Parengė: Alicija Volyniec

Egzistencinis požiūris susitelkia ties pasirinkimų laisve savam gyvenime formavimu. Moko, kad kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimus. Žmogus būdamas laisvas rinktis pats sprendžia kuo jis taps, ką jis veiks, kaip realizuos save. Kiekvieno asmens unikalumas suformuoja savą, unikalią asmenybė. Formavimo etapas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje.

Egzistencinė terapija susitelkia ties dabartimi ir ties ateitimi. Psichologas padeda klientui suvokti, kad jis yra laisvas rinktis, moko pamatyti esančias galimybes. Terapijos tikslas- mesti iššūkį klientui, kad jis pats savarankiškai pripažintų esąs atsakingas už pasirinkimus savam gyvenime.

Nežiūrint to, kad žmogus yra laisvas, jis vis dėlto kenčia nuo nerimo, baimių ir įvairių sutrikimų. Jis nėra apsaugotas nuo to ar pasirinks teisingą sprendimą ar ne; ar pasirinks gyventi autentišką ar neautentišką gyvenimą. Galimybės pasirinkti yra vienodos, tačiau pasirinkus neteisingai ir atsisakius savo autentiškumo, atsakomybės už savo ateitį žmogus patenka į ligos būseną.

Autentiškumo atsisakymas vyksta per pasipriešinimus:

1. Desansetizaciją -trūksta kontakto su pojūčiais, emocijomis, jausmais. Tam tikros kūno zonos, vietos, dalys gali būti nejautrios ar ignoruojamos. Gali pasireikšti intelektualizavimas nekreipiant dėmesio, nesuvokiant ar ignoruojant pojūčius ir emocijas arba nuobodulys, slopinimas, “viskas vienodai”, “lėkšto, sauso gyvenimo” jausmas.
2. Introjekciją- tai tam tikrų dalykų visumos paėmimas iš aplinkos ir jos “prarijimas”, neperdirbant ir neasimiliuojant jos pagal savo poreikius ir patyrimą.Žmogaus rėmimasis vertybėmis, požiūriais, normomis, net jeigu jos neatitinka jo dabartinio patyrimo. Poreikis išlaikyti “fiksuotą” pasaulio vaizdą, stengiantis jį sutalpinti į introjekcijos rėmus, neretai neigiant į rėmus netelpančios realybės. Dažnai pasireiškia “mechaniškas” elgesys bei gyvybingumo trūkumas.
3. Projekciją- naudojama “Tu”, “Tai” kalba. Projektuojantis žmogus yra linkęs fiksuotai, ribotai vertinti aplinką ar save, naudoja daug teorijų, paaiškinimų užuot pasirėmęs čia ir dabar realybės suvokimu ir patirtimi. Gali taip pat pasireikšti rigidiškas vertinimas, moralizavimas, kitų kaltinimas, žodžių: “turi, privalai, taip reikia, privalo, turi būti,” naudojimas, kalbėjimas su įsitikinimu ką kitas žmogus jaučia, galvoja, daro ir tt.
4. Retrofleksiją- tai procesas, kurio metu žmogus sulaiko savyje tai kas kilo ir susiformavo jo viduje. Būdinga fiskuota autonomija, rėmimasis vien tik savimi. Kontaktų su aplinka mažėjimas, užsisklendimas savyje, kt. Santykiai su žmonėmis dažnai pasižymi šaltumu, įtampa, atsargumu.
5. Refleksiją- būdingas pojūčių, jausmų, minčių nenuoseklumas, “šuoliai”, “nukrypimai nuo temos” ir tt. Dėmesio nukreipimas (pvz. temos pakeitimas) nuo esminių dalykų. Emocijų, jausmų “nudrenavimas, nufiltravimas”, betarpišką kontaktą pakeičiant intelektualizacija, abstrakcijomis ar nukreipiančiu humoru
6. Egotizmą- pasireiškia perdėtu individualizmu, savitarpio priklausomybės ignoravimu. Kontakto metu perdėta savistaba ir savikontrolė bei baimė prarasti situacijos kontrolę, perdėtas dėmesio kreipimas į savo patyrimą, išvaizdą ar elgseną. Baimė, nerimas, emocinis ir psichomotorinis “sustingimas” naujoje situacijoje arba mažėjant emocinei ar fizinei tarpasmeninei distancijai. Spontaniškumo trūkumas, jautrumas savo asmenybės atžvilgiu bei emocinis nejautrumas kito asmens atžvilgiu.

Egzistencinės terapijos rūšys

I. Geštalt terapija

Vokiečių kalbos žodis „geštalt“ reiškia figūrą, užbaigtą formą, verčiant laisvai – suvoktą visumą, kuri yra daugiau negu ją sudarančių dalių sumą. Taip atspindimas geštalto požiūris į žmogų, kaip į visuminį organizmą, susidedantį iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių dalių. Vienos iš jų pasikeitimas neišvengiamai įtakoją pasikeitimus ir kitose. Geštalto požiūriu mūsų fiziniai, emociniai, intelektualiniai aspektai nuolat veikia vienas kitą siekdami pusiausvyros tarpusavyje ir su aplinka.

Geštalt terapijos tikslas- indentifikacija su savo organizmu ir jo poreikiais. Sveiko žmogaus “AŠ” yra vieningas, talpinantis savyje fizinių, emocinių, kognityvinių procesų visumą. Kada ši visuma suskyla įvairios mūsų funkcijos tampa nebeharmoningos santykyje viena su kita bei aplinka ir sveikas žmogaus funkcionavimas sutrinka. Terapija tam tikra prasme yra harmoningas visų “Aš” funkcijų subalansavimas ir apjungimas, siekiant užtikrinti žmogaus vidinį vientisumą bei dinamišką pusiausvyrą su aplinka.

Technikos:

1. Tuščia kėdė- žmogus įsivaizduoja, kad tuščioje kėdėje sėdi artimas žmogus ir kalbasi su juo, išreiškia savo lūkesčius susijusius su juo ir atsiradusius jausmus dėl lūkesčių neišsipildimo.
2. Dviejų kėdžių dialogas- vaidinama suskilusi savo asmenybė. Klientas persėsdamas iš kėdės į kėdę tapatinasi su jo vidinio konflikto atskirais aspektais
3. Projekcijos vaidyba- vaidinamos rolės, kuriose klientas projektuoja savo jausmus.
4. “Esu atsakingas už tai”- klientas kartodamas šią frazę kiekvieno pasisakymo gale sąmoninamas, kad yra atsakingas už savo pasirinkimus.
5. Sakinių analizė- terapeutas prašo, kad klientas pakartotų jam esminius sakinius ir susimąstytų kokias emocijas jie kelia.

ĮDOMU:

Geštalto terapija turi daug šaltinių ir apjungia savyje tiek vakarų, tiek rytų kultūrų išmintį. Svarbiausi geštalto terapijos šaltiniai yra geštalto psichologija, fenomenologija, lauko teorija, sistemų teorija, holizmas, egzistencializmas, psichoanalizė, Reicho mokymas, Jungo mokymas, Moreno psichodrama, Dzen Budizmas. Tačiau geštalto terapija nėra šių mokymų suma, sintezė ar tąsa, o kokybiškai nauja psichoterapijos forma.

II. Tikrovės terapija (reality theraphy)- šioje terapijoje nėra sąvokos “liga”; susitelkiama ties esamu elgesiu, o ne jausmais apie elgesį; naudojama vertybių paaiškinimus kaip mokymo priemonė. Terapeutas nepriima kliento nesėkmių terapijos metu, tai turėtų padėti suprasti pačiam žmogui, kad pokyčiai terapijos metu yra svarbūs ir vertingi.

Psichodrama –kūrėjas J. Moreno

Vaidyba sukelia spontaniškumą, mažėja nerimas, intensyvėja katarsis, ugdomas bendruomeniškumo jausmas.. Rolinio žaidimo esmė yra “atgaivinimas” klientui aktualios, “neužbaigtos” situacijos. Ši situacija gali būti iš tolimos ar artimos praeities arba įsivaizduojamos ateities. Šių eksperimentų tikslas yra padėti išspręsti, užbaigti “neužbaigtą” reikalą/geštaltą. Esminis, visus rolinio žaidimų eksperimentus vienijantis bruožas yra tas, jog jie vyksta dabartiniu laiku, tarsi “atgaivinta” situacija, vyktų “čia ir dabar”, esamuoju momentu. Kalbant apie techninę šių eksperimentų pusę, klientas gali paeiliui vienas pats vaidinti įvairius “atgaivinamos” situacijos personažus ir aspektus arba terapeutas gali vaidinti tam tikrus situacijos personažus. Jeigu darbas vyksta grupėje, tam tikrus personažus gali vaidinti ir kiti grupės nariai. Roliniuose žaidimuose taip pat yra dažnai naudojama “tuščios kėdės (-ių)” technika.

Kūno terapija (body therapies).

Mokoma suvokti savo kūno signalus. Eksperimentavimas su kūno padėtimi ir judesiais, kvėpavimu, garsais, kitokia išraiška galinčia padėti atgaivinti, išreikšti, „išmesti“, išbaigti tam tikrus desensitizuotus, introjektuotus ar retroflektuotus patyrimus. Šios terapijos metu susikaupiama ties „čia ir dabar“, bandoma sujungti

Šiuo metu vienu efektyviausiu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų gydymo metodų yra laikoma dialektinė elgesio terapija. Šios terapijos metu bandoma padėti įveikti įvairius situacinius stresus, mokoma atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas. Mokoma problemų sprendimo įgūdžių, kartais – nereagavimo įgūdžių, taip pat pasitikėjimo savo paties jausmais ir žiniomis.

Priklausomos asmenybės atveju naudojama egzistencinė ir kognityvinės terapijos kartu. Egzistenciniu požiūriu asmens priklausomybės priežastis yra egzistencinė baimė. Žmogus bijo artėjančios mirties, bijo likti vienas, prarasti savo artimuosius. Terapijos metu tokiam žmogui taikoma keletas metodų:

1. Užduočių sudarinėjimas
2. Vaidmenų žaidimas
3. Naujų įgūdžių formavimo užduotys

Literatūra:

1. Edwards D. (1982). Existential psychoterapy. New York: Gardner Press
2. Rakowska paskaitos „Podejście humanistyczne w psychoterapii” medžiaga. Varšuva 2008 balandis.
3. Kokoszka A. paskaitos medžiaga „Personality disorders“. Varšuva 2008 gegužė
4. R. Sterlingis. Geštalto psichoterapija. http://www.gestalt.lt/index.php?ID=./item/projektai.htm
5. Bornstein F. R. (2004) Integrating Cognitive and Existential Treatment Strategies in Psychotherapy With Dependent Patients, Journal of Contemporary Psychotherapy, Vol. 34, No. 4

Kiekvienas asmenybės sutrikimas turi konkrečių vienodų ir skirtingų t.y. būdingų tik tam sutrikimui simptomų tačiau, kai asmenybės sutrikimą papildo kitas psichikos sutrikimas, požymių komponentas tampa daug sudėtingesnis, todėl tampa sunku nustatyti tinkamą diagnozę. Šiame darbe norėčiau pristatyti ir išanalizuoti ryškiausiai psichikos sveikatai pavojingus su itin ūmiais simptomais ir dažniau pasitaikančius asmenybės sutrikimus, kuriems vis ieškomi nauji gydymo ir pagalbos metodai.

Asmenybės sutrikimai – tai tokia psichikos sutrikimų rūšis, kuri pasireiškia nelanksčiu pastoviu mąstymu, elgesiu ir jausmais. Tokio žmogaus „teisinga“ sistema neatitinka realybės. Internetiniame žodyne „Vikipedija“ teigiama, kad elgesys yra „ego-sintoninis“. Mąstymo ir elgesio nelankstumas bei kitų neigiamų simptomų ir dispozicijų visuma sukelia rimtus bendro funkcionavimo, asmeninius ir socialinius sunkumus. Taigi, šiame darbe bus apibūdinami tokie sutrikimų tipai: asocialaus, emociškai nestabilaus, narcisistinio, prieštaraujančio neklusnumo, paranoidinio, priklausomo ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimai.

Remiantis knyga „Kriminalinio elgesio psichologija“, galima išskirti tokias asocialaus tipo asmenybės savybes: egocentriškumas, konfliktai, prasidedantys nuo pat vaikystės, konfliktinės situacijos mokykloje. Tokiems žmonėms būdingas nekritiškas mąstymas, jiems atrodo, kad jie visose situacijose ir visada yra teisūs. Sistemingas darbas jiems nepakeliamas. Jų neįmanoma perkalbėti, įterpti kito nuomonės, nes kitų žmonių nuomonės tampa tiesiog nesvarbi. Tokie žmonės linkę rizikuoti, nėra išvystyti jų atsakomybės poreikiai ir jausmai. Asocialūs asmenys gali pradėti vartoti alkoholį ar kitas narkotines medžiagas. R.Žukauskienė išskiria tokias asocialaus asmens ypatybes: impulsyvumas, neatsakingumas, irzlumas, nesugebėjimas laikytis visuomenėje egzistuojančių normų, pataikavimas ir manipuliacija kitais, nesugebėjimas planuoti ateities.

Internetiniame žodyne „Vikipedija“ emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas apibūdinamas tokiomis savybėmis: polinkis impulsyviai elgtis, neatsižvelgiant į pasekmes, atsiranda nestabilūs afektai. Išskiriami impulsyvus ir ribinis tipai. Impulsyviam tipui būdingas emocinis nestabilumas ir grėsminga elgesys, pasireiškiantis smurtu bei susilpnėjusia impulsų kontrole. Ribiniam tipui būdingas prastas savęs suvokimas, nuolatinis tuštumo jausmas, siekis palaikyti nestabilius ir įtemptus santykius dėl kurių gali kilti suicidinių ketinimų ir emocinės krizės.

Remiantis internetiniu žodynu „Vikipedija“ narcisistinio tipo asmenybei būdingi tokie klinikiniai požymiai: žmogaus sukurtos fantazijos, kuriose atsiranda neribota sėkmė, galia ir grožis; pavydumas, empatijos trūkumas ir arogantiškas elgesys.

Prieštaraujančio (opozicinio) neklusnumo sutrikimas turi asmenybės sutrikimų bruožų, tačiau yra priskiriamas emocijų ir elgesio sutrikimams. Jis pasireiškia dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taip pat yra nustatomas ir 9-10 metų vaikams. “Kriminalinio elgesio psichologijoje“ išskiriamos tai tokios požymių charakteristikos: vaikų priešiškumo demonstravimas suaugusiųjų atžvilgiu; priešiškas neklusnus destruktyvus elgesys, neatitinkantis normalaus vaiko elgesio sociokultūriniame kontekste; nuolatinis kitų erzinimas, ginčijimasis, pyktis, suaugusiųjų reikalavimų ir taisyklių neigimas.

Remiantis internetiniu žodynu „Vikipedija“, paranoidinio tipo asmenybės sutrikimą turinčiam pacientui būdingos karingos idėjos. Tokiam žmogui atrodo, kad idėja yra teisinga ir, kad prieš jį visi neigiamai nusiteikę. Jis nepakelia pasekmių ir jautriai reaguoja į bet kokius gyvenimo pokyčius ir trūkumus. Savo išgyvenimus ir patiriamus įvykius sieja su keistomis ir netikromis idėjomis. Šį sutrikimą turintys žmonės yra sensityvaus tipo, kveruliantai. Elgesiui taip pat būdingas ir fanatizmas.

Remiantis J.Striškaitės straipsniu „Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas: veiksminga nustatyto termino terapija“ galima teigti, kad priklausomo tipo asmenybės yra nesaugios, skurdžios ir prieraišios asmenybės, kurios be kitų žmonių įtikinimų ir patarimų negali priimti net menkiausių sprendimų. Galima išskirti tokias priklausomo tipo asmenybės formas: akivaizdi, subtili, adaptuota ir menkai adaptuota. Pagrindinis išreikštas jausmas – globos poreikis, kuris nulemia nesaugų, nesavarankišką, prieraišų ir paklusnų elgesį.

R.Striškaitė išskiria klinikinius komponentus, atspindinčius šio sutrikimo simptomus: kognityvinį, motyvacinį ir elgesio. Kognityvinis – pagal jį priklausomo tipo asmuo jaučiasi bejėgis, nevykėlis, nepasitikintis savimi, mano, kad už jį kiti žmonės yra kompetentingesni. Motyvacinis komponentas pabrėžia gebėjimą palaikyti stiprius ryšius tarp gynėjų ir globėjų. Pagal elgesio komponentą sustiprėja rizika būti atstumtam ir paliktam tam žmogui palankių ir svarbių asmenų. Minėtame straipsnyje įvardijamas gynybinis tarpasmeninio funkcionavimo modelis, kurį sudaro tokios negatyvios asmenybės savybės kaip nesaugumas, žemas savęs vertinimas, nesavarankiškumas, pavydas, pagalbos siekimas, nesugebėjimas išlaikyti savivertės, pasitikslinimai ir patikinimai. Pastarieji du elementai dar įvardijami kaip dažni perklausimai.

