Šokėjams prie kojų padų buvo pritvirtintos plokštelės, kuriomis jų pėdos galėtų slysti ir atlikti paprastus tango žingsnius. Per ausinuką buvo grojama muzika. Pirmame etape savanoriai turėjo ant plokštelės atlikti tango žingsnius, antrame – kojas judinti bet kaip.

Mokslininkai pastebėjo, kad abiejų bandymų metu suaktyvėdavo už motoriką atsakingos smegenų sritys. Tačiau tango suaktyvino ir dar vieną smegenų sritį, vadinamą precuneus, atsakingą už orientaciją erdvėje. Raumenyse ir sąnariuose esantys jutikliai perteikia informaciją būtent šiai sričiai. Taigi, egzistuoja vadinamasis judėjimo protas, atsakingas už kūno navigaciją, ir būtent jis yra itin lavinamas šokio metu.

Nustatyta, kad šis judėjimo protas yra glaudžiai susijęs su tokiomis smegenų funkcijomis, kaip mąstymas, kalba, mokymasis ir emocijos, ir lavinant jį, maksimaliai lavėja ir kiti smegenų gebėjimai

Tango tyrimas parodė, kodėl žmonės yra linkę ploti, linksėti galva ar trepsėti kojomis skambant ritmiškai muzikai. Taip yra todėl, kad smegenys atpažįsta ritmą ir susieja jį su jau turimomis žiniomis. Todėl, kuo labiau žinomas ritmas, tuo stipriau provokuojamas judėjimas.

Nustatyta, kad šokant pagal muziką aktyvuojamas smegenėlių vermis, kuris neskambant muzikai lieka pasyvus. Smegenėlių vermis yra neuroninis takto davėjas, susijęs su audialinėmis, vizualinėmis, somatosensorinėmis smegenų sritimis. Vidinės ausies ir smegenėlių vestibiuliarinė sistema reguliuoja pusiausvyros suvokimą, sujungia judesį ir ritmą. Iš evoliucijos taško tai patvirtina hipotezę, kad šokis ir muzika žmonijos istorijoje atsirado tuo pačiu metu. Šokant reikia panašių kompleksinių sensomotorinių gebėjimų, kaip ir mokantis groti muzikos instrumentais.

Vis dėlto šokis žmogaus gebėjimų vystymuisi turi didesnę reikšmę nei muzikavimas: jis lavina žmogaus gebėjimą imituoti.

„Mes manome, kad šokis buvo viena iš komunikacijos formų. Tyrimo metu visų tango šokėjų smegenyse suaktyvėdavo Broca sritis, atsakinga už kalbą ir gestų suvokimą. Kai ši sritis „išjungiama”, žmogus praranda gebėjimą atkartoti judesius. Taigi, ji itin svarbi imitacijai, mokymuisi, galų gale – bendražmogiškos kultūros perdavimui”, – sako S. Brownas. 

Kad šokis keičia smegenis, buvo įrodyta ir kitais tyrimais. Harvardo universiteto mokslininkė Elizabeth Spelke nustatė, kad šokis lavina mokinių erdvinį mąstymą. Ilgą laiką šokantys vaikai geometrijos testus atlikdavo geriau nei vaikai, kurie niekada nešoko ar šoko tik trumpą laiką. Taigi, šokio metu aktyvuojami smegenų regionai, atsakingi už geometrinį mąstymą.

Londono psichologas Konstantinos Petrides 2006 metais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo baleto mokyklos mokiniai. Pasirodė, kad kuo geriau jie įvaldę baleto žingsnelius, tuo labiau išlavintos jų emocijos, motyvaciniai ir socialiniai gebėjimai. Tuo tarpu Kanados mokslininkės Lauros-Ann Petitto tyrimas parodė, kad profesionalūs šokėjai geriau atlieka dėmesio testus nei nemokantys šokti: jie gali lengviau sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesį. 

Šokis yra labai naudingas ne tik vaikams, bet ir seniems žmonėms. Niujorko Alberto Einsteino medicinos koledžo ilgalaikis tyrimas įrodė, kad reguliariai šokant silpnaprotystės rizika sumažėja 76 procentais. Taigi, šiuo atžvilgiu ritmiškas judėjimas yra naudingesnis nei skaitymas, silpnaprotystės riziką sumažinantis 35 proc., ar kryžiažodžių sprendimas (47 proc.).

Tuo tarpu kitas sportas silpnaprotystės rizikos mažėjimui neturi įtakos. Mokslininkai tai aiškina taip: mokantis šokti reikia nuolat galvoti apie žingsnius, apsisukimus, kūno laikyseną. Šokėjas turi priimti daug sprendimų – dėl to jo nervų raizginys darosi vis sudėtingesnis. O už elegantišką judėjimą ir kūno koordinaciją atsakingos neuronų jungtys yra žmogaus smegenų pagrindas.  

Be to, naudinga nuolat keisti šokio partnerius, nes prie jų kiekvieną kartą reikia prisitaikyti iš naujo.

Tačiau neurologai pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp to, kaip profesionalių šokėjų ir mėgėjų smegenys suvokia rimą ir erdvę. To priežastis -  ne tik ilgalaikės treniruotės, bet ir įgimti profesionalių šokėjų gabumai, kurių reikia nepriekaištingai ir kompleksiškai koordinacijai. Manoma, jog egzistuoja ir tam tikras „šokio genas”.

Vis dėlto, kaip teigia mokslininkai, tai, kad neturime įgimtų gabumų, ne priežastis atsisakyti šokio. Tuo labiau kad paprastus polkos ar fokstroto žingsnelius galime išmokti kiekvienas.

Parengta pagal „Focus”

• neigimas;
• liūdesys;
• kaltė;
• stigmos baimė;
• sumišimas;
• nesėkmės pojūtis;
• gėda;
• pyktis;
• palengvėjimas. (EPPIC,1997; Ferrari, 1996)

Sunkiausia šeimai būna ligos pradžia ir ūmūs jos epizodai, kai sergantysis elgiasi ypač keistai, nenuspėjamai ar nepriimtinai. Tuo metu šeimai labiausiai reikia pagalbos. Ypač jos reikia paaugliams, gyvenantiems su sergančiu psichikos liga artimuoju.

Šeimos terapija – tai šeimos rūpinimasis jumis. Šeimos švietimas padeda lengviau suvokti ligą bei su ja susijusias problemas. Šeimos nariai mokomi, kaip sumažinti ligos atsinaujinimo tikimybę, kaip įvairiais atvejais elgtis su sergančiuoju.

Priešistorė

Esu Paulius Kontrimas, būsimas psichoanalitinės teorijos atstovas. Kai mąsčiau apie šią teoriją, pagalvojau – „na ne, tik ne ši teorija“. Kodėl aš taip pagalvojau? Psichoseksualinė pakraipa atrodė atgrasi, nes ji žmogų irėmino į seksualumo rėmus, o mano pradinės pažiūros buvo – kad žmogus yra laisvas ir neskaidomas. Kad žmogus gali būti laisvas  ir dabar neneigiu, tačiau pasikeitė mano požiūris, kaip tą laisvę pasiekti. Arba kaip mano kolega egzistencialistas Mantas Gricius teigia: „laisvas ne nuo ko, bet kam“. Kita vertus aš pasisakydavau, kad žmogaus skaidyti negalima, bet šiandien  manau, kad skaidymas yra tik salyginis, tik tam, kad būtų lengviau aiškinti tam tikrus dalykus. Tai maždaug tas pats, kai pasakymas: „Kaip suvalgyti  dramblį? Supjaustyti į gabaliukus ir suvalgysi.“. Taigi žmogaus skaidymas į dalis man yra priimtinas. Kitas svarbus pasirinkimo akcentas buvo Freud asmenybės apibrėžimas. Jis teigė, kad asmenybė turi tik jam būdingas pastovius ypatumus. Kiekvienas turi savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną. Savitumą prilyginu kūrybiškumui, apie kurį nesenai rengiau pasisakymą, kad kūrybiškumas yra kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė.

Žvelgiant į psichoanalizės atsiradimo šaknis (analizuojant jos kultūra ir šaknis), atradau sąsajas, kad psichoanalizė kilo iš krikščionybės, o būtent iš Šv. Augustino, kuris pirmasis gyvai ir metodologiškai aprašė subjektyvią emocinę patirtį. Jis taip pat teigė, kad žmogus nuolat išgyvena kovą tarp kūniškosios ir dvasiškosios valios. Valia,mano manymu, psichoanalizėje atitinka ego. Taigi Ego kenčia nuo Id, o ši kančia, kaip sako Augustinas, priartina žmogų prie gyvenimo ir mirties paslapties. Pagrindinis valios svoris – yra meilė. Meilė yra aukčiau už protą ir jusles. Kaip ir Sigismund Freud išskyrė pagrindinius du gyvenimo instinktus – erosą, kaip kūrybiškumo instinktą, ir mirties instinktą – tonatos. Eroso, mano manymu, kaip ir Šv. Augustino valios, pagrindinė jėga – meilė. Taip pat sąsajas atradau ir su Senovės filosofijos atstovu Euklidu, kuris teigė, kad egzistuoja du pasaulio principai, pagal kuriuos elementai jungiasi ir skaidosi. Tai elementus jungianti meilė ir skaidanti – neapykanta. Turbūt aiški analogija su erosu ir tonatos. Šis akcentas man patinka dėl to, kad viskas labai supaprastėja. Jei nori gyventi, mylėk, jei miršti – tiesiog esi pilnas neapykantos. Pagrindinis vaistas – meilė, erosas ar kaip tai pavadinsime. Skamba ganėtinai mistiškai, bet pabandysiu apie tai pakalbėti plačiau savo pasisakyme apie savižudybes. Taigi įvardinsiu pagrindines savo teorines prielaidas žmogaus pasirinkime Gyventi ar Mirti.

Sielos ir seksualumo teorijos žvilgsnis į savižudybę 

Asmenybė. Žmogaus emocijos, siekiai, mintys priklauso nuo pastangų įveikti svarbiausią žmogaus konfiktą tarp socialinių suvaržymų ir biologinių impulsų. Žmogų veikia agresyvūs, malonumo siekantys, biologiniai impulsai ir internalizuoti socialiniai suvaržymai, tad pagrindinis žmogaus tikslas, kad gyventų, tai įveikti šiuos suvaržymus. Kaip Šv. Augustinas minėjo: “nugalėk pats save”. Taigi žmogus yra biologinė, socialinė ir psichologinė būtybė ir visos šios trys dimensijos daro įtaką jo pasirinkimui – gyventi kūrybiškai (kurti save ir savo gyvenimą) ar jį ardyti (skaidyti savo elementus). Freud teigia, kad socialinių veiksnių poveikis asmenybei yra gana ryškus: iš visuomenės žmogus gauna supratimą apie savo biologiją ir įgauna tam tikras psichologines reakcijas į tam tikrus objektus, kurie daro įtaką savęs bei kitų suvokimui.  Freud teigė, kad žmogaus asmenybės šakelė pasilenkia per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Vaiko ego per kognityvinius procesus atsiskiria nuo id ir kaip tas atisiskyrimas įvyksta, priklauso dauguma vaiko veiksmų,suvokimas ateityje. Taigi psichoseksualinė teorija įvardina žmogaus psichikos dinamiką keičiantis biologiniui žmogaus kūnui. Šalia vaiko esantys žmonės, turi didelę reikšmę vaiko vystymuisi, nes jie moko, kaip išreikšti biologinius impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo bei baimės. Statistikos terminais galime kalbėti, kad malonumo kintamasis yra pakeičiamas į malonumą socialine prasme (angl. Recode into different variance). Kad vaikas sugebėtų adaptuotis, jis iškomas malonumų tenkinimo modelio, jei jis tai išmoksta, tada gali prasmingai gyventi ir visada matyti prasmę, nes žino, kas galima tuo metu, ką būtent reikia daryti vienu metu, kad po to būtų ilgalaikis malonumas. Čia slypi ir maža paklaida, ar šis žmogus išauga altruistas ar tiesiog veidmainis? Turbūt šio klausimo dabar neatsakysiu. Pabandykime pratęsti žmogaus savęs naikinimą pagal psichikos dinamikos tridimensį matmenį. Taigi asmenybės psichika išskaidoma į: Ego, superego ir id. Ego yra valdantysis tarpininkas, superego – internalizuoti idealai, o id – pasąmoninė psichinė energija. Mano suvokimu, asmenybės laimę, sėkmę ar kaip pavadinsime, nulemia šių trijų dimensijų suderinamumas. Gitaros mokymesi derinimo sąvoka yra apibudinama kaip tikslus santykis tarp garsų. Tai atitinkamai ir asmenybė, jei nori, kad ji būtų suderinta, tiksli, tai visos jos trys dimensijos tarpusavy turi būti suderintos. Kaip jos yra derinamos vystantys asmenybei?

Iš pradžių tik ką gimęs kūdikis yra valdomas id. Jis neatsižvelgia į aplinkos sąlygas bei reikalavimus, jis nori ir tenkina savo poreikius „čia ir dabar“.  Kūdikių veikimas yra nukreiptas į dabartį, aišku, tai dėl to, kad jie laiko suvokimo dar nesupranta, tik vystantys žmogui atsiranda trys laiko perspektyvos: praeitis, dabartis ir ateitis. Pagal psichoanalitinę teoriją, žmogaus laiko orientacija taip pat turi įtakos į savižudybę, bet apie tai pakalbėsiu vėliau. Taigi id pagrindas – malonumo principas. Toliau susiformuoja atskiras ego, kurio pagrindinė esmė – realybės principas. Vaikas, kurio ego susiformuoja, išmoksta derintis prie realybės. Taigi pagrindinė žmogaus užduotis – išmokti pateninti id impulsus priimtinais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Taigi ego yra įsisąmonintas suvokimas, mintys, vertinimai, prisiminimai.

Ir trečioji dimensija yra superego. Tai sąžinės balsas, kuris verčia ego atsižvelgti ne tik į realybę, bet ir į idealus. Superego nusako asmenybei, kaip jis turi elgtis. Kadangi superego talpina idealus, tai, kas yra svarbu ir privalo stovėti žmogaus pasirinkimų centre ir to, kas nelabai svarbu. Superego siekia idealumo ir vertina mūsų poelgius, kurie arba didina mūsų savivertę arba ją mažiną. Aišku nuo to taip pat priklauso žmogaus polinkis į savižudybę arba gyvenimą. Jei yra patiriamas teigiamas pasididžiavimas, žmogaus vertė kyla, jei neigiamą kaltės jausmą, tai mažėja. Ego yra asmenybės valdytojas, kuris suderina superego ir id, taigi tarp id ir ego yra nuolatinė kova, kurią žmogus turi kasdien įveikinėti. Superego formuojasi, kai mes internalizuojame savo tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes, kurių dėka igyjame gėrio ir blogio bei savo idealų sampratą. Svarbiausia internalizacija, mano manymu, vyksta 6-12m. tarpe, kai vaikas išgyvena Edipo bei elektros kompleksus. S.Freud neigė, kad yra elektros kompleksas, bet mano manymu, elektros kompleksas egzistuoja. „Tik berniukams yra būdingas lemtingas meilės vienam iš tėvų ir kartu neapykantos kitam, kaip varžovui, derinys“ (Freud, 1931m.). Ši asmens vystymosi vieta yra svarbi, nes tada susijungia du jausmų poliai – meilė ir neapykanta. Kodėl tai yra svarbu? Mano manymu, žmogaus sėkmė (gyvenimo malonumas ir motyvas) yra stipri tik tada, kai jis turi tvirtus du priešingo polio jausmus – tai meilė ir neapykanta. Kalbant vertybine prasme, jei nori pakeisti visuomenės tvarką, turi stipriai nekęsti dabartinės tvarkos ir myleti idealą, kokia ji turi būti. Kalbant apie berniukus, jie vienu metu išgyvena meilę mamai ir neapykantą tėvui, iš to kyla ir jų vertybės bei suvokiamas tapatumas, asmenybės tvirtumas. Jei ši gyvenimo atkarpos vieta yra išgyvenama tinkamai ir stipriai, tada žmogaus asmenybės stipriosios pusės išsiugdo, ego įgauna tvirtus „pamatus“, tad savižudybės rizika sumažėja ženkliai. Taigi šis tarpsnis, kai mūsų superego išauga ir tvirtėja, nuo to labai priklauso ar žmogus įgaus „imunitetą“ sekantiems konfliktams ar ne.

Aptarus šias tris psichikos dimensijas, galima įvardinti laiko orientaciją. Jei žmogus rūko, geria, lytiškai santykiauja su bet kuo ir bet kada, jis yra dabarties laiko orientacijos. Tai atitinka id. Jie yra linkę verčiau mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais dabar, negu paaukoti esamus malonumus sėkmės ir laimės ateityje labui (Keough ir kt. 1999m.).

Trumpai tariant, žmonės instinktyviai ieško malonumų. Tačiau jie daug labiau stengiasi išvengti skausmo. Tikrovėje daug daugiau tenka patirti skausmą, o ne malonumą. Todėl vengiant skausmo (kančios). Šis vengimas ir atsisuka prieš patį žmogų.

Terapija:

Norint užkirsti kelią savižudybei, reikia tyrinėti asmenybės pasąmonės turinį, įvertinti asmenybės ypatybes. Visiškai atsisakoma objektyvių įvertinimo priemonių, nes taip gaunama tik paviršinė sąmoningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rentgeno – testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus konfliktus bei impulsus. Tam yra tinkami projekciniai testai, kai pateikiami neaiškūs dviprasmiai dirgikliai ir tada žvelgiama prasmė, kas atspindi žmogaus interesus ir konfliktus. Taip pat galima naudoti TAT (teminį apercepsinį testą), kuriuose žmonės kuria pasakojimus. Yra ir daugybė kitokių projekcinių testų – pagal kontrolinį žodį, pasakyti pirmą galvon atėjusį žodį arba Rorshacho rašalo dėmių testas, kuris atspindi mūsų neišreikštus jausmus bei vidinius konfliktus. Tai padeda suprasti konkretaus žmogaus asmenybę bei emocinius sutrikimus. Pats Freud labiau domėtųsi testavimo metu vykstančio gydytojo ir paciento sąveika. O stipriausias ginklas, tai psichoterapija, kur leidžiamasi į asmeninę kelionę po vidines savo reprezentacijas. Svarbiausia kuo labiau suprasti neįsisąmonintas pasąmonės galias, kurios gali nulemti tavo veiksmus.

Literatūra:

1. David G. Mayers „Psichologija“, 2000m.
2. Richard Appignanesi, Oscar Zarate „Susipažinkime: Freudas“, Vilnius 2005.
3. A.Perminas ir kt. „Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas“, Kaunas 2004.

Gyvūnų terapija

Yra dalykų, kuriuos gyvūnai jaučia, emocijų, kurios sukyla be žodžių. Tokie dalykai toli pralenkia įprastas medicinos priemones. Tačiau apie mus supančius gyvūnus dažniausiai esame linkę galvoti tik kaip apie padėjėjus, o ne gydytojus.  Klasikinis pavyzdys: šuo – aklojo vedlys. Kaip bebūtų keista, tačiau vis dažniau gyvūnams priskiriamas kitas vaidmuo – terapeuto.

Gyvūnų terapija – tai gydymo metodika “vienas vienam”, turinti aiškiai suformuluotus tikslus, kai gydymas atliekamas dalyvaujant ir padedant gyvūnams, kuriuos prižiūri tos srities gydytojas profesionalas: ar tai būtų terapeutas, ar fizinės ir užimtumo terapijos specialistas, ar socialinis darbuotojas, jie stebi paciento gijimą taip, kaip tai darytų ir tradicinės terapijos atveju.

Gyvūnų terapija

•  Padėda sukurti motorinius sugebėjimus, dėmesio koncentraciją, bendravimo ir savosios vertės supratimo funkcijas.
• Gyvūnai būna sertifikuoti, juos prižiūri tam darbui paruoštas asmuo.
• Yra draugijų, kurios rūpinasi gyvūnų treniravimu ir sertifikavimu tarnybai “vienas vienam” bei terapinėms situacijoms.
• Padaugėjo pasveikimo atvejų, kai gydant dalyvavo gyvūnai. Jie padeda pašalinti baimę, suteikia ligoniui motyvaciją sveikti.
  Gyvūnų vaidmuo gydant psichines ligas: depresijos kankinami ligoniai dažniausiai būna sutrikę, užsidarę giliai savyje, nesugeba ištiesti kitam rankos, tačiau pabendravę su gyvūnais, tokie ligoniai pamažu atsiveria.

Gyvūnų terapijos pavyzdžiai:

Vienas vyras su potrauminio streso diagnoze metų metus nebylus ir nejudantis išbuvo embriono pozoje, ir niekas negalėjo iš ten jo “ištraukti”. Tik airių vilkšunis, gulintis nosis prieš nosį, sugebėjo pasiekti kontaktą žvilgsniu ir akių judesiais. Panašaus rezultato pasiekė ir triušis, atneštas vienam prievartą patyrusiam vaikui, kuris pirmuosius žodžius ištarė būtent jam, nors iki tol niekam žodžio nebuvo prataręs. Vienai vėžio sudarkytu veidu moteriai labai padėjo atneštas triušis, kuris tyliai tupėjo moteriai ant krūtinės ir ramiai į ją žiūrėjo. “Triušiui buvo nesvarbu, kaip aš atrodau” – pastebėjo moteris, kurios psichiką labai žeidė negražiu tapęs veidas. 

Delfinų terapija

Istorija. 1960 m. Dr. John Lilly pirmasis pastebėjo, kad delfinai galėtų padėti žmonėms išmokti bendrauti vienas su kitu. 1970 m. Dr Betsy Smith, pastebėjo teigiamus efektus savo neįgaliam broliui po pabendravimo su delfinais. Pradėjo tyrinėti delfinų teikiama poveikį žmonėms. 1980 m.Dr David Nathanson. Jis išvystė delfinų terapija. Po jo atliktų tyrimų, kai buvo gauti patvirtinantys DT efektyvumą rezultatai, DT centrai pradėjo steigtis visame pasaulyje. 2002 Lietuvos Jūrų muziejuje pradėtas vykdyti delfinų  terapijos tyrimas.

DT tarpusavio skirtumai

• Įvairios rūšys (nuo paprasto stebėjimo ar pasiplaukiojimo su delfinais iki sudėtingesnių, individualiai prie sutrikimo pritaikytų veiklų),
• Laikas (nuo vienkartinės sesijos, iki keliolikos sustikimų komplekso),
• Vieta  ( uždaras baseinas- uždari vandens telkiniai).

DT taikymas

Neurologinai sutrikimai, autizmas, Dauno sindromas, bendrosios raidos vėlavimas, hiperaktyvumas, depresija, paralyžius. Visgi DT yra efektyviausiai taikoma Douno sindromą, autizmą, depresiją ir hiperaktyvumą turintiems vaikams.

DT pagalba

• Paskatinimas ar apdovanojimas už atliktas užduotis (vaikams pasiplaukiojimas su delfinais yra malonus, vien jau keliavimas prie jūros, šiltas vanduo ir plaukiojimas su nuostabiais nematytais gyvūnais yra kaip paskatinimas atlikti nelabai mėgstamas kitas terapines metodikas, pvz, autistai vaikai nemėgsta, kai juos masažuoja, ir DT yra kaip paskatinimas už išbuvimą kineziterapijoje).
• Garsas (delfinų skleidžiamas ultragarsas manoma, kad turi įtakaos smegenų bangų ritmui. Aktyvumo būsenoje budingas beta ritmas, kuris skatina problemų sprendimą, bet taip pat jo perteklius daro įtaka stresui ir nerimui padidėti. Tuo tarpu po DT ritmas pakinta iš beta į alfa rimtą, kurio metu žmogus būna labaiu atsipalaidavęs ir ramus.
• Maloni aplinka. Delfinai ilgiau nei kiti gyvūnai sugeba išlaikyti žaidybinę elgseną. Taip pat manoma, kad delfinai jaučia problemines sritis ir per savo žaidimus skatina išreikšti tas problemines sritis (pvz, užsidarę vaikai DT pradeda aktyviau reikšti emocijas).

DT pliusai

• Emociniai pakitimai
• Vaikai nusiramina
• Pagerėja jų bendravimas
• Padidėja dėmesio koncentracija
• Padidėja pasitikėjimas  ir savęs vertinimas
• Geresnė koordinacija
• Akių kontaktas, šypsojimasis, juokas ir lietimas
• Sustiprėjusi imuninė sistema

DT minusai žmonėms

• Ne gydymo metodas, o papildoma priemonė
• Nedaug nepriklausomų mokslinių tyrimų patvirtina delfinų terapijos efektyvumą (pagrinde remiamasi DT specialistų ir vaikų tevu subjektyviais stebėjimais)
• Agresyvus delfinu elgesys ( yra užfiksuota atvėju, kada po pasiplaukiojimo su delfinais žmonės buvo sužeisti- sulaužyti šonkauliai, apkandžiojimai, įvairios žaizdos)
• Delfinų ligos (jautresni ar alergiški žmonės gali užsikrėsti delfinu pernešamomis ligomis)
• Brangus metodas

DT minusai delfinams

Nelaisvėję laikomu delfinų stresas ( delfinai orientuojasi aplinkoje dėka skleidžiamų ultragarsų, todėl baseine, kur aplinka labai ribota, jie gali pasijusti labai blogai nuolat girdėdami į sieneles atsimušanti garsą). Užsikrėtimas  žmonių ligomis. Pavojus laukinių delfinų populiacijai ( DT populiarėjant delfinai pradėti aktyviau gaudyti. Taip pat dėl žmonių įsikišimo gali pasikesiti gamtoje gyvenančių delfinų matinimosi, poravimosi ir pan įpročiai).

Arklių terapija

Hipoterapija (graikų klb. hippo – arklys) arba gydomasis jojimas – gydymas, panaudojant arklį. Tai terapija, kurios metu arklys, jo judesiai atveria žmogui naujų judėjimo ir suvokimo galimybių. Naudojama kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis gydymo programomis.

AT istorija. Atsirado 1960 metais Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Vokietijoje gydymas vyko su dviem psichoterapeutais, specialiai paruoštu arkliu ir jo prižiūrėtoju. 1980 m. į Vokietiją mokytis hipoterapijos atvyko grupė terapeutų ir kalbos patologų iš Kanados bei JAV ir išsivežė gautas žinias į savo šalis, kur jas taikė praktijoje.

AT taikymas

1. sutrikęs intelekas;
2. autizmo sindromas;
3. aklumas;
4. fizinė, bei kompleksinė negalė;
5. cerebrinis paralyžius;
6. atsilikęs vystymasis;
7. skoliozė (stuburo iškrypimas);
8. mokymosi ar kalbos sutrikimai;
9. daugybinė sklerozė;
10. jutiminių procesų sutrikimai;
11. trauminiai smegenų pažeidimai.

Žirgo ėjimo ritmas labai gerai dera su žmogaus, nes abiejų dubuo daro tokius pačius trijų padėčių judesius. Todėl hipoterapija padeda smegenims atkurti judesio vykdymo funkcijas, prarastas po sunkaus smegenų pažeidimo. Vaikai ir suaugusieji gali pagerinti savo laikyseną, raumenų tonusą, koordinaciją, balansavimą, jutiminį/motorį išsivystymą. Gerina kalbos ir kalbėjimo įgūdžius, jei hipoterapija naudojama kartu su kitomis priemonėmis. Hipoterapija siekiama ne tik ugdyti motorinius įgūdžius bei šalinti judėjimo sutrikimus, bet taip pat formuoti psichosocialinį elgesio būdą grupės gyvenime.

Kaip tai atrodo?

• Reikalingi 4 “terapeutai”: 1 terapeutas, 2 savanoriai ir arklys;
• Vaikas vienas arba su kitu kitu asmeniu pasodinamas arba paguldomas ant arklio nugaros (priekiu arba atbulai) ir jis lėtai arba ristele vedamas.
• Gali pats vaikas vesti arklį, jį šerti, šukuoti.
• Jei pacientas naudoja ramentus ar invalido vežimėlį, yra speciali pakyla, kad būtų patogiau jį pasodinti ant arklio. 

AT naudojantys specialistai. Hipoterapiją praktikoje gali naudoti:

• Kineziterapeutai – lavina sėdėjimą, stovėjimą, ėjimą;
• Darbo terapeutai – moko paprasčiausių kasdienių įgūdžių, pvz., šerti arklį, sukoncentruoti dėmesį…;
• Kalbos ir kalbėjimo patologai – gerina artikuliaciją, burnos motorinius įgūdžius…

Specialistų ruošimas: Norint gauti leidimą praktikoje naudori hipoterapiją, reikia turėti ne mažiau, nei 3 metų (6000 val.) darbo stažą savo srityje ir per juos įgytos praktikos hipoterapijos srityje ne mažiau, nei 100 val. Patirtis ir laisvas darbas su arkliais ir jojimo įgūdžiai. Tada gali laikyti egzaminą, o išlaikiusieji gauna hipoterapijos klinikinio specialisto sertifikatą (HPCS), kuris išduodamas 5 metams. Po 5 m. turi vėl laikyti egzaminą arba pristatyti raštišką įrodymą, kad per tą laiką tęsė mokymąsi, kuris truko 120 val., arba vykdė mokslinę veiklą, susijusią  su hipoterapija.

Tyrimai:

Vaikų cerebrinis paralyžius, tirta 10 vaikų (2,3 – 6,8m.).  Rezultatai – teigiamas efektas funkciniam motoriniam atlikimui. Pokyčiai: gulėjimas – vartymasis, šliaužimas – ėjimas keliais, geresni socialiniai įgūdžiai. Kt. tyr. rezultatai – po AT vaikai sunaudoja mažiau energijos eidami.

Spazminis cerebrinis paralyžius, vaikai nuo 4 iki 12 metų. Rezultatai: žymus pagerėjimas raumenų aktyvumo simetrijai po 8 min. hipoterapijos, kai arklys juda. Tačiau pokytis nepastebėtas, kai vaikas tik sėdi ant nejudančio arklio.

Platesnis naudojimas: Rengiami kursai firmų vadybininkams, vadovams. Kalėjimuose įrengiami žirgynai nuteistųjų auklėjimo programoms vykdyti.

AT pliusai

Arklys suteikia žmogaus eisenos įspūdį; Arklio žinginės judesiai panašūs į žmogaus ėjimą. Žingsniuojant arklio nugara juda trimis kryptimis. Trimačiai judesiai persiduoda raitelio kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms, kurie yra identiški sveiko einančio žmogaus judesiams.

Arklys sumažina judesių ribotumą; Asmenys, kurių judėjimas ribotas, atsisėdę ant žirgo gali pajusti ėjimo judesius bei lengviau juos treniruoti. Kuo daugiau susiformuoja judesių atlikimo schemų, tuo lengviau galima išmoki naują judesį.

Arklys sumažina funkcinius raumenų simetrinius pakitimus; Ritmingi, švelnūs, tolygūs arklio lingavimai, priverčia dirbti tiek kairės, tiek dešinės kūno pusės raumenis. Padidėjusių raumenų tonusas sumažėja, o sumažėjusių- padidėja. Taip stiprėja nusilpusios kūno pusės raumenų jėga.

Arklys moko; Hipoterapijos metu asmeniui bendraujant su specialistu, plečiasi kalbos, kūno, aplinkos žinios bei suvokimas. Hipoterapija ugdo savarankiškumą, atsakingumą, bendravimą bei tarpusavio supratimą ir pagalbą.

Arklys žadina teigiamus jausmus; Prisilietimas prie žirgo, kaklo kasymas, įvairios žirgo spalvos, jo specifinis kvapas, kanopų dundėjimas- visa tai stimuliuoja įvairias (motorinę, propriorecepcinę, vestibiulinę, sensorinę, psichinę) organizmo sistemas. Be to formuoja supratimą apie kūną ir jo orientaciją erdvėje.

AT minusai

• Brangu;
• Nepakankamai ištirta šios terapijos įtaka sveikatai;
• Išnaudojami arkliai.

Gyvūnų terapija Lietuvoje

Lietuvoje kur kas plačiau kalbama ir žinoma apie delfinų terapiją, o hipoterapija vis dar tūno šešėlyje, vienur ar kitur teikiamos paslaugos tiesiogiai nereklamuojamos, nes šios terapijos propaguotojams iškyla teisinių ir kitokių kliūčių. Nėra nei vieno gyvūnų terapijos metodo, apmokamo Ligonių kasų. Taip pat nėra savanorių centrų bei vykdomų apmokymų, kurių metu galėtų būti parengiami žmonės bei gyvūnai bendravimui su pacientais ligoninėse. Visgi, nors apie delfinų terapija kalbama plačiau, tačiau tai yra brangesnis metodas, nei arklių terapija. Arklių terapija yra plačiau ištirta, daugiau aprašyta medicinos literatūroje nei delfinų terapija.

Gyvūnu terapija yra tik papildoma priemone, o ne savarankiškas gydymo metodas.               

Literatūra:

• http://www.ptcny.com/PDF/AHCB_2007_8.pdf
• www.americanhippotherapyassociation.org
• Debuse D., Chandler C., Gibb C.,(2005). An exploration of German and British physiotherapists’ views on the effects of hippotherapy and their measurement. Physiotherapy Theory and Practice, 21(4):219-242.
• http://www.timas.lt/vdu/katinai_ir_stresas.pdf
• http://www.geocities.com/delfinologija/58.html
• http://www.researchautism.net/interventionitem.ikml?print&ra=64&infolevel=3
• http://www.muziejus.lt/en/inside.php?id=terapija
• http://www.dolphinhumantherapy.com

E.Eriksonas (1902 – 1994) savo teorijoje teigė, jog žmogaus raida nesibaigia iki pat jo mirties. Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias visai žmonijai vystymosi stadijas. Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją. Visavertė asmenybė vystosi tik pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi savo krizę, t. y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai.

 Vystymosi stadijos:

1. Kūdikystė. Krizė: pasitikėjimas – nepasitikėjimas.
2. Ankstyvoji vaikystė.Krizė: autonomija – gėda.
3. Vidurinioji vaikystė. Krizė: iniciatyvumas – kaltė.
4. Pradinis mokyklinis amžius. Krizė: meistriškumas – menkavertiškumas.
5. Paauglystė. Krizė: identiškumas – vaidmenų sumaišymas.
6. Jaunystė. Krizė: intymumas – izoliacija.
7. Branda. Krizė: produktyvumas – stagnacija.
8. Senatvė. Krizė: integralumas – neviltis.

Paskutiniame žmogaus gyvenimo etape – senatvėje – pasak E. Eriksono, žmogus turi įveikti integralumo arba nevilties krizę. Tai – žmogaus asmenybės raidos kuliminacija. Ji priklauso nuo to, kiek sėkmingai buvo įveiktos ankstesnės psichosocialinės raidos stadijos. Be to, tai  - etapas, kai reikia priimti visus gyvenimo aspektus ir integruoti juos į stabilų gyvenimo steriotipą. Šios stadijos sėkmė liudija, kad asmenybė sugeba prisitaikyti prie gyvenimo išbandymų, bei sunkumų ir priimti gyvenimo apdovanojimus bei džiaugsmus. Žmogus jaučiasi prasmingo ir kryptingo gyvenimo viršūnėje; suvokia, kad pragyveno gyvenimą taip, kaip sugebėjo — jis turėjo tikslų ir ėjo link jų. Jis jaučia, kad po savęs paliks pėdsaką. Taigi egzistencijoje nėra baimės, žmogus pasirengęs priimti gyvenimą tokį, koks jis yra su jo pabaiga – mirtimi. Šis integralumo jausmas rodo asmenybę visiškai susiformavus ir išnaudojus visas saviraiškos galimybes. Jeigu to pasiekti nepavyksta, užvaldo nevilties, beprasmiškumo, tuštumos jausmai, išgyvenamas  nusivylimas,  nesąmoninga ( o kartais sąmoninga)  mirties baimė. Tokiu atveju i gyvenimą žiūrima kaip į nerealizuotų galimybių ir klaidų grandinę, imama gailėtis, kad gyvenimo negalima pakartoti, neigiami savi trūkumai ir projektuojami į kitus asmenis. Gyvenimo ciklas, duotas kiekvienam individui, tarsi nepriimamas, o integralumą pakeičia nuolatinė abejonė, napasitikėjimas savimi ir neviltis.

Neiveikę integralumo krizes, žmonės skausmingai išgyvena senatvę ir ją lydinčius sunkumus. Pagrindinės problemos senyvame amžiuje:

• Žmogus užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nutraukia socialinius ryšius, nors būtent socialinių santykių praradimas senatvėje yra itin skausmingas.
• Asmuo nepriima gyvenimo tokio,koks jis yra ir negali susitaikyti su gyvenimo partnerio ar bendraamžių mirtimi.
• Nesugeba palaikyti darnių tarpasmeninių santykių, nes neigiamos nuostatos apie save projektuojamos į aplinkinius žmones.
• Neranda tolimesnio gyvenimo prasmės, nes nusivylimo jausmas  verčia žmogų nepasitikėti savo jėgomis ir tai neleidžia kurti adekvačių, asmenybės galimybes ir interesus atitinkančių ateities planų.
• Nepriima gyvenimo ciklo, todėl negali susitaikyti su gyvenime vykstančiais fiziniais, psichiniais ir socialiniais pokyčiais. Dėl šios priežasties asmuo net nebando prisitaikyti prie vykstančių pokyčių.

Psichodinaminės psichoterapijos:

Nors Z. Froidas buvo įsitikinęs, kad psichoterapija yra neefektyvi dirbant su vyresniais negu 50 metų žmonėmis, nes jų psichiniuose procesuose trūksta lankstumo. Jis teigė, jog yra nebeįmanoma ugdyti senyvo amžiaus žmonių. Tačiau pastaruoju metu psichologai neigia šiuos teiginius ir dažnai psichoterapinės intervencijos yra taikomos dirbant su senais žmonėmis. Svarbu yra tik tinkamai parinkti metodą, kuris padėtų asmeniui.

Psichoterapija gali būti individuali ir grupinė. Psichodinaminiu požiūriu suvokus ir išgyvenus problematiško elgesio ir savijautos priežastis, išsprendus konfliktus, galima surasti pažangesnius, t.y. brandesnius prisitaikymo ir funkcionavimo būdus. , Psichoterapija yra „gydymas žodžiu“, pokalbiai, kurių metu asmuo stengiasi kartu su terapeutu susigaudyti savo problemose, kad palengvintų ir padarytų gyvenimą turtingesnį, suprantamesnį ir spalvingesnį sau ir jį supantiems žmonėms.

Individualios psichoterapijos komponentai taikomi senyvo amžiaus žmonėms:

Psichodinamisniu požiūriu, netinkami praeities ir dabarties tarpasmeniniai santykiai sukelia asmenims bendravimo ir socialinių santykių palaikymo problemų. Psichoterapijos metu kartu su konsultavimu ir palaikymu stengiamasi ištaisyti netinkamus santykius. Tam yra naudojamas PERKĖLIMAS. Perkėlimas vyksta kai klientas reaguoja į terapeutą, kaip į asmenį iš savo gyvenimo, pvz.: tėvą, brolį, sūnų, sutuoktinį. Terapeutas naudoja perkėlimą siekadamas, kad klientas įsisamonintų neįsisąmonintus jausmus šiems asmenims.

Senyvo amžiaus žmonių tarpe dažnai pasireiškia PRIKLAUSOMYBĖS poreikis. Žmogus sendamas jaučia jog jo naudingumas mažėja, todėl išsivysto nerimas ir baimė būti atstumtam, apleistam, nemylimam. Tokiu atveju gali pasireikšti frustracija. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumu. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), per didelis aktyvumas, agresyvumas. Terapijos metu terapeutas bando sukurti palaikančius santykius, kad patenkintų paciento priklausomybės poreikį. Tačiau šis procesas yra yra aktyviai kontroliuojamas terapeuto, neleidžiant pacientui imti vadovauti arba tapti vaikišku.

Dirbant su senyvo amžiaus pacientais labai svarbios yra malonios asmeninės pastabos, šiluma ir draugiškumas. Tačiau nepaisant to KONFRONTACIJA gali būti labai svarbi terapijos dalis. Netinkamos kliento reakcijos į terapeutą, tokios kaip graudumas, problemų pervertinimas, nuolatinis pagalbos ieškojimas, vėlavimas į susitikimus, turi būti išnagrinėtos. Tinkamai/sumaniai išsprestos situacijos konfrontacijos būdu leidžia pacientui pamatyti netikamas jo reakcijas ir elgesio būdus. Tai palengvina psichoterapijos procesą, bei padeda pacientui rasti tinkamesnius elgesio modelius.

Kai susiduriama su pacientu, kuris yra linkęs perdėti nusiskundimus, o jo problemos nuolat kartojasi, efektyvus terapijos būdas yra GYVENIMO APŽVALGA. Terapeutas pasiūlo žmogui atidėti problemas į šalį ir papasakoti savo gyvenimo istoriją. Apžvalga padada pacientams pamatyti gerasias savo gyvenimo puses, prisiminti pozityvius išgyvenimus. Prisiminimai skatina atrasti ir įvertinti teigiamas gyvenimo puses. Kaip teigė E. Eriksonas svarbu yra integracija. Terapeuto pagalba  pacientui atskleidžiamas jo patirties naudingumas, prabėgusio gyvenimo grožis, o tai veikia kaip puikus vaistas prieš neviltį.

Grupinė terapija:

Kai kuriems pacientams labai efektyvi yra grupinė psichoterapija, nes jos metu asmuo jaučia kitų grupės narių palaikymą, pastebi problemų universalumą, gauna naudingos informacijos, plėtoja tarpasmeninius santykius. Dirbdamas kartu su kitais grupės nariais, kartu spręsdamas problemas asmuo patenkina priklausomybės poreikį, be to jaučiasi naudingas. Grupinė terapija atlieka socialine funkcija, ypač tiems asmenims, kurie jaučiasi izoliuoti.

Kognityvinės elgesio terapijos tikslas yra keisti  įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį, stiprinti savikontrolę ir ugdyti labiau priimtiną t.y. „teisingą“ (subalansuotą) mąstymą ir elgesį. Jos pagrindinis taikinys yra ryšys tarp:

• Kognicijų (ką mes galvojam)
• Afekto (ką jaučiame)
• Elgesio (ką darome)

Vienas iš kognityvinės elgesio terapijos uždavinių – išmokyti vaiką atrasti savo esminius įsitikinimus ir atpažinti klaidingas automatiškas mintis bei mąstymo klaidas, parodyti kaip tas klaidingas mintis galima keisti pasirenkant alternatyvius mąstymo bei elgesio būdus. Reikia mokyti vaiką įžvelgti sąsają tarp savo mąstymo ir problematinio elgesio, emocijų, fiziologijos, vaizduotės.

„įsitikinimai įgyjami, juos galima keisti“

Kognityvinėje elgesio terapijoje yra trys svarbūs komponentai:

• Mokomieji (edukaciniai) aspektai
• Kognityvinės technikos
• Elgesio terapijos technikos.

Mokomieji aspektai: Vaikui suprantamais terminais turėtų būt paaiškinta kognityvinės triados, schemų ir klaidingos logikos esmė. Reikia pasakyti vaikui, kad jis kartu su terapeutų suformuluos hipotezes ir tikrins jas per visą gydymo kursą. Pirmiausia mokoma atpažinti ir priimti savo jausmus. Atpažinti kylančias mintis ir su jomis susijusius įsitikinimus. Svarbiausia šiame etape, kad ne terapeutas pasakytų, o pats vaikas padarytų išvadą jog mintys veikia jausmus. Tada nuolatos vertinant ir tikrinant prielaidas ir įsitikinimus, ieškoma ir mokomasi alternatyvių kognicijų, įgūdžių. Jei vaikas turi kažkokį sutrikimą, svarbu jam paaiškinti apie tą sutrikimą jam suprantama kalba, nes vaikai dažnai jaučia kaltę gėdą ar pyktį, dėl to , kad turi psichikos sutrikimų. Taip pat svarbu išsiaiškinti kaip jis pats sau galėtų padėti arba kokiais būdais ir kur galėtų gauti pagalbą.

Kognityvinės technikos. siekiama:

1. Atrasti esminius įsitikinimus
2. Įvertinti esminius įsitikinimus ir juos patikrinti, atpažinti automatiškas mintis ir mąstymo klaidas
3. Rasti priežastis, kurios sukelia stiprias emocines reakcijas – atpažinti karštas situacijas, t.y. tas kuriose kyla nemalonūs jausmai, atsiranda pernelyg kritiškas savęs vertinimas ar klaidingos mintys.

Elgesio terapijos technikos: Naudojamos nevisavertėms, neadaptyvioms kognicijoms įvertinti ir keisti. Dažniausiai naudojamos technikos – įvairių tvarkaraščių sudarymas, eksperimentavimas, laipsniškas užduočių vykdymas, vaidmenų žaidimai, modeliavimas, repeticijos ir t.t. Pirmiausia siekiama perskirstyti vaiko kasdieninę veiklą ir padėti jam susidaryti kasdieninės veiklos tvarkaraštį taip, kad sumažėtų nemalonių užsiėmimų. Vaiko prašoma įvertinti, kurie užsiėmimai jo kasdieninėje  veikloje jį džiugina ir sukelia pasididžiavimo jausmą. Proceso eigoje yra eksperimentuoja – patikrinama ar tai kas įvyko, yra panašu į taiko buvo tikėtasi. Užduotys dažniausiai suskirstomos į mažus žingsnelius nuo lengviausio iki sunkiausio, kad būtų lengviau jas atlikti. Šituos žingsnelius galima nueit tiek vaizduotėje tiek realybėje. Visos namų užduotys turi būt kruopščiai aptariamos.

Tiek jaunesniems tiek vyresniems vaikams svarbus tėvų, globėjų, mokytojų paskatinimas. Vyresniems vaikams naudojamos paskatinimo formos:

• Kognityvinės (pagyrimai)
• Materialinės (trokštamo daikto įsigijimas)
• Ypatingų užsiėmimų ( nuėjimas į koncertą)

Jaunesniems vaikams vienas iš paskatinimų galėtų būt trumpalaikės sutarties sudarymas, skiriantis taškus, saulutes, žvaigždutes, pliusiukus ir t.t. už gerą elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos ypatumai, dirbant su jaunesniais vaikasi

Kognityvinė elgesio terapija gali būt taikoma asmenims, kurie geba pastebėti, identifikuoti, įvertinti ir sukurti alternatyvius mąstymo būdus.  Terapijos procese reikalingas tam tikras kognityvinis brandumas, sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, įvertinti įvykius iš įvairių perspektyvų. Teigiama, kad terapija sėkmingai vykdoma nuo 7 metų. Prieš taikant šią terapiją jaunesniems vaikams, reikia:

•  
  1. Įvertintai vaiko pažintines funkcijas
  2. Pateikti užduotį pagal amžių. Vaikams 7 – 12m. Vertėtų pateikt labai aiškias ir konkrečias užduotis.
  3. Abstrakčias kategorijas reikia paaiškinti paprasta, aiškia kalba, pvz: kalbantis apie pyktų, galima jį pavadinti išsiveržusiu ugnikalniu. Kalbantis apie automatiškas mintis gali sakyt, jog jos tarsi kasetė, kuri sukasi galvoje. Jei vaikui reikia išaiškinti apie fiziologinį atsaką galima žaist kareivėliais – vadas (smegenys) komanduoja kareiviams (kūnui, įvairiems organams), o šie vykdo įsakymus (širdis palaka greičiau). Piešimas taip pat labai padeda.

Kalbantis su vaiku, skatinant jį reikšti savo mintis apie jam nutikusius įvykius, jo elgesį, vaikas mokomas savsitabos. Įvykių gilinimasis į situaciją padeda vaikui pačiam suprasti įvykių esmę. Pvz: erzinamam vaikui atrodo, kad kiti vaikai jo nekenčia, todėl jis mušasi. Tačiau gilinantis į situaciją, jam paaiškėja, kad klasėje yra keletas berniukų, kurie erzina visus vaikus.

Svarbus tėvų vaidmuo: Jie gali dalyvauti vaiko kognityvinės elgesio terapijos kurse, tada jei atlieka terapeuto, kliento ir pagalbininko vaidmenis. Atlikdami pagalbininko vaidmenį tėvai padeda perkelti naujus įgūdžius į namų aplinką. Atlikdami terapeuto vaidmenį – turi būt gana aktyvūs ir stebėti, kaip vaikas pritaiko naujus kognityvinius įgūdžius. Tėvai skatinami kartu su vaiku aptarti ir išsiaiškinti problemas, pabandyti jas kartu spręsti. Patys tėvai išmoksta naujų elgesio įgūdžių ir suranda naujų savo problemų sprendimų būdų.

Terapijos sunkumai:

Vaikai gali būt nesuinteresuoti, nemotyvuoti šiam procesui, tada terapeutas pirmiausia turi stiprinti motyvaciją ir tiesiog eksperimentuoti taikant kognityvinę elgesio terapiją. Vaikui duodama daug teigiamo pastiprinimo, jo aktyviai klausomasi.

Kartais iškyla bendravimo problemos dėl vaikų uždarumo ir pasyvumo, tada terapeutui reikia pasitelkt kūrybiškumą. Įvairių kortelių, paveikslėlių, figurėlių, žaidimų naudojimasis sudomina vaikus. Kartais vaikai vengia kalbėtis apie save, bet gana lengvai kalba apie save kaip apie trečią asmenį žaidimų metu. Kartais padeda retoriniai klausimai, kai užduodami atviri klausimai ir pateikiama keletą atsakymo variantų. Svarbu naudoti tinkamus žodžius, nes vaikai labai neigiamai vertina tokius pasakymus, kaip pvz: „namų darbas“ geriau tai pavadintume išbandymu ar eksperimentu. Prašant pildyti dienoraštį reikia leisti pasirinkti pildymo formą, nes pavyzdžiui berniukams labiau patinka kompiuteriu pildyti.

Pradinis terapijos etapas:

1. Užmegzti ir palaikyti terapinį bendradarbiavimo ryšį su vaiku.
2. Kuo suprantamiau paaiškinti vaikui apie jo sutrikimą, kad būtų sumažintas jo nerimas ir būkštavimai
3. Padėti vaikui susipažinti ir atskirti savo jausmus, suprasti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio.
4. Supažindinti vaiką su kognityvinio modelio samprata.
5. Padėti vaikui atpažinti automatiškas mintis ir susieti jas su jausmais ir elgesiu.

Šiame etape vyresniam vaikui galima pasiūlyti rašyti terapijos dienoraštį, kuriame jie aprašinėtų terapijos eigą, sėkmes ir nesėkmes. Jaunesniems galima pasiūlyti paprastesnį, linksmesnį dienoraštį su veidukais, kad jie nuspalvintų savo nuotaiką ir t.t. 

Per pirmą susitikimą reikėtų leisti vaikui apsiprasti. Iš pradžių rekomenduojama pasikalbėti neutraliomis, bet vaikui aktualiomis temomis. Per pokalbius reikia turėti kantrybės, nepertraukinėti vaiko, kalbėti paprastai, jam suprantamais žodžiais. Reikia stengtis prisitaikyti prie vaiko vartojamų sąvokų, atsakyti į jo užduodamus klausimus.

 Siekiant vaiko saugumo, reikia nustatyti aiškias laiko ir elgesio ribas. Tai reikalinga vaiko asmenybei ir savireguliacijai formuoti, kad jis pajustu atsakomybę už savo elgesį ir sprendimus.

Elgesio terapijai reikalingas direktyvumas bet ne autokratiškumas, todėl terapijos procese reikia parodyti vaikui, kad jį suprantate, priimate tokį koks jis yra. Reikia kartu su vaiku ieškoti terapijos taikinių, leisti jam būti aktyviam terapijos procese. Nereikėtų ilgų aiškinimų ir atsakymų, o duoti teigiamą grįžtamąjį ryšį, kai tik pastebimas bet koks teigiamas poslinkis.

Jau pačioje pradžioje vaikui naudinga paaiškinti, kas yra kognityvinė elgesio terapija, koks jos tikslas, kokią naudą duos vaikui, kiek tai galėtų trukti, kada ji pasibaigs, aptart namų užduočių reikšmę.

Terapijos pradžioje vaikui sunku atskirti automatiškas mintis nuo įsitikinimų, todėl riekia nuolat skirti užduotis, padėsiančias vaikui atpažinti automatiškas mintis ir atrasti esminius įsitikinimus, bei  skatinti jas atlikti ir namie.

„NA IR KAS METODAS“

• Išsirinkti mintį, kuri tau neduoda ramybės, ir nuolat savęs klausti „ na ir kas ? jei tai ir būtų tiesa, ką tai pasakytų apie mane“.
• Kartoti šį klausimą tol, kol atrasi savo esminį įsitikinimą.

Kai jau vaikai atranda savo esminius įsitikinimus, kitas žingsnis yra juos patikrinti ar jie yra teisingi. Reikia ieškoti įrodymų, kurie paneigtų esminį įsitikinimą.

 Pavyzdys:

Petras  buvo įsitikinęs,   kad jis  blogas žmogus.  Jis galvojo,  kad aplinkiniai  visada dėl jo nesmagiai jaučiasi, kad jis visada ką nors ne taip padaro ir visada yra dėl to baudžiamas. Vieną dieną Petras rašėsi į savo dienoraštį kiekvienos pamokos įvykius. Jis turėjo ieškoti įrodymų, kurie paneigtų jo įsitikinimą, tad jis žymėjosi visus gerus atsiliepimus apie save. Dienos pabaigoje Petro dienoraštis atrodė šitaip:

• Matematika – mokytoja mane pagyrė už tai, kad paruošiau namų darbus.
• Anglų k. – nieko.
• Biologija  -   mokytojas   tris  kartus  per pamoką  mane pagyrė  už  teisingus  atsakymus   ir
• pasidžiaugė mano gera nuotaika.
• Istorija – nieko.
• Lietuvių k. – nieko.
• Draugai – po pamokų Arūnas vėl pasikvietė mane į svečius.

Dienos pabaigoje Petras pažiūrėjo į savo dienoraštį. Jis nė karto nenusižengė ir kai kurie žmonės gerai apie jį atsiliepė, o Arūnas po pamokų pasikvietė į svečius.

Pačiame įsitikinimų keitimo procese yra keletas reikšmingų momentų, pradėti reikėtų nuo klaidingų automatiškų minčių. Pirma,   vaikas  yra  mokomas  ieškoti  alternatyvų  klaidingoms  automatiškoms  mintims   Šis ieškojimas turėtų perteikti vaikui mintį, kad klaidingai galvoti išmokstama ir galima „atsimokyti” galvoti naudingiau. Antra,  reikia nuolatos su vaiku aptarti, įvertinti terapijos proceso eigą ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį, panaudojant paties vaiko vartojamus pasakymus. Atradus esminį įsitikinimą, svarbu apie jį kalbėti naudojant tokius žodžius pasakymus, kuriuos vartoja pats vaikas, nes tuomet pakeičiamos vaiko kognityvinės schemos ir pasikeitimai įvyksta daug  gilesniu  lygmeniu.  Trečia, nereikia tyrinėti visų klaidingų automatiškų minčių, o tik tas, kurios sukelia daugiausiai nemalonių jausmų ir yra dažniausiai pasikartojančios – tokios yra karštos mintys. Ketvirta, žmonės turi ir naudingų įsitikinimų, kurie yra teigiami, racionalūs, realistiški, padedantys spręsti gyvenimiškas  problemas,  ir jais  naudojasi,  iki yra sužadinanti  nenaudingi  esminiai įsitikinimai. Todėl ir naudingus įsitikinimus reikia aptarti, parodyti kyuo jie pranašesni už nenaudingus. Penkta, reikia nuolatos tikrinti ir vertinti įsitikinimus, naudojantis vertinimo skale.

