Aukščiau pateikti faktai yra formalusis klinikinės psichologijos gimimas. Tačiau tikrosios klinikinės psichologijos ištakos yra žymiai gilesnės. Visais laikas žmonės sirgo ir turėjo problemų, stengėsi jas suprasti, paaiškinti ir įveikti. Daugelis klinikinės psichologijos teorijų, terapinių metodų turi savo atitikmenis senovinėse religinėse tradicijose, apeigose, ritualuose. Net ir šiandien, kai mokslas yra stipriai pažengęs į priekį, greta klinikinės psichologijos sau vietą randa įvairūs parapsichologai, užkalbėtojai, „healeriai”, magai, piktąsias dvasias išvarinėja egzorcistai. Net pačioje psichologijoje kai kurie gydymo metodai atrodo pritrenkiantys (pavyzdžiui, Rusijoje praktikuojamas alkoholizmo gydymas plakimu). Kartais darosi sunku atsirinkti, kuo tikėti, ką atmesti, ypač, kai klientas teigia, kad nuo būrėjos patarimo jam tikrai pagerėjo. Kyla klausimas, kas yra tikra?

Negaliu sakyti, kad pati sau iki galo atsakiau į šį klausimą, tačiau klinikinės psichologijos istorija padeda pamatyti svarbius pasikartojimus, iš kurių galima šio to pasimokyti, ar bent jau atsirinkti, kas man yra svarbiau. Taigi šio straipsnelio tikslas nėra pristatyti išsamią klinikinės psichologijos istorinę apžvalą (tie, kurie nuoširdžiai domisi istorija gali apie tai plačiau paskaityti kuriame nors vadovėlyje, pavyzdžiui, Trull, T.J. Clinical Psychology. (7th edt.). Wadsworth/Thomson Learning: 2005), o tiesiog parodyti požiūrio į žmogų ir jo sunkumus pokyčius. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai mano interpretacijos. Pavadinimai, kuriais aš toliau išskiriu skyrelius, nėra įprastai naudojami aprašomiems laikmečiams apibūdinti, tai daugiau mano bandymas atskleisti pagrindinį laikmečio asmens problemų matymo metodą.

Kai žiūriu į sergantį žmogų, aš matau dievus…
Kepinski (2008) teigia: „Neperdedant galima sakyti, kad medicina prasidėjo nuo psichoterapijos. Tai būdavo užkeikimai ir paslaptingos magų apeigos, siaubingos kaukės, ritualiniai šokiai, kurie baigdavosi hipnozės transu” (321 psl.). Nepaisant tam tikrų panašumų su šiuolaikiniais gydymo metodais, archainis požiūris į psichikos sutrikimus iš esmės skiriasi nuo šiuolaikinio. Tuometinis psichikos ir kūno negalių paaiškinimas rėmėsi demonologija, tai yra tikėjimu, jog negalios atsiranda dėl priešiškos dvasios/demono apsigyvenimo žmoguje. Iš to išplaukiantis gydymo metodas buvo egzorcizmas, t.y. priešiškų dvasių išvarymas įvairiais ritualais, kurie galėjo būti intensyvios maldos, triukšmo kėlimas, bjauraus skonio gėrimų girdymas, ar net drastiški metodai, tokie kaip plakimas ar marinimas badu, kad piktai dvasiai pasidarytų kūne nebepakenčiama (Davison, Neale, 2004).
Vienas iš svarbiausių tokio požiūrio aspektų, kad liga suvokiama kaip kažkas visiškai svetimo, atskiro, kokybiškai skirtingo nuo žmogaus. Gydymas su žmogumi iš tikro neturi nieko bendro, ryšys yra tarp egzorcisto ir demono.

