Pasirinkau plačiau kalbėti apie šią priklausomybę, kadangi seksas kaip priklausomybė yra gana naujas konceptas, tačiau gana aktualus šiais laikais. Paskutiniu metu atsiranda vis daugiau internetinių svetainių, siūlančių susirasti partnerius vienai nakčiai, ar išbandyti įvairiausias seksualines fantazijas, ir žinoma yra daugybė žmonių besinaudojančių jomis. Teorijų nagrinėjančių seksualinę priklausomybę yra gana mažai, bet daugiausia iš esančių yra psichoanalitinės.

Seksualinė priklausomybė – tai liguistas požiūris į seksą, kuris žmogui padeda įveikti stresą, išvengti neigiamų ar skaudžių jausmų, taip pat intymių santykių, kurių jis nesugeba užmegzti. Seksualiniai santykiai tampa svarbiausiu dalyku, dėl kurio galima paaukoti visa kita. Taip pat ir žmones, kurie tampa tik priemone. Seksualiai priklausomi žmonės nebesugeba kontroliuoti savo sugebėjimo sakyti “ne” ir rinktis. Jų seksualinis elgesys – minčių, jausmų ir veiksmų, kurių nebepajėgia kontroliuoti, ciklo dalis.

Taigi pagrindinės priklausomybę aiškinančios teorijos yra:

·        Prieraišumo teorija. Individai, kuriems trūko tėviško prieraišumo jausmo bus nervingesni ir jausis nesaugiai, užmezgant ryšį su bendraamžiais ir turės problemų kuriant romantiškus santykius.

Prieraišumo teoretikai „seksualinę paleistuvystę“ įvardina, kaip trumpalaikį išsilaisvinimą  nuo nerimo, nesaugumo, ir depresijos. Tai galima sulyginti su su chemine narkotikų priklausomybe, nes priklausomybės poreikis yra dėl tų pačių priežasčių. Neriboti seksualiniai santykiai gali funkcionuoti kaip cheminiai raminamieji nesaugumui sumažinti, kurį sukėlė bloga prisirišimo patirtis. Tiriant piktnaudžiavimą narkotikais taip pat dažnai randamas ryšys su emocinio prisirišimo ir įsipareigojimo kitiems trūkumu.

Walsh‘o tyrimas empiriškai paremia prisirišimo hipotezę, kurią patvirtina išvados jog tiriamieji, kurie nurodė silpną tėvų prieraišumą buvo labiau linkę į neribotą seksualumą ir dažniau naudojo narkotikus negu tiriamieji, kurie turėjo stipresnį prisirišimą prie tėvų. Tačiau ši teorija nėra tokia populiari kaip kitos.  

·        Traumos teorija. Šioje srityje mokslininkai tiria, kaip po traumos, ypač seksualinės, pasireiškia potraumatiniai sutrikimai ir  priklausomybė. Individai atsiskiria tam, kad susidorotų su seksualinės traumos prisiminimais, ir kad išvengtų panašių situacijų įtakojančių traumuojančio įvykio prisiminimus. Schwartz ir kiti (1995) išdėstė, kad narkotinės medžiagos ir priklausomas elgesys vėliau tampa kaip priemonė susidoroti su depersonalizacijos, sąstingio, tuštumos, fizinės ir emocinės analgezijos jausmais. Atsiskyrusiam asmeniui, nevaldomas valgymas ar prievartinis seksas gali sukurti saugumo, kontrolės jausmą, kai ištiktųjų viduje asmuo jaučiasi bejėgis.

Besikartojanti seksualinė patirtis dar kartą patvirtina vaiko išmoktą pamoką, kad vienintelis būdas patirti artumą ar jo suvokiamą „meilę“ yra per seksą. Seksualiniai žygiai tarsi suteikia keršto jausmą ir iliuziją, kad tai ko kažkada asmuo negalėjo sukontroliuoti dabar yra jo rankose. Besikartojantis originalios traumos pergyvenimas yra pastangos sukontroliuoti persekiojantį potyrį. Tokiu būdu koduojama trauma pasireiškia priklausomybės ciklu ir tarsi atsiranda užburtas ratas.

·        Varos teorija. Pirmą kartą sekso kaip priklausomybės sąvoka galėjo būti pasiūlyta Freud‘o. Jis apibūdino masturbaciją kaip pirminę priklausomybę. Jis teigė, kad masturbacija yra pirmasis didysis įprotis, „pirminė priklausomybė“ ir kad kitos priklausomybės, pavyzdžiui, alkoholis, morfijus, tabakas, besaikis lošimas, ir kt., tiktai įsitraukia į gyvenimą kaip pakaitalai.