Priklausomam tipui būdingas nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir išsiskyrimo toleravimas. Teigiama, kad tokie asmenys norėdami sustiprinti emocinius ir socialinius ryšius bei sumažinti atstūmimo galimybę naudoja tarpasmeninių santykių palaikymo strategijas, tačiau jos nėra naudingos, nes gali lemti ir apimti aktyvų, ganėtinai agresyvų ir pakankamai kategorišką elgesį. „PTAS priklausomybė nulemia sunkumus asmeniniame gyvenime. Asmenybės, kurioms yra ryškių priklausomos asmenybės požymių, gerai funkcionuoti gali tik tuomet, jei turi palaikančią aplinką, gerus socialinius įgūdžius, gali kontroliuoti savo impulsus, priklausomybę gali išreikšti lanksčiai, atsižvelgdami į esamą situaciją.“ (J.Striškaitė).

Minėta autorė išskiria tokius diagnozės principus: priklausomybė ne visada gali būti pasyvi, t.y., kaip jau ir minėta, priklausomo tipo pacientas, norėdamas sumažinti riziką būti paliktas ir norėdamas padindinti priešiškumo jausmą, gali naudoti aktyvias dramatiškas strategijas, kurias sudaro tokie emocinių savybių elementai: išsiskyrimai, grasinimai, parasuicidiniai bandymai. Šios strategijos naudojamos, siekiant apsisaugoti. Kitas principas – savęs vaizdas ne visada atspindi realias asmens savybes. Be to, priklausomybė vertinama kaip nebrandumo požymis. Taip pat galima paminėti, kad priklausomybės stiprumas turi savų skirtumų ir priklauso nuo situacijos, pavyzdžiui, nuotaikų svyravimai gali padindinti priklausomybę.

Šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas, kaip teigiama internetiniame žodyne „Vikipedija“, pasireiškia tokiai bruožais: ekscentriškas elgesys, keisti įvykiai, afekto ir elgesio anomalijos. Afektas dažnai yra susiaurėjęs ir neadekvatus. Mąstymas yra magiškas, stereotipiškas ir patologiškai smulkmeniškas. Šizoidiniui tipui be vidinio prieštaravimo dar pasireiškia įkyrumai, kurie yra dismorfobinio turinio, o idėjos – paranoidinės ir panašios į kliedesius. Gali pasireikšti somatosensorinės ar kitokio pobūdžio iliuzijos, derealizacija ir depersonalizacija.

Jei giminėje yra sergančių šizofrenija žmonių, tai didesnė tikimybė, kad kuriam nors iš šeimos narių bus paveldimas šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas. Kaip asocialaus ar prieštaraujančio neklusnumo sutrikimai pasireiškia vaikystėje, taip ir priklausomo tipo sutrikimas pastebimas vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi brandaus amžiaus laikotarpiu, pasireikšdamas įvairiose situacijose, o kiti čia aprašyti asmenybės sutrikimai, sudarantys dar kitų psichikos sutrikimų  kompleksą, dažniausiai pasireiškia suaugusiame amžiuje.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimui parenkami įvairūs gydymo metodai ir terapijos principai. J.Striškaitės straipsnyje teigiama, kad PTAS simptomams įvertinti atliekami tokie psichologiniai tyrimai: struktūruota klinikinė apklausa, tarpasmeninis asmenybės sutrikimų tyrimas ir struktūruota apklausa, sukurta asmenybės sutrikimų diagnostikai. Diagnozuojant asmenybės sutrikimus būtina atsižvelgti į savęs vertinimą. Minėtame straipsnyje įvardijami du savęs vertinimo instrumentai: Milono klinikinis daugiaašis klausimynas ir asmenybės diagnostikos klausimynas.

Kuo naudinga terapija? Tokiems pacientams, kaip vardijama straipsnyje, yra sukurti tam tikri psichoterapijos metodai: padėti pacientui ir terapeutui nustatyti aplinkos veiksnius, nulemiančius priklausomą elgesį; būtina padėti pacientui išsiugdyti įgūdžius, kad galėtų efektyviau kontroliuoti impulsus. Pasak J.Striškaitė, priklausomo tipo pacientai linkę išreikšti daugiau nei vidutiniškai „pseudokritinių“ situacijų ir dažniau siekti kontaktų tarp seansų su psichoterapeutu ar psichologu.

Daugeliui asmenybės sutrikimų būdinga susicidinė rizika. Dažniausiai nurodomi asocialaus tipo ir ribinio tipo asmenybės sutrikimai. M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio straipsnyje „Savižudybės grėsmės įvertinimas ir pagalba esant asmenybės sutrikimams“ teigiama, kad jei kartu su asocialaus ir ribinio tipo asmenybės sutrikimai yra ir kitų psichikos sutrikimų, suicidinė grėsmė dar labiau padidėja. Teigiama, kad, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ištyrus 129 pavojingus suicidinio mėginimo atvejus, nustatyta, kad asocialaus tipo asmenybės sutrikimas diagnozuotas 34,9 proc. asmenims. Suicidinių grasinimų aspektu, asmenybės sutrikimai rodo ne tik realią, bet ir ne tiesioginę (norą atkreipti paciento į save  dėmesį) suicido grėsmę. Toks reiškinys yra vadinamas suicidine manipuliacija.

Minėtame straipsnyje teigiama, jog asmenybės sutrikimams yra būdinga suicidinė manipuliacija – tai elgesys, kuriuo pacientas siekia ne suicidinio veiksmo, bet sulaukti norimų savo socialinės padėties permainų: išvengti teisinės atsakomybės, skolų grąžinimo, pasaulinių nusikaltėlių atstovų keršto.  Asmenybės sutrikimams yra būdingi deriniai, kurie gali paskatinti suicidines mintis, agresyvų elgesį, neigiamas emocines būsenas ir padidinti simptomatiką.

J.Striškaitės straipsnyje primenama, kad būtina atskirti asmenybės sutrikimus nuo kitų sutrikimų, nors simptomų eiga yra panaši ir jie sutampa. Kai kurie asmenybės sutrikimų simptomai gali atitikti įvairių priklausomybių, nuotaikos, paniekos sutrikimų, ribinio tipo, histrioninio tipo, vengiančio (anankastinio) tipo, asmenybės sutrikimų simptomus. Taigi, nustatinėjant sutrikimų diagnozes, būtina atsižvelgti į psichikos ligų požymių panašumus ir skirtumus ir atlikti psichologinį įvertinimą. Asmenybės sutrikimai su suicidiniu elgesiu gali pasireikšti keli iš karto. Pavyzdžiui, M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio straipsnio duomenimis, suicidinio elgesio riziką didina tai, kai su asmenybės sutrikimais dar pasireiškia ir afektinių kai kurių nerimo sutrikimų, priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų. Asmenybės sutrikimų kartu su gretutiniais sutrikimais pasireiškimą lemia asocialūs ir pasyvūs asmenybės bruožai, ilgalaikis smurtas, ankščiau buvę suicidiniai bandymai, jaunas amžius ir netinkamas gydymas.

Apibūdinus visus asmenybės sutrikimus ir jų charakteristikas galima teigti, kad visiškai išgydančios terapijos nėra, jei žmogus pats nesugebės ir nenorės įveikti neigiamų emocijų ir stresinių situacijų. Remiantis humanistiniu požiūriu, žmogus iš prigimties yra geras. Taikant humanistinį požiūrį, esant asmenybės sutrikimams, galima ugdyti kritinį mąstymą, aktualus reikšmingas mokymasis, mokymasis iš patirties, būtina į klientą orientuota terapija.

C.Rogers knygoje „Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją“ aprašo reikšmingą mokymąsi, kuris yra susijęs su situacijomis, suvokiamomis kaip probleminėmis. Tai reiškia, kad žmogus su emocinėmis, psichologinėmis ar psichikos sveikatos problemomis, kreipdamasis į terapeutą, gali taip pat remtis reikšmingu mokymusi. Jis padeda aiškiau suvokti problemas ir įsigilinti į pasąmonę. Vienas iš terapinių elementų konsultuojant yra laisvas kliento pasirinkimas. Šią idėja propaguoja tiek humanistinės, tiek egzistencinės psichologijos tyrėjai. Pagal C.Rogers, žmogus su bazine prigimtimi turėtų būti kontroliuojamas arba ribojamas. Terapijoje tą bazinę prigimtį parodo atskleidžiami priešiškumo ir kiti antisocialūs veiksmai. C.Rogers teigia, kad žmogaus pagrindinis gyvenimo dėsnis yra bendradarbiavimas, o ne kova.

Kiekvienam asmenybės sutrikimui taikomi vis kiti konsultavimo būdai, nustatomos skirtingos priežastys, klientai vis kitaip interpretuoja esamas situacijas, yra aktyvūs arba pasyvūs pokalbio metu. Pavyzdžiui, priklausomo tipo asmenybės sutrikimą turinčiam pacientui svarbu keisti atsakomybę. J.Striškaitė pažymi, kad priklausomo tipo asmeniui terapijoje būdingos kontrperkėlimo reakcijos: pertekliaus fantazijos (tikėjimas, kad nesvarbu, kiek pacientas gaus paramos ar pritarimo, to niekada nebus gana) ir pastovumo fantazijos (tikėjimas, kad pacientas pasijus pakankamai jautriai apsaugančiame terapijos lauke ir niekada nenutrauks gydymo).

M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio teigimu asocialioms asmenybėms dažniausiai yra rekomenduojamos savitarpio pagalbos grupės, kurias sudaro tokių pačių ar panašių problemų turintys žmonės. Psichoterapeutų konsultacijos yra efektyvi humanistinė terapija, kurią sudaro Geštalt ir į klientą orientuota terapija. Anot C,Rogers, į klientą orientuotas požiūris rodo, jog psichoterapijos procesas yra unikalus ir dinamiškas patyrimas, kuris kiekvienam individui atrodo kitoks, nes kiekvienas žmogus į konsultaciją ateina su skirtingais išgyvenimais, skirtinga patirtimi, skirtingomis ligomis. Sunkių asmenybės sutrikimų atvejais taikomi ir psichosocialinės reabilitacijos metodai.

Kaip skelbiama tinklalapyje www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy  humanistine terapija besidomintys psichologai mano, kad asmuo yra unikalus ir sudaro nedalomą visumą, kurios harmonija ir balansas yra neatskiriami ir, kad kiekvienas asmuo turi teisę į pagarbą ir savarankiškumą. Asmuo psichoterapijas lanko tam. Kad priimtų teigiamus kryptingus sprendimus, rastų tinkamas strategijas problemoms išspręsti. Minėtame tinklalapyje rašoma, kad humanistinė terapija gali būti naudinga didinant asmens savęs vertinimą, taip pat siekiant įgyti didesnę kontrolę gyvenimo situacijose. Humanistinis konsultavimas susiduria su tokiomis problemomis, kai visiškai pilnai negali išspręsti netekčių, savigarbos ir atkaklumo konfliktų.

Pagrindinis terapeuto bruožas konsultavimo metu – kongruentumas. Kaip teigia C.Rogers, tai terminas, kuriuo sujungiami išgyvenimai ir įsisąmonimai, taip pat susiejamos ir įtraukiamos patyrimo ir sąmonės išraiškos.  Tačiau klientas turi ne tik perimti terapeuto žodžius, bet ir pats pasinaudoti savąja patirtimi. Pagal C.Rogers, patyrimo turiniui leidžiama patekti į sąmonę, visai nebandant jį paversti savęs dalimi arba susieti su kitu sąmonėje esančiu turiniu. Po psichoterapijos turintis sutrikimų asmuo, bendraudamas su naujais žmonėmis, atsidurdamas naujose situacijose tampa realistiškesnis. Jis pripažįsta realybę tokią, kokia ji yra. Toks žmogus jau gali toleruoti nevienareikšmiškumą.

Tinklalapyje www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy teigiama, kad humanistų terapija akcentuoja individo apsisprendimo gebėjimus. Terapeutai skatina klientus pripažinti gebėjimą priimti sprendimus patiems, kurie yra dabarties ir ateities kontekste.

Pacientai terapeutų dažnai prašo sumažinti emocinį diskomfortą. Todėl, vienas iš psichoterapijos tikslų yra palaikyti pozityvų kontaktą, pokalbį su klientu.  Tada klientas bus ne tik autentiškas, bet ir saugus, nes jis atmeta gynybiškumą ir rigidiškumą, kuriuos keičia didėjantis atvirumas. Klientas turi pasitikėti terapijos rezultatais, savarankiškai formuoti problemų sprendimus ir tobulinti socialinius įgūdžius. Mokydamasis iš patirties ir lankydamas terapijas asmuo turi išmokti situacijų kontrolės, vengti neigiamų išgyvenimų ir savęs paklausti: „Koks mano gyvenimo tikslas? Ko aš siekiu? Kokia mano gyvenimo paskirtis?

Apibendrinimas. Asmenybės sutrikimams būdingi mąstymo, elgesio ir emocijų pakitimai. Mąstymas gali būti iškreiptas, ne racionalus, smulkmeniškas, su nerealiomis idėjomis. Elgesys – fanatiškas, neadekvatus ir priešiškas. Turintys asmenybės sutrikimų žmonės dažnai siekia dėmesio, galimi konfliktai, gali pasireikšti suicidiniai mėginimai. Jų emocijoms būdingas nestabilumas, dažnas tuštumo jausmas, siauri afektai ir greita nuotaikų kaita. Suaugusiame amžiuje ir su kitais psichikos sutrikimais pasireiškia paranoidinis, šizoidinis, narcisistinis, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimai. Asocialaus ir priklausomo asmenybės tipo sutrikimai gali būti nustatomai jau vaikystėje, o prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas turi neigiamų asmenybinių savybių, bet priskiriamas prie elgesio emocijų ir socialinės raidos sutrikimų. Įvairiems asmenybės sutrikimams taikoma humanistinė terapija, akcentuojamas i klientą akcentuotas požiūris. Klientas privalo pats išmokti spręsti problemas, būti autentiškas ir atviras. 

LITERATŪRA 

1. Rogers C., Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją.
2. Striškaitė J., Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas: veiksminga nustatyto termino terapija. Nervų ir psichikos ligos.
3. Šablevičius M., Jasulaitis M., Savižudybės grėsmės įvertinimas ir pagalba esant asmenybės sutrikimams. Nervų ir psichikos ligos.
4. Žukauskienė R., Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius.
5. www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy
6. www.wikipedia.org

Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą.

Bendriausia asmenybės sutrikimų klasifikacija – O.Kernbergo:

1. Ekscentriškų asmenybės sutrikimų grupė, į kurią įeina paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimas. Asmenys, kuriems būdingi šie sutrikimai, pasižymi keistu mąstymu ir elgesiu. Jiems būdingi du gynybos mechanizmai – projekcija ir fantazija.
2. Emocinių (dramatiškų) sutrikimų grupė apima antisocialų, emociškai nestabilų ir histrioninį asmenybės sutrikimus. Turintys šiuos sutrikimus asmenys pasižymi perdėta emocijų išraiška (pvz., elgesys – agresyvūs pykčio proveržiai). Asmenims būdingi gynybos mechanizmai – disociacija, neigimas, skėlimas ir išveikimas.
3. Prie nerimastingų asmenybės sutrikimų grupės priklauso anankastinė[1], vengianti ir priklausoma asmenybė. Asmenys, kuriuos kankina šie sutrikimai, kankina pastovus nerimas ir dvejonės. Jiems būdingi izoliacijos, pasyvios agresijos ir hipochondrinės gynybos mechanizmai.
   

   ---

   [1] Anankastinė asmenybė. Šio sutrikimo paveikti žmonės paprastai apibūdinami kaip tobulybės siekėjai (perfekcionistai), nelankstūs, nemokantys išreikšti šiltų ir nuoširdžių jausmų. (A. Dembinskas, 2003)

Psichoanalizė gimė bandant suprasti psichopatologiją ir taikyti psichologinius metodus psichikos sutrikimams gydyti. S. Freudas pavadino psichoanalizės teoriją „metapsichologija“, norėdamas atskirti savo idėjas nuo tokios psichologijos, kuri nagrinėjo tik sąmoningus psichinius reiškinius. S. Freudas, aiškindamas asmenybės sutrikimus rėmėsi varų, ego psichologijos teorijomis bei psichoseksualinės raidos teorija.

 Dvigubos varos teorija: Visą žmogaus gyvenimą skatina dvi varos – gyvenimo ir mirties. Kiekvienas žmogus turi poreikį palaikyti, išsaugoti ir pratęsti gyvybę. Energija, naudojama tam poreikiui patenkinti vadinama libido. Taip pat žmogus turi poreikį griauti gyvenimą, grįžti į neurologinę „nirvaną“, į būseną be poreikių, susijaudinimo malonumo ir skausmo – mirties vara. Agresijos atsiradimo priežastis – reakcija, sukelta libidinių norų frustracijos. Anot S. Freud agresija – tai noras griauti save ir kitus. Tačiau net ir šiandieniniai psichoanalitikai nesutaria ar agresija yra atskira vara, ar meilė ir agresija – tai priešingi vieno gyvenimo poreikio aspektai. Dvigubos varos teorija leidžia žiūrėti į agresiją kaip į instinktyvų impulsą, kurį, kaip ir libido, reikia išmokti valdyti ir panaudoti pozityviai.

Psichoseksualinės raidos teorija: Varos šaltinis – poreikis skirtingais vaiko vystymosi laikotarpiais sukelia įtampą skirtingose kūno zonose – erogeninėse zonose. Skiriamos trys infantilaus seksualumo stadijos, pagal tai, per kokią kūno zoną tuo metu reiškiasi seksualinė vara. Kiekvienai stadijai būdingi savi pasitenkinimo šaltiniai, jų raiškos formos ir pasitenkinimo lygiai.