Kai žiūriu į sergantį žmogų, aš matau jo kūną…
Pirmas aiškus bandymas atskirti mediciną, magiją, religiją ir prietarus yra Hipokrato (460?-377? pr.Kr) darbai. Hipokratas stengėsi paneigti senovės graikų tikėjimą, kad ligos yra dievo siųstos bausmės, ir teigė, kad jų priežastys yra natūralios. Hipokratas teigė, kad už sąmonės veiklą, intelektą ir emocijas yra atsakingos smegenys, o mąstymo ir elgesio sutrikimai kyla dėl kažkokios smegenų patologijos. Taigi Hipokratas yra laikomas vienu iš pirmųjų somatogenezės teorijos atstovų. Remiantis šiuo požiūriu mintys ir veiksmai sutrinka, kai kažkas negerai yra su mūsų kūnu. Šia idėja remiasi ir šiuolaikinis biologinis požiūris, ja pagrįstas psichofarmakologinis gydymas.

Somatogenezės atveju asmuo su savo liga yra susijęs, gali ją veikti bandydamas atstatyti savo kūno funkcijas. Tai gali būti poilsis, dietos, tam tikras dienos režimas, vaistų vartojimas. Tačiau asmuo tarsi suskaidomas į dvi dalis: jis ir jo serganti dalis, kuri kelia jam rūpesčius. Gydytojas ar teikiantis pagalbą asmuo vėl gi užsiima ne visu žmogumi, o sergančia dalimi. Kaip teigia Kepinski (2008): “Gyvas individas čia tarytum iškeltas už skliaustų, tyrėjas užsiima tik tam tikru reiškiniu” (354 psl.).

Jokiu būdu nenoriu atmesti somatogenezės teorijos. Kūno funkcijos yra neatsiejamai susijusios su mūsų psichikos veikla (pavyzdžiui, tai, kad aš jaučiuosi nelaimingas, gali būti susiję ne vien su tuo, kad kažkas mano gyvenime labai ne taip klostosi, bet ir su tuo, kad aš tiesiog vartoju per daug cukraus ir kofeino). Kuo daugiau psichologas žino apie biologinius psichikos ir jos sutrikimų mechanizmus, tuo geriau jis gali bendradarbiauti su gydytojais, suprasti ir integruoti jų taikomus gydymo metodus, tuo geriau jis gali įvertinti problemos lygį, priežastis, suvokti savo galimybių ribas. Tačiau paprasto žmogaus, neturinčio didelio medicininio išprusimo, atveju, psichikos problemų paaiškinimas remiantis biologiniais pokyčiais ne daug kuo skiriasi nuo demonizmo. Kepinski (2008) rašo:

Ligonis nemano esąs nesveikas kaip visuma, nesveika tik jo dalis: širdis, kepenys “nervai” ir pan. Šitaip jis atmeta blogį nuo savęs ir suverčia kaltę atskiram organui, kuris pasidaro jam kažkoks svetimas, paslaptingas ir bloga lemiantis. [...] Jie trokšta, kad gydytojas blogio priežastį pašalintų stebuklingais vaistais, hipnoze ir pan., kad išvaduotų juos iš to, kas kamuoja”. (357 psl.)

Aš nežiūriu ir nematau…
Progresyvios senovės graikų gydytojų idėjos buvo pamirštos prasidėjus Tamsiesiems amžiams (nuo II a.), kai gydytojus ir mokslininkus vėl pakeitė kunigai ir egzorcistai. Kaip nurodo Davison ir Neale (2004) pradedant tryliktuoju amžiumi Europa tapo tiesiog apsėsta idėjos apie raganas ir velnius, kurių veikla buvo bandoma paaiškinti visas socialines nelaimes ir neramumus. Psichikos ligomis sergantys žmonės taip pat dažnai buvo laikomi apsėstaisiais. Tačiau tuo pačiu laikmečiu ėmė steigtis ir pirmosios prieglaudos psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Nuo tryliktojo amžiaus nepakaltinamumo terminas atsiranda teismo procesuose. Nepakaltinamumas buvo pripažįstamas, kai buvo įrodoma sutrikusi kaltinamo orientacija, intelektas, kasdieniniai gyvenimo įgūdžiai. Keistas elgesys dažnai buvo aiškinamas ir fizinėmis ligomis ar traumomis, taip pat emociniais šokais. Tačiau patys ligoniai dažniausiai buvo tiesiog izoliuojami, vyrauja įsitikinimas, kad psichikos ligos iš esmės yra neišgydomos.