Naujų kognityvinių įgūdžių ieškojimas. Reikia:

• Prasiblaškyti
• Padrąsinti save
• Sustabdyti klaidingas mintis
• Ištirti savo mintis
• „išmesti“ klaidingas mintis
• Ieškoti teigiamų dalykų

Naujų elgesio formų ieškojimas ir išbandymas

Pradėti reikėtų nuo vaiko  tvarkaraščio keitimo, įtraukiant į jo veiklą kuo daugiau jam patinkančių malonių užsiėmimų. Vyresni vaikai gali susidaryti mėgstamų užsiėmimų sąrašą, išvardydami juos nuo lengviausių iki sunkiausių. Svarbu nuolatos skatinti vaiką kuo aktyviau siekti sėkmės . Rašydamas jausmų ir veiksmų dienoraštį, vaikas stebi savo jausmus, veiksmus, vertina nuotaiką. Tai padeda jam atpažinti tam tikras elgesio formas, kurios kartojasi tam tikrais momentais  ir sukelia stiprius nemalonius jausmus. Pastebėjęs tai vaikas galės planuoti savo veiklą taip, kad išvengtų itin stiprių nemalonių jausmų.

Terapijos procese daug eksperimentuojama.  Svarbu vaikui perteikti mintį, kad tai yra eksperimentas ir jo atlikimas jau yra sėkmė, nepriklausomai nuo pasekmių.

Viduriniame terapijos etape terapeutas darosi vis pasyvesnis ir skatina vaiką siekti norimų permainų. Reikia parodyti vaikui, kad jis pats sugeba užduoti sau klausimus, surasti įrodymus, vertinti mintis ir įsitikinimus. Tam labai padeda klausimas „ką mes jau pasiekiame?“. Aptariama, ko vaikas išmoko, kaip sekasi, kur slypi nesėkmės ir sunkumai. Namų užduotys, dienoraščių, tvarkaraščių rašymas padeda vaikui įsisąmoninti mintį, kad ir jis pats sau galėtų padėti.

Taigi reiktų leisti vaikui pačiam pasirinkti alternatyvius elgesio būdus, tačiau galima jam jų pasiūlyti kuo daugiau.

Baigiamasis terapijos etapas: Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.  Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.

Įvairios metodikos naudojamos spręst problemas

1. Galima panaudoti „septynių žingsnių metodika“:

Žingsniai                                                         klausimai ar veiksmai

Problemos nustatymas                                                    Dėl ko aš susirūpinęs?

Tikslo pasirinkimas                                                         Ko aš siekiu?

Alternatyvų ieškojimas                                                    Ką galiu padaryti?

Pasekmių numatymas                                                      Kas gali nutikti?

Sprendimo priėmimas                                                     Koks mano sprendimas?

Pritaikymas                                                                     Daryk tai dabar

Įvertinimas                                                                      Ar tai padeda?

2.“ARBA“

 Probleminis elgesys: mergaitė mušasi nes ją erzina

Pasiūlymas tą problemą išanalizuoti tokiu būdu

3. Primink sau, ką darai

Būna situacijų, kai, nors ir žinai geriausią savo problemų sprendimo būdą, grįžti prie įprastų ir pamiršti savo naujus planus. Jei taip nutinka, tau reikia atrasti būdą, kuis tau primintų, kad turi naudotis naujuoju planu..

Pavyzdys:

Ignas kiekvieną dieną mokykloje gaudavo pastabų už tai, kad nuolat krapštinėdavo savo penalą. Jis norėjo atsikratyti Šio įpročio, todėl apgalvojo, kaip geriausiai būtų galima tai padaryti. Jis nusprendė, kad nustotų krapštinėti savo penalą, jeigu atsisėstų ant savo rankų, kai šios būna laisvos, pavyzdžiui, mokytojai kalbant. Taip pat Ignas susitarė su savo mokytoja, kad ji lengvai palies jo petį, jeigu jis kartais užsimirštų. Be to, Ignas nusprendė, kad laikys savo penalą kuprinėje, o ne ant stalo. Jis prilipdė prie jo lapelį, ant kurio buvo užrašas „įdėk mane į kuprinę”, kad tai padėtų jam prisiminti.

4. „Pakeisti pabaigą“:

Pasirink tylų laiką ir pasistenk kuo detaliau apgalvoti savo problemą:

• Kaip įmanoma smulkiau apibūdink savo situaciją.
• įsivaizduok, kokie žmonės ten bus.
• Pagalvok apie tai, kas vyksta ir kas yra sakoma.
• Įsivaizduok save sėkmingai priimantį/-čią savo naują sprendimą.
• Nepamiršk savęs apdovanoti ir pagirti už ta”, kad taip sėkmingai išsprendei

5. Suvaidink savo probleminę situaciją

Naudinga treniruoti naujus įgūdžius, suvaidinant savo problemines situacijas su draugais. Pasistenk situaciją atkartoti kiek įmanoma realiau, apgalvok, kas ten dalyvautų, kas būtų aptariama ir kokios būtų reakcijos. Išbandyk skirtingus sprendimus ir patikrink, kas geriausiai suveiktų. Problemos suvaidini mos gali būti gana smagus užsiėmimas, o keitimasis vaidmenimis tau padės iš draugų išgauti įdomių patarimų.

6. „Pravesk” save

Kitas   naudingas   budos   išmokti   spręsti  problemas  yra  pasiklausti,   kaip   sprendžia  savo problemas tie, kurie galvoja, kad jiems sekasi:

• Paprašyk, kad jie pasakytų, ką jie daro.
• Stebėk, kaip jie tai daro.
• „Pravesk” save pro savo problemą.

Šitas būdas gali būti labai naudingas spręsti toms problemoms, kurios dažnai nutinka. 

pavyzdys

Mikas labai nerimaudavo, kai susitikdavo su draugais, nes dažnai nežinodavo, apie ką su jais kalbėti. Jo draugas Šarūnas buvo labai populiarus ir, rodos, visada žinodavo, ką reikia sakyti, taigi Mikas paprašė jo pagalbos. Šarūnas pasakė, kad kiekvieną rytą, kai ateina į mokyklą, jis prieina prie draugų grupės, pasisveikina ir kalba apie ką nors, kas galėtų juos sudominti, pavyzdžiui, apie sporto rungtynes, kurias matt per televizorių praeitą vakarą. Vieną rytą Mikas ėjo į mokyklą kartu su Šarūnu ir, kai jie buvo netoli mokyklos, Šarūnas pasakė, ką planuoja daryti, o Mikas stebėjo jo veiksmus. Kitą dieną, kai Mikas nuėjo į mokyklą, jis mintyse apgalvojo tai, ką ketino daryti: „Aš praeisiu pro žaidimų aikštelę, prieisiu prie Tomo ir Aido, pasisveikinsiu ir paklausiu, ar jie matė, kas nutiko   mūsų   mėgstamiausio   serialo   vakarykštėje   serijoje”.   Mikas   tai  padarė   ir  buvo patenkintas,   kai pastebėjo,  jog  netrukus  buvo  besišnekąs  su  draugais.   Kitą dieną jis  vėl apmąstė, ką ketina daryti, ir po kelių kartų Mikas tai darė jau nebegalvodamas.

7. Reiktų vaikui padaryti/pasakyti tokią atmintinę:

Atmink:

• Neskubėk – išmok sau pasakyti SUSTOK, PLANUOK, PIRMYN.
• Pagalvok apie skirtingus savo problemos sprendimo būdus.
• Pagalvok apie kiekvieno sprendimo pasekmes.
• Viską pasvėręs/usi, pasirink geriausią sprendimą.
• Paprašyk, kad kas nors, kam, jo manymu, sekasi, tau pasakytų, ką jis daro. tada stebėk jos veiksmus ir „pravesk” save.
• Atrask būdų sau priminti, kaip naudoti savo planu.

Baigiamasis terapijos etapas:

Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.

Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.

Vaikų psichologiniai sutrikimai yra skirstomi į :

• Išorinius sutrikimus. Jie apibūdinami kaip labiau į išorę nukreiptas elgesys. Tai dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimai, elgesio sutrikimai.
• Vidinius sutrikimus, apibūdinamus kaip į vidų nukreipta patirtis, elgesys, pvz., depresija, nerimo sutrikimai, nuotaikos sutrikimai.

Psichodinaminė terapija

Tai giluminis asmenybės keitimo būdas, kurio tikslas yra išspręsti neurozinį koinfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir jį integruoti į sąmonę. Terapijoje naudojamas laisvųjų asociacijų metodas, sapnų ir fantazijų analizė, hipnozė. Hipnozė naudojama: norint sukelti tam tikrus mąstymo ir elgesio pasikeitimus, kaip pagalba psichoterapijoje ir relaksacijai. Pasakojant savo fantazijas terapeutui, klientas gali įgyti suvokimą, įžvalgą (insight), susijusį su ankstesne patirtimi ir konkrečiu realybės iškraipymu. Terapijoje su vaikais tą įžvalgą ir suvokimą perteikia terapeutas. Taigi asmeninio gyvenimo suvokimas ir yra daugumos psichoterapijų tikslas. Psichodinaminės orientacijos terapija akcentuoja gana specifiškų problemų ar problemų grupių sprendimą, labiau nei bendrą asmenybės keitimąsi.

Vaikų sapnai pagal S. Freud

Vaikų sapnai būna aiškūs, rišlūs, lengvai suprantami ir nedviprasmiški. Žinoma, ne visi. Sapnų iškraipymas randasi labai ankstyvoje vaikystėje; yra užfiksuota penkerių – aštuonerių metų vaikų sapnų, pasižyminčių beveik visomis vėlesnių sapnų ypatybėmis. Apsiriboję amžiumi nuo nuio pastebimos psichinės veiklos pradžios iki ketverių ar penkerių metų atrasite visą aibę sapnų , kuriuos galima pavadinti infantiliais ir kurie pasitaiko ir vėlesniais vaikystės metais. Net ir suaugusieji tam tikromis aplinkybėmis sapnuoja sapnus, prilygstančius tipiškai infantiliems.

Norint suprasti tokius vaikų sapnus nereikia analizės, nereikia jokios technikos. Nereikia klausinėti sapną pasakojančio vaiko. Tereikia prie jo sapno pridurti kiek žinių iš vaiko gyvenimo. Kaskart būna kažkoks sapną paaiškinantis ankstesnės dienos išgyvenimas. Sapnas yra psichikos reakcija miegant į šį dienos išgyvenimą. Išreikštasis sapno turinys vaikų sapnuose sutampa su slaptuoju.

Dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimas

Vaikai, turintys dėmesio trūkumo/ hyperaktyvumo sutrikimą, yra ne tik aktyvesni už bendraamžius, bet pasireiškia ir suvokimo bei mokymosi sunkumai. Hyperaktyvumas yra dažniausia priežastis, dėl ko vaikai yra nukreipiami į psichologinės sveikatos įstaigas. Vaikai, kurie yra hyperaktyvūs, gali iš to išaugti, tačiau daugumai pagerėja tik iš dalies. Tik labai nedaugeliui vaikų, kurie turi šį sutrikimą, suaugus gali išsivystyti asocialios asmenybės sutrikimas.

Tradicinė psichoterapija naudinga tik kaip antrinė pagalbos priemonė susidoroti su emocinėmis bėdomis, kylančiomis dėl aplinkinių reakcijos į vaiko elgesį ir akademinės sėkmės trūkumo. Psichoanalizė šiuo atveju neefektyvi.

Elgesio sutrikimai

Vaikai, turintys elgesio sutrikimų dažnai praleidinėja pamokas, meluoja, vagiliauja, bėga iš namų ir skriaudžia gyvūnus bei kitus žmones. Vaikai, kurių elgesys yra asocialus arba hyperaktyvus, suaugę yra labiau linkę įsitraukti į kriminalinę veiklą, tapti alkoholikais ar turėti asmenybės sutrikimus nei vaikai, kurie turi emocinių sutrikimų.

Nerimo sutrikimai

Baimės ir fobijos. Dauguma vaikams būdingų baimių pranyksta be gydymo, tiesiog jiems užaugus. Kita vertus, kai kurios vaikų baimės yra intensyvios, trukdančios ir tampa specialistų susirūpinimo objektu, net jei vėliau ta baimė gali išnykti.

Psichodinaminį požiūrį į fobijas geriausiai atspindi Freudo mažojo Hanso atvejis:

5-erių metų Hansas atsisakė eiti į lauką, nes jis bijojo arklių. Jis bijojo, kad arklys jam įkąs. Dėl suvaržyto gyvenimo, berniuko tėvas kreipėsi į Froidą. Hanso tėtis dažnai žaisdavo su juo „arkliuką“ ir, Froido manymu, arklio apynasris priminė Hansui jo tėčio tamsius ūsus. Froidas manė, kad Hansas užslėpė agresyvias fantazijas ir mintis prieš savo tėvą, nes jis buvo vienintelis berniuko konkurentas dėl motinos meilės. Tuo pat metu Hansas mylėjo savo tėtį. Už tokį priešiškumą Hansas tikėjosi atpildo iš savo tėčio. Kad išvengtų įsivaizduojamos bausmės, Hansas „pamiršo“ agresyvius jausmus ir perkėlė atpildo baimę arkliams. Taip susiformavo baimė arklių įkandimams. Tai klasikinis meilės ir neapykantos tam pačiam asmeniui konfliktas.

Pagal psichodinaminį požiūrį, terapeutas turi padėti fobiją turinčiam vaikui atpažinti jausmus, kurie galėjo sukelti fobiją.

Išsiskyrimo nerimo sutrikimas. Vaikai su šiuo sutrikimu perdėtai nerimauja ar netgi puola į paniką, kai jie negali būti su pagrindiniais prisirišimo objektais, dažniausiai tėvais. Atsisakymo eiti į mokyklą atveju, bijoma ne mokyklos, o išsiskyrimo.

Psichosinaminio požiūrio atstovai teikia didelę reikšmę išsiskyrimo su tėvais nerimui arba baimei, kas gali nutikti, kol vaiko nebus. J. Bowlby teigė, kad atsisakymą eiti į mokyklą lemia 4 pagrindiniai bendravimo modeliai šeimoje:

1. Tėvas ar mama yra nerimastinga asmenybė, laikanti vaiką namie dėl kompanijos.
2. Vaikas bijo, kad jam išėjus į mokyklą tėvams gali atsitikti kažkas baisaus.
3. Vaikas tiki, kad patirs kažką baisaus, kai išeis iš namų.
4. Tėvas ar mama bijo, kad vaikui gali atsitikti kažkas baisaus, kai jis išeis iš namų.

Šios galimybės apibrėžia neįprastus ir neurotiškus šeimos bendravimo modelius, dažniausiai randamus atsisakančių eiti į mokyklą vaikų šeimose.

Kai kurios psichoterapijos procedūros pabrėžia kuo greitesnį vaiko grįžimą į mokyklą, net jeigu reikia panaudoti rimtą spaudimą. Tačiau psichodinaminės krypties terapeutai teigia, kad staigus grįžimas į mokyklą gali sumažinti tikimybę, kad užslėptas konfliktas, sukėlęs situaciją, bus išspręstas.

Nepriklausomai nuo terapijos krypties, rezultatai dažniausiai būna teigiami. 2/3 vaikų po terapijos grįžta į mokyklą.

Vaikų depresija

Nustatyti depresiją ankstyvame amžiuje yra sunkiausia, nes maži vaikai turi sunkumų apibūdinant savo emocinę būseną. Bowlby motinos ir kūdikio prisirišimo tyrimai įteigia mintį, kad nesaugūs motinos – vaiko santykiai ankstyvame amžiuje, vaiko suvokimas, kad jis ar ji yra nemylimas ir tėvų netektis vaikystėje gali sukelti depresiją vaikystėje. Psichodinaminė terapija yra tradiciškai naudojama vaikų depresijai gydyti.

Autizmas

Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia negebėjimu bendrauti su kitais žmonėmis, kalbos sutrikimais, rutinos išsaugojimu. Geriausiai autizmo kilmę psichodinaminiu požiūriu aiškina Bruno Bettelheim. Jis teigė, kad autizmas yra panašus į apatiją ir beviltiškumą ir kad kažkas labai kenksmingo įgyta ankstyvojoje vaikystėje. Bettleheim nuomone, kūdikiai turi atstumiančius tėvus ir įsisąmonina neigiamus jausmus. Kūdikis atranda, kad jo veiksmai mažai įtakoja tėvų abejingumą, todėl ima tikėti, kad jis neturi įtakos pasauliui ir sukuria tuštumos tvirtovę, kad apsaugotų save nuo skausmo ir nusivylimo. Tačiau šiai teorijai patvirtinti nėra jokių empirinių duomenų.

Pagrindinė terapijos sąlyga – vaikui turi būti sukurta šilta, mylinti aplinka, kad padrąsintų vaiką ateiti į šį pasaulį. Kantrybė ir besąlygiškai teigiamas dėmesys yra būtinas, kad vaikas su autizmo sutrikimu pradėtų pasitikėti kitais ir pamėginti kurti santykius.

Vaikų psichoterapija

Vaikams ir suaugusiems taikomos terapijos skiriasi. Tam yra kelios priežastys:

1. Vaikai retai inicijuoja savo pačių gydymą ir dažniausiai nesupranta psichinės pagalbos institucijų tikslo. Kai kurie vaikai netgi aktyviai atsisako būti gydomi.
2. Vaikų problemos yra labiau susijusios su situacija šeimoje, nei suaugusiųjų problemos.
3. Vaikų terapijos tikslai ir metodai dažniausiai yra sudėtingesni nei suaugusiųjų terapijoje. Vaiko tėvai turi ne tik inicijuoti, tęsti ir finansuoti gydymą, bet dažniausiai jie turi ir keisti savo elgesį konkrečiose situacijose.
4. Vaiko nukrypimas nuo vystymosi normų gali įtakoti tėvų norą kreiptis pagalbos. Kai taip nutinka, terapija dėmesį skiria konkrečių raidos etapų pasiekimo pagalbai.

Specialiai vaikams adaptuotos terapijos yra : žaidimų terapija, pasakojimo technikos ir tėvų kontroliuojamos elgesio keitimo programos. Kol neišpopuliarėjo biheivioristinės terapijos, dauguma terapijų vaikams buvo psichodinaminės kilmės.

Dauguma terapeutų pradėjo naudoti žaidimų terapiją. Ji vyksta taip: terapeutas susitinka su vaiku žaidimų kambary ir naudoja vaiko veiklumą žaidimuose ar žaidimo sąveiką tarp terapeuto ir vaiko kaip terapinę priemonę. Žaidimų terapija turi būti arba psichodinaminės krypties, arba neturinti krypties. Psichodinaminių pažiūrų terapeutai naudoja žaidimą kaip laisvų asociacijų metodo, kurį naudoja su suaugusias, pakaitalą. Psichodinaminės orientacijos terapeutai remdamiesi žaidimų pagrindu interpretuoja vaiko elgesį. Kartais savęs suvokimas gali būti pasiektas per tiesioginius apsikeitimus, mainus tarp vaiko ir terapeuto.  

Naudota literatūra:

1. S.Freud, Psichoanalizės įvadas. Paskaitos.
2. Papalia, Olds, A Child‘s World, Infancy Through Adolescence, Fifth Edition.
3. Sarason, Abnormal Psychology.

Parengė: Alicija Volyniec

Egzistencinis požiūris susitelkia ties pasirinkimų laisve savam gyvenime formavimu. Moko, kad kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimus. Žmogus būdamas laisvas rinktis pats sprendžia kuo jis taps, ką jis veiks, kaip realizuos save. Kiekvieno asmens unikalumas suformuoja savą, unikalią asmenybė. Formavimo etapas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje.

Egzistencinė terapija susitelkia ties dabartimi ir ties ateitimi. Psichologas padeda klientui suvokti, kad jis yra laisvas rinktis, moko pamatyti esančias galimybes. Terapijos tikslas- mesti iššūkį klientui, kad jis pats savarankiškai pripažintų esąs atsakingas už pasirinkimus savam gyvenime.

Nežiūrint to, kad žmogus yra laisvas, jis vis dėlto kenčia nuo nerimo, baimių ir įvairių sutrikimų. Jis nėra apsaugotas nuo to ar pasirinks teisingą sprendimą ar ne; ar pasirinks gyventi autentišką ar neautentišką gyvenimą. Galimybės pasirinkti yra vienodos, tačiau pasirinkus neteisingai ir atsisakius savo autentiškumo, atsakomybės už savo ateitį žmogus patenka į ligos būseną.

Autentiškumo atsisakymas vyksta per pasipriešinimus:

1. Desansetizaciją -trūksta kontakto su pojūčiais, emocijomis, jausmais. Tam tikros kūno zonos, vietos, dalys gali būti nejautrios ar ignoruojamos. Gali pasireikšti intelektualizavimas nekreipiant dėmesio, nesuvokiant ar ignoruojant pojūčius ir emocijas arba nuobodulys, slopinimas, “viskas vienodai”, “lėkšto, sauso gyvenimo” jausmas.
2. Introjekciją- tai tam tikrų dalykų visumos paėmimas iš aplinkos ir jos “prarijimas”, neperdirbant ir neasimiliuojant jos pagal savo poreikius ir patyrimą.Žmogaus rėmimasis vertybėmis, požiūriais, normomis, net jeigu jos neatitinka jo dabartinio patyrimo. Poreikis išlaikyti “fiksuotą” pasaulio vaizdą, stengiantis jį sutalpinti į introjekcijos rėmus, neretai neigiant į rėmus netelpančios realybės. Dažnai pasireiškia “mechaniškas” elgesys bei gyvybingumo trūkumas.
3. Projekciją- naudojama “Tu”, “Tai” kalba. Projektuojantis žmogus yra linkęs fiksuotai, ribotai vertinti aplinką ar save, naudoja daug teorijų, paaiškinimų užuot pasirėmęs čia ir dabar realybės suvokimu ir patirtimi. Gali taip pat pasireikšti rigidiškas vertinimas, moralizavimas, kitų kaltinimas, žodžių: “turi, privalai, taip reikia, privalo, turi būti,” naudojimas, kalbėjimas su įsitikinimu ką kitas žmogus jaučia, galvoja, daro ir tt.
4. Retrofleksiją- tai procesas, kurio metu žmogus sulaiko savyje tai kas kilo ir susiformavo jo viduje. Būdinga fiskuota autonomija, rėmimasis vien tik savimi. Kontaktų su aplinka mažėjimas, užsisklendimas savyje, kt. Santykiai su žmonėmis dažnai pasižymi šaltumu, įtampa, atsargumu.
5. Refleksiją- būdingas pojūčių, jausmų, minčių nenuoseklumas, “šuoliai”, “nukrypimai nuo temos” ir tt. Dėmesio nukreipimas (pvz. temos pakeitimas) nuo esminių dalykų. Emocijų, jausmų “nudrenavimas, nufiltravimas”, betarpišką kontaktą pakeičiant intelektualizacija, abstrakcijomis ar nukreipiančiu humoru
6. Egotizmą- pasireiškia perdėtu individualizmu, savitarpio priklausomybės ignoravimu. Kontakto metu perdėta savistaba ir savikontrolė bei baimė prarasti situacijos kontrolę, perdėtas dėmesio kreipimas į savo patyrimą, išvaizdą ar elgseną. Baimė, nerimas, emocinis ir psichomotorinis “sustingimas” naujoje situacijoje arba mažėjant emocinei ar fizinei tarpasmeninei distancijai. Spontaniškumo trūkumas, jautrumas savo asmenybės atžvilgiu bei emocinis nejautrumas kito asmens atžvilgiu.

Egzistencinės terapijos rūšys

I. Geštalt terapija

Vokiečių kalbos žodis „geštalt“ reiškia figūrą, užbaigtą formą, verčiant laisvai – suvoktą visumą, kuri yra daugiau negu ją sudarančių dalių sumą. Taip atspindimas geštalto požiūris į žmogų, kaip į visuminį organizmą, susidedantį iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių dalių. Vienos iš jų pasikeitimas neišvengiamai įtakoją pasikeitimus ir kitose. Geštalto požiūriu mūsų fiziniai, emociniai, intelektualiniai aspektai nuolat veikia vienas kitą siekdami pusiausvyros tarpusavyje ir su aplinka.

Geštalt terapijos tikslas- indentifikacija su savo organizmu ir jo poreikiais. Sveiko žmogaus “AŠ” yra vieningas, talpinantis savyje fizinių, emocinių, kognityvinių procesų visumą. Kada ši visuma suskyla įvairios mūsų funkcijos tampa nebeharmoningos santykyje viena su kita bei aplinka ir sveikas žmogaus funkcionavimas sutrinka. Terapija tam tikra prasme yra harmoningas visų “Aš” funkcijų subalansavimas ir apjungimas, siekiant užtikrinti žmogaus vidinį vientisumą bei dinamišką pusiausvyrą su aplinka.

Technikos:

1. Tuščia kėdė- žmogus įsivaizduoja, kad tuščioje kėdėje sėdi artimas žmogus ir kalbasi su juo, išreiškia savo lūkesčius susijusius su juo ir atsiradusius jausmus dėl lūkesčių neišsipildimo.
2. Dviejų kėdžių dialogas- vaidinama suskilusi savo asmenybė. Klientas persėsdamas iš kėdės į kėdę tapatinasi su jo vidinio konflikto atskirais aspektais
3. Projekcijos vaidyba- vaidinamos rolės, kuriose klientas projektuoja savo jausmus.
4. “Esu atsakingas už tai”- klientas kartodamas šią frazę kiekvieno pasisakymo gale sąmoninamas, kad yra atsakingas už savo pasirinkimus.
5. Sakinių analizė- terapeutas prašo, kad klientas pakartotų jam esminius sakinius ir susimąstytų kokias emocijas jie kelia.

ĮDOMU:

Geštalto terapija turi daug šaltinių ir apjungia savyje tiek vakarų, tiek rytų kultūrų išmintį. Svarbiausi geštalto terapijos šaltiniai yra geštalto psichologija, fenomenologija, lauko teorija, sistemų teorija, holizmas, egzistencializmas, psichoanalizė, Reicho mokymas, Jungo mokymas, Moreno psichodrama, Dzen Budizmas. Tačiau geštalto terapija nėra šių mokymų suma, sintezė ar tąsa, o kokybiškai nauja psichoterapijos forma.

II. Tikrovės terapija (reality theraphy)- šioje terapijoje nėra sąvokos “liga”; susitelkiama ties esamu elgesiu, o ne jausmais apie elgesį; naudojama vertybių paaiškinimus kaip mokymo priemonė. Terapeutas nepriima kliento nesėkmių terapijos metu, tai turėtų padėti suprasti pačiam žmogui, kad pokyčiai terapijos metu yra svarbūs ir vertingi.

Psichodrama –kūrėjas J. Moreno

Vaidyba sukelia spontaniškumą, mažėja nerimas, intensyvėja katarsis, ugdomas bendruomeniškumo jausmas.. Rolinio žaidimo esmė yra “atgaivinimas” klientui aktualios, “neužbaigtos” situacijos. Ši situacija gali būti iš tolimos ar artimos praeities arba įsivaizduojamos ateities. Šių eksperimentų tikslas yra padėti išspręsti, užbaigti “neužbaigtą” reikalą/geštaltą. Esminis, visus rolinio žaidimų eksperimentus vienijantis bruožas yra tas, jog jie vyksta dabartiniu laiku, tarsi “atgaivinta” situacija, vyktų “čia ir dabar”, esamuoju momentu. Kalbant apie techninę šių eksperimentų pusę, klientas gali paeiliui vienas pats vaidinti įvairius “atgaivinamos” situacijos personažus ir aspektus arba terapeutas gali vaidinti tam tikrus situacijos personažus. Jeigu darbas vyksta grupėje, tam tikrus personažus gali vaidinti ir kiti grupės nariai. Roliniuose žaidimuose taip pat yra dažnai naudojama “tuščios kėdės (-ių)” technika.

Kūno terapija (body therapies).

Mokoma suvokti savo kūno signalus. Eksperimentavimas su kūno padėtimi ir judesiais, kvėpavimu, garsais, kitokia išraiška galinčia padėti atgaivinti, išreikšti, „išmesti“, išbaigti tam tikrus desensitizuotus, introjektuotus ar retroflektuotus patyrimus. Šios terapijos metu susikaupiama ties „čia ir dabar“, bandoma sujungti

Šiuo metu vienu efektyviausiu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų gydymo metodų yra laikoma dialektinė elgesio terapija. Šios terapijos metu bandoma padėti įveikti įvairius situacinius stresus, mokoma atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas. Mokoma problemų sprendimo įgūdžių, kartais – nereagavimo įgūdžių, taip pat pasitikėjimo savo paties jausmais ir žiniomis.

Priklausomos asmenybės atveju naudojama egzistencinė ir kognityvinės terapijos kartu. Egzistenciniu požiūriu asmens priklausomybės priežastis yra egzistencinė baimė. Žmogus bijo artėjančios mirties, bijo likti vienas, prarasti savo artimuosius. Terapijos metu tokiam žmogui taikoma keletas metodų:

1. Užduočių sudarinėjimas
2. Vaidmenų žaidimas
3. Naujų įgūdžių formavimo užduotys

Literatūra:

1. Edwards D. (1982). Existential psychoterapy. New York: Gardner Press
2. Rakowska paskaitos „Podejście humanistyczne w psychoterapii” medžiaga. Varšuva 2008 balandis.
3. Kokoszka A. paskaitos medžiaga „Personality disorders“. Varšuva 2008 gegužė
4. R. Sterlingis. Geštalto psichoterapija. http://www.gestalt.lt/index.php?ID=./item/projektai.htm
5. Bornstein F. R. (2004) Integrating Cognitive and Existential Treatment Strategies in Psychotherapy With Dependent Patients, Journal of Contemporary Psychotherapy, Vol. 34, No. 4

“Aš” koncepcijos vystymasis
Humanistinis požiūris

Kūdikis savęs nesuvokia kaip atskiros būtybės, neskiria, kas jo, kas ne jo. Vaikui augant pradeda ryškėti atskiras “Aš” suvokimo laukas. Kūdikystėje “Aš” formąvimąsi reguliuoja organizminis vertinimo procesas, t.y. alkis, skausmas trukdo, maistas, meilė padeda. Vėliau didelę įtaką turi bendravimas su svarbiais žmonėmis. Vaikui pasidaro svarbus pozityvus dėmesys. Šis poreikis tampa svarbesniu už organizminį vertinimo procesą. Taip pat yra svarbus pozityvaus dėmesio sau poreikis – kiek sau patinku, kiek ne.

• Besąlyginis pozityvus dėmesys – vaikas priimamas ir gerbiamas už tai, koks jis yra, be jokių išlygų. Pvz.: mama myli vaiką, nežiūrint jo išdykavimų, ir niekada negąsdina, kad jis praras meilę.
• Sąlyginis pozityvus dėmesys – tėvai leidžia vaikams suprasti, kad jei jie elgsis gerai, tai pelnys pozityvų dėmesį ir tėvai mylės. Pvz.: Aš tave mylėsiu, gerbsiu tik tuo atveju, jei tu būsi toks, kokiu aš tave noriu matyti.

Iškreipto “Aš” formavimasis
 Humanistinis požiūris

Sąlyginis pozityvus dėmesys kenkia vaiko vystymuisi, kadangi vaikas stengiasi atitikti kažkieno lūkesčius, o ne pats nuspręsti, koks jis turėtų būti. Taip formuojasi iškreipta “Aš” koncepcija, paremta sąlyginiu dėmesiu – save ribojanti, iškraipanti realybę, negalinti visavertiškai bendrauti su aplinka asmenybė. Vyksta konfliktas tarp sąmoningo “Aš” vaizdo ir pasąmoningų išgyvenimų, t.y. išstumtų organizminių išgyvenimų, kurie neatitinka iškreiptos “Aš” koncepcijos. Neatitinkantys iškreiptos “Aš” koncepcijos išgyvenimai suvokiami kaip grėsmingi ir pasireikš nerimu. Tai signalas, kad konfliktas gali pasiekti sąmonę ir “Aš” koncepcija bus sugriauta.

Terapija
 Humanistinis požiūris

 Humanistams labai svarbi vaiko vidinė motyvacija. Ją įtakoja turima apsisprendimo laisvė, savęs suvokimas, terapeuto ir vaiko ryšys, bei užduoties ir elegsio reikšmingumo suvokimas. Į šiuos keturis aspektus atsižvelgiant yra kuriamas terapinis procesas.

1. Apsisprendimo laisvė. Leisti vaikui pačiam daryti sprendimus, kiek tai yra įmanoma. Pvz.: kur atsisėsti, apie ką pirmiausia kalbėti, pasirinkti žaislus ir pan.
2. Savęs suvokimą gali padėti gerinti pagyrimai. Šie pagyrimai turėtų būti pagrįsti, konkretūs ir apsvarstyti. Svarbu, kad vaikas nepradėtų galvoti, kad jis bus vertinamas tik tada, kai padarys kažką gerai. Galima pagirti jo gebėjimus, pastangas, kažkokius padarytus darbus.
3. Santykiai. Svarbu užmegzti nuoširdų ir empatišką ryšį su vaiku. Vaikas priimamas būtent toks, koks jis yra. Reikia gerbti vaiko turimas ribas, apsisprendimus, nevaržyti vaiko jausmų išreiškimo. Padėti tokius santykius užmegzti šeimoje, mokykloje. Terapeutas turėtų pastebėti vaiko jausmus ir juos atspindėti, kad vaikas suprastų savo elgesį bei emocijas.
4. Užduoties ar elgesio reikšmingumo suvokimas. Psichologas turėtų papasakoti ir vaikui, ir jo tėvams apie konsultacijų procesą. Taip pat svarbu palaikyti vaiką ir neteisti. Leisti suprasti, jog jo jausmai, elgesys, mintys yra svarbūs.

Terapija. Situacija.
 Humanistinis požiūris

Situacija: “Vaikas mano, kad jį paliko mama, nes jis buvo blogas.”

Problema – vaiko turima neteisinga žinutė, kurią galima pakeisti.

Orientuojantis į konkrečią situaciją galima pakeisti esamą žinutę: vaikas po kelių savaičių gali pasakyti, kad mama išėjo ne dėl jo kaltės, tačiau fakto paaiškinimas, kad “Mama turėjo sunkumų ir ji privalėjo išeiti” čia nėra esminis dalykas. Vaiko jausmai nepasikeičia. Didžioji vaiko gyvenimo dalis lieka tokia pati. Taigi, kažkokia informacija ar faktas nebūtinai pakeičia elgesį. Reikia gilintis į tai, kaip vaikas suvokia ir vertina save, kokius jausmus sau jaučia. Vaiko savęs pažinimas kuriamas santykyje, kuriamas vaikas pamato save kitokį. Terapeutui vertinant vaiką, jis pats pradeda galvoti, kad yra vertas būti vertinamu ir jo požiūris į save keičiasi, gerėja.

Žinutė savaime keičiasi: “Man viskas gerai, mano mamai nebuvo gerai, bet man viskas gerai”.

Terapija
Humanistinis požiūris

Naudoja į vaiką orientuotą žaidimų terapiją. Vienas iš esminių dalykų, kad tikima, jog vaikas pats pasakys, kur jam negerai, t.y. vaikas “nuves” ten, kur jam yra reikalinga:

Pvz. tėvai skundžiasi, kad vaikas muša draugus. Koncentruojantis į probleminę situaciją, tuomet būtų dirbama su vaiko elgesiu, kad jis taptų priimtinesnis bei su tėvais, kad jie mokėtų vaiką tinkamai sudrausminti. Tačiau jei problema ne ta? Terapijos metu vaikas pasiūlė žaisti gydytojus ir žaidimo metu išaiškėjo vaiko seksualinis išnaudojimas.”

Taigi, svarbu gilintis ne tik į aiškiai matomą probleminę situaciją, bet leisti vaikui parodyti jam svarbius dalykus.

Vystymasis
Egzistencinis požiūris

• Neigia, kad vaikystės patyrimas turi įtakos suaugusiojo elgesiui.
• Visa gyvenimo istorija egzistuoja šiuo momentu.
• Buvimas pasaulyje, tai buvimas iš karto praeityje, dabartyje ir ateityje ir tai įtakoja gyvenimą.
• Žmogus yra atviras būčiai. Dėl griežto auklėjimo tas atvirumas gali būti blokuotas.
• Vaikas draudimus priima kaip įprastines normas.
• Egzistencijos terapijos uždavinys – įveikti neteisingas normas, siekiant atsiverti sau pačiam, tokiam, koks esi, pripažinti savo autentiškus jausmus.

Terapija: geštalt terapija

Egzistencinė psichologijos kryptis įtakojo geštalt terapiją, kuri plačiai aprašo darbą su vaikais. Pagrindinis terapijos tikslas – padėti vaikui suvokti save ir savo buvimą pasaulyje. Jis yra skatinamas atskleisti, pažinti ir išreikšti savo jausmus socialiai priimtinais būdais. Atsižvelgiant į vaiko individualumą ir jo problemos specifiką parenkamas tinkamiausias metodas. Naudojamos metodikos taikomos ne tik terapijos procese, bet taip pat leidžia užmegzti saugų ryšį tarp terapeuto ir vaiko.

Geštalt terapija. Naudojamos metodikos

1. Piešinys ir vaizduotė (rožės krūmas, keverzonės, pykčio piešiniai, tapyba kojomis);
2. Gaminiai (molis, plastikas, tešla, vanduo, koliažas, medis ir instrumentai);
3. Istorijos, poezija, marionetės (knygas, rašymas, poezija, marionetės);
4. Jutiminis patyrimas (lietimas, regėjimas, garsas, skonis, kvapas, meditacija, intuicija);
5. Vaidyba (Personažai, improvizacijos su tekstu, sapnai, tuščia kėdė);
6. Žaidimų psichoterapija (smėlio dėžė, žaidimai).

Autizmas. Terapijos esmė

Būti su vaiku, įsijausti į jo poreikius, o nereikalauti iš jo griežtos dienotvarkės laikymosi. Tokiu būdu yra išmokstama daug daugiau ir pastebima, kad vaikas geba ir žino daugiau, negu buvo manoma.

Metodai

Tapyba pirštais. Priešais veidrodį terapeutas išdažo kiekvieną vaiko veido dalį, įvardindamas dažymo metu. Po to vaikas tai geba daryti pats.

Žaidimai su vandeniu, smėliu, lipdymas iš molio. Vedimas į paplūdymį. Vaikas gali užuosti, matyti, sėdėti ir vartytis vandenyje ir smėlyje, pajusti saulė ir orą,

Masažai, žaidžiamos imtynės.

Terapijos rezultatai

• Vaikas kuo daugiau susiduria su savo pojūčiais ir kūnu, tuo geriau pažįsta save ir tampa ramesnis.
• Savęs pažinimas padeda ugdyti bendravimo įgūdžius.
• Psichoterapeutas, stebėdamas vaiko kūno kalbą ir veido išraiškas, gali spėti, kaip vaikas jaučiasi ir verbaliai tai atspindėti. Tai leidžia vaikui atrasti sąsajas tarp verbalinio bendravimo ir to, ką jis daro.

Agresija. Terapijos esmė

Agresyviam vaikui viduje trūksta sugebėjimo sugyventi su aplinka, kuri jį pykdo ir baugina. Jis nežino, kaip elgtis su tais jausmais, kuriuos jo viduje sukelia nedraugiška aplinka. Taigi, kai jis kažkokiu būdu išsišoka, tai daro todėl, kad nežino, ką dar galėtų padaryti. Asocialus elgesys dažniausiai rodo beviltiškas vaiko pastangas atkurti socialinius santykius. Dirbama su tuo, kas iškyla jo kūriniuose, žaidimuose. Tai pirmiausia būna pyktis ir įniršis, o po juo gali slypėti skausmas. Taigi dirbama su pykčiu.

Pyktis. Metodai

Pykčio išliejimas ant daiktų. Pokalbis su pagalve ir jos daužymas, laikraščių plėšymas, popieriaus glamžymas, skardinės spardymas.

Pykčio piešimas. Nupiešti piktus jausmus.

Darbas su moliu. Prašoma nulipdyti realią ar simbolinę figūrą, kurią paskui galima sutrinti kumščiu arba guminiu plaktuku.

Vaidinimai.

 Rezultatai

• Vaiko kūnas atsipalaiduoja.
• Elgesys tampa atviresnis ir draugiškesnis.
• Atpažįsta objektus, sukeliančius pyktį.
• Vaikas išmoksta socialiai priimtinų pykčio išliejimo metodų.

Hiperaktyvumas. Terapijos esmė

Hiperaktyvus vaikas yra impulsyvus, neretai prastros koordinacijos, jų menka raumenų kontrolė, jie nerangūs, dažnai išmeta ir sulaužo daiktus, jam sunku sukaupti dėmesį, lengva išblaškyti. Dėl šių priežasčių suaugusieji yra nekantrūs šiems vaikams, nepsitiki jais, šaukia, kartais ima neapkęsti. Todėl vaikai turi menkus bendravimo įgūdžius, jų savivertė dažniausiai labai žema.

Metodai

Raminantį poveikį turinčios medžiagos. Molis, smėlis, vanduo, dažymas rankomis. Terapeutas seka vaiko dėmesio perkėlimu ir atkreipia dėmesį į tai, ką jis daro, kad pilnai tai patirtų.

Raumenų judesiai, lietimas. Masažas.

Rezultatai

• Dėmesio koncentracija.
• Jausmų išsakymas, išreiškimas.
• Geresnis savo kūno ir jausmų suvokimas.
• Vaiko nuraminimas.

Uždarumas. Terapijos esmė

Uždari vaikai viską sulaiko viduje. Svarbu, kad terapeutas prieitų švelniai. Stipriai slopindamas save vaikas neatskleidžia daugelio savo asmenybės pusių. Jis neleidžia sau laisvai eksperimentuoti, tyrinėti, vystytis ir augti.

Metodai

Ekspresyvios technikos. Piešimas, scenos smėlyje, fantazijos, molis.

Rezultatai

• Vaikas pradeda bendrauti.
• Pradeda kalbėti garsiau (ne pašnibždomis) ir aiškiau.
• Išmoksta priimti save.
• Atskleidžia skaudžias problemines situacijas.

Fiziniai simptomai. Terapijos esmė

Kažkada vaikas negalėjo išreikšti to, ko jam reikia vienu būdu, taigi, pradėjo tai daryti kitaip. Terapijos metu svarbu padėti vaikui suvokti savo kūną, jo procesus, prisiimti atsakomybę už jį, taip mokantis kontroliuoti savo kūną.

Metodai

Šlapinimosi registravimas.

Kūno pratimai.  Meditacija, judesių žaidimai, kvėpavimo pratimai.

Jausmų raiškos mokymas. Fantazijos, piešimas, vaidyba.

Rezultatai

• Išmoksta reikšti savo jausmus kitais būdais.
• Dingsta fiziniai simptomai.
• Suvokia savo kūna ir išmoksta reguliuoti jo procesus.

 Violet Oaklander       Baggerly, J. (2005). Motivation, Philosophy, and Thetapeutic approaches of a child-centered play therapy: an interview with Garry L. Ladreth. Journal of Humanistic cuonseling, education and development. Vol. 44

“Kas kiekvieno susitikimo metu vyksta Jūsų, psichoterapeuto, viduje ir kas vyksta su vaiku, galima pavadinti švelniu susiliejimu.”

Literatūra:

•  
• Oaklander, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Geštalto psichoterapija vaikams ir paaugliams. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
• Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
• Watts, R., Cashwell, C., Schweiger, W. (2004). Fostering intrinsic motivation in children: a Humanistic counseling process. Journal of Humanistic counseling, education and development.Vol.43

KET bruožai: vaikas kas savaitę atlieka pavestas užduotis. Tai padeda keisti elgesį tarp konsultacijų. Tai taip pat sutrumpina trukmę, konsultacijų skaičių. Yra nukreipta į esamą elgesį, mąstymą.

Specifinio vaiko žodyno, vaizdinių naudojimas ar paprastos kasdienės kalbos vartojimas yra ypač svarbus dirbant su schemomis, neteisingais įsitikinimais ir nuostatomis.

 Vaikų ir paauglių depresija

Dažnai manoma, kad depresija – tik suaugusiems žmonėms būdinga liga. Tačiau nuo šio sutrikimo kenčia ne tik suaugę, bet ir vaikai bei paaugliai.

Depresija paliečia daugiau nei vieną iš dešimties vaikų nuo 6 iki 12 metų amžiaus. Amerikos vaikų ir paauglių psichiatrijos akademijos JAV duomenimis, beveik 5 procentai visų vaikų ir paauglių kenčia nuo depresijos.

Stresą bei netektį išgyvenantys, dėmesio, mokymosi ir elgesio sutrikimų turintys vaikai susiduria su didesne depresijos grėsme.

Depresija yra liga, kurios metu prislėgta asmens nuotaika bei su ja susiję jausmai apima ir neigiamai paveikia visas individo normalaus funkcionavimo sritis.

Vaikai, sergantys depresija gali patirti klasikinius simptomus: liūdesį ir bejėgiškumą, miego ir valgymo pokyčius, nuovargį ir interesų praradimą anksčiau mėgtose veiklose. Arba tai gali būti sunkiau atpažįstami elgesio pokyčiai, tokie kaip netikėtas iškritimas iš mokyklos, dirglumas, atsisakymas bendradarbiauti, agresyvumas ir alkoholio ar narkotikų vartojimas.

 Kognityvinė – elgesio terapija vaikų depresijos gydymui

 Tikslas – keisti depresijai būdingas negatyvias nuostatas, pasireiškiančias sergančiųjų polinkiu viską “matyti tamsiomis spalvomis”. Tai mokymasis į save pažvelgti kaip į laimėtoją, o ne į nevykėlį. Tai trumpalaikis gydymo kursas, kuris gali būti skiriamas tiek stacionare, tiek ambulatoriškai.

Tyrimais patvirtintas efektyvumas, silpnai ar vidutinio sunkumo depresijai gydyti, tačiau abejojama, ar efektyvu sunkios vaikų ir paauglių depresijos terapijai. Sumažina atkryčio riziką.

Kognityvinė – elgesinė depresijos terapija padeda vaikams ir paaugliams:

• Atpažinti ir keisti įracionalias savęs gailestį keliančias mintis;
• Įsisavinti tinkamesnes ir pozityvesnes reakcijas savo ar kitų mintims ir jausmams;
• Gerinti klausymo, socialinius ir problemų sprendimo įgūdžius;
• Planuoti teigiamas/malonias individualias ar visuomenines veiklas.

 Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių. Tarp visų vaikų psichikos sutrikimų jie užima 2-4 vietas.

Nedidelis nerimas ar baimės vaikystėje yra įprastos ir vertinamos kaip natūralaus vystymosi dalis. Vis dėlto baimės gali tapti perdėtomis ir kelti žymų stresą vaikui. Sunkesni nerimo sutrikimai yra šie:

•  socialinė fobija (baimė ir atsisakymas eiti į mokyklą)
•  išsiskyrimo baimė (baimė netekti tėvų),
• arba specifinės fobijos (gyvūnų, tamsos, audros, baimė miegoti vienam).

Nerimo sutrikimus skatinantys veiksniai:

artimo žmogaus mirtis arba liga, mokyklos pakeitimas, išsiskyrimas su draugais, gyvenamosios vietos pakeitimas, tėvų skyrybos. Taip pat neigiamai veikia komplikuoti santykiai bei didelis šeimos narių nerimo lygis. Tėvai dėl savo vidinių konfliktų nesugeba sukurti saugumo šeimoje, o tai skatina vaikų nerimą.

Pernelyg didelis susirūpinimas vaikams dažniausiai išsivyto su mokykla, sveikata, namais susijusiais įvykiais (kontroliniais, tėvų atstūmimu, fizine liga ar sužeidimais, medicininėmis procedūromis ir tėvų konfliktais ar bausmėmis.

Baimių terapija susidaro iš:

•  Baimę keliančio įvykio kognityvinio perstruktūravimo, taip kad vaikas galėtų jį pamatyti mažiau gąsdinantį ir valdyti situaciją, o ne jos vengti.
• Atsipalaidavimo ir vaizduotės įgūdžių lavinimo.
• Baimę keliančių situacijų atskleidimo.
• Adaptyvesnių reakcijų demonstravimo ir modeliavimo.

 Nerimo sutrikimų terapija:

• Individuali, paskiriama gydytojų ir tėvų bendru sutarimu. Šeimos arba aplinkos.
• Sisteminio desensitizavimo metodas. Nerimas gali sumažėti sąmoningai kartojant nerimą keliantį vaizdinį saugioje aplinkoje, arba palaipsniui gąsdinantį vaizdinį keičiant į labiau priimtiną, malonų.
• Vaizdinių redukcijos būdas kai grėsmingas žmogus įsivaizduojamas mažas arba jam neįprastoje, komiškoje situacijoje (mokyklos fobija, socialinis nerimas, fobinis nerimo sutrikimas).

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas

Tai neuroelgesinis sutrikimas, kuris paliečia nuo 0.5% iki 1% vaikų ir paauglių. Vaikas gali patirti arba įkyrumus (pasikartojančias mintis, vaizdinius ar impulsus, kurie yra įkyrūs ir keliantys stresą arba maniją (pasikartojantį elgesį, tokį kaip rankų plovimą, arba mintis, tokias kaip skaičiavimas). Vaikas gali bandyti neutralizuoti savo baimę arba išvengti gąsdinančių įvykių naudojant ritualus (pavyzdžiui, šokinėja eidamas šaligatviu, kad neužliptų ant plyšio tam, kad apsaugotų tėvus) arba tikrinimą (nuolatos įjungia ir išjungia šviesą, kad “įsitikintų”, jog ji tikrai išjungta). Simptomai yra nesuvaldomi, susiję su stresu ir dažnai kliudo vaiko funkcionavimui namie, mokykloje ir socialiniame gyvenime.

 Obsesinio – kompuslinio sutrikimo terapijos metodai

• Mokymas baimės valdymo įgūdžių, pavyzdžiui: raumenų atpalaidavimo, vaizduotės ir kvėpavimo kontrolės.
• Nemalonių baimės simptomų kognityvinis perstruktūravimas
• Laipsniškas pratinimas prie baimę keliančių objektų, neapsaugojant nuo baimės objekto, kuris skatina vaiką pamažu įprasti susidurti su jo baime (pavyzdžiui, liesti purviną durų rankeną) ir neatlikti įkyraus, nerimą mažinančio veiksmo (plauti rankas ar laikyti rankeną audiniu).
• Perkeltinės prasmės istorijos, kurios parodo vaikui, kad jis ar ji turi pasirinkimą kaip elgtis ir gali išvengti obsesinio – kompulsinio sutrikimo bei jį lydinčių nemalonių pojūčių ir veiksmų.

Vyresniems:

•  Minčių stabdymas, kai dėmesys nukreipiamas pasakius “stop”, suplojus delnais, garsiai skaičiuojant (obsesiniam kompulsiniam sutrikimui)
• Užrašymas (dienoračio metodas) leidžia objektyviau įvertinti situaciją ir ieškoti alternatyvaus sprendimo (visiems nerimo sutrikimams).

 Philip C. Kendall

Psichologijos profesorius, Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimų klinikos Filadelfijoje direktorius. Sukūrė ir įvertino nemažai gydymo programų vaikams ir jaunuoliams.

Coping cats metodas. Tai kognityvinė – elgesinė metodika, kuri mokyklinio amžiaus vaikams padeda:

• atpažinti nerimo jausmą ir psichines reakcija į nerimą;
• įgyti gebėjimą atpažinti nerimą keliančias situacijas;
• sukurti planą kaip susidoroti su situacija (rasti, kurie veiksmai gali būti efektyvūs);
• išmokti vertinti savo veiksmus ir pastiprinti save.

Intervencija naudoja elgesio lavinimo strategijas, tokias kaip realių gyvenimo situacijų modeliavimas, vaidmenų žaidimas, atsipalaidavimo lavinimas ir grupės sustiprinimas. Užsiėmimo metu terapeutas naudoja socialinį pastiprinimą, vaiko apdovanojimui ir padrąsinimui.

Terapija trunka 16 konsultacijų. Pirmosios 8 konsultacijos yra lavinimosios, kuriose mokomasi naujų įgūdžių. Likusiose konsultacijose vaikas įgyvendina išmoktus naujus įgūdžius vaizduotėje ir realiame gyvenime.

Efektyvumas:

Kognityviosios terapijos principai padeda vaikams suvokti savo būseną bei jausmus ir juos priimti. Dažnai vaikai jaučiasi bejėgiai ir socialiai menkaverčiai, todėl darbo metu svarbu parodyti jų stipriąsias puses, skatinti pasitikėjimą savimi, mokyti atpažinti ir išreikšti savo jausmus.

 Naudota literatūra:

•  Behavioural therapy for children and adolescents with anxiety disorders: clinical research advances. A. M. Albano, P. C. Kendall. International Review of Psychiatry (2002), 14, 129–134Cognitive.
• Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai. Psichoterapijos kryptys. Diomšina B., Vyčinienė D. Medicina, 2002, 38 tomas, Nr. 4.
• http://www.cognitivetherapynyc.com/child.asp
• http://www.psichoterapijosstudija.lt/straipsniai/nerimas.doc
• http://eli.mama.lt/straipsnis_spausdinimui/ar_vaikai_serga_depresija
• http://www.children.lt/?_nm_mid=TVN3eUxEUXNNeXd3&_nm_lid=0&session=no

„Aš ir tu sergame ta pačia liga – alkoholizmu, tik galbūt iki jos ėjome skirtingais keliais. Kiekvienas galėtume papasakoti savą istoriją. Bet pabaiga daugmaž vienoda – liga, nuo kurios vaistų nėra; daužomi savi ir artimųjų likimai; pašlijusi sveikata…”
(iš anoniminio aloholiko dienoraščio)

Priklausomybė – chroniška, pasikartojanti liga, reikalaujanti specializuoto gydymo. Ji neatsiranda staiga, tai procesas kuris vystosi daugybę metų, tad sveikimas reikalauja ir laiko, ir pačio žmogaus pastangų keičiant savo gyvenimo būdą.

Savitarpio pagalbos grupių pradžia siejama su 1939m. susikūrusia Anoniminių Alkoholikų (AA ) draugija. AA grupes sukūrė du alkoholikai – Bilas ir Bobas. Šie du vyrai padėjo vienas kitam atsikratyti žalingo įpročio. Abu išbandė visus galimus gydymo būdus, bet nepasiekė norimo rezultato. Vartodami alkoholį jie save žudė. Susitikę po dvasinės krizės ir baltosios karštligės, sukūrė planą kaip padėti kitiems. Ėmę padėti kitiems jie įsitikino, kad kai padedi kitam, pačiam mažiau norisi gerti. Pirmąjį grupes susirinkimą jie surengė Ohajo valstijoje. Iš grupių darbo atsirado 12 žingsnių sveikimo programa, kuri yra vadovas AA grupių nariams.
AA 12 žingsnių programą taiko dauguma savitarpio pagalbos grupių, padedančių atsikratyti priklausomybių, Tai anoniminiai narkomanai (AN), anoniminiai persivalgytojai, anoniminiai nuo sekso priklausantys asmenys, anoniminiai azartinių žaidimų lošėjai ir t.t.
Kas tai yra 12 žingsnių programa?
12 žingsnių programa – tai dvasinio augimo programa. Pirmiausia čia būtinas noras keisti ne tik savo elgesį, bet ir požiūrį. Nes tik tada, anot anoniminių alkoholikų, kai tiki sėkme, įvyksta pokyčiai. Nevilties, izoliacijos, vienatvės jausmai malšta, kai randamas dvasinis bendrumas su kenčiančiais dėl tos pačios priežasties.