Pagal Freud‘ą, pasąmoniniai konfliktai kyla tarp libido ir agresijos varų, o juos stengiasi valdyti psichikos struktūros (id, ego, ir superego). Kai konfliktai išsprendžiami patenkinant psichikos struktūras, išplaukiantis elgesys yra adaptyvus ir jokie simptomai nekyla. Tačiau, kai ego yra per silpnas, palyginus su varų ar afekto būsenos intensyvumu, kompromisas negali būti pasiektas, ir simptomiškas elgesys įvyksta. Pavyzdžiui, impulsyvaus asmens ego nesugebėjimas suvaldyti iš vidinio konflikto kylančių varų ar nerimo, priveda prie impulsyvaus elgesio, kad kuo greičiau pašalintų ar iškrautų varą ar afektą. Manoma, kad išsprendus esminį konfliktą, priklausomybės modelis savaime nyksta ir jį pakeičia brandesni pasitenkinimo būdai.

Pagal tradicinius varų teoretikus, visi suaugusiųjų sutrikimai gali būti atsekti pagal fiksaciją ar regresiją ankstyvosiose stadijose (oralinėje, analinėje, falinėje – edipo) Pvz., ekshibicionistas vyras užsifiksavęs falinėje stadijoje.

Taigi, preedipiniame lygyje, falinėje stadijoje, seksualinė priklausomybė suvokiama kaip asmens noras kartoti seksualinę sąveiką, dėl laikinai sugrįžtančio pasitikėjimo, tarsi gaunant seniai laukiamą motinos meilę ir sumažinti nepilnavertiškumo ir beviltiškumo jausmą.

·        Objektų santykių teorija. Iš šios teorijos perspektyvos seksualinė priklausomybė suprantama kaip nesugebėjimas atskirti savęs nuo kitų objektų ar žmonių. Būdamas vienas žmogus patiria depresiją ir intensyvų nerimo jausmą. Šio tipo žmogus gali patenkinti trūkstamus poreikius seksualiniu elgesiu. Seksas sukuria, kad ir laikiną kontaktą su kitu asmeniu. Bet kas, kas gali išpildyti narcisistinius poreikius padeda priklausančiąjam stabilizuoti savo vidinį pasaulį ir sureguliuoti netoleruojamą nerimą ar depresiją.  Taigi asmeniui su silpnomis ego funkcijomis kiti egzistuoja kaip laikini objektai, tam, kad išoriškai sureguliuotų vidinius emocinius komforto poreikius.

Seksualinis elgesys reprezentuoja edipinius seksualinius siekius, kurie yra nukreipti į narcisistinius poreikius. Seksas tarsi patvirtina iliuziją, jog įsivaizduojamą pasaulį galimą visagališkai kontroliuoti ir juo manipuliuoti.

Seksualinio objekto/partnerio ieškojimas yra panašus į narkotikų vartojimą, nes abu naudojami pabėgti nuo skausmo, įniršio, depresijos ar paralyžiuojančios apatijos. Visų tipų priklausomybės, įskaitant ir seksualinę, palaiko pseudo-nepriklausomybės būseną.  Seksas padeda atgauti kontrolės jausmą ir suvaldo netoleruojamo bejėgiškumo baimę.

·        Individualioji psichologija. Iš individualiosios psichologijos perspektyvos seksualinė priklausomybė yra traktuojama kaip nuolat kartojami mėginimai ištaisyti centrinius trūkumus nedarnioje psichinėje struktūroje. Dauguma individualiųjų psichologų teigia, kad seksualiniai narkomanai patiria savimeilės sunkumų. Priklausomas nuo sekso žmogus naudoja seksą tam, kad sumažintų nerimą ir padidintų pasitikėjimą savimi, nes jam nepakanka savų vidinių psichikos resursų. Kol psichinė struktūra nebus atstatyta, ši stoka darys jį nepajėgų.

Kompulsinis seksualinis elgesys yra mėginimas pasiekti kito žmogaus susižavėjimą, patvirtinimą per kito žmogaus atspindėjimą ir taip stabilizuoti trapų savo Aš jausmą. Nuolatinis sekso naudojimas atstatyti asmenybės narcisistines silpnas vietas yra centrinis individualios psichologijos perspektyvos konceptas.