Viena iš seniausių ir žinomiausių prieglaudų psichikos liga sergantiems žmonėms yra Bethlehem ligoninė, įkurta Anglijoje dar 1247 (iliustracijų galite rasti čia ). Sąlygos joje buvo tokios baisios, jog žodis „bedlam” tapo bendriniu anglų kalbos žodžiu, reiškiančiu suirutę, erzelį, triukšmą. Net iki XIX a. šioje ligoninėje (kaip ir daugelyje kitų ligonių), buvo pardavinėjami bilietai ir smalsuoliai galėdavo ateiti paspoksoti į „bepročius” tiesiog pramogai. To meto ligoninėse taikomi gydymo metodai taip pat buvo pakankamai drastiški: pavyzdžiui buvo tikima, kad pamišimą galima išgydyti pakankamai ligonį išgąsdinus, murkdant šaltose voniose ar gerokai nuleidžiant kraują.

Šis laikmetis nėra vien egzotiška psichiatrijos ar psichologijos istorijos dalis. Stiprus noras paneigti problemas istorijoje kartojosi dar daug kartų (pavyzdžiui nacių bandymas išnaikinti psichikos ligonius). Man atrodo, kad istoriniai pasikartojimai tik atspindi daugeliui iš mūsų būdingą norą atsiriboti nuo problemų, atskirti sergančius nuo savęs, kad mes patys jaustumėmės saugesni. Ir ne vien fizine prasme. Taip lengviau galima apsisaugoti nuo minčių, kad aš pats esu pažeidžiamas. Tačiau problemos neigimas nepadeda jos spręsti. Tai ypač gerai iliustruoja Tamsiųjų amžių trukmė – daugiau kaip 1000 metų.

Kai žiūriu į sergantį žmogų, aš matau žmogų…
Reikšmingą postūmį atsirasti šiandieniniai psichiatrijai ir klinikinei psichologijai davė Philippe Pinel (1745-1826) reforma. 1793 metais jam buvo patikėta vadovauti vienai Paryžiaus psichiatrinei ligoninei. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos Pinel padarė – išlaisvino ligonius iš grandinių, kuriomis jie buvo surakinti, kad būtų ramūs. Kaip teigia Davison ir Neale (2004):

…jis pradėjo elgtis su ligoniais kaip žmonėmis, o ne kaip su žvėrimis. Daugelis tų, kurie buvo visiškai nevaldomi, pasidarė ramūs ir daug lengviau prižiūrimi. Tie, kurie anksčiau buvo laikomi pavojingais, vaikštinėjo po ligoninę visiškai neketindami kurti netvarkos ar kam nors pakenkti. Šviesūs ir erdvūs kambariai pakeitė kalėjimą. Ligoniai, kurie buvo kalinami metais, netikėtai pasveiko ir buvo netrukus išrašyti namo (10psl.)

Pinel reforma neatsirado vakuume, ji buvo nuosekli populiarėjančio humanizmo pasekmė. Humanistinės idėjos plito visame pasaulyje, todėl skirtingose šalyse psichiatrinių ligoninių reformos yra siejamos su skirtingais vardais: Anglijoje – Eli Tod, JAV – Dorothea Dix. Kuo tai reikšminga? Kaip teigia Trull (2005) XIX a. vėl po truputį ėmė rastis jausmas, kad žmonės gali nuspėti, suprasti, o gal net ir kontroliuoti žmogaus psichikos būsenas, kas davė didžiulį postūmį tiek mokslo, tiek visuomenės raidai. Keisčiausia yra tai, kad lūžis įvyko būtent tuomet, kai buvo pasirinktas sunkiausias kelias – žvelgti į žmogų kaip į visumą, bandyti priimti jo elgesį, o ne jį paneigti, išdrįsti juo pasitikėti.

