Humanistai teigia, kad sveikata nėra būklė, o procesas nukreiptas į saviaktualizaciją ir atitinkantis norus, troškimus. Sveikas asmuo siekia aktualizuotis ir gyventi autentišką gyvenimą,  sergantis asmuo yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas, o jo vidiniai ryšiai sutrūkinėję. Pagal humanistus žmogus gali sąmoningai rinktis, jis turi tikslus vertybes ir prasmes, ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.

Pagal Maslow psichopatologija tai visokios nepavykusios pastangos aktualizuoti save. Normalus ar vidutiniškai normalus asmuo yra toks pat psichiškai nesveikas tik skiriasi susirgimo stiprumas.

Pagal Carl Rogers, išgyvenimus, kurie yra harmoningi su Aš koncepcija žmogus priima ir suvokia, o tuos, kurie yra konflikte su Aš koncepcija ir tuo pačiu jai pavojingi išstumia iš sąmonės. Kai neatitikimai tarp išgyvenimų ir Aš koncepcijos labai dideli, tai išstūmimas gali būti neefektyvus, išgyvenimai įsisąmoninami ir Aš koncepcija sugriūna. Tai Carl Rogers vadino psichoze.

Egzistencinis požiūris į ligą.

Egzistencialistai tiki, kad žmogus gali pats nuspręsti kaip nori nugyventi savo gyvenimą, taigi tam tikru mastu patys renkasi sveikatą ar ligą. Gydytojo darbas yra ne “gydyti”, bet padėti pacientui siekti visaverčio gyvenimo ir išsamesnės savivokos. Pavyzdžiui pagal Laing šizofrenija yra ne kiek sutrikimas, kiek asmens pasirinktas būdas susidoroti su nepakeliama situacija. Kai kurie žmonės susidūrę su stipriu asmeniniu stresu ar aplinkos sukelta įtampa nesugeba reaguoti pagal visuomenės normas ir užsisklendžia nuo išorės savo vidiniame pasaulyje. Taigi Laing į šizofreniją žiūri ne kaip į psichinę ligą, bet kaip į padidintą žmogaus jautrumą.

Pagal Boss M. šizofrenija sergantys asmenys atranda tam tikrą, daugumai žmonių neprieinamą, būties matmenį, tačiau jie nesugeba išreikšti tos patirties ir todėl yra laikomi ligoniais.

Liudwig Binswanger teigia, kad  liga- tai būsena, kai žmogus atsisako atsakomybės už savo ateitį.

Atsisakymas matyti savo realybę, save kitokį nei esi iš tikro- autentiškumo atsisakymas, pabėgimas į idealizuotą pasaulį. Žmogus nebenori pats tvarkyti savo pasaulį, atsakomybę už jį priskiria kitiems ir taip praranda savajį Aš.

Pagrindinė egzistencializmo koncepcija yra asmens egzistencijos t.y. jo vidinio pasaulio pasikeitimas, o šizofrenija- tai ypatinga asmens egzistavimo forma.

Humanistinė- egzistencinė terapija.

Humanistai ir egzistencialistai iš esmės pasisakė už tai, kad gydymas nebūtų mechaninis ir pasyvus. Žmogus pats turi dalyvauti gydymo procese ir terapijos metu rasti sprendimus susijusius su egzistencinėmis problemomis. Glover nuomone vien tik vaistai negali padėti šizofrenija sergantiems asmenims, o gali sukelti ir šalutinį poveikį, bei pačio žmogaus pasyvumą. Pašalinti ligos simptomus yra medicinos tikslas, o humanisto tikslas atkurti autonomiją (savarankiškumą, savęs valdymą) bei savęs įsisąmoninimą. Humanistinėje psichiatrijoje pabrėžiama empatiškas žmonių supratimas, žmogaus vertės ir žmogaus gero gyvenimo koncepcija.

Egzistencinė humanistinė terapija nesiremia jokiomis asmenybės teorijomis, o pačia žmogaus samprata. Nagrinėjamas žmogaus gyvenimas bei jo santykis su aplinkiniu pasauliu. Čia orientuojamasi į svarbiausius gyvenamojo pasaulio matmenis, kurie pagal egzistencializmą yra 4. Tai fizinis, socialinis, psichologinis bei dvasinis. Taip pat terapijoje tiriamas žmogaus individualus santykis su įvairiais dalykais, kurie veikia gyvenimą nepriklausomai nuo mūsų valios.

Taigi humanistinė egzistencinė terapija nesiekia ko nors pašalinti, padėti atsikratyti, pakeisti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime. Pagrindinis tikslas pirmiausia pamatyti kas yra tame kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime bei padėti geriau jame susivokti, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes ir tų galimybių ribas.

 Literatūra:

1. Glover J., „Towards Humanism in Psychiatry“, Princeton University February 12–14, 2003
2. Maslow A.H., „Motyvacija ir asmenybė“. Vilnius, 2006
3. Laurinaitis A., Milašiūnas R., „Psichoterapija. Knyga profesionalams ir smalsiesiems.“, Vilnius 2008
4. Perminas, A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas”, VDU leidykla, Kaunas, 2004;