Priklausomybės gydymas vyksta priklausomai nuo teoretiko profesinės orientacijos. Nuo to kaip jis apsibrėžia problemą, priklausys gydymo tikslai ir lūkesčiai. Nuo to kaip jis suvokia nevaldomą seksualinį elgesį (priklausomą, kompulsyvų, impulsyvų, iškrypusį, ar pasileidusį), nulems gydymo eigą. Tačiau psichoanalizės metodas yra brangus, ilgas ir nėra aiškus jo efektyvumas, todėl jis nėra plačiai taikomas.

Patys psichoanalitikai teigia, kad terapijos sėkmingumas yra ribotas, nes pacientai nepripažįsta vidinio konflikto ir priklausomybės sąsajos.

Literatūros sąrašas:

1. Director L. (2002). The Value of Relational Psychoanalysis in the Treatment of Chronic Drug and Alcohol Use. Psychoanalytic Dialogues, 12(4), 551–579.
2. Giugliano J. R. (2003). A Psychoanalytic Overview of Excessive Sexual Behavior and Addiction. Sexual Addiction & Compulsivity, 10, 275–290.
3. Ledaitė U. (2005). Su sveikimu susijusių psichologinių ir socialinių veiksnių pokyčiai priklausomų nuo alkoholio asmenų gydymo Minesotos modelio reabilitacijos programos metu. Magistrinis darbas.
4. http://eli.mama.lt/namai_ir_maistas/virtuve/seksualine_priklausomybe . Prisijungta 2008 10 27.

Vienareikšmiška filmavimo grupės nuomone, gauti apklausos rezultatai parodė, kad dauguma apklaustųjų nesąmoningai rūpinasi savo psichine sveikata. Nustebino tai, kad studentai nežino, kad jie gali pasirūpinti savo psichikos sveikata, nors realiai jie tai daro. Dažnas atsakė, kad neturi problemų, todėl nereikia rūpintis savo psichika. Tačiau pateikus variantus, žmonės patvirtindavo, daugelį iš jų, pvz., muzikos klausymasis, skaitymas, piešimas, miegas, bendravimas ir kt.

Taigi šie apibendrinti rezultatai parodo, kad norint didinti studentų rūpinimąsi savo psichine sveikata, reikėtų pateikti daugiau informacijos šia tema. Svarbu įvardinti kas yra psichinė sveikata, kodėl ja reikia rūpintis, kokie metodai gali būti naudojami, siekiant išvengti psichikos sveikatos sutrikimų arba kaip atpažinti, kad jų yra.

Streso-diatezės teorija teigia, kad mes kiekvienas turime didesnį ar mažesnį polinkį į tam tikrus sutrikimus, tačiau jų pasireiškimas priklauso nuo aplinkos faktorių, streso, nerimo. Remiantis šia teorija, informacijos sklaida, gali ženkliai sumažinti sutrikimų pasireiškimą. 

Taip pat apklausos rezultatai leido pamatyti, kad studentai nelinkę asmeniškai padėti psichikos sutrikimų turintiems žmonėms. Jų nuomone pagalbą turi teikti psichologai, psichiatrai ir gydymo įstaigos. Daugelis mano, kad pagalba nebus naudinga, nes sergantis žmogus pirmiausia turi pats suprasti, kad jam reikia gydytis. Gana nemažas procentas nekreipia dėmesio arba vengia šių žmonių. Tai rodo, kad žmonės bijo atsakomybės arba nežino, kaip gali padėti. Šiuo atveju vėlgi prevencinė informacija turėtų nurodyti būdus, kaip galima ne tik atpažinti sutrikimą, bet ir kaip prisidėti prie savo ir kitų psichinės sveikatos gerinimo.

Keli pasiūlymai kaip skleisti informaciją universiteto bendruomenėje: rašyti straipsnius į studentų laikraščius, padaryti stendą su informacija ir pastatyti jį visiems matomoje vietoje. Kad keistųsi visos visuomenės požiūris, gydymo įstaigose galėtų būti kabinamai prevenciniai plakatai, turėtų būti daugiau lengvai prieinamų specialistų ligoninėse ir poliklinikose.

Taigi pagalba sergantiems gerės tuo atveju, kai visi pagalbos būdai, t.y. medicininė, psichologinė bei visuomenės pagalba, veiks kartu.

 Filmo kūrybinė grupė

Visa tai galite pamatyti šiame video reportaže: http://www.youtube.com/watch?v=bCdDquMmxFw