Taigi, kas iš to? Žemiau surašysiu žymiausias klinikinės psichologijos datas, psichodiagnostikos ir psichoterapijos srityse. Tai svarbiausi akcentai, kurie vyko per paskutinį 100 metų klinikinėje psichologijoje. Per tuos 100 metų aukščiau aprašytos keturios temos dar daug kartų sukosi ir kartojosi: pavyzdžiui, suklestėjus psichofarmakologijai, sustiprėjo somatogenezės pozicijos, atradus vaistų veikimo ribas, buvo duotas naujas postūmis psichoterapijos vystymui ir pan. Tačiau man atrodo, kad daugelio šių dalykų tiesiog nebūtų įvykę, jei kažkas ligonyje nebūtų pamatęs žmogaus. Man tai svarbu.

Žymiausios klinikinės psichodiagnostikos datos

• 1882 m. Galtono darbai.
• 1890 m. Cattell panaudoja protinio testo sąvoką.
• 1904 m. Binet pradeda kurti pirmąją intelekto skalę.
• 1905 m. Jung pradeda naudoti žodinių asociacijų metodą.
• 1913 m. Kraepelin paskelbia darbą apie diagnozes
• 1914 m. Terman adaptuoja Binet intelekto skales JAV.
• 1921 m. Projekcinio testavimo pradžia. Rorschach paskelbia monogrfiją “Psychodiagnostics”.
• 1935 m. išleidžiamas TAT.
• 1939 m. išleidžiamas pirmasis Wechsler intelekto testas.
• 1943 m. išleidžiamas MMPI.
• 1949 m. pristatoma Halstead neuropsichologinė baterija.
• 1952 m. išleidžiama pirmoji tarptautinė ligų klasifikacijos sistema DSM-I.
• 1980 m. kompiuterinių testų versijų naudojimo pradžia.

Žymiausios intervencinių metodų raidos datos

• 1895 m. Breuer ir Freud išleidžia “Isterijos studiją”.
• 1908 m. Beers pradeda psichikos higienos judėjimą.
• 1909 m . Healy įkuria vaikų konsultavimo kliniką.
• 1920 m. Watson ir Rayner aprašo baimių sąlygojimo teoriją.
• 1932 m. Moreno pristato grupinę terapiją.
• 1950 m. Dollard ir Miller išleidžia “Asmenybė ir psichoterapija”.
• 1951 m. Rogers išleidžia knygą “Į klientą orientuota terapija”.
• 1952 m. Eysenck išleidžia psichoterapijos kritiką.
• 1953 m. Skinner aprašo operantinio sąlygojimo principus.
• 1953 m. Wolpe aprašo sisteminės desensibilizacijos principus.
• 1965 m. bendruomeninės psichologijos pradžia.
• 1980 m. sveikatos psichologijos atsiradimas, trumpalaikė psichoterapija ir efektyvumo tyrimai.
• 1995 m. paskelbiamas empiriškai pagrįstų gydymo metodų sąrašas.

Klinikinės psichologijos raida Lietuvoje

• 1922 m. Kaune atkuriamas Lietuvos universitetas, pradedami rengti profesionalūs psichologai.
• 1924 m. prof.J.Blažys paskelbia straipsnį “Psichoanalizė ir psichoterapija”.
• 1931 m. įkuriama Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija, kurioje yra prof.J.Blažio konsultavimo skyrius.
• 1935 m. išleidžiamas pirmas lietuviškas psichiatrijos vadovėlis.
• 1936 m. bolševikų centro komiteto nutarimu psichologija uždraudžiama.
• 1969 m. prof. A.Gučo iniciatyva VU atkuriama psichologijos katedra.
• 1973 m. pardedami PSO tarptautiniai tyrimai, KMU kardiologijos klinikoje įsteigiama medicininės psichologijos ir sociologinių tyrimų laboratoriją. Šioje laboratorijoje išversti ir adaptuoti daugelis pagrindinių psichologinių testų.
• 1974 m. įvedama medicinos psichologo pareigybė psichiatrinėse ligoninėse, o vėliau ir narkologinėse bei ambulatorinėse gydymo įstaigose.
• 1989 m. VU įkuriama klinikinės psichologijos katedra.
• 2000 m. VDU pradėti ruošti sveikatos psichologai.

