdomi jų tarpasmeniniai santykiai, savęs atskleidimas, kitų socialinio palaikymo priėmimas, pasitikėjimas kitais žmonėmis ir kiti socialiniai įgūdžiai.

Demencija apibūdinama kaip sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama gana daug aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų. Pagrindiniai demencijos gydymo būdai yra elgesio terapija ir nemedikamentinės priemonės – t.y. socialiniai ir aplinkos pakeitimai, muzikos ir šokio terapija, farmakoterapija bei tinkamos priežiūros įstaiga.

Sutrikus pažinimui paprastai pablogėja emocijų kontrolė, socialinis elgesys ar motyvacija. Dėl to tampa sunkiau formuluoti mintis, bendrauti. Sergantysis demencija dažnai savo elgesiu stengiasi išreikšti jausmus, todėl kartais elgiasi agresyviai. Pirmiausia norint sėkmingai įveikti elgesio problemas reikia nustatyti jų priežastis. Dažniausiai jas įmanoma tik nuspėti, tačiau tiksliau išsiaiškinus galima labai padėti ligoniui. Dažnai demencija sergantiesiems būdingas emocijų labilumas. Kartais jie net nebeprisimena kas sukėlė tokią emociją, todėl dėmesio atitraukimas geriausias būdas sustabdyti šias neadekvačiais emocijas.

Taip pat dažnai sergantiesiems būdingos haliucinacijos. Tai gali būti pavojinga, nes jis ir elgsis atitinkamai. Tokių fantazijų nederėtų nei neigti, nei patvirtinti, nes visa tai tik sustiprintų haliucinacinį įsitikinimą, nes senas žmogus viską suvokia kaip realybę, kurią mato ir girdi. Sutrikusi orientacija laike ir aplinkoje – dar viena iš dažnesnių problemų. Spręsti šią problemą padeda tam tikros vaizdinės priemonės, priminimo ženklai (laikrodžiai, kalendoriai, paveiksliukai ). Taip pat reikia skatinti sergančiųjų savarankiškumą, stengtis per daug nepadėti, nes atpalaiduojant net nuo mažiausių sunkumų galima pakenkti – labai greitai atsiras per didelė priklausomybė, nors iš tiesų žmogus dar gali daug ką atlikti pats.

Gydant demencija sergančiuosius vaistais ne visada pavyksta sulaukti gerų rezultatų. Todėl labai svarbios nemedikamentinės priemonės, ypač – bendravimas.

Sergančiųjų demencija globai reikia daug pastangų ir laiko, todėl svarbu rūpintis ir globėjo sveikata ir gerove. Stresinė globėjo būsena turi įtakos sergančiojo demencija pažintinei funkcijai, elgesiui, funkciniams sugebėjimams, bendravimui.

Kodėl KET naudinga senų žmonių konsultavime?

• Steuer ir Hammen teigia, jog KET didžiausią dėmesį skiria esamoms, dabartinėms pagyvenusių žmonių problemoms, rūpesčiams (ugdomi įgūdžiai padedantys įveikti šias problemas), o ne asmenybės keitimui (kas nėra aktualu senatvėje) ar pasąmonėje glūdinčių priežasčių iš praeities atskleidimui.
• Susitelkiant ties elgesiu, orientuotu į tikslų pasiekimą, konfrontuojama su mitais ir klaidingais įsitikinimais apie senėjimą, kurie sustiprina bejėgiškumo, egoizmo jausmą, gali atbaidyti senus žmones nuo sveiko gyvenimo būdo senatvėje laikymosi, sveikatą stiprinančios veiklos, aktyvumo.
• Gali būti taikoma grupėje. Stebėdami savo bendraamžius seni žmonės gali išlaikyti ar net padidinti savivertę, stebėdami kaip keičiasi, tobulėja jų gebėjimai. Buvimas grupėje žmonių patenkina pagyvenusio žmogaus bendrumo, artimų ryšių poreikį, pagerina socialinę sąveiką bei bendravimą su aplinkiniais, padeda prisitaikyti prie aplinkos. Kiekvienam klientui skiriama pakankamai laiko praktiškai išbandyti naujai pristatytus metodus ir pasidalinti su kitais grupės nariais gauta patirtimi.
• Kognityvinės elgesio terapijos senų žmonių konsultavime privalumas yra jos trumpalaikiškumas ir ilgalaikis poveikis, nes terapijų metu išmokstami nauji įgūdžiai (pvz.: nuotaikos stebėjimas, neigiamų minčių pakeitimas pozityvesnėmis), kuriuos jie taiko ilgą laiką pasibaigus terapijos kursui.

Naudota literatūra:

1.  Flint, A.J., Gagnon, N. (2003). Diagnosis and management of panic disorder in older patients. Drugs aging, 20 (12), 881-891.
2. Hill, A., Brettle, A. ( 2005).  The effectiveness of counselling with older people: Results of a systematic review. Counselling and Psychotherapy Research, 5(4), 265-272.
3. Koder, D.A., Brodaty, H., Anstey, K.J. (1996).  Cognitive Therapy for Depression in the Elderly. International journal of geriatric psychiatry, 11, 97-107.
4. Morris, R.G., Morris, L.W. (1991). Cognitive and behavioural approaches with the depressed elderly. International journal of geriatric psychiatry, 6, 407-413.
5. Peterson, E.W. (2002). Using Cognitive Behavioral Strategies To Reduce Fear of Falling: A Matter of Balance. Generations, 26 (4), 53-59.
6. Sherman, F.T. (2007).  Cognitive behavioral therapy in the elderly. Geriatrics, 62 (6), 7-8.
7. Ščiupokas, A., Macijauskienë, J., Jaskovikenė, V. (2005). Vyresniojo amžiaus žmonių skausmo valdymo sunkumai. Skausmo medicina, 4 (13) 8,17-19.