DVYLIKA ŽINGSNIŲ

• Pirmasis žingsnis. Prisipažinome sau, kad esame bejėgiai prieš alkoholį.
• Antrasis žingsnis. Įsitikinom, kad tik Jėga, galingesnė už mus pačius, gali mus išgydyti.
• Trečiasis žingsnis. Nusprendėme atsiduoti Dievo, kaip mes jį suprantam, valiai ir globai.
• Ketvirtasis žingsnis. Kruopščiai įvertinom save ir savo gyvenimą dorovės požiūriu.
• Penktasis žingsnis. Prisipažinome dievui, sau ir kuriam nors kitam žmogui tikrąją savo paklydimų prigimtį.
• Šeštasis žingsnis. Esame visiškai pasirengę, kad Dievas pašalintų visas mūsų būdo ydas
• Septintasis žingsnis. Nuolankiai prašėme Jo ištaisyti mūsų būdo trūkumus.
• Aštuntasis žingsnis. Sudarėm sąrašą visų žmonių, kuriems darėme blogį, ir pasiryžome skriaudas atlyginti.
• Devintasis žingsnis. Kiek galėjome patys atlyginome tiems žmonėms skriaudas.
• Dešimtasis žingsnis. Tęsėme savianalizę ir, jeigu suklysdavome tuoj pat pripažindavome klaidas.
• Vienuoliktas žingsnis. Malda ir meditavimu stiprinome ryšį su Dievu, kaip mes jį suprantame.
• Dvyliktasis žingsnis. Atsibudę dvasiškai, žengdami šiuos žingsnius, mes stengiamės perduoti jų esmę kitiems alkoholikams ir taikyti šias nuostatas savo gyvenime.

Dvasingumo reikšmė

Kai kuriems žmonėms pasipriešinimą sukelia tai, jog Dvylikos žingsnių programa akcentuoja dvasingumo reikšmę. Dvasingumo savyje ugdymas yra programos pagrindas, pacientui siūloma pačiam ieškoti aukštesnės jėgos nei žmogus, niekas nenurodys jam kokio tikėjimo ieškoti. Bendruomenės jėgos suvokimas gali padėti žmogui lengviau suvokti už jį didesnę jėgą, o dėmesys, supratimas ir palaikymas, kurį perteikia sveikstantys asmenys vieni kitiems, suteikia viltį, dėkingumą ir pasitikėjimą, o tai yra sveikimo pagrindas.
12 žingsnių programos etapai: Sveikimo pradžia – prisipažinimas sau (pirmiausia žmogus turi pripažinti ir susitaikyti su tuo faktu, jog yra priklausomas nuo alkoholio). Kitas etapas – savo bejėgiškumo suvokimas ir nuoširdus noras priimti išorinę pagalbą. Po to seka žvilgsnis į save, t.y. padedama pamatyti kaip priklausomybė paveikė asmeninį gyvenimą ir santykius su aplinkiniais žmonėmis. Dar kitas etapas – išeičių ieškojimas, padedant profesionaliems konsultantams ir psichologams bei pasinaudojant sveikstančių alkoholikų asmenine patirtimi. Tokių pat principų laikomasi ir teikiant pagalbą žmonėms, sveikstantiems nuo kitų priklausomybių.

Taigi Pagal AA priklausomybė nuo alkoholio yra progresuojantis sutrikimas, pažeidžiantis kūną, protą ir dvasią. Todėl sveikimo procesas – tai ne tik alkoholio ir kitų svaiginančių medžiagų atsisakymas, tai ir gyvenimo būdo keitimas, įsitikinimų, mąstymo bei elgesio korekcija, mokymasis kontroliuoti ir reikšti emocijas neapsvaigus, naujų vertybių suradimas ar prarastų susigrąžinimas.

12 žingsnių programos kritika:
AA kalba apie visišką abstinenciją kaip gėrimo problemos sprendimą. AA kviečia būti abstinentais tuos, kurie prarado kontrolę ir nori dalyvauti programoje. Tačiau kai kurie priklausomybių tyrinėtojai mano, kad alkoholikai gali grįžti prie kontroliuojamo gėrimo.
Taip pat yra kritikuojama, jog viena priklausomybė pakeičiama kita. Asmuo, buvęs priklausomas nuo alkoholio tampa priklausomas nuo AA ar AN grupės. Priklausomybė išlieka pasikeičia tik objektas, nuo kurio asmuo priklauso. Daug diskutuojama ir dėl dvasingumo ir religingumo šiose grupėse.

Naudota literatūra:
1. Bulotaitė L. „Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė“. Vilnius (2004).
2. Kuorienė O. „Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo“ . Vilnius (2002).
3. Comer R.J. „Abnormal Psychology“, New Yourk: Worth Publishers( 2001)
4. http://www.ne-gerk.com/index.php?id=9

parengė: Renata Ševelytė

Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių, tačiau šie sutrikimai dažnai nediagnozuojami ir negydomi. Psichodinaminėje psichoterapijoje nerimas suprantamas kaip vidinis disstresas, konfliktas, skatinantis gynybinius mechanizmus, kurių užduotis -  nemalonio būsenos šalinimas. Nerimo sutrikimas pasireiškia, kai psichologiniai gynybos mechanizmai tampa neefektyvūs ir sutrinka normalus elgesys bei raida o  kartu ir raida. Terapijos tikslas – sumažinti nerimą iki normalaus lygio ir padėti vaikui efektyviai augti.

Pagrindiniai vaikų nerimo sutrikimai – tai atsiskyrimo nerimo sutrikimas, specifinės fobijos, generalizuotas nerimo sutrikimas, socialinė fobija potrauminio streso sutrikimas ir obsesinis–kompulsinis sutrikimas. Trumpai apie kiekvieną:

• Atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Pastebimos pernelyg didelės ir raidos tarpsnio neatitinkančios baimės dėl atsiskyrimo nuo namų ar svarbaus prisirišimo objekto (tėvų, globėjų). Tokie vaikai perdėtai nerimauja dėl jų pačių ar jų tėvų saugumo ir sveikatos, turi sunkumų miegoti vieni, sapnuoja naktinius košmarus atsiskyrimo tema, dažniausiai turi psichosomatinių simptomų ir gali atsisakyti eiti į mokyklą.
• Specifinė fobija yra tam tikro objekto ar situacijos baimė, kurios vengiama arba kurioje atsidūręs žmogus išgyvena didžiulį disstresą. Gali būti gyvūnų, aukščio, tamsos, uždaros erdvės ir kitos baimės.
• Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS) charakterizuojamas chronišku, pernelyg dideliu nerimu keletoje sričių, tokių kaip mokyklinė veikla, bendravimas socialinėje srityje, šeima, sveikata, saugumas, pasaulio įvykiai ir gamtos katastrofos, kartu su mažiausiai vienu gretutiniu somatiniu simptomu, silpna kontrole. Tokie vaikai dažnai yra perfekcionistai, siekiantys pripažinimo ir taip kovojantys su vidiniu disstresu, kurio nepastebi tėvai ir mokytojai. GNS iššauktas nerimas neapsiriboja specifiniu objektu ar situacija, nerimas paprastai išgyvenamas visą laiką.
• Socialinė fobija charakterizuojama išgąsčio ar diskomforto jausmu vienoje ar keliose socialinėse situacijose (diskomfortas būnant su nepažįstamais bendraamžiais, ne tik su nepažįstamais suaugusiaisiais) ar tam tikros veiklos situacijose (pvz., muzikoje, sporte). Diskomfortas yra susijęs su patiriamu socialiniu vertinimu ir baime atsidurti nemaloniose, kebliose situacijose įvairiose vietose: klasėje, kavinėje, popamokinėje veikloje. Šiems vaikams gali būti sunku atsakinėti prieš klasę, garsiai skaityti, pradėti pokalbį, kalbėti su nepažįstamais žmonėmis.
• Potrauminio streso sutrikimas – tai reakcija į patirtą labai pavojingą stresogeninį įvykį ar situaciją, kuri sukeltų stiprų disstresą beveik kiekvienam (pvz., seksualinė ar fizinė prievarta, tėvo ar motinos mirtis, stichinės nelaimės ir kt.). Tipiški požymiai yra įkyrus ir pasikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas prisiminimuose arba sapnuose. Pacientas bijo ir vengia užuominų apie jį ištikusią traumą. Paprastai kartu būna padidėjęs vegetacinės nervų sistemos sujaudinimas, dirglumas, baimingumas, nemiga.
• Obsesinis–kompulsinis sutrikimas. Nustatomas, kai didesnę laiko dalį, mažiausiai dvi savaites, kartojasi įkyrios mintys, idėjos, vaizdiniai ar potraukiai (obsesijos), kuriuos pacientas suvokia kaip savo mintis ar impulsus. Turi būti bent viena mintis ar veiksmas, kuriam pacientas bando nesėkmingai priešintis. Šiais veiksmais (kompulsijomis) pacientas bando apsaugoti save nuo objektyviai mažai tikėtino įvykio, pvz., dažnas rankų plovimas, siekiant apsisaugoti nuo užsikrėtimo infekcine liga, skaičiavimas ir t. t.

Baimė ir nerimas – įprastas reiškinys vaikystėje. Klinicistui svarbu atskirti normalias, raidą atitinkančias baimes, nerimą ir baikštumą nuo nerimo sutrikimų, kurie reikšmingai pablogina vaiko gyvenimą.

Nerimastingumo kilmė

Pasak Froido, neurozes sukelia vaikystės trauminiai potyriai. Šie potyriai išstumiami iš sąmonės ir užmirštami, tačiau išlieka pasąmonėje ir lemia neurozinių simptomų atsiradimą. Neuroziniai simptomai susiformuoja tada, kai koks nors pasąmoninis konfliktas sustiprėja ir grasina prasiveržti į sąmonę.

Nerimo vaikystėje atsiradimui lemiamą įtaką turi du reiškiniai – Edipo ir Elektros kompleksai. Sėkmingai šiuos kompleksus išgyvenę vaikai, susikaupusią įtampą nukreipia produktyvia veikla ir tai leidžia išvengti neigiamų gėdos ir kaltės jausmų, kurie yra vieni svarbiausių neurozės determinantų. Trumpai apie kiekvieną:

• Edipo kompleksas (seksualinės energijos nukreipimas į motiną). Būdingas berniukams, aiškinamas tuo, jog vaikas konkuruoja su tėvu dėl motinos meilės ir bijodamas tėvo nepritarimo yra priverstas romantiškus jausmus mamai išstumi į pasąmonę. Kartu motina suvokiama kaip poreikių tenkintoja, todėl svarbu neprarasti jos meilės ir palankumo. Meilės praradimas kelia didžiausią nerimą, todėl tėvų moralinės normos ir draudimai  padaromi savais.
• Elektros kompleksas (seksualinės energijos nukreipimas į tėvą). Būdingas mergaitėms ir aiškinamas jos bei motinos romantiška meile tėvui, kurią reikia nuslopinti, antraip gresia bausmė – tėvo meilės praradimas. Tai kelia didelį nerimą, todėl vaikas identifikuojasi su motina, romantišką meilę tėvui išstumdama į pasąmonę.

Problema

Anot Froido, individo elgesys yra determinuotas seksualinių bei agresijos instinktų, todėl tik ši energijos iškrova lemia atsipalaidavimą, bendrą organizmo pusiausvyrą. Individui būtina išlieti šią energiją, tačiau kartu baisu prarasti tėvų palankumą. Taip pat ji negali būti nukreipta ir į kitus asmenis, nes toks elgesys neatitinka visuomenės normų, jis skatina gėdos bei kaltės jausmus. Vadinasi, energija nedingsta – nerimas taip pat. KĄ DARYT? Energiją reikia nukreipti į kūrybinę veiklą, kuri teiktų malonumą ir pasitenkinimą, išvengiant baimės būti nubaustam ar atstumtam.

Psichodinaminė terapija

Psichodinaminės terapijos tikslas – išspręsti neurozinį konfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę. Tai giluminiai asmenybės pokyčiai, o ne atskirų elgesio detalių pakeitimai. Dėl to psichoanalitikai atsisako objektyviių įvertinimo priemonių, pavyzdžiui klausimynų, kur reikalaujama atsakyti „sutnku – nesutinku“ arba „teisinga – klaidinga“, laikydami kad jais gaunama tik paviršinė sąmoningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rentgeno – testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus konfliktus bei impulsus.

 Pasąmonės turinio atskleidimui taikomi metodai:

• Laisvųjų asociacijų metodas
• Pasipriešinimo interpretacija
• Perkėlimo analizė
• Sapnų analizė
• Emocinis perauklėjimas

Tačiau akivaizdu, jog dirbant su vaikais, daugelio šių metodų nepritaikysi dėl keleto priežasčių:

• Psichoterapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas;
• Pagrindinė vaiko veikla – žaidimas, todėl neverta tikėtis jo kokybiško dalyvavimo terapijos procese;
• Netikslinga taikyti ilgalaikę psichodinaminę terapiją, kai yra daug greito poveikio metodų, lemiančių norimus mąstymo ir elgesio pokyčius;
• Procese turi dalyvauti vaiką supanti aplinka, nes ji turi didelę įtaką vaiko psichologinei ir emocinei būsenai;
• Psichodinaminė psichoterapija yra rekomenduojama taikyti derinant su kitom terapijos formom, taip pat, jei reikia, medikamentiniu gydymu.

Vis dėlto nė vienas psichoanalitikas nepretenduos gydyti įvairias psichikos ir psichosomatines ligas, apsiribodamas vien psichodinamine psichoterapija. Todėl, siekiant diagnozuoti vaiko problemas bei rasti tinkamus metodus joms spręsti, rekomenduotinas kompleksinis pagalbos taikymas:

• Sapnų analizė (individuali terapija);
• Žaidimų psichoterapija: meno, smėlio, psichodrama (grupinė terapija);
• Šeimos terapija;

Be jokios abejonės metodų yra ir daugiau tik jų taikymas psiklauso nuo terapeuto kompetencijos, teorinės krypties bei įgūdžių. Tačiau aptarsiu tik keletą, kurie, mano manymu, galėtų turėti didžiausią poveikį, siekiant sumažinti vaiko nerimo lygį, gerinti jo bendravimo įgūdžius, spręsti emocines bei adaptacijos problemas.

Sapnų analizė. Tirdamas vaikų sapnus, Z.Froidas padarė keletą svarbių įžvalgų. Jis pastebėjo, jog vaikų sapnuose, priešingai nei suaugusiųjų, nėra jokio iškraipymo. Tai reiškia, kad pasąmonės turinys pateikiamas neužmaskuotas, todėl yra paprasta jį interpretuoti. Antra, sapnai atsiranda kaip atsakas į praėjusios dienos dienos išgyvenimus, kurie sapnuotojui buvo svarbūs ir reikšmingi. Pagaliau, sapnas, anot psichoanalitiko, tai miegą trikdančių dirgiklių pašalinimas, haliucinaciškai  juos patenkinant. Kitaip tariant, sapne atsispindi vaiko poreikių, kurių jis nepatenkino realiai, bet jie jam buvo svarbūs, patenkinimas vaizduotėje. Pvz.: mergaitė pasakoja, kaip ji sapnavo, jog visa dieną paukiojo valtyje po ežerą. Pasirodo, dieną prieš ji tikrai pirmą kartą plaukiojo valtimi, tačiau liepta išlipti ji verkė ir veiklą norėjo pratęsti. Tai ji padarė sapnuose. Todėl akivaizdu, jog ir kiti reikšmingi išgyvenimai, nepatenkinti poreikiai, emocinės būsena atsispindi sapnuose, todėl norint išsiaiškinti vaiko psichologinę būsena, naudinga atlikti jo sapnų analizę, nes ji gali pateikti užuominų apie esamo nerimo, neadaptyvaus elgesio priežastis.

Žaidimų psichoterapija. Tai projekcinės metodikos, kurios padeda atskleisti vaiko pasąmonės turinį pasitelkiant tam tikrą kūrybinę veiklą. Šios metodikos naudingos tuo, jog yra efektyvios tuomet, kai vaikas nemoka ar nenori reikšti savo išgyvenimų, bijo atsiskleisti, su juo sunku užmegsti bet kokį kontaktą. Aptarsiu keletą projekcinių metodikų, kurios patraukė didžiausią mano dėmesį, daugiau informacijos galima rasti adresu: http://www.playtherapy.org.uk/ .

Meno – dailės terapija. Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Dailė suteikia vaikams malonumą, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės pojūtį. Piešdamas vaikas dažnai spontaniškai prabyla (įprastomis aplinkybėmis tylėjęs), pradeda pasakoti. Terapinis požiūris į vaikų dailę mums leidžia giliau, lyg pačių vaikų akimis, pažvelgti į tai, kas vyksta kūrybiniame procese, moko vaiko piešinį vertinti ne kaip tam tikros estetikos produktą, o kaip jo fizinės, emocinės ir psichinės būsenos rezultatą. Pvz.: Vienas devynerių metų berniukas, mėgdavęs žaisti su moliu, kartą padarė staigų judesį, įsitempė ir pareiškė, kad daugiau nebežais. Vėliau berniukas papasakojo, kad būdamas ketverių metų kartą norėjęs paliesti savo išmatas. Tai pastebėjusi mama smarkiai jį išbarė. Todėl ir vėliau jis vis tiek norėdavęs paliesti savo išmatas, bet jį apimdavęs stiprus gėdos ir kaltės jausmas ir berniukas save sudrausmindavęs. Vien tik šio įvykio pakaktų, kad sutriktų žarnyno veikla. Vaikui pasidalijus prisiminimais, kuriuos galbūt atgaivino darbų iš molio darymas, jis pradėjo jaustis geriau, labiau atsipalaidavęs. Atsikratęs įtampos, jis tapo atviresnis savo išgyvenimams, kontroliavo tuštinimąsi. Taigi pasitikėjimas vaiko pasirinkimu per dailės užsiėmimus, padeda jam spręsti vidinius, nesuvoktus, neįsisąmonintus patyrimus, išgyvenimus, suteikiant jiems prasmę.

Smėlio terapija. Jos pagrindinis principas – tikrovės vaizdavimas smėlyje. Remiamasi idėja, jog vaikai nuo mažens mėgsta žaisti su smėliu (smėlio dėžės, pilių statymas paplūdimiuose ir kt.), todėl čia jis naudojamas kaip tam tikra priemonė, kurios pagalba projektuojama vaiko turima patirtis, emociniai išgyvenimai, tarpusavio santykiai. Terapija taikytina kenčiantiems nuo streso, fobijų, uždariems, autistiškiems, nepaklusniems vaikams. Taip pat vaikams, išgyvenantiems įvairias šeimynines problemas, tokias kaip įvaikinimas, tėvų skyrybos ar kitos traumos. Terapija taikytina tiek individualiai, tiek grupei. Rezultatas: gynybiškumo, agresyvumo, atstūmimo baimės sumažėjimas, savo vaidmens ir elgesio įsisąmoninimas, artimesnio kontakto užmezgimas, didesnis pasitikėjimas savimi. Daugiau informacijos apie šią terapiją su pavyzdžiais rasite čia http://www.sandplay.org/sandplay_with_children.htm.

Psichodrama.  Dar viena projekcinė metodika, kurios pagalba aiškinamasis ne vien vaiko pasąmonės turinys, jo agresyvaus ar nepriimtino elgesio sąsajos su nerimąstingumu, tačiau ir savo vaidmens įsisąmoninimas, savo asmenybės priėmimas (atitikmenys – biodrama, lėlių drama). Tai grupinis metodas, kurio metu problemos ir santykiai išgyvenami čia ir dabar, o ne analizuojant žodžiais. Skiriamos trys psichodramos formos: nukreipta į protagonistą, nukreipta į temą, nukreipta į grupę. Konkretaus vaiko problemai spręsti labiausiai tinka nukreipta į protagonistą forma. Jos metu koncentruojamasi į pagrindinį veikėją, kuris su vedančiojo ir partnerių pagalba vaidina realią arba įsivaizduojąmą probleminę situaciją. Tai padeda įsisąmoninti paslėptus arba išstumtus iš sąmonės įvykius. Psichodramos metodas buvo naudojamas mokinių konfliktiškiems santykiams gerinti, siekiant pagerinti mokinių tarpusavio santykius. Jis padėjo šiems vaikams drąsiai kalbėtis apie bendras baimes ir problemas, jie pradėjo daug atviriau išreikšti save.

Šeimos terapija. Tyrimai ir klinikinė patirtis rodo, kad tėvai ir šeima turi didelės įtakos nerimąstingumui vaikystėje. Tėvų nerimas, tėvystės stiliai, nesaugus prisirišimas yra rizikos veiksniai. Intervencijos, kurios gerina tėvų kompetenciją, tėvų – vaiko santykius, sustiprina šeimos problemų sprendimo įgūdžius, mažina tėvų nerimąstingumą, turi būti naudojamos dirbant su nerimąstingais vaikais.

 Sėkmingos terapijos rezultatas: žmogus suvokia, jog tos baimės, kaltės ar gėda, kurios taip jį kausto, yra universalios ir būdingos ne tik jam, bet apskritai visiems žmonėms. Dar daugiau – jis pamato, kad kalbėdamas apie tai, jis nežlunga, o gali būti ir priimtas, ir suprastas, ir atspindėtas su pajautimu.

Kokios problemos būdingos vaikams? Vaikystei būdingi psichikos sutrikimai paprastai skirstomi į dvi grupes:

• Eksternalizuoti sutrikimai – jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Apima dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, elgesio sutrikimus. Šie sutrikimai būdingesni berniukams.
• Internalizuoti sutrikimai – būdingi į patį vaiką nukreipti išgyvenimai ir elgesys, pvz.: depresija ir kiti nuotaikos sutrikimai, socialinis atsiskyrimas, nerimas. Būdingesni mergaitėms.

Tačiau iš tikro daugelis vaikų patiria abiejų tipų simptomus. Psichikos sutrikimų, pasireiškiančių vaikystėje sąrašas yra ilgas.

• Protinis atsilikimas
• Psichologinės raidos sutrikimai (kalbos, specifiniai mokymosi, judesių, mišrūs)
• Įvairiapusiai raidos sutrikimai (autizmas, Rett’o, Asperger’io sindromai ir kt.)
• Hiperkineziniai sutrikimai (aktyvumo ir dėmesio sutrikimais, hiperkinezinis elgesio sutrikimas).
• Elgesio sutrikimai (nesocializuotas elgesio sutrikimas socializuotas elgesio sutrikimas, prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas ir kt.)
• Mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai.
• Emocijų sutrikimai (atsiskyrimo nerimas, fobijos, socialinis nerimas, konkurencija tarp vaikų šeimoje).
• Socialinio bendravimo sutrikimai (mutizmas, prieraišumo sutrikimai)
• Kiti sutrikimai (tikai, enurezė, mikčiojimas, mitybos sutr. ir kt.)

Išsamiai išnagrinėti vaikystės laikotarpį ir jo problemas reikėtų atskiro kurso. Toks kursas yra Mokyklinės psichologijos magistrinėje programoje. Kadangi apie raidos sutrikimus dalis iš jūsų jau girdėjote specialiųjų poreikių vaikų psichologijos paskaitose, šioje dalyje plačiau apsistosiu ties elgesio ir emociniais sutrikimais, su kuriais psichologui tenka susidurti bene dažniausiai.

Elgesio sutrikimai

Elgesio sutrikimams vaikystėje būdingas elgesys, kuris neatitinka įprastų socialinių normų. Toks elgesys dažnai yra nelegalus (pvz.: rūkymas); gali būti būdinga agresija, smurtas prieš žmones ar gyvūnus, turto niokojimas; melavimas; vogimas. Dažnai blogėja santykiai su artimaisiais, pasitaiko bėgimas iš namų, pamokų praleidinėjimas. Sumažėjusi emocijų kontrolė, būdingi pykčio priepuoliai, iššaukiantis, provokuojantis elgesys, nepaklusnumas.

TLK-10 skiria kelis elgesio sutrikimų tipus, pagal tai, kaip jie pasireiškia:

• Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje
• Nesocializuotas elgesio sutrikimas – žymus nesugebėjimas įsijungti į bendraamžių grupę.
• Socializuotas elgesio sutrikimas – dažnai būdingas įsitraukimas į delikventine veikla užsiimančių bendraamžių grupę.
• Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas – ryškus prieštaravimas, suaugusiųjų erzinimas, tačiau dažniausiai be realios agresijos.

Elgesio sutrikimai vaikystėje dažnai yra susiję su gausybe lydinčių problemų, tokių kaip mokymosi sutrikimai, bendravimo sutrikimai, piknaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, nerimas ir depresija. Mergaitės, turinčios elgesio problemų dažniau turi lydinčių psichikos sutrikimų nei berniukai, nors berniukams elgesio sutrikimai būdingi tris kartus dažniau. Taigi mergaitėms elgesio sutrikimai dažnai reiškia žymiai didesnę patologiją.

Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metu, vėliau paplitimas mažėja. Elgesio sutrikimai vaikystėje siejami su antisocialiu asmenybės sutrikimu suaugusiojo amžiuje. Tačiau apie pusę vaikų, turinčių elgesio problemų asmenybės sutrikimo neišvysto. Manoma, kad taip yra dėl to, kad patys elgesio sutrikimai gali būti skirtingi savo prigimtimi. Dalis elgesio sutrikimų yra pastovūs gyvenimo bėgyje. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trijų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Kiti elgesio sutrikimai pasireiškia išimtinai paauglystės laikotarpiu. Sutrikimai ryškėja paauglystės laikotarpiu, nors anksčiau vaikas savo elgesiu neišsiskyrė. Suaugusiojo amžiuje grįžtama prie “neprobleminio” elgesio stiliaus. Manoma, kad tokius elgesio pokyčius sukelia vadinamosios “brandos žirklės”, t.y. neatitikimas tarp fizinės ir psichologinės brandos.

Elgesio sutrikimai siejami su tam tikrais biologiniais faktoriais, tokiais, kaip paveldėjimas. Tačiau duomenys apie paveldėjimo įtaką yra labai prieštaringi. Manoma, jog įtaką daro ir genetiniai, ir aplinkos faktoriai, aplinkos faktoriai turi truputį didesnį svorį. Taip pat gali būti, kad paveldimas ne pats sutrikimas o tam tikri jo aspektai. Pvz.: tikrai paveldimas agresyvus elgesys, tačiau kiti elgesio sutrikimai (vogimas, bėgimas iš namų) ne. Didesnis paveldimumas nustatomas, jei sutrikimai prasideda ankstyvoje vaikystėje. Taigi, greičiausiai paveldimas tam tikras temperamento tipas, kuris sąveikoje su kitais biologiniais sunkumais, santykiais su šeima ir aplinka lemia sutrikimo vystymąsi.

Tiriant elgesio sutrikimų turinčius vaikus taip pat nustatomi tam tikri neuropsichologiniai sutrikimai ar nepakankamumas: blogi verbaliniai įgūdžiai, blogos vykdomosios funkcijos (problemos analizė, sprendimų numatymas, vykdymas), atminties sunkumai. Ankstyva sutrikimo pradžia dažnai yra susijusi su šiek tiek žemesniu bendru intelektu.

Ne mažiau svarbūs elgesio sutrikimams vystytis yra psichologiniai ir socialiniai faktoriai. Dažniausiai minimi šie:

• Sutrikusi moralinių normų raida. Šie vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir reikalingą savivaizdžiui.
• Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
• Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje. Kadangi agresyviu elgesiu dažniausiai pasiekiama savo tikslų, toks elgesys gauna pastiprinimą ir yra užfiksuojamas.
• Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūros, nuoseklios disciplinos stoka. Tokių tėvų vaikai nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, todėl jis pastiprinamas.
• Kognityvinės klaidos – prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Į tokią “provokaciją” reaguojama agresija. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti yra agresyvūs. Didėja agresija ir atstūmimas.
• Draugų įtaka – bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Draugų atstūmimas dažnai sukelia agresija.
• Sociodemografiniai faktoriai – žemas ekonominis statusas, tėvų nedarbas, žemas išsimokslinimas, sutrikę santykiai šeimoje ir subkultūra, kurioje elgesio nukrypimai yra priimtini.

Elgesio sutrikimų korekcijai gali būti taikomi įvairūs psichologiniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui,

• Tėvų rūpestingumo ugdymas (Parental Management Training) – elgesio terapijos metodas šeimai. Šeimos nariai yra mokomi paskatinti socialų, o ne asocialų elgesį. Tai gerina tėvų/vaikų santykį, nes vaikams skiriama daugiau dėmesio, o tai mažina agresyvumą ir asocialų elgesį.
• Multisisteminis gydymas – intensyvi pagalbos sistema, į kurią siekiama įtraukti įvairius sluoksnius: vaiką, šeimą, gimines, draugus, kaimynus, mokyklą, bendruomenę. Tikslams pasiekti naudojami elgesio, kognityvinės, sisteminės šeimos terapijų ir atvejų vadybos principai. Siekiama atrasti stipriąsias vaiko ir šeimos savybes, įvertinti sutrikimo kontekstą. Toks pagalbos būdas yra efektyvesnis nei individuali psichoterapija.
• Kognityvinė psichoterapija – vaikai mokomi problemų sprendimo įgūdžių ir agresyvaus elgesio kontrolės (pvz.: provokuojančioje situacijoje išmokti atsitraukti, sakyti sau raminančius žodžius ir t.t.). Įgūdžiai išbandomi vaidmenų žaidimų metu. Kita kognityvinės terapijos kryptis – moralumo ugdymas. Vaikai mokomi spręsti moralines dilemas, aptaria jas grupėse, svarsto, kaip jas spręstų kiti žmonės. Individualių intervencijų trūkumas – jų efektas trumpalaikis, jei nekeičiama aplinka, kuri skatina ir palaiko netinkamą elgesį.

Emocijų sutrikimai vaikystėje

Įvairūs emociniai sunkumai vaikystėje yra santykinai įprasti ir nebūtinai yra susiję su psichikos sveikatos problemomis suaugusiojo amžiuje. Daugelis vaikystės emocinių sutrikimų yra normalios raidos kraštutinumai (pvz.; visi vaikai bijo įvairų dalykų, tačiau kai kurie šiek tiek stipriau). Taip pat geras dalykas yra tai, kad visų emocinių sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, gydymo prognozes yra geresnės, nei prasidedančių suaugusiojo amžiuje.

Emociniai sutrikimai vaikystėje gali būti įvairūs:

• Atsiskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje – vaikas bijo atsiskirti nuo tėvų, jaudinasi, jog atsiskyrus jam ar tėvams nutiks kažkas blogo.
• Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje – konkrečių situacijų ar daiktų baimė.
• Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje – pastovi svetimų žmonių baimė.
• Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas – labai stiprus pavydo jausmas atsiradus kitam vaikui šeimoje, ryškūs emociniai sutrikimai lydimi psichosocialinių problemų.

Emocinių sunkumų vystymasis vaikystėje yra glaudžiai susijęs su santykiais šeimoje. Dalis nerimo ir baimės kyla iš savisaugos instinkto, kurį vaikas atsineša jau gimdamas. Vis dėlto, maži vaikai taip pat ir mokosi nerimauti, stebėdami ir reaguodami į savo tėvų reakcijas (pavyzdžiui iš raidos psichologijos žinomas skardžio eksperimentas). Patirties veikiamos emocijos tampa vaiko savireguliacijos priemone. Nerimastingesni yra tie vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų lengvai sujaudinamas, jautrus. tačiau ne mažiau svarbus ir auklėjimas. Nerimastingi dažniau būna vaikai, kurių mamos stipriai kontroliuojančios, direktyvios, skatinančios priklausomybę nuo tėvų. Taip pat jei vaikas turi žemą aš veiksmingumo jausmą – nerimas kyla, jei vaikas jaučiasi negalintis kontroliuoti situacijos.

Pagalba emocijų sutrikimų atvejais. Norint padėti vaikui, kuris kenčia nuo nerimo ar emocijų sutrikimų, labai svarbu į juos žvelgti rimtai, nesiekti jų sumenkinti ar nureikšminti. Svarbus yra leidimas vaikui kalbėti apie savo nerimą ir baimes. Kadangi vaikai nerimauti išmoksta, tai baimes įveikti padeda modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai. Pavyzdžiui, filmuotos ar vaizdinės medžiagos naudojimas vaikams turi žymiai didesnį poveikį nei paaiškinimai; vaikams savo baimes lengvai padeda įveikti bendraamžiai.

Įveikiant vaikų emocinius sunkumus efektyvūs yra ir kiti kognityviniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui, sisteminis nujautrinimas – vaikas mokomas atsipalaiduoti (pvz.: galvoti apie malonų įvykį), o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas. Arba savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo. Relaksacijos užsiėmimų metu vaikas mokomas ramiai kvėpuoti. Taip pat mokomas pagirti save ir performuluoti neigiamas mintis į teigiamas. Vaizduotėje siūloma įsivaizduoti, kaip vaikas įveikia nerimą keliančias situacijas.

Naudingas gali būti tiesiog vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką. Taip pat emocijų ugdymas, kurio metu vaikas mokomas būti atidesnis savo jausmas, pastebėti įvairius savo išgyvenimus. Vaikui siūloma pildyti savistabos lapą, kuriame nuotaika pažymima veiduku ar kitu simboliu. Kartu su tėvais aptariama, kas nuotaiką sukėlė. Bandoma pastiprinti elgesį, kuris sukelia teigiamus jausmus.

Pagalba šeimai. Tam tikrais atvejais vaiko sutrikimas nuo jo paties beveik nepriklauso ir yra šeimos problemų atspindys. Šeimos terapija yra pagrįsta sistemų teorija, ir šeimą suvokia tam tikrą sistemą, kurios visi elementai sąveikauja tarpusavyje. Terapijoje siekiama pakeisti ne vieną individą, o sąveiką tarp sistemos elementų ir šeimą kaip visumą.

Psichologas dirbantis su šeimai siekia pažinti šeimos subkultūrą, istoriją, ir bendravimo taisykles. Atspindėti šiuos savo pastebėjimus šeimos nariams, ir tuo pat metu išlikti nešališkam ir nesiidentifikuoti nei su vienu šeimos nariu. Psichologas siekia išsiaiškinti, kaip kiekvienas šeimos narys supranta problemą ir padėti šeimos nariams vieniems kitus geriau suprasti ir priimti.

Šeimos terapija gali būti labai skirtinga, priklausomai nuo terapinės mokyklos ir psichologo darbo stiliaus (plačiau apie tai mokysitės kitą semestrą šeimos psichologijos kurse). Štai keli šeimos terapijos tipų pavyzdžiai:

• Jungtinė šeimos terapija – tuo pačiu metu konsultacijoje yra visa šeima, psichoterapeutas užtikrina bendravimą ir padeda palaikyti ryšius tarp šeimos narių. Viena iš žymiausių tokio darbo stiliaus psichoterapeučių yra Virginia Satir.
• Konkurencinė šeimos terapija – psichoterapeutas susitinka su visais šeimos nariais individualiai.
• Bendradarbiaujanti šeimos terapija – kai visi šeimos nariai lankos pas skirtingus psichoterapeutus. Psichoterapeutai susitinka ir aptaria šeimą kaip visumą.
• Elgesinė šeimos terapija – šeima suvokiama kaip pastiprinimų sistema. Psichoterapeutas padeda nustatyti elgesį, kurį reikia stiprinti bei padeda atrasti būdus, kaip geriau tai daryti. Kognityvinėje-elgesio šeimos terapijoje klientai mokomi savistabos, mąstymo ir analizės įgūdžių, naujų problemų sprendimo būdų, derybų ir t.t.

Nors atrodytų, kad šeimos terapija yra efektyviausias įmanomas pagalbos metodas, tam tikrais atvejais ji nėra rekomenduojama. Šeimos terapijos siūloma atsisakyti, jei:

• Šeima yra labai problemiška, sutrikusi ir didelė tikimybė, kad terapija bus nesėkminga;
• Kada vienas šeimos narys nemotyvuotas ar priešiškas;
• Reikia įvertinti ar terapija nebus žalinga ar per daug skausminga kietiems šeimos nariams, ar jie turi pakankamai psichologinių išteklių priimti informaciją, kuri gali paaiškėti terapijos metu;

Be to svarbu atsiminti, kad terapijos procesai keičia pačią šeimą. Jei šeimos nariai ar vienas narys lanko individualias konsultacijas, šeimos iširimas yra dažnesnis nei tuomet, kai konsultacijas lanko visa šeima. Terapijos metu gali paaiškėti, kad tikrasis pacientas yra kitas šeimos narys. Taip pat labai sunku atsakyti, kokia šeima yra “normali”, kyla daug sunkumų psichoterapeutui kai jam reikia konfrontuoti su jo supratimu neadaptyviomis šeimos nuostatomis ar elgesiu.

Literatūra:

• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.
• Nasvytienė D. Vaiko elgesio ir emocinės problemos. Vilnius: 2005.

“ Ligos apraiškos […] yra sąmonės atsakas į patirtas netektis”  (J. Kipp/G. Jüngling)

Senesnių žmonių gyvenimas dėl įvairių priežasčių dažnai yra sunkus, jiems kyla problemų, kurių visuma – palanki vieta baimėms atsirasti ir plėstis. Be to, didėja galimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto. Žmogus išgyvena baimę trim pavidalais:

1. Fobijos
2. Totalinis nerimas
3. Panika

Fobijų gydymas

Gydant baimę ir bandant padėti jos apimtam žmogui svarbu:

1. Išmokti kontroliuoti kvėpavimą ir naudoti atsipalaidavimo būdus, kad susilpnėtų somatiniai baimės simptomai.
2. Atskleisti perdėtus būgštavimus, kylančius tam tikrose situacijose.
3. Išnagrinėti galimybes įveikti tokį perdėtą baiminimąsi.
4. Planuoti atskirus gydymo žingsnius, kurie sugrąžintų pasitikėjimą savimi bauginančiose situacijose.
5. Prašyti draugus ir artimuosius, kad padėtų įveikti baimę.
6. Vengti slopinti baimę alkoholiu.
7. Jei nė vienas išvardintas punktas nepadeda, patartina imtis elgesio terapijos, išimtinais atvejais – gydymo gelmių psichologijos metodais.

Tačiau ne visada žmonės yra linkę atlikti tuos punktus, kad baimė sumažėtų ar net išnyktų. Todėl yra vartojami vaistai. Mažomis dozėmis yra vartojami baimę slopinantys vaistai – alprazolamas. Jei prie baimių yra prislėgta nuotaika vartojami antidepresantai, pvz. imipraminas.

Totalinio liguisto nerimo gydymas

Pagrindiniai nurodymai pacientams ir jų artimiesiems:

1. Išmokti atsipalaidavimo būdų.
2. Planuoti trumpalaikę veiklą.
3. Suvokti, kad pesimistinės mintys ir perdėti rūpesčiai yra nepagrįsti.
4. Paaiškinti, kaip atsikratyti tokių juodų minčių.
5. Fizinė veikla.
6. Psichoterapija.

Liguistos panikos gydymas

Kaip fobijoms bei totalinio liguisto nerimopagrindiniai nurodymai sergantiems ir  artimiesiems yra:

1. Visą dėmesį skirti baimės suvaldymui.
2. Išmokti lėtai ir atsipalaidavus kvėpuoti.
3. Įtikinti, jog būgštavimai, apimantys per panikos priepuolį, yra nepagrįsti.
4. Išmokti nuslopinti tokius būgštavimus.
5. Elgesio terapija, jei nė vienas anksčiau minėtas punktas nepadeda.

Ergoterapija

Tai lyg buities valandėlės dienos klinikoje. Šios terapijos tikslas – didinti darbingumą, skatinti senyvus žmones krutėti namuose, grąžinti jiems socialinę kompetenciją, laisvalaikio pomėgius. Skiriant užduotis, lavinti ištvermę, gebėjimą susikaupti, gaivinti savigarbą.

Ergoterapija apima pacientų stebėjimą ir vertinimą naudojant standartizuotus ir nestandartizuotus testus ir matavimus, pasiektų rezultatų įvertinimą. Ergoterapija turėtų būti papildyta žiniomis apie žmogų, kaip apie biologinę būtybę, žmogaus būtį, jo vaidmenį kasdienėje veikloje. A. Wilcock  ergoterapija  vertina, kaip  esminę neįgalaus žmogaus gyvenimo dalį, kur pagrindinę vietą užima veikla.

Ji teigia, kad veikla būtina ir leidžia žmogui patenkinti įgimtus biologinius, socialinius bei kultūrinius poreikius, kad asmuo galėtų adaptuotis prie naujai pasikeitusių aplinkos sąlygų. Ergoterapijos, kaip veiklos, poreikis žmogui turi būti patenkintas remiantis naujomis technologijomis. Skiriami biologiniai ir sociokultūriniai neįgalaus žmogaus poreikiai.

Ergoterapijos teorija ir praktika skirta veiklos atlikimo mokymui. Ergoterapijos proceso planavimas prasideda duomenų apie pacientą rinkimu. Duomenų rinkimui dažnai naudojamos įvairios standartizuotos formos, kurios pagrįstos ergoterapijos modeliais. Ergoterapijoje labai svarbu parinkti modelį, kuris yra tinkamiausias duomenų rinkimui.

Ergoterapijos modeliai yra skirtingi. Vieni susije su judėjimo biomechanika, kiti su suvokimu, motyvacija, gyvenimo būdu. Literatūroje dažniausiai aprašomi šie modeliai:

Veiklos atlikimo modelis, kanadietiškasis veiklos atlikimo modelis, žmogaus užimtumo modelis, biomechaninis modelis, pažintinis negalios modelis, pažintinis suvokimo modelis, grupinis darbo modelis, motorikos kontrolės modelis, sensorinės integracijos modelis, erdvės-laiko adaptacijos modelis. Taip pat yra naudojami kiti būdai, skatinantys padėti įveikti seniems žmonėms savo baimes.

Specialios skatinamosios grupės

Šios grupės skirtos senyviems psichikos ligoniams, esant dienos stacionaruose. Jose daugiausiai gydoma pašnekesiais, kuriuose išryškinamos ir sprendžiamos problemos, kylančios iš liguisto nerimo.

Baimių aptarimai

Tai konsultacijos, kurių metu gydytojas psichiatras ne tik patikslina diagnozę, bet ir nuodugniai paaiškina galimus gydymo būdus. Jie bendradarbiauja su savitarpio pagalbos grupėmis ir tai leidžia intensyviai ir visapusiškai aptarnauti senyvus žmones jų socialinėje aplinkoje.

Literatūra:

1. Sudarytojas Blonski H. “Senų žmonių baimės; priežastys, gydymas, praktiniai patarimai”, Alma littera , 2003, Vilnius.
2. www.ergoterapija.lt
3. http://www.medicina.kmu.lt/0311/0311-05l.pdf

• Lietuvoje savižudybės sudaro 4% mirties priežasčių
• Nuo 1996 m. savižudybė tapo trečia mirties priežastimi
• Lietuvoje vyrų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterų
• Didžiausia savižudybių rizikos grupė Lietuvoje yra 40 – 49 m. kaimo vyrai ir moterys, ir vyresnės nei 75 metų amžiaus miesto ir kaimo moterys
• Pagrindiniai savižudybių būdai Lietuvoje pasikorimas – 90% (2000 m.)

Tai rodo, kokia aktuali yra ši problema. Šiame straipsnyje apie savižudybę bus rašoma remiantis egzistenciniu požiūriu.

Egzistencializmas – tai XXa. filosofijos kryptis, skelbianti, jog individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas. Individas galįs laisvai rinktis, todėl yra atsakingas už savo veiksmus(Kardelis,2002). Tad ir pradžioje bus trumpai apžvelgti pagrindiniai egzistencializmo filosofai, jų pagrindiniai teiginiai. O po to bus rašoma apie egzistencinės psichologijos atstovus, jų samprotavimus ir darbus apie savižudybę.

M. Heidegger (1889-1976m.)

Pagrinde nagrinėjo baimę ir mirtį, kaip jis sakė, kad nušviestų žmogiškąją būties prasmės paiešką. Kaip tik tie potyriai, kurie atidengia būtį ir nebūtį skiriančią prarają, pačiu dramatiškiausiu būdu leidžia atsiverti būčiai. Pats giliausias iš šių patyrimų yra mintis apie savąją nebūtį, t.y. savąją mirtį, nes ši „negalimumo galimybė“ parodo štai-būties ribotumą (Mastroberti, 2001).

E. Husserl (1859-1938m.)

Mėgino paaiškinti pagrindines fenomenų bei sąmonės procesų, kuriuose tie fenomenai vyksta, struktūras bei svarbiausius ryšius (Mastroberti, 2001). Norinčius prasiskverbti iki dalyko esmės jis kvietė atsisakyti, bet kokios iki tol vyravusios nuomonės ir „išankstinių nusistatymų“.

K. Jaspers (1883-1969m.)

Teigė, kad egzistuoti, tai išgyventi savo buvimą pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos bei kad egzistencija – tai laisvė kurti save patį. Jis buvo laidininkas tarp egzistencinės filosofijos ir egzistencinės psichologijos, o pirmiausia darė įtaką L. Binswanger.

Remiantis K.G. Jungo teorija, galima teigti, jog elgesiui reikšminga yra tiek praeitis, tiek ateitis. Jis akcentavo pasąmonės reikšmę elgesiui, tačiau nesutiko su Froidu, kad seksualiniai instinktai yra vyraujantys. Jungas įvedė naują, kolektyvinės pasąmonės terminą. Pagal jį asmenybė sudaryta iš: sąmonės (dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai), asmeninės pasąmonės (emocinį krūvį turinčių minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa) ir kolektyvinės pasąmonės (perduota protėvių, sudaryta iš pirminių vaizdinių – archetipų). Archetipą Jungas apibūdino kaip tiesioginiam pažinimui neprieinamą psichikos elementą, kuris yra perduodamos protėvių iš kartos į kartą, ir pasireiškia per sapnus, haliucinacijas ar vizijas. Archetipas yra tarsi galimybė pakartoti tam tikrą protėviams būdingą elgesį. Jungas taip pat išskyrė 4 tarpusavyje sąveikaujančias psichines fukcijas: pojūčiai, mąstymas, jausmai ir intuicija. Pojūčiai mums pasako, kad kažkas yra, mąstymas suteikia tam kažkam pavadinimą, jausmai parodo, kaip tai veikia individą ar tai jam yra naudinga, o intuicija nurodo to kažko perspektyvas ir platesnes panaudojimo galimybes. Nors kiekviena funkcija tarpusavyje sąveikauja, tačiau kažkuri viena yra labiausiai nuslopint. Todėl terapijos metu svarbu atrasti tą funkciją, nes būtent joje slypi daugiausiai neįsisąmonintų problemų, kurias iškėlus į sąmonę, galima pasiekti daugiausiai teigiamų pasikeitimų. Psichodinaminė terapija turi 4 stadijas. Pirmoji yra išpažinties stadija, kurios metu klientas pristato savo problemą, paaiškina, kaip ją pats vertina ir supranta. Antroji stadija – paaiškinimo. Ji susideda iš trijų smulkesnių dalių. Pirma dalis yra informacijos keitimasis tarp kliento ir konsultanto, sąmoningas bendravimas. Antroje dalyje klientas pasąmoningai projektuoja savo jausmus ir išgyvenimus į konsultantą, o trečioje dalyje pats konsultantas turi suvokti jį veikiančius pasąmoningus veiksnius. Trečioje stadijoje klientas yra mokomas, kaip turi tvarkytis su vidinėmis ir išorinėmis savo problemomis. Tai lavinimo stadija. Transformacijos stadijoje klientas turi pripažinti nuslopintus aspektus ir juos lavinti. Tokiu būdu skatinamas vysytmasis ir naujų aplinkybių ieškojimas.

Patologija psichodinaminiu požiūriu yra suprantama kaip nesugebėjimas atlaikyti pasąmonės spaudimo ir visiškas pasąmonės kompleksų atskilimas nuo sąmonės. Asmenybė atrodo kaip suskilui į kelias, tarpusavyje nesusijusias dalis. Haliucinacijos, Jungo požiūriu, yra kolektyvinės pasąmonės išsiveržimas į sąmonę.

Psichodinaminė terapija yra sėkmingai taikoma senyvo amžiaus žmonėms. Tačiau šioje vietoje verta paminėti pagrindines senų žmonių psichologines problemas. Viena didžiausių problemų – susilpnėjusi senų žmonių savigarba, kurią lemia sumažėjusios fizinės galios, kontrolės jausmo praradimas, finansinis nesaugumas bei priklausomybė nuo kitų. Dėl šių priežasčių senas žmogus pradeda jaustis niekam nereikalingas ir ima save identifikuoti su kliūtimi. Kita problema – nerimo jausmas, atsirandantis dėl vis dažnėjančių minčių apie mirtį. Taigi konsultuojant panašias problemas turinčius senus žmones svarbu yra keletas dalykų. Pirmiausiai reikia, kad klientai sugebėtų įsisąmoninti ankstesnius savo gyvenimo įvykius. Be to, patartina dirbti su tokiais jausmais kaip: nesivaržymas ir neviltis, intymumas ir izoliacija, arogancija ir panieka, stagnacija ir kūrybiškumas. Konsultacijos metu labai svarbų vaidmenį vaidina santykis tarp kliento ir konsultanto, kuris turi dvejopą naudą. Jis yra ir diagnostinis, ir terapinis įrankis.

Remiantis Jungu, terapijos metu klientas yra skatinamas žiūrėti į ateitį, taip pat mokomas suprasti, kas jis yra, nesiremiant vien tik vaikystės ankstyvaja patirtimi, bet apimant visą jo gyvenimą. Antroje gyvenimo pusėje, pasak Jungo, žmogus pasineria į dvasinius dalykus ir pagrindinė jo užduotis tampa atrasti patį save, išvystyti savo unikalumą ir individualumą.

Taigi apibendirinant galima teigti, jog konsultuojant senus žmones svarbu jiems padėti rasti tokius sprendimo būdus, kurie leistų atskleisti savastį. Svarbu suvokti kokia reikšminga yra kliento praeitis, ir ateitis. Klientas turi įsisąmoninti praeityje kilusius vidinius konfliktus, kad galėtų kurti harmoningus ir teigiamus savo asmenybei ateities planus.

Naudota literatūra:

1. Alexander C., Morgan, M.D. 2003, Psychodynamic Psychoterapy With Older Adults, http://ps.psichiatryonline.org
2. Garner J. 2002, Psychodynamic work and older adults, Advances in Psychiatric Treatment vol. 8 pp. 128 – 137
3. Perminas A. “Asmenybės psichologija”, Kaunas, VDU leidykla.

Senėjimo procesui būdingi psichologiniai aspektai:

• Fiziniai pokyčiai. Ryškiai mažėja suvokimo aštrumas, jėga ir ištvermė, bet rečiau sergama trumpalaikėmis ligomis. Lėtėja nerviniai procesai, bet smegenys išlieka sveikos, jei nesergama smegenų ligomis.
• Pažintiniai pokyčiai. Senstant atmintis atpažįstant išlieka, nors prisiminimas, ypač neprasmingos informacijos, pradeda silpnėti. Tvirtasis intelektas nesikeičia, t.y. sukauptos žinios ir žodiniai įgūdžiai išlieka. Lankstusis intelektas silpnėja, t.y., gebėjimas abstrakčiai mąstyti silpnėja.
• Socialiniai pokyčiai. Socialiniai ryšiai siaurėja. Tenka išgyventi draugų bei šeimos narių mirtis. Bloga gyvenimo kokybė senatvėje kyla dėl to, kad nėra kam pasirūpinti senu žmogumi. Vadinasi, jo gyvenimo kokybę lemia ne vien sveikata ir pragyvenimo lygis. Mokėjimą prisitaikyti prie blogėjančios sveikatos ir mažėjančių ekonominių galimybių įtakoja kokybiški ryšiai su aplinkiniais.

Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su visa eile sudėtingų problemų, galinčių išprovokuoti asmenybės krizę. Vyresnio pagyvenusio amžiaus žmonės dažnai susiduria su: 

1. sutuoktinių ir draugų mirtimi;
2. mažėjančia fizine negalia;
3. išėjimu į pensiją ir sumažėjusiomis pajamomis;
4. daug laisvo laiko ir būtinybe rasti draugų;
5. naujų socialinių rolių įsisąmoninimu;
6. pasikeitusiais santykiais su užaugusiais vaikais;
7. pasikeitusia aplinka ar būtinybe ją pakeisti.

Humanistinė terapija

Humanistinė psichologija pabrėžia žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens akimis. Yra raginama gilintis į tai, kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistai neskatina ir nerengia kliento pokyčių, bet atidžiai stebi vidinių ir išorinių veiksnių pasireiškimą. Terapijos permaina nepriklauso nuo terapeuto veiksmų ar intervencijos. Taip pat interpretacijos ir elgesio metodai nėra atsakingi už pokytį. Pats žmogus ir jo aplinka natūraliai geba patys vystytis bei atsistatyti, o terapeuto darbas yra palengvinti šį procesą. Humanistai siekia paprastais nuoširdžiais pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.

Maslow teigia, kad į gyvenimą reikia žiūrėti kaip į galimybę augti. Tačiau niekas negali augti ir vystytis, jei nėra patenkinami pagrindiniai poreikiai. Patenkinus pagrindinius poreikius kiekvienas individas skirtingai siekia aukštesniųjų poreikių. Maslow pripažįsta, kad egzistuoja įtampa tarp saugumo poreikio ir poreikio augti bei tobulėti. Reikia būti drąsiam, kad pasikeistum, ir tai galima daryti tik saugioje aplinkoje, kur gali atsirasti pasitikėjimas.

Pagal Rogers, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos: nuoširdumas, palankumas ir empatija. Žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs-atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami. Taip pat padeda tokie žmonės, kurie yra palankūs kitiems, t.y. rodantys besąlygišką pagarbą. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta. Empatiški žmonės supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės „išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę.“   

Pagyvenusių žmonių socialinių ryšių mažėjimas ar net nutrūkimas, pažinimo bejėgiškumas yra fonas, kuriame ištinka įvairios ligos, ekonominių sąlygų pablogėjimas, praradimai ir kartu atsiranda žemas savęs vertinimas. Vadinasi, stresas – natūrali seno žmogaus emocinė būsena. Norint sėkmingai įveikti stresą, aplinka turėtų skatinti keisti požiūrį į save bei didinti savęs priimtinumą. Kita vertus, nesėkmingas streso įveikimas pasireiškia atsiskyrėliškumu: nenoru bendrauti, visiems ir visur demonstruojamu priešiškumu. Stresas, suprantamas kaip ilgai trunkanti stipri psichinė įtampa, sumažėja, tačiau įprastinis — nerimas lydi beveik kiekvieną senstantį. Reikia skatinti pasikliauti ir veikti, vadovaujantis savo jausmais, būti sau ištikimam, save išreikšti. Tada turima daugiausiai galimybių patirti socialinę paramą, džiaugtis gyvenimu ir sėkmingai susidoroti su stresu.

Senyvo amžiaus žmonės dažniau susiduria su sutuoktinio ar draugų netektimi, tai gali būti depresijos priežastis. Pagyvenusiam žmogui, netekus artimo žmogaus, sumažėja jo savivertė, jaučiasi nereikalingas, praranda gyvenimo tikslus. Taip pat, pasak Rogerso, depresijos priežastis gali būti, jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tada jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Kartais terapijoje yra naudojamas Rogerso klausimynas, kuriame prašoma pacientų nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie jie yra iš tikrųjų. Kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis siekė parodyti, kaip panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leidžia parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.

Svarbiausia psichoterapijoje įsijautimas į kliento emocinę būseną, kontakto atmosferos kūrimas, dėmesingas klausymas. Psichoterapeuto nuoširdumas, įsijautimas į kliento bėdas ir pagarba jam, yra svarbiausia kliento keitimosi psichoterapijoje prielaida.

Literatūros sąrašas: 

1. Kočiūnas R. (1998). Humanistinis optimizmas ar egzistencinis realizmas? Psichologija. 18, 117-123.
2. Kočiūnas R. (1995). Psichologinis konsultavimas.
3. Lefrancois G.R. (1987). The Lifespan.
4. Myers D.G. (2000). Psichologija.
5. Woolfe R., Dryden W. (1996). Handbook of Counselling Psychology.