Parengta pagal:

• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
• Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008.
• Trull, T.J. Clinical Psychology. (7th edt.). Wadsworth/Thomson Learning: 2005.

Tikiu, kad beveik kiekvienas pradedantis psichologas yra patyręs jausmą, kai nepaisant perskaitytų knygų, baigtų studijų, kursų ir kitokių dalykų, kurie turėtų paruošti praktinei veiklai, jautiesi nesaugiai, neužtikrintas, nemokantis. Man asmeniškai gražiausiai ir tiksliausiai šią būseną radau aprašytą Antoni Kepinski straipsnyje „Psichoterapeuto liūdesio dienos ir džiaugsmai” (iš rinkinio „Gyvenimo ritmas (2008)). Štai trumpa ištraukėlė:

„Pirmiausia pamatome save – kaip su didžiausiu iš knygų pasisemtu entuziazmu tiesiog „puolame” savo pirmuosius pacientus, vildamiesi įsiskverbti į jų giliausius emocinius mechanizmus, pažinti iki galo visą jų psichiką, juos visiškai išgydyti ir išlyginti iškrypusią jų gyvenimo liniją. Tačiau labai greitai patiriamas didžiausias nusivylimas. Viskas darosi kažkaip kitaip negu skaitytuose vadovėliuose; tenai buvo paprasta ir aišku, o čia nepastovu ir miglota. Raktas, skaitant atrodęs universalus, visiškai netinka; mėginame kitus raktus, ieškome kitų teorijų, asmenybių ir psichopatologijos koncepcijų, bet ir tie naujieji raktai niekam tikę. Pamažu nustojame tikėti bet kokiais žmogaus psichikos „raktais” arba mes patys imame nebetikėti savo psichoterapiniais gebėjimais. Mus prislegia apatija. Vienintelis džiaugsmas ir akstinas toliau ieškoti yra tai, jog kartais ligonių sveikta pasitaiso. Patys nežinome kodėl; atsitinka ir taip, kad, pavyzdžiui didžiuodamiesi kartais pasitaikančia terapijos sėkme, savo pacientą sutinkame gatvėje meiliai vaikštinėjantį su mergina, ir mums kyla abejonė, ar tik ne jos nuopelnas tasai teigiamas mūsų terapijos rezultatas”. (346-347 psl.)

Kepinski taip pat teigia, kad psichoterapija, ypač sunkių, psichozinių ligonių, visuomet yra unikalus atsivėrimas. Lygiai taip pat, kaip ir Oaklander, jis rašo: „Nors yra daug hipotezių ir teorijų, iki šiol tikrai nežinome, kokia yra psichoterapijos proceso esmė” (350psl.). Taigi, man kaip psichologei kyla klausimas, kaip galima išmokti to, kas yra nežinoma? Kaip dėstytojai man yra svarbu sau pačiai atsakyti, kaip mokyti studentus, jei aš iš anksto žinau, kad pačio svarbiausio dalyko aš jų neišmokysiu?

Atsakymą į šios klausimus vėlgi pateikia Violet Oaklander tame pačiame savo knygos įvade. Praėjus daugiau nei 10 metų po Debės užduoti klausimo, ji rašo: „ …praleidau daug laiko bandydama atsakyti į Debės klausimą. Šiandien jau negalėčiau sąžiningai pasakyti, jog nežinau, nuo ko žmonės tampa laimingesni, nes esu daug arčiau atsakymo, nei buvau tuomet. Dabar daug aiškiau suprantu vaikų psichoterapijos procesą ir tai, kaip, esant tinkamai patirčiai, organizmas juda sveiko gyvenimo ir augimo link” (Oaklander, 2007, 8 psl.)