Stadijos:

1. Oralinė raidos stadija – burna pagrindinė varos iškrovos vieta. Šioje stadijoje susiformuoja pasitikėjimo kitais ir pasitikėjimo savimi jausmai. Patologinė fiksacija – pasireiškia  kaip padidėjęs reiklumas, nacizmas, perdėtas optimizmas arba pesimizmas. Tokių žmonių savivertė ypač priklausoma nuo išorės, jie tikisi, kad kiti jais pasirūpins, todėl yra linkę rodyti didelį dosnumą, tikėdamiesi iš aplinkinių gauti tą patį. Asmenis kamuojantis neigiamas afektas – pavydas.
2. Analinė stadija – pasitenkinimas pasiekiamas tuštinantis.Ypatingai suintensyvėja agresyvus varos aspektas, visada sumišęs su libidiniais elementais. Pagrindinis šios stadijos pasiekimas – tam tikros nepriklausomybės nuo tėvų ir kontrolės patyrimas. Patologinė fiksacija – esant fiksacijai šioje stadijoje susiduriame su adaptaciją sunkinančiais charakterio bruožais, atspindinčiais daugiausia gynybas nuo analinių impulsų (tvarkingumas, užsispyrimas, kaprizingumas, taupumas arba šykštumas). Jei šios stadijos gynybos nepakankamai veiksmingos, pasireiškia ambivalentiškumas, netvarkingumas, įsiūčio protrūkiai ir sadomazochistinės tendencijos. Daugiausia analinių psichologinių gynybų yra obsesinių- kompulsinių sutrikimų atvejais.
3. Falinė psichoseksualinės raidos stadija – malonumo šaltinis – vaiko lyties organai. Šioje stadijoje sprendžiamas Edipo kompleksas ir Elektros kompleksas. Stadijos uždavinys – integruoti visų ankstesnių psichoseksualinės raidos stadijų pasiekimus į vyraujančią lytinę orientaciją. Šioje stadijoje baigia formuotis superego, formuojasi seksualinės tapatybės jausmas, leidimas domėtis kuo nors be kaltės jausmo ir savo vidinių psichinių procesų kontrolės patyrimas. Patologinė fiksacija – nukrypimai nuo normos yra labai įvairūs, sudaro visų neurozinių sutrikimų pagrindą.
4. Latentinė arba slaptoji stadija. Neturi didesnės įtakos charakterio formavimuisi.
5. Brandus genitalinis seksualumas. Tai ankstesnių vystymosi pasiekimų integravimo laikotarpis, leidžiantis jaunuoliams susirasti savo tapatybę darbe, draugystėje ir meilėje. Šis tarpsnis sudėtingas, todėl jam būdingas nemažas patologinių sutrikimų pavojus.

Kiekvienos vystymosi stadijos metu vaikas susiduria su konfliktais tarp pasąmoningų troškimų ir sąmoningo psichinio aktyvumo. Vaiko asmenybės raida priklauso nuo jo gebėjimo išspręsti šiuos konfliktus. Jei pasąmoningi troškimai visiškai nepatenkinami/patenkinami, toje vystymosi stadijoje susidaro fiksacijos taškai. Suaugusiojo amžiuje, kilus stresinei situacijai, asmuo grįžta prie fiksacinių taškų ir yra linkęs spręsti vaikystėje neišspręstus konfliktus. Svarbi teorijos dalis – regresijos sąvoka. Regresija – grįžimas į ankstesnę psichoseksualinio vystymosi stadiją, kai pasireiškia ankstesnei stadijai būdingas elgesys.

 Ego psichologija:

Ego formuojasi varų frustracijos pagrindu. Varos siekai kontakto su objektu, kad būtų patirtas pasitenkinimas. Ego paklūsta realybės principui, kurio tikslas, išsaugoti visą organizmą, atidedant varų patenkinimą tol, kol bus galima pasiekti palengvėjimą tinkamu būdu. Viena iš Ego funkcijų, lemianti tolesnį vaiko prisitaikymą – tikrovės įvertinimas ir adekvatus tikrovės suvokimas – sugebėjimas atskirti iš išorinio pasaulio kylančius dirgiklius, nuo tų, kurie kyla iš savęs. Adekvatus tikrovės suvokimas formuojasi per vaiko-motinos tarpusavio santykius. Neteisingas ribų tarp manęs ir nemanęs suvokimas, skatina iškreiptą pasaulio suvokimą:

• Jei ankstyvasis tikrovės suvokimui esminis vyksmas siejamas su per stipria frustracija – vaikas praranda susidomėjimą tikrove, pasitraukia į savo vidinį pasaulį ir haliucinaciškai išgyvena savo norus.
• Jei patenkinimas besaikis – tikrovės suvokimas nerealistiškas.

Patologija:

S. Freudas manė, kad asmenybės sutrikimai vystosi dėl fiksacijos vienoje iš vaiko pscihoseksualinio vystymosi fazių. Fiksacija dažniausia paaštrina tam tikrus asmenybės bruožus, kai kada galinčius pasiekti net asmenybės sutrikimų lygį. Taip pat didelį vaidmenį vienokiai ar kitokiai asmenybės struktūrai susiformuoti turi vaiko santykiai su tėvais ar juos atstojančiais žmonėmis ir tų santykių poveikis Ego formavimuisi (Ego psichologija).

Remiantis S. Freudo varų ir psichoseksualinio vystymosi teorija bei ego psichologija, psichopatologiją lemia asmenybės struktūra ir vidinio konflikto turinys. Norima pabrėžti, kad paciento elgesyje ir psichikoje yra randamos visų paichoseksualinės raidos stadijų temos ir kad tai nėra patologija. Patologiškas gali būti tų temų sprendimo būdas, priklausomai nuo to, kokios stadijos gynybos yra naudojamos. Infantilūs troškimai, susieti su fiksacijomis, turi didelę reikšmę charakterio patologijos formavimuisi.

Psichoanalitinės psichoterapijos esmė:

Psichoanalitinė psichoterapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas. Šios psichoterapijos tikslas yra išspręsti neurozinį konfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę. Siekiama struktūrinio asmenybės pasikeitimo, o ne atskirų elgesio detalių pasikeitimo. Terapijoje naudojamos metodikos – laisvųjų asociacijų metodas, pasipriešinimo interpretacija, perkėlimo analizė, sapnų analizė bei emocinis perauklėjimas.

 Naudota literatūra:

• Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R., „Psichoanalitinė Psichoterapija“, Vilnius, 2004;
• Dembinskas A., „Psichiatrija“, Vilnius, 2003;
• Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“, Kaunas, 2004;

Asmenybės sutrikimas – tai ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir beveik visada susijęs su didesniais asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais.

 Asmenybės sutrikimų tipai:

• paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas
• šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas
• asocialaus tipo asmenybės sutrikimas
• emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas
• histrioninio tipo asmenybės sutrikimas
• anankastinio tipo asmenybės sutrikimas
• nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas
• priklausomo tipo asmenybės sutrikimas

Visų asmenybės sutrikimų bendri diagnostiniai kriterijai:

1. ryškiai disharmoniškos nuotaikos ir elgesys, apimantis kelias funkcionavimo sritis: emocijas, sujaudinimą, impulsų kontrolę, suvokimą ir mąstymą;
2. nenormalus elgesio stereotipas yra užsitęsęs, ilgalaikis ir neapsiriboja psichikos ligos epizodais;
3. nenormalus elgesio stereotipas pasireiškia visur ir stipriai apsunkina prisitaikymą daugelyje asmeninių ir socialinių situacijų;
4. anksčiau minėti ypatumai visada prasideda vaikystėje ir paauglystėje ir tęsiasi brandžiame amžiuje;
5. sutrikimas sukelia stiprų asmeninį distresą,  bet išryškėja vėliau, jam bręstant.

 Mąstymo schemos ir asmenybė 

• “Aš geriausias” – narcisistinė asmenybė
• “Aš bevertis” – depresyvi asmenybė
• “Visi prieš mane” –  paranoidinė asmenybė
• “Man reikia Jūsų dėmesio” – isterinė asmenybė
• “Palikite mane ramybėje” – šizoidinė asmenybė

Visų tipų asmenybės, esant palankioms gyvenimo sąlygoms, gerai prisitaiko prie aplinkos, gyvena pilnavertį gyvenimą. Paūmėjimai paprastai sutampa su amžiaus krizėmis, konfliktais šeimoje, somatinėmis, ligomis.

Kognityvinė (angl. cognition – pažinimas, žinojimas; sugebėjimas pažinti) terapija.

Šios psichoterapijos būdas yra pagrįstas darbu su žmogaus mintimis ir tų minčių įtakotomis emocijomis bei elgesiu. Terapijos metu siekiama išsiaiškinti, ką būdamas konkrečioje situacijoje žmogus galvoja, ir pamatyti, kokias reakcijas, kurios pasireiškia konkrečiomis emocijomis arba elgesiu, kilusi mintis sukelia. Taigi pagrindinis dėmesys kognityvinės  terapijos metu yra skiriamas žmogaus mąstymui (t.y., susiformavusioms nuostatoms, vertinimo sistemoms, požiūriui į tam tikrus dalykus) pažinti. Siekiama pamatyti, kaip mąstymas veikia jausmus ir elgesį, kokios yra asmens galimybės koreguoti ir keisti savo reakcijas sudėtingose situacijose. Trumpai tariant, kognityvinė terapija – tai psichoterapijos būdas, leidžiantis per žmogaus kognicijas (mintis, sąvokas, suvokimą) pasiekti ir koreguoti asmens patyrimą.

Asmenybės sutrikimų gydymas yra komplikuotas, nes pacientas dažniausiai nemato problemos savyje, dėl to nesikreipia į gydytojus. Paranoidinio, asocialaus asmenybės sutrikimo atvejais gydymas nepaprastai sunkus. Būdinga tai, kad patys asmenys neieško pagalbos, nes nemato savyje jokių problemų. Jais dažniausiai rūpinasi artimieji norėdami išvengti konfliktų šeimoje ir visuomenėje.

Kognityvinės teorijos atstovai labai mažai kalba apie asmenybės sutrikimus. Kognityvinės terapijos pagrindas – mąstymo keitimas, o asmenybės sutrikimų turintys asmenys nėra linkę keisti savo mąstymo. Jie dažnai pačių sutrikimų net nepripažįsta, jiems atrodo, kad nėra būtinybės mąstymą keisti, jie gerai jaučiasi gyvendami savame pasaulyje. Literatūroje aprašomos tik kelios kognityvinės terapijos metodikos, tačiau jų efektyvumas nėra įrodytas.

Į kognityvinę teoriją orientuoti psichologai teigia, jog asocialios asmenybės elgesiui daro įtaką būdai, kuriais ji koduoja visą socialinę informaciją. Asociali asmenybė yra linkusi kitų žmonių elgesį užkoduoti klaidingai – kaip grasinimą. Vienu iš kognityvinės terapijos būdu – problemų sprendimo terapija, asocialios asmenybės sutrikimą turintys asmenys skatinami iš naujo suvokti savo socialines sąveikas ir reakcijas. Tokie asmenys kuria naujus, nesusijusius su grasinimais socialinės sąveikos sprendimus ir patys juos išbando, randa jiems priimtiniausius. Taip keičiamos elgesio ir mąstymo schemos.

Beck‘as ir jo kolegos taiko tą patį gydymo būdą, kuris buvo davęs daugiausia teigiamų rezultatų gydant depresiją. Kiekvienas sutrikimas yra analizuojamas kaip loginių klaidų ir sutrikusių schemų išraiška. Pavyzdžiui, gydant nerimastingo tipo asmenybę pagal kognityvinę terapiją iš pradžių pacientas įtikinamas priimti kognityvinį modelį –  kad jausmai ir elgesys kyla iš minčių, yra jų funkcija. Tuomet yra  ištiriamos loginės klaidos mąstyme, tokios kaip pavyzdžiui pacientas nusprendžia, kad jis negali padaryti nieko teisingai dėl to, kad jam niekuomet nepasiseka. Taip pat terapeutas ieško sutrikusių prielaidų ar schemų, kurios galėtų sudaryti pagrindą tokių asmens minčių ir jausmų, kaip pavyzdžiui, tikėjimas, kad priimant  daugelį sprendimų mes nesuklystam, priimam juos teisingai. Schemos keičiamos į naujas ir gydymo eigoje pradeda keistis asmens elgesys.

 Sutrikimai, kurie gali išsivystyti iš asmenybės sutrikimų:

• Paranoidinė asmenybe – šizofrenija, depresija, kliedesiniai ir kiti psichikos sutrikimai
• Šizoidinė asmenybė – šizofrenija, psichozės
• Asociali asmenybė – alkoholizmas, narkomanija, seksualinės perversijos, nusikalstamumas
• Emociškai nestabili asmenybė – vienišumas, alkoholizmas, narkomanija, azartiniai lošimai, dažnas konfliktų kėlimas, agresija prieš save, priklausomumas nuo terapeuto.
• Histrioninė asmenybė – nepasiekus savo norų ištinka afektai
• Anankastinė asmenybė – nerimo sutrikimai, depresija
• Nerimastinga asmenybė – nerimas, baimė, jautrumas, įtampa
• Priklausoma asmenybė – nerimas

Kognityvinė terapija prie asmenybės sutrikimų gydymo gali prisidėti tuo, kad gali gydyti kai kuriuos iš asmenybės sutrikimų išsivystančius sutrikimus (kaip pavyzdžiui – depresiją, nerimą, baimes, jautrumą ir pan.). Šių sutrikimų išgydymas, gali susilpninti asmenybės sutrikimų pasireiškimo laipsnį.

Asmenybės sutrikimai yra kaip spalvos. Jie susilieja tarpusavyje ir pasirodo daugeliu skirtingų atspalvių…

Literatūros sąrašas:

• Lapkauskienė, N. (2003). Psichikos sveikatos sutrikimai ir slaugos pagrindai. Vilnius: Vilniaus kolegija
• Malinauskienė, G. (2007). Kognityvinė elgesio terapija – kas tai?. Aplankyta: 2008-10-19, http://www.psichoterapijoscentras.lt/straipsnis21.html
• Davison, G.L., Neale, J.M., Kring, A.M. (2004) Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley
• Sarason, I.G., Sarason, B.R. Abnormal psychology. The problem of maladaptive behavior. Fifth edition. Prentice – Hall, INC. Englewood cliffs, N.J.

Elgesio terapijos šalininkai mažai gilinasi į sutrikimų vidines priežastis, nes mėgina pakeisti žmonių netinkamą elgesį veiksmingesniais elgesio būdais. Jų teigimu, kiekvienas elgesys yra išmokstamas. Elgesys gali būti išmokstamas stebint kitus arba siekiant kažkokios naudos. Pvz.: antisociali asmenybė yra vienas iš asmenybės sutrikimų. Tokie asmenys dažniausiai išauga šeimose, kuriose vyrauja antisocialus elgesys, kur tėvai linkę girtauti. Vienu atveju vaikas, gyvenantis tokioje šeimoje, gali susitapatinti su tėvu. Tokiu būdu antisocialus tėvo elgesys tampa vaiko asmenybės formavimosi modeliu.

Elgesio terapija galima panaikinti netinkamą elgesį ir išmokyti naujo remiantis hipoteze, kad tiek neurotikų, tiek psichoze sergančiųjų veiksmai yra išmoktas klaidingas elgesys. Neteisingi, neprisitaikę veiksmai atsiranda pagal tuos pačius išmokimo dėsnius, kaip ir visi kiti veiksmai. Skirtingiems asmenybės sutrikimams dažniausiai yra taikomi skirtingi gydymo metodai.