Tiksliai apibrėžti, senatvės amžių gana sudėtinga. Raidos psichologai teigia, kad senatve laikomas amžius apytikriai nuo 65 metų. Tačiau šis amžius labai priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Žmonės, esntys jaunesni ir neturtingi, senatvės pradžią laiko 55 metų amžių, o štai vyresniems ir pasiturintiems senatvė prasideda nuo 65 ar net nuo 75 metų (Žukauskienė R., 2007).

Senyvo amžiaus žmonės susiduria su įvairiais pokyčiais:

• Fiziniais: mažėja suvokimo aštrumas, jėga ir ištvermė, lėtėja nerviniai procesai, tačiau smegenys išlieka sveikos ( Myers D.G., 2000);
• Pažintiniais: prastėja atmintis prisimenant, tačiau atmintis atpažįstant išlieka, lanksčiojo intelekto pokyčiai (Myers D.G., 2000);
• Socialiniais: darbo praradimas, išėjimas į pensiją, socialinė atskirtis, galimybė palaikyti socialinius santykius;

Svarbūs tampa ir psichologiniai veiksniai:

• Praradimai ir širdgėla. Senyvo amžiaus žmonės sunkiai pakelia artimųjų ir draugų netektis, ypatingai sunkiai išgyvenamos vaikų mirtys. (Woolfe R., Dryden W., 1996). Artimųjų mirtis primena tai, kas laukia jų pačių;
• Mirties baimė;
• Kaltės išgyvenimai;
• Tapatumo ir tęstinumo jausmų praradimas;
• Gyvenimo prasmės, tikslų praradimas;

Šias psichologines problemas galima spręsti naudojantis egzistencine terapija.    

Egzistencinės terapijos naudojimas konsultuojant senyvo amžiaus žmones

Egzistencinės terapijos pagrindas – padėti žmogui suvokti ir priimti savo realias galimybes, išsiaiškinti, kokie gyvenimo tiklsai, kokios vertybės, susiformuluoti tikslus, atspindinčius realybę. Taigi, kaip teigia E. van Deurzen-Smith (cituota pagal R. Kočiūną, 1999) , egzistencinė terapija padeda žmogui pačiam išryškinti, apmąstyti ir suprasti savo gyvenimą, pasitikti neišvengiamas problemas, nusivylimus ir krizes, atrasti savąją pasulio ir būties prasmę. Taigi egzistencinė terapija nukreipta ne į asmenį kaip izoliuotą psichinę visumą, bet į žmogų kaip į jo būtį pasaulyje, kitaip tariant – į jo gyvenimą. Dėl šių priežasčių egzistencinė terapija tinkama senyvo amžiaus žmonėms, išgyvenantiems artimųjų mirtį, savosios mirties baimę, kaltės, gyvenimo prasmės ir tikslų, tęstinumo ir tapatumo praradimo jausmus.

Egzistencinė sapnų analizė

Egzistencinėje terapijoje sapnas įgyja ypatingą subjektyvią vertę. Šioje terapijoje sapnas akcentuojamas tokia prasme, kuri atsiskleidžia pačiam sapno “autoriui”. Sapnuotojui suteikiama galimybė laisvai tyrinėti savo, su sapnu išreikštus jausmus ir vaizdinius. Žmogus aiškindamasis savo sapno reikšmes naudojasi galimybe atrasti dabartines ir praeityje buvusias įtampas, problemas, įvertinti savo veiksmus ir problemų sprendimus. Darbas su sapnu skatina suvokti save ir savo santykius su kitais žmonėmis, su pačiu savimi. Sapnai analizuojami tiek individualiai, tiek grupėse.

Individuali sapnų analizė. M. Boss (cituota pagal A. Perminą, A. Goštautą, A. Endriulaitienę, 2004) teigimu sapnas išreiškia žmogaus būtį pasaulyje. Analizuojant sapnus terapeutas tik lydi klientą, neprimeta savo vertybių. Spanai komentuojami remiantis tuo, kaip juos jaučia ir išgyvena sapnuotojas. Uždavinėjami klausimai, kurių atsakymai leidžia klientui ir terapeutui aiškiau suprasti sapno prasmę, tuo pačiu geriau suprasti savo būtį pasaulyje.

Sapno nagrinėjimo modelis grupėje. M. Ulmanas (cituota pagal R.Kočiūną, 1999) grupės darbą organizuoja dialogo principu: sapno autorius pasakoja sapną, grupė jį perima tarsi savą, ieško jame prasmių, analizuoja savus jausmus isijaučiant į sapną, taip grupė sapnuotojui “grąžina” sapną. Po “grąžinimo” sapną analizuoja pats jo autorius, o grupė gali pasiūlyti savo idėjas. Šio etapo gale sapnuotojas komentuoja visą darbo procesą bei jo poveikį. Nagrinėjant sapną tiek grupės dalyviai, tike sapnuotojas svyruoja tarp saugumo poreikio ir  siekio sužinoti daugiau informacijos. Per sapną atrasti jausmai ir prasmės sukelia reikšmingus prisiminimus, aiškesnes asociacijas, skatina laisvę ir atvirumą skausmingiems vidinio pasaulio išgyvenimams. Išanalizuotas sapnas tampa atvaizdu to, kas anksčiau slypėjo paslėptoje egzistencijoje.

Grupinė psichoterapija

Grupėje sutelkiamas dėmesys į grupės gyvenimo kūrimą, gilesnį jo supratimą. Šio supratimo dėka, analizuojamas gyvenimas grupėje, o per jį ir visas gyvenimas. Joje nesiekiama keisti dalyvių asmenybių, visas dėmesys skiriamas į grupės ir konkrečių dalyvių gyvenimo proceso supratimą, gyvenimo prieštaravimų atsiskleidimą. Egzistencine terapija grupėje siekiama, kad dalyviai aiškiau matydami gyvenimo realybę, išsivaduodami iš iliuzijų ir saviapgaulės, sugebėtų atrasti juos patenkinančią gyvenimo kryptį, įvardyti savo ketinimus, troškimus, norus, tikslus, dalykus, galinčius įprasminti gyvenimą, išsiaiškinti savo bendrą nuostatą į gyvenimą (Kočiūnas R., 1999). Terapija harmonizuoja dalyvių gyvenimą, kad jų nuostatos, tikslai, įpročiai ir konkretūs veiksmai atitiktų realybę ir jų asmeninius siekius. Taip terapijoje ugdomas tapatumo (būties) jausmas, gebėjimas orientuotis realiame gyvenimo laike,  gebėjimas priimti neišvengiamą nerimo ir kaltės išgyvenimą, gebėjimą džiaugtis gyvenimu, atrasti gyvenimo prasmingumo jausmą.

Individualus  konsultavimas

Mirties ir netekties klausimais. Artimųjų netektis ir susitaikymas su kito mirtimi yra potyriai, kurie plačiai analizuojami terapijoje. Asmuo, patyręs artimojo netektį, išgyvena penkias gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį,  derėjimąsi, depresiją ir priėmimą. Patyrusiam artimojo netektį, konsultantas labiausiai padėtų būdamas kartu su gedinčiuoju, tinkamai jo klausydamasis. Tačiau reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kito mirtis primena pačių mirtį. Tai akivaizdus ir skaudus susidūrimas su savo mirtimi (Yalom Y.D., 2005). Todėl terapijoje naudinga išnaudoti galimybes pasikalbėti apie dalykus susijusius su mirtimi. Mirtis ir mirtingumas suformuoja tokais temas kaip senėjimas, fiziniai kūno pokyčiai, “tuščio lizdo” fenomenas, pensija ir kt. Su klientais terapijoje patariama apie mirtį kalbėti tiesiogiai ir dalykiškai, nedemonstruojant ramybės. Toks pokalbis iš dalies nuramina asmenį, patiriantį mirties nerimą.

Gyvenimo prasmės klausimais. Dažnai senyvo amžiaus žmonės peržvelgia savo gyvenimą, ieško jame prasmės, tai vienas pagrindinių jų gyvenimo tikslų. Prasmė pasiekiama įsitraukiant į ją, peržengiant savasties ribas. Todėl labai svarbus tampa kliento įsitraukimas, ir terapeuto užduotis – padėti atpažinti ir pašalinti kliūtis, trukdančias įsitraukimui. Egzistencialistų teigimu, gyvenimui prasmę suteikia žmogaus baigtinumas, t.y. – mirtis.

Kaltės klausimais. Senyvo amžiaus žmonės dažnai išgyvena kaltės jausmus. Kaltė gali būti tiek reali, tiek ontologinė. Ontologinė kaltė yra pačiam sau dėl pačių esmingiausių, pačių vitališkiausių savo raidos galimybių apleidimo ir blokavimo, dėl kontakto su kitu žmogumi praradimo arba dėl neteisingų kontaktų (Plužek Z., 1996). Egzistencialistai siūlo nemažinti kaltės, o skatinti susitaikyti su šiuo neišvengiamu, prigimtiniu gyvenimo faktu. Stiprus kaltės išgyvenimas padeda įsisąmoninti asmeninę atsakomybę už poelgius bei jų rezultatus. Jei žmogus vengia atsakomybės už savo paties gyvenimą, natūrali kaltė išsivysto i neurotinę kaltę, kurios esmė – savęs paties, gyvenimo, savo asmens smerkimas. Realios kaltės atsisakyti galima aptariant jos išpirkimą. Konsultantas klientui gali padėti tik pažines ir supratęs įvairius asmens kaltės išgyvenimo aspektus.

V. E. Franklio logoterapija

Franklis pagyvenusių ir išėjusių i pensiją žmonių patiriamas krizes laiko egzistenciniu vakuumu (kuris dažniausiai pasireiškia nuobodulio būsena, tuštumos jausmu). Egzistenciniam vakuumui ir gyvenimo prasmės ieškojimams padeda logoterapija. Pasak V. E. Franklio, logoterapija – į prasmę orientuota terapija, todėl dėmesys sutelkiamas į žmogaus būties prasmę ir jos ieškojimą. Logoterapijoje į žmogų žvelgiama remiantris trimis tiesomis:

1. Žmogus yra laisvas;
2. Jo pagrindinis gyvenimo siekis – prasmės radimas;
3. Gyvenimas prasmingas;

Prasmės siekimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime (V.E. Franklis, 1997). Tik pats žmogus gali atrasti savo prasmę, ir tik tuo atveju ji bus jam reikšminga  ir patenkins jo paties prasmės siekimą. Žmogus turėtų ne klausti, kokia jo gyvenimo prasmė, o pripažinti, jog jo gyvenimas jam užduoda tokį klausimą. Ir gyvenimui atsakyti galima tik prisiėmus atsakomybę. Taigi logoterapija teigia, kad žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.

Logoterapija stengiasi, kad klientas visiškai suvoktų savo atsakomybę, tačiau paliekama galimybė pasirinkti, apsispręsti, už ką ir kokiam tikslui jis atsakingas. Terapeuto uždavinys, pasak Franklio – išplėsti kliento regėjimo lauką, kad jis suvoktų ir matytų visą potencialią prasmę. Konsultantas neprimeta klientui nei savo pažiūrų, nei vertybių, gerbia klientą  kaip asmenį ir padeda jam gerbti save tiek, kad pripažintų sau laisvę, atsakomybę ir galimybę atrasti prasmę savo gyvenime, padėti įveikti kliūtis, trukdančias rasti gyvenimo prasmę. Prasmę galima rasti bet kur, tiek meilėje, tiek kančioje.      

Naudota literatūra:

1. Frankl V.E., (1997), Žmogus ieško prasmės vis vien gyvenimui sakyti taip. Logoterapijos santrauka, Katalikų pasaulis, Vilnius.
2. Yalom Y. D., (2005), Terapijos dovana, Alma Littera, Vilnius.
3. Kočiūnas R., (1999), Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas, VIA RECTA, Vilnius.
4. Myers D.G., (2000), Psichologija, Poligrafija ir informatika.
5. Perminas A. Goštautas A., Endriulaitienė A., (2004), Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas, VDU leidykla, Kaunas.
6. Plužek Z., (1996), Pastoracinė psichologija, Amžius, Vilnius.
7. Sutton C., (1999), Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija, VU Specialiosios psichologijos laboratorija, Vilnius.
8. Trimakas K.A., (1996), Žmogaus aukščiausi skrydžiai religinių išgyvenimų psichologija, TKK leidykla, Kaunas.
9. Woolfe R., Dryden W., (1996), Handbook of Cuonselling Psychology, Sage Publications, London.
10. Žukauskienė R., (2007), Raidos psichologija, Margi raštai, Vilnius

• Psichologiniai pokyčiai, kurie atsiranda tiesiog senstant;
• Fizinės ar psichinės problemos, jų gydymas;
• Pirmieji miego sutrikimai, kurie sukelia nerimą;
• Blogi miegojimo įpročiai (tokie kaip miegojimas dienos metu, triukšminga ar per daug apšviesta aplinka);
• Šių veiksnių sąveika;

Kognityvinė elgesio terapija yra dažniausiai naudojamas nefarmakologinis būdas gydant nemigą. Jos efektyvumas yra 70- 80 %.

Nemigą gydant remiantis kognityvine elgesio terapija nėra naudojamas farmakologinis gydymas, todėl klinikoje ji yra naudojama retai.

Gydant nemigą kognityvinę elgesio terapiją sudaro keletas metodų:

• Stimulų kontrolė;
• Miego ribojimas;
• Miegojimo įpročių keitimas;
• Mokymas atsipalaiduoti;
• Kognityvinė terapija;

Stimulų kontrolė yra paremta operantiniu sąlygojimu, kurio metu lova yra klaidingas nemigos stimulas. Tuomet sumažėja miego tikimybė ir padidėja sujaudinimo tikimybė.  Jos tikslas yra  iš naujo nustatyti ryšį tarp lovos ir miego, sulaužyti neigiama asociacijas susijusias su gulėjimu lovoje ir negalėjimu užmigti, kad lova taptų miego stimulu. Tai atliekama duodant keletą instrukcijų, kaip padidinti galimybę užmigti miegamajame. Šias instrukcijas sudaro tokie dalykai kaip ėjimas miegoti tik tada, kai norima miego ir kėlimasis iš lovos tuomet, kai jau nebenorima miego.

Miego ribojimas. Miego ribojimo terapija yra paremta prielaida, jog kuo ilgiau laiko yra praleidžiama gulint lovoje, tuo fragmentiškesnis būna miegas. Šiuo metodu bandoma panaikinti miego sunkumus trumpinant laiką praleistą lovoje. Jis ypač tinkamas tokiems pacientams, kurie naktinio miego trūkumą mėgina kompensuoti poguliais dienos metu ar papildomu gulėjimu lovoje. Miego ribojimo metodas yra taikomas ribojant laiką praleistą lovoje iki tam tikrų valandų (pvz. Nuo 12 iki 6 ryto), koreguojant intervalą (pvz. padidinant arba sumažinant 15min.) ir atsižvelgiant į paciento dienoraštyje užrašytą praeitos savaitės vidurkį. Šis metodas dar naudingas ir tuo, jog taip yra sutvarkomas paciento miego režimas ir išvengiama papildomo gulėjimo lovoje tam, kad kompensuoti miego trūkumą.

Miegojimo įpročių keitimas. Šio metodo tikslas yra koreguoti asmeninius įpročius ir aplinkos veiksnius, kurie neigiamai veikia miegojimo kokybę. Yra nurodoma vengti tam tikrų maisto medžiagų (pvz. kofeino ar alkoholio prieš miegą), netinkamo miegojimo/pabudimo (pvz. vengti pogulių, niekuomet nesistengti specialiai užmigti), taip pat vengti veiklos lovoje dienos metu  (pvz. TV žiūrėjimo lovoje).

Mokymas atsipalaiduoti. Šis metodas remiasi principu, jog padidėjus simpatiniam aktyvumui yra neįmanoma užmigti ir išlikti miego būsenoje. Naudojant šį metodą kognityvinėje elgesio terapijoje gydant miego sutrikimus nėra taikomi įprasti relaksacijos pratimai, tačiau dažniausiai yra naudojamas diafragminis kvėpavimas ir laipsniškas raumenų atpalaidavimas.

Kognityvinė terapija stengiamasi atpažinti ir keisti mintis ir jausmus, kurie neigiamai veikia miegą. Šis metodas remiasi Beck‘o kognityvine terapija skirta depresijai gydyti, kurios metu terapeutas sistemiškai atpažįsta ir keičia paciento klaidingas mintis ar įsitikinimus. Kaip pvz. yra nustatyta, kad miego sutrikimų turintys pacientai skundžiasi dėl ilgai trunkančio užmigimo periodo (laiko tarpo nuo tada, kai yra išjungiama šviesa, iki tol, kol yra užmiegama), kad jis yra gerokai ilgesnis nei pats miego periodas. Tokiu būdu jie nepakankamai įvertina laiko tarpą, kurį jie pramiegojo ir pervertina laiko trukmę, kurią jie praleidžia bandydami užmigti.

Toks neteisingas užmigimo periodo ir miego trukmės įvertinimas yra lengvai koreguojami pasitelkus kognityvinę ir elgesio terapiją. Kognityvinė elgesio terapija išprovokuoja „baltą ir juodą“ mąstymą, kuris susideda iš žodžių tokių kaip „visada“ (miegojau prastai) arba „niekada“ (miegojau gerai). Kognityvinės terapijos sudedamoji dalis yra ta, kad ji sumažina autonominį ir kognityvinį sujaudinimą, priverčia pakeisti neteisingus įsitikinimus apie miegą (pvz. pacientas mano, kad turi miegoti 8 valandas), koreguoja nerealistiškus lūkesčius (pvz. pacientas mano, kad prabusti naktį yra nenormalu), pervertina nemigos pasekmių suvokimą (pvz. pacientas mano, kad išmiegojęs mažiau nei 8 valandas, jis negalės dirbti), taip pat padeda atpažinti mintis ir susijusias katastrofiškas idėjas, kurios sukelia nemigą.

Kognityvinė elgesio terapija taip pat padeda pacientams suvokti, jog jų susirūpinimas tuo, jog naktį jie blogai miegojo, iššaukia nerimą, psichologinį sujaudinimą, kuris trukdo atsipalaiduoti ir užmigti. Keisdamas paciento nerimą ir įsitikinimus apie nemigą, terapeutas padeda pacientui išvengti patologinio sujaudinimo, pasiekti geresnį miegą.

Norint pasiekti rezultatų, tiek vieną, tiek kitą kognityvinės elgesio terapijos metodą reikia taikyti 3- 4 savaites.

Kaip vyksta terapija?

Dienoraščio pildymas. Pacientas kelias savaites pildo dienoraštį, kuriame turi aprašyti, kokia buvo jų miego trukmė ir kokybė, ar buvo dieninių pogulių, kokia veikla buvo atliekama dienos metu. Pacientų prašoma fiksuoti, kiek laiko vakare gulėdami lovoje jie negalėjo užmigti, kiek kartų buvo prabudę, kiek kartų prabusdavo ir suvokdavo, kad miega ne lovoje.

Pvz.: Savo dienoraštyje John‘as parašo, jog pirmadienio naktį miegojo labai blogai. Aiškindamas tai jis teigia, jog dėl nemigos, jis nesugebės atlikti savo pareigų darbe, todėl galįs netekti darbo. Tada terapeutas klausia jo, kaip jam sekėsi darbe antradienį. Ar jis nebuvo atleistas iš daro? Ar skundėsi klientai, su kuriais jis dirbo?Ar jo bosas ar bendradarbiai pareiškė, kad neketina už jį atlikti darbo?

Įprastas ir tikėtinas atsakymas į šiuos klausimus yra neigiamas kaip šiuo atveju pvz.: „Ne, nei vienas man nepasakė, kad aš ką nors netinkamai daryčiau…“.

Toks atsakymas leidžia terapeutui paaiškinti, jog paciento iškreiptą suvokimą sąlygoja  rūpinimasis ir nerimas, bet ne pati nemiga.

Riešo aktigrafija. Ant paciento nedominuojančios rankos riešo uždedamas daviklis. Šis daviklis visą parą įrašinėja paciento veiklą. Ilgalaikiai aukšto aktyvumo periodai yra traktuojami kaip budrumo būsena, o ilgalaikiai žemo aktyvumo ar neveiklumo periodai yra traktuojami kaip miegas. Vėliau duomenys iš sensoriaus derinami su paciento dienoraščio informacija. Taip terapeutas gali susikurti detalų paciento miego/ budrumo periodų planą.

Literatūros sąrašas:

1. Cahn S. C., Langenbucher J. W., Friedman M. A. (2005). Predictors of Interest in Psychological Treatment for Insomnia Among Older Primary Care Patients With Disturbed Sleep. Behavioral Sleep Medicine, 3(2), 87–98.
2. Erman M. K. (2008). Cognitive Behavior Therapy for Insomnia. Can I Incorporate It Into My Practice? Clinical Updates In Sleep Medicine,  Primary Psychiatry,15(3):35-37.
3. Ong J. C., Cvengros J. A., Wyatt J. K. (2008). Cognitive Behavioral Treatment for Insomnia. Psychiatric Annals, 38:9.
4. Vitiello M. V., Borson S. (2001). Sleep Disturbances in Patients with Alzheimer’s Disease. Therapy In Practice, 15 (10) 777-796 1172-7047/01/0010-0777.

Viena iš naujesnių temų klinikinėje psichologijoje yra pagalba psichikos ligomis sergančiųjų artimiesiems. Dažniausiai visas dėmesys yra skiriamas sergančiajam, tačiau pagalbos reikia ne tik jam, bet ir jį supantiems artimiesiems. Padėti psichikos liga sergančiųjų artimiesiems reikia ne tik dėl to, kad pagerinti ir  palengvinti jų psichologinę būklę, bet ir todėl kad būtų galima produktyviau padėti patiems sergantiesiems.

Humanistinis požiūris

1.      Kazlauskas A., Radzevičienė, Šlapkauskaitė D., Miniauskienė D.”Psichikos negalės vaizdinys visuomenėje”, Sveikatos mokslai, Nr.3, 2005, p. 68-73.

2.      Laurinaitis A., Milašiūnas R., „Psichoterapija. Knyga profesionalams ir smalsiesiems.“, Vilnius 2008

3.      Maslow A.H., „Motyvacija ir asmenybė“. Vilnius, 2006

4.      Perminas, A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas”, VDU leidykla, Kaunas, 2004;

5.      Šedienė P., Butkevičienė R., Gadeikytė I. “Psichikos negalios raiška moters gyvenime”, Sveikatos mokslai, Nr.3, 2005, p. 74-81.

„Menas – tai veidrodis, kuriame kiekvienas mato save.“ J.V.Getė

Meno terapija

Meno terapijos, dar tarptautiniu mastu vadinamos ART- terapijos, procesas paremtas tuo, kad žmogaus mintys ir emocijos yra užkoduotos pasąmonėje ir jos aiškiau išreiškiamos:

• vaizdais(dailės terapija),
• muzikos garsais(muzikos terapija),
• šokio judesiais(šokio terapija),
• dramos išraiškos metodais(vaidybos arba teatro terapija).

Čia svarbiausia – procesas ir žmogus, o menas naudojamas kaip nežodinės komunikacijos priemonė, kaip būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos.

Kodėl meno terapija taikoma senatvėje?

1. Menas gali būti naudojamas kaip terapinė priemonė pagyvenusių žmonių tarpe. Ji gali būti efektyvi, esant tiek fizinei, tiek ir proto negaliai.
2. Senyvo amžiaus asmenys dažniau turi emocinių ar jausmų raiškos sutrikimų, tad meno terapija kaip priemonė galinti padėti asmeniui, turinčiam sutrikimų, išreikšti savo jausmus, išlaisvinti užslopintas emocijas, jau išgyventus skaudžius patyrimus.
3. Pagyvenę žmonės skundžiasi kantrybės stoka, dažniau linkę save nuvertinti kaip paliegusius niekam nereikalingus senelius, taigi meno terapija gali padėti spręsti psichologinius konfliktus, ugdyti kantrybę, skatinti asmenybės augimą. Menas sudaro prielaidas asmens savirealizacijai, teigiamam savęs vertinimui.
4. Bendravimas, bei visuomeninė veikla pagyvenusiems žmoniems tampa ne tokia aktyvia bei aktualia veikla.Meninė, kūrybinė veikla suteikia pozityvių jausmų, skatina bendravimą kūrybiniame procese, palengvina adaptaciją kolektyve, bei visuomenėje.
5. Senatvėje intelektas ir kitos kognityvinės funkcijos pamažu sulėtėja, silpsta. Skirtingos meno šakos ugdo skirtingas intelekto rūšis, kaip antai: muzikinį, erdvinį, judesio, bendravimo ir kt. Be to, meninėje veikloje ugdomi suvokimo (analizės, lyginimo, apibendrinimo, vertinimo), kritinio mąstymo, problemų sprendimo bei kiti protiniai gebėjimai.

Menas laikomas tam tikra kalba ir komunikacijos priemone, kuriai suprasti bei vartoti reikia meninės ir estetinės kompetencijos. Meno kūriniai atveria savitą ir turtingą prasmių bei vertybių pasaulį, kurio pažinimas yra toks pat reikšmingas, kaip ir mokslinis, matematinis, religinis ir kt. pažinimas. Asmeniui gebant stebėti, išgyventi ir suvokti meno kūrinius, tenkinamas jo meninio pažinimo interesas, didinamas sąmoningumas, išplečiamos objektyviojo ir ypač subjektyviojo pasaulio pažinimo ribos.

Meninio ugdymo svarba itin padidėja kuriant intelektualią, kompetentingą ir kūrybingą žinių visuomenę, kurios egzistavimas susijęs su nenutrūkstama ženklų bei informacinių sistemų suvokimo, interpretavimo ir kūrybinių sprendimų priėmimo tėkme. Joje itin reikalingi tampa savęs ir kitų pažinimo bei savikontrolės įgūdžiai, gebėjimai prisitaikyti ir gerbti kitokį (dažnai skirtingą) mąstymo, darbo ir gyvenimo būdą, platus saviraiškos būdų (taip pat ir meninės bei estetinės) spektras.

Meno terapijos rūšys:

• Muzikos terapija
• Dailės terapija
• Šokio terapija
• Dramos terapija
• (Pramogų) Užimtumo terapija.

Muzikos terapija

„Muzika harmonizuoja protą, jausmus, kūną ir dvasią. Muzika nėra vien menas. Tai ir mokslas. Dažnai sakoma, kad muzika jungia abu žemės pusrutulius, visus žmones, kad tai – universali kalba.

Svarbiausias muzikos gydantis komponentas yra ritmas.

Sena moteriškė sirgo senatvine Alzheimerio liga. Ji neatpažino sūnaus, bet reagavo į populiarią amerikiečių dainelę, kurią dažnai grodavo jos jau miręs vyras.

„Ausis ne tik girdi. Ji vadovauja procesui, kai sutelkiame dėmesį į vieną objektą. Smegenys dirba aktyviai, yra užsiėmusios ir nuolatos filtruoja garsus. Vienus atmeta, kitus priima ir siunčia informaciją. Ausis – labai sudėtingas instrumentas, kuris privalo, kai mes bendraujame ir norime intymumo, atlikti selekciją: negirdėti garsų, kurių mums nereikia. Priešingu atveju, smegenys būtų be galo apkrautos ir mes negalėtume bendrauti.

Girdėjimas ir klausymas yra dvi skirtingos funkcijos. Ausis išbalansuoja garsus, suskirsto juos. Tai, ką ir kaip kalbame, priklauso nuo to, ką mes prieš tai girdėjome.

Muzika tą pačią akimirką geba keisti mūsų smegenų darbą. Ritmas tarsi kalba mūsų kūnu. Muzikos klausyti galima įvairiai. Ligoniai, kurie sunkiai vaikšto ar turi senatvės negalias, lengvai reaguoja į ritminę muzikos kalbą, tačiau gali visai nereaguoti į šneką.

Dailės terapija

Kitas būdas padedantis užimti senus žmones – dailės terapija. Anot T. Dalley (2004), senyvo amžiaus žmogumi galima laikyti kiekvieną pensinio amžiaus žmogų. Labai daug tokio amžiaus žmonių leidžia savo gyvenimą didelių ligoninių geriatrijos skyriuose, senelių namuose, prieglaudose ir panašiose įstaigose. Neišvengiamai vienas iš svarbiausių jiems rūpimų dalykų yra artėjanti mirtis. Nors žmonės ir nemėgsta apie tai kalbėti, tačiau ji, ypač seniems žmonėms, labai aktuali tema. Anot T. Dalley (2004), dailės realija išsirutuliojo dėl to, kad reikėjo rasti verbalinių bendravimo formų alternatyvas, sudaryti galimybes išreikšti save tiems, kuriems tai padaryti keblu, ir leisti pasakyti tai, kas nepasakoma. Vadinasi, dailės terapija gali būti labai naudinga dirbantiems su senyvo amžiaus ir nepagydomai sergančiais žmonėmis.

Dailės terapija gali padėti seniems žmonėms keletu aspektų.

Pirma – komunikacija vaizdais gali jeigu ne išvengti, tai bent jau apeiti draudimą ir leisti žmonėms išreikšti savo pyktį, susitaikymą arba mirties baimę priimtinu būdu. Juk paveikslai ne visada skiriami vienam konkrečiam asmeniui, tad paveiksle perteikti mintį yra lengviau.

Antra – nupieštu vaizdu galima išreikšti begalybę ir dviprasmybę taip, kaip kalba neperteikiama.

Trečia – regimieji vaizdai gali funkcionuoti daugeliu lygmenų ir vienu metu išreikšti akivaizdžiai prieštaraujančias mintis bei jausmus.

Vaizduojamasis menas gali labai tiksliai išreikšti abstrakčias savybes bei jausmus, o vienas iš dažniausiai ir sunkiausiai apsakomų jausmų yra fizinis skausmas. T. Delly (2004) pateikia pavyzdį, kaip reumatoidinio artrito kamuojama ligonė nupiešė gėlę, o paskui visą piešinį flomasteriu užbrūkšniavo plonomis retomis žaliomis linijomis. Vienos linijos buvo tiesios, kitos vingiuotos, ir beveik visos nukreiptos į viršų. Ji sakė, jog jos reiškia jos nuolat jaučiamą skausmą ir kad jai dar niekada lig tol nepavyko taip gerai paaiškinti, kaip išgyvenamas skausmas. Ji pasakė, kad nuolat kęsti skausmą yra visai tas pat, kas būti uždarytam kalėjime. Šiai senyvo amžiaus ligonei akivaizdžiai palengvėjo, perkėlus į išorę savo jausmus ir suradus savo savijautos atitikmenį.

Senyviems žmonėms gali būti svarbi ir kita dailės terapijos ypatybė, pasireiškianti tuo, kad nuosekliai piešiami ir kaupiami paveikslai gali atvaizduoti kitimą per tam tikrą laiką, t.y. kaip keičiasi jų pačių požiūris į ligą, senatvę, skausmą, praradimus, mirtį.

Užimtumo (pramogų) terapija

Užimtumo terapija – gydymo metodas, užtikrinantis žmonių kasdieninių įgūdžių ugdymą, pagerinantis jų kognityvines funkcijas, socialinę readaptaciją. Ji yra taikoma tam, kad į stacionarą patekę pacientai neprarastų kasdieninių įgūdžių ir grįžę atgal į visuomenę galėtų pagal galimybes pasirūpinti savimi. Skatinant jų savarankiškumą. Jos pagalba yra lavinama senyvo amžiaus pacientų, turinčių psichikos sutrikimų atmintis, gerinama dėmesio koncentracija.

Kaip vyksta darbas užimtumo terapijos metu? Darbas užimtumo terapijoje vyksta grupėse, kurios yra sudaromos pagal tam tikrus principus.

Kriterijai, pagal kuriuos yra sudaromos užimtumo terapijos grupės:

1) Psichikos sutrikimo pobūdį (diagnozė);

2) Psichikos sutrikimo sunkumą;

3) Kognityvinių funkcijų pažeidimo lygį.

Užimtumo terapijoje vykdoma veikla apima tiek fizinių įgūdžių (grupinės mankštos, sportiniai žaidimai), tiek protinės veiklos lavinimą (meno, muzikos terapija, kūrybiniai žaidimai).

• skiria didžiausią dėmesį įgūdžių, padedančių seniems žmonėms susidoroti su stresinėmis situacijomis, iššaukiančiomis depresiją, nerimą formavimui.
• pateikia klientui konkrečius tikslus ar uždavinius, kuriuos klientas turės įvykdyti terapijos kurso metu.
• taiko savistabos metodą, t.y. klientai turi vesti dienoraštį, kuriame rašytų pastebėjimus apie savo nuotaikas, emocinę būklę, mąstymą bei elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos taikymas

KET, skirta jauniems žmonėms gydyti, turėtų būti modifikuojama prieš taikant ją pagyvenusiems, atsižvelgiant į jų kognityvines bei fizines galimybes. Ji netinka žymų kognityvinių funkcijų sutrikimą turintiems žmonėms, nes reikalauja susitelkti ties mintimis, jausmais bei nuostatomis. Terapija neturi ilgalaikio poveikio gydant demenciją, tačiau ji gali padėti pagerinti demencija sergančiųjų gyvenimo kokybę trumpam ar vidutinio ilgumo periodui.

Kognityvinė elgesio terapija efektyvi gydant senų žmonių depresiją, nerimą, psichologines problemas, susijusias su somatinėmis ligomis, miego sutrikimus, padeda išlaikyti subjektyvią senų žmonių gerovę. Kadangi šio gydymo metu įgaunami nauji įgūdžiai, sugebėjimas atsiminti ir suprasti atlieka svarbų vaidmenį. Tačiau tai nereiškia, kad pacientai su lengva suvokimo negalia negautų naudos nuo šios terapijos metodo. Sensoriniai, kalbos, bei rašybos sugebėjimai yra taip pat svarbūs taikant šį metodą, bet adaptuotos programos gali padėti apeiti šias problemas. 

Klientams, kuriems būdingi psichozės simptomai, kartu su terapija būtinas medikamentinis gydymas. Tačiau dažnai medikamentai sukelia pašalinį poveikį, dėl kurio seni žmonės yra linkę nustoti vartoti vaistus. Todėl KET uždavinys šiuo atveju – sužinoti kliento požiūrį į medikamentus, kokios problemos kyla juos vartojant ir pan. Tuomet klientui išaiškinamos priežastys, dėl kurių privaloma vartoti vaistus ir stengiamasi, kad būtinų vaistų vartojimas taptų klientui labiau priimtinas.

Kadangi daugelis senyvo amžiaus žmonių jaudinasi dėl medikamentų šalutinio poveikio, todėl pirmiausia yra linkę išbandyti nefarmakologinį gydymą, kuris padėtų įveikti jų nerimą, depresiją, miego sutrikimus. Antra vertus, pagyvenusiems žmonėms gali būti neįprasta “kalbėjimo” terapija, nes jie dažniausiai tikisi medikamentinio gydymo, nėra susipažinę su psichoterapija, jos efektyvumu. Taip pat vyresnio amžiaus klientai yra pratę mažiau save vertinti iš psichologinės pusės. Todėl aktyvus įsitraukimas į dvipusį bendravimą su terapeutu jiems gali būti bauginantis. Dėl šių priežasčių pats kognityvinės elgesio terapijos metodo pristatymo klientui procesas yra svarbus terapijos sėkmei. Terapeutas seniems žmonėms turi skirti daugiau laiko parengiamajam terapijos etapui, kuriame klientas supažindinamas su terapijos esme bei terapiniu procesu.

Trumpai trunkanti KET turi ilgalaikį poveikį. Ji yra pranašesnė už medikamentinį senų žmonių  nerimo, baimių, depresijos, miego sutrikimų gydymą, kuris dažnai sukelia nepageidaujamą šalutinį poveikį bei greičiau jau sutrikdo, o ne pagerina bendrą senyvo amžiaus žmogaus funkcionavimą.

Nerimo sutrikimai būdingi maždaug vienam iš dešimties senyvo amžiaus žmonių. Šie sutrikimai sukelia įtampą, išgyvenamą dėl kasdieninių įvykių ir problemų, perdėtą susirūpinimą, taip pat nusiskundimus dėl somatinių sutrikimų..

Mažinant nerimo sutrikimus ( generalizuotą nerimo sutrikimą, panikos priepuolius, socialinio nerimo sutrikimą, potrauminio streso sindromą), kognityvinė elgesio terapija yra efektyvesnė nei kitos nemedikamentinės priemonės. Pirmiausia mažinamas šiuo metu asmens patiriamas distresas. Naudojama savistaba, t.y. senas žmogus turi stebėti pasireiškiančius simptomus ir viską užrašinėti į dienoraštį. Taip terapeutas sužino, kokiose situacijose dažniausiai pasireiškia simptomai, kokie fiziologiniai pokyčiai lydi tuos simptomus bei ką žmogus jaučia, galvoja ir kaip elgiasi, kuomet simptomai pasireiškia. Tuomet padedama seniems žmonėms pakeisti jų klaidingas mintis, sumažinti fizinį organizmo atsaką į simptomus. Taip pat terapeutas skatina tokį pagyvenusio žmogaus elgesį, kuris suteiktų jam daugiau malonių emocijų bei pasitenkinimo.

Depresija ir fizinė senų žmonių sveikata dažnai yra glaudžiai susijusios. Somatinės ligos dažnai pagreitina depresijos atsiradimą. Todėl terapeutas privalo turėti žinių ne tik apie šio amžiaus tarpsnio psichologinius bet ir apie  fiziologinius ypatumus. Mažinant depresiją turi būti įtraukiami ir žmogaus artimieji,  kurie mokomi socialinio palaikymo būdų.

Elgesio aspektas gydant depresiją

Terapija padeda atkurti priimtinus elgesio modelius bei išmokyti klientą imtis naujų veiklų, kurios padėtų kompensuoti tai, ko seni žmonės netenka, nebegali atlikti dėl fizinių ribotumų. Pagrindinis šios terapijos tikslas – padėti klientui patirti kuo daugiau pozityvių išgyvenimų taip sumažinant neigiamą jų patirtį. Taikant elgesio terapijos metodą, siekiama susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas (tai gali būti baimė, depresija, nerimas, save žlugdantis elgesys). Taip pat mokoma, kaip kontroliuoti jausmus, fiziologines kūno funkcijas bei impulsus ir pradėti aiškiau mąstyti, greičiau apsispręsti.

Specifinis šios terapijos uždavinys yra tiksliai nustatyti ir apibrėžti kliūtis, dėl kurių asmuo nustojo užsiimti ta veikla, kuri ligi šiol jam teikė malonumą, pasitenkinimą.

Kognityvinis aspektas

Žmogui atskleidžiama, kaip tam tikri jo mąstymo stereotipai iškreipia jo realaus gyvenimo suvokimą, be realios priežasties priverčia jausti nerimą ar prislėgtą nuotaiką, provokuoja netinkamus veiksmus ar sprendimus. Teigiama, jog depresijos atsiradimą išprovokuoja pagyvenusio asmens neigiamos nuostatos apie save, pasaulį, savo ateitį. Klientai skatinami kasdien stebėti savo mąstymą, mintis bei vesti dienoraštį, kuriame jie užrašinėtų pasireiškiantį negatyvų mąstymą. Taip nagrinėjamas ryšys tarp negatyvaus mąstymo ir kliento nuotaikos. Terapeutas identifikuoja destruktyvų mąstymą (pvz.:nereikšmingų dalykų pavertimą katastrofomis, perdėtą įvykių apibendrinimą, selektyvią neigiamos informacijos iš aplinkos atranką, neteisingai suvokiamus įvykius ir pan.) ir vietoj jo klientas skatinamas mąstyti pozityviau, generuoti daugiau teigiamų idėjų.

Kognityvinė terapija padeda žmogui išmokti mąstyti lanksčiau ir dabartį bei ateitį pamatyti kiek galima objektyviau, nesiejant su praeitimi. Klientui padedama identifikuoti pasikartojančias, įkyrias mintis, susijusias su iškreiptais, neigiamais įsitikinimais ir nuostatomis bei išmokoma ateityje pritaikyti pažintinius įgūdžius, pozityvų mąstymą, išmoktą terapijos kurso metu.

Prisiminimai kognityvinėje elgesio terapijoje

Prisiminimai apie gyvenimo įvykius, teigiamus patyrimus palengvina adaptaciją, prisitaikymą prie didelių gyvenimo pokyčių, tokių kaip artimų žmonių netektis ir pan. Beck kalbėjo apie klaidingą mąstymą, kurio metu atrenkamos tik neigiamos mintys, idėjos ir jos projektuojamos į praeitį. Pavyzdžiui, pagyvenę žmonės dažnai sau priskiria kaltę dėl nepalankių praeities įvykių, kurių jau nebeįmanoma pakeisti. Kognityvinė terapija padeda žmogui suvokti, įvertinti ir tuomet pakeisti iracionalius, nelogiškus įsitikinimus apie praeities įvykius ir taip įtakoti dabartinių įvykių objektyvų suvokimą.

Hanley ir Baikie teigia, jog malonūs atsiminimai padeda pakelti seniems žmonėms nuotaiką. Tačiau prisiminimų terapijos naudojimas gali duoti ir priešingus rezultatus, nes kai kurie pagyvenę žmonės yra linkę prisiminti daugiau blogų nei gerų įvykių. Jei šie atsiminimai nepakeičiami pozityviais, tai gali sukelti daugiau neigiamų emocijų nei jų buvo prieš taikant šią terapiją. Todėl yra būtina atsižvelgti į platesnį kliento problemų kontekstą, į patį žmogų, jo asmenybę.

Problemų sprendimas terapijoje

Seni žmonės dažnai nuleidžia rankas ir nepasitiki savo jėgomis atlikti sudėtingesnę veiklą. Problemų sprendimo terapija padeda seniems žmonėms atkurti turėtas ar išmokyti naujų efektyvių problemų sprendimo strategijų. Identifikuojamos kliento nerimo priežastys, jam padedama suplanuoti dienotvarkę, veiklas, kurias jis planuoja atlikti. Dideli ir per sudėtingi uždaviniai suskaidomi į mažesnius, kurie gali būti įveikiami, taip pagyvenęs žmogus išlieka aktyvus.

Įgūdžių lavinimas

Šios strategijos tikslas – naujo adaptyvaus elgesio mokymas. Socialinių įgūdžių mokymas padeda ugdyti seno žmogaus atkaklumą bei formuoja teigiamą senų žmonių savivaizdį. Įgūdžių lavinimas gali būti taikomas ir su senais žmonėmis dirbant grupėje, tuomet gali būti ugdomi jų tarpasmeniniai santykiai, savęs atskleidimas, kitų socialinio palaikymo priėmimas, pasitikėjimas kitais žmonėmis ir kiti socialiniai įgūdžiai.

Demencija apibūdinama kaip sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama gana daug aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų. Pagrindiniai demencijos gydymo būdai yra elgesio terapija ir nemedikamentinės priemonės – t.y. socialiniai ir aplinkos pakeitimai, muzikos ir šokio terapija, farmakoterapija bei tinkamos priežiūros įstaiga.

Sutrikus pažinimui paprastai pablogėja emocijų kontrolė, socialinis elgesys ar motyvacija. Dėl to tampa sunkiau formuluoti mintis, bendrauti. Sergantysis demencija dažnai savo elgesiu stengiasi išreikšti jausmus, todėl kartais elgiasi agresyviai. Pirmiausia norint sėkmingai įveikti elgesio problemas reikia nustatyti jų priežastis. Dažniausiai jas įmanoma tik nuspėti, tačiau tiksliau išsiaiškinus galima labai padėti ligoniui. Dažnai demencija sergantiesiems būdingas emocijų labilumas. Kartais jie net nebeprisimena kas sukėlė tokią emociją, todėl dėmesio atitraukimas geriausias būdas sustabdyti šias neadekvačiais emocijas.

Taip pat dažnai sergantiesiems būdingos haliucinacijos. Tai gali būti pavojinga, nes jis ir elgsis atitinkamai. Tokių fantazijų nederėtų nei neigti, nei patvirtinti, nes visa tai tik sustiprintų haliucinacinį įsitikinimą, nes senas žmogus viską suvokia kaip realybę, kurią mato ir girdi. Sutrikusi orientacija laike ir aplinkoje – dar viena iš dažnesnių problemų. Spręsti šią problemą padeda tam tikros vaizdinės priemonės, priminimo ženklai (laikrodžiai, kalendoriai, paveiksliukai ). Taip pat reikia skatinti sergančiųjų savarankiškumą, stengtis per daug nepadėti, nes atpalaiduojant net nuo mažiausių sunkumų galima pakenkti – labai greitai atsiras per didelė priklausomybė, nors iš tiesų žmogus dar gali daug ką atlikti pats.

Gydant demencija sergančiuosius vaistais ne visada pavyksta sulaukti gerų rezultatų. Todėl labai svarbios nemedikamentinės priemonės, ypač – bendravimas.

Sergančiųjų demencija globai reikia daug pastangų ir laiko, todėl svarbu rūpintis ir globėjo sveikata ir gerove. Stresinė globėjo būsena turi įtakos sergančiojo demencija pažintinei funkcijai, elgesiui, funkciniams sugebėjimams, bendravimui.

Kodėl KET naudinga senų žmonių konsultavime?

• Steuer ir Hammen teigia, jog KET didžiausią dėmesį skiria esamoms, dabartinėms pagyvenusių žmonių problemoms, rūpesčiams (ugdomi įgūdžiai padedantys įveikti šias problemas), o ne asmenybės keitimui (kas nėra aktualu senatvėje) ar pasąmonėje glūdinčių priežasčių iš praeities atskleidimui.
• Susitelkiant ties elgesiu, orientuotu į tikslų pasiekimą, konfrontuojama su mitais ir klaidingais įsitikinimais apie senėjimą, kurie sustiprina bejėgiškumo, egoizmo jausmą, gali atbaidyti senus žmones nuo sveiko gyvenimo būdo senatvėje laikymosi, sveikatą stiprinančios veiklos, aktyvumo.
• Gali būti taikoma grupėje. Stebėdami savo bendraamžius seni žmonės gali išlaikyti ar net padidinti savivertę, stebėdami kaip keičiasi, tobulėja jų gebėjimai. Buvimas grupėje žmonių patenkina pagyvenusio žmogaus bendrumo, artimų ryšių poreikį, pagerina socialinę sąveiką bei bendravimą su aplinkiniais, padeda prisitaikyti prie aplinkos. Kiekvienam klientui skiriama pakankamai laiko praktiškai išbandyti naujai pristatytus metodus ir pasidalinti su kitais grupės nariais gauta patirtimi.
• Kognityvinės elgesio terapijos senų žmonių konsultavime privalumas yra jos trumpalaikiškumas ir ilgalaikis poveikis, nes terapijų metu išmokstami nauji įgūdžiai (pvz.: nuotaikos stebėjimas, neigiamų minčių pakeitimas pozityvesnėmis), kuriuos jie taiko ilgą laiką pasibaigus terapijos kursui.

Naudota literatūra:

1.  Flint, A.J., Gagnon, N. (2003). Diagnosis and management of panic disorder in older patients. Drugs aging, 20 (12), 881-891.
2. Hill, A., Brettle, A. ( 2005).  The effectiveness of counselling with older people: Results of a systematic review. Counselling and Psychotherapy Research, 5(4), 265-272.
3. Koder, D.A., Brodaty, H., Anstey, K.J. (1996).  Cognitive Therapy for Depression in the Elderly. International journal of geriatric psychiatry, 11, 97-107.
4. Morris, R.G., Morris, L.W. (1991). Cognitive and behavioural approaches with the depressed elderly. International journal of geriatric psychiatry, 6, 407-413.
5. Peterson, E.W. (2002). Using Cognitive Behavioral Strategies To Reduce Fear of Falling: A Matter of Balance. Generations, 26 (4), 53-59.
6. Sherman, F.T. (2007).  Cognitive behavioral therapy in the elderly. Geriatrics, 62 (6), 7-8.
7. Ščiupokas, A., Macijauskienë, J., Jaskovikenė, V. (2005). Vyresniojo amžiaus žmonių skausmo valdymo sunkumai. Skausmo medicina, 4 (13) 8,17-19.

Minėtos terapijos metu klientas yra mokomas koreguoti savo mąstymą ir jausmus, kad jie būtų racionalūs atitinkamose situacijose ir atitiktų adekvatų asmens tolimesnį elgesį.

Į kognityvinės-elgesio terapijos programą paprastai įeina:

1. Intervencijos, skatinančios analizuoti ankstesnius žmogaus gyvenimo įvykius, kurie gali signalizuoti apie klaidingų minčių, jausmų ir elgesio atsiradimą.
2. Intervencijos, kurios skatina abejoti neadaptyviais informacijos apdorojimo būdais ir įsitikinimais, kurie lemia probleminį elgesį.
3. Intervencijos, kurios padeda pakeisti nepagrįstą mąstymą, jausmus ir elgesį taip, kad jie būtų iš naujo apsvarstomi ir pasirenkami tik priimtiniausi variantai. (Mcnulty M., Carr A., 2006).

Schemos kognityviniame požiūryje
Schema – tai grupė tarpusavyje susijusių šerdinių įsitikinimų apie save ir kitus, pasaulio prigimtį, ar galimą įvykių eigą ateityje. Schemų gali būti adaptyvios ir neadaptyvios.

Schemos formuojasi jau vaikystėje. Neadaptyvių schemų susiformavimui įtakos turi:

1. ankstyvi stresiniai išgyvenimai
2. svarbių poreikių patenkinimo frustracija
3. bei asmens identifikavimasis su šeimoje matytais modeliais.

Jei vieną kartą yra suaktyvinama pvz. neadaptyvi schema, tikėtina, kad asmuo ja naudosis kasdieninėse stresinėse situacijose, ir tai skatins neigiamų automatinių minčių atsiradimą.

Remiantis aukščiau aptartomis pagrindinėmis teorinėmis prielaidomis, pagrindinis darbo su artimaisais principas, kuriuo vadovaujasi kognityvinė-elgesio terapija: mokyti šeimos narius sisteminių problemos sprendimo būdų. Šis modelis yra labai svarbus padedant šeimai išspręsti pagrindines problemas, su kuriomis susiduriama rūpinantis žmogumi, turinčiu psichikos negalią. Kad šeimų pastangos būtų sėkmingos, prasminga mokyti jų narius taikyti problemų sprendimo būdus (pirmiausia paprasčiausioms problemoms spręsti). Vadinasi, norint kad psichikos liga sergančiojo artmieji gebėtų spręsti problemas, reikalinga:

1. Patikrinti kokios schemos yra naudojamos asmens kasdieniniame gyvenime.
2. Užkirsti kelią neadaptyvių schemų naudojimui, ypatingai stresą keliančiose situacijose.
3. Įrodžius mąstymo klaidingumą, įgalinti žmogų naudotis efektyviomis problemų sprendimo strategijomis.

A.Elklit (1996) išskiriamos galimos problemų įveikimo strategijos:

• Orientuota į emocijas – asmuo įvykius laiko neįmanomais keisti.
• Emocinio atsiribojimos (atsitraukimo) – asmuo neigia esančias problemas.
• Pasyvaus bėgimo nuo problemos sprendimo (vengimo) – asmuo vengia su problema susijusių situacijų.
• Orientuota į problemą (racionalioji) – asmuo situaciją suvokia kaip kontroliuojamą.

Tėvų emocinės būsenos sužinojus apie vaiko negalią:

1. Emocinė trauma – neigimas, dar kitaip – šokas, skausmas, bejėgiškumas, kartais lydimas netekties ar praradimo jausmo. Paprastai išgyvenamas abejojimas diagnoze, jos paneigimas arba ignoravimas.
2. Intelektualinis vaiko negalios suvokimas – pyktis, kaltė, lydimas pykčio, liūdesio, depresijos, gėdos, baimės, nerimo. Išgyvenamas kaltės, dėl tokio vaiko gimimo jausmas, ypač dažnas motinoms. Yra šeimų, kurios ne tik kad sėkmingai išsprendžia šį išbandymą, tačiau ir dar labiau sustiprėja, kas sąlygoja sėkmingą perėjimą į trečiąją emocinių būsenų pakopą.
3. Susitaikymas ir priėmimas vaiko tokiu, koks yra. Ji prasideda tada, kai tėvai ne tik intelektualiai suvokia savo vaiko negalią, tačiau ir imasi konkrečių priemonių jam padėti. Šiam etapui būdingos pirmosios teigiamos emocijos – nuostaba, džiaugsmas, pasitikėjimas savo jėgomis.

Daugelį tų pačių emocinių būsenų, kurias išgyvena tėvai, patiria ir kiti šeimos nariai – vyresni broliai, seserys. Kognityvinė elgesio terapija orientuojasi į klaidingo mąstymo, jausmų ir iš to sekančio neadekvataus elgesio keitimą. Vistik būtina leisti bei padėti žmogui išgyventi krizę ir su ja susijusius jausmus ir tik tada analizuoti tų jausmų pagrįstumą ir adekvatumą, privalumus ir trūkumus susidūrus su problemomis.

Galimi iškreipto mąstymo variantai, kurie skatina neigiamų minčių atsiradimą:
• Protinis filtras. Tarsi „išfiltruojami“ teigiami situacijos aspektai, susitelkiant tik ties negatyviais, ir jais naudojantis daromos išvados. Pvz. aš padariau klaidą šiandien iš ryto, taigi viskas ką aš šiandien dariau – buvo blogai.

• Likimo nusakymas. Konstatavimas, kad viskas bus blogai, neturint tam jokių realių įrodymų. Pvz. aš nesugebėsiu tinkamai pasirūpinti savo autizmo sidromą turinčiu vaiku.

• Privalau“ teiginiai. Absoliutus teigimas apie tai, koks pats žmogus ar kiti turi būti. Pvz. Aš privalau visada būti tobulas.

Kognityvinės elgesio terapijos technikos:

1. Diskusijos su terapeutu apie negatyvius įsitikinimus. Klientas yra klausinėjamas, siekiant padėti jam suprasti, kad pasirinktas problemos interpretavimas yra tik vienas iš galimų tos situacijos vertinimų, o ne realus faktas.
2. Dėmesio atitraukimas ir minčių sustabdymas. Skatinti klientą atpažinti aktyvinantį įvykį, kuris veda link neigiamų automatinių minčių ir slopinančios nuotaikos ir tada laikinai susitelkti ties kitais situacijos aspektais, užsiimti išblaškančia veikla ir taip sustabdyti neigiamas automatines mintis.
3. Kasdienis teigiamų dalykų registravimas. Klientų prašoma atlikinėti namų darbą, kurio metu jie turi tarsi gaudyti save kuomet padaro kažką gero, kai jiem pasiseka, atlieka kažką tikrai naudingo, yra mėgstami, pagiriami aplinkinių. Jie turi stengtis tai pastebėti kiek įmanoma dažniau ir tuoj pat visus teigiamus įvykius užsirašyti į savo registrų knygelę.
4. Sisteminis problemų sprendimas. Paskatinti klientą spręsti problemą iš pradžių ją išskaidant į daug mažų problemų.

Siekiant sumažinti psichikos liga sergančio asmens artimųjų sielvartą, sąmyšį bei nerimą būtina pasitelkti ir psichikos švietimu. Psichikos švietimas – Procesas, kurio metu su sergančiuoju ar jo šeimos nariu diskutuojama ir jam perteikiamos žinios, padedančios pasiekti gydymo ir reabilitacijos tikslus.
Jo metu mokoma kaip spręsti iškilusias problemas, kaip iš anksto atpažinti atkryčio požymius, kad reikalingas gydymas būtų savalaikis bei suteiktas iki prasidedant krizei ar jai kartojantis.
Įtraukus šeimą į gydymo procesą, jos nariai supranta, kad situacija nėra beviltiška ir gali būti kontroliuojama. Kinta šeimos narių požiūris, įsitikinimai (kognityvinis aspektas) bei tolesnis elgesys (elgesinis aspektas) sergančiojo ir savo atžvilgiu.