Taigi klinikinių psichologų patirtis, moksliniai darbai leidžia kaupti žinias, formuoti įgūdžius, kurie yra bendrieji ir pamatiniai. Dalis klinikinio psichologo įgūdžių iš tikro yra pakankamai „techniniai” (pavyzdžiui, klinikinės psichodiagnostikos išmanymas, psichikos sutrikimų klasifikacijos, diferencinių požymių, etiologijos žinojimas). Bendrosios žinios leidžia nuspėti dažniausiais žmonių reakcijas ar sunkumus (pavyzdžiui, kaip artimieji reaguos, jei šeimos narys susirgo sunkia psichikos liga, su kokiais sunkumais tokia šeima susidurs), numatyti gydymo eigą (pavyzdžiui, kad depresija dažnai linkusi kartotis, todėl reikia būti pasirengus atkryčiams). Galima išmokti pokalbio vedimo, konsultavimo ar kitų intervencinių technikų, daugmaž numatyti, kuriems klientams kurie metodai bus sėkmingiausia. Jei kalbėti alegorijomis, tai tokios žinios leidžia mus geriau ir tiksliau pažinti pasaulį, po kurį mes leidžiamės keliauti, tačiau jos neužtikrina, kad kelionė bus sėkminga. Tai tas pats kaip kelio ženklas „nelygus kelias”, kuris mus įspėja apie gresiančius pavojus ir rekomenduoja važiuoti lėčiau ir atidžiau, tačiau konkrečias kelio duobes jau teks pastebėti ir apvažiuoti pačiam.

Mano supratimu, įgyti klinikinės psichologijos žinių galima įvairiais būdais. Skaitant mokslines teorijas, gilinantis į empirinius tyrimus, bandant pačiam, skaitant ir domintis, kaip dirbo kiti. Skirtingai nuo kitų psichologijos sričių, kurios teikia pirmenybę kiekybiniams tyrimams, statistiniam pagrįstumai, eksperimentiškai įrodytiems duomenims, klinikinėje psichologijoje kartais labai svarbi atskira individuali patirtis, vienas vienintelis aprašytas atvejis, kuris atskleidžia unikalią žmogaus patirtį. Pavyzdžiui, Kepinski (2008) rašo: „…darbai paremti vien subjektyviais stebėjimais ir neretai tik intuityviomis išvadomis, darbai, nė neverti mokslo vardo, mums daug labiau padeda suprasti ligonį …” (346 psl.). Šiuo teiginiu jokiu būdu nenoriu nuverti mokslo reikšmės, tačiau noriu pabrėžti, kad be žinių, kurios yra įgyjamos, klinikiniam psichologui dar reikalingas atvirumas patirčiai, noras suprasti ir pažinti. Būti atviru, taip pat reiškia ir rizikuoti. Rizikuoti būti netobulu, rizikuoti nežinoti, rizikuoti klausti kliento, rizikuoti suklysti…Taigi man atrodo, kad čia ir yra ta riba, kur klinikinė psichologija nustoja būti mokslu ir tampa menu. Kepinski (2008) rašo:

Psichoterapeutas negali būti šaltu stebėtoju, traktuojančiu savo pacientą kaip stebėjimo ar eksperimento objektą. Negali užsidėti vienokios ar kitokios „kaukės”, kadangi ligoniai – panašiai kaip vaikai – labai jautrūs bet kokiam dirbtinumui ir iš karto nustoja pasitikėti žmonėmis „su kauke”. Turi būti toks, koks esi, nei geresnis, nei blogesnis, nei kvailesnis, nei protingesnis” (351 psl.)