1. Operantinis sąlyginių refleksų sudarymas – terapauto pageidaujami veiksmai pastiprinami pagyrimu, palankumu, nuolaidomis, privilegijomis ar dovanomis. Operantinio sąlygojimo taikymas konkrečioms elgesio problemoms spręsti vadinamas elgesio modifikacija (socialinių įgūdžių mokymasis). Šį metodą būtų galima taikyti individui, turinčiam paranoidinį asmenybės sutrikimą. Šiam sutrikimui yra būdingas įtarumas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, priešiškumas, tai visa tai atstumia artimuosius ir provokuoja kitų kontratakas prieš pačią asmenybę. Terapijos metu būtų galima mokyti keisti savo elgesį, mokyti kaip tapti mažiau priešišku, keisti savo reakcijas.
2. Įvairių socialinių įgūdžių treniruotė (elgesio modifikacija) palaikančioje grupėje gali būti pasiūlyta kaip alternatyva nerimastingai (vengiančiai) asmenybei. Tokie asmenys labai drovūs, bet siekiantys kitų žmonių draugystės, asmenys ypač jautrūs kritikai, bijo būti atstumti, tad vengia bet kokių socialinių kontaktų. Šis metodas galėtų pagelbėti asmeniui būti labiau atkaklesniu, drąsesniu žmogumi bendraujant su kitais.
3. Taip pat būtų galima taikyti žetonų kaupimo metodą, kurio metu norimam elgesiui formuoti psichoterapeutai duoda paskatinimą (žetoną arba plastikinę monetą). Surinktus žetonus vėliau galima išsikeisti į tam tikrus prizus. Šiam asmenybės sutrikimui gydyti būtų galima duoti žetonus už naujai užmegztus socialinius santykius arba kalbos pasakymą didelėje auditorijoje – tai būtų didelis žingsnis į priekį tokį sutrikimą turinties asmenims.
4. Sisteminis jautrumo mažinimas – pvz.: įsivaizduojama situacija, kuri kelia didžiulį nerimą, tada psichoterapautas moko laipsniškai atsipalaiduoti. Šiuo atveju atsipalaidavimas yra naudojamas jautrumui, įsivaizduojant situaciją, mažinti. Po kelių tokių seansų įsivaizduojamą elgesį galima išmėginti tikroje situacijoje – iš pradžių nuo pačių paprasčiausių situacijų iki sudėtingesnių. Galėdami įveikti nerimą ne vaizduotėje, o tikrovėje, žmonės įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. Šiuo metodu būtų galima gydyti nerimastingos (vengiančios) asmenybės sutrikimą, nes šis sutrikimas dažnai siejamas su socialinės fobijom. Taip pat šis būdas gali būti suderintas ir su kita metodika – mokymasis iš modelio.
5. Dialektinio elgesio terapija – gali būti taikoma emociškai nestabiliam asmenybės sutrikimui gydyti. Šio metodo tikslai:
   1. Išmokyti klientus kontroliuoti jų perdėtą emocionalumą ir elgesį
   2. Padėti jiems išmokti pasitikėti savo mintimis ir emocijomis
   3. Išmokyti juos toleruoti tuštumo jausmą

Kadangi toks klientas mato pasaulį tik kaip “baltą” arba tik kaip “juodą”, tad terapijos metu jam bandoma parodyti, kad pasaulis gali būti matomas kitaip. Pvz.: vietoj to, kad visi draugai yra tik geri arba tik blogi, reikia mąstyti, kad draugai gali turėti ir gerų, ir blogų savybių.

Noriu atkreipti dėmesį, kad naudojant sisteminio jautrumo mažinimą bei modeliavimo technikas, visiškai nesiekiama suprasti priežastį. Elgesio terapijos specialistai galvoja, kad asmenys, įveikę netinkamą elgesį, pradeda geriau jaustis ir labiau pasitikėti savimi.

Naudota literatūra:

• Dembinskas, „Psichiatrija”, UAB „Vaistų žinios”, 2003.
• Gerald C. Davison, John M. Nerole, Ann M. Kring, „Abnormal psychology ninth edition”
• Irvin G. Sarason, Barbara R. Sarason, „Abnormal psychology the problem of maladaptive behavior fifth edition”
• Furst M. „Psichologija”, Lumen leidykla, Vilnius, 1998.
• David G. Myers “Psichologija” Poligrafija ir informatika, Vilnius, 2000

Savo publikacija „Pasąmonės psichologija” (1912), jis atsiribojo nuo Z. Froido libido seksualinės interpretacijos. Taip pat, išleido savo pagrindinį darbą „Psichologiniai tipai”, kuriame aprašė sąryšį tarp sąmonės ir pasąmonės, taipogi pasiūlė dabar gerai žinomus žmogaus asmenybės tipus: ekstravertus ir intravertus.

Asmenybės struktūra

Asmenybė sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų:

• sąmonė
• individuali pasąmonė
• kolektyvinė pasąmonė

Sąmonė – psichikos dalis, kuri yra žinoma individui: dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai. K.G. Jungas norėdamas įvardinti sąmonės komponentus, jis suformulavo psichologinių tipų teoriją. Pagal šią teoriją sąmonės turinys priklauso nuo:

• Asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias (mąstymas, jausmai) ir iracionalias (pojūtis, intuicija).
• Asmenybės orientacijos krypties – ekstraversijos arba introversijos.

Sąmonės centras yra ego. Jis atsakingas už asmenybės vientisumą ir valią. Ego – tarsi sąmonės vartų laikytojas, atrenkantis informaciją, kuri patenka į sąmonės lauką ir kuri nepatenka.

Asmeninė pasąmonė – čia kaupiamas tas psichinis turinys, kuris dėl įvairiausių priežasčių buvo nuslopintas (tai gali būti įvairūs konfliktai, tuo metu nesvarbus patyrimas). Asmeninėje pasąmonėje glūdi kompleksai. Kompleksai – emocinį krūvį turinčių minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa. Kompleksų teoriją Jungas išsamiai pagrindė eksperimentais – „diagnostiniais asociacijų tyrimais“. Jo manymu, reakcija į žodį-dirgiklį nėra atsitiktinė – ją lemia reaguojančiojo turimi vaizdiniai. Kompleksas, tai tokie vaizdiniai, kurie daro įtaką reakcijai į žodį-dirgiklį.

Pvz.: „Žodinių asociacijų teste“ pateikiama grupė tarpusavyje niekaip nesusijusių žodžių. Išgirdus žodį reikia pasakyti kitą, atėjusį į galvą žodį. Fiksuojami atsakymai ir eksperimento dalyvio elgesio ypatumai. Vertinant svarbu: per kiek laiko buvo sureaguota, kaip pasikeitė atsakymas pateikus žodį antrą kartą taip pat, kaip dažnai atsakymas kartojosi. Jei reakcijos laikas ilgėja ir nukrypsta nuo įprastinių asociacijų (pvz.: vyras – moteris), tai byloja apie kompleksą (jausmų, minčių, prisiminimų sankaupą).

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo asmeninė pasąmonė užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurių priklauso to žmogaus pasaulio suvokimas.

Asmeninės pasąmonės turinį įmanoma įsisąmoninti.

Kolektyvinė pasąmonė – nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji yra sudaryta iš pirminių vaizdinių – archetipų.

„Archetipai – pirmavaizdžiai, pradžios vaizdas. Tai tarsi pirminės, įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Archetipo sąvoka atsirado pastebėjus, kad, pavyzdžiui, pasaulio tautų mituose ir pasakose tam tikri motyvai kartojasi. Tų pačių motyvų yra ir šiuolaikinių žmonių fantazijose, sapnuose, kliedesiuose ir beprotybėje. Šie tipiški vaizdiniai ir jų tarpusavio ryšiai vadinami pirmavaizdžiais. Kuo ryškesnis vaizdinys, tuo ryškesnės emocijos jį lydi. Emocijas sukelia pasąmonėje glūdintys pirmavaizdžiai, kuriuos tikriausiai paveldime su psichikos struktūra“.

Keletas Kolektyvinę pasąmonę sudarančių archetipų:

1. anima – neįsisąmoninta vyro asmenybės moteriškoji pusė;
2. animus – neįsisąmoninta moters asmenybės vyriškoji pusė;
3. persona – socialiniai asmenybės vaidmenys;
4. šešėlis – neįsisąmoninta psichikos dalis, kurioje slypi tai, ko asmenybė sau nenori priskirti;
5. savastis – asmenybę reguliuojantis centras, vientisumo ir harmonijos įsikūnijimas;
6. išmintis – gyvenimiškos išminties ir brandumo įasmeninimas;
7. dievas – galaktinė, psichinės realybės, suprojektuotos į išorinį pasaulį, realizacija;
8. archetipas – universali, visiems žmonėms būdinga mąstymo forma;

Kolektyvinėje pasąmonėje gali būti neribotas archetipų kiekis. Pvz., gimimo, atgimimo, mirties, valdžios, magijos, vienovės, herojaus, vaiko, Dievo, demono ir t.t.

Kolektyvinės pasąmonės terminas teigia, kad žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Žmogus yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškoms situacijoms. Paveldimas ne pats protėvių patyrimas, bet galimybė tą patyrimą pakartoti. Tai lyg polinkis į pasaulį reaguoti tam tikru būdu. Kolektyvinė pasąmonė yra įgimtas visos asmenybės struktūros pagrindas, iš kurio išauga ego ir asmeninė pasąmonė. Pasak K.G. Jungo kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui, jį sunku išreikšti kasdieninės kalbos žodžiais, todėl jo apibūdinimui Jungas dažnai naudoja metaforas. Betarpiškiausiai kolektyvinės pasąmonės turinys atsiskleidžia žmogaus sapnuose, vizijose, haliucinacijose, mituose, pasakose, religiniuose vaizdiniuose bei meno kūriniuose.

Asmenybės vystymasis

C. G. Jungas teigia, jog žmonės pastoviai tobulėja. Žmogaus vystymasis – tai pastovaus tobulėjimo procesas, trunkantis visą gyvenimą, ne tik vaikystėje, kaip teigė Froidas. Jungo manymu, žmogui yra įgimtas psichologinio augimo instinktas. Galutinis tobulėjimo tikslas yra savęs realizacija – visų asmenybės aspektų diferenciacija ir harmoningas jų derinys. Savastis pasikeičia ego psichikos centre. Šis procesas vadinamas individualizacija (gr. nesuskilęs).

Individualizacija – tapimas pačiu savimi (savęs suvokimas tokiu, koks esi, atsisakant ego idealo ir aklo visuomenės priimtų normų laikymosi, atsakomybės už save priėmimas.

Pirmoje gyvenimo pusėje vyksta stipraus ego kūrimas, kurį atlieka savastis. Šiame gyvenimo tarpsnyje asmens nuostatos yra labiau ekstraversiškos (psichinė energija nukreipta į išorę, į objektyvų pasaulį). Gyvenimo viduryje įvyksta ego ir savasties konfrontacija: ego yra prisitaikęs prie visuomenės ir pasiekęs stabilumą, kurį ir norėtų išsaugoti, o savasties nepatenkina tokia padėtis ir skatina ego keistis, ieškoti gyvenimo prasmės. Tai dar vadinama “gyvenimo vidurio krize”. Gyvenimo viduryje žmogus yra įsitvirtinęs materialiai ir socialiai, tačiau nežiūrint išorinės sėkmės tam tikru momentu jis pradeda jausti tuštumą ir beprasmybę. Kartais nei pinigai, nei užauginti vaikai negali visiškai patenkinti gyvenimo prasmės poreikio. Gyvenimo prasmė slypi pačiame žmoguje, todėl žmogus daugiau dėmesio skiria savo dvasinėms problemoms, jo nuostatos tampa labiau intravertiškos (psichinė energija labiau nukreipta į vidų, į subjektyvų pasaulį).

Asmenybės vystymasis gali būti:

• Progresuojantis - nukreiptas į priekį.
• Regresuojantis – nukreiptas atgal.

Jungas teigia, kad regresija nebūtinai padaro blogą įtaką žmogaus prisitaikymui, bet gali padėti rasti teisingą kelią susidūrus su neįveikiama kliūtimi bei tuo pačiu padėti ją įveikti.

Patologija

Patologijai būdingas tam tikro laipsnio asmenybės skilimas. Psichozę Jungas aiškina ego nesugebėjimu atlaikyti pasąmonės spaudimo ir tada pasąmonės kompleksai visiškai atskyla nuo sąmonės ir pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą (asmenybė lyg ir subyra į kelias, tarpusavyje nesisiejančias dalis).

Galimas ir patologinis psichinės energijos pasiskirstymas: iš dalies, asmenybė yra uždara energinė sistema, nes energiją galima gauti iš aplinkos (pvz., su maistu), taip pat, energiją galima išeikvoti (pvz., per raumenų darbą). Kadangi galima energijos kaita tarp asmenybės ir aplinkos, visiško asmenybės stabilumo pasiekti neįmanoma. Asmenybės aktyvumą užtikrina psichinė energija, kuri neatsiranda iš nieko ir neišnyksta, o tik perskirstoma tarp atskirų asmenybės sistemų. Energija gali pereiti iš vienos asmenybės sistemos į kitą. PVZ.: jei energijos mažėja sąmonėje, jos pradeda daugėti pasąmonėje.

Kas atsitinka? Asmenybę užvaldo pasąmonės turinys, kuriame glūdi nuslopinti konfliktai ir patyrimai. Žmogus nebesivadovauja dabarties mintimis ir patyrimais.

Analitinė terapija – C. G. Jungo samprata apie psichoterapinį procesą:

C. G. Jungas, analizuodamas psichoterapinį procesą teigia, kad šis procesas yra labai sudėtingas, integruojantis savyje įvairias sąmoningojo ir pasąmonės pasaulio sąveikas bei santykius. Pati pasąmonės struktūra šioje teorijoje aiškinama siejant ją ne tik su konkretaus žmogaus gyvenimo raida, bet ir su jo šeimos, krašto bei visos žmonijos istorija. Kiekvieno žmogaus psichikoje egzistuoja praeities atspaudai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja jo dabarties gyvenimą. Šios psichikos gelmės atsiveria ir psichoterapiniame procese,tad pati šio proceso struktūra bei dinamika yra daugiasluoksnė ir sudėtinga. C. G. Jungas visą savo gyvenimą rašė apie asmenybės psichinio gyvenimo sampratą, jos raidą ir transformacijos procesus, analizuodamas įvairius šio proceso aspektus, remdamasis tiek ilgamete psichoterapine praktika, tiek gausiomis teorinėmis studijomis.

Pats bendriausias analitinės terapijos tikslas yra transformacija – gelmių pasikeitimas. C. G. Jungas analitinę terapiją įvardija kaip MENĄ, o ne procedūrą ar mokslinį tyrimą. Kiekvienas atvejis individualus, todėl negali būti jokių išankstinių terapijos schemų. Analizėje dalyvauja du vienas kitą veikiantys ir lygiaverčiai žmonės (tai reiškia, kad kiekvienas iš jų turi savo veikiančią pasąmonę ir gynybos mechanizmus). Pacientas nėra pasyvus terapeuto instrukcijos vykdytojas, bet priešingai – tik jis gali žinoti, ką pats jaučia ir kokiu tempu gali vykti analizė. Tai, kas vyksta terapijos metu, gali pakeisti ne tik pacientą, bet ir analitiką, t.y. atverti jam nežinomų jo paties galimybių.

Terapijos stadijos:

• Išpažinties fazė. Pacientas atvirai išpažįsta, kaip jis supranta savo patyrimą, savo silpnybes ir stiprybę. Pasiekiamas katarsis – su išryškėjusiais vidiniais faktais susijusių ir nuslopintų jausmų atpalaidavimas.
• Paaiškinimo fazė. Vyksta perkėlimo analizė (pacientas ir terapeutas keičiasi informacija sąmoningame lygmenyje; paciento pasąmonės ir terapeuto ryšys – pacientas gali jausti nerimą, nes pasąmoningai jam nepatinka terapeutas, kuris verčia pasakoti skaudžius dalykus). Terapeutas interpretuoja paciento psichinę būseną susiduriama su problema: interpretacijai įtakos gali padaryti paties terapeuto pasąmonėje susikurtas vaizdas apie pacientą. Norint išvengti šių nesklandumų, kiekvienas terapeutas turi pats pereiti asmeninę analizę, kad sužinotų savo vidinius kompleksus ir silpnybes. Dalis reikšmių, vykstančių terapijos metu, išlieka nežinomi tiek pacientui, tiek terapeutui.
• Lavinimo fazė. Pacientas mokosi kaip elgtis su savo pasąmonės medžiaga ir kaip tvarkytis su vidinėmis bei išorinėmis problemomis.
• Transformacijos fazė. Reikšmingas sąmonės struktūrų pasikeitimas. Archetipiniai vaizdiniai ir energija įeina į sąmonės lauką ir padeda kurti naujas struktūras, pakeičiančias senuosius patyrimo būdus. Tai nuslopintų savęs afektų pripažinimas, naujų aplinkybių atradimas ir vystymas. Tai pokyčiai vedantys prie žmogaus tapsmo pačiu savimi.

Sapnų interpretacija

Sapnas – tai realios situacijos pasąmonėje vaizdas simboline forma, kompensuojantis sąmoningą žmogaus poziciją ir atstatantis psichinę pusiausvyrą. Sapnas gali kompensuoti žmogui tai, ko jis sau neleidžia sąmoningai. Sapnas neša žinią individui, kuri yra svarbi jo sąmoningai situacijai.

Terapeuto tikslas – padėti pacientui suvokti tą žinią ir ją priimti.

Kaip tai vyksta?

• Terapeutas prašo asociacijų pagrindiniam sapno vaizdiniui.
• Sapno simbolis siejamas su mitologijos, istorijos, kultūros temomis ir tokiu būdu ieškoma gilesnės simbolio prasmės.
• Sapno interpretacija – simbolio atkodavimas.