Apibendrinimas

Pagrindinis darbo su artimaisais principas, kuriuo vadovaujasi kognityvinė-elgesio terapija: mokyti šeimos narius sisteminių problemos sprendimo būdų. Neracionalius problemų sprendimo būdus gali skatinti klaidingas mąstymas, įsitikinimai, neadaptyvių schemų naudojimas. Kognityvinės-elgesio terapijos metu terapeutas atlieka tokias intervencijas, kurios gali padėti žmogui pakeisti neadekvatų mąstymą bei elgesį į priimtinesnį ir naudingesnį jam pačiam bei psichikos liga sergančiam artimajam.

Naudota literatūra
1. Carr A., Mcnulty M., (2006), The handbook of adult clinical psychology. An Evidence-Based Practice Approach, p. 61-105.
2. R.Juknevičienė, (2000), „Psichologinė pedagoginė pagalba šeimai, auginančiai vidutinės ir žymios negalios vaiką“, Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugija, Kaunas
3. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija; Informacinis leidinys (2005). Darbo su šeimomis pricipai. Aplankyta 2008-11-07
http://www.lspzgb.lt/images/user/Nr_%201.pdf
4. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija; Informacinis leidinys (2005). Šeimų globojančių pagrindinėmis psichikos ligomis sergančius asmenis, švietimo svarba. Aplankyta 2008-11-07
http://www.lspzgb.lt/images/user/Nr_%202.pdf
5. Mickevičienė E., Šinkariova L.(2006), Tėvų, auginančių sutrikimą turintį vaiką, psichologinės ir socialinės problemos: specialistų požiūris. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija; Informacinis leidinys. Aplankyta 2008-11-07
http://www.lspzgb.lt/images/user/Nr_%205(7).pdf

Šizofrenija yra psichozė. Kitaip tariant, sunkus psichikos sutrikimas, kai asmens emocijos, mąstymas, vertinimas ir tikrovės suvokimas yra taip pakitę, jog labai pablogėja jo gebėjimas reikiamai tvarkytis. Sergančiam žmogui gali atrodyti, kad įjungtas TV siunčia įsakymus veikti, kambarys gali būti pripildytas nuodingų dujų, o ant langų šliaužioja šimtai gyvačių. Įsivaizduokite tai ir suprasite, kokia įtampa ir baimė apėmusi ligonį ir koks neprognozuojamas gali būti jo elgesys, nulemtas šios pasikeitusios, nerealios, liguistos aplinkos, pvz., jis gali imti daužyti langus, kad „užmuštų gyvates“.

“Pozityvieji” ir “negatyvieji” šizofrenijos simptomai:

· Nenormalūs potyriai ir suvokimai, tokie kaip kliedesiai, haliucinacijos, nelogiškas ir sutrikęs mąstymas, emocijų neadekvatumas bei neadekvatus elgesys. Tai nereiškia, kad šie simptomai geri, o tik tai, kad psichinėje veikloje atsiranda kažkas nauja, nebūdinga sveiko žmogaus psichikai.

· Tai normalių įprastinių minčių, emocijų ir elgesio nebuvimas, pavyzdžiui, atbukusios emocijos, vidinių paskatų nebuvimas, skurdus mąstymas ir užsisklendimas, kitų žmonių šalinimasis. Normalių funkcijų, kurias atlieka sveikas individas, praradimas.

 Šizofrenijos stadijos:

· Ūmioje stadijoje labai sunkūs pozityvieji simptomai. Negatyvieji simptomai taip pat gali po truputį sunkėti.

· Kai pozityvieji simptomai ima lengvėti, pacientas pereina į stabilizacinę stadiją, kuri gali tęstis ilgiau nei šešis mėnesius po ūmaus epizodo pasireiškimo.

· Stabiliosios stadijos metu simptomai daugmaž pastovūs, kartais gali netgi visai išnykti.

 Kognityvinė-elgesio terapija

Kognityvinė-elgesio terapija taikoma asmenis, kurie, nepaisant gydymo farmakologinėmis priemonėmis, ir toliau išgyvena psichozės simptomus. Nustatyta, kad maždaug 25–30% asmenų kenčia dėl funkcionavimą trikdančių psichozės simptomų, nepaisant gydymo. Šis metodas yra daug žadantis gydant asmenis, kuriems įvyksta pirmasis psichozės epizodas, bei ūminės ligos fazės.

Kognityvinės-elgesio terapijos metu atkreipiamas dėmesys, ką reikia keisti, o ko – ne, o tada dirbama pasirinktų tikslų bei norimų pasikeitimų kryptimi. Kertiniai konstruktyvaus pasikeitimo akmenys yra šie:

• keisti mąstyseną, t.y. kad mintys, įsitikinimai, požiūriai, nuostatos, samprotavimai ne trukdytų, o padėtų gyventi (kognityvinis terapijos aspektas);
• imtis tokių veiksmų, kurie duos norimų ir laukiamų rezultatų (elgesio aspektas).

 Kognityvinės-elgesio terapijos metodai:

Elgesio strategijos gerinimas. Taikant šį poveikio būdą, ligoniams padedama suprasti, koks elgesys jiems galėtų padėti susilpninti ir simptomus, ir reagavimą į simptomus, tokius kaip haliucinacijos ir kliedesiai. Pavyzdžiui, haliucinacijos gali sustiprėti, kai ligonis būna vienas arba nuobodžiauja. Tokį ligonį galima pamokyti būdų, kaip sumažinti izoliaciją ir nuobodulį. Kitus galima išmokyti susilpninti klausos haliucinacijas. Pvz. niūniuojant, kalbantis su kitais žmonėmis ar netgi liepiant „balsams“ pasitraukti ir grįžti vėliau. Taip pat galima pamokyti patikrinti iliuzinių įsitikinimų tikroviškumą, lyginant su gydytojo pateikta interpretacija.

Britų tyrime, kurį atliko Nicholas Tarrier su bendradarbiais, buvo nustatyta, kad po šešių mėnesių tokio gydymo ligonių kliedesių lygis ir nerimas sumažėja, palyginus su tais ligoniais, kuriems taikoma ne tokia specifinė kognityviosios terapijos forma, vadinama mokymu spręsti problemas.

Mokymas spręsti problemas. Terapeutas su pacientu sistemingiau nagrinėja psichologines problemas, kurių pacientas neįstengė išspręsti savarankiškai. Specifiniai veiksmai yra tikslus sunkumų srities apibrėžimas, trūkstamos informacijos surinkimas, ryšių tarp duomenų nustatymas ir apibendrinimų suformulavimas. Tada terapeutas padeda pacientui pačiam pakoreguoti savo patyrimo interpretavimo ir elgesio reguliavimo būdus.

Individuali ir grupinė kognityvioji terapija. Birmingame stacionare nuo ūmios psichozės simptomų gydomiems ligoniams buvo skirta individuali ir grupinė kognityvioji terapija. Individualios terapijos metu švelniai prieštaraujama iliuziniams jų įsitikinimams, bandoma juos analizuoti. Grupinę terapiją sudaro grupės iki šešių ligonių susitikimai, per kuriuos grupės nariai pateikia alternatyvius kitų narių iracionalių įsitikinimų aiškinimus, prieštarauja neigiamoms nuomonėms apie psichikos ligą ir paremia vieni kitų pastangas integruoti ligos sampratą į savo gyvenimą bei kuria naujas elgesio strategijas.

Šeimos mokymas. Šeimos mokymu siekiama užtikrinti šeimos paramą ligonio pastangoms valdyti savo simptomus, ir veiksmų programą, kurios tikslas buvo pagerinti bendravimo ir savitvarkos įgūdžius. Šeimos mokymu taip pat siekiama sumažinti aplinkos stresų įtaką biologiškai pažeidžiamam individui. Tam naudojami du pagalbos būdai. Pirma, tai yra streso mažinimo strategija, paremta kognityvine bihevioristine terapija, kuria siekiama pagerinti paciento ir jo artimųjų bendravimo problemų sprendimo efektyvumą bei paskatinti asmeninių gyvenimo tikslų siekimą. Pvz. mokoma padėti artimajam siekti realių trumpalaikių tikslų, ilgalaikius tikslus išskaidyti į lengviau pasiekiamus konkrečius trumpalaikius tikslus ir t.t

Kita strategija yra paremta globėjų mokymu, kaip sumažinti stresą bei lengviau priimti pacientų elgesį, kuris susijęs su pozityviaisiais ir negatyviaisiais ligos simptomais. Pvz. mokoma elgtis pagarbiai, kalbėti ramiai, aiškiai, be užuolankų, reikėtų vengti pastovaus kritikavimo, perdėto globėjiškumo ir kontroliavimo, nesišaipyti iš artimojo ar jo potyrių, nerodyti savo sukrėtimo ar išgąsčio dėl jo potyrių ir t.t

Kada galima sakyti, kad žmogus jau senas? Dažniausiai senatvės kriterijumi yra amžius. Seniems žmonėms priskiriami žmonės, vyresni nei 65 metai. Šis skirstymas yra labiau susijęs su socialiniais, o ne su fiziniais ar psichologiniais pokyčiais. Gerontologijoje senatvė yra skirstoma į tris etapus: ankstyvoji senatvė (65-74m.), vidurinioji senatvė (75-84) ir vėlyvoji senatvė (85 ir daugiau metų). Šios grupės labai skiriasi savo patyrimu ir sveikata. A.Kepinski savo straipsnyje “Gyvenimo ritmas” (2008) rašo:

Senatvė priklauso prie tų sąvokų, kurių kasdieniška prasmė visiems akivaizdi, bet kurias moksliškai apibrėžti sunku ar net neįmanoma. Klasikinis tokios moksliškai sunkiai apibrėžiamos sąvokos pavyzdys yra gyvenimas, kurio dar niekas nesugebėjo apibūdinti be išlygų. Senatvė yra paskutinė gyvenimo fazė, po jos ateina tiktai mirtis. Kadangi nėra gyvenimo apibrėžimo, negalime nediskutuodami apibrėžti ir vieno iš jo periodų. (373 psl.)

Iš tiesų senų žmonių psichologiją yra labai sunku tyrinėti moksliškai. Viena vertus, sunkumai kyla dėl jau anksčiau aptarto senų žmonių individualumo. Kita problema – kohortos efektas. Seni žmonės yra labai skirtingi priklausomai nuo to, kokioje sociokultūrinėje aplinkoje ar laikmetyje jie užaugo. Pavyzdžiui, dabartinis 80-metis bus išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, politinių režimų pokyčius, didelę technikos revoliuciją. Tuo tarpu tie žmonės, kuriems šiandien yra dvidešimt, tapę 80-mečiais turės visiškai kitokią patirtį. Todėl apibendrinti mokslinius tyrimus senatvės tema yra labai sunku.

Vis dėlto galima išskirti bendruosius dėsningumus, kas keičiasi žmogui senstant. Biologiniame lygmenyje juntamas fizinės sveikatos blogėjimas. Dažnai blogėja jutimų aštrumas: silpsta rega, klausa, skonio pojūtis, dažnai atsiranda įvairių neurologinių problemų. Psichologiniame lygmenyje dauguma senų žmonių susiduria su artimų žmonių praradimais – miršta sutuoktiniai, draugai, siaurėja socialinių kontaktų ratas. Taip pat seni žmonės patiria kaupiamąjį negatyvios gyvenimo patirties efektą. Socialiniame lygmenyje dažnai patiriamas besikeičiantis socialinis statusas, išeinama į pensiją, mažėja aktyvumas. Ryškus negatyvus veiksnys susijęs su senatve yra diskriminacija dėl amžiaus, kuri gali būti tiek tiesioginė (pavyzdžiui, žmogus atleidžiamas iš darbo, nes yra pensijinio amžiaus, neatsižvelgiant į tai, ar jis realiai su darbu susidoroja) ir netiesioginė (pavyzdžiui, šeimos spaudimas atsisakyti įdomių veiklų, apeliuojant į amžių). Taigi senatvė yra savotiškas atsitraukimo periodas. Vėl pacituosiu A.Kepinskio (2008) mintis:

Jausmas, kad “išsipildė”, kad nieko daugiau nebegali būti, kad jau žengiama keliu į karšatį ir mirtį, yra bene tragiškiausias senatvės išgyvenimas. Senas žmogus ginasi nuo jausmo, kad jau viską yra padaręs. O ginasi irgi menkučiais tikslais ir kasdieniais rūpesčiais, skųsdamasis silpstančio kūno negalavimais, ieškodamas malonumo dalykuose, į kuriuos seniau nekreipdavo dėmesio (”kad šviečia saulelė, kad rytą bus šviežio pienelio” ir pan.). Tačiau po tuo margu kadienybės koloritu slypi tamsi nuojauta, kad viskas baigta (378 psl.)

Tačiau kita A.Kepinskio mintis yra gerokai labiau paguodžianti:

Dėl gyvenimo dinamikos svyravimų senatvė visą gyvenimą pinasi su jaunyste. Todėl sutinkame jaunų senukų ir jaunatviškos energijos kupinų senių. Vienų svarbiausia nuotaika nuo jauniausių metų nukritusi, o kitų – pakili. Taigi į senatvę neįžengiama psichologiškai nepasiruošus, nes progų pasijusti senam pasitaiko dažniau negu tapti juo iš tiesų (385 psl.).

Klinikinės psichologijos problemos senatvėje

Demencijos

Demencija yra bendras terminas, kuris reiškia intelektinių galimybių mažėjimą, trukdantį asmens funkcionavimui ir socialiniam gyvenimui. Demencija serga 2,4-5,1% 65-69 metų amžiaus žmonių, 5,3-9,1% – 70-74-erių, 10-12,5% – 75-79-erių, 20-24,2% – 80-90-ties metų, ir daugiau nei 30% – vyresni negu 90 metų. Labiausiai paplitęs demencijos tipas – Alzheimerio liga, kuri sudaro 60-70 proc. visų demencijų. Kraujagyslinė demencija ir demencija su Lewy kūneliais sudaro maždaug po 15 proc. visų demencijų. Frontotemporalinė demencija (Picko liga) yra gerokai retesnė ir sudaro mažiau nei 8 proc. visų demencijų.

Demencijų priežastys dažnai yra susijusius su genetiniu polinkiu susirgti. Vis dėlto gana svarbūs čia ir kiti biologiniai bei elgesio veiksniai. Demencijų riziką didina galvos smegenų traumos, infekcinės ligos: encefalitas, meningitas, ŽIV ir AIDS. Su didėjančia demencijos rizika yra susijusios lėtinės nervų sistemos ligos: Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė, depresija ir kt. Taip pat bloga mityba, ypač vitamino B trūkumas, rūkymas, per didelis cholesterolio kiekis, mažas aktyvumas, nutukimas, diabetas. Demencijos riziką gali didinti kitų organizmo sistemų sutrikimai, skatinantys didesnį toksiškumą – pavyzdžiui, inkstų ar kepenų sutrikimai, taip pat endokrininės sistemos problemos.

Alzhaimerio liga (AL). Liga dažniausiai prasideda po 50 m. amžiaus ir jai būdingas pamažus progresuojantis intelektinių gebėjimų silpnėjimas. AL progresavimas skirstomas į tris etapus. Pirmojo etapo metu ryškiai didėja užmaršumas, atsiranda asmenybės pakitimai (apatija, niekas neįdomu, dirglumas), ištinka dezorientacija (asmuo jaučiasi pasimetęs, nežino, kur ėjo, kodėl ėjo). Dažnai pametami daiktai, kalbant ar rašant pritrūksta žodžių, darosi sunku atlikti aritmetikos veiksmus. Pirmojoje stadijoje pakitimai yra nedideli ir pacientai dažniausiai sėkmingai slepia juos nuo artimųjų ir gydytojų, teisinasi nuovargiu, tiesiog išsiblaškymu.

Antrojoje ligos stadijoje atminties sutrikimai jau darosi ryškūs, ypač akivaizdus įsiminimo trūkumas, nebeišmokstama nauja informacija. Dažnai sutrinka kalba, būdingas neteisingas žodžių vartojimas. Prarandami iki tol turėti įgūdžiai. Elgesyje gali atsirasti sunkiai kontroliuojamų sujaudinimo būsenų. Blogėja gebėjimas atpažinti daiktus, pažįstamus, artimuosius.

Trečiasis ligos etapas yra susijęs su žymiu neįgalumu. Visiškai prarandami savarankiško gyvenimo įgūdžiai ir autonomiškumas. Sergantieji dažnai nebesupranta kalbos, patys nešneka. Paskutinėse ligos stadijose dažnai sutrinka gebėjimas valgyti, nebegali ryti ar kyla kiti mitybos sutrikimai. Sergantieji dažniausiai nebesugeba rūpintis savo asmenine higiena.  

Manoma, kad pagrindinės AL priežastys yra biologinės. Psichosocialiniai veiksniai AL vystymuisi turi mažiau įtakos. AL tikimybę didina galvos traumos, ilgalaikė depresija. Kaip apsaugantieji veiksniai nurodomi aukšti kognityviniai gebėjimai ir aktyvi kognityvinė veikla senatvėje.

Kraujagyslinė demencija. Šio tipo demencijai būdingi pakitimai galvos smegenų kraujagyslėse, dėl kurių gali ištikti insultai, kurie sutrikdo ryšius tarp įvairių smegenų dalių ar lemia jų mirtį. Kraujagyslinei demencijai yra būdinga tai, kad sergantiesiems yra būdingi ne vien kognityviniai bet ir motoriniai sutrikimai.

Skirtingai nuo AL genetiniai faktoriai kraujagyslinei demencijai čia turi mažiau įtakos, didesnę įtaką daro gyvenimo būdas, cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas.

Frontotemporalinė demencija. Skirtingai nuo kitų demencijų, kurių eiga yra lėtinė, šis sutrikimas prasideda staiga. Būdinga tai, kad stipriai keičiasi žmogaus asmenybė ir elgesys. Žmogus gali tapti apatiškas, nereaguojantis į aplinką, arba atvirkščiai euforiškas, sujaudintas, impulsyvus. Ligai būdinga tai, jog ima žūti galvos smegenų neuronai, bei vystosi Pick’o kūneliai pačiuose neuronuose. Frontotemporalinė demencija turi stiprų genetinį pagrindą.

Nėra medikamentų, kurie galėtų išgydyti demencijas, todėl siekiama kaip galima labiau lėtinti degeneracinius procesus bei mažinti demenciją lydinčius reiškinius (depresiją, nerimą, paranoją ir t.t.). Psichologas nedaug gali padėti pačiam sergančiam žmogui. Vis dėlto, su sergančiuoju gali būti dirbama, suteikiant galimybę išsikalbėti. Tačiau tokia terapija yra daugiau palaikančioji, nereikia siekti paciento įžvalgos ir savo problemų supratimo.

Žymiai svarbesnė yra psichologinė pagalba šeimai. Pagalba šeimai turi apimti mokymą apie ligą, pagalbą įveikiant stiprius neigiamus jausmus,  mokymas bendravimo metodų, kurie padeda sergančiam asmeniui geriau orientuotis ir atsiminti. Čia ypač naudingos savitarpio pagalbos grupės. Vėlesnėse demencijos stadijose yra rekomenduotina institucinė globa, kuri palengvina artimųjų globos naštą.

Delyras

Delyras yra ūmi klinikinė būklė, pasižyminti greita psichinių fenomenų kaita. Tai psichozinė būsena su sąmonės sutrikimu, kuri trunka nuo keleto minučių iki keleto valandų. Delyrui būdinga: dezorientacija laike, vietoje ir situacijoje, suvokimo sutrikimai, haliucinacijos, padrikas, nerišlus mąstymas, padidėjęs ar sumažėjęs motorinis aktyvumas, kintantys kliedesiai, sutrikusi dėmesio koncentracija, pakitęs sąmonės lygis.

Dažniausiai delyrai pasitaiko vyresnio amžiaus žmonėms su gausia somatine patologija, tačiau taip pat gali ištikti ir sveikus pagyvenusius žmones. Delyras pasitaiko 85 proc. žmonių per paskutines jų gyvenimo savaites, taip pat tai viena iš pagrindinių stacionarizuotų senyvo amžiaus žmonių sveikatos būklės komplikacijų.

Delyras dažnai ištinka asmenis, kurie serga demencija. Jo riziką didina vyresnis amžius, įvairios psichikos ar somatinės ligos, vaistų vartojimas ar ūmus jų nutraukimas. Seniems žmonėms delyrą dažnai iššaukia įvairios medicininės manipuliacijos (pavyzdžiui, operacija) ir stacionarinis gydymas (net dėl somatinės priežasties), ypač jei pacientas yra dažnai perkeliamas, mažai lankomas, nėra lango. Taip pat delyro rizika senatvėje didėja, jei asmenį ištinka netikėtomis stresinės situacijos.

Delyras yra labai rimta sveikatos būklė senyvame amžiuje, nes tyrimai rodo, kad po delyro miršta apie 40 proc. pacientų. Mirtį sąlygoja delyro sukeltas išsekimas arba priežastys, dėl kurių kilo delyras. 15 proc. miršta per  pirmuosius 3 gydymo mėnesius, apie 42 proc. per pirmuosius metus. 96 proc. ligonių išrašomi dar neišblėsus delyrinei simptomatikai, tik 20 proc. delyrinė simptomatika visiškai išnyksta per 6 gydymo mėnesius.

Nors atrodytų, kad delyras yra psichozinė būsena, ir psichologas mažai kuo gali padėti, iš tiesų jo gydymas turėtų būti kompleksinis ir apimti fizines, aplinkos, kognityvines, psichologines ir farmakologines priemones. Aranauskas ir Deksnytė (2003) nurodo tokius nemedikamentinius delyro gydymo būdus: kognityvinės funkcijos stimuliuojamos pokalbiais 3 kartus per dieną, naudojamos pagalbinės priemonės orientacijai gerinti, miegas gerinamas relaksacija, pratimais, lengva muzika, masažu; nejudrumas mažinamas skatinat atlikti fizinius pratimus. Greta šios pagalbos išsamiai įvertinama, kokios priežastys sukėlė delyrą, gydomos gretutinės ligos, skiriami antipsichoziniai medikamentai.

Piktnaudžiavimas medikamentais

Piknaudžiavimas medikamentais vyresniame amžiuje yra didesnė problema nei alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas. Vyresnio amžiaus žmonės yra daugiausiai medikamentų vartojanti grupė, suvartojanti 1/3 visų išrašomų vaistų. Kelių vaistų vartojimas vienu metu yra pavojingas sveikatai, gali sukelti nenumatytus šalutinius poveikius, alergines reakcijas, toksinius šokus. Todėl labai svarbi šviečiamoji veikla, skatinanti senus žmones atsakingai vartoti vaistus ir aptarti jų vartojimą su gydytoju.

Miego sutrikimai

Nemiga serga apie 25 proc. vyresnio amžiaus žmonių, dar apie 20 proc. turi mažiau išreikštus miego sutrikimus. Dažniausios vyresnio amžiaus žmonės skundžiasi, kad nubunda naktį, per anksti nubunda ryte, sunku užmigti, jaučia nuovargis dienos metu. Ilgalaikė nemiga ir miego sutrikimai yra susiję su padidėjusia įvairių ligų ir mirties rizika.

Miego pokyčiai senatvėje yra normalus reiškinys. Dėl natūralių pokyčių vyresnio amžiaus žmonės miega šiek tiek mažiau, dažniau nubudinėja, jiems reikia daugiau laiko vėl iš naujo užmigti. Dažniausiai  miego trūkumas yra kompensuojamas nusnūdimais dienos metu. Todėl gana dažnai seni žmonės perdėtai reaguoja į šiuos natūralius pokyčius ir vertina juos kaip problemą, skuba gerti vaistus.

Miego sunkumus gali sukelti objektyvios priežastys, tokios kaip įvairios ligos ir jų sukeliamas skausmas, vyrams – prostatos problemos. Taip pat psichologinis stresas, nerimas, depresija. Tačiau daugumą miego problemų priežasčių yra susijusios su netinkamu gyvenimo būdu: perdėtu kofeino vartojimu, mažu fiziniu aktyvumu, blogais miego įpročiais.

Miego sutrikimų gydymui dažniausiai pasirenkami medikamentai. Seni žmonės sudaro apie 60 proc. visų migdomųjų vartotojų. Tačiau ilgalaikis medikamentų vartojimas gali sukelti nuo medikamentų priklausomą nemigą, paryškinti kvėpavimo sutrikimus miego metu (apnea), kas gali pabloginti kognityvines funkcijas, didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Įveikiant miego problemas vyresniame amžiuje ypač naudingi gali būti psichologai. Efektyviomis laikomos edukacinės- elgesio intervencijos. Klientams paaiškinami su amžiumi susiję miego pasikeitimai, mokoma tinkamų miego įpročių (pavyzdžiui, eiti miegoti visada tuo pačiu metu; negerti kofeino turinčių gėrimų prieš miegą, lovoje neužsiminėti jokia papildoma veikla, tokia kaip skaitymas, rankdarbiai, televizoriaus žiūrėjimuas, vadovaujantis taisykle: ”lova skirta tik miegui ir seksui”; keltis ir užsiimti veikla, jei greitai nepavyksta užmigti ir t.t. Skatinamas senų žmonių fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai prieš miegą. Tokios pagalbos efektyvumas didesnis nei medikamentų, nes žmonės išlaiko įgytus įgūdžius ilgą laiką.

Amžius ir seksualumas

Visuomenėje seni žmonės yra suvokiami kaip aseksualūs. Vyresnio amžiaus moterys vertinamos kaip seksualiai nepatraukios, o menopauzė siejama su aktyvaus lytinio gyvenimo pabaiga. Nepaisant visuomenės stereotipų, dauguma senų žmonių išlaiko domėjimąsi seksualiniu gyvenimu ir lytinį pajėgumą.

Domėjimasis seksualiniu gyvenimu senatvėje labiau priklauso nuo individualių savybių nei nuo amžiaus. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaunystėje mažai domėjosi seksu, juo nesidomės ir senatvėje, tuo tarpu asmuo, uris buvo seksualiai aktyvus visą gyvenimą, tokiu išliks ir senatvėje.

Senatvėje taip pat keičiasi būdai, kuriais lytinis potraukis yra patenkinamas. Dažnesnės glamonės ir masturbacija, retesni lytiniai aktai.

Vyresniame amžiuje keičiasi tiek vyrų, tiek moterų seksualumas. Vyrams reikia ilgesnio laiko erekcijai pasiekti, o po orgazmo erekcija prarandama greičiau ir reikia ilgiau laiko jai vėl atsirasti. Erekcijos atsiradimo laikas pradeda ilgėti jau nuo 20 metų. Orgazmo metu spazmai ne tokie intensyvūs, jų mažiau, išskiriama mažiau sėklos. Tačiau erekcija iki ejakuliacijos išlaikoma ilgiau nei jauname amžiuje, todėl vyresnio amžiaus vyras yra pajėgus tokiam pačiam lytiniam gyvenimui, kaip ir jaunesnis, tik viskas trunka šiek tiek ilgiau. Vis dėlto, jei pats vyras ar partnerė į su amžiumi susijusius pasikeitimus reaguoja nerimastingai (pavyzdžiui, baisu, kad per ilgai neatsiranda erekcija), gali vystytis seksualiniai sutrikimai.

Moterų seksualumo pokyčiai yra gana stipriai susiję su biologiniais moters organizmo pokyčiais. Makšties lubrikacija lėtesnė dėl sumažėjusio estrogenų kiekio, todėl gali atsirasti nemalonūs pojūčiai, tokie kaip niežėjimas ar deginimas. Dėl estrogenų trūkumo gali keistis odos jautrumas, prisilietimai kelti nemalonius jausmus. Orgazmo metu moterys, kaip ir vyrai, patiria mažiau spazmų, jie gali būti ne tokie ritmiški, kai jauname amžiuje, ar net kelti skausmą. Moterims, kaip ir vyrams, reikia daugiau laiko seksualiai susijaudinti. Vis dėlto manoma, kad daugelio nemalonių pokyčių išvengia moterys, kurios visą gyvenimą turėjo reguliarų seksualinį gyvenimą ir turi teigiamą nustatą jo atžvilgiu. Nemalonius pokyčius gali padėti įveikti ir pakaitinė hormonų terapija.

Seksualinių problemų riziką vyresniame amžiuje didina įvairios ligos ir medikamentų vartojimas. Ne mažiau svarbūs čia ir mitai apie seksualumą, kurie skatina pajusti savo menkavertiškumą. Seni žmonės taip pat dažnai susiduria su artimųjų netektimis. Naujus seksualinius partnerius senyvame amžiuje surasti yra sunku.

Norint padėti seniems žmonėms įveikti seksualines problemas, pirmiausia reikia neignoruoti senų žmonių seksualinių poreikių, apie juos atvirai klausti. Visada verta mokyti apie normalius organizmo pokyčius senatvėje, skatinti normaliai juos priimti. Taip pat svarbu mokyti seksualinės praktikos, kuri atitiktų turimus fizinius apribojimus (pavyzdžiui, makšties lubrikacijos problemas lengvai padeda išspręsti lubrikantų naudojimas, tačiau dauguma vyresnio amžiaus moterų apie juos nežino ar gėdijasi pirkti). Taip pat svarbu nepamiršti, kad net žmonės gyvenantys globos įstaigose, senelių namuose, turi seksualinių poreikių, todėl čia būtina sukurti sąlygas privatumui.

Psichoterapija senatvėje

Seniems žmonėms tinka visos tradicinės psichoterapijos, tačiau taip pat siūloma ir kai kurių adaptacijų. Pavyzdžiui, rekomenduojama, kad senų žmonių psichoterapija būtų labiau aktyvi, direktyvi, suteikianti informacijos, orientuota į čia ir dabar, turinti aiškias sąsajas su kitomis pagalbą teikiančiomis struktūromis. Dėl besikeičiančių kognityvinių galimybių gali keistis terapijos procesas: jis bus lėtesnis, klientui lengviau vienu metu nagrinėti tik vieną klausimą. Seni žmonės terapijoje greičiau tampa priklausomais nuo terapeuto. Todėl terapijoje reikia siekti didinti jų savęs vertinimą ir autonomiškumą.

Psichoterapijoje reikia įvertinti kliento gyvenamąjį kontekstą ir teikti tikslias ir patikimas rekomendacijas. Pavyzdžiui, rekomenduojant dienos centrą, reikia tikslia žinoti, kokias paslaugas jis siūlo, nes jei žmogus nusivils, jis toliau pagalbos nebeieškos.

Konsultuojant senus žmones dažnai skiriasi pats konsultacijų turinys ir nagrinėjamos problemos. Seni žmonės turi šiek tiek kitokius socialinius poreikius. Jiems mažiau svarbus naujų socialinių santykių kūrimas, o labiau turimų stiprinimas ir palaikymas. Seni žmonės skiriasi savo požiūriu į šeimą. Taip pat vyresniame amžiuje svarbiau emocinis intymumas nei naujos žinios. Konsultuojant vyresnio amžiaus žmones beveik visada yra svarbi mirties tema. Galima skatinti klientą permąstyti savo gyvenimą, išreikšti su mirtimi susijusias baimes.

Su specifinėmis problemomis susiduria ir pats psichoterapeutas. Senų žmonių emocines išraiškas interpretuoti yra žymiai sunkiau. Dirbant su senais žmonėmis žymiai greičiau įvyksta kontrperkėlimas, nes seno žmogaus problemos lengvai randa atsaką paties terapeuto gyvenime. Todėl dirbti gali būti emociškai sunku.

Vis dėlto seni žmonės žymiai rečiau nei jauni yra nukreipiami psichoterapijai, net jei patys nori ir ieško pagalbos. Seni žmonės gana dažnai susiduria su nuostata, kad į juos nebeverta „investuoti”. Tyrimai rodo, kad gydytojai deda mažiau pastangų gydydami senus žmones, nei gydydami jaunus. Tačiau ši nuostata nėra teisinga. Tyrimai rodo, jog psichoterapija nėra mažiau efektyvi dirbant su senais žmonėmis. Tai tiesiog specifinis klientų kontingentas, su kuriuo dirbti gali būti nepaprastai įdomu.

Gyvenimas namuose ar globos įstaigose?

Lietuvoje namuose gyvena apie 95 proc. senolių. Dauguma jų patys rūpinasi savimi ar sulaukia pagalbos iš artimųjų. Jei reikia senoliai gali gauti įvairią lankomąją slaugą. Pavyzdžiui, maistas ant ratų, socialinio darbuotojo paslaugos, kurių teikimu rūpinasi savivaldybė. Vis dėlto paslaugų paketas dažniausiai neapima psichologinių senų žmonių poreikių. Ypač vieniši jaučiasi senoliai, kurių vaikai gyvena toli, o draugų ratas vis retėja.

Sprendimas persikelti gyventi į globos namus ar perkelti artimą žmogų į globos namus beveik visada yra labai sunkus. Seniems žmonėms jis dažnai lengvesnis nei vaikams, nes jie jaučia, kaip silpsta jų jėgos rūpintis buitimi, nesinori būti našta savo vaikams ar kištis į jų šeimyninį gyvenimą, vilioja galimybė būti tarp žmonių. Tuo tarpu vaikams tėvų noras gyventi senelių namuose dažnai yra tarsi priekaištas, kad jie nesugeba jais pasirūpinti. Tai gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, dėl kaltės jausmo ir pykčio, vaikai nustoja bendrauti su tėvais. Tačiau daugeliu atveju senolio apgyvendinimas globos namuose teigiamai veikia visą šeimą, suartina žmones, nes nebelieka didžiosios dalies fizinių ir psichologinių stresorių. Apsisprendimo periodu gali padėti psichologas, kuris gali padėti visiems šeimos nariams išreikšti savo poreikius ir baimes.

Vis dėlto gyvenimas globos namuose gali ir neigiamai paveikti seną žmogų, nes mažinamas asmens autonomiškumas, didinama priklausomybė, mažėja fizinis aktyvumas. Dažnai globos namai „persistengia” besirūpindami ir neskatina pačių senolių aktyvumo. Dar vienas neigiamas veiksnys – kadangi senelių namuose didelė senų žmonių koncentracija, čia ypač dažnai susiduriama su mirtimi. Globos namuose didesnis depresijos procentas. Daugelyje globos namų taip pat yra personalo problema – jie neturi tinkamo išsilavinimo, gauna žemus atlyginimus, persidirba Visi šie veiksniai neskatina pagarbaus ir profesionalaus elgesio su senais žmonėmis, dėl ko jie gali patirti nepagarbą ar net smurtą. Todėl psichologas senelių namuose galėtų būti labai naudingas, tiek dirbant su jų gyventojais, tiek personalu.

Apibendrinant šią temą dar kartą norisi pabrėžti, kad senatvė yra natūralus ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo etapas. Jis turi savų rūpesčių ir nusivylimų, tačiau taip pat ir savo išmintį ir galimybes. Užbaigsiu vėl A.Kepinskio mintimis iš straipsnio “Gyvenimo ritmas” (2008):

Senatvė neišvengiama: kuo daugiau su ja kovoji, kuo sunkiau akceptuoji jos faktą, tuo aštresne forma ji reiškiasi. Ir staiga pamatai paradoksaliai apgaulingą reiškinį: žmonės, kurie savo senatvę sutinka nedarydami iš jos problemos, atrodo jaunesni už tuos, kurie stengiasi bet kokia kaina išlaikyti savo jaunystę (380 psl.).

Humanistai teigia, kad sveikata nėra būklė, o procesas nukreiptas į saviaktualizaciją ir atitinkantis norus, troškimus. Sveikas asmuo siekia aktualizuotis ir gyventi autentišką gyvenimą,  sergantis asmuo yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas, o jo vidiniai ryšiai sutrūkinėję. Pagal humanistus žmogus gali sąmoningai rinktis, jis turi tikslus vertybes ir prasmes, ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.

Pagal Maslow psichopatologija tai visokios nepavykusios pastangos aktualizuoti save. Normalus ar vidutiniškai normalus asmuo yra toks pat psichiškai nesveikas tik skiriasi susirgimo stiprumas.

Pagal Carl Rogers, išgyvenimus, kurie yra harmoningi su Aš koncepcija žmogus priima ir suvokia, o tuos, kurie yra konflikte su Aš koncepcija ir tuo pačiu jai pavojingi išstumia iš sąmonės. Kai neatitikimai tarp išgyvenimų ir Aš koncepcijos labai dideli, tai išstūmimas gali būti neefektyvus, išgyvenimai įsisąmoninami ir Aš koncepcija sugriūna. Tai Carl Rogers vadino psichoze.

Egzistencinis požiūris į ligą.

Egzistencialistai tiki, kad žmogus gali pats nuspręsti kaip nori nugyventi savo gyvenimą, taigi tam tikru mastu patys renkasi sveikatą ar ligą. Gydytojo darbas yra ne “gydyti”, bet padėti pacientui siekti visaverčio gyvenimo ir išsamesnės savivokos. Pavyzdžiui pagal Laing šizofrenija yra ne kiek sutrikimas, kiek asmens pasirinktas būdas susidoroti su nepakeliama situacija. Kai kurie žmonės susidūrę su stipriu asmeniniu stresu ar aplinkos sukelta įtampa nesugeba reaguoti pagal visuomenės normas ir užsisklendžia nuo išorės savo vidiniame pasaulyje. Taigi Laing į šizofreniją žiūri ne kaip į psichinę ligą, bet kaip į padidintą žmogaus jautrumą.

Pagal Boss M. šizofrenija sergantys asmenys atranda tam tikrą, daugumai žmonių neprieinamą, būties matmenį, tačiau jie nesugeba išreikšti tos patirties ir todėl yra laikomi ligoniais.

Liudwig Binswanger teigia, kad  liga- tai būsena, kai žmogus atsisako atsakomybės už savo ateitį.

Atsisakymas matyti savo realybę, save kitokį nei esi iš tikro- autentiškumo atsisakymas, pabėgimas į idealizuotą pasaulį. Žmogus nebenori pats tvarkyti savo pasaulį, atsakomybę už jį priskiria kitiems ir taip praranda savajį Aš.

Pagrindinė egzistencializmo koncepcija yra asmens egzistencijos t.y. jo vidinio pasaulio pasikeitimas, o šizofrenija- tai ypatinga asmens egzistavimo forma.

Humanistinė- egzistencinė terapija.

Humanistai ir egzistencialistai iš esmės pasisakė už tai, kad gydymas nebūtų mechaninis ir pasyvus. Žmogus pats turi dalyvauti gydymo procese ir terapijos metu rasti sprendimus susijusius su egzistencinėmis problemomis. Glover nuomone vien tik vaistai negali padėti šizofrenija sergantiems asmenims, o gali sukelti ir šalutinį poveikį, bei pačio žmogaus pasyvumą. Pašalinti ligos simptomus yra medicinos tikslas, o humanisto tikslas atkurti autonomiją (savarankiškumą, savęs valdymą) bei savęs įsisąmoninimą. Humanistinėje psichiatrijoje pabrėžiama empatiškas žmonių supratimas, žmogaus vertės ir žmogaus gero gyvenimo koncepcija.

Egzistencinė humanistinė terapija nesiremia jokiomis asmenybės teorijomis, o pačia žmogaus samprata. Nagrinėjamas žmogaus gyvenimas bei jo santykis su aplinkiniu pasauliu. Čia orientuojamasi į svarbiausius gyvenamojo pasaulio matmenis, kurie pagal egzistencializmą yra 4. Tai fizinis, socialinis, psichologinis bei dvasinis. Taip pat terapijoje tiriamas žmogaus individualus santykis su įvairiais dalykais, kurie veikia gyvenimą nepriklausomai nuo mūsų valios.

Taigi humanistinė egzistencinė terapija nesiekia ko nors pašalinti, padėti atsikratyti, pakeisti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime. Pagrindinis tikslas pirmiausia pamatyti kas yra tame kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime bei padėti geriau jame susivokti, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes ir tų galimybių ribas.

 Literatūra:

1. Glover J., „Towards Humanism in Psychiatry“, Princeton University February 12–14, 2003
2. Maslow A.H., „Motyvacija ir asmenybė“. Vilnius, 2006
3. Laurinaitis A., Milašiūnas R., „Psichoterapija. Knyga profesionalams ir smalsiesiems.“, Vilnius 2008
4. Perminas, A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas”, VDU leidykla, Kaunas, 2004;

• Nepalanki šeimos aplinka skatina psichikos ligų atkryčius. Taigi padėdami šeimai, mes padedama ligoniui.
• Artimieji patys patiria gana didelį stresą, artimojo liga keičia jų gyvenimo kokybę, todėl svarbu suvokti artimųjų poreikius, jei mes tikimės jų pagalbos ir bendradarbiavimo.

Atrodytų, kad artimieji patys turėtų ieškoti pagalbos ir palaikymo. Tačiau dažniausiai taip nėra, nes visuomenėje yra gausu klaidingų įsitikinimų, kurie artimuosius sulaiko nuo pagalbos ieškojimo. Štai tokių klaidingų įsitikinimų pavyzdžiai:

• Psichikos ligos užtraukia gėdą visai šeimai;
• Psichikos liga yra bausmė už netinkamą elgesį, gyvenimo būdą ar auklėjimą;
• Pagalba sergančiam yra neįmanoma (psichikos ligos nepagydomos);

Tačiau dažnai artimieji nesikreipia ir dėl to, kad paprasčiausiai nežino apie psichosocialinės pagalbos sau galimybes arba yra per daug susirūpinę, kaip padėti sergančiajam, užmiršdami save.

 Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu

Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu skirstomi į bendruosius ir specifinius. Bendrieji yra panašūs daugeliui psichikos liga sergančių artimųjų, jie dar skirstomi į objektyvius ir subjektyvius sunkumus. Specifiniai sunkumai priklauso nuo to, kas iš šeimos narių serga: vaikas, tėvas / motina, sutuoktinis ir t.t.

Objektyvūs sunkumai dažniausiai yra susiję su materialiniais praradimais: mažėja sergančio asmens indėlis į namų ūkį (pavyzdžiui, sergantis depresija asmuo nepadeda tvarkytis), mažėja pajamos, kyla finansinės problemos (ilgi nedarbingumai ar iš viso prarastas darbas); didėja išlaidos gydymui. Tačiau materialūs praradimai nėra svarbiausias negatyvus veiksnys veikiantis šeimą. Viena pagrindinių objektyvių problemų – besikeičianti santykių kokybė šeimoje. Šeimos nariam dažnai sunku priimti besikeičiantį sergančio asmens elgesį. Ligonio buvimas šeimoje kelia pastovią emocinę įtampą. Prarandama nemaža dalis socialinių kontaktų dėl neigiamo visuomenės požiūrio į psichikos ligomis sergančius žmones. Pastovus stresas dažnai sukelia artimųjų fizinės ir psichikos sveikatos pablogėjimą.

Subjektyvūs sunkumai yra susiję su neigiamais jausmais ir požiūrio į sergantį šeimos narį keitimųsi. Dažniausiai artimieji išgyvena stiprius jausmus: kaltę, stresą, gėdą, pyktį, depresiją, baimę, nerimą, pasimetimą. Artimojo psichikos liga beveik visada sukelia stiprų sielvartas ir suvokimą, jog kažkas labai reikšmingo yra prarasta. Kodėl psichikos liga sukelia tokius stiprius neigiamus jausmus artimiesiems? Neigiami jausmai gali kilti dėl klaidingas pačios ligos interpretavimo ir sergančio asmens kaltinimo dėl blogos elgesio kontrolės. Artimiesiems kartais atrodo, kad sergantis asmuo tiesiog tingi, tyčia blogai elgiasi ir t.t. Šiuo atveju atmetama pati liga. Tačiau net tuomet, kai artimieji supranta, kad jų brangus žmogus serga, kyla daug emocinių sunkumų, nes jiems dažniausiai trūksta informacijos ir žinių, kaip bendrauti ir padėti sergančiam šeimos nariui; bijomasi neprognozuojamo sergančio asmens elgesio; vargina nežinomybė dėl ateities. Kartais tiesiog fiziškai sunku ištverti artimojo būsenos pablogėjimus, dėl kurių artimieji negali patenkinti savo būtinų poreikių (pvz., išsimiegoti). Taip pat keičiasi šeimos vaidmenys (vyras tampa priklausomas ir reikalingos globos), artimiesiems kyla klausimų, kaip jiems toliau gyventi savo įprastą gyvenimą (pvz.: Ar aš galiu leisti sau pramogauti, važiuoti ilsėtis?).

Taigi psichikos liga sukelia šeimos krizę ir reikalauja, kad visi šeimos nariai iš naujo prisitaikytų prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Tačiau ne viskas yra taip blogai, tyrimai rodo, kad:

• Rūpinimasis ir sunkumų įveikimas gali stiprinti globėjų vidinę stiprybę ir atsparumą sunkumams;
• Gali padėti sutvirtinti šeimos ryšius;
• Didina supratingumą ir toleranciją kitų žmonių atžvilgiu;
• Skatina asmenybės augimą, naujų vertybių atradimą, didina gyvenimo prasmės jausmą; (Chen ir Greenberg, 2004)

Taigi psichikos liga gali būti šeimos tragedija, tačiau taip pat siūlo galimybes augti emociškai ir dvasiškai.

Tėvų, kurių vaikai serga psichikos liga, patiriami sunkumai

Tėvai dažniausiai ypač jautriai reaguoja į vaiko ligą. Suprasti tėvų jausmus svarbu, nes artimųjų patiriami neigiami jausmai ir noras jų išvengti dažnai yra ta priežastis, dėl ko artimuosius sunku įtraukti į gydymą ar pagalbos grupes. Tėvų dažniausiai patiriami neigiami jausmai yra:

• Kaltė, kad vaikas susirgo, jausmas, kad jie yra blogi tėvai;
• Sielvartas ir nusivylimas, kad vaikas nepateisina tėvų lūkesčių. Tai gali kelti ambivalentiškus jausmus – pyktį, nusivylimą, panieką, nuvertinimą, nerimą, perdėtą globą;
• Bejėgiškumo jausmas, ypač kai vaiko būklė sunki, reikalinga stacionarinis gydymas ir institucinė globa;
• Silpstanti tėvų fizinė sveikata ar psichologiniai ištekliai skatina pasyvumą, atsitraukimą, norą iš viso atsiriboti nuo sergančio vaiko;

Ypač nepalankioje situacijoje yra mamos. Mamos patiria žymiai didesnį visuomenės spaudimą, dėl vaiko ligos greičiau praranda socialinius ryšius nei tėvai. Mamos dažniausiai daugiau laiko skiria vaiko priežiūrai, dėl to patiria daugiau neigiamų emocijų ir įtakų. Moterys būdamos fiziškai silpnesnės, dažnai jaučiasi nesaugios, jei sergančiam vaikui būdingas agresyvumas ar įtūžis.

Vaikų patiriami sunkumai gyvenant su psichikos liga sergančiais tėvais

Pastoviai patiriamas stresas gali neigiamai paveikti vaiko emocinį ir socialinį vystymąsi, dažnai daro įtaką vaiko kontaktams su bendraamžiais ir mokymosi rezultatams. Vaikų raidą trikdo tai, kad vaikas per anksti priverstas tapti suaugusiuoju – globoti sergantį tėvą, jaunesnius brolius ar seseris, tvarkyti buitį. Tai skatina vaiką atsisakyti savo veiklos ir poreikių, pavyzdžiui pomėgių, mokyklos, laisvalaikio. Greta šių objektyvių sunkumų išgyvenama emocinė įtampa, kurią kelia baimė susirgti pačiam, baimė tapatintis su sergančiu tėvu, kas gali daryti neigiamą įtaką vaiko asmenybės brendimui. Vaikai ypač yra pažeidžiami atstūmimo ir stigmos, gali susilaukti bendraamžių patyčių.

Tačiau yra duomenų, kad daugelis vaikų pajėgtų susidoroti su neigiama psichikos ligos įtaka, jei jaustų didesnį socialinį palaikymą; daugiau žinotų apie pačią ligą; galėtų atviriau kalbėtis apie savo išgyvenimus su bendraamžiais ir turėtų su kuo pasidalinti objektyvia globos našta. Taigi vaikui galima padėti, jei tik jo sunkumai ne bus ignoruojami.

Sutuoktinių patiriami sunkumai

Be jau aptartų objektyvių ir subjektyvių sunkumų, psichikos liga sergančiųjų sutuoktiniai susiduria su tam tikrom visuomenės nuostatomis gyvenimo su sergančiu žmogumi atžvilgiu. Jei tėvai ar vaikai yra susieti su sergančiuoju neišvengiamu ryšiu, tai santuokinis ryšis tokios neišvengiamybės neturi. Todėl sutuoktiniui dažnai kyla dilema, likti ar pasitraukti. Šią vidinę kovą lydi stiprūs prieštaringi jausmai:

• Nusivylimas, gyvenimo planų žlugimo jausmas;
• Pyktis ligoniui, jo artimiesiems, likimui, noras, kad tai niekada nebūtų įvykę;
• Ambivalencija, nes daugeliu atveju su ligoniu sieja teigiami prisiminimai, jausmai, vaikai;
• Patiriamas pažeminimas ir visuomenės atstūmimas, kurio artimasis jaučiasi nenusipelnęs;
• Kaltė palikti sergantį žmogų;

Slepiami šie jausmai gali bloginti santykius tarp šeimos narių, didinti atsiribojimą;

Šeimų, kuriose gyvena psichikos liga sergantis asmuo, tipai (Leggatt, 2000).

Šeimos skirtingai reaguoja į psichikos ligą. Pagal reagavimo būdus šeimas galima suskirstyti į tam tikrus tipus. Žinant šeimos tipą galima lengviau numatyti, kokius sunkumus ši šeima patirs bei numatyti galimas pagalbos kryptis.

• Ieškantys pagalbos - tai šeimos, kurios aktyviai domisi savo šeimos nario sveikatos būkle, siekia suprasti ligos priežastis, gydymo alternatyvas, aktyviai dalyvauti gydymo procese. Problemos, kurias patiria tokia šeima – neadekvatus sergančio asmens savęs suvokimas, nenoras bendradarbiauti; konfidencialumas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurio patys gydytojai negali pakankamai su šeima bendradarbiauti. Šios problemos sukelia bejėgiškumo jausmą, todėl labai svarbu palaikyti tokios šeimos narius ir jų iniciatyvumą.
• Globėjai – tokie šeimos nariai emocionaliai įsitraukia į ligonio gyvenimą, rūpinasi jo dienos režimu, vaistais, perima atsakomybę už daugelį sergančio asmens gyvenimo sričių. Problemos – perdėta globa mažina paties sergančio asmens savarankiškumą bei motyvaciją kažko siekti. Hipergloba dažnai gali gilinti konfliktus tarp šeimos narių, didina sergančio asmens norą protestuoti, maištauti. Nesidalindami atsakomybe šios šeimos nariai patys greitai pervargsta ir išsenka. Dirbant su tokia šeima labai svarbu akcentuoti sergančiojo stiprybes, galimybes. Padėti jiems dalintis atsakomybe ir deleguoti įgaliojimus.
• Saugi grupė - šeimos nariai šeimą suprantą kaip vienintelę saugią terpę, kurioje psichikos liga sergantis asmuo gali funkcionuoti. Problemos susijusios su tokia šeimos pozicija – ribojami ir neskatinami paties sergančio asmens socialiniai kontaktai. Taip pat ne visada atitinka šeimos narių ir sergančio asmens poreikiai ir interesai, supratimas, kas yra svarbu. Kaip ir globojančios šeimos atveju, tokią šeimą reikia skatinti daugiau pasitikėti sergančiu žmogumi.
• Namų ūkio prižiūrėtojai - tai šeimos, kuriose emociniai ryšiai yra praktiškai nutrūkę; šeimos nariai privalomai prižiūri psichikos liga sergantį asmenį, rūpinasi jo buitimi. Dar blogesnis tipas konfliktiška šeima (Solomon ir kt., 2005)- tai šeimos, kuriose ligoniui už netinkamą elgesį keršijama, priekaištaujama, tyčiojamasi. Problemos, kurios kyla tokiose šeimose – gilesnio įsitaukimo į ligonio gyvenimą vengimas sukelia artimųjų emocinį ir fizinį išsekimą, skatina kauptis neigiamas emocijas. Neigiamos emocijos šeimoje skatina ligų atkryčius, blogina eigą, kas sukelia dar didesnius konfliktus. Tokioje šeimoje sergantis asmuo jaučiasi vienišas. Pasiekti, kad tokios šeimos bendradarbiautų yra sudėtinga. Čia reikia šeimos švietimo, kartais šeimos terapijos, o kartais naudingesnis yra ligonio atskyrimas nuo šeimos.

Ilgą laiką stebint šeimas, kurios sėkmingai “tvarkosi” su psichikos liga, buvo pabandyta išskirti kelis esminius tokių šeimų požymius. Tokios šeimos priima psichikos ligą ir jos iš kylančius sunkumus kaip neišvengiamą realybę, o nestengia ją paneigti ar nuo jos pabėgti. Tokios šeimos kelia realistinius reikalavimus psichikos liga sergančiam asmeniui ir sau. Sėkmingos šeimos turi daug pozityviųjų psichikos sveikatos išteklių – išsaugo optimizmą, viltį ir humorą. O taip pat gerą socialinį palaikymą, išsaugo pakankamą socialinio palaikymo ratą.

Pagalbos šeimai principai

Pagalba šeimai turi būti kompleksiška ir apimti pagalbą ligoniui, šeimos edukaciją, krizių įveikimo mokymą, kasdieninių gyvenimo įgūdžių, gyvenant su ligoniu mokymą, socialinę pagalbą ir t.t. Trumpai aptarsiu kiekvieną iš šių aspektų.

Dėmesys sergančiam asmeniui. Gerėjanti ar stabili sergančio asmens būsena padeda subalansuoti šeimos santykius, todėl svarbu siekti, kad ligonio būklė būti stabili. Paties sergančiojo iniciatyvumas, atvirumas, noras gerinti kontaktą, gebėjimas priimti savo ligą ir gyventi su tam tikru nežinomybės lygiu gali padėti šeimai lengviau priimti ligą ir įsitraukti į pagalbą.

Šeimos narių mokymas ir įtraukimas į gydymą. Šeimos narių mokymas turi užtikrinti, kad šeimos nariai gautų kuo daugiau informacijos apie artimojo ligą, jos priežastis, eigą, gydymo metodus. Esminiai dalykai, ką artimieji turi žinoti ir tikrai suprasti yra:

• Informacija apie ligą, jos kilmę, eigą, pasekmes. Tikslas – padėti artimiesiems kaip galima daugiau sužinoti apie ligą, o tai gali padėti įveikti neigiamas emocijas ir skatinti aktyvumą.
  • Svarbu akcentuoti biologines ligos priežastis, nes tai padeda sumažinti kaltės jausmus;
  • Teikti informaciją apie simptomus, kad artimojo elgesys nebūtų interpretuojamas kaip tinginystė, apsimetinėjimas;
  • Ilgalaikio gydymo ir kantrybės siekiant gydymo rezultatų aptarimas;
  • Akcentuoti, ką sergantis asmuo gali, o ko ne, kad būtų keliami realūs lūkesčiai;
  • Informuoti, kuo šeimos nariai gali būti naudingi;
  • Suteikti galimybė klausti, kad šeimos nariai galėtų išreikšti savo abejones, nerimą, neaiškumą.
• Informacija apie medikamentus ir gydymo alternatyvas. Tikslas – užsitikrinti gerą komunikaciją apie medikamentų poveikį ir vartojimą, bei papildomą palaikymą užtikrinant gydymo nurodymų laikymąsi.
  • Reikia aptarti šalutinius vaistų poveikius;
  • Būtinybę vartoti vaistus reguliariai;
  • Kelių vaistų vartojimą vienu metu;
  • Alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą kartu su psichotropiniais vaistais;
  • Gydymo atsako sekimą;
• Informacija apie ligos atkryčio požymius ir būtinybę gydymą pradėti ar koreguoti kuo anksčiau. Tikslas – užtikrinti, kad pablogėjimo metu gydymas būtų pradėtas kaip galima anksčiau.
  • Aptarti simptomus, kurie rodo, kad būsena blogėja. Dažnai pablogėjimas būna panašus į prieš tai buvusį ligos epizodą;
  • Dažniausi šizofrenijos atkryčio pranašai: sutrikęs miegas, didėjant socialinė izoliacija, didėjantis įtarumas, mažėjantis rūpinimasis savimi, dirglumas ar agresija, suvelta nenuosekli kalba, “dingimai” ir kt.
  • Jei pastebimi bet kurie iš atkryčio požymių, reikia kaip galima greičiau susisiekti su gydytoju.
• Informacija, kaip reaguoti krizinių situacijų metu. Tikslas – greitas sergančio asmens patekimas pas specialistą ir neigiamų pasekmių išvengimas.
  • Gydytojo ir pagalbos tarnybų telefonai;
  • Artimiausia ligoninė;
  • Artimų žmonių sąrašas, kurie galėtų padėti krizės atveju;
  • Elgesio instrukcijos ūmaus psichozės epizodo metu;
  • Patarimai, kaip artimąjį įkalbėti kreiptis į gydytoją: leisti pasirinkti laiką, kad lydėtų asmuo, kuriuo labiausiai pasitiki, kreiptis į gydytoją, kuriuo labiausiai pasitiki;
  • Akcentuoti specifinius simptomus, kurie santykinai neutralūs, tačiau reikalauja gydymo (pvz.: miego sutrikimai).