Tai turbūt ir yra kelias atrasti tą savitą būdą pažinti ir padėti klientui. Kaip sakė vieno animacinio filmo herojus: „I am not a big fat panda. I am THE big fat panda.”

Parengta pagal:

• Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008
• Oaklander, V. Langas į vaiko pasaulį. Kaunas, 2007.

Klinikinio psichologo darbas yra sudėtingas tuo, kad reikalauja gana didelio teorinio ir praktinio pasirengimo. Trull (2005) nurodo tokias klinikinio psichologo žinių sritis:

• Žinios apie psichikos surikimus;
• Žinios apie asmenybės vystymąsi ir individualius skirtumus;
• Psichologinio įvetinimo ir diiferencinės diagnostikos žinios ir įgūdžiai;
• Psichologinių intervencijų išmanymas: psichologinis konsultavimas, psichoterapija, kiti poveikio metodai;
• Mokslinių tyrių pagrindai;
• Psichologo etikos ir profesinių principų žinojimas;

Kitas sudėtingas klinikinio psichologo darbo aspektas, yra tai, kad dažnai tenka dirbti komandose su kitais psichikos sveikatos specialistais. Tai reikalauja ne tik gerų bendravimo įgūdžių, bet taip pat bent minimalaus kitų komandos narių veiklos išmanymo, kad būtų lengviau susikalbėti ir bendradarbiauti. Dažniausiai komandose tenka dirbti su gydytojais psichiatrais, psichikos sveikatos slaugytojais, socialiniais darbuotojais, užimtumo terapeutais, reabilitologais, mokyklų psichologais.

Pagrindinė klinikinio psichologo praktinė veikla dažniausiai yra psichologinis konsultavimas/psichoterapija ir psichologinė diagnostika. Didelė dalis klinikinių psicholgų veda mokymus, supervizijas, mokosi patys. Žemiau esančioje lentelė pateikiamos dažniausios klinikinio psichologo veiklos ir Trull (2005) nurodomas psichologų pasiskirstymas pagal jas JAV.

Taigi klinikinė psichologija yra gana plati veiklos sritis, kurioje galima pasirinkti skirtingas veiklos kryptis, apimančias nuo psichikos sveikatos politikos formavimo iki individualaus darbo su sunkiomis psichikos ligomis sergančiais asmenimis, skirtingus amžiaus tarpsnius, orientaciją į specifinius sutrikimus (pavyzdžiui, narkomanija), ar atskirus pagalbos  būdus (individuali, grupinė psichoterapija, skirtingos psichoterapijos kryptys).

Parengta pagal:

Trull, T.J. Clinical Psychology. (7th edt.). Wadsworth/Thomson Learning: 2005.

Būtent tokią klinikinės psichologijos sampratą pateikia APA Klinikinės psichologijos asociacija, kuri teigia, kad klinikinė psichologija yra psichologijos šaka, kuri apjungia mokslą, teoriją ir praktiką, siekdama suprasti ir sumažinti asmens patiriamus prisitakymo sunkumus, negalias ar diskomfortą, o taip pat siekia pagerinti asmens adaptaciją ir vystymąsi. Klinikinė psichologija koncentruojasi į asmens elgesio, o taip pat pažintinio, emocinio, biologinio, socialinio funkcionavimo analizę per visą asmens raidą skirtingose kultūrose ir visuose socialiniuose ekonominiuose lygmenyse (APA, www.apa.org/divisions/div12 )

Iš tokios klinikinės psichologijos sampratos išplaukia ir pagrindinės klinikinės psichologijos kryptys, kurios apima:

• Psichikos sutrikimų atsiradimo priežasčių (etiologijos) analizę;
• Somatinių sutrikimų psichologinių aspektų analizę;
• Psichikos sutrikimų diferencinę diagnostiką;
• Psichologines intervencijas (psichoterapiją, reabilitaciją, psichoprofilaktiką, sveikatinimą, prevenciją);
• Sveikatos politiką;