Literatūra

• Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
• Furst, M. (1998). Psichologija. Vilnius.
• C. G. Jungo samprata apie psichoterapinį procesą ir sapnus. http://www.psichoterapija.ot.lt/Telkinys/straipsniai/Jungas.htm
• C. G. Jungas ir Mandala.
• http://www.spauda.lt/plato/mandala.htm

Šios teorijos pradininkas Bowbly teigė, kad tarp besirūpinančio asmens (tėvų, globėjų) ir vaiko  gali būti skirtingo tipo ryšys,  kuris skirtas tam, kad reguliuotų vaiko emocinį patyrimą ir elgesį. Iš evoliucinės perspektyvos artimų santykių formavimas yra tam, kad suteiktų saugumą ir apsaugą, kurie automatiškai padidina kūdikio išgyvenimą (Bowbly, 1696). Ainsworth ir jos kolegos atlikę tyrimą nustatė keturis prisirišimo stilius: saugus, nerimastingas – ambivalentiškas, vengiantis, dezorganizuotas. Vaikai su saugiu prisirišimo stiliumi pasitikinčiai tyrinėja aplinką esant negrėsmingoms sąlygoms, ir kai būna susikrimtę (atskyrimas nuo prisirišimo asmens) ieško kontakto su jam svarbiausiu, juo besirūpinančiu asmeniu ir yra greitai nuraminami to kontakto pagalba. Tokie vaikai suvokia savo globėjus kaip patikimus saugumo šaltinius, kaip prieinamus ir reaguojančius. Tokie besirūpinančiojo ir vaiko santykiai turi saugumo pagrindą dėl kurio vaikas jaučiasi saugus grįžti paguodai ir nusiraminimui, kai tyrinėjimas tampa stipriai keliantis nerimą. Nerimastingi-ambivalentiški kūdikiai netyrinėja aplinkos ir lieka prie savo prisirišimo asmens. Jie parodo didelį sujaudinimą, kai yra atskiriami. Kai vėl susitinka su prisirišimo asmeniu, jei vengia kontakto ir priešinasi bet kokioms pastangoms būti paguostam, nuramintam. Jie suvokia prisirišimo figūrą kaip arba nesureaguojančia arba kaip nepastoviai prieinamą. Globėjai turbūt yra nepatikimi nuraminimo šaltiniai streso metu, palikdami kūdikį nerimauti ar jo saugumo poreikis bus patenkintas. Vengiančio prisirišimo stiliaus kūdikiai rodo abejingumą prieš ir po atskyrimo (Ainsworth, 1985). Jie vengia savo prisirišimo asmens po jo grįžimo. Tokiuose santykiuose vaiko saugumo ir paguodos poreikiai greičiausiai buvo atmesti ir atstumti. Tokia vaiko reakcija parodo jo suvokimą, kad bet koks bandymas būti paguostu, nuramintu bus atstumtas, ir dėl to vaikas vengia kontakto. Dezorganizuotas prisirišimo stilius apibūdina kūdikius, kurie parodo tiek ambivalentiško, tiek vengiančio elgesio stiliaus bruožus.

Tiek, kiek prisirišimo asmuo yra pastoviai prieinamas ir reaguojantis į vaiko saugumo poreikius, nulemia vaiko prisirišimo tipą ir kokybę. Sveikam tyrinėjimui ir adaptacijai reikalingas pozityvus, reaguojantis globėjo santykis su vaiku. Dėl šių skirtingų prisirišimo stilių vaikai suformuluoja atitinkamus darbinius modelius arba kitaip kognityvinius lūkesčius apie prisirišimo figūros prieinamumą, ir reagavimą ir apie jų pačių gebėjimą sukelti poreikį patenkinantį atsaką. Yra skirtumas tarp ir kitų savo darbinio modelio. Savęs darbinis modelis yra įsitikinimai apie savo vertingumą ir kompetenciją. Kitų darbiniai modeliai yra atėję iš prisirišimo asmens darbinio modelio ir yra manoma, kad šis modelis yra apibendrinamas kitiems ir pasauliui.

Suaugusiųjų prisirišimo modeliai:

Vienas iš populiaresnių suaugusiųjų prisirišimo modelių yra sukurtas Bartholomew 1990 metais. Jis išvystė keturių kategorijų suaugusiųjų prisirišimo sistemą, kuri sudėlioja asmens darbinius modelius į dvi dimensijas: skirtumas tarp savęs ir kitų ir pozityvu/negatyvu. Taip atsiranda keturi prisirišimo stiliai: saugus (teigiamas požiūris į save ir kitus), susirūpinęs (neigiamas požiūris į save ir kitus, atsitraukiantis (teigiamas požiūris į save, neigiamas – į kitus) ir baugštus/bijantis (neigiamas požiūris į save ir kitus). Saugūs individai turi aukštą savivertę kartu su lūkesčiu, kad kiti žmonės paprastai yra verti pasitikėjimo, prieinami ir reaguojantys. Susirūpinę individai jaučiasi nevisaverčiai ir teigiamai vertina kitus. Tokie individai yra orientuoti į išorę, kuomet save apibrėžia (vertina). Baigštūs individai parodo nevisavertiškumo jausmą ir lūkestį, kad kiti žmonės atstums ir kad nėra verti pasitikėjimo. Šie žmonės netiki nei savo vidiniu supratimu ar jausmais, nei kitų žmonių intencijomis. Atsitraukiančio prisirišimo tipo individai mano, kad jie yra vertingi ir pozityvūs, tačiau kiti yra vertinami žemai ir jais nepasitikima.

Prisirišimo teorijos ir asmenybės sutrikimų sąsajos

Jei pažiūrėtume į prisirišimo teoriją raidos psichopatologijos požiūriu, ji galėtų pasiūlyti asmenybės patologijos struktūrą. Remiantis šiuo požiūriu asmenybės sutrikimas yra deviacija nuo optimalaus vystymosi. Prisirišimo procesas, tiek praeityje, tiek dabartyje, gali būti svarbus faktorius lemiantis raidos kelius į asmenybės sutrikimus. Konkrečiau žvelgiant iš prisirišimo teorijos perspektyvos asmenybės sutrikimai suvokiami kaip nesaugių darbinių modelių, kurie tapo save patvirtinantys ir dominuojantys, rezultatas. Tokiu atveju, darbiniai modeliai tampa nelankstūs ir nepriima naujos informacijos, ko pasėkoje asmuo patiria reikšmingą distresą funkcionuodami socialinėje, užimtumo, santykių plotmėse. Nagrinėjant asmenybės sutrikimus iš prisirišimo perspektyvos susikoncentruojama į tarpasmeninius kontekstus, kuriuose asmenybės sutrikimai išsivysto ir yra palaikomi. Neadaptyvus tarpasmeninis stilius yra svarbiausias daugumai asmenybės sutrikimų (West & Keller, 1994). Kraštutinis prisirišimo nesaugumas yra susijęs su asmenybės sutrikimais. Nesaugus prisirišimas parodo santykinai pastovų atsaką į stresą ir tarpasmeninius sunkumus, atsaką, kuris bendrai nėra naudingas mažinat nerimą ir prisidedant prie gerai funkcionuojančių santykių. Toks rigidiškas atsakas linkęs save išsaugoti. Visgi, asmens nesaugus prisirišimas dar nereiškia, kad jis pasižymės ir asmenybės sutrikimais.

Yra įdomu, kad įvairios tarpasmeninės disfunkcijos, kurios yra apibrėžtos kaip asmenybės sutrikimai, gali būti suprastos naudojant keturių dimensijų savęs ir kitų Bartholomew modelį. Nors ir tai puiki pradžia supratimui, kaip sutrikimai gali pakartoti raidos praeitį dabartyje, visgi, tai nesuteikia daug informacijos apie problemos vystimąsi ir sprendimą.

Bartholomew nesaugaus prisirišimo dimensijos yra schema, pagal kurią galima tyrinėti 10 pagrindinių asmenybės sutrikimų tokiais aspektais: raidos ypatybės, darbiniai modeliai, dominuojantys kognityviniai procesai.

 Susirūpinusio prisirišimo dimensija 

Šiai dimensijai priskiriami priklausomo, obsesinio-kompulsinio ir histrioninio tipo asmenybės sutrikimai.

Priklausomo tipo asmenybėms trūksta atkaklumo ir pasitikėjimo savimi. Jų tarpasmeninis elgesys yra nesavarankiškas, nuolaidus, malonus, paklusnus, pasiaukojantis. Tėvai elgiasi pernelyg rūpestingai ir tokiu būdu perduoda žinutę, kad pats vaikas negeba įvykdyti užduočių pats. Taip atsiranda nuostata, kad kiti turi juo pasirūpinti. Iš to seka savęs nuvertinimas, konkurencingų užsiėmimų vengimas. Susiformuoja tokie įsitikinimai: „Aš nesugebu funkcionuoti pasaulyje be kitų pagalbos“, „Kiti yra čia tam, kad patenkintų mano poreikius“, „Aš negaliu išgyventi be pastovaus kontakto su kitu asmeniu“.

Obsesinio – kompulsinio tipo asmenys dažniausia būna darboholikai ir perfekcionistai. Jie yra užsispyrę, valdingi, neapsisprendžiantys, bet priklausomi. Jie dominuoja santykiuose pavaldžiais ir savo amžiaus asmenimis, ir yra nuolankūs su viršesniais. Jie reikalauja tobulumo iš kitų taip kaip reikalauja ir iš savęs. Tokių asmenų tėvai yra perfekcionistai, kurie reikalauja pasiekimų. Meilė priklauso nuo pasiekimų. Todėl vaikai internalizuoja aukštus perfekcionistinius standartus ir jų savęs vaizdas yra patikimas, kompetentingas, doras.  Tačiau vaikai retai pasiekia tėvų lūkesčius ir jų savęs vaizdas natūraliai yra neigiamas, nes jie nepateisina tėvų lūkesčių. Įsitikinimas: „Visada būk pasiruošęs nenuspėjamiems gyvenimo reikalavimams“. Per didelis budrumas išpučia, perdeda dalykus, kurie gali nepavykti, sustiprindamas įsitikinimą, kad gyvenimas yra nenuspėjamas ir sunkiai sukontroliuojamas.

Histriononio tipo asmenybės atrodo žavingi ir įdomūs. Tačiau jie yra labilūs, ekscentriški ir paviršutiniški. Jų tarpasmeninis elgesys pasižymi dėmesio siekimu, flirtavimu, ekstravagantišku elgesiu. Tėvai dažniausiai perduoda tokią žinutę: „Jei darysi tai, ką aš norėsiu, aš atkreipsiu į tave dėmesį“. Dažniausia bent vienas iš tėvų pasižymi histrioninės asmenybės bruožais, todėl vaikas tą elgesį tiesiog modeliuoja. Kadangi nesėkmė norint sukelti poreikius patenkinantį elgesį prisideda prie negatyvaus savęs vaizdo, net nedidelis suteiktas dėmesys baigiasi teigiamu kitų vaizdu. Šio tipo asmenybėms būdingi įsitikinimas: „Man reikia kitų, kad mane pastebėtų“.

 Susirūpinusio ir baigštaus prisirišimo dimensijos:

Vengiantis asmenybės tipas įtraukia tiek susirūpinusio tiek baigštaus prisirišimo dimensijas. Asmenys turi neigiamą savęs vaizdą ir kitų vaizdą, kuris svyruoja nuo teigiamo iki neigiamo. Jie yra drovūs ir iš pradžių vengia žmonių. Jie turi troškimą būti priimti ir mėgstami kitų kartu su atstūmimo ir apleidimo baime. Šie asmenys dažniausiai neturi daug draugų, tačiau, jei vienas juos priima ir išsivysto draugystė, jie dažnai tampa priklausomi nuo jo. Tėvai dažniausiai būna užgožiančio arba vengiančio stiliaus. Turintis užgožiantį vieną iš tėvų, vaikas jaučiasi užvaldyti. Užaugę tokie vaikai siekia artumo su kitais, bet bijo, kad artimumas gali būti užgožiantis. Todėl yra vengiama tokio tipo sąveikų. Su vengiančiu auklėjimo stiliumi, vaikas bijo to paties tipo atstūmimo iš kitų žmonių. Suvokimas yra toks, kad geriau vengti žmonių, nei rizikuoti būti atstumtam vėl. Šio tipo asmenybės įsitikinimas:“ Gyvenimas neteisingas, žmonės atstumia ir kritikuoja mane, bet aš noriu, kad kas nors mane mėgtų“.

Baikštaus prisirišimo dimensija

Paranoidinio tipo asmenys yra atsargūs ir gynybiškai budrūs. Jie priešinasi išorinei įtakai ir yra chroniškai įsitempę ir dažniausiai būna su suvaržytais afektais, dėl to, kad stengiasi sukontroliuoti išorinę emocijų raišką. Tarpasmeniniuose santykiuose jie yra nepasitikintys, uždari ir kaltinantys. Kiti juos apibūdina kaip pastoviai esančius kontratakoje, sukeliančius įtampą, ar nuolat besiginčijančius ir labai jautrius. Šeimos istorija dažniausia apima tėvų aktyvų atstūmimą ir persekiojimą kartu su kritišku ir akylu auklėjimu. Tėvai dažniausiai turi perfekcionistinių lūkesčių vaikui ir dažniausiai perduoda tokią žinutę: „Tu kitoks nei visi, nedaryk klaidų“ (Spermy ir Mosak, 1996,p.320). Todėl nenuostabu, kad persekiojimas ir kritiškumas, kuris dominuoja šiuose santykiuose baigiasi neigiamo savęs ir kitų darbinio modelio susiformavimu ir nepasitikėjimu kitais žmonėmis ir jų įtarinėjimu (Thompson-Pope & Turkat, 1993). Tai, kad kiti matomi kaip bloga linkintys ir piktavališki veda prie padidėjusios socialinės izoliacijos ir atsiribojimo, bei įsitikinimo, kad tie, kurie negali būti patikimi, turi būti kaltinami už nesėkmes.

 Baikštaus ir atsitraukiančio prisirišimo dimensijos

 Šiom dimensijom priklauso antisociali, narcisistinė ir schizoidinė asmenybė.

Antisocialaus tipo individai yra priešiški, impulsyviai užpykstantys ir klastingi. Jie dažnai būna jaudinančių ir rizikingų situacijų ir veiklų mėgėjai ir mato emocijas, tokias kaip intymumas ir šiluma, kaip silpnumo ženklus. Jų santykiai su kitais yra priešiški ir karingi. Jie nepasitiki kitais ir dažnai kitus išnaudoja bei jais manipuliuoja, kad gautų naudos sau. Šeimos istorija pasižymi priešišku auklėjimu ir galima prievarta. Toks patyrimas perduoda tokia žinutę: „Tikslas pateisina priemones“. Kadangi nėra rūpinimosi, švelnumo ir meilės vaikas yra priverstas kliautis savimi. Požiūris į save svyruoja nuo neigiamo iki teigiamo. Požiūris į kitus yra apibūdinamas įsitikinimu, kad kiti nenori mylėti ir jais rūpintis. Todėl antisocialūs asmenys išnaudoja kitus be sąžinės graužaties. Jų įsitikinimas: „Aš turiu būti galingas ir kontroliuojantis arba žmonės manimi pasinaudos“. Kadangi šie asmenys mano, kad pasaulis yra priešiškas, jie tiki kad asmuo turi būti klastingas ir laužyti taisykles tam, kad gautų ko nori.

Narcisitinė asmenybė yra pasipūtusi, pagyrūniška ir snobiška. Jie apibūdinami kaip egocentriški, arogantiški, pompastiški ir nekantrūs. Jų tarpasmeniniai santykiai yra išnaudotojiški ir be atsakomybės. Jie nejaučia empatijos kitiems ir naudoja kitus tam, kad sau suteiktų malonumą. Šeimos istorija apibūdinama kaip tėviškas pervertinimas ir pataikavimas bei su tėvišku patvirtinimu susijusiu su pasiekimais o ne su vaiku. Perduodama žinute: „Tu esi ypatingas, unikalus ir turi teisę į išskirtines  ir privilegijas“. Dėl skirtumo tarp tokio iškelto savęs vaizdo ir sumenkinto kitų vaizdo, narcisitinės asmenybės dažniausiai turi neigiamą ir niekinamą kitų vaizdą. O savęs darbinis modelis svyruoja nuo teigiamo iki neigiamo. Nors išoriškai jie pateikia save kaip pasitikinčius , tai dažniausia būna kaukė dėl stipraus nesaugumo, kurį jie dažnai jaučia. Šios asmenybės jaučiasi ypatingi ir niekina kitus.

Schizotipinio tipo asmenybės yra ekscentriškos, permainingos ir keistos. Jie linkę socialiai izoliuotis ir patirti socialinį nerimavimą ir baimingumą, kartu su paranoidiniu mąstymu. Auklėjimo stilius yra šaltas ir žeminantis. Neefektyvus ir lengvai galimas klaidingai suvokti tėvų bendravimas  perduoda žinutę: „Tu esi keistas paukštis“ (Spermy & MOsak, 1996, p. 322). Toks auklėjimo stilius palieka individą jaustis keistu, tuščiu, be savęs jausmo, atsiskyrusiu, depersonalizuotu. Tokie individai tampa priklausomi nuo kitų bijodami, kad kiti turi neigiamų intencijų. Todėl požiūris į kitus yra negatyvus. Požiūris į save svyruoja nuo neigiamo iki teigiamo ir išvis neegzistuojančio savęs vaizdo, kuris tarnauja kaip gynyba dėl didelės sumaišties. Jų įsitikinimas: „ Nors ir man reikia žmonių, aš bijau siekti tokių santykių“ (Sperry & Mosak, 1996).