Patarimų, kaip reaguoti krizių metu yra gausu internete. Pavyzdžiui,  10 patarimų susidūrus su šizofrenijos krize (World Fellowship for Schizophrenia and Allied Disorders)

1. Nesiginčyti ir nebandyti įrodinėti, kad artimojo baimės ar įsitikinimai psichozės metu yra klaidingi;
2. Atsiminti, kad pats psichozės ištiktas asmuo dažnai yra išsigandęs savo patyrimo ir kontrolės praradimo;
3. Nerodyti savo susierzinimo ir pykčio;
4. Nešaukti;
5. Nenaudoti sarkazmo;
6. Pašalinti visus įmanomus dirgiklius (išjungti TV, muziką, ryškų apšvietimą, uždaryti langus ir t.t.);
7. Pasistengti, kad nebūtų pašalinių žmonių;
8. Vengti tiesioginio akių kontakto;
9. Vengti lietimo;
10. Atsisėsti ir paprašyti atsisėsti artimąjį;

Socialinė pagalba šeimai. Tikslas – objektyvios ligos naštos palengvinimas. Labai svarbu bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, nes jie gali sutiekti:

• Informacijos apie galimą finansinę paramą, socialines paslaugas, nevyriausybines organizacijas;
• Socialinė pagalba turėtų būti nukreipta ne tik į tiesiogiai su ligą susijusias problemas, įjungiama mokykla, bendruomenė;
• Informacija apie institucinės globos galimybes, dokumentų tvarkymas, jei sergančio asmens globa namuose per sudėtinga ar kelia grėsmę kitiems šeimos nariams.

Psichologinė pagalba šeimai. Tikslas – pirmos emocinės reakcijos į ligą ir neigimo įveikimas. Psichikos liga sukelia krizę šeimoje, todėl pirma reikia padėti ją išgyventi ir priimti:

• Mažinti norą neigti problemą ar nuo jos atsiriboti;
• Suteikti galimybę išreikšti savo jausmus, abejones, nerimą, kaltę;
• Suteikti emocinį palaikymą;
• Skatinti viltį ir konstruktyvų mąstymą;

Daugelį neigiamų išgyvenimų gali padėti įveikti savitarpio pagalbos grupės – būtų idealu, jei tokios grupės veiktų prie visų psichikos sveikatos priežiūros centrų. Jei neįmanoma tiesiogiai dalyvauti savitarpo pagalbos grupių veikloje, galima paskatinti bent dalyvavimą forumuose. Pavyzdžiui, psichikos liga sergančiųjų artimųjų forumas www.protnamis.lt

Pagalba planuojant kasdienį gyvenimą su psichikos liga sergančiu asmeniu. Tikslas – ligos atkryčių prevencija, gyvenimo kokybės ir socialinės integracijos didinimas. Planuojant gyvenimą su psichikos liga sergančiu asmeniu, svarbu apsvarstyti kelias gyvenimo sritis:

• Struktūruotos ir saugios šeimos aplinkos kūrimas;
  • Stabilumo akcentavimas;
  • Geros emocinės atmosferos šeimoje svarba;
  • Bendravimo įgūdžių ir konfliktų sprendimo mokymas;
• Mokymas prisiimti tinkamą atsakomybės laipsnį už sergančio šeimos nario sveikatos būklę ar jos blogėjimą;
  • Padėti sergančiam šeimos nariui kelti realistinius tikslus ir jų siekti;
  • Būtinybė skatinti sergančio asmens savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi;
  • Pastebėti ir pasidžiaugti kiekvienu teigiamu pokyčiu;
  • Nepalūžti, jei nepaisant visų pastangų artimojo būklė pablogėja;
• Socialinių kontaktų kūrimas;
  • Artimojo liga nėra priežastis atsiriboti;
  • Svarbu turėti bent vieną artimą žmogų, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti, kuris galėtų suteikti palaikymą;
  • Artimųjų socialinio aktyvumo skatinimas;
• Priklausomybės nuo sergančio asmens mažinimas;
  • Būtinybė skirti laiko sau;
  • Ieškojimas būdų, kurie padėtų išlikti pozityviam;
  • Perdegimo sindromo prevencija;
• Dėmesys artimųjų fizinei sveikatai;
  • Miego kokybė;
  • Fizinis aktyvumas;
  • Mityba;
  • Bendra sveikatos būklė;
• Streso įveikos strategijų mokymas;
  • Relaksacijos ir atsipalaidavimo technikų mokymas;
  • Pagalba sau pačiam keliant realistinius tikslus, pagalba priimant savo ribotumą;

Nepaisant to, kokie struktūruoti šiame straipsnyje surašyti patarimai, realiai padėti artimiesiems yra labai sunku. Patys gydytojai ir psichologai dažnai vengia bendrauti su artimaisiais, nes tai papildomas streso šaltinis – mes ir taip patiriame pakankamai įtampos bendraudami su ligoniais, o čia dar vienas kelias pajusti savo bejėgiškumą ir ribotumą. Bendravimas su artimaisiais dažnai „bado akis” gydymo neefektyvumu, ryškiais šalutiniais poveikiais ar tuo, kad nepaisant tavo pastangų, rezultatų reikia laukti taip ilgai. Kita vertus, artimieji yra  geriausi mūsų sąjungininkai norint padėti sunkiomis psichikos ligomis sergantiesm žmonėms. Todėl užbaigti šį rašinį norisi Emmy Van Deurzen žodžiais, linkinčiais drąsos, tiek artimiesiems, tiek psichologams: 

Kai mes tampame pasirengę iššūkiams, krizėms ir vargams, tik tuomet mes iki galo atsiveriame patyrimui ir realybei. Kaip nebūtų keista, būtent tuomet, nepaisant visų stresų, nerimo ir rūpesčių, staiga atsiveria gyvenimo pilnatvė ir mes kaip niekad aiškiai pajuntame, kad gyventi yra verta… (Emmy van Deurzen, 2002)

Kiekvienas asmenybės sutrikimas turi konkrečių vienodų ir skirtingų t.y. būdingų tik tam sutrikimui simptomų tačiau, kai asmenybės sutrikimą papildo kitas psichikos sutrikimas, požymių komponentas tampa daug sudėtingesnis, todėl tampa sunku nustatyti tinkamą diagnozę. Šiame darbe norėčiau pristatyti ir išanalizuoti ryškiausiai psichikos sveikatai pavojingus su itin ūmiais simptomais ir dažniau pasitaikančius asmenybės sutrikimus, kuriems vis ieškomi nauji gydymo ir pagalbos metodai.

Asmenybės sutrikimai – tai tokia psichikos sutrikimų rūšis, kuri pasireiškia nelanksčiu pastoviu mąstymu, elgesiu ir jausmais. Tokio žmogaus „teisinga“ sistema neatitinka realybės. Internetiniame žodyne „Vikipedija“ teigiama, kad elgesys yra „ego-sintoninis“. Mąstymo ir elgesio nelankstumas bei kitų neigiamų simptomų ir dispozicijų visuma sukelia rimtus bendro funkcionavimo, asmeninius ir socialinius sunkumus. Taigi, šiame darbe bus apibūdinami tokie sutrikimų tipai: asocialaus, emociškai nestabilaus, narcisistinio, prieštaraujančio neklusnumo, paranoidinio, priklausomo ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimai.

Remiantis knyga „Kriminalinio elgesio psichologija“, galima išskirti tokias asocialaus tipo asmenybės savybes: egocentriškumas, konfliktai, prasidedantys nuo pat vaikystės, konfliktinės situacijos mokykloje. Tokiems žmonėms būdingas nekritiškas mąstymas, jiems atrodo, kad jie visose situacijose ir visada yra teisūs. Sistemingas darbas jiems nepakeliamas. Jų neįmanoma perkalbėti, įterpti kito nuomonės, nes kitų žmonių nuomonės tampa tiesiog nesvarbi. Tokie žmonės linkę rizikuoti, nėra išvystyti jų atsakomybės poreikiai ir jausmai. Asocialūs asmenys gali pradėti vartoti alkoholį ar kitas narkotines medžiagas. R.Žukauskienė išskiria tokias asocialaus asmens ypatybes: impulsyvumas, neatsakingumas, irzlumas, nesugebėjimas laikytis visuomenėje egzistuojančių normų, pataikavimas ir manipuliacija kitais, nesugebėjimas planuoti ateities.

Internetiniame žodyne „Vikipedija“ emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas apibūdinamas tokiomis savybėmis: polinkis impulsyviai elgtis, neatsižvelgiant į pasekmes, atsiranda nestabilūs afektai. Išskiriami impulsyvus ir ribinis tipai. Impulsyviam tipui būdingas emocinis nestabilumas ir grėsminga elgesys, pasireiškiantis smurtu bei susilpnėjusia impulsų kontrole. Ribiniam tipui būdingas prastas savęs suvokimas, nuolatinis tuštumo jausmas, siekis palaikyti nestabilius ir įtemptus santykius dėl kurių gali kilti suicidinių ketinimų ir emocinės krizės.

Remiantis internetiniu žodynu „Vikipedija“ narcisistinio tipo asmenybei būdingi tokie klinikiniai požymiai: žmogaus sukurtos fantazijos, kuriose atsiranda neribota sėkmė, galia ir grožis; pavydumas, empatijos trūkumas ir arogantiškas elgesys.

Prieštaraujančio (opozicinio) neklusnumo sutrikimas turi asmenybės sutrikimų bruožų, tačiau yra priskiriamas emocijų ir elgesio sutrikimams. Jis pasireiškia dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taip pat yra nustatomas ir 9-10 metų vaikams. “Kriminalinio elgesio psichologijoje“ išskiriamos tai tokios požymių charakteristikos: vaikų priešiškumo demonstravimas suaugusiųjų atžvilgiu; priešiškas neklusnus destruktyvus elgesys, neatitinkantis normalaus vaiko elgesio sociokultūriniame kontekste; nuolatinis kitų erzinimas, ginčijimasis, pyktis, suaugusiųjų reikalavimų ir taisyklių neigimas.

Remiantis internetiniu žodynu „Vikipedija“, paranoidinio tipo asmenybės sutrikimą turinčiam pacientui būdingos karingos idėjos. Tokiam žmogui atrodo, kad idėja yra teisinga ir, kad prieš jį visi neigiamai nusiteikę. Jis nepakelia pasekmių ir jautriai reaguoja į bet kokius gyvenimo pokyčius ir trūkumus. Savo išgyvenimus ir patiriamus įvykius sieja su keistomis ir netikromis idėjomis. Šį sutrikimą turintys žmonės yra sensityvaus tipo, kveruliantai. Elgesiui taip pat būdingas ir fanatizmas.

Remiantis J.Striškaitės straipsniu „Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas: veiksminga nustatyto termino terapija“ galima teigti, kad priklausomo tipo asmenybės yra nesaugios, skurdžios ir prieraišios asmenybės, kurios be kitų žmonių įtikinimų ir patarimų negali priimti net menkiausių sprendimų. Galima išskirti tokias priklausomo tipo asmenybės formas: akivaizdi, subtili, adaptuota ir menkai adaptuota. Pagrindinis išreikštas jausmas – globos poreikis, kuris nulemia nesaugų, nesavarankišką, prieraišų ir paklusnų elgesį.

R.Striškaitė išskiria klinikinius komponentus, atspindinčius šio sutrikimo simptomus: kognityvinį, motyvacinį ir elgesio. Kognityvinis – pagal jį priklausomo tipo asmuo jaučiasi bejėgis, nevykėlis, nepasitikintis savimi, mano, kad už jį kiti žmonės yra kompetentingesni. Motyvacinis komponentas pabrėžia gebėjimą palaikyti stiprius ryšius tarp gynėjų ir globėjų. Pagal elgesio komponentą sustiprėja rizika būti atstumtam ir paliktam tam žmogui palankių ir svarbių asmenų. Minėtame straipsnyje įvardijamas gynybinis tarpasmeninio funkcionavimo modelis, kurį sudaro tokios negatyvios asmenybės savybės kaip nesaugumas, žemas savęs vertinimas, nesavarankiškumas, pavydas, pagalbos siekimas, nesugebėjimas išlaikyti savivertės, pasitikslinimai ir patikinimai. Pastarieji du elementai dar įvardijami kaip dažni perklausimai.

Priklausomam tipui būdingas nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir išsiskyrimo toleravimas. Teigiama, kad tokie asmenys norėdami sustiprinti emocinius ir socialinius ryšius bei sumažinti atstūmimo galimybę naudoja tarpasmeninių santykių palaikymo strategijas, tačiau jos nėra naudingos, nes gali lemti ir apimti aktyvų, ganėtinai agresyvų ir pakankamai kategorišką elgesį. „PTAS priklausomybė nulemia sunkumus asmeniniame gyvenime. Asmenybės, kurioms yra ryškių priklausomos asmenybės požymių, gerai funkcionuoti gali tik tuomet, jei turi palaikančią aplinką, gerus socialinius įgūdžius, gali kontroliuoti savo impulsus, priklausomybę gali išreikšti lanksčiai, atsižvelgdami į esamą situaciją.“ (J.Striškaitė).

Minėta autorė išskiria tokius diagnozės principus: priklausomybė ne visada gali būti pasyvi, t.y., kaip jau ir minėta, priklausomo tipo pacientas, norėdamas sumažinti riziką būti paliktas ir norėdamas padindinti priešiškumo jausmą, gali naudoti aktyvias dramatiškas strategijas, kurias sudaro tokie emocinių savybių elementai: išsiskyrimai, grasinimai, parasuicidiniai bandymai. Šios strategijos naudojamos, siekiant apsisaugoti. Kitas principas – savęs vaizdas ne visada atspindi realias asmens savybes. Be to, priklausomybė vertinama kaip nebrandumo požymis. Taip pat galima paminėti, kad priklausomybės stiprumas turi savų skirtumų ir priklauso nuo situacijos, pavyzdžiui, nuotaikų svyravimai gali padindinti priklausomybę.

Šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas, kaip teigiama internetiniame žodyne „Vikipedija“, pasireiškia tokiai bruožais: ekscentriškas elgesys, keisti įvykiai, afekto ir elgesio anomalijos. Afektas dažnai yra susiaurėjęs ir neadekvatus. Mąstymas yra magiškas, stereotipiškas ir patologiškai smulkmeniškas. Šizoidiniui tipui be vidinio prieštaravimo dar pasireiškia įkyrumai, kurie yra dismorfobinio turinio, o idėjos – paranoidinės ir panašios į kliedesius. Gali pasireikšti somatosensorinės ar kitokio pobūdžio iliuzijos, derealizacija ir depersonalizacija.

Jei giminėje yra sergančių šizofrenija žmonių, tai didesnė tikimybė, kad kuriam nors iš šeimos narių bus paveldimas šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas. Kaip asocialaus ar prieštaraujančio neklusnumo sutrikimai pasireiškia vaikystėje, taip ir priklausomo tipo sutrikimas pastebimas vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi brandaus amžiaus laikotarpiu, pasireikšdamas įvairiose situacijose, o kiti čia aprašyti asmenybės sutrikimai, sudarantys dar kitų psichikos sutrikimų  kompleksą, dažniausiai pasireiškia suaugusiame amžiuje.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimui parenkami įvairūs gydymo metodai ir terapijos principai. J.Striškaitės straipsnyje teigiama, kad PTAS simptomams įvertinti atliekami tokie psichologiniai tyrimai: struktūruota klinikinė apklausa, tarpasmeninis asmenybės sutrikimų tyrimas ir struktūruota apklausa, sukurta asmenybės sutrikimų diagnostikai. Diagnozuojant asmenybės sutrikimus būtina atsižvelgti į savęs vertinimą. Minėtame straipsnyje įvardijami du savęs vertinimo instrumentai: Milono klinikinis daugiaašis klausimynas ir asmenybės diagnostikos klausimynas.

Kuo naudinga terapija? Tokiems pacientams, kaip vardijama straipsnyje, yra sukurti tam tikri psichoterapijos metodai: padėti pacientui ir terapeutui nustatyti aplinkos veiksnius, nulemiančius priklausomą elgesį; būtina padėti pacientui išsiugdyti įgūdžius, kad galėtų efektyviau kontroliuoti impulsus. Pasak J.Striškaitė, priklausomo tipo pacientai linkę išreikšti daugiau nei vidutiniškai „pseudokritinių“ situacijų ir dažniau siekti kontaktų tarp seansų su psichoterapeutu ar psichologu.

Daugeliui asmenybės sutrikimų būdinga susicidinė rizika. Dažniausiai nurodomi asocialaus tipo ir ribinio tipo asmenybės sutrikimai. M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio straipsnyje „Savižudybės grėsmės įvertinimas ir pagalba esant asmenybės sutrikimams“ teigiama, kad jei kartu su asocialaus ir ribinio tipo asmenybės sutrikimai yra ir kitų psichikos sutrikimų, suicidinė grėsmė dar labiau padidėja. Teigiama, kad, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ištyrus 129 pavojingus suicidinio mėginimo atvejus, nustatyta, kad asocialaus tipo asmenybės sutrikimas diagnozuotas 34,9 proc. asmenims. Suicidinių grasinimų aspektu, asmenybės sutrikimai rodo ne tik realią, bet ir ne tiesioginę (norą atkreipti paciento į save  dėmesį) suicido grėsmę. Toks reiškinys yra vadinamas suicidine manipuliacija.

Minėtame straipsnyje teigiama, jog asmenybės sutrikimams yra būdinga suicidinė manipuliacija – tai elgesys, kuriuo pacientas siekia ne suicidinio veiksmo, bet sulaukti norimų savo socialinės padėties permainų: išvengti teisinės atsakomybės, skolų grąžinimo, pasaulinių nusikaltėlių atstovų keršto.  Asmenybės sutrikimams yra būdingi deriniai, kurie gali paskatinti suicidines mintis, agresyvų elgesį, neigiamas emocines būsenas ir padidinti simptomatiką.

J.Striškaitės straipsnyje primenama, kad būtina atskirti asmenybės sutrikimus nuo kitų sutrikimų, nors simptomų eiga yra panaši ir jie sutampa. Kai kurie asmenybės sutrikimų simptomai gali atitikti įvairių priklausomybių, nuotaikos, paniekos sutrikimų, ribinio tipo, histrioninio tipo, vengiančio (anankastinio) tipo, asmenybės sutrikimų simptomus. Taigi, nustatinėjant sutrikimų diagnozes, būtina atsižvelgti į psichikos ligų požymių panašumus ir skirtumus ir atlikti psichologinį įvertinimą. Asmenybės sutrikimai su suicidiniu elgesiu gali pasireikšti keli iš karto. Pavyzdžiui, M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio straipsnio duomenimis, suicidinio elgesio riziką didina tai, kai su asmenybės sutrikimais dar pasireiškia ir afektinių kai kurių nerimo sutrikimų, priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų. Asmenybės sutrikimų kartu su gretutiniais sutrikimais pasireiškimą lemia asocialūs ir pasyvūs asmenybės bruožai, ilgalaikis smurtas, ankščiau buvę suicidiniai bandymai, jaunas amžius ir netinkamas gydymas.

Apibūdinus visus asmenybės sutrikimus ir jų charakteristikas galima teigti, kad visiškai išgydančios terapijos nėra, jei žmogus pats nesugebės ir nenorės įveikti neigiamų emocijų ir stresinių situacijų. Remiantis humanistiniu požiūriu, žmogus iš prigimties yra geras. Taikant humanistinį požiūrį, esant asmenybės sutrikimams, galima ugdyti kritinį mąstymą, aktualus reikšmingas mokymasis, mokymasis iš patirties, būtina į klientą orientuota terapija.

C.Rogers knygoje „Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją“ aprašo reikšmingą mokymąsi, kuris yra susijęs su situacijomis, suvokiamomis kaip probleminėmis. Tai reiškia, kad žmogus su emocinėmis, psichologinėmis ar psichikos sveikatos problemomis, kreipdamasis į terapeutą, gali taip pat remtis reikšmingu mokymusi. Jis padeda aiškiau suvokti problemas ir įsigilinti į pasąmonę. Vienas iš terapinių elementų konsultuojant yra laisvas kliento pasirinkimas. Šią idėja propaguoja tiek humanistinės, tiek egzistencinės psichologijos tyrėjai. Pagal C.Rogers, žmogus su bazine prigimtimi turėtų būti kontroliuojamas arba ribojamas. Terapijoje tą bazinę prigimtį parodo atskleidžiami priešiškumo ir kiti antisocialūs veiksmai. C.Rogers teigia, kad žmogaus pagrindinis gyvenimo dėsnis yra bendradarbiavimas, o ne kova.

Kiekvienam asmenybės sutrikimui taikomi vis kiti konsultavimo būdai, nustatomos skirtingos priežastys, klientai vis kitaip interpretuoja esamas situacijas, yra aktyvūs arba pasyvūs pokalbio metu. Pavyzdžiui, priklausomo tipo asmenybės sutrikimą turinčiam pacientui svarbu keisti atsakomybę. J.Striškaitė pažymi, kad priklausomo tipo asmeniui terapijoje būdingos kontrperkėlimo reakcijos: pertekliaus fantazijos (tikėjimas, kad nesvarbu, kiek pacientas gaus paramos ar pritarimo, to niekada nebus gana) ir pastovumo fantazijos (tikėjimas, kad pacientas pasijus pakankamai jautriai apsaugančiame terapijos lauke ir niekada nenutrauks gydymo).

M.Šablevičiaus ir M.Jasulaičio teigimu asocialioms asmenybėms dažniausiai yra rekomenduojamos savitarpio pagalbos grupės, kurias sudaro tokių pačių ar panašių problemų turintys žmonės. Psichoterapeutų konsultacijos yra efektyvi humanistinė terapija, kurią sudaro Geštalt ir į klientą orientuota terapija. Anot C,Rogers, į klientą orientuotas požiūris rodo, jog psichoterapijos procesas yra unikalus ir dinamiškas patyrimas, kuris kiekvienam individui atrodo kitoks, nes kiekvienas žmogus į konsultaciją ateina su skirtingais išgyvenimais, skirtinga patirtimi, skirtingomis ligomis. Sunkių asmenybės sutrikimų atvejais taikomi ir psichosocialinės reabilitacijos metodai.

Kaip skelbiama tinklalapyje www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy  humanistine terapija besidomintys psichologai mano, kad asmuo yra unikalus ir sudaro nedalomą visumą, kurios harmonija ir balansas yra neatskiriami ir, kad kiekvienas asmuo turi teisę į pagarbą ir savarankiškumą. Asmuo psichoterapijas lanko tam. Kad priimtų teigiamus kryptingus sprendimus, rastų tinkamas strategijas problemoms išspręsti. Minėtame tinklalapyje rašoma, kad humanistinė terapija gali būti naudinga didinant asmens savęs vertinimą, taip pat siekiant įgyti didesnę kontrolę gyvenimo situacijose. Humanistinis konsultavimas susiduria su tokiomis problemomis, kai visiškai pilnai negali išspręsti netekčių, savigarbos ir atkaklumo konfliktų.

Pagrindinis terapeuto bruožas konsultavimo metu – kongruentumas. Kaip teigia C.Rogers, tai terminas, kuriuo sujungiami išgyvenimai ir įsisąmonimai, taip pat susiejamos ir įtraukiamos patyrimo ir sąmonės išraiškos.  Tačiau klientas turi ne tik perimti terapeuto žodžius, bet ir pats pasinaudoti savąja patirtimi. Pagal C.Rogers, patyrimo turiniui leidžiama patekti į sąmonę, visai nebandant jį paversti savęs dalimi arba susieti su kitu sąmonėje esančiu turiniu. Po psichoterapijos turintis sutrikimų asmuo, bendraudamas su naujais žmonėmis, atsidurdamas naujose situacijose tampa realistiškesnis. Jis pripažįsta realybę tokią, kokia ji yra. Toks žmogus jau gali toleruoti nevienareikšmiškumą.

Tinklalapyje www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy teigiama, kad humanistų terapija akcentuoja individo apsisprendimo gebėjimus. Terapeutai skatina klientus pripažinti gebėjimą priimti sprendimus patiems, kurie yra dabarties ir ateities kontekste.

Pacientai terapeutų dažnai prašo sumažinti emocinį diskomfortą. Todėl, vienas iš psichoterapijos tikslų yra palaikyti pozityvų kontaktą, pokalbį su klientu.  Tada klientas bus ne tik autentiškas, bet ir saugus, nes jis atmeta gynybiškumą ir rigidiškumą, kuriuos keičia didėjantis atvirumas. Klientas turi pasitikėti terapijos rezultatais, savarankiškai formuoti problemų sprendimus ir tobulinti socialinius įgūdžius. Mokydamasis iš patirties ir lankydamas terapijas asmuo turi išmokti situacijų kontrolės, vengti neigiamų išgyvenimų ir savęs paklausti: „Koks mano gyvenimo tikslas? Ko aš siekiu? Kokia mano gyvenimo paskirtis?

Apibendrinimas. Asmenybės sutrikimams būdingi mąstymo, elgesio ir emocijų pakitimai. Mąstymas gali būti iškreiptas, ne racionalus, smulkmeniškas, su nerealiomis idėjomis. Elgesys – fanatiškas, neadekvatus ir priešiškas. Turintys asmenybės sutrikimų žmonės dažnai siekia dėmesio, galimi konfliktai, gali pasireikšti suicidiniai mėginimai. Jų emocijoms būdingas nestabilumas, dažnas tuštumo jausmas, siauri afektai ir greita nuotaikų kaita. Suaugusiame amžiuje ir su kitais psichikos sutrikimais pasireiškia paranoidinis, šizoidinis, narcisistinis, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimai. Asocialaus ir priklausomo asmenybės tipo sutrikimai gali būti nustatomai jau vaikystėje, o prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas turi neigiamų asmenybinių savybių, bet priskiriamas prie elgesio emocijų ir socialinės raidos sutrikimų. Įvairiems asmenybės sutrikimams taikoma humanistinė terapija, akcentuojamas i klientą akcentuotas požiūris. Klientas privalo pats išmokti spręsti problemas, būti autentiškas ir atviras. 

LITERATŪRA 

1. Rogers C., Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją.
2. Striškaitė J., Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas: veiksminga nustatyto termino terapija. Nervų ir psichikos ligos.
3. Šablevičius M., Jasulaitis M., Savižudybės grėsmės įvertinimas ir pagalba esant asmenybės sutrikimams. Nervų ir psichikos ligos.
4. Žukauskienė R., Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius.
5. www.helptoheal.co.uk/huministic-therapy
6. www.wikipedia.org

Jau nuo seno muzika buvo naudojama kaip terapija, kaip gydymo, atsipalaidavimo, ar net padedanti mąstyti priemonė. Muzika įvairiais būdais naudojama beveik kiekvienoje profesijoje, norint pasiekti įvairius tikslus.

Net parduotuvėse groja muziką su ketinimu padaryti pirkėjus “laimingais”, kadangi “laimingas” pirkėjas ilgiau užsibūna parduotuvėje ir yra skatinamas kažką nusipirkti. Taip pat kai kurios verslo įmonės naudoja linksmą, optimistišką muziką iškart po pietų, kad padėtų išlaikyti savo darbuotojus budrius ir nemieguistus.

Muzikos terapijos istorija. Muzikos terapija  Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo 18 amžiaus pb. Tačiau, muzikos naudojimas kaip gydymo būdas yra atėję jau iš senovės laikų ir  senovės civilizacijų (Egipto, Kinijos, Indijos, Graikijos ir Romos). Šiandien, muzikos galia išlieka ta pati.

Muzikos terapija JAV buvo naudojama pasaulinio karo metu kaip intervencija patirtoms žmonių traumoms. Veteranai aktyviai ir pasyviai užsiimdavo muzikos veikla, kuri orientuota į skausmo jutimą. Daugelis gydytojų ir medicinos seserų tvirtino teigiamą muzikos poveikį “psichologinėms, fiziologinėms, kognityvinėms ir emocinėms būsenoms”. Nuo tada į kolegijų ir universitetų plėtojamas programas buvo įtraukta muzikos terapijos disciplina.

Į muzikos terapiją dažnai buvo žiūrima kaip į “apsimestinę” mediciną, kuri naudojasi asmens vidinėmis ar protinėmis galimybėmis, siekiant rasti priežastis ir išgydyti daugelį ligų. Kai kurie terapeutai ignoruoja šį žodį. Bet “apsimestinės” medicinos reputacija pasikeitė per metus ir pasaulio medicina dabar mato, kad muzikos terapija gali būti naudojama kaip “papildas” prie tradicinių vaistų, ir kartais net pakeičiantys vaistus nuo skausmo.

Muzikos terapijos tyrimai-pritaikomumas. Apskritai nėra daug tyrimų apie muzikos terapiją ir šizofreniją, bet Cochrane analizavo keturių tyrimų apžvalgą. Šių tyrimų metu buvo ieškoma trumpalaikė nauda, kuomet prie įprasto gydymo vaistais papildomai buvo naudojama muzikos terapija.

Šiuose 3 mėnesių trukmės tyrimuose naudojamų sesijų skaičius svyravo nuo 7 iki 75. Sesijų metu pacientai galėjo susipažinti su įvairiais muzikos instrumentais, buvo skatinami naudotis jais, kad išreikštų save. Iš pradžių terapeutas atidžiai klausydavo paciento muzikos ir padėdavo jam akomponuoti, sekdamas paciento emocinę būklę muzikos išraiškoje. Tada terapeutas siūlydavo galimybes išplėsti ar keisti būseną su muzikos sąveika. Ši muzikos terapija naudojama, kai pacientai yra gana stabilios psichikos. Pacientui turėtų būti sunku išreikšti save naudojant verbalinį bendravimą, tačiau terapeutas gali padėti bendrauti žmonėms per muziką, kuri būtų konstruktyvi, kūrybiška ir maloni.

Muzikos terapijos efektyvumas. Muzikos terapija žymiai sumažino pacientų neigiamus simptomus ir socialinę izoliaciją, bei padidino gebėjimą bendrauti su kitais ir savo suinteresuotumą ties išorės įvykiais. Muzikos terapija neturi jokio šalutinio poveikio ir yra palyginti nebrangi priemonė. Muzikos terapijos nauda mažinant šizofrenijos simptomus:

• Atkuria kliento santykį su realybe;
• Atitraukia klientą nuo kliedesių ir haliucinacijų;
• Atviras paciento bendravimas su žmonėmis;
• Emocijų atpažinimas ir išreikštumas;
• Įtampos ir nerimo sumažinimas;
• Agresijos ir destruktyvių impulsų valdymas;
• Adaptyvių elgesio modelių žinojimas, kurie padėtų klientui normaliai funkcionuoti visuomenėje.

Tyrimo metu buvo įrodyta, kad būsena per trumpą laiką pagerėjo, o sesijų skaičius turėjo tiesioginės įtakos sėkmingam gydymui (siekiant turėti naudos iš muzikos terapijos, asmuo turi dalyvauti sesijose reguliariai, keletą mėnesių). Pastebėta, kad tokiu gydymo būdu (kai medikamentinis gydymas taikomas su menine terapija) rezultatai buvo geresni, negu tik pasyvaus požiūrio į gydymą metu. Tačiau gydymo trukmė buvo trumpa ir nauda per ilgą laiką buvo nežinoma.

Muzikos terapija didina stacionarinio gydymo efektyvumą, mažindama šizofrenijos simptomus, kurie mažiausiai pasiduoda  medikamentiniam gydymui.

Meno (dailės) terapija 

Meno terapija-tai kūrybingai naudojami dažai, pastelės, molio ar meno medžiagos, kurių pagalba padedama žmonėms bendrauti ir įveikti emocines, psichikos problemas. Menas yra galinga forma savarankiškai išraiškai, ir yra laikoma vertinga terapine priemone. Ypač didelį teigiamą poveikį suteikia pacientams, kurie yra psichiškai nesveiki ar emociškai sutrikę.

Meno terapijos istorija. 1940-aisiais menininkai, dirbantys psichiatrijos ligoninėse sužinojo, kad tapybos, piešimo ir kitų formų meno kūrinys galėtų sudaryti terapinio santykio tarp paciento ir terapeuto pagrindą. Pacientų kūriniai gali atskleisti paslėptus jausmus ir emocijas, ir taip padėti terapeutui, siekiant geriau suprasti, kad bendravimas pacientams yra labai svarbus.

Meno terapijos efektyvumas. Meno terapija dažniausiai naudojama psichiatrijos ligoninėse ir dienos centruose. Tai praktikuoja kvalifikuoti meno terapeutai ir retkarčiais psichologai.  Jis yra ne tik vertinga terapinė pagalba sutrikimų turintiems pacientams, bet ir puikus būdas tobulinti savo kūrybiškumą, bei daug laisviau reikšti save.

Meno terapijos tikslas yra suteikti galimybę klientui pakeisti ir auginti asmeninį lygį naudojant meno medžiagas saugioje aplinkoje. Sunku nustatyti, kiek plačiai ši intervencija yra taikoma. Tyrimų metu gauti rezultatai nėra prasmingi ir nepadarytos aiškios išvados apie meno terapijos naudą ar žalą.

Šokio terapija

Šokio terapija-tai kūrybinis procesas, padedantis geriau suprasti ir išreikšti save. Ši terapija susijusi su fiziniu krūviu, todėl žmonėms, patiriantiems stresą ir emocinę įtampą, ji yra puiki atsipalaidavimo priemonė.

Šokio terapijos istorija. Šokio terapijos užuomazgų reikia ieškoti XX a. pr. Vokietijoje, kur veikiamas ekspresionizmo kūrėsi išraiškos šokio ir ritminės gimnastikos judėjimas. Penktajame dešimtmetyje Trodi Schoop ir Marian Chase šokio terapiją taikė psichikos ligoniams. O Mary Whitehouse ir Lilian Espenak C. G. Jungo ir A. Adlerio psichologijos teorijų pagrindu sukūrė naują šokio terapijos metodą, skirtą neurotiškiems pacientams. Naujojo metodo – šokio terapijos – įsigalėjimui didelės įtakos turėjo ir tuo metu įsigalėjusi humanizmo pakraipa psichologijoje, o dėl nepaprasto atvirumo naujoms psichoterapijos formoms šokio terapijos metodai buvo įtraukti į naujausių terapijos priemonių sąrašą.

Šokio terapijos efektyvumas. Svarbiausia šokio savybė, dėl kurios jis ir naudojamas terapijoje, yra ta, kad jis sukelia emociją. Tai terapija be diagnozės, kuri padeda suvokti savo kūno, proto ir sielos visumą ir keisti tai, kas trukdo žmogui gyventi.

Jos metu stebima, kaip žmogus supranta ir interpretuoja erdvę, laiką, judesį įvairiomis emocinėmis temomis. Kūno kalba leidžia neverbaliai pasakyti tai, ko galbūt niekada nepasakytume balsu, todėl ji stiprina pasitikėjimą savimi, skatina savižiną, ir parodo problemas, kurias reikia suvokti, išgyventi ir integruoti, arba pakeisti. Šokis atskleidžia tas asmenybės dalis, kurios buvo nesąmoningai slopinamos, o šokio terapija leidžia jas pažinti, suvokti ir integruoti.

Tai atviras kūrybinis procesas, skatinantis saviraiškos laisvę ir didinantis asmenybės sąmoningumą.

Šokio terapija tinka visoms amžiaus grupėms, ji taikoma tiek individualiajai, tiek porų ar grupių terapijai. Ji tinka tiek pacientams, sergantiems šizofrenija, neuroze, depresija, autizmu. Šokių terapeutai (o tai atskira specializacija medicinoje) įsitikinę, jog jų pagalba gali būti veiksminga sergant kai kuriomis šizofrenijos formomis.

Lietuvoje šokio terapija nėra populiari. Galbūt tik pavieniai entuziastai bando spręsti žmonių problemas pasitelkę judesį. 

 Naudingos nuorodos:

1. Muzikos terapijos istorija   http://www.musicasmedicine.com/about/history.cfm (Žiūrėta 2008 10 30)
2. Meno terapijos istorija  http://www.internethealthlibrary.com/Therapies/ArtTherapy.htm (Žiūrėta 2008 10 30)
3. Muzikos terapija šizofrenijos gydymui  http://www.schizophrenia.com/treatments.php  (Žiūrėta 2008 10 29)
4. “Muzikos terapija gali sušvelninti šizofrenijos simptomus” http://www.physorg.com/news81615129.html  (Žiūrėta 2008 10 29)
5. “Muzikos terapija ir šizofrenija”  http://www.mtabc.com/examples/schizophrenia.htm (Žiūrėta 2008 10 28)
6. “Muzikos terapija”  http://www.rhythmnraga.org/musictherapy.html (Žiūrėta 2008 10 28)
7. Atsipalaidavimui-šokio terapija)  http://www.tangobalsas.lt/SKAITYKLA/Psichologija/Sokio%20terapija/Sokio%20terapija.htm  (Žiūrėta 2008 10 30)

Muzikos terapija

Muzikos terapija – tokio tipo psichoterapija, kurioje pacientas yra skatinamas naudojant muziką tobulinti tarpasmeninius bei bendravimo įgūdžius, kuomet verbalinė kalba yra minimali.

Psichodinaminės šizofrenijos teorijos. Sigmund Freud

Istoriškai S.Freud davė pradžią psichodinaminių šizofrenijos teorijų kūrimui. Jo manymu, šizofrenija tiksliausiai apibūdinama kuomet asmuo nukreipia libidinę energiją nuo vidinių objektinių reprezentacijų arba realių išorės objektų į save. Sergant šizofrenija išorinę realybę ir santykius joje keičia vidinių objektų ryšių reprezentacijos bei santykiai fantazijose. Tai lemia pacientų nesugebėjimą sukurti tarpasmeninių santykių. Jų dėmesys ir susidomėjimas nukrypsta į objektus, kurie nėra realaus pasaulio dalis.

Vėliau, sukūręs struktūrinį modelį, S.Freud teigė, kad šizofrenija yra konfliktas tarp ego ir išorinės realybės, ir taip pat, kad šizofrenija yra konflikto ir gynybų rezultatas. Šizofrenijos atveju vyrauja primityvūs gynybos mechanizmai, nesąmoningai vykstantys psichologiniai procesai, kurie apsaugo asmenybę nuo nerimo, vidinių ar išorinių pavojų bei stresorių suvokimo. Tai – fantazavimas (kai fantazijomis pakeičiami realūs santykiai, problemų sprendimai), primityvi projekcija (kai nesąmoningai kitiems priskiriami savo paties nepriimtini jausmai, mintys ar impulsai) bei introjekcija (kai tai, kas vyksta išorėje, klaidingai suvokiama kaip vykstantis viduje), visagalybė (jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus, kurie yra daug viršesni ir stipresni už kitų), primityvus idealizavimas (perdėtai pabrėžiamos teigiamos kitų žmonių savybės) bei nuvertinimas (perdėtai neigiamai apibūdinamos savo ar kitų galimybės), skilimas (priešingi jausmai atskiriami, nes nesugebama integruoti pozityvių ir negatyvių savo ir/ar kitų asmeninių savybių į vieningą vaizdą. Savęs ir kitų “aš vaizdas” išskirstomi į priešingus polius: arba tik meilė, stiprybė, vertė, globėjiškumas, arba tik blogis, neapykanta, pyktis, atstūmimas, bejėgiškumas), disociacija (sutrinka sąmoningas sugebėjimas integruoti, atmintis, savęs ar aplinkos suvokimas; sensorinis/motorinis elgesys), neigimas (akivaizdūs skausmingi vidiniai išgyvenimai ar išorinės realybės faktai yra “pašalinami” iš sąmonės. Jausmo komponentas gali būti suvokiamas, bet jis lieka atskirtas nuo jį sukėlusių minčių ar įvykių). Dauguma iš jų yra tokie silpni, kad sutrinka sugebėjimas išlaikyti individo reakciją į stresorių ir atsiranda ryškių suvokimo sutrikimų. Tokių pacientų ego funkcionavimas dėl psichologinių traumų regresuoja į ankstyvius organizacijos lygius. Kliedesius S.Freud taip pat aiškino remdamasis psichodinamika. Pvz.: pagal S.Freud persekiojimo kliedesys kyla dėl latentinių homoseksualinių impulsų, kurie pakeičiami priešingais ir projektuojami į išorę.

Kiti psichodinaminiai požiūriai

P.Federn (ego psichologijos atstovas) – pirmas žymus klinicistas, dirbęs su tokiais pacientais. Jis teigė, kad kiekvienas asmuo turi vidines ir išorines ego ribas. Išorinės ribos yra tarp ego ir pasaulio. Vidinės ribos – sąlyginė linija tarp sąmoningo ir nesąmoningo patyrimo. Sergantieji šizofrenija neturi ribų tarp id, ego bei superego, taip pat tarp stebinčiojo bei jaučiančiojo ego. Jo manymu, šizofrenija yra ego liga.

H.S.Sullivan (interpersonalinio modelio atstovas), visą gyvenimą paskyręs šizofrenijos gydymui, teigė, kad šizofrenija kyla dėl ankstyvų tarpusavio santykių problemų. Šizofrenijos patogenezėje lemiamas vaidmuo tenka nerimąstingai motinai, kuri perduoda šią įtampą vaikui. Tai savo ruožtu skatina nerimąstingos savasties vystymąsi. Šizofrenija, H.S.Sullivan manymu, yra adaptacinė strategija, kuria siekiama išvengti fragmentacijos, panikos, bei siaubo atkuriant žmogišką identitetą, reikšmingumą, prasmę, ir visai nesvarbu, kokiomis gynybos priemonėmis naudojamasi. Šizofrenijos atveju dominuojantys poreikiai yra saugumas bei išlikimo troškimas.

M.Mahler (objektinių ryšių atstovė) teigė, kad ego ribos nesivysto dėl vaiko fizinio kontakto su motina stokos. Šizofrenija laikoma sutrikimo autistinėje fazėje pasekme (ji išskyrė 3 ankstyvąsias vystymosi fazes: autistinę, simbiozinę bei separacijos – individualizacijos). Normalios stimuliacijos nebuvimas tarp motinos ir kūdikio lemia tai, kad savastis nesidiferencijuoja, ir tokie asmenys linkę “susilieti” su aplinkiniais. Jie nėra tikri dėl savo egzistavimo ir išgyvena būseną ne “kas jie tokie” (tai tiktų ribiniams pacientams), o “kaip atsirasti?”. Jiems aktualūs kūno, ūgio, lyties, seksualinės orientacijos baziniai klausimai, kurių jie nepajėgūs išspręsti. Tokie asmenys tarsi kompensuoja vaikystės simbiozės trūkumą per “susiliejimą” su kitu, tačiau esant tokiam norui kartu pasireiškia baimė “būti prarytam” reikšmingo kito.

J.Arlow ir C.Brenner atlikti stebėjimai įrodė, kad sergantieji šizofrenija gali formuoti intensyvų perkėlimą, kuris pasireiškia intensyviu globos, priežiūros, prieraišumo poreikiu. Kai kuriais atvejais perkėlimo nebuvimas, jų manymu, ir yra perkėlimas, t.y. paciento uždarumas santykyje su terapeutu pakartoja ankstesnius santykius su reikšmingais asmenimis. O haliucinacijos ir kliedesiai, jų nuomone, yra kompromiso susiformavimas.

T.Ogden manė, kad pagrindinis konfliktas šizofrenijos atveju kyla tarp noro išlikti psichologiškai stabilios bei prasmingos būsenos ir noro ją sunaikinti. Jo manymu, sergantieji šizofrenija pasąmoningai puola savo pačių mintis, jausmus, nes tai sukelia skausmą ir konfliktą.

M.Robbins hierarchinis modelis apima ir neurobiologinius atradimus, ir psichoanalitines koncepcijas. Jo nuomone, biologiniai faktoriai būtini, bet nepakankami šizofrenijai išsivystyti.

Psichoterapija ir šizofrenija

Psichoziniams pacientams be galo reikalingi žmogiški santykiai, vilties suteikimas, todėl bet kuriam su jais dirbančiam terapeutui, kuris padės daugiau nei teisingai diagnozuos ir gydys jų ligą, jie jaus begalinį dėkingumą bei atsidavimą. Ypač jie vertina terapeuto nuoširdumą. Labai svarbus kontraperkėlimo jausmų (terapeuto emocinio santykio su pacientu) suvokimas. Dirbant su psichozinių sutrikimų turinčiais pacientais dažnai jaučiamas visagališkumas, palankumas, tėviškas protekcionizmas, gilus empatijos jausmas. Vyrauja šilti jausmai. Kita terapinio santykio pusė apima terapeuto atsakomybę.

 Sėkmingo gydymo psichoterapija prielaidos:

• Šizofrenija gali būti gydoma psichoterapija.
• Sėkmingai terapijai žinios apie šizofrenijos etiologiją nebūtinos.
• Šizofrenija – išlikimo mechanizmas.
• Terapeutas privalo kontroliuoti terapijos seansą.
• Terapijos pradžioje būtina užmegzti kontaktą su pacientu.
• Svarbu, kad vyktų bendravimas tarp paciento ir terapeuto.
• Svarbu išskirti stipriąsias paciento puses ir jas skatinti.
• Svarbu, kad pacientas prisiimtų atsakomybę už savo elgesį.

Kaip vyksta šis psichoterapinis procesas?

Šis procesas gydant šizofrenija sergančius pacientus susideda iš 5 žingsnių:

1. Įžanga. Terapeutas kontroliuoja terapinį procesą ir skatina sąveikos procesą su pacientu. Nesvarbu ar paciento atsakymas teigiamas ar neigiamas, svarbu, kad būtų pasiektas bendravimo ryšio užmezgimas su pacientu ir terapeutas neprarastų terapinio proceso kontrolės.
2. Įsiveržimas į paciento haliucinacijų ir iliuzijų sistemą. Terapeutas tiesiogiai įsiveržia į paciento haliucinacijų ir iliuzijų pasaulį, kad padėtų jam ištrūkti iš šizofrenijos proceso. Pradžioje pacientas būna verbaliai agresyvus arba atsisakantis ir bando terapeutą supainioti, sukelti jam sąmyšį bei atitolinti nuo savęs. Terapeutas gali atsakyti neįprastais būdais, bandydamas supainioti ir sukelti sąmyšį pacientui, siekdamas privedimo iki nesąmonės efekto. Taip elgdamasis terapeutas gauna daugiau informacijos. Kuo terapeutas elgiasi neįprasčiau, tuo normaliau elgiasi pacientas ir parodo/atkreipia dėmesį, kad terapeutas yra keistuolis/pamišęs.
3. Katarsio stimuliavimas. Kuo labiau pacientas yra veikiamas terapinio proceso, tuo daugiau informacijos apie save jis atskleidžia ir jo „logiška gynyba“ pamažu dingsta. Terapeutas įgydamas vis daugiau žinių apie pacientą, jaučiasi vis stipriau ir konfrontuoja su  pacientu apie pagrindinius dalykus, taip skatindamas emocinį katarsį. Terapeutas skatina pacientą pripažinti, kad jis yra pamišęs. Jei ši procedūra neįtikina paciento, kad jis yra pamišęs, tuomet terapeutas prašo paciento kartoti „Aš esu pamišęs“ vėl ir vėl. Jeigu katarsis yra produktyvus, terapeutas pereina į ketvirtą lygį/žingsnelį. Bet jei jis nebūna efektyvus, tuomet ši strategija yra kartojama tol, kol katarsis įvyksta.
4. Reorganizavimas, pertvarkymas. Šioje stadijoje pacientas turėtų gebėti bendrauti su kitais asmenimis be šizofreniško elgesio apraiškų. Jeigu pacientas vis tik elgiasi neįprastai, tam paaiškinti gali būti kelios priežastys:
   • Pacientui reikia žinoti, kad terapeutas yra stiprus tiek, kad gali padėti pacientui kontroliuoti jo nenormalų elgesį.
   • Pacientas gali bijoti palikti šizofrenijos pasaulį, kuris jam yra toks pažįstamas.
   • Pacientas gali norėti „išvesti terapeutą iš proto“ ir norėdamas laimėti pasilikdamas pamišusiu.

Katarsis turėtų būti kartojamas, kad susilpninti šizofrenijos procesą. Šio etapo  pabaigoje pacientas pareiškia/konstatuoja, kad jis daugiau nebesielgs neįprastai, terapeutas jį su tuo pasveikina ir pradeda gydymą tradicinėmis psichoterapinėmis technikomis.

5. Resocializacija. Kuomet pacientas jau būna išsilaisvinęs iš šizofreniško elgesio, jis yra paskatinamas dalyvauti bendruomeniniuose užsiėmimuose ir vystyti bendravimo ryšius su kitais asmenimis (šeima, draugais). Terapija pacientui pabrėžia resocializaciją, kaip nepriklausomybės siekimą.

Naudota literatūra:

1. Nervų ir psichikos ligos (2003 m. Nr.4). Psichodinaminis šizofrenijos supratimas bei psichodinamiškai orientuoto gydymo galimybės.
2. Jack Rosberg. Direct Confrontation Psychoterapy. Individual Psychoterapy with Schizophrenics (by Myria Fasregat, PhD and Rafael Nunez, PhD. A Publication of the universidad de las Americas Peubla, Mexico).
3. Jack Rosberg, J. Stunden AA. The principles of direct confrontation: Psychotherapy with the schizophrenic patient. Nord Psykiatr Tidsskr 1989; 43: 491-498. Oslo.
4. Jack Rosberg, Alaistar A. Stunden. The use of direct confrontation. Making contact with the schizophrenic patient. Los Angeles, California, USA.
5. Glen O. Gabbard. Psychodynamic Psychiatry in Clinical Practice. 2005

Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą.

Bendriausia asmenybės sutrikimų klasifikacija – O.Kernbergo:

1. Ekscentriškų asmenybės sutrikimų grupė, į kurią įeina paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimas. Asmenys, kuriems būdingi šie sutrikimai, pasižymi keistu mąstymu ir elgesiu. Jiems būdingi du gynybos mechanizmai – projekcija ir fantazija.
2. Emocinių (dramatiškų) sutrikimų grupė apima antisocialų, emociškai nestabilų ir histrioninį asmenybės sutrikimus. Turintys šiuos sutrikimus asmenys pasižymi perdėta emocijų išraiška (pvz., elgesys – agresyvūs pykčio proveržiai). Asmenims būdingi gynybos mechanizmai – disociacija, neigimas, skėlimas ir išveikimas.
3. Prie nerimastingų asmenybės sutrikimų grupės priklauso anankastinė[1], vengianti ir priklausoma asmenybė. Asmenys, kuriuos kankina šie sutrikimai, kankina pastovus nerimas ir dvejonės. Jiems būdingi izoliacijos, pasyvios agresijos ir hipochondrinės gynybos mechanizmai.
   

   ---

   [1] Anankastinė asmenybė. Šio sutrikimo paveikti žmonės paprastai apibūdinami kaip tobulybės siekėjai (perfekcionistai), nelankstūs, nemokantys išreikšti šiltų ir nuoširdžių jausmų. (A. Dembinskas, 2003)

Psichoanalizė gimė bandant suprasti psichopatologiją ir taikyti psichologinius metodus psichikos sutrikimams gydyti. S. Freudas pavadino psichoanalizės teoriją „metapsichologija“, norėdamas atskirti savo idėjas nuo tokios psichologijos, kuri nagrinėjo tik sąmoningus psichinius reiškinius. S. Freudas, aiškindamas asmenybės sutrikimus rėmėsi varų, ego psichologijos teorijomis bei psichoseksualinės raidos teorija.

 Dvigubos varos teorija: Visą žmogaus gyvenimą skatina dvi varos – gyvenimo ir mirties. Kiekvienas žmogus turi poreikį palaikyti, išsaugoti ir pratęsti gyvybę. Energija, naudojama tam poreikiui patenkinti vadinama libido. Taip pat žmogus turi poreikį griauti gyvenimą, grįžti į neurologinę „nirvaną“, į būseną be poreikių, susijaudinimo malonumo ir skausmo – mirties vara. Agresijos atsiradimo priežastis – reakcija, sukelta libidinių norų frustracijos. Anot S. Freud agresija – tai noras griauti save ir kitus. Tačiau net ir šiandieniniai psichoanalitikai nesutaria ar agresija yra atskira vara, ar meilė ir agresija – tai priešingi vieno gyvenimo poreikio aspektai. Dvigubos varos teorija leidžia žiūrėti į agresiją kaip į instinktyvų impulsą, kurį, kaip ir libido, reikia išmokti valdyti ir panaudoti pozityviai.

Psichoseksualinės raidos teorija: Varos šaltinis – poreikis skirtingais vaiko vystymosi laikotarpiais sukelia įtampą skirtingose kūno zonose – erogeninėse zonose. Skiriamos trys infantilaus seksualumo stadijos, pagal tai, per kokią kūno zoną tuo metu reiškiasi seksualinė vara. Kiekvienai stadijai būdingi savi pasitenkinimo šaltiniai, jų raiškos formos ir pasitenkinimo lygiai.

Stadijos:

1. Oralinė raidos stadija – burna pagrindinė varos iškrovos vieta. Šioje stadijoje susiformuoja pasitikėjimo kitais ir pasitikėjimo savimi jausmai. Patologinė fiksacija – pasireiškia  kaip padidėjęs reiklumas, nacizmas, perdėtas optimizmas arba pesimizmas. Tokių žmonių savivertė ypač priklausoma nuo išorės, jie tikisi, kad kiti jais pasirūpins, todėl yra linkę rodyti didelį dosnumą, tikėdamiesi iš aplinkinių gauti tą patį. Asmenis kamuojantis neigiamas afektas – pavydas.
2. Analinė stadija – pasitenkinimas pasiekiamas tuštinantis.Ypatingai suintensyvėja agresyvus varos aspektas, visada sumišęs su libidiniais elementais. Pagrindinis šios stadijos pasiekimas – tam tikros nepriklausomybės nuo tėvų ir kontrolės patyrimas. Patologinė fiksacija – esant fiksacijai šioje stadijoje susiduriame su adaptaciją sunkinančiais charakterio bruožais, atspindinčiais daugiausia gynybas nuo analinių impulsų (tvarkingumas, užsispyrimas, kaprizingumas, taupumas arba šykštumas). Jei šios stadijos gynybos nepakankamai veiksmingos, pasireiškia ambivalentiškumas, netvarkingumas, įsiūčio protrūkiai ir sadomazochistinės tendencijos. Daugiausia analinių psichologinių gynybų yra obsesinių- kompulsinių sutrikimų atvejais.
3. Falinė psichoseksualinės raidos stadija – malonumo šaltinis – vaiko lyties organai. Šioje stadijoje sprendžiamas Edipo kompleksas ir Elektros kompleksas. Stadijos uždavinys – integruoti visų ankstesnių psichoseksualinės raidos stadijų pasiekimus į vyraujančią lytinę orientaciją. Šioje stadijoje baigia formuotis superego, formuojasi seksualinės tapatybės jausmas, leidimas domėtis kuo nors be kaltės jausmo ir savo vidinių psichinių procesų kontrolės patyrimas. Patologinė fiksacija – nukrypimai nuo normos yra labai įvairūs, sudaro visų neurozinių sutrikimų pagrindą.
4. Latentinė arba slaptoji stadija. Neturi didesnės įtakos charakterio formavimuisi.
5. Brandus genitalinis seksualumas. Tai ankstesnių vystymosi pasiekimų integravimo laikotarpis, leidžiantis jaunuoliams susirasti savo tapatybę darbe, draugystėje ir meilėje. Šis tarpsnis sudėtingas, todėl jam būdingas nemažas patologinių sutrikimų pavojus.