Atsitraukiančio prisirišimo dimensija

 Schizoidinio tipo asmenybės yra nedėmesingos ir nespontaniškos. Jie nesidomi kitais žmonėmis, retai kada sureaguoja į kitų jausmus ar veiksmus, išlieka nusišalinę ir indiferentiški. Bendravimo su tėvais patirtis yra rigidiška, be emocinio reagavimo ir nemokanti tarpasmeninių įgūdžių (Thopmson-Popo & Turkat, 1993). Tokia sąveika su tėvais perduoda žinutę: „Kas tu esi, ko nori?“. Šis nelankstus, nereaguojantis auklėjimas padeda sukurti tokį įsitikinimą: „Kiti yra skirtingi ir šis pasaulis yra sunkus, tai kam bandyti kurti santykius?“. Schizoidinėms asmenybėms netrūksta tarpasmeninių santykių, ir dėl to jų savęs vaizdas yra teigiamas. Jis mano: „Santykiai yra nesvarbūs ir nereikalingi, nes žmonės vis tiek yra abejingi vieni kitiems “ (Sperry & Mosak, 1996).

 Dezorganizuoto prisirišimo dimensija

 Ribinė asmenybė yra unikali, nestabili ir turi dinamišką asmenybės struktūrą, kuri linkusi pereiti įvairias nesaugaus prisirišimo dimensijas, sukurdama dezorganizuotą profilį. Jie dažnai pereina nuo teigiamo į neigiamą savęs ir kitų vaizdą. Dėl to jie atrodo labilūs, lengvai įsižeidžiantys, impulsyvūs, emocingi, beviltiški ir tušti. Tarpasmeniniuose santykiuose jie gali greitai pereiti nuo didelio artimumo iki visiško atitolimo. Tokie daugialypiai darbiniai modeliai dažniausiai susiformuoja vaikams patiriantiems prieštaringus patyrimus, kas lemia jų skirtingus sumišusius sąveikavimo bruožus. Tai gali paaiškinti, kodėl nėra nei vienos prisirišimo dimensijos ar jų kombinacijos, kuriai būtų galima priskirti ribinę asmenybę. Tokio tipo asmenybių tėvai dažnai yra pernelyg saugantys, reikalaujantys, nepastovūs, nesuteikiantys vaikui stabilumo ar struktūros jausmo, kuris leistų reguliuoti emocijas. Taip pat galimas dažnas fizinis arba seksualinis smurtas (Laporte & Guttman,1996). Tokia patirtis  suformuoja nepastovų kitų ir savęs vaizdą ir negebėjimą apibrėžti kitų ir savęs kaip teigiamo ar neigiamo. Ribinės asmenybės įsitikinimai: „Žmonės yra nuostabūs, ne, jie nėra“ bei: „Aš geras žmogus, ne, aš nesu“. Šiuos įsitikinimus lydi nepastovus elgesys. Ribinė asmenybė gali būti vadovaujanti, reaguojanti arba vengianti kitų.

Prisirišimo teorijos pritaikymas terapijai 

Žvelgiant iš prisirišimo teorijos perspektyvos, asmenybės sutrikimai yra suvokiami kaip asmens pastangų, adaptuotis prie konkrečių raidos ir aplinkos reikalavimų, rezultatas. Pačiu bendriausiu lygmeniu, prisirišimo teorija skatina terapeutus įvertinti, kaip skirtinga raidos patirtis prisideda prie klientų kokybiškai skirtingų  savęs ir kitų darbinių modelių formavimo. Dar svarbiau, ši teorija padeda suprasti, kad daugelio simptomų ir problemų funkcinę vertę. Kitaip sakant, individo probleminiai darbiniai modeliai ir įsitikinimai susiję su skirtingais asmenybės sutrikimais gali būti suvokiami kaip buvę adaptyvūs, tinkami tame raidos kontekste, bet dabar jau nebėra tinkami esamuose santykiuose ir aplinkoje. Taigi į kliento simptomus galima žiūrėti kaip į apsauginius veiksmus kurie tarnauja svarbiam tikslui (adaptyviam funkcionavimui) kliento gyvenime. Pirmiausias žingsnis terapijoje yra prisirišimo sunkumų nustatymas ir įvertinimas. Remdamasis šia teorija terapeutas turi įvertinti asmens funkcionavimą artimuose santykiuose. Prisirišimas yra suvokiamas daugiau kaip procesas nei kaip savybė, todėl yra ieškoma asmens prisirišimo elgesio modelių santykiuose, atsižvelgiama į asmens reakcijas į santykių grėsmę ir yra tyrinėjami darbiniai savęs ir kitų modeliai. Kadangi nėra paprasto atitikimo tarp asmenybės sutrikimo ir prisirišimo būdo, asmenys, kenčiantys nuo to paties asmenybės sutrikimo, gali turėti skirtingą prisirišimo orientaciją. Be to, su prisirišimu susiję patirtis ir elgesys gali skirtis  kituose santykiuose ir kitame laike. Terapeutas turėtų įvertinti asmens raidą per visą gyvenimą labiausiai dėmesį sutelkdamas į kliento prisirišimą su savo tėvais ir kitais reikšmingais asmenimis ir kliento to prisirišimo suvokiamą reikšmę. Kai klientai pasakoja savo asmenines istorijas reiktų ieškoti pasikartojančių modelių atsižvelgiant į tokias temas kaip pasitikėjimas, autonomija, identitetas, intymumas.          

Kitas žingsnis yra stabilių, produktyvių terapeuto ir kliento tarpusavio santykių sukūrimas ir palaikymas. Terapeutas turi suteikti saugų pagrindą, kad klientas galėtų saugiai save tyrinėti. Yra trys būdai dirbti su kliento nesaugiu prisirišimu.

• Terapeutas gali „dirbti aplink“ (work around) kliento nesaugaus prisirišimo. Pvz., klientas gali turėti problemų susijusių su nerimastingu prisirišimu, kuris pasireiškia terapeuto ir kliento tarpusavio santykiuose, įskaitant elgesį, kuris atspindi atsiskyrimo protestą – pykčio ir panikos jausmus kai terapeutas padrąsina klientą imtis savarankiškų veiksmų. Dirbant aplink tai, terapeutas gali ieškoti savarankiškumą skatinančių strategijų, kurios nesukeltų palikimo ir atstūmimo jausmų. Arba, terapeutas galėtų surasti ir panaudoti strategijas, kurios padėtų klientui susidoroti su palikimo ir atstūmimo jausmais.
• Kitas būdas yra „dirbti su“ kliento prisirišimo stiliumi ir elgesiu. Tada, terapeutas turėtų naudoti tas strategijas, kurios panaudotų kliento nerimastingą prisirišimą tam, kad motyvuoti arba padrąsinti savarankišką veiksmą. Tai galėtų būti kliento skatinimas vystyti naujus asmeninius santykius, kuriuose greičiausiai reikės elgtis savarankiškai.
• Dar vienas būdas būtų „dirbti per“ kliento prisirišimo sunkumus. Čia terapeutas gali tiesiogiai su klientu tyrinėti prisirišimo elgesį ankstesniuose artimuose santykiuose ir rasti paralelę su esamų terapeuto ir kliento santykių patyrimais. Šio darbo tikslas būtų panaikinti esamas arba potencialias kliūtis dirbant su svarbiausiais terapijos objektais.

Trečias žingsnis yra veikimas, naudojant terapines technikas, tam kad sumažinti pagrindines problemas. Jei šios pagrindines problemos apima artimų asmeninių santykių sunkumus, prisirišimo teorija yra aktuali pasirenkant terapijos strategijas. Tokiais atvejais terapeuto užduotis yra padėti klientui tyrinėti kaip dabartiniuose tarpasmeniniuose  santykiuose jausmai, mintys ir elgesys yra susiję su ankstyvąja patirtimi (Dozier ir Tyrrell, 1998). Pagrindinis tikslas yra koreguoti kliento esamus savęs ir kitų modelius tiek psichologiniame, tiek elgesio lygmenyse. Psichologiniame lygmenyje papasakotą kliento istoriją galima suformuluoti pozityvesniu būdu. Prisirišimo modeliai suteikia istoriją, kur emocijų reguliavimas, patirtis pirmuosiuose santykiuose ir šios patirties interpretacijos gali būti suprastos. Įžvalga pasiekiama, kai asmuo gali atpažinti, priimti ir suprasti santykių modelius. O kitaip sakant, dėl pokyčių schemose ir požiūriuose, asmuo pozityvesniu ir realesniu būdu  interpretuoja savo ir kitų prisirišimo elgesį. Elgesio lygmenyje, keičiant asmens elgesį artimuose asmeniniuose santykiuose, galima sukurti daug saugesnius santykius, kurie vestų prie pozityvių pokyčių vidiniuose modeliuose.

Paprastai, atitinkamas kliento prisirišimo patirties saugumas ir darbiniai modeliai yra susiję su kliento pasikeitimo tipu, kuris gali įvykti terapijos metu. Pvz. Klientai turintys saugų prisirišimą yra santykinai patenkinti savo esminiais įsitikinimais apie save ir pasaulį ir reikalauja pirmos rūšies  (first-order) adaptacijos jų asmeninėse sistemose. Tokiais atvejais kliento terapijos motyvacija yra susijusi su esama neigiama gyvenimo situacija ar stresoriumi. Tada terapijos tikslas yra padėti klientui efektyviau įveikti esamą stresorių ir atgauti asmeninį pusiausvyros jausmą. Nesaugiai prisirišę klientai reikalauja antros rūšies (second-order) pokyčių savo požiūryje į save ir kitus. Šiai klientų grupei būdingi probleminiai asmenybės raidos stiliai, nebeadaptyvūs esminiai įsitikinimai apie save ir kitus ir jų pristatomos problemos ir gyvenimo istorijos atskleidžia visur prasismelkiančius sunkumus. Tokiais atvejais į terapiją įtraukiama:

• Į raidą sukoncentruota asmens istorijos rekonstrukcija ir problemos modeliavimas;
• Laipsniškas kliento kognityvinių savęs ir kitų modelių, kurie yra nebenaudingi, tobulinimas;
• Pilnas jausmų, susijusių su naujai gauta patirties informacija, tyrinėjimas;
• Terapeuto parama kliento naujų reikšmių struktūrų formavimui; (Lyddon, 1990).

 Kita svarbi prisirišimo teorijos nauda asmenybės sutrikimus turinčių klientų terapijai yra tai, kad yra svarbu atpažinti būdus, kuriais nesaugūs darbiniai modeliai dominuoja įsitikinimuose ir prielaidose, kurie patvirtina ir išsaugo probleminę „aš“ sistemos struktūrą. Mechanizmų, kurie užtikrina „aš“ sistemos nepaveikiamumą naujai ir potencialiai pokyčius kuriančiai informacijai, yra skiriamasis asmenybės sutrikimų bruožas. Dėl to terapeutas turi bendradarbiauti su klientu, kad atrastų šiuos ribojančius įsitikinimus ir naudoti terapines strategijas tam, kad suteikti klientui galimybę apdoroti naują informaciją, kuri kvestionuoja arba nepatvirtina darbinių modelių ir atsiranda poreikis juos keisti į adaptyvesnius, lankstesnius modelius. Iš esmės terapeutas dirba su klientu, kad paverstų jo darbinius modelius aiškius, išryškinant jų buvusį naudingumą adaptacijai, tačiau pabrėžiant, kad jie nebėra naudingi ir tinkami esamose gyvenimo aplinkybėse ir asmeniniuose santykiuose. Be to, ypatingai galingas pokyčių šaltinis gali būti tarpasmeninių problemų, kurios yra pagrindinės asmenybės sutrikimuose, pavertimas į tarpasmeninio bendravimo grįžtamąjį ryšį. Todėl daugelis autorių pabrėžia būtinybę būti jautriam kliento darbinių modelių atsikleidimui terapeuto santykiuose su klientu (Liotti, 1991, Lyddon & Alford, 1993, Pistole, 1989, Sapran & Segal, 1991). Į kliento ir terapeuto santykius galima žiūrėti kaip į priemonę, kuria galima patirti ir stebėti kliento prisirišimo stilių ir nepatvirtinti ir nepapildyti disfunkcinių darbinių modelių (Kiesler, 1988, Liotti, 1991, Safran, 1990). Tai suteiktų klientui naują tarpasmeninį grįžtamąjį ryšį, kuris galėtų skatinti perdirbti jo ar jos kognityvinius savęs ir kitų modelius. Terapeutai, kurie turi saugų prisirišimo modelį yra linkę tinkamai sureaguoti nepapildančiais būdais (Dozier, Cue and Barnett, 1994). Nesaugų prisirišimo modelį turintys terapeutai, atvirkščiai, bendravo klientų prisirišimo modelius atitinančiais būdais. Taigi, klientai naudos gauna daugiau iš tų terapinių santykių, kur terapeutas naudojo kliento prisirišimo modelio neatitinkančias strategijas (Tyrrell ir kiti,1999).

Be to, prisirišimo struktūra gali padėti numatyti kreipimosi, bendradarbiavimo ir terapijos rezultatų galimybes. Asmenys su atsitraukimo modeliu neatsižvelgia į santykių svarbą ir su emociniu distresu susitvarko per sumenkinimo ir nukenksminimo metodais. Yra tikėtina, kad tokie asmenys terapiją suvoks kaip emociškai sunkią ir varginančią (Byng – Hall, 1999). Jie yra atsparūs terapijai, jie retai prašo pagalbos ir dažnai atsisako kitų pagalbos. Praeina daug laiko, kol atsitraukiančio tipo asmenys pripažįsta savo netekties ir atstūmimo jausmus, ir  šios įžvalgos dažniausiai eina po slopinimo ir neigimo. Tokie asmenys turi tarpasmeninių problemų, kurios apibūdinamos priešišku dominavimu.

Jei patyrinėtume porų santykius iš prisirišimo teorijos perspektyvos, tai svarbiausia šios teorijos vieta taptų tas faktas, kad sąveikose žmonių prisirišimo problemos ir jų dinamika yra abipusiškai sukonstruotos. Vienas dažnas santykių modelis yra persekiotojo – atsitraukusiojo dinamika, kuriame vienas asmuo pastoviai siekia nuraminimo iš kito, bet susiduria su kito asmens pasišalinimu. Dėl to atstumtas asmuo labiau stengiasi gauti nusiraminimą, paguodą, tačiau vėl būna atstumtas.  Šis modelis atspindi susirūpinusį – vengiantį santykį, kuriame  susirūpinęs asmuo jaučia nepriteklių, trūkumą ir jaučiasi apleistas, o tuo tarpu atsitraukiantysis yra nepaiso partnerio priklausymo poreikio(Bying-Hall,1999). Taip pat dažnas santykio modelis yra susirūpinusi moteris ir baigštus vyras. Šiuo atveju dinamika yra nepastovi, dažnai kintanti, kurioje moteriškoji pusė yra labai valdinga, pavydi ir reikalaujanti savo  partnerio laiko ir dėmesio, o vyriškoji pusė jaučiasi apiberta jos reikalavimų ir negalinti įgyvendinti savo partnerės lūkesčių. Jo polinkis atsiriboti, atsitraukti skatina ją dar labiau pykti ir jaustis beviltiškai (Bartholomew & Horowitz, 1991). Tai sukuria didžiulius konfliktus ir gali pasiekti smurto lygį. Žiūrint iš prisirišimo perspektyvos, tokie santykių konfliktai atsiranda iš suvokimo, kad kitas partneris yra neprieinamas ir emocionaliai nereaguojantis (Johnson, 1986). Prisirišimo teorija paremtos terapijos gali padėti partneriams geriau numatyti ir perduoti vienas kito esminius saugumo poreikius, apsaugoti nuo galimų ateities nesusipratimų ir išvystyti tinkamus poreikių patenkinimo būdus.

Literatūra:

1. Livesley J. W. Handbok of personality disorders: theory, research and treatment. Guilford press: 2001, psl.(196-231).
2. Lyddon J. W, Sherry A. (2001). Developmental personality styles: an attachment theory conceptualization of personality disorders. Journal of counseling and development, 79 (4), 405-415;
3. Shaver P.R, Brennan K.A.(1998). Attachment styles and personality disorders: their connection to each other and to parental divorce, parental death, and perceptions of parental caregiving. Journal of personality, 66 (5), 836-878;

Šiame darbe aptariamos tarpasmeninės psichoterapijos taikymo galimybės ir principai gydant ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Aptariama, kas yra tarpasmeninė psichoterapija ir ribinės asmenybės sutrikimas, kodėl tarpasmeninė psichoterapija tinka gydyti ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Pabaigoje apibūdinamos individualios ir grupinės tarpasmeninės psichoterapijos formos.