Kiekvienos vystymosi stadijos metu vaikas susiduria su konfliktais tarp pasąmoningų troškimų ir sąmoningo psichinio aktyvumo. Vaiko asmenybės raida priklauso nuo jo gebėjimo išspręsti šiuos konfliktus. Jei pasąmoningi troškimai visiškai nepatenkinami/patenkinami, toje vystymosi stadijoje susidaro fiksacijos taškai. Suaugusiojo amžiuje, kilus stresinei situacijai, asmuo grįžta prie fiksacinių taškų ir yra linkęs spręsti vaikystėje neišspręstus konfliktus. Svarbi teorijos dalis – regresijos sąvoka. Regresija – grįžimas į ankstesnę psichoseksualinio vystymosi stadiją, kai pasireiškia ankstesnei stadijai būdingas elgesys.

 Ego psichologija:

Ego formuojasi varų frustracijos pagrindu. Varos siekai kontakto su objektu, kad būtų patirtas pasitenkinimas. Ego paklūsta realybės principui, kurio tikslas, išsaugoti visą organizmą, atidedant varų patenkinimą tol, kol bus galima pasiekti palengvėjimą tinkamu būdu. Viena iš Ego funkcijų, lemianti tolesnį vaiko prisitaikymą – tikrovės įvertinimas ir adekvatus tikrovės suvokimas – sugebėjimas atskirti iš išorinio pasaulio kylančius dirgiklius, nuo tų, kurie kyla iš savęs. Adekvatus tikrovės suvokimas formuojasi per vaiko-motinos tarpusavio santykius. Neteisingas ribų tarp manęs ir nemanęs suvokimas, skatina iškreiptą pasaulio suvokimą:

• Jei ankstyvasis tikrovės suvokimui esminis vyksmas siejamas su per stipria frustracija – vaikas praranda susidomėjimą tikrove, pasitraukia į savo vidinį pasaulį ir haliucinaciškai išgyvena savo norus.
• Jei patenkinimas besaikis – tikrovės suvokimas nerealistiškas.

Patologija:

S. Freudas manė, kad asmenybės sutrikimai vystosi dėl fiksacijos vienoje iš vaiko pscihoseksualinio vystymosi fazių. Fiksacija dažniausia paaštrina tam tikrus asmenybės bruožus, kai kada galinčius pasiekti net asmenybės sutrikimų lygį. Taip pat didelį vaidmenį vienokiai ar kitokiai asmenybės struktūrai susiformuoti turi vaiko santykiai su tėvais ar juos atstojančiais žmonėmis ir tų santykių poveikis Ego formavimuisi (Ego psichologija).

Remiantis S. Freudo varų ir psichoseksualinio vystymosi teorija bei ego psichologija, psichopatologiją lemia asmenybės struktūra ir vidinio konflikto turinys. Norima pabrėžti, kad paciento elgesyje ir psichikoje yra randamos visų paichoseksualinės raidos stadijų temos ir kad tai nėra patologija. Patologiškas gali būti tų temų sprendimo būdas, priklausomai nuo to, kokios stadijos gynybos yra naudojamos. Infantilūs troškimai, susieti su fiksacijomis, turi didelę reikšmę charakterio patologijos formavimuisi.

Psichoanalitinės psichoterapijos esmė:

Psichoanalitinė psichoterapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas. Šios psichoterapijos tikslas yra išspręsti neurozinį konfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę. Siekiama struktūrinio asmenybės pasikeitimo, o ne atskirų elgesio detalių pasikeitimo. Terapijoje naudojamos metodikos – laisvųjų asociacijų metodas, pasipriešinimo interpretacija, perkėlimo analizė, sapnų analizė bei emocinis perauklėjimas.

 Naudota literatūra:

• Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R., „Psichoanalitinė Psichoterapija“, Vilnius, 2004;
• Dembinskas A., „Psichiatrija“, Vilnius, 2003;
• Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“, Kaunas, 2004;

Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).

Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems.

Šizofrenijai yra būdingas žymus kognityvinių procesų ir emocijų sutrikimas, kuris veikia daugelį žmogaus veiklų: kalba, mąstymą, suvokimą, nuotaiką ir savęs suvokimą. Šizofrenija dažnai yra lydima psichozinių simptomų, tokių kaip haliucinacijos, klaidingų įsitikinimų, kliedėjimo idėjų. Tačiau svarbu atsiminti, kad šizofrenija nėra nei „suskilusi asmenybė”, nei „daugybinė asmenybė”, šizofrenija sergantys žmonės nėra pastoviai sutrikę ar nepajėgūs mąstyti.

Šizofrenijos požymiai paprastai skirstomi į pozityvius ir negatyvius. Pozityvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sutrikimais. Sakant paprastai, tai atsiradęs neįprastas elgesys ar potyriai. Pozityviesiems simptomams priskiriama:

• Kliedėjimo idėjos
• Haliucinacijos
• Kalbos ir mąstymo dezorganizacija
• Sutrikęs tikslingas elgesys
• Katatoninis elgesys
• Kiti simptomai: derealizacija, dezorganizacija, somatiniai skundai

Negatyvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sumažėjimu ar išnykimu. Negatyviesiems simptomams priskiriama:

• Blankus afektas – sumažėjęs emocinių išgyvenimų intensyvumas ir spektras;
• Alogija – kalbos skurdumas, kalbos sklandumo ir produktyvumo praradimas, minčių sulėtėjimas ar išnykimas;
• Abulija – valingo, į tikslą nukreipto elgesio susilpnėjimas;

Negatyvūs simptomai gana dažnai išlieka tuo metu, kai nėra aktyvių pozityviųjų simptomų. Negatyviuosius simptomus sunkiau ir įvertinti, nes jie nėra tiek išskirtiniai ir ryškūs, kaip pozityvieji.

Šizofrenijai būdingi ir kiti požymiai, kurie nėra specifiški vien šizofrenijai. Tai – interesų sumažėjimas, negalėjimas džiaugtis, miego sutrikimai, valgymo sutrikimai, pablogėjusi nuotaika, dirglumas, dėmesio problemos.

Šizofrenijai dažnai būdingi ir specifiniai kognityviniai sutrikimai. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad būtent kognityviniai sunkumai yra svarbiausias šizofrenijos požymis, lemiantis ligą. Neuroanatominės ir neuropsichologinės studijos rodo, kad šizofrenija yra susijusi su pakitimais galvos smegenų kaktinėje skirtyje, dėl ko sutrinka darbinė atmintis, dėmesio selektyvumas, sugebėjimas spręsti problemas, įsisavinti naują informaciją ar atlikti kasdieninius darbus. Dažniausiai sutinkamos kognityvinės problemos yra:

• Sutrikęs informacijos apdorojimas
• Sutrikęs sugebėjimas apibendrinti
• Sutrikęs sugebėjimas planuoti ir tikslingai veikti
• Sumažėjęs kognityvinis lankstumas
• Pablogėjęs dėmesys
• Pablogėjusi atmintis
• Sutrikęs vaizdinės informacijos apdorojimas

Tačiau kognityviniai sunkumai yra labai individualūs, gali kisti gydymo eigoje, o taip pat priklauso nuo gydymo medikamentais.

Šizofrenijos paplitimas

Įvairių studijų duomenimis šizofrenija serga apie 1% populiacijos. Sutrikimas dažniausiai prasideda jauno suaugusiojo amžiuje, apie 20-uosius metus. Prieš prasidedant sutrikimui paprastai stebimi ankstyvieji požymiai, tokie kaip sumažėjęs socialinis bendravimas ir izoliacija, sumažėję interesai, neįprastas elgesys, sumažėjęs funkcionavimo efektyvumas įvairiose srityse.

Moterys dažniausiai suserga vėliau nei vyrai, joms labiau būdingi išreikšti emociniai simptomai bei geresnė gydymo prognozė. Moterys dažniau suserga menopauzės laikotarpiu, ir manoma, kad tai lemia sumažėjęs estrogenų kiekis.

Ankstyva ligos pradžia (iki 25 metų) yra susijusi su lėtesniu simptomų vystymųsi, labiau išreikštais negatyviais simptomais ir labiau išreikštomis neuropsichologinėmis problemomis.  Ankstyva pradžia dažnai lemia tai, kad nepasiekiami svarbūs suaugusiojo amžiaus tarpsnio tikslai: išsimokslinimas, karjera, nesukuriami artimi socialiniai ryšiai. Jei sutrikimas prasideda vėliau, žmogus dažniausiai jau būna spėjęs labiau įsitvirtinti aplinkoje ir tai jam padeda sėkmingiau kovoti su liga.

Šizofrenijos ryšys su kitais sutrikimais

Sergančiųjų šizofrenija mirtingumas yra didesnis nei bendrojoje populiacijoje. Sergantieji šizofrenija pasižymi didesne savižudybės rizika, o taip pat didesniu mirtingumu nuo somatinių ligų. Dažniausiai paplitusios: aukštas kraujospūdis – 34,1%, diabetas – 14,9%, lytiniu keliu plintančios ligos – 10%. Šizofrenija taip pat dažnai susijusi su alkoholizmu ir narkotinių medžiagų vartojimu. 48% psichoaktyviomis medžiagomis piktnaudžiaujančių asmenų yra sergantieji šizofrenija.

Šizofrenijos eiga

Šizofrenijos eiga yra labai individuali. Manoma, kad tai lemia pačio sutrikimo heterogeniškumas, biologinis ir genetinis polinkis, neurokognityvinio sutrikimo lygis, sociokultūriniai faktoriai, asmenybė ir socialinė aplinka. Didžioji dauguma sergančiųjų šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus ir pagerėjimus ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka beveik pastovus daugelį metų. Pastoviai sergantys išlieka apie 10% sergančiųjų.

Daugelis sergančiųjų patiria bent vieną atkrytį po pirmojo psichozės epizodo. Tačiau laikui bėgant nemaža dalis sergančiųjų išmoksta įveikti sunkius simptomus ir jų įtaka kasdieniniam gyvenimui sumažėja. Todėl  pirmieji susirgimo metai dažnai yra sunkesni nei sekantieji.

Faktoriai, kurie veikia šizofrenijos eigą:

1. Laipsniška šizofrenijos pradžia ir iš karto nesuteikta pagalba padidina riziką, kad ligos epizodai truks ilgesnį laiką.
2. Asmens orientacija ir motyvacija
3. Šeimos įtaka – pacientai daug dažniau atkrenta, jei šeima, kurio gyvena pacientas yra kritiška ir priešiška. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šeima yra kalta dėl blogos paciento sveikatos. Tačiau svarbi pati sąveika tarp šeimos narių, šeimos narių palaikymas yra svarbus saugantis faktorius.

Nepaisant gana didelio pagerėjimo gydymo eigoje, dauguma sergančiųjų niekada nepasiekia funkcionavimo lygio, kuris buvo iki sutrikimo. Visiškai pasveiksta apie pusę sergančiųjų. Pasveikimas gana stipriai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Geriausių rezultatų apsiekiama bendruomene grįstosios reabilitacijos programose.

Šizofrenijos etiologija

Priežastys, dėl ko susergama šizofrenija nėra pilnai žinomos. Šiuo metu manoma, kad šizofreniją lemia  daugelio veiksnių sąveika.

Biologiniai veiksniai. Šeimos, dvynių ir įvaikinimo studijos beveik vienareikšmiškai patvirtina genų įtaką šizofrenijai vystytis. Artimiausieji šizofrenija sergančiųjų artimieji turi maždaug 10 kartų didesnę tikimybę susirgti šizofrenija nei bendroji populiacija. Tačiau nėra tiksliai identifikuoti genai, kurie lemia šizofrenijos paveldėjimą. Tiriant identiškus dvynius, buvo nustatyta, kad maždaug 40% identiškų dvynių šizofrenija nesuserga. Tai rodo, kad ne vien genai lemia ligos vystymąsi.

Su šizofrenija taip pat siejami biologiniai pakitimai smegenyse. Manoma, jog svarbiausi yra pakitimai atskirų smegenų dalių ryšiuose, o ne lokaliose dalyse.

Šizofrenijos riziką didina nepalankūs veiksniai ir stresoriai nėštumo metu bei ankstyvojo vystymosi problemos. Dažniausiai minimi: mamos skurdas, depresija, gripas, rezus faktoriaus nesuderinamumas, karo veiksmai, mažas naujagimio svoris, komplikacijos gimdymo metu, centrinės nervų sistemos infekcijos. Taigi, ne tik biologiniai veiksniai įtakoja elgesį ir patyrimą, bet ir patyrimas įtakoja biologiją.

Tačiau biologinis požiūris yra kritikuojamas, nes tyrimai rodo, jog 90% sergančiųjų šizofrenija neturi sergančių artimųjų. Tik 10 – 16% didžiausios rizikos vaikų (kurių abu tėvai serga šizofrenija) taip pat suserga.Padidintos rizikos vaikai nebūtinai suserga būtent šizofrenija, bet gali susirgti kitais psichikos sutrikimais.

Psichosocialiniai veiksniai. Tyrimai rodo, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą genetinę tikimybę susirgti šizofrenija, kuri gali būti nuo labai mažos iki labai didelės. Tačiau ne visi žmonės suserga, o kartais suserga tie, kurių rizika lyg neurėtų būti labai didelė. Manoma, kad čia įtakos turi aplinkos ir psichologiniai veiksniai. Svarbiausiems aplinkos veiksniams priskiriamas pastovus skurdas ir žemas socialinis statusas. Iš psichologinių veiksnių ypač svarbi santykių kokybė šeimoje. Šizofrenijos riziką didina tarpasmeninio bendravimo stoka, o taip pat negatyvus ar priešiškas santykis tarp šeimos narių. Negatyvios šeimos atmosferos pavyzdžiu gali būti šeimos, kuriose vyrauja dvigubi ryšiai. Dvigubais ryšiais (double bind) vadinamas bendravimo stilius, kuriame informacija, perduodama įvairiomis komunikavimo priemonėmis ( kalba, mimika, intonacija, gestais), prieštarauja viena kitai (pavyzdžiui, mušu tave, nes myliu). Taip pat tai gali būti susiję su vaiko atstūmimo jausmu, kai nepriklausomai nuo to, ką vaikas daro, jam sakoma, kad jis daro neteisingai. Rizikos veiksniu taip pat laikomas sutrikęs bendravimas tarp visų šeimos narių, mažas supratimas ir informacijos perdavimo netikslumai. Tokie sunkumai dažnai kyla konfliktų ir skyrybų metu. Šizofrenijos atkryčius skatina daug ir aktyviai reiškiamų negatyvių emocijų, negatyvus emocinis klimatas, smurtas, kritiškumas.

Šizofrenijos gydymas

Optimalus šizofrenijos gydymas paprastai apima tam tikra gydymą antipsichotiniais medikamentais bei psichosocialines intervencijas. Psichosocialinės intervencijos apima palaikomąją psichoterapiją, šeimos psichoedukaciją, psichosocialinę ir darbinę reabilitacija. Sėkmingai reabilitacijai būtinai reikalinga tarpdisciplininė specialistų komanda. Ūmios gydymo fazės metu svarbesni yra medikamentai, kurie padeda asmeniui priimti psichosocialinę pagalbą. Pagerėjimo metu vaistai padeda palaikyti būseną, o psichosocialinės intervencijos yra labiau nukreiptos į gyvenimo kokybės gerinimą. Psichosocialinės pagalba ypač svarbi tiems pacientams, kurie blogai toleruoja ar negali vartoti medikamentų.

Biologiniai šizofrenijos gydymo metodai

Šokai. Apie 1930-uosius metus gydymui buvo naudojamos insulininės komos, tačiau dėl didelės procedūros rizikos jos buvo atsisakyta. Vietoj jos imta naudoti elektrotraukulinė terapija, tačiau jos efektas yra tik minimalus.

Psichochirurgija. 1935 m. psichiatras Moniz pristatė lobotomijos procedūrą, kurios metu suardomi ryšiai tarp kaktinių galvos smegenų skilčių ir žemesniųjų galvos smegenų centrų. Dažniausiai buvo taikomas agresyviems pacientams. Apie 1950-uosius metus kilo stipri diskusija dėl šalutinio tokio gydymo efekto – žymių kognityvinių sutrikimų, pasyvumo, blankumo. Šiuo metu uždrausta daugelyje šalių.

Medikamentai. Pagrindiniai vaistai psichozei gydyti -neuroleptikai. Taip pat gali būti skiriami antidepresantai, nuotaikos lygintojai, trankviliantai. Tyrimai rodo, jog vartojant medikamentus, pozityvieji šizofrenijos simptomai sumažėja maždaug 70% pacientų, lyginant su 25% placebo grupėje. Paprastai pagerėjimo pasiekiama per 5-10 gydymo savaičių, žymiam pagerėjimui pasiekti reikia dar dvigubai tiek laiko. Didžiausias gydymo neuroleptikais trūkumas: ryškūs šalutiniai poveikiai. Patys sunkiausi yra ekstrapiramidiniai simptomai, tokie kaip ūmi distonija, parkinsonizmas ir diskinezija. Kiti šalutiniai poveikiai, tokie kaip dėmesio problemos, mieguistumas, sutrikusi rega, burnos džiūvimas, viduriavimas dažniausiai būna pirmas kelias vaisto vartojimo savaites ir išnyksta, kai asmuo prie vaisto adaptuojasi. Šalutiniai poveikiai pasireiškia maždaug 40% pacientų. 5-25% pacientų yra visiškai ar dalinai rezistentiški gydymui.

Psichosocialinės intervencijos

Giluminė psichoterapija. Šizofrenijos atveju naudingiausios yra terapijos, kurios orientuotos į praktinių gyvenimo įgūdžių ugdymą ir problemų sprendimą. Tuo tarpu psichodinaminės krypties psichoterapijos gali būti potencialiai žalinga ir nėra rekomenduojama.

Socialinių įgūdžių ugdymo programos. Socialinių įgūdžių ugdymo programose mokoma elgesio tarpasmeninėse situacijose: aptarti gydymą su gydytoju, planuoti išlaidas, eiti į darbo interviu. Naudojami vaidmenų žaidimai, grupės, modeliavimas, teigiamas paskatinimas.

Psichoterapija po stacionarinio gydymo – tai terapija, kuri daugiausia dėmesio skiria problemoms, kurios būna pacientui grįžus iš ligoninės, įveikti. Susitikimų metu mokoma atpažinti atkryčio požymius, spręsti tarpasmeninius sunkumus, mažinti streso lygį. Taip pat mokoma relaksacijos technikų, emocijų kontrolės. Siekiama suteikti emocinį palaikymą, kelti realius gyvenimo tikslus.

Reatribucinė terapija – kognityvinės psichoterapijos kryptis, kurioje mokoma sumažinti katastrofišką mąstymą, tikrinti kliedėjimo idėjų pagrįstumą. Tačiau metodas tinkamas labai mažai daliai pacientų.

Atvejų vadyba. Programa pradėta 1977 m. JAV, NIMH iniciatyva, kad būtų užtikrintas pagalbos prieinamumas bendruomenėje gyvenantiems šizofrenija sergantiems žmonėms.Atvejo vadybininkas – specialistas, kuris atlieka savotišką jungiamąjį vaidmenį tarp sergančiojo ir medicininę ar psichologinę pagalbą teikiančių institucijų. Pagrindinis tikslas – padėti žmogui gyventi kaip galima savarankiškiau, išvengti stacionarinio gydymo ir stacionarinės globos.

Aktyvaus gydymo bendruomenėje komandos. Tai paslauga, kuri dažniausiai teikiama asmenims, kurie yra dažnai arba ilgai hospitalizuojami psichiatrijos skyriuose ar ligoninėse (pavyzdžiui, praleidžia ligoninėse 180 ir daugiau dienų per metus). Tarpdisciplinine 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kuri yra visiškai atsakinga už konkretų ligonį (gydymą medikamentais, psichologinę, socialinę pagalbą). Gydymas vyksta paciento, o ne klinikinėje (ligonine, PSC) aplinkoje ir pagalba teikiam tol, kol jos reikia, ištisą parą, visus metus. Komanda aktyviai įtraukia pacientą į gydymą (lanko namuose ir pan.). Kadangi daug bendraujama, pagalba yra individualizuota, atitinkanti paciento poreikius, kompleksinė, nuosekli ir lanksti. Nors šis pagalbos būdas atrodo labai brangus ir utopiškas, tyrimai rodo, kad jis materialiai atsiperka. Didžiausi aktyvaus gydymo bendruomenėje privalumai yra šie:

• Mažesnis hospitalizacijų skaičius
• Trumpesnė hospitalizacijų trukmė
• Pacientai ilgiau išlieka savarankiški
• Trumpiau būna bedarbiai
• Geresnė gyvenimo kokybė
• Mažėja savižudybės rizika ir agresyvumas
• Išlieka geresni socialiniai įgūdžiai
• Sutaupoma lėšų lyginant su institucine globa

Vis dėlto reikia apgailestauti, kad bendruomeninės pagalbos idėjos labai sunkiai randa savo vietą Lietuvoje ir vis dar dominuoja tradicinis gydymas.

Apibendrinat šį rašinį vėl norisi cituoti kelias Kepinski (2008) mintis. Jis rašo:

Nors ligonio išgyvenimai ir labiausiai skirtųsi nuo vidutinių ir būtų nepaprastai keisti, nevalia prisiimti teisėjo pozicijos. Kai bus pripažinta, kad jie yra vienas iš daugelio nors ir retų būdų matyti pasaulį ir gyvenimą tame pasaulyje, kuris, nors ir nepaprastas ir dažnai ligoniui kenksmingas, vis dėlto atskleidžia neregėtą žmogaus prigimties turtingumą ir, peržengdamas įprastines ribas, leidžia mums tą prigimtį geriau pažinti… (370psl.)

Papildydama Kepinski, aš dar pridurčiau, kad darbas su šizofrenija sergančiais žmonėmis dažnai padeda pajusti ne tik prigimties turtingumą, ypatingai jautrų būties išgyvenimą, bet ir neįtikėtinas sveikimo, atsparumo, išeičių galimybes.

Literatūra:

• Davidonienė, O., Šurkutė, V. Geriau pažinkime ligas: šizofrenija. Sveikatos ir medicinos informacijos agentūra, Kaunas: 2007.
• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.
• Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008.

Asmenybės sutrikimas – tai ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir beveik visada susijęs su didesniais asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais.

 Asmenybės sutrikimų tipai:

• paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas
• šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas
• asocialaus tipo asmenybės sutrikimas
• emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas
• histrioninio tipo asmenybės sutrikimas
• anankastinio tipo asmenybės sutrikimas
• nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas
• priklausomo tipo asmenybės sutrikimas

Visų asmenybės sutrikimų bendri diagnostiniai kriterijai:

1. ryškiai disharmoniškos nuotaikos ir elgesys, apimantis kelias funkcionavimo sritis: emocijas, sujaudinimą, impulsų kontrolę, suvokimą ir mąstymą;
2. nenormalus elgesio stereotipas yra užsitęsęs, ilgalaikis ir neapsiriboja psichikos ligos epizodais;
3. nenormalus elgesio stereotipas pasireiškia visur ir stipriai apsunkina prisitaikymą daugelyje asmeninių ir socialinių situacijų;
4. anksčiau minėti ypatumai visada prasideda vaikystėje ir paauglystėje ir tęsiasi brandžiame amžiuje;
5. sutrikimas sukelia stiprų asmeninį distresą,  bet išryškėja vėliau, jam bręstant.

 Mąstymo schemos ir asmenybė 

• “Aš geriausias” – narcisistinė asmenybė
• “Aš bevertis” – depresyvi asmenybė
• “Visi prieš mane” –  paranoidinė asmenybė
• “Man reikia Jūsų dėmesio” – isterinė asmenybė
• “Palikite mane ramybėje” – šizoidinė asmenybė

Visų tipų asmenybės, esant palankioms gyvenimo sąlygoms, gerai prisitaiko prie aplinkos, gyvena pilnavertį gyvenimą. Paūmėjimai paprastai sutampa su amžiaus krizėmis, konfliktais šeimoje, somatinėmis, ligomis.

Kognityvinė (angl. cognition – pažinimas, žinojimas; sugebėjimas pažinti) terapija.

Šios psichoterapijos būdas yra pagrįstas darbu su žmogaus mintimis ir tų minčių įtakotomis emocijomis bei elgesiu. Terapijos metu siekiama išsiaiškinti, ką būdamas konkrečioje situacijoje žmogus galvoja, ir pamatyti, kokias reakcijas, kurios pasireiškia konkrečiomis emocijomis arba elgesiu, kilusi mintis sukelia. Taigi pagrindinis dėmesys kognityvinės  terapijos metu yra skiriamas žmogaus mąstymui (t.y., susiformavusioms nuostatoms, vertinimo sistemoms, požiūriui į tam tikrus dalykus) pažinti. Siekiama pamatyti, kaip mąstymas veikia jausmus ir elgesį, kokios yra asmens galimybės koreguoti ir keisti savo reakcijas sudėtingose situacijose. Trumpai tariant, kognityvinė terapija – tai psichoterapijos būdas, leidžiantis per žmogaus kognicijas (mintis, sąvokas, suvokimą) pasiekti ir koreguoti asmens patyrimą.

Asmenybės sutrikimų gydymas yra komplikuotas, nes pacientas dažniausiai nemato problemos savyje, dėl to nesikreipia į gydytojus. Paranoidinio, asocialaus asmenybės sutrikimo atvejais gydymas nepaprastai sunkus. Būdinga tai, kad patys asmenys neieško pagalbos, nes nemato savyje jokių problemų. Jais dažniausiai rūpinasi artimieji norėdami išvengti konfliktų šeimoje ir visuomenėje.

Kognityvinės teorijos atstovai labai mažai kalba apie asmenybės sutrikimus. Kognityvinės terapijos pagrindas – mąstymo keitimas, o asmenybės sutrikimų turintys asmenys nėra linkę keisti savo mąstymo. Jie dažnai pačių sutrikimų net nepripažįsta, jiems atrodo, kad nėra būtinybės mąstymą keisti, jie gerai jaučiasi gyvendami savame pasaulyje. Literatūroje aprašomos tik kelios kognityvinės terapijos metodikos, tačiau jų efektyvumas nėra įrodytas.

Į kognityvinę teoriją orientuoti psichologai teigia, jog asocialios asmenybės elgesiui daro įtaką būdai, kuriais ji koduoja visą socialinę informaciją. Asociali asmenybė yra linkusi kitų žmonių elgesį užkoduoti klaidingai – kaip grasinimą. Vienu iš kognityvinės terapijos būdu – problemų sprendimo terapija, asocialios asmenybės sutrikimą turintys asmenys skatinami iš naujo suvokti savo socialines sąveikas ir reakcijas. Tokie asmenys kuria naujus, nesusijusius su grasinimais socialinės sąveikos sprendimus ir patys juos išbando, randa jiems priimtiniausius. Taip keičiamos elgesio ir mąstymo schemos.

Beck‘as ir jo kolegos taiko tą patį gydymo būdą, kuris buvo davęs daugiausia teigiamų rezultatų gydant depresiją. Kiekvienas sutrikimas yra analizuojamas kaip loginių klaidų ir sutrikusių schemų išraiška. Pavyzdžiui, gydant nerimastingo tipo asmenybę pagal kognityvinę terapiją iš pradžių pacientas įtikinamas priimti kognityvinį modelį –  kad jausmai ir elgesys kyla iš minčių, yra jų funkcija. Tuomet yra  ištiriamos loginės klaidos mąstyme, tokios kaip pavyzdžiui pacientas nusprendžia, kad jis negali padaryti nieko teisingai dėl to, kad jam niekuomet nepasiseka. Taip pat terapeutas ieško sutrikusių prielaidų ar schemų, kurios galėtų sudaryti pagrindą tokių asmens minčių ir jausmų, kaip pavyzdžiui, tikėjimas, kad priimant  daugelį sprendimų mes nesuklystam, priimam juos teisingai. Schemos keičiamos į naujas ir gydymo eigoje pradeda keistis asmens elgesys.

 Sutrikimai, kurie gali išsivystyti iš asmenybės sutrikimų:

• Paranoidinė asmenybe – šizofrenija, depresija, kliedesiniai ir kiti psichikos sutrikimai
• Šizoidinė asmenybė – šizofrenija, psichozės
• Asociali asmenybė – alkoholizmas, narkomanija, seksualinės perversijos, nusikalstamumas
• Emociškai nestabili asmenybė – vienišumas, alkoholizmas, narkomanija, azartiniai lošimai, dažnas konfliktų kėlimas, agresija prieš save, priklausomumas nuo terapeuto.
• Histrioninė asmenybė – nepasiekus savo norų ištinka afektai
• Anankastinė asmenybė – nerimo sutrikimai, depresija
• Nerimastinga asmenybė – nerimas, baimė, jautrumas, įtampa
• Priklausoma asmenybė – nerimas

Kognityvinė terapija prie asmenybės sutrikimų gydymo gali prisidėti tuo, kad gali gydyti kai kuriuos iš asmenybės sutrikimų išsivystančius sutrikimus (kaip pavyzdžiui – depresiją, nerimą, baimes, jautrumą ir pan.). Šių sutrikimų išgydymas, gali susilpninti asmenybės sutrikimų pasireiškimo laipsnį.

Asmenybės sutrikimai yra kaip spalvos. Jie susilieja tarpusavyje ir pasirodo daugeliu skirtingų atspalvių…

Literatūros sąrašas:

• Lapkauskienė, N. (2003). Psichikos sveikatos sutrikimai ir slaugos pagrindai. Vilnius: Vilniaus kolegija
• Malinauskienė, G. (2007). Kognityvinė elgesio terapija – kas tai?. Aplankyta: 2008-10-19, http://www.psichoterapijoscentras.lt/straipsnis21.html
• Davison, G.L., Neale, J.M., Kring, A.M. (2004) Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley
• Sarason, I.G., Sarason, B.R. Abnormal psychology. The problem of maladaptive behavior. Fifth edition. Prentice – Hall, INC. Englewood cliffs, N.J.

Elgesio terapijos šalininkai mažai gilinasi į sutrikimų vidines priežastis, nes mėgina pakeisti žmonių netinkamą elgesį veiksmingesniais elgesio būdais. Jų teigimu, kiekvienas elgesys yra išmokstamas. Elgesys gali būti išmokstamas stebint kitus arba siekiant kažkokios naudos. Pvz.: antisociali asmenybė yra vienas iš asmenybės sutrikimų. Tokie asmenys dažniausiai išauga šeimose, kuriose vyrauja antisocialus elgesys, kur tėvai linkę girtauti. Vienu atveju vaikas, gyvenantis tokioje šeimoje, gali susitapatinti su tėvu. Tokiu būdu antisocialus tėvo elgesys tampa vaiko asmenybės formavimosi modeliu.

Elgesio terapija galima panaikinti netinkamą elgesį ir išmokyti naujo remiantis hipoteze, kad tiek neurotikų, tiek psichoze sergančiųjų veiksmai yra išmoktas klaidingas elgesys. Neteisingi, neprisitaikę veiksmai atsiranda pagal tuos pačius išmokimo dėsnius, kaip ir visi kiti veiksmai. Skirtingiems asmenybės sutrikimams dažniausiai yra taikomi skirtingi gydymo metodai.

1. Operantinis sąlyginių refleksų sudarymas – terapauto pageidaujami veiksmai pastiprinami pagyrimu, palankumu, nuolaidomis, privilegijomis ar dovanomis. Operantinio sąlygojimo taikymas konkrečioms elgesio problemoms spręsti vadinamas elgesio modifikacija (socialinių įgūdžių mokymasis). Šį metodą būtų galima taikyti individui, turinčiam paranoidinį asmenybės sutrikimą. Šiam sutrikimui yra būdingas įtarumas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, priešiškumas, tai visa tai atstumia artimuosius ir provokuoja kitų kontratakas prieš pačią asmenybę. Terapijos metu būtų galima mokyti keisti savo elgesį, mokyti kaip tapti mažiau priešišku, keisti savo reakcijas.
2. Įvairių socialinių įgūdžių treniruotė (elgesio modifikacija) palaikančioje grupėje gali būti pasiūlyta kaip alternatyva nerimastingai (vengiančiai) asmenybei. Tokie asmenys labai drovūs, bet siekiantys kitų žmonių draugystės, asmenys ypač jautrūs kritikai, bijo būti atstumti, tad vengia bet kokių socialinių kontaktų. Šis metodas galėtų pagelbėti asmeniui būti labiau atkaklesniu, drąsesniu žmogumi bendraujant su kitais.
3. Taip pat būtų galima taikyti žetonų kaupimo metodą, kurio metu norimam elgesiui formuoti psichoterapeutai duoda paskatinimą (žetoną arba plastikinę monetą). Surinktus žetonus vėliau galima išsikeisti į tam tikrus prizus. Šiam asmenybės sutrikimui gydyti būtų galima duoti žetonus už naujai užmegztus socialinius santykius arba kalbos pasakymą didelėje auditorijoje – tai būtų didelis žingsnis į priekį tokį sutrikimą turinties asmenims.
4. Sisteminis jautrumo mažinimas – pvz.: įsivaizduojama situacija, kuri kelia didžiulį nerimą, tada psichoterapautas moko laipsniškai atsipalaiduoti. Šiuo atveju atsipalaidavimas yra naudojamas jautrumui, įsivaizduojant situaciją, mažinti. Po kelių tokių seansų įsivaizduojamą elgesį galima išmėginti tikroje situacijoje – iš pradžių nuo pačių paprasčiausių situacijų iki sudėtingesnių. Galėdami įveikti nerimą ne vaizduotėje, o tikrovėje, žmonės įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. Šiuo metodu būtų galima gydyti nerimastingos (vengiančios) asmenybės sutrikimą, nes šis sutrikimas dažnai siejamas su socialinės fobijom. Taip pat šis būdas gali būti suderintas ir su kita metodika – mokymasis iš modelio.
5. Dialektinio elgesio terapija – gali būti taikoma emociškai nestabiliam asmenybės sutrikimui gydyti. Šio metodo tikslai:
   1. Išmokyti klientus kontroliuoti jų perdėtą emocionalumą ir elgesį
   2. Padėti jiems išmokti pasitikėti savo mintimis ir emocijomis
   3. Išmokyti juos toleruoti tuštumo jausmą

Kadangi toks klientas mato pasaulį tik kaip “baltą” arba tik kaip “juodą”, tad terapijos metu jam bandoma parodyti, kad pasaulis gali būti matomas kitaip. Pvz.: vietoj to, kad visi draugai yra tik geri arba tik blogi, reikia mąstyti, kad draugai gali turėti ir gerų, ir blogų savybių.

Noriu atkreipti dėmesį, kad naudojant sisteminio jautrumo mažinimą bei modeliavimo technikas, visiškai nesiekiama suprasti priežastį. Elgesio terapijos specialistai galvoja, kad asmenys, įveikę netinkamą elgesį, pradeda geriau jaustis ir labiau pasitikėti savimi.

Naudota literatūra:

• Dembinskas, „Psichiatrija”, UAB „Vaistų žinios”, 2003.
• Gerald C. Davison, John M. Nerole, Ann M. Kring, „Abnormal psychology ninth edition”
• Irvin G. Sarason, Barbara R. Sarason, „Abnormal psychology the problem of maladaptive behavior fifth edition”
• Furst M. „Psichologija”, Lumen leidykla, Vilnius, 1998.
• David G. Myers “Psichologija” Poligrafija ir informatika, Vilnius, 2000

Savo publikacija „Pasąmonės psichologija” (1912), jis atsiribojo nuo Z. Froido libido seksualinės interpretacijos. Taip pat, išleido savo pagrindinį darbą „Psichologiniai tipai”, kuriame aprašė sąryšį tarp sąmonės ir pasąmonės, taipogi pasiūlė dabar gerai žinomus žmogaus asmenybės tipus: ekstravertus ir intravertus.

Asmenybės struktūra

Asmenybė sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų:

• sąmonė
• individuali pasąmonė
• kolektyvinė pasąmonė

Sąmonė – psichikos dalis, kuri yra žinoma individui: dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai. K.G. Jungas norėdamas įvardinti sąmonės komponentus, jis suformulavo psichologinių tipų teoriją. Pagal šią teoriją sąmonės turinys priklauso nuo:

• Asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias (mąstymas, jausmai) ir iracionalias (pojūtis, intuicija).
• Asmenybės orientacijos krypties – ekstraversijos arba introversijos.

Sąmonės centras yra ego. Jis atsakingas už asmenybės vientisumą ir valią. Ego – tarsi sąmonės vartų laikytojas, atrenkantis informaciją, kuri patenka į sąmonės lauką ir kuri nepatenka.

Asmeninė pasąmonė – čia kaupiamas tas psichinis turinys, kuris dėl įvairiausių priežasčių buvo nuslopintas (tai gali būti įvairūs konfliktai, tuo metu nesvarbus patyrimas). Asmeninėje pasąmonėje glūdi kompleksai. Kompleksai – emocinį krūvį turinčių minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa. Kompleksų teoriją Jungas išsamiai pagrindė eksperimentais – „diagnostiniais asociacijų tyrimais“. Jo manymu, reakcija į žodį-dirgiklį nėra atsitiktinė – ją lemia reaguojančiojo turimi vaizdiniai. Kompleksas, tai tokie vaizdiniai, kurie daro įtaką reakcijai į žodį-dirgiklį.

Pvz.: „Žodinių asociacijų teste“ pateikiama grupė tarpusavyje niekaip nesusijusių žodžių. Išgirdus žodį reikia pasakyti kitą, atėjusį į galvą žodį. Fiksuojami atsakymai ir eksperimento dalyvio elgesio ypatumai. Vertinant svarbu: per kiek laiko buvo sureaguota, kaip pasikeitė atsakymas pateikus žodį antrą kartą taip pat, kaip dažnai atsakymas kartojosi. Jei reakcijos laikas ilgėja ir nukrypsta nuo įprastinių asociacijų (pvz.: vyras – moteris), tai byloja apie kompleksą (jausmų, minčių, prisiminimų sankaupą).

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo asmeninė pasąmonė užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurių priklauso to žmogaus pasaulio suvokimas.

Asmeninės pasąmonės turinį įmanoma įsisąmoninti.

Kolektyvinė pasąmonė – nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji yra sudaryta iš pirminių vaizdinių – archetipų.

„Archetipai – pirmavaizdžiai, pradžios vaizdas. Tai tarsi pirminės, įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Archetipo sąvoka atsirado pastebėjus, kad, pavyzdžiui, pasaulio tautų mituose ir pasakose tam tikri motyvai kartojasi. Tų pačių motyvų yra ir šiuolaikinių žmonių fantazijose, sapnuose, kliedesiuose ir beprotybėje. Šie tipiški vaizdiniai ir jų tarpusavio ryšiai vadinami pirmavaizdžiais. Kuo ryškesnis vaizdinys, tuo ryškesnės emocijos jį lydi. Emocijas sukelia pasąmonėje glūdintys pirmavaizdžiai, kuriuos tikriausiai paveldime su psichikos struktūra“.

Keletas Kolektyvinę pasąmonę sudarančių archetipų:

1. anima – neįsisąmoninta vyro asmenybės moteriškoji pusė;
2. animus – neįsisąmoninta moters asmenybės vyriškoji pusė;
3. persona – socialiniai asmenybės vaidmenys;
4. šešėlis – neįsisąmoninta psichikos dalis, kurioje slypi tai, ko asmenybė sau nenori priskirti;
5. savastis – asmenybę reguliuojantis centras, vientisumo ir harmonijos įsikūnijimas;
6. išmintis – gyvenimiškos išminties ir brandumo įasmeninimas;
7. dievas – galaktinė, psichinės realybės, suprojektuotos į išorinį pasaulį, realizacija;
8. archetipas – universali, visiems žmonėms būdinga mąstymo forma;

Kolektyvinėje pasąmonėje gali būti neribotas archetipų kiekis. Pvz., gimimo, atgimimo, mirties, valdžios, magijos, vienovės, herojaus, vaiko, Dievo, demono ir t.t.

Kolektyvinės pasąmonės terminas teigia, kad žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Žmogus yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškoms situacijoms. Paveldimas ne pats protėvių patyrimas, bet galimybė tą patyrimą pakartoti. Tai lyg polinkis į pasaulį reaguoti tam tikru būdu. Kolektyvinė pasąmonė yra įgimtas visos asmenybės struktūros pagrindas, iš kurio išauga ego ir asmeninė pasąmonė. Pasak K.G. Jungo kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui, jį sunku išreikšti kasdieninės kalbos žodžiais, todėl jo apibūdinimui Jungas dažnai naudoja metaforas. Betarpiškiausiai kolektyvinės pasąmonės turinys atsiskleidžia žmogaus sapnuose, vizijose, haliucinacijose, mituose, pasakose, religiniuose vaizdiniuose bei meno kūriniuose.

Asmenybės vystymasis

C. G. Jungas teigia, jog žmonės pastoviai tobulėja. Žmogaus vystymasis – tai pastovaus tobulėjimo procesas, trunkantis visą gyvenimą, ne tik vaikystėje, kaip teigė Froidas. Jungo manymu, žmogui yra įgimtas psichologinio augimo instinktas. Galutinis tobulėjimo tikslas yra savęs realizacija – visų asmenybės aspektų diferenciacija ir harmoningas jų derinys. Savastis pasikeičia ego psichikos centre. Šis procesas vadinamas individualizacija (gr. nesuskilęs).

Individualizacija – tapimas pačiu savimi (savęs suvokimas tokiu, koks esi, atsisakant ego idealo ir aklo visuomenės priimtų normų laikymosi, atsakomybės už save priėmimas.

Pirmoje gyvenimo pusėje vyksta stipraus ego kūrimas, kurį atlieka savastis. Šiame gyvenimo tarpsnyje asmens nuostatos yra labiau ekstraversiškos (psichinė energija nukreipta į išorę, į objektyvų pasaulį). Gyvenimo viduryje įvyksta ego ir savasties konfrontacija: ego yra prisitaikęs prie visuomenės ir pasiekęs stabilumą, kurį ir norėtų išsaugoti, o savasties nepatenkina tokia padėtis ir skatina ego keistis, ieškoti gyvenimo prasmės. Tai dar vadinama “gyvenimo vidurio krize”. Gyvenimo viduryje žmogus yra įsitvirtinęs materialiai ir socialiai, tačiau nežiūrint išorinės sėkmės tam tikru momentu jis pradeda jausti tuštumą ir beprasmybę. Kartais nei pinigai, nei užauginti vaikai negali visiškai patenkinti gyvenimo prasmės poreikio. Gyvenimo prasmė slypi pačiame žmoguje, todėl žmogus daugiau dėmesio skiria savo dvasinėms problemoms, jo nuostatos tampa labiau intravertiškos (psichinė energija labiau nukreipta į vidų, į subjektyvų pasaulį).

Asmenybės vystymasis gali būti:

• Progresuojantis - nukreiptas į priekį.
• Regresuojantis – nukreiptas atgal.

Jungas teigia, kad regresija nebūtinai padaro blogą įtaką žmogaus prisitaikymui, bet gali padėti rasti teisingą kelią susidūrus su neįveikiama kliūtimi bei tuo pačiu padėti ją įveikti.

Patologija

Patologijai būdingas tam tikro laipsnio asmenybės skilimas. Psichozę Jungas aiškina ego nesugebėjimu atlaikyti pasąmonės spaudimo ir tada pasąmonės kompleksai visiškai atskyla nuo sąmonės ir pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą (asmenybė lyg ir subyra į kelias, tarpusavyje nesisiejančias dalis).

Galimas ir patologinis psichinės energijos pasiskirstymas: iš dalies, asmenybė yra uždara energinė sistema, nes energiją galima gauti iš aplinkos (pvz., su maistu), taip pat, energiją galima išeikvoti (pvz., per raumenų darbą). Kadangi galima energijos kaita tarp asmenybės ir aplinkos, visiško asmenybės stabilumo pasiekti neįmanoma. Asmenybės aktyvumą užtikrina psichinė energija, kuri neatsiranda iš nieko ir neišnyksta, o tik perskirstoma tarp atskirų asmenybės sistemų. Energija gali pereiti iš vienos asmenybės sistemos į kitą. PVZ.: jei energijos mažėja sąmonėje, jos pradeda daugėti pasąmonėje.

Kas atsitinka? Asmenybę užvaldo pasąmonės turinys, kuriame glūdi nuslopinti konfliktai ir patyrimai. Žmogus nebesivadovauja dabarties mintimis ir patyrimais.

Analitinė terapija – C. G. Jungo samprata apie psichoterapinį procesą:

C. G. Jungas, analizuodamas psichoterapinį procesą teigia, kad šis procesas yra labai sudėtingas, integruojantis savyje įvairias sąmoningojo ir pasąmonės pasaulio sąveikas bei santykius. Pati pasąmonės struktūra šioje teorijoje aiškinama siejant ją ne tik su konkretaus žmogaus gyvenimo raida, bet ir su jo šeimos, krašto bei visos žmonijos istorija. Kiekvieno žmogaus psichikoje egzistuoja praeities atspaudai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja jo dabarties gyvenimą. Šios psichikos gelmės atsiveria ir psichoterapiniame procese,tad pati šio proceso struktūra bei dinamika yra daugiasluoksnė ir sudėtinga. C. G. Jungas visą savo gyvenimą rašė apie asmenybės psichinio gyvenimo sampratą, jos raidą ir transformacijos procesus, analizuodamas įvairius šio proceso aspektus, remdamasis tiek ilgamete psichoterapine praktika, tiek gausiomis teorinėmis studijomis.

Pats bendriausias analitinės terapijos tikslas yra transformacija – gelmių pasikeitimas. C. G. Jungas analitinę terapiją įvardija kaip MENĄ, o ne procedūrą ar mokslinį tyrimą. Kiekvienas atvejis individualus, todėl negali būti jokių išankstinių terapijos schemų. Analizėje dalyvauja du vienas kitą veikiantys ir lygiaverčiai žmonės (tai reiškia, kad kiekvienas iš jų turi savo veikiančią pasąmonę ir gynybos mechanizmus). Pacientas nėra pasyvus terapeuto instrukcijos vykdytojas, bet priešingai – tik jis gali žinoti, ką pats jaučia ir kokiu tempu gali vykti analizė. Tai, kas vyksta terapijos metu, gali pakeisti ne tik pacientą, bet ir analitiką, t.y. atverti jam nežinomų jo paties galimybių.

Terapijos stadijos:

• Išpažinties fazė. Pacientas atvirai išpažįsta, kaip jis supranta savo patyrimą, savo silpnybes ir stiprybę. Pasiekiamas katarsis – su išryškėjusiais vidiniais faktais susijusių ir nuslopintų jausmų atpalaidavimas.
• Paaiškinimo fazė. Vyksta perkėlimo analizė (pacientas ir terapeutas keičiasi informacija sąmoningame lygmenyje; paciento pasąmonės ir terapeuto ryšys – pacientas gali jausti nerimą, nes pasąmoningai jam nepatinka terapeutas, kuris verčia pasakoti skaudžius dalykus). Terapeutas interpretuoja paciento psichinę būseną susiduriama su problema: interpretacijai įtakos gali padaryti paties terapeuto pasąmonėje susikurtas vaizdas apie pacientą. Norint išvengti šių nesklandumų, kiekvienas terapeutas turi pats pereiti asmeninę analizę, kad sužinotų savo vidinius kompleksus ir silpnybes. Dalis reikšmių, vykstančių terapijos metu, išlieka nežinomi tiek pacientui, tiek terapeutui.
• Lavinimo fazė. Pacientas mokosi kaip elgtis su savo pasąmonės medžiaga ir kaip tvarkytis su vidinėmis bei išorinėmis problemomis.
• Transformacijos fazė. Reikšmingas sąmonės struktūrų pasikeitimas. Archetipiniai vaizdiniai ir energija įeina į sąmonės lauką ir padeda kurti naujas struktūras, pakeičiančias senuosius patyrimo būdus. Tai nuslopintų savęs afektų pripažinimas, naujų aplinkybių atradimas ir vystymas. Tai pokyčiai vedantys prie žmogaus tapsmo pačiu savimi.

Sapnų interpretacija

Sapnas – tai realios situacijos pasąmonėje vaizdas simboline forma, kompensuojantis sąmoningą žmogaus poziciją ir atstatantis psichinę pusiausvyrą. Sapnas gali kompensuoti žmogui tai, ko jis sau neleidžia sąmoningai. Sapnas neša žinią individui, kuri yra svarbi jo sąmoningai situacijai.

Terapeuto tikslas – padėti pacientui suvokti tą žinią ir ją priimti.

Kaip tai vyksta?

• Terapeutas prašo asociacijų pagrindiniam sapno vaizdiniui.
• Sapno simbolis siejamas su mitologijos, istorijos, kultūros temomis ir tokiu būdu ieškoma gilesnės simbolio prasmės.
• Sapno interpretacija – simbolio atkodavimas.

Literatūra

• Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
• Furst, M. (1998). Psichologija. Vilnius.
• C. G. Jungo samprata apie psichoterapinį procesą ir sapnus. http://www.psichoterapija.ot.lt/Telkinys/straipsniai/Jungas.htm
• C. G. Jungas ir Mandala.
• http://www.spauda.lt/plato/mandala.htm

Priklausomybės samprata.

Transakcinė analizė, kaip ir daugelis teorijų pripažįsta, kad ne tik alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas sukelia priklausomybės ligas, bet ir tam tikras elgesys, pvz.: lošimas. Todėl yra analizuojamos ne tik ligos atsiradimo priežastys, bet ir eiga. Priklausomybė apibūdinama, kaip žalingos, nebekontroliuojamos elgsenos ratas, kuris laikui bėgant kinta.

Transakcinė analizė akcentuoja sąveikas tarp žmonių ir teigia, kad jų elgesys yra susijęs su tam tikra emocine būsena. Ši elgesio schemų, jausmų  ir minčių sistema vadinama ego būsenomis ( Tėvo, Vaiko, Suaugusiojo). 

N. Craig (1988) priklausomybę ir įvardina, kaip tam tikro elgesio sąsają su emocinės būsenos pakitimu, t.y. kai piktnaudžiavimas bet kokiomis medžiagomis sukelia nuotaikos pakitimus. Priklausomybės ligos pradžia – kai griebiamasi kažkokios medžiagos ar elgsenos pagerinti savijautą, patirti malonumą, palengvinti gyvenimą ar atsikratyti skaudžių minčių. Jis pateikia tokį priklausomybės apibrėžimą:

Priklausomybė – tai patologinis meilės ir pasitikėjimo santykis su įvykiu ar objektu.

Kitaip sakant žmonės, sergantys priklausomybės ligomis, formuoja emocinius santykius su objektu ar įvykiu tam, kad pasiektų trokštamą nuotaikos pasikeitimą ir tai tampa jų pagrindiniais emociniais santykiais ligos metu.

Priklausomybės raidos stadijos:

1. Asmenybės pokyčiai – viskas prasideda tada, kai žmogus patiria nuotaikos pasikeitimą, t.y. malonumą, pasitenkinimą, dėl tam tikro įvykio, pavartotos medžiagos ar pan.. Būdingi malonūs prisiminimai apie savo elgseną, jos pasekmes ir tai skatina kartoti elgesį. Priklausomam asmeniui būdingas savotiškas mąstymas, jausmai, diskomforto jausmas juos skatina veikti, pvz.: žmogus priklausomas nuo maisto liūdesį traktuos ne kaip natūralų jausmą tam tikrose situacijose, o interpretuos jį kaip norą, poreikį valgyti. Keičiasi ir žmogaus logika, kartais jie supranta, kad daro kažką negerai, tačiau visuomet randa tam pasiteisinimą.
2. Gyvensenos pasikeitimas – žmogaus elgesys akivaizdžiai tampa vis                         labiau nekontroliuojamas, jis meluoja, kaltina kitus, dėl ko aplink esantys žmonės pradeda jausti gėdą ir kaltę.
3. Gyvenimo sudužimas – žmogus pats sau susikuria situacijas, kuriose jaučia skausmą, baimę, vienišumą, pyktį, kuriuos galėtų numalšinti piktnaudžiaudamas.  Vis didėjantis vienišumas ir izoliacija kelia emocinių ryšių poreikį.

Priklausomybės priežastys:

• Šiuolaikinė visuomenė, vertinanti tobulą, visur spėjantį, save kontroliuojantį žmogų;
• Gyvenimo tempas, konkurencija sukelia nemažai įtampos, streso, todėl kyla poreikis jį numalšinti;
• Šeimos vertybės, nuostatos, šeimos narių elgesys. 

Transakcinės analizės terapijos technikos.

• Pagrindinė tiek individualios, tiek grupinės  TA terapijos technika yra gyvenimo scenarijaus analizė, kurios tikslas yra -  vaikystės sprendimų, lemiančių scenarijų, keitimas bei naujų sprendimų priėmimas. Gyvenimo scenarijus yra pasąmonintas planas, kurį susikuria pats vaikas darydamas sprendimus, išvadas, kurie jam suaugus galbūt visai neatitinka realybės, visa tai vyksta tėvų įtakoje. Taigi susidūrus su stresine situacija žmogus ignoruoja visus galimus sprendimo būdus ir nesąmoningai renkasi gyvenimo scenarijaus įgyvendinimą. Galutinis TA terapijos tikslas – paciento autonomijos pasiekimas.
• Psichologinių žaidimų analizė – Anot E. Berne žaidimai – tai yra tam tikros elgesio, bendravimo formos, kurių motyvai paslėpti ir kiekvienas žaidėjas siekia naudos ar pranašumo. Jų metu visi skatinantys veikti veiksniai yra pasąmonėje, žaidėjai negali suvokti, kad žaidžia žaidimą, kuris turi savo taisykles, iš anksto žinomus žaidėjus, rezultatus, kuriuos galima numatyti. Kai kurie žaidimai tampa labai svarbia mūsų gyvenimo dalimi, t.y. gyvenimo žaidimai. Knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ E. Berne detaliai aprašė žaidimą „Alkoholikas“, kurio analizės objektas yra – socialinės transakcijos, kurios yra piktnaudžiavimo alkoholiu pasekmė. Jame dalyvauja 5 dalyviai:
  • Alkoholikas (Auka – Vaiko ego būsena);
  • Persekiotojas – parastai priešingos lyties atstovas, pvz.: sutuoktinis;
  • Gelbėtojas – klasikinėje situacijoje tai būtų gydytojas, kuris išgydo alkoholiką;
  • Naivuolis – užjaučiantis alkoholiką asmuo, skolinantis jam pinigus, bet nesistengiantis jam padėti, pvz.: jo motina;
  • Tarpininkas – tarp alkoholio ir alkoholiko, pvz.: pardavėjas, barmenas.