Tarpasmeninė psichoterapija

Tarpasmeninė psichoterapija – ribota laike psichoterapijos forma, kuri orientuojasi į tarpasmeninių santykių kontekstą ir akcentuoja tarpasmeninių įgūdžių formavimą. Ši psichoterapijos forma paremta Sullivan (1953) ir Bowbly (1973) bei kitomis teorijomis, kurios teigė, jog tarpasmeninai santykiai yra reikšmingai susiję su psichopatologija. Ji buvo pradėta taikyti 1970-taisiais metais gydyti depresiją. Pasisekimas gydant depresija išplėtė šios psichoterapijos taikymo sritį, todėl šiuo metu ji sėkmingai taikoma esant kitiems nuotaikos ir psichiniams sutrikimams (Weissman, Markowitz, & Klerman, 2000; cit. Pgl. Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Tarpasmeninė psichoterapija skiriasi nuo kitų psichoterapijų formų. Ji yra mažiau struktūriška nei kognityvinė-elgesio psichoterapija ir gydymas susitelkia ties emocijomis ir santykiais labiau nei ties mąstymu. Tarpasmeninė psichoterapija neužduoda namų darbų, išskyrus tuos atvejus, kai prašoma gyvenime pritaikyti psichoterapijos metu išmoktus vaidmenis. Tarpasmeninėje psichoterapijoje nagrinėjami santykiai esantys už psichoterapijos ribų, skirtingai nei psichodinaminėje, kur svarbi terapinio santykio diada. Taip pat tarpasmeninėje psichoterapijoje nėra nagrinėjami sapnai ir perkėlimas (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Tarpasmeninės psichoterapijos taikymas ribinės asmenybės sutrikimui gydyti

Ribinės asmenybės sutrikimas yra dažna ir problematiška klinikinė diagnozė. Tai  ilgalaikis funkcinis asmenybės sutrikimas, pasireiškiantis nestabilia, greitai kintančia nuotaika, dichotominiu mąstymų ir iškreiptu savivaizdžiu (wikipedia.org). Asmenims, kuriems būdingas šis sutrikimas, yra neprognozuojami – vienu metu jie gali būti šilti ir malonus, o netrukus – šalti ir atgrasūs (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). Visa tai sukelia daug sunkumų tarpasmeniniuose santykiuose, santykiai tampa chaotiški ir nestabilūs. Taigi, tarpasmeninė psichoterapija orientuojasi į tarpasmeninių santykių nagrinėjimą, kokybiškesnių elgesio įgūdžių lavinimą ir dėl sutrikimo atsirandančių neigiamų pasekmių pašalinimą.

Tyrimais patvirtinta, kad asmenys, kuriems būdingas ribinės asmenybės sutrikimas taip pat pasižymi aukštesniu depresyvumo lygiu nei tie, kurie šio asmenybės sutrikimo neturi (Sotsky et al., 1991; Markowitz et al., 1998a). Kadangi tarpasmeninės psichoterapijos taikymo sėkmingumas gydant nuotaikos sutrikimus pasitvirtino, ši psichoterapijos forma imta taikyti ribinės asmenybės sutrikimą turintiems asmenims.

Tarpasmeninės psichoterapijos taikymo gydant ribinės asmenybės sutrikimą principai

Skirtingai nuo kai kurių psichinių sindromų, kuriuose psichopatologija pirmiausia akcentuojama vidiniame pasaulyje (obsesinis-kompulsinis sutrikimas, šizofrenija, šizoidinės asmenybės sutrikimas), ribinės asmenybės sutrikimas yra dalinai apibrėžiamas kaip bloga tarpasmeninių elgesio įgūdžių adaptacija. Kai kurie šio sutrikimo diagnozės apibrėžimo DSM-IV aspektai yra šie: 1) didžiulės pastangos išvengti tapimo paliktu ir apleistu, 2) nestabilių ir įtemptų tarpasmeninių santykių modeliai, kuriuose keičiasi kraštutinumai nuo kito asmens suidealizavimo iki visiško nuvertinimo; 3) neadekvatus, intesyvus pyktis arba sunkiai kontroliuojamas pyktis, kuris pakartotinai pasireiškia sąveikaujant su kitais (American Psychiatric Association, 1994; cit. pgl. Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Tarpasmeniniai sunkumai yra ribinės asmenybės sutrikimo skiriamieji požymiai, kurie tampa pagrindiniais tarpasmeninės psichoterapijos taikymo gydymo tikslais. Taigi, siekiama keisti šiuos disfunkcinius įpročius, gerinant tiek kliento gyvenimo situacijas, tiek palengvinant ribinės asmenybės sutrikimo sukeliamus emocinius sunkumus. Tvirtinama, kad tarpasmeninių santykių kokybės pagerėjimas pagerins kliento nuotaiką ir susilpnins sutrikimo simptomus. Psichoterapeutai stengiasi padėti atgauti pasitikėjimą ir suteikti paramą, išsiaiškinti kognityvinius ir emocinius veiksnius, kurie dažniausiai įtakoja klientus. Stengiamasi pastebėti tarpasmeninių sunkumų pobūdį ir padėti klientams spręsti tarpasmeninių santykių dilemas, įvardyti ir paaiškinti jų neadaptyvius tarpasmeninio bendravimo būdus, pastebimus susitikimų metu (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Emocinių reakcijų supratimas

Tarpasmeninės psichoterapijos principas teigia, jog gyvenimo įvykiai įtakoja nuotaiką ir atvirkščiai. Psichoterapeutai šį principą pabrėžia savo klientams, kadangi savo emocinių reakcijų supratimas yra naudinga priemonė, parodanti kaip žmogų įtakoja kasdieninės sąveikos su kitais žmonėmis. Savo emocinių reakcijų pažinimas ir valdymas padeda tinkamai reaguoti tarpasmeninių sąveikų metu, todėl pasiekiami pageidaujami tarpasmeninių sąveikų rezultatai. Tokių sąveikų sėkmė pagerina nuotaiką ir kliento meistriškumo jausmą, valdant šias sąveikas (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). 

Pykčio reaguliavimo įgūdžiai

Nestabilūs afektai, ypač pykčio protrūkiai, laikomi veiksniais, sukeliančiais tarpasmeninių santykių sunkumus ir nepastovų savivaizdį (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). Asmenys, turintys ribinės asmenybės sutrikimą, laikas nuo laiko pratrūksta, išreikšdami pykti tokiu būdų, kuris baugina tiek juos pačius, tiek kitus. Toks elgesys kenkia jų tarpasmeninių santykių sąveikoms. Neigiamos pasekmės jiems parodo kad iš tiesų pyktis yra “bloga” emocija ir tada jie stengiasi jį slopinti. Tačiau galiausiai šis slopinamas elgesys pasireiškia staigiai ir impulsyviai. Tarpasmeninės pscihoterapijos metu klientai yra skatinami išreikšti pyktį ir vertinti jį kaip tinkamą ir priimtiną reakciją į išorines aplinkybes, jiems aiškinama, kad geriau išreikšti pykti, nei laikyti jį savyje ir būti pasyviems bei savikritiškiems. Tačiau ribinės asmenybės sutrikimo atveju pykčio išreiškimas skatinamas tik iki tam tikros ribos. Tikslas yra sukurti tinkamą ir efektyvų pykčio išreiškimą.

Sumišusių emocijų integracija

Klientai, turintys ribinės asmenybės sutrikimą yra linkę mąstyti dichotomiškai – vienu metu jie gali jausti stiprius teigiamus jausmus, o kitu metu staiga gali pakisti jų požiūris iki kraštutinio negatyvumo. Taigi, psichoterapijos tikslas yra padėti klientams integruoti sumišusius jausmus – suvokti tiek teigiamus, tiek neigiamus visų santykių aspektus vienu metu. Tačiau tarpasmeninė psichoterapija to siekia ne susitelkdama ties terapiniu santykiu, o ieškodama įvairių kliento jausmų jam reikšmingų santykių ir žmonių atžvilgiu. Psichoterapeutas pripažįsta kliento jaučiamus labai pozityvius jausmus kokio nors žmogaus atžvilgiu, bet tada teiraujasi apie neigiamus jausmus ir atvirkščiai – neigiamuose santykiuose ieškoma pozityvumo. Psichoterapeutas stengiasi padėti klientui įsisąmoninti tai, kad įvairūs jausmai yra svarbūs ir toleruotini, pavyzdžiui, kad žmogus gali anksčiau ar vėliau laikinai nekęsti žmogaus, kurį jis myli, priklausomai nuo to, kas vyksta santykiuose ir kad tokie jausmai yra naudingi signalai suprasti santykių dinamiką ir patį save (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Terapinio santykio sunkumai

Terapinis santykis su ribinės asmenybės sutrikimą turinčiais klientais klostosi sunkiai. Tarpasmeninės psichoterapijos modelis grindžiamas draugišku santykiu: psichoterapeutas yra drąsinantis, nusiteikęs optimistiškai. Tai tarpasmeninės psichoterapijos orientacija į santykių gerinimą kliento realiame gyvenime – kuo daugiau pozityvumo terapiniame santykyje klientas patirs, tuo labiau savimi pasitikės ir tvirtai jausis gyvenimiškose situacijose. Taip pat  vengiama tiesioginių psichoterapeuto interpretacijų, nes jos gali sukelti riziką, jog klientas pasijus kritikuojamas ir gasdinamas. Todėl tarpasmeninė psichoterapija analizuoja ir orientuojasi kaip įmanoma labiau į santykius, kurie egzistuoja už psichoterapijos ribų. Jei kyla konfliktas psichoterapijos metu, tada yra orientuojamasi į “čia ir dabar”, stengiantis suprasti ir normalizuoti kliento savijautą, valdant kliento ir psichoterapeuto komunikaciją (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Individuali tarpasmeninė psichoterapija

Individualios psichoterapijos gydymo etapai:

1.Pradinis etapas – diagnozė, pagrindinių problemų identifikacija ir gydymo kontrakto surašymas.

2.Vidurinis etapas – klientas ir psichoterapeutas dirba ties pagrindinėmis problemomis. Šios problemos dažniausiai apima tokias sritis:

-  Emocijos dėl nutrauktų santykių. Stengiamasi padėti klientui išgyvenamus jausmus ir įsisąmoninti faktą, jog tam tikri santykiai baigėsi, bet galima sukurti naujus.

-  Vaidmenų konfliktai. Klientas puoselėja neadekvačius/santykių neatitinkančius lūkesčius kito žmogaus atžvilgiu. Gydymas orientuotas į konfliktų priežasčių ir  bendravimo sunkumų aiškinimąsi. Dirbama siekiant tobulinti kliento bendravimo strategijas, nekeičiant esminės kliento vertybių sistemos.

-  Vaidmenų pokyčiai. Klientas turi atsisakyti seno vaidmens ir prisiimti naują vaidmenį. Gydymas stengiasi palengvinti buvusio vaidmens atsisakymo procesą, klientas skatinamas išreikšti visus jausmus, susijusius su šio vaidmens atsisakymu. Formuojami reikalingi įgūdžiai naujam vaidmeniui atlikti.

-  Tarpasmeninių santykių trūkumas. Jei klientas skundžiasi tarpasmeninių santykių trūkumu, stengiamasi analizuoti jo bendravimo įpročius, atlikti vaidmenų formavimo pratimus su psichoterapeutu ir, jei tai įmanoma, stengiamasi sumažinti visaapimančią izoliaciją.

3.Užbaigimo etapas – psichoterapeutas stengiasi apibendrinti, ką klientui pavyko pasiekti, aptarti tas sritis, kuriose vis dar reiktų padirbėti. Pakartotinai aptariamos tarpasmeninių santykių temos, kurios iškildavo psichoterapijos eigoje bei klientas skatinamas naudoti naujas tarpasmeninių santykių strategijas. Pastebėjus kliento, kuris turi ribinės asmenybės sutrikimą, atsiskyrimo problemą stengiamasi ją analizuoti anksčiau nei paskutiniaisiais psichoterapijos susitikimais (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). Taip pat svarbu perspėti klientą apie „atkryčio“ tikimybę ir prevenciją bei paskatinti klientą išreikšti emocijas, kurios susijusios su psichoterapijos pabaiga (wikipedia.org).

Tarpasmeninė grupinė psichoterapija

Tarpasmeninė grupinė psichoterapija yra skirta suformuoti naujiems tarpasmeninių santykių įgūdžiams ir įgyti naujos tarpasmeninių santykių patirties. Grupinė psichoterapija užtikrina galimybes išspręsti tarpasmeninius konfliktus, sukuriant tarpasmenines sąveikas “čia ir dabar”. Tam reikalinga informacija atsiranda sąveikaujant grupėje ir tai padeda keisti asmens saviorganizaciją (McMain, 2007).

Taip pat grupinė psichoterapija padeda suprasti save ir sukurti adekvatų savivaizdį. Pavyzdžiui, grupės nariai gali pastebėti, kad klientas pristato save kaip nevykėlį ir nieko nesugebantį, bet jo elgesys rodo, jog jis yra protingas ir sugebantis tiksliai argumentuoti savo nuomonę. Jei grupinė psichoterapija kombinuojama su individualia, terapeutas vėliau gali tokį jo įvaizdį pastiprinti individualios terapijos metu apibūdina (Fiore, Dimaggio, Giuseppe, Semerari, Carcione, 2008).

Vaidmenų žaidimai grupėse gali pagerinti savęs pažinimą ir jausmų suvokimą. Klientai gauna iš kitų grupės narių pastebėjimus apie jo laikyseną ir neverbalinę kūno kalbą, kas padeda  pamatyti nepastebėtus savęs aspektus, kurie skiriasi nuo to, kaip asmuo pats save apibūdina (Fiore, Dimaggio, Giuseppe, Semerari, Carcione, 2008).

Apibendrinimas

Tarpasmeninė psichoterapijos forma paremta įsitikinimu, kad tarpasmeninai santykiai yra reikšmingai susiję su psichopatologijos atsiradimu ir jos palaikymu. Ši psichoterapijos forma imta taikyti ribinės asmenybės sutrikimą turintiems asmenims, nes tarpasmeninės psichoterapija yra sėkmingai taikoma gydant nuotaikos sutrikimus, o nuotaikos sutrikimai yra vienas esminių ribinės asmenybės sutrikimo aspektų.

Pagrindiniai uždaviniai, kuriais tarpasmeninė psichoterapija siekia padėti klientui:

Tarpasmeninė psichoterapija gali būti taikoma dirbant tiek individualiai, tiek grupėje. Skirtumas toks, kad dirbant individualiai, analizuojami santykiai yra tie, kurie vyksta kliento gyvenime už psichoterapijos ribų, o grupinės psichoterapijos metu, gali būti tiek dalinamasi savo asmenine patirtimi gyvenime, tiek analizuojamos „čia ir dabar“ sąveikos, esančios tarp grupės dalyvių. Galima pasiekti labai gerų rezultatų kombinuojant gydymą taikant individualią ir grupinę psichoterapiją kartu.

Literatūros sąrašas

1. Fiore, D., Dimaggio, G., Giuseppe, N., Semerari, A., Carcione, A. Metacognitive Interpersonal Therapy in a Case of Obsessive–Compulsive and Avoidant Personality Disorders. Wiley Periodicals, Inc. J Clin Psychol: In Session 64: 168–180, 2008.
2. Markowitz, J., C., Skodol, A., E., Bleiberg, K. (2006). Interpersonal Psychotherapy for Borderline Personality Disorder: Possible Mechanisms of Change. Journal of clinical psychology, 62(4), 431–444.
3. McMain, S. (2007) Effectiveness of Psychosocial Treatments on Suicidality in Personality Disorders.  The Canadian Journal of Psychiatry, 52(1), 103-114.
4. http://en.wikipedia.org/wiki/Borderline_personality_disorder. Apsilankyta 2008 10 27

Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės:

• Ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, paprastai apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir susijęs su asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais.
• Santykinai stabilus.
• Prasideda vėlyvoje vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi suaugusiojo amžiuje.
• Ilgainiui pačiam asmeniui ima kelti distresą.

DSM-IV ir TLK- 10 asmenybės sutrikimų skirstymas šiek tiek skiriasi, todėl žemiau pateikiu lentelę, kurioje sugretinti abiejų klasifikacijų skiriami asmenybės sutrikimai.

Diagnozuojat asmenybės sutrikimą, vienas iš pagrindinių reikalavimų yra sutrikusio elgesio stabilumas. Tačiau realiai ne visi asmenybės sutrikimai tokiu stabilumu pasižymi. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad stebint asmenis, kuriems buvo nustatyti asmenybės sutrikimai metus laiko, koreliacija tarp diagnozės metų pradžioje ir pabaigoje įvairiems sutrikimams labai skiriasi, o kai kuriems yra labai žema. Stabiliausia kategorija yra asocialus asmenybės sutrikimas, koreliacija- 0,84; vidutinės koreliacijos nustatytos paranoidiniam – 0,57 ir ribiniam – 0,56 sutrikimams; tuo tarpu kitų asmenybės sutrikimų diagnozės stabilumas yra žemas: vengiantis – 0,41; histrioninis – 0,40; narcistinis – 0,32; priklausomas – 0,15.

Kita problema, susijusi su asmenybės sutrikimų diagnostika yra aukštas komorbidiškumas su kitais psichikos sutrikimais: nuotaikos, nerimo, priklausomybėmis. Kartais sunku diferencijuoti ar asmenybės pokyčiai yra kitos ligos padariniai ar priežastys. Taip pat daugelis žmonių atitinka daugiau nei vieną asmenybės sutrikimo kategoriją, todėl neaišku, kiek diagnozės specifiškos.

Bendrai asmenybės sutrikimai klasifikuojami į tris pagrindines grupes, pagal dominuojantį elgesį.

• A grupė: paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantis bruožas yra keistumas ir neįprastumas;
• B grupė: asocialus, emociškai nestabilus, histrioninis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra dramatizmas, emocionalumas, nepastovumas;
• C grupė: nerimastingas, priklausomas, anankastinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra nerimastingumas ir baimingumas.

Paranoidinio ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimai

Paranoidinio tipo asmenybei yra būdingas perdėtas jautrumas nesėkmės ir trukdymams bei polinkis įvykius aiškinti nerealiomis, paslėptomis priežastimis. Būdingas padidėjęs įtarumas ir grėsmės jausmas. Tokie asmenys jaučiasi svarbiais, yra karingi, pavydūs, atkakliai gina savo teises, gali būti priešiški, agresyvūs. Paranoidinis sutrikimas būdingas maždaug 2 proc. populiacijos, dažniau vyrams.

Šizoidiniu tipo asmenybės vieni pagrindinių bruožų yra uždarumas ir šaltumas. Šie žmonės mėgsta būti vieni, daug laiko praleidžia savo fantazijose ir apmąstymuose, turi mažai socialinių kontaktų, nesiekia intymumo, pasižymi žemu seksualiniu potraukiu. Išoriškai dažnai atrodo šalti, nesugebantys reikšti jausmų, abejingi pagyrimui ir kritikai ir bendrai mažai jautrūs socialinėms normoms, nekonvencionalūs. Šizoidinis sutrikimas būdingas taip pat maždaug 2 proc. populiacijos, tik šiek tiek dažniau vyrams.

Apie šių sutrikimų priežastis mažai žinoma. Manoma, kad šie sutrikimai turi daug sąsajų su šizofrenija, fiksuojamas panašūs pakitimai smegenų aktyvume. Tai tarsi lengvos šizofrenijos formos. Taip pat šie sutrikimai žymiai labiau būdingi šizofrenija sergančiųjų artimiesiems, nei bendrai populiacijai, kas vėl patvirtina galimą bendrą šių sutrikimų kilmę.

Išmokimo teorijos atstovai teigia, kad nepasitikėjimo ir nesaugumo gali būti išmokstama. Pavyzdžiui, paranoiškumas yra būdingesnis specifinėms žmonių grupėms, turintiems negatyvią patirtį: kaliniams, seniems žmonėms, emigrantams. Tačiau ne visi žmonės, turintys negatyvią patirtį serga asmenybės sutrikimais.

Pagalbos galimybės ir gydymo prognozės yra geresnės šizoidiniu asmenybės sutrikimo atveju. Paranoidinio sutrikimo atveju yra labai sunku sukurti terapinį kontaktą. Asmeuo dažniausiai yra nekritiškas savo įtarumui, pagalbos dažniausiai kreipiamasi dėl kitų problemų – nuotaikos sutrikimų, krizių, patologinio pavydo. Paranoidiniam sutrikimui gydyti dažniausiai naudojama kognityvinė terapija, kuri padeda atpažinti klaidingus įsitikinimus. Tačiau nėra įrodymų, kad kokia nors terapijos forma tikrai padeda. Tik 11 proc. terapeutų patys tiki, kad jų konsultavimas gali kažkuo padėti.

Šizoidinio sutrikimo atveju pagrindiniu terapijos objektu dažniausiai būna socialiniai santykiai, mokomasi emocijų išraiškos ir empatijos. Čia ypač efektyvi grupinė terapija, gali būti naudojamos socialinių įgūdžių ugdymo grupės, vaidmenų žaidimai.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas

Emociškai nestabiliam asmenybės sutrikimui būdingas perdėtas emocionalumas, kuris pasireiškia nepakankama impulsų kontrole (pavyzdžiui, pykčio ar agresijos priepuoliai, kurių asmuo negali sukontroliuoti, nors paskui jaučiasi kaltas). Asmenybei būdingas neaiškus savęs suvokimas, nuolatinis tuštumos jausmas, vidinių vertybių stoka (neaišku, kas aš esu, ko aš noriu). Dėl impulsyvių poelgių dažnai išgyvenamos emocinės krizės (pavyzdžiui, pakartotinai įsitraukiama į nesėkmingus santykius), kurias dažnai lydi save žalojantis elgesys ar suicidiniai bandymai.

Skiriami du emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo tipai:

• Impulsyvus tipas: dominuoja emocijų nestabilumas ir bloga impulsų kontrolė.
• Ribinis tipas: dominuoja emocinis nestabilumas ir sutrikęs savęs suvokimas.

Emociškai nestabilus asmenybės tipas būdingas maždaug 1 proc. populiacijos. Dažniau moterims. Manoma, kad sutrikimas yra susijęs tiek su biologiniais, tiek su psichologiniais veiksniais. Kalbant apie biologines priežastis, stebimas sutrikimo pasikartojimas šeimos kartose. Tačiau manoma, kad paveldimas ne tiek pats emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, kiek polinkis neurotiškumui. Taip pat tiriant emociškai nestabiliaus asmenybės tipo sutrikimu sergančių žmonių smegenų aktyvumą, buvo nustatyti galvos smegenų kaktinių skilčių aktyvumo, bei amygdalos (migdolo) aktyvumo pokyčiai, kas vėlgi rodo objektyvias sutrikimo priežastis.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas siejamas ir su negatyvia ankstyvąja patirtimi. Manoma, kad esminis veiksnys čia yra nepastovi tėvų globa, dėl kurios asmenybė auga nesaugi. Naudojamas “skilimo” gynybos mechanizmas, dėl kurio pasaulis matomas tik kaip juodas arba baltas, elgesys ir emocinės reakcijos darosi kraštutinės.

Pagalba emociškai nestabilaus tipo asmenybei yra sudėtinga, nes nestabilus elgesys, kraštutiniai vertinimai labai apsunkina psichoterapijos procesą. Vieną akimirką asmuo gali būti labai motyvuotas gydymuisi, žavėtis psichologu, tačiau vos pajutęs nesaugumą psichoterapiją gali visiškai nuvertinti ir ją mesti. Daugelis šiuo sutrikimu sergančių žmonių turi ilgametę nesėkmingo gydymosi patirtį. Todėl ypač ribinis sutrikimas apibūdinamas kaip psichoterapeuto košmaras, dėl didelio nepastovumo, nuotaikų svyravimo, nuvertinimo, savižudybės rizikos.

Šiuo metu vienu efektyviausiu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų gydymo metodų yra laikoma dialektinė elgesio terapija. Šios terapijos metu bandoma padėti įveikti įvairius situacinius stresus, mokoma atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas. Mokoma problemų sprendimo įgūdžių, kartais – nereagavimo įgūdžių, taip pat pasitikėjimo savo paties jausmais ir žiniomis.

Histrioninio tipo asmenybės sutrikimas

Vienas ryškiausių histrioninės asmenybės bruožų yra dėmesio siekimas. Dėmesio siekiama perdėtai rūpinantis savo fiziniu patrauklumu, koketavimu, teatrališku, ryškiu elgesiu, polinkiu į dramatizaciją ir perdėtą emocijų raišką. Emocijos labilios, greitai kinta, iš tikro per daug neprisiriša, vengia intymumo. Asmenybė vaikiška, egocentriška, manipuliuojanti. Lengvai pasiduoda įtaigai.

Šis sutrikimas būdingas maždaug 2% populiacijos, dažniau moterims ir išsiskyrusiems žmonėms. Aukštas komorbidiškumas su depresija ir somatinėmis ligomis.

Histrioninio sutrikimo etiologija mažai tyrinėta. Manoma, kad gali būti labiau būdinga žmonėms, kurių šeimose buvo prieštaringa nuostata į seksualumą: seksas- tabu, apie jį nekalbama, tačiau tuo pat metu tėvų elgesys rodo, kad tai kažkas gero ir trokštamo.

Būtent nuo histrioninio sutrikimo gydymo prasidėjo psichoterapija apskritai. Pirmosios Freudo pacientės buvo šio sutrikimo bruožų turinčios moterys. Tačiau nors įvairios psichoterapijos siūlo pagalba šiuo sutrikimu sergantiems žmonėms, nėra įrodymų, kad tai būtų labai efektyvu. Histrioninu sutrikimu sergantis asmuo gali savotiškai prisitaikyti prie psichoterapeuto, kad jam įtiktų ir gautų jo dėmesį, tačiau pasiekti tikrų terapinių pokyčių yra labai sunku. Elgesio terapija siekiama keisti dėmesio siekimo elgesį. Giluminės terapijos siekia atskleisti probleminius santykius, kurie slypi po demonstratyviu elgesiu. Dažnai manipuliavimu, seksualumu, emocinių krizių demonstravimu siekiama gauti tam tikrą naudą. Terapijoje bandoma parodyti ilgalaikes tokių manipuliacijų pasekmes, aptarti tikruosius poreikius ir norus. Tačiau tai yra sudėtinga, nes histioninio sutrikimo bruožų turintys klientai dažniausiai vengia akistatos su savimi.

Asocialus asmenybės sutrikimas

Ryškiausias asocialaus asmenybės sutrikimo bruožas yra laužantis įprastas socialines normas elgesys. Dažniausiai tai yra susiję su įvairiomis nusikalstamomis veiklomis, agresija, smurtu, neatsakingu elgesiu. Šie žmonės lengvai bendrauja, tačiau šis bendravimas daugiau vartotojiškas. Iš tikro jie gana abejingi kitų žmonių jausmams. Išskirtinis bruožas – kaltės jausmo nebuvimas ir nemokėjimas mokytis iš savo paties klaidų, o ypač bausmių. Dėl savo netinkamo elgesio kaltinta kitus ir racionaliai pasiteisina. Sumažėjęs pavojaus jausmas, didelis įspūdžių ir adrenalino poreikis.

Šis asmenybės sutrikimas būdingas 3 proc. vyrų ir 1 proc. moterų. Manoma, kad sutrikimui vystytis turi įtakos biologiniai veiksniai, tokie kaip paveldimumas, žemas nerimo slenkstis, aukštas impulsyvumo lygis. Tačiau ne mažiau svarbios ir psichosocialinės priežastys. Žymiai didesnis asocialaus asmenybės sutrikimo procentas yra tarp žemo socialinio statuso žmonių, taip pat šeimose, kuriose vaikai patiria smurtą. Sutrikimas siejamas ir su auklėjimo klaidomis, t.y. tėvų silpnumu ir nesugebėjimu perduoti disciplinos ir socialinių normų. Vaikas neišauga iš visagalybės jausmo, ir neišugdo jautrumo kitų jausmams ir poreikiams.

Psichologinė pagalba asocialaus asmenybės sutrikimo atveju yra sudėtinga, nes didelė dalis klientų yra nekritiški, patys nemano, kad turi problemų, linkę atsakomybę perkelti kitiems. Terapinis kontaktas labai sunkus, nes visą laiką bando manipuliuoti.  Manoma, kad psichoterapija retai būna sėkminga, net jei bandoma padėti jau vaikystėje.

Dirbant su vaikais daugiau orientuojamasi į tėvus, ir jų tėvystės įgūdžių ugdymą, mokoma skatinti tinkamą ir ignoruoti netinkamą vaiko elgesį, aiškia nustatyti ir išlaikyti ribas. Suaugusiems rekomenduotinas socialinių įgūdžių ugdymas, mokymas valdyti agresiją, šeimos sistemos stiprinimas.

Nerimastingo (vengiančio) tipo asmenybės sutrikimas

Kaip jau galima spėti iš sutrikimo pavadinimo, esminiai šio sutrikimo bruožai yra nerimavimas ir vengimas. Asmenims būdingas pastovus būgštavimo, kad atsitiks kažkas blogo, ir įtampos jausmas. Dažniausiai ryškus nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas, tvirtai tikima, kad esu blogesnis už kitus. Sunku užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius, nes bijoma būti atstumtam ar sukritikuotam. Iracionaliai siekiama garantijų, kad esi mėgstamas ir nebūsi atstumtas. Kai tokių garantijų nėra, vengiama veiklų, kuriose svarbūs santykiai. Kartais dėl poreikio jaustis fiziškai saugiu iš viso gana smarkiai ribojamas gyvenimo būdas. Išoriškai gali atrodyti panašus į šizoidiniu tipo asmenybę, tačiau uždarumą lemia ne žemas poreikis bendrauti, o baimė ir nerimas.

Tai vienas iš dažniausių asmenybės sutrikimų. Nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas apie 5 proc. populiacijos. Dažnai būna lydinti depresija ar socialinė fobija. Dėl panašumo su socialine fobija kartais tiesiog laikoma sunkiu socialinės fobijos variantu. Tikrosios sutrikimo priežastys nėra žinomos, tačiau sutrikimą bandoma aiškinti išmoktu vaiko nesaugumu, nes stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose.

Lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, šio sutrikimo gydymo prognozės yra geros. Efektyvios įvairios elgesio terapijos, nukreiptos į nerimo mažinimą ir socialinių įgūdžių ugdymą. Tinka metodai, naudojami socialinei fobijai mažinti, pvz., sisteminis nujautrinimas, vaidmenų žaidimai.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimui būdingas stiprus bejėgiškumo jausmas ir noras perleisti visą atsakomybę už savo gyvenimą kitiems žmonėms. Šie žmonės jaučia diskomfortą, kai reikia pabūti vieniems ir bijo, kad nesugebės savimi pasirūpinti. Be kitų pagalbos negali priimti net elementarių sprendimų, skatina, kad kiti žmonės už juos nuspręstų. Pergyvena, kad gali būti palikti ir netekti globos. Dėl to yra pasirengę atsisakyti savo pačių poreikių, kad tik įtiktų asmeniui, nuo kurio yra priklausomi. Atsakoma kelti net ir tikrai pagrįstus reikalavimus.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 1,5 proc. populiacijos ir priklauso nuo kultūrinių tradicijų (pvz.: Japonijoje dažnesnis). Dažniau sutinkamas tarp moterų, taip pat greičiausiai dėl auklėjimo įtakos. Komorbidiškas su kitais asmenybės sutrikimais: ribiniu, šizoidiniu, histrioniniu ir vengiančiu, o taip pat depresija, nerimo sutrikimais, valgymo sutrikimais.

Vystymuisi svarbesnės psichologinės priežastys. Manoma, kad sutrikimas gali būti susijęs su per daug globojančiais ar autoritariškais tėvais, kurie neleidžia vaikui išugdyti savo paties vertės ir veiksmingumo jausmo. Taip pat gali būti susijęs su nesaugiu prieraišumo vaikystėje.

Priklausomo tipo asmenybės gydymas yra sudėtingas, nes terapijoje jie lygiai taip pat yra linkę prisirišti, tapti priklausomais nuo psichoterapeuto, reikia pastangų, kad jie prisiimtų atsakomybę už terapijos eigą. Terapijoje siekiama mokyti klientą savarankiškai priimti sprendimus. Dažniausiai tokios terapijos yra ilgos, nors nėra žinoma, kuri terapija yra tikrai efektyvi šio sutrikimo gydymui.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas

Jei reikėtų išskirti vieną esminį anankastinės asmenybės bruožą, tai būtų tobulumo siekimas. Šie žmonės perdėtai susirūpinę taisyklėmis ir tvarka, labai sąžiningi ir skrupulingi, dažniausiai pedantiški, griežtai besilaikantys socialinių normų. Sau keliami labai aukšti reikalavimai. Kartais perfekcionizmo lygis gali būti toks didelis, kad tai trukdo užbaigti užduotis. Tokie pat reikalavimai keliami ir kitiems, todėl kitais labai sunku pasitikėti, beveik neįmanoma deleguoti darbų, būdingas nesugebėjimas leisti kitiems tvarkyti reikalus. Šie asmenybės bruožai rigidiški, asmenys sunkiai keičia ir koreguoja savo nuostatas. Po visu šiuo perfekcionizmu ir skrupulingumu slepiasi gana didelis nerimo jausmas, abejonės, padidintas atsargumas. Dažniausiai žmonės skundžiasi varginančiomis įkyriomis mintimis ar potraukiais.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 2 proc. populiacijos. Komorbidiškas su vengiančio tipo asmenybės sutrikimu. Savo nusiskundimais panašus į obsesinį – kompulsinį sutrikimą. Ryšys tarp šių sutrikimų yra nustatytas, tačiau nėra labai stiprus.

Anankastinio sutrikimo etiologija yra mažai žinoma. Psichodinaminė kryptis akcentuoja  kontrolės praradimo baimę, kurią bandoma hiperkompensuoti. Dažnai yra būdingas labai trapus savo vertės jausmas, didelis jautrumas kritikai. Perfekcionizmas padeda užbėgti už akių situacijoms, kuriose kiltų grėsmė asmeninei vertei.

Apie psichologinės pagalbos efektyvumą anankastinio sutrikimo atveju yra mažai žinoma. Dažniausiai bandoma dirbti su baimėmis, kurios slypi po perdėta kontrole ir tvarkingumu. Tam gali padėti kognityvinė elgesio terapija. Mokoma atsipalaidavimo, minčių kontrolės, dėmesio nukreipimo.

Asmenybės sutrikimų psichoterapijos bendrosios gairės

• Daugelis asmenybės sutrikimų turinčių žmonių pagalbos dažniausiai kreipiasi dėl kitų sutrikimų, todėl gydymo metu reikia kreipti dėmesį į abi problemas.
• Lydintis asmenybės sutrikimas yra susijęs su blogesne prognoze kitų sutrikimų gydymui, todėl terapija turi būti intensyvesnė ir ilgesnė.
• Medikamentinis gydymas gali būti įvairus, taip atsižvelgiama į asmenybės sutrikimą lydinčias ligas.
• Mažai tikėtina, jog galima pilnai pakeisti asmenybės sutrikimą lemiančius bruožus. Daug realiau siekti, jog sutrikimas taptų specifišku bet adaptyviu elgesio stiliumi.
• Galvojant apie prevencija svarbu siekti mažinti riziką šeimoje, atpažinti vaikus, kurie turi ankstyvuosius sutrikimo požymius ir kaip galima anksčiau pradėti gydymą.

Literatūra:

• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
• TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997.