Taigi alkoholinę būseną E. Berne apibūdina, kaip žaidimą leidžiantį alkoholikui manipuliuoti aplinkinių jausmais ir veiksmais. Alkoholio vartojimo kulminacija – pagirios, kurių metu jis gali į save, savo problemas atkreipti kitų dėmesį. Taip siekiama dėmesio dėl žemo savęs vertinimo. Analizuojant psichologinius žaidimus pacientui padedama pažinti  savo gyvenimo scenarijų ir įsisąmoninti savo vaikystės sprendimus bei juos keisti.

• Struktūrinė analizė – klientui padedama suvokti jo ego būsenos. Siekiama to, kad stresinėse, kritinėse situacijose  žmogus išliktų Suaugusiojo ego būsenoje, priimtų racionalius, apgalvotus sprendimus.
• Kontrakto sudarymas – kurio tikslas yra susitari, ko nori abi pusės ir kokia bus kiekvieno iš jų asmeninė atsakomybė už terapijos rezultatus. Tai svarbu dėl to, kad pacientas suvoktų, jog nebus pasyvus terapijos dalyvis, kad kontrakto tikslas būtų realiai pasiekiamas ir konkretus. Akcentuojama yra pozityvūs siekiai, t.y. kokiu pozityviu veiksniu žmogus keis savo problemą, pvz.: alkoholio vartojimą. 

TA labiau akcentuojama yra grupinė terapija, nes grupėje yra lengviau analizuoti transakcijas, žmogaus gyvenimo scenarijų, psichologinius žaidimus įvairiose situacijose, vyraujančias ir kintančias ego būsenas. Gyvenimo scenarijaus analizė yra pagrindinis terapeuto darbo tikslas, o naujų sprendimų priėmimas – paciento darbo tikslas.     

Teorijos privalumai:

• Pateikia ne tik terapinius pagalbos būdus, bet ir analizuoja ligos atsiradimo eigą bei priežastis, atkreipia dėmesį į asmens vaikystę, pasąmonėje esantį gyvenimo scenarijų, ego būsenas ir žaidimus.
• Joje atsispindi ir elgesio-kognityvinės teorijos aspektas. Žmogus skatinamas atsisakyti nesąmoningai įgytų netinkamų problemų sprendimo būdų ir rasti alternatyvius sprendimus ir elgesio būdus, atitinkančius dabartinę situaciją.

Išvados

1. Pagal TA priklausomybė apibūdinama, kaip patologinis emocinis santykis tarp asmens ir objekto ar įvykio, sukeliančio malonumą, pasitenkinimą ar pašalinančio įtampą, diskomfortą.
2. Ligos priežastys atsiskleidžia asmens gyvenimo scenarijuje, kuris susikuriamas vaikystėje, darant klaidingus sprendimus, ir kuriuo nesąmoningai remdamasis žmogus naudoja netinkamus problemų sprendimo būdus.
3. Terapijos metu pacientas skatinamas pažinti savo ego būsenas, įsisąmoninti ir  keisti vaikystės sprendimus, lemiančius gyvenimo scenarijų.   
4. Galutinis  terapijos tikslas yra pasiekti paciento autonomiją, įgalinti jį priimti racionalius sprendimus, atitinkančius Suaugusiojo ego būseną.                

 Literatūra:

• Kočiūnas, R.. „Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas“. Vilnius, 1999
• „Narkotikų vartojimo prevencija bendruomenėje – pirminės sveikatos priežiūros darbuotojo žinynas“. Vilnius, 2002 
• Tarptautinė transakcinės analizės asociacija :http://www.itaa-net.org/ta/KeyIdeasSummury.htm (Žiūrėta 2008 10 20)

Šios teorijos pradininkas Bowbly teigė, kad tarp besirūpinančio asmens (tėvų, globėjų) ir vaiko  gali būti skirtingo tipo ryšys,  kuris skirtas tam, kad reguliuotų vaiko emocinį patyrimą ir elgesį. Iš evoliucinės perspektyvos artimų santykių formavimas yra tam, kad suteiktų saugumą ir apsaugą, kurie automatiškai padidina kūdikio išgyvenimą (Bowbly, 1696). Ainsworth ir jos kolegos atlikę tyrimą nustatė keturis prisirišimo stilius: saugus, nerimastingas – ambivalentiškas, vengiantis, dezorganizuotas. Vaikai su saugiu prisirišimo stiliumi pasitikinčiai tyrinėja aplinką esant negrėsmingoms sąlygoms, ir kai būna susikrimtę (atskyrimas nuo prisirišimo asmens) ieško kontakto su jam svarbiausiu, juo besirūpinančiu asmeniu ir yra greitai nuraminami to kontakto pagalba. Tokie vaikai suvokia savo globėjus kaip patikimus saugumo šaltinius, kaip prieinamus ir reaguojančius. Tokie besirūpinančiojo ir vaiko santykiai turi saugumo pagrindą dėl kurio vaikas jaučiasi saugus grįžti paguodai ir nusiraminimui, kai tyrinėjimas tampa stipriai keliantis nerimą. Nerimastingi-ambivalentiški kūdikiai netyrinėja aplinkos ir lieka prie savo prisirišimo asmens. Jie parodo didelį sujaudinimą, kai yra atskiriami. Kai vėl susitinka su prisirišimo asmeniu, jei vengia kontakto ir priešinasi bet kokioms pastangoms būti paguostam, nuramintam. Jie suvokia prisirišimo figūrą kaip arba nesureaguojančia arba kaip nepastoviai prieinamą. Globėjai turbūt yra nepatikimi nuraminimo šaltiniai streso metu, palikdami kūdikį nerimauti ar jo saugumo poreikis bus patenkintas. Vengiančio prisirišimo stiliaus kūdikiai rodo abejingumą prieš ir po atskyrimo (Ainsworth, 1985). Jie vengia savo prisirišimo asmens po jo grįžimo. Tokiuose santykiuose vaiko saugumo ir paguodos poreikiai greičiausiai buvo atmesti ir atstumti. Tokia vaiko reakcija parodo jo suvokimą, kad bet koks bandymas būti paguostu, nuramintu bus atstumtas, ir dėl to vaikas vengia kontakto. Dezorganizuotas prisirišimo stilius apibūdina kūdikius, kurie parodo tiek ambivalentiško, tiek vengiančio elgesio stiliaus bruožus.

Tiek, kiek prisirišimo asmuo yra pastoviai prieinamas ir reaguojantis į vaiko saugumo poreikius, nulemia vaiko prisirišimo tipą ir kokybę. Sveikam tyrinėjimui ir adaptacijai reikalingas pozityvus, reaguojantis globėjo santykis su vaiku. Dėl šių skirtingų prisirišimo stilių vaikai suformuluoja atitinkamus darbinius modelius arba kitaip kognityvinius lūkesčius apie prisirišimo figūros prieinamumą, ir reagavimą ir apie jų pačių gebėjimą sukelti poreikį patenkinantį atsaką. Yra skirtumas tarp ir kitų savo darbinio modelio. Savęs darbinis modelis yra įsitikinimai apie savo vertingumą ir kompetenciją. Kitų darbiniai modeliai yra atėję iš prisirišimo asmens darbinio modelio ir yra manoma, kad šis modelis yra apibendrinamas kitiems ir pasauliui.

Suaugusiųjų prisirišimo modeliai:

Vienas iš populiaresnių suaugusiųjų prisirišimo modelių yra sukurtas Bartholomew 1990 metais. Jis išvystė keturių kategorijų suaugusiųjų prisirišimo sistemą, kuri sudėlioja asmens darbinius modelius į dvi dimensijas: skirtumas tarp savęs ir kitų ir pozityvu/negatyvu. Taip atsiranda keturi prisirišimo stiliai: saugus (teigiamas požiūris į save ir kitus), susirūpinęs (neigiamas požiūris į save ir kitus, atsitraukiantis (teigiamas požiūris į save, neigiamas – į kitus) ir baugštus/bijantis (neigiamas požiūris į save ir kitus). Saugūs individai turi aukštą savivertę kartu su lūkesčiu, kad kiti žmonės paprastai yra verti pasitikėjimo, prieinami ir reaguojantys. Susirūpinę individai jaučiasi nevisaverčiai ir teigiamai vertina kitus. Tokie individai yra orientuoti į išorę, kuomet save apibrėžia (vertina). Baigštūs individai parodo nevisavertiškumo jausmą ir lūkestį, kad kiti žmonės atstums ir kad nėra verti pasitikėjimo. Šie žmonės netiki nei savo vidiniu supratimu ar jausmais, nei kitų žmonių intencijomis. Atsitraukiančio prisirišimo tipo individai mano, kad jie yra vertingi ir pozityvūs, tačiau kiti yra vertinami žemai ir jais nepasitikima.

Prisirišimo teorijos ir asmenybės sutrikimų sąsajos

Jei pažiūrėtume į prisirišimo teoriją raidos psichopatologijos požiūriu, ji galėtų pasiūlyti asmenybės patologijos struktūrą. Remiantis šiuo požiūriu asmenybės sutrikimas yra deviacija nuo optimalaus vystymosi. Prisirišimo procesas, tiek praeityje, tiek dabartyje, gali būti svarbus faktorius lemiantis raidos kelius į asmenybės sutrikimus. Konkrečiau žvelgiant iš prisirišimo teorijos perspektyvos asmenybės sutrikimai suvokiami kaip nesaugių darbinių modelių, kurie tapo save patvirtinantys ir dominuojantys, rezultatas. Tokiu atveju, darbiniai modeliai tampa nelankstūs ir nepriima naujos informacijos, ko pasėkoje asmuo patiria reikšmingą distresą funkcionuodami socialinėje, užimtumo, santykių plotmėse. Nagrinėjant asmenybės sutrikimus iš prisirišimo perspektyvos susikoncentruojama į tarpasmeninius kontekstus, kuriuose asmenybės sutrikimai išsivysto ir yra palaikomi. Neadaptyvus tarpasmeninis stilius yra svarbiausias daugumai asmenybės sutrikimų (West & Keller, 1994). Kraštutinis prisirišimo nesaugumas yra susijęs su asmenybės sutrikimais. Nesaugus prisirišimas parodo santykinai pastovų atsaką į stresą ir tarpasmeninius sunkumus, atsaką, kuris bendrai nėra naudingas mažinat nerimą ir prisidedant prie gerai funkcionuojančių santykių. Toks rigidiškas atsakas linkęs save išsaugoti. Visgi, asmens nesaugus prisirišimas dar nereiškia, kad jis pasižymės ir asmenybės sutrikimais.

Yra įdomu, kad įvairios tarpasmeninės disfunkcijos, kurios yra apibrėžtos kaip asmenybės sutrikimai, gali būti suprastos naudojant keturių dimensijų savęs ir kitų Bartholomew modelį. Nors ir tai puiki pradžia supratimui, kaip sutrikimai gali pakartoti raidos praeitį dabartyje, visgi, tai nesuteikia daug informacijos apie problemos vystimąsi ir sprendimą.

Bartholomew nesaugaus prisirišimo dimensijos yra schema, pagal kurią galima tyrinėti 10 pagrindinių asmenybės sutrikimų tokiais aspektais: raidos ypatybės, darbiniai modeliai, dominuojantys kognityviniai procesai.

 Susirūpinusio prisirišimo dimensija 

Šiai dimensijai priskiriami priklausomo, obsesinio-kompulsinio ir histrioninio tipo asmenybės sutrikimai.

Priklausomo tipo asmenybėms trūksta atkaklumo ir pasitikėjimo savimi. Jų tarpasmeninis elgesys yra nesavarankiškas, nuolaidus, malonus, paklusnus, pasiaukojantis. Tėvai elgiasi pernelyg rūpestingai ir tokiu būdu perduoda žinutę, kad pats vaikas negeba įvykdyti užduočių pats. Taip atsiranda nuostata, kad kiti turi juo pasirūpinti. Iš to seka savęs nuvertinimas, konkurencingų užsiėmimų vengimas. Susiformuoja tokie įsitikinimai: „Aš nesugebu funkcionuoti pasaulyje be kitų pagalbos“, „Kiti yra čia tam, kad patenkintų mano poreikius“, „Aš negaliu išgyventi be pastovaus kontakto su kitu asmeniu“.

Obsesinio – kompulsinio tipo asmenys dažniausia būna darboholikai ir perfekcionistai. Jie yra užsispyrę, valdingi, neapsisprendžiantys, bet priklausomi. Jie dominuoja santykiuose pavaldžiais ir savo amžiaus asmenimis, ir yra nuolankūs su viršesniais. Jie reikalauja tobulumo iš kitų taip kaip reikalauja ir iš savęs. Tokių asmenų tėvai yra perfekcionistai, kurie reikalauja pasiekimų. Meilė priklauso nuo pasiekimų. Todėl vaikai internalizuoja aukštus perfekcionistinius standartus ir jų savęs vaizdas yra patikimas, kompetentingas, doras.  Tačiau vaikai retai pasiekia tėvų lūkesčius ir jų savęs vaizdas natūraliai yra neigiamas, nes jie nepateisina tėvų lūkesčių. Įsitikinimas: „Visada būk pasiruošęs nenuspėjamiems gyvenimo reikalavimams“. Per didelis budrumas išpučia, perdeda dalykus, kurie gali nepavykti, sustiprindamas įsitikinimą, kad gyvenimas yra nenuspėjamas ir sunkiai sukontroliuojamas.

Histriononio tipo asmenybės atrodo žavingi ir įdomūs. Tačiau jie yra labilūs, ekscentriški ir paviršutiniški. Jų tarpasmeninis elgesys pasižymi dėmesio siekimu, flirtavimu, ekstravagantišku elgesiu. Tėvai dažniausiai perduoda tokią žinutę: „Jei darysi tai, ką aš norėsiu, aš atkreipsiu į tave dėmesį“. Dažniausia bent vienas iš tėvų pasižymi histrioninės asmenybės bruožais, todėl vaikas tą elgesį tiesiog modeliuoja. Kadangi nesėkmė norint sukelti poreikius patenkinantį elgesį prisideda prie negatyvaus savęs vaizdo, net nedidelis suteiktas dėmesys baigiasi teigiamu kitų vaizdu. Šio tipo asmenybėms būdingi įsitikinimas: „Man reikia kitų, kad mane pastebėtų“.

 Susirūpinusio ir baigštaus prisirišimo dimensijos:

Vengiantis asmenybės tipas įtraukia tiek susirūpinusio tiek baigštaus prisirišimo dimensijas. Asmenys turi neigiamą savęs vaizdą ir kitų vaizdą, kuris svyruoja nuo teigiamo iki neigiamo. Jie yra drovūs ir iš pradžių vengia žmonių. Jie turi troškimą būti priimti ir mėgstami kitų kartu su atstūmimo ir apleidimo baime. Šie asmenys dažniausiai neturi daug draugų, tačiau, jei vienas juos priima ir išsivysto draugystė, jie dažnai tampa priklausomi nuo jo. Tėvai dažniausiai būna užgožiančio arba vengiančio stiliaus. Turintis užgožiantį vieną iš tėvų, vaikas jaučiasi užvaldyti. Užaugę tokie vaikai siekia artumo su kitais, bet bijo, kad artimumas gali būti užgožiantis. Todėl yra vengiama tokio tipo sąveikų. Su vengiančiu auklėjimo stiliumi, vaikas bijo to paties tipo atstūmimo iš kitų žmonių. Suvokimas yra toks, kad geriau vengti žmonių, nei rizikuoti būti atstumtam vėl. Šio tipo asmenybės įsitikinimas:“ Gyvenimas neteisingas, žmonės atstumia ir kritikuoja mane, bet aš noriu, kad kas nors mane mėgtų“.

Baikštaus prisirišimo dimensija

Paranoidinio tipo asmenys yra atsargūs ir gynybiškai budrūs. Jie priešinasi išorinei įtakai ir yra chroniškai įsitempę ir dažniausiai būna su suvaržytais afektais, dėl to, kad stengiasi sukontroliuoti išorinę emocijų raišką. Tarpasmeniniuose santykiuose jie yra nepasitikintys, uždari ir kaltinantys. Kiti juos apibūdina kaip pastoviai esančius kontratakoje, sukeliančius įtampą, ar nuolat besiginčijančius ir labai jautrius. Šeimos istorija dažniausia apima tėvų aktyvų atstūmimą ir persekiojimą kartu su kritišku ir akylu auklėjimu. Tėvai dažniausiai turi perfekcionistinių lūkesčių vaikui ir dažniausiai perduoda tokią žinutę: „Tu kitoks nei visi, nedaryk klaidų“ (Spermy ir Mosak, 1996,p.320). Todėl nenuostabu, kad persekiojimas ir kritiškumas, kuris dominuoja šiuose santykiuose baigiasi neigiamo savęs ir kitų darbinio modelio susiformavimu ir nepasitikėjimu kitais žmonėmis ir jų įtarinėjimu (Thompson-Pope & Turkat, 1993). Tai, kad kiti matomi kaip bloga linkintys ir piktavališki veda prie padidėjusios socialinės izoliacijos ir atsiribojimo, bei įsitikinimo, kad tie, kurie negali būti patikimi, turi būti kaltinami už nesėkmes.

 Baikštaus ir atsitraukiančio prisirišimo dimensijos

 Šiom dimensijom priklauso antisociali, narcisistinė ir schizoidinė asmenybė.

Antisocialaus tipo individai yra priešiški, impulsyviai užpykstantys ir klastingi. Jie dažnai būna jaudinančių ir rizikingų situacijų ir veiklų mėgėjai ir mato emocijas, tokias kaip intymumas ir šiluma, kaip silpnumo ženklus. Jų santykiai su kitais yra priešiški ir karingi. Jie nepasitiki kitais ir dažnai kitus išnaudoja bei jais manipuliuoja, kad gautų naudos sau. Šeimos istorija pasižymi priešišku auklėjimu ir galima prievarta. Toks patyrimas perduoda tokia žinutę: „Tikslas pateisina priemones“. Kadangi nėra rūpinimosi, švelnumo ir meilės vaikas yra priverstas kliautis savimi. Požiūris į save svyruoja nuo neigiamo iki teigiamo. Požiūris į kitus yra apibūdinamas įsitikinimu, kad kiti nenori mylėti ir jais rūpintis. Todėl antisocialūs asmenys išnaudoja kitus be sąžinės graužaties. Jų įsitikinimas: „Aš turiu būti galingas ir kontroliuojantis arba žmonės manimi pasinaudos“. Kadangi šie asmenys mano, kad pasaulis yra priešiškas, jie tiki kad asmuo turi būti klastingas ir laužyti taisykles tam, kad gautų ko nori.

Narcisitinė asmenybė yra pasipūtusi, pagyrūniška ir snobiška. Jie apibūdinami kaip egocentriški, arogantiški, pompastiški ir nekantrūs. Jų tarpasmeniniai santykiai yra išnaudotojiški ir be atsakomybės. Jie nejaučia empatijos kitiems ir naudoja kitus tam, kad sau suteiktų malonumą. Šeimos istorija apibūdinama kaip tėviškas pervertinimas ir pataikavimas bei su tėvišku patvirtinimu susijusiu su pasiekimais o ne su vaiku. Perduodama žinute: „Tu esi ypatingas, unikalus ir turi teisę į išskirtines  ir privilegijas“. Dėl skirtumo tarp tokio iškelto savęs vaizdo ir sumenkinto kitų vaizdo, narcisitinės asmenybės dažniausiai turi neigiamą ir niekinamą kitų vaizdą. O savęs darbinis modelis svyruoja nuo teigiamo iki neigiamo. Nors išoriškai jie pateikia save kaip pasitikinčius , tai dažniausia būna kaukė dėl stipraus nesaugumo, kurį jie dažnai jaučia. Šios asmenybės jaučiasi ypatingi ir niekina kitus.

Schizotipinio tipo asmenybės yra ekscentriškos, permainingos ir keistos. Jie linkę socialiai izoliuotis ir patirti socialinį nerimavimą ir baimingumą, kartu su paranoidiniu mąstymu. Auklėjimo stilius yra šaltas ir žeminantis. Neefektyvus ir lengvai galimas klaidingai suvokti tėvų bendravimas  perduoda žinutę: „Tu esi keistas paukštis“ (Spermy & MOsak, 1996, p. 322). Toks auklėjimo stilius palieka individą jaustis keistu, tuščiu, be savęs jausmo, atsiskyrusiu, depersonalizuotu. Tokie individai tampa priklausomi nuo kitų bijodami, kad kiti turi neigiamų intencijų. Todėl požiūris į kitus yra negatyvus. Požiūris į save svyruoja nuo neigiamo iki teigiamo ir išvis neegzistuojančio savęs vaizdo, kuris tarnauja kaip gynyba dėl didelės sumaišties. Jų įsitikinimas: „ Nors ir man reikia žmonių, aš bijau siekti tokių santykių“ (Sperry & Mosak, 1996).

Atsitraukiančio prisirišimo dimensija

 Schizoidinio tipo asmenybės yra nedėmesingos ir nespontaniškos. Jie nesidomi kitais žmonėmis, retai kada sureaguoja į kitų jausmus ar veiksmus, išlieka nusišalinę ir indiferentiški. Bendravimo su tėvais patirtis yra rigidiška, be emocinio reagavimo ir nemokanti tarpasmeninių įgūdžių (Thopmson-Popo & Turkat, 1993). Tokia sąveika su tėvais perduoda žinutę: „Kas tu esi, ko nori?“. Šis nelankstus, nereaguojantis auklėjimas padeda sukurti tokį įsitikinimą: „Kiti yra skirtingi ir šis pasaulis yra sunkus, tai kam bandyti kurti santykius?“. Schizoidinėms asmenybėms netrūksta tarpasmeninių santykių, ir dėl to jų savęs vaizdas yra teigiamas. Jis mano: „Santykiai yra nesvarbūs ir nereikalingi, nes žmonės vis tiek yra abejingi vieni kitiems “ (Sperry & Mosak, 1996).

 Dezorganizuoto prisirišimo dimensija

 Ribinė asmenybė yra unikali, nestabili ir turi dinamišką asmenybės struktūrą, kuri linkusi pereiti įvairias nesaugaus prisirišimo dimensijas, sukurdama dezorganizuotą profilį. Jie dažnai pereina nuo teigiamo į neigiamą savęs ir kitų vaizdą. Dėl to jie atrodo labilūs, lengvai įsižeidžiantys, impulsyvūs, emocingi, beviltiški ir tušti. Tarpasmeniniuose santykiuose jie gali greitai pereiti nuo didelio artimumo iki visiško atitolimo. Tokie daugialypiai darbiniai modeliai dažniausiai susiformuoja vaikams patiriantiems prieštaringus patyrimus, kas lemia jų skirtingus sumišusius sąveikavimo bruožus. Tai gali paaiškinti, kodėl nėra nei vienos prisirišimo dimensijos ar jų kombinacijos, kuriai būtų galima priskirti ribinę asmenybę. Tokio tipo asmenybių tėvai dažnai yra pernelyg saugantys, reikalaujantys, nepastovūs, nesuteikiantys vaikui stabilumo ar struktūros jausmo, kuris leistų reguliuoti emocijas. Taip pat galimas dažnas fizinis arba seksualinis smurtas (Laporte & Guttman,1996). Tokia patirtis  suformuoja nepastovų kitų ir savęs vaizdą ir negebėjimą apibrėžti kitų ir savęs kaip teigiamo ar neigiamo. Ribinės asmenybės įsitikinimai: „Žmonės yra nuostabūs, ne, jie nėra“ bei: „Aš geras žmogus, ne, aš nesu“. Šiuos įsitikinimus lydi nepastovus elgesys. Ribinė asmenybė gali būti vadovaujanti, reaguojanti arba vengianti kitų.

Prisirišimo teorijos pritaikymas terapijai 

Žvelgiant iš prisirišimo teorijos perspektyvos, asmenybės sutrikimai yra suvokiami kaip asmens pastangų, adaptuotis prie konkrečių raidos ir aplinkos reikalavimų, rezultatas. Pačiu bendriausiu lygmeniu, prisirišimo teorija skatina terapeutus įvertinti, kaip skirtinga raidos patirtis prisideda prie klientų kokybiškai skirtingų  savęs ir kitų darbinių modelių formavimo. Dar svarbiau, ši teorija padeda suprasti, kad daugelio simptomų ir problemų funkcinę vertę. Kitaip sakant, individo probleminiai darbiniai modeliai ir įsitikinimai susiję su skirtingais asmenybės sutrikimais gali būti suvokiami kaip buvę adaptyvūs, tinkami tame raidos kontekste, bet dabar jau nebėra tinkami esamuose santykiuose ir aplinkoje. Taigi į kliento simptomus galima žiūrėti kaip į apsauginius veiksmus kurie tarnauja svarbiam tikslui (adaptyviam funkcionavimui) kliento gyvenime. Pirmiausias žingsnis terapijoje yra prisirišimo sunkumų nustatymas ir įvertinimas. Remdamasis šia teorija terapeutas turi įvertinti asmens funkcionavimą artimuose santykiuose. Prisirišimas yra suvokiamas daugiau kaip procesas nei kaip savybė, todėl yra ieškoma asmens prisirišimo elgesio modelių santykiuose, atsižvelgiama į asmens reakcijas į santykių grėsmę ir yra tyrinėjami darbiniai savęs ir kitų modeliai. Kadangi nėra paprasto atitikimo tarp asmenybės sutrikimo ir prisirišimo būdo, asmenys, kenčiantys nuo to paties asmenybės sutrikimo, gali turėti skirtingą prisirišimo orientaciją. Be to, su prisirišimu susiję patirtis ir elgesys gali skirtis  kituose santykiuose ir kitame laike. Terapeutas turėtų įvertinti asmens raidą per visą gyvenimą labiausiai dėmesį sutelkdamas į kliento prisirišimą su savo tėvais ir kitais reikšmingais asmenimis ir kliento to prisirišimo suvokiamą reikšmę. Kai klientai pasakoja savo asmenines istorijas reiktų ieškoti pasikartojančių modelių atsižvelgiant į tokias temas kaip pasitikėjimas, autonomija, identitetas, intymumas.          

Kitas žingsnis yra stabilių, produktyvių terapeuto ir kliento tarpusavio santykių sukūrimas ir palaikymas. Terapeutas turi suteikti saugų pagrindą, kad klientas galėtų saugiai save tyrinėti. Yra trys būdai dirbti su kliento nesaugiu prisirišimu.

• Terapeutas gali „dirbti aplink“ (work around) kliento nesaugaus prisirišimo. Pvz., klientas gali turėti problemų susijusių su nerimastingu prisirišimu, kuris pasireiškia terapeuto ir kliento tarpusavio santykiuose, įskaitant elgesį, kuris atspindi atsiskyrimo protestą – pykčio ir panikos jausmus kai terapeutas padrąsina klientą imtis savarankiškų veiksmų. Dirbant aplink tai, terapeutas gali ieškoti savarankiškumą skatinančių strategijų, kurios nesukeltų palikimo ir atstūmimo jausmų. Arba, terapeutas galėtų surasti ir panaudoti strategijas, kurios padėtų klientui susidoroti su palikimo ir atstūmimo jausmais.
• Kitas būdas yra „dirbti su“ kliento prisirišimo stiliumi ir elgesiu. Tada, terapeutas turėtų naudoti tas strategijas, kurios panaudotų kliento nerimastingą prisirišimą tam, kad motyvuoti arba padrąsinti savarankišką veiksmą. Tai galėtų būti kliento skatinimas vystyti naujus asmeninius santykius, kuriuose greičiausiai reikės elgtis savarankiškai.
• Dar vienas būdas būtų „dirbti per“ kliento prisirišimo sunkumus. Čia terapeutas gali tiesiogiai su klientu tyrinėti prisirišimo elgesį ankstesniuose artimuose santykiuose ir rasti paralelę su esamų terapeuto ir kliento santykių patyrimais. Šio darbo tikslas būtų panaikinti esamas arba potencialias kliūtis dirbant su svarbiausiais terapijos objektais.

Trečias žingsnis yra veikimas, naudojant terapines technikas, tam kad sumažinti pagrindines problemas. Jei šios pagrindines problemos apima artimų asmeninių santykių sunkumus, prisirišimo teorija yra aktuali pasirenkant terapijos strategijas. Tokiais atvejais terapeuto užduotis yra padėti klientui tyrinėti kaip dabartiniuose tarpasmeniniuose  santykiuose jausmai, mintys ir elgesys yra susiję su ankstyvąja patirtimi (Dozier ir Tyrrell, 1998). Pagrindinis tikslas yra koreguoti kliento esamus savęs ir kitų modelius tiek psichologiniame, tiek elgesio lygmenyse. Psichologiniame lygmenyje papasakotą kliento istoriją galima suformuluoti pozityvesniu būdu. Prisirišimo modeliai suteikia istoriją, kur emocijų reguliavimas, patirtis pirmuosiuose santykiuose ir šios patirties interpretacijos gali būti suprastos. Įžvalga pasiekiama, kai asmuo gali atpažinti, priimti ir suprasti santykių modelius. O kitaip sakant, dėl pokyčių schemose ir požiūriuose, asmuo pozityvesniu ir realesniu būdu  interpretuoja savo ir kitų prisirišimo elgesį. Elgesio lygmenyje, keičiant asmens elgesį artimuose asmeniniuose santykiuose, galima sukurti daug saugesnius santykius, kurie vestų prie pozityvių pokyčių vidiniuose modeliuose.

Paprastai, atitinkamas kliento prisirišimo patirties saugumas ir darbiniai modeliai yra susiję su kliento pasikeitimo tipu, kuris gali įvykti terapijos metu. Pvz. Klientai turintys saugų prisirišimą yra santykinai patenkinti savo esminiais įsitikinimais apie save ir pasaulį ir reikalauja pirmos rūšies  (first-order) adaptacijos jų asmeninėse sistemose. Tokiais atvejais kliento terapijos motyvacija yra susijusi su esama neigiama gyvenimo situacija ar stresoriumi. Tada terapijos tikslas yra padėti klientui efektyviau įveikti esamą stresorių ir atgauti asmeninį pusiausvyros jausmą. Nesaugiai prisirišę klientai reikalauja antros rūšies (second-order) pokyčių savo požiūryje į save ir kitus. Šiai klientų grupei būdingi probleminiai asmenybės raidos stiliai, nebeadaptyvūs esminiai įsitikinimai apie save ir kitus ir jų pristatomos problemos ir gyvenimo istorijos atskleidžia visur prasismelkiančius sunkumus. Tokiais atvejais į terapiją įtraukiama:

• Į raidą sukoncentruota asmens istorijos rekonstrukcija ir problemos modeliavimas;
• Laipsniškas kliento kognityvinių savęs ir kitų modelių, kurie yra nebenaudingi, tobulinimas;
• Pilnas jausmų, susijusių su naujai gauta patirties informacija, tyrinėjimas;
• Terapeuto parama kliento naujų reikšmių struktūrų formavimui; (Lyddon, 1990).

 Kita svarbi prisirišimo teorijos nauda asmenybės sutrikimus turinčių klientų terapijai yra tai, kad yra svarbu atpažinti būdus, kuriais nesaugūs darbiniai modeliai dominuoja įsitikinimuose ir prielaidose, kurie patvirtina ir išsaugo probleminę „aš“ sistemos struktūrą. Mechanizmų, kurie užtikrina „aš“ sistemos nepaveikiamumą naujai ir potencialiai pokyčius kuriančiai informacijai, yra skiriamasis asmenybės sutrikimų bruožas. Dėl to terapeutas turi bendradarbiauti su klientu, kad atrastų šiuos ribojančius įsitikinimus ir naudoti terapines strategijas tam, kad suteikti klientui galimybę apdoroti naują informaciją, kuri kvestionuoja arba nepatvirtina darbinių modelių ir atsiranda poreikis juos keisti į adaptyvesnius, lankstesnius modelius. Iš esmės terapeutas dirba su klientu, kad paverstų jo darbinius modelius aiškius, išryškinant jų buvusį naudingumą adaptacijai, tačiau pabrėžiant, kad jie nebėra naudingi ir tinkami esamose gyvenimo aplinkybėse ir asmeniniuose santykiuose. Be to, ypatingai galingas pokyčių šaltinis gali būti tarpasmeninių problemų, kurios yra pagrindinės asmenybės sutrikimuose, pavertimas į tarpasmeninio bendravimo grįžtamąjį ryšį. Todėl daugelis autorių pabrėžia būtinybę būti jautriam kliento darbinių modelių atsikleidimui terapeuto santykiuose su klientu (Liotti, 1991, Lyddon & Alford, 1993, Pistole, 1989, Sapran & Segal, 1991). Į kliento ir terapeuto santykius galima žiūrėti kaip į priemonę, kuria galima patirti ir stebėti kliento prisirišimo stilių ir nepatvirtinti ir nepapildyti disfunkcinių darbinių modelių (Kiesler, 1988, Liotti, 1991, Safran, 1990). Tai suteiktų klientui naują tarpasmeninį grįžtamąjį ryšį, kuris galėtų skatinti perdirbti jo ar jos kognityvinius savęs ir kitų modelius. Terapeutai, kurie turi saugų prisirišimo modelį yra linkę tinkamai sureaguoti nepapildančiais būdais (Dozier, Cue and Barnett, 1994). Nesaugų prisirišimo modelį turintys terapeutai, atvirkščiai, bendravo klientų prisirišimo modelius atitinančiais būdais. Taigi, klientai naudos gauna daugiau iš tų terapinių santykių, kur terapeutas naudojo kliento prisirišimo modelio neatitinkančias strategijas (Tyrrell ir kiti,1999).

Be to, prisirišimo struktūra gali padėti numatyti kreipimosi, bendradarbiavimo ir terapijos rezultatų galimybes. Asmenys su atsitraukimo modeliu neatsižvelgia į santykių svarbą ir su emociniu distresu susitvarko per sumenkinimo ir nukenksminimo metodais. Yra tikėtina, kad tokie asmenys terapiją suvoks kaip emociškai sunkią ir varginančią (Byng – Hall, 1999). Jie yra atsparūs terapijai, jie retai prašo pagalbos ir dažnai atsisako kitų pagalbos. Praeina daug laiko, kol atsitraukiančio tipo asmenys pripažįsta savo netekties ir atstūmimo jausmus, ir  šios įžvalgos dažniausiai eina po slopinimo ir neigimo. Tokie asmenys turi tarpasmeninių problemų, kurios apibūdinamos priešišku dominavimu.

Jei patyrinėtume porų santykius iš prisirišimo teorijos perspektyvos, tai svarbiausia šios teorijos vieta taptų tas faktas, kad sąveikose žmonių prisirišimo problemos ir jų dinamika yra abipusiškai sukonstruotos. Vienas dažnas santykių modelis yra persekiotojo – atsitraukusiojo dinamika, kuriame vienas asmuo pastoviai siekia nuraminimo iš kito, bet susiduria su kito asmens pasišalinimu. Dėl to atstumtas asmuo labiau stengiasi gauti nusiraminimą, paguodą, tačiau vėl būna atstumtas.  Šis modelis atspindi susirūpinusį – vengiantį santykį, kuriame  susirūpinęs asmuo jaučia nepriteklių, trūkumą ir jaučiasi apleistas, o tuo tarpu atsitraukiantysis yra nepaiso partnerio priklausymo poreikio(Bying-Hall,1999). Taip pat dažnas santykio modelis yra susirūpinusi moteris ir baigštus vyras. Šiuo atveju dinamika yra nepastovi, dažnai kintanti, kurioje moteriškoji pusė yra labai valdinga, pavydi ir reikalaujanti savo  partnerio laiko ir dėmesio, o vyriškoji pusė jaučiasi apiberta jos reikalavimų ir negalinti įgyvendinti savo partnerės lūkesčių. Jo polinkis atsiriboti, atsitraukti skatina ją dar labiau pykti ir jaustis beviltiškai (Bartholomew & Horowitz, 1991). Tai sukuria didžiulius konfliktus ir gali pasiekti smurto lygį. Žiūrint iš prisirišimo perspektyvos, tokie santykių konfliktai atsiranda iš suvokimo, kad kitas partneris yra neprieinamas ir emocionaliai nereaguojantis (Johnson, 1986). Prisirišimo teorija paremtos terapijos gali padėti partneriams geriau numatyti ir perduoti vienas kito esminius saugumo poreikius, apsaugoti nuo galimų ateities nesusipratimų ir išvystyti tinkamus poreikių patenkinimo būdus.

Literatūra:

1. Livesley J. W. Handbok of personality disorders: theory, research and treatment. Guilford press: 2001, psl.(196-231).
2. Lyddon J. W, Sherry A. (2001). Developmental personality styles: an attachment theory conceptualization of personality disorders. Journal of counseling and development, 79 (4), 405-415;
3. Shaver P.R, Brennan K.A.(1998). Attachment styles and personality disorders: their connection to each other and to parental divorce, parental death, and perceptions of parental caregiving. Journal of personality, 66 (5), 836-878;

Šiame darbe aptariamos tarpasmeninės psichoterapijos taikymo galimybės ir principai gydant ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Aptariama, kas yra tarpasmeninė psichoterapija ir ribinės asmenybės sutrikimas, kodėl tarpasmeninė psichoterapija tinka gydyti ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Pabaigoje apibūdinamos individualios ir grupinės tarpasmeninės psichoterapijos formos.

Tarpasmeninė psichoterapija

Tarpasmeninė psichoterapija – ribota laike psichoterapijos forma, kuri orientuojasi į tarpasmeninių santykių kontekstą ir akcentuoja tarpasmeninių įgūdžių formavimą. Ši psichoterapijos forma paremta Sullivan (1953) ir Bowbly (1973) bei kitomis teorijomis, kurios teigė, jog tarpasmeninai santykiai yra reikšmingai susiję su psichopatologija. Ji buvo pradėta taikyti 1970-taisiais metais gydyti depresiją. Pasisekimas gydant depresija išplėtė šios psichoterapijos taikymo sritį, todėl šiuo metu ji sėkmingai taikoma esant kitiems nuotaikos ir psichiniams sutrikimams (Weissman, Markowitz, & Klerman, 2000; cit. Pgl. Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Tarpasmeninė psichoterapija skiriasi nuo kitų psichoterapijų formų. Ji yra mažiau struktūriška nei kognityvinė-elgesio psichoterapija ir gydymas susitelkia ties emocijomis ir santykiais labiau nei ties mąstymu. Tarpasmeninė psichoterapija neužduoda namų darbų, išskyrus tuos atvejus, kai prašoma gyvenime pritaikyti psichoterapijos metu išmoktus vaidmenis. Tarpasmeninėje psichoterapijoje nagrinėjami santykiai esantys už psichoterapijos ribų, skirtingai nei psichodinaminėje, kur svarbi terapinio santykio diada. Taip pat tarpasmeninėje psichoterapijoje nėra nagrinėjami sapnai ir perkėlimas (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Tarpasmeninės psichoterapijos taikymas ribinės asmenybės sutrikimui gydyti

Ribinės asmenybės sutrikimas yra dažna ir problematiška klinikinė diagnozė. Tai  ilgalaikis funkcinis asmenybės sutrikimas, pasireiškiantis nestabilia, greitai kintančia nuotaika, dichotominiu mąstymų ir iškreiptu savivaizdžiu (wikipedia.org). Asmenims, kuriems būdingas šis sutrikimas, yra neprognozuojami – vienu metu jie gali būti šilti ir malonus, o netrukus – šalti ir atgrasūs (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). Visa tai sukelia daug sunkumų tarpasmeniniuose santykiuose, santykiai tampa chaotiški ir nestabilūs. Taigi, tarpasmeninė psichoterapija orientuojasi į tarpasmeninių santykių nagrinėjimą, kokybiškesnių elgesio įgūdžių lavinimą ir dėl sutrikimo atsirandančių neigiamų pasekmių pašalinimą.

Tyrimais patvirtinta, kad asmenys, kuriems būdingas ribinės asmenybės sutrikimas taip pat pasižymi aukštesniu depresyvumo lygiu nei tie, kurie šio asmenybės sutrikimo neturi (Sotsky et al., 1991; Markowitz et al., 1998a). Kadangi tarpasmeninės psichoterapijos taikymo sėkmingumas gydant nuotaikos sutrikimus pasitvirtino, ši psichoterapijos forma imta taikyti ribinės asmenybės sutrikimą turintiems asmenims.

Tarpasmeninės psichoterapijos taikymo gydant ribinės asmenybės sutrikimą principai

Skirtingai nuo kai kurių psichinių sindromų, kuriuose psichopatologija pirmiausia akcentuojama vidiniame pasaulyje (obsesinis-kompulsinis sutrikimas, šizofrenija, šizoidinės asmenybės sutrikimas), ribinės asmenybės sutrikimas yra dalinai apibrėžiamas kaip bloga tarpasmeninių elgesio įgūdžių adaptacija. Kai kurie šio sutrikimo diagnozės apibrėžimo DSM-IV aspektai yra šie: 1) didžiulės pastangos išvengti tapimo paliktu ir apleistu, 2) nestabilių ir įtemptų tarpasmeninių santykių modeliai, kuriuose keičiasi kraštutinumai nuo kito asmens suidealizavimo iki visiško nuvertinimo; 3) neadekvatus, intesyvus pyktis arba sunkiai kontroliuojamas pyktis, kuris pakartotinai pasireiškia sąveikaujant su kitais (American Psychiatric Association, 1994; cit. pgl. Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Tarpasmeniniai sunkumai yra ribinės asmenybės sutrikimo skiriamieji požymiai, kurie tampa pagrindiniais tarpasmeninės psichoterapijos taikymo gydymo tikslais. Taigi, siekiama keisti šiuos disfunkcinius įpročius, gerinant tiek kliento gyvenimo situacijas, tiek palengvinant ribinės asmenybės sutrikimo sukeliamus emocinius sunkumus. Tvirtinama, kad tarpasmeninių santykių kokybės pagerėjimas pagerins kliento nuotaiką ir susilpnins sutrikimo simptomus. Psichoterapeutai stengiasi padėti atgauti pasitikėjimą ir suteikti paramą, išsiaiškinti kognityvinius ir emocinius veiksnius, kurie dažniausiai įtakoja klientus. Stengiamasi pastebėti tarpasmeninių sunkumų pobūdį ir padėti klientams spręsti tarpasmeninių santykių dilemas, įvardyti ir paaiškinti jų neadaptyvius tarpasmeninio bendravimo būdus, pastebimus susitikimų metu (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Emocinių reakcijų supratimas

Tarpasmeninės psichoterapijos principas teigia, jog gyvenimo įvykiai įtakoja nuotaiką ir atvirkščiai. Psichoterapeutai šį principą pabrėžia savo klientams, kadangi savo emocinių reakcijų supratimas yra naudinga priemonė, parodanti kaip žmogų įtakoja kasdieninės sąveikos su kitais žmonėmis. Savo emocinių reakcijų pažinimas ir valdymas padeda tinkamai reaguoti tarpasmeninių sąveikų metu, todėl pasiekiami pageidaujami tarpasmeninių sąveikų rezultatai. Tokių sąveikų sėkmė pagerina nuotaiką ir kliento meistriškumo jausmą, valdant šias sąveikas (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). 

Pykčio reaguliavimo įgūdžiai

Nestabilūs afektai, ypač pykčio protrūkiai, laikomi veiksniais, sukeliančiais tarpasmeninių santykių sunkumus ir nepastovų savivaizdį (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). Asmenys, turintys ribinės asmenybės sutrikimą, laikas nuo laiko pratrūksta, išreikšdami pykti tokiu būdų, kuris baugina tiek juos pačius, tiek kitus. Toks elgesys kenkia jų tarpasmeninių santykių sąveikoms. Neigiamos pasekmės jiems parodo kad iš tiesų pyktis yra “bloga” emocija ir tada jie stengiasi jį slopinti. Tačiau galiausiai šis slopinamas elgesys pasireiškia staigiai ir impulsyviai. Tarpasmeninės pscihoterapijos metu klientai yra skatinami išreikšti pyktį ir vertinti jį kaip tinkamą ir priimtiną reakciją į išorines aplinkybes, jiems aiškinama, kad geriau išreikšti pykti, nei laikyti jį savyje ir būti pasyviems bei savikritiškiems. Tačiau ribinės asmenybės sutrikimo atveju pykčio išreiškimas skatinamas tik iki tam tikros ribos. Tikslas yra sukurti tinkamą ir efektyvų pykčio išreiškimą.

Sumišusių emocijų integracija

Klientai, turintys ribinės asmenybės sutrikimą yra linkę mąstyti dichotomiškai – vienu metu jie gali jausti stiprius teigiamus jausmus, o kitu metu staiga gali pakisti jų požiūris iki kraštutinio negatyvumo. Taigi, psichoterapijos tikslas yra padėti klientams integruoti sumišusius jausmus – suvokti tiek teigiamus, tiek neigiamus visų santykių aspektus vienu metu. Tačiau tarpasmeninė psichoterapija to siekia ne susitelkdama ties terapiniu santykiu, o ieškodama įvairių kliento jausmų jam reikšmingų santykių ir žmonių atžvilgiu. Psichoterapeutas pripažįsta kliento jaučiamus labai pozityvius jausmus kokio nors žmogaus atžvilgiu, bet tada teiraujasi apie neigiamus jausmus ir atvirkščiai – neigiamuose santykiuose ieškoma pozityvumo. Psichoterapeutas stengiasi padėti klientui įsisąmoninti tai, kad įvairūs jausmai yra svarbūs ir toleruotini, pavyzdžiui, kad žmogus gali anksčiau ar vėliau laikinai nekęsti žmogaus, kurį jis myli, priklausomai nuo to, kas vyksta santykiuose ir kad tokie jausmai yra naudingi signalai suprasti santykių dinamiką ir patį save (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Terapinio santykio sunkumai

Terapinis santykis su ribinės asmenybės sutrikimą turinčiais klientais klostosi sunkiai. Tarpasmeninės psichoterapijos modelis grindžiamas draugišku santykiu: psichoterapeutas yra drąsinantis, nusiteikęs optimistiškai. Tai tarpasmeninės psichoterapijos orientacija į santykių gerinimą kliento realiame gyvenime – kuo daugiau pozityvumo terapiniame santykyje klientas patirs, tuo labiau savimi pasitikės ir tvirtai jausis gyvenimiškose situacijose. Taip pat  vengiama tiesioginių psichoterapeuto interpretacijų, nes jos gali sukelti riziką, jog klientas pasijus kritikuojamas ir gasdinamas. Todėl tarpasmeninė psichoterapija analizuoja ir orientuojasi kaip įmanoma labiau į santykius, kurie egzistuoja už psichoterapijos ribų. Jei kyla konfliktas psichoterapijos metu, tada yra orientuojamasi į “čia ir dabar”, stengiantis suprasti ir normalizuoti kliento savijautą, valdant kliento ir psichoterapeuto komunikaciją (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006).

Individuali tarpasmeninė psichoterapija

Individualios psichoterapijos gydymo etapai:

1.Pradinis etapas – diagnozė, pagrindinių problemų identifikacija ir gydymo kontrakto surašymas.

2.Vidurinis etapas – klientas ir psichoterapeutas dirba ties pagrindinėmis problemomis. Šios problemos dažniausiai apima tokias sritis:

-  Emocijos dėl nutrauktų santykių. Stengiamasi padėti klientui išgyvenamus jausmus ir įsisąmoninti faktą, jog tam tikri santykiai baigėsi, bet galima sukurti naujus.

-  Vaidmenų konfliktai. Klientas puoselėja neadekvačius/santykių neatitinkančius lūkesčius kito žmogaus atžvilgiu. Gydymas orientuotas į konfliktų priežasčių ir  bendravimo sunkumų aiškinimąsi. Dirbama siekiant tobulinti kliento bendravimo strategijas, nekeičiant esminės kliento vertybių sistemos.

-  Vaidmenų pokyčiai. Klientas turi atsisakyti seno vaidmens ir prisiimti naują vaidmenį. Gydymas stengiasi palengvinti buvusio vaidmens atsisakymo procesą, klientas skatinamas išreikšti visus jausmus, susijusius su šio vaidmens atsisakymu. Formuojami reikalingi įgūdžiai naujam vaidmeniui atlikti.

-  Tarpasmeninių santykių trūkumas. Jei klientas skundžiasi tarpasmeninių santykių trūkumu, stengiamasi analizuoti jo bendravimo įpročius, atlikti vaidmenų formavimo pratimus su psichoterapeutu ir, jei tai įmanoma, stengiamasi sumažinti visaapimančią izoliaciją.

3.Užbaigimo etapas – psichoterapeutas stengiasi apibendrinti, ką klientui pavyko pasiekti, aptarti tas sritis, kuriose vis dar reiktų padirbėti. Pakartotinai aptariamos tarpasmeninių santykių temos, kurios iškildavo psichoterapijos eigoje bei klientas skatinamas naudoti naujas tarpasmeninių santykių strategijas. Pastebėjus kliento, kuris turi ribinės asmenybės sutrikimą, atsiskyrimo problemą stengiamasi ją analizuoti anksčiau nei paskutiniaisiais psichoterapijos susitikimais (Markowitz, Skodol, Bleiberg, 2006). Taip pat svarbu perspėti klientą apie „atkryčio“ tikimybę ir prevenciją bei paskatinti klientą išreikšti emocijas, kurios susijusios su psichoterapijos pabaiga (wikipedia.org).

Tarpasmeninė grupinė psichoterapija

Tarpasmeninė grupinė psichoterapija yra skirta suformuoti naujiems tarpasmeninių santykių įgūdžiams ir įgyti naujos tarpasmeninių santykių patirties. Grupinė psichoterapija užtikrina galimybes išspręsti tarpasmeninius konfliktus, sukuriant tarpasmenines sąveikas “čia ir dabar”. Tam reikalinga informacija atsiranda sąveikaujant grupėje ir tai padeda keisti asmens saviorganizaciją (McMain, 2007).

Taip pat grupinė psichoterapija padeda suprasti save ir sukurti adekvatų savivaizdį. Pavyzdžiui, grupės nariai gali pastebėti, kad klientas pristato save kaip nevykėlį ir nieko nesugebantį, bet jo elgesys rodo, jog jis yra protingas ir sugebantis tiksliai argumentuoti savo nuomonę. Jei grupinė psichoterapija kombinuojama su individualia, terapeutas vėliau gali tokį jo įvaizdį pastiprinti individualios terapijos metu apibūdina (Fiore, Dimaggio, Giuseppe, Semerari, Carcione, 2008).

Vaidmenų žaidimai grupėse gali pagerinti savęs pažinimą ir jausmų suvokimą. Klientai gauna iš kitų grupės narių pastebėjimus apie jo laikyseną ir neverbalinę kūno kalbą, kas padeda  pamatyti nepastebėtus savęs aspektus, kurie skiriasi nuo to, kaip asmuo pats save apibūdina (Fiore, Dimaggio, Giuseppe, Semerari, Carcione, 2008).

Apibendrinimas

Tarpasmeninė psichoterapijos forma paremta įsitikinimu, kad tarpasmeninai santykiai yra reikšmingai susiję su psichopatologijos atsiradimu ir jos palaikymu. Ši psichoterapijos forma imta taikyti ribinės asmenybės sutrikimą turintiems asmenims, nes tarpasmeninės psichoterapija yra sėkmingai taikoma gydant nuotaikos sutrikimus, o nuotaikos sutrikimai yra vienas esminių ribinės asmenybės sutrikimo aspektų.

Pagrindiniai uždaviniai, kuriais tarpasmeninė psichoterapija siekia padėti klientui:

Tarpasmeninė psichoterapija gali būti taikoma dirbant tiek individualiai, tiek grupėje. Skirtumas toks, kad dirbant individualiai, analizuojami santykiai yra tie, kurie vyksta kliento gyvenime už psichoterapijos ribų, o grupinės psichoterapijos metu, gali būti tiek dalinamasi savo asmenine patirtimi gyvenime, tiek analizuojamos „čia ir dabar“ sąveikos, esančios tarp grupės dalyvių. Galima pasiekti labai gerų rezultatų kombinuojant gydymą taikant individualią ir grupinę psichoterapiją kartu.

Literatūros sąrašas

1. Fiore, D., Dimaggio, G., Giuseppe, N., Semerari, A., Carcione, A. Metacognitive Interpersonal Therapy in a Case of Obsessive–Compulsive and Avoidant Personality Disorders. Wiley Periodicals, Inc. J Clin Psychol: In Session 64: 168–180, 2008.
2. Markowitz, J., C., Skodol, A., E., Bleiberg, K. (2006). Interpersonal Psychotherapy for Borderline Personality Disorder: Possible Mechanisms of Change. Journal of clinical psychology, 62(4), 431–444.
3. McMain, S. (2007) Effectiveness of Psychosocial Treatments on Suicidality in Personality Disorders.  The Canadian Journal of Psychiatry, 52(1), 103-114.
4. http://en.wikipedia.org/wiki/Borderline_personality_disorder. Apsilankyta 2008 10 27

Pasirinkau plačiau kalbėti apie šią priklausomybę, kadangi seksas kaip priklausomybė yra gana naujas konceptas, tačiau gana aktualus šiais laikais. Paskutiniu metu atsiranda vis daugiau internetinių svetainių, siūlančių susirasti partnerius vienai nakčiai, ar išbandyti įvairiausias seksualines fantazijas, ir žinoma yra daugybė žmonių besinaudojančių jomis. Teorijų nagrinėjančių seksualinę priklausomybę yra gana mažai, bet daugiausia iš esančių yra psichoanalitinės.

Seksualinė priklausomybė – tai liguistas požiūris į seksą, kuris žmogui padeda įveikti stresą, išvengti neigiamų ar skaudžių jausmų, taip pat intymių santykių, kurių jis nesugeba užmegzti. Seksualiniai santykiai tampa svarbiausiu dalyku, dėl kurio galima paaukoti visa kita. Taip pat ir žmones, kurie tampa tik priemone. Seksualiai priklausomi žmonės nebesugeba kontroliuoti savo sugebėjimo sakyti “ne” ir rinktis. Jų seksualinis elgesys – minčių, jausmų ir veiksmų, kurių nebepajėgia kontroliuoti, ciklo dalis.

Taigi pagrindinės priklausomybę aiškinančios teorijos yra:

·        Prieraišumo teorija. Individai, kuriems trūko tėviško prieraišumo jausmo bus nervingesni ir jausis nesaugiai, užmezgant ryšį su bendraamžiais ir turės problemų kuriant romantiškus santykius.

Prieraišumo teoretikai „seksualinę paleistuvystę“ įvardina, kaip trumpalaikį išsilaisvinimą  nuo nerimo, nesaugumo, ir depresijos. Tai galima sulyginti su su chemine narkotikų priklausomybe, nes priklausomybės poreikis yra dėl tų pačių priežasčių. Neriboti seksualiniai santykiai gali funkcionuoti kaip cheminiai raminamieji nesaugumui sumažinti, kurį sukėlė bloga prisirišimo patirtis. Tiriant piktnaudžiavimą narkotikais taip pat dažnai randamas ryšys su emocinio prisirišimo ir įsipareigojimo kitiems trūkumu.

Walsh‘o tyrimas empiriškai paremia prisirišimo hipotezę, kurią patvirtina išvados jog tiriamieji, kurie nurodė silpną tėvų prieraišumą buvo labiau linkę į neribotą seksualumą ir dažniau naudojo narkotikus negu tiriamieji, kurie turėjo stipresnį prisirišimą prie tėvų. Tačiau ši teorija nėra tokia populiari kaip kitos.  

·        Traumos teorija. Šioje srityje mokslininkai tiria, kaip po traumos, ypač seksualinės, pasireiškia potraumatiniai sutrikimai ir  priklausomybė. Individai atsiskiria tam, kad susidorotų su seksualinės traumos prisiminimais, ir kad išvengtų panašių situacijų įtakojančių traumuojančio įvykio prisiminimus. Schwartz ir kiti (1995) išdėstė, kad narkotinės medžiagos ir priklausomas elgesys vėliau tampa kaip priemonė susidoroti su depersonalizacijos, sąstingio, tuštumos, fizinės ir emocinės analgezijos jausmais. Atsiskyrusiam asmeniui, nevaldomas valgymas ar prievartinis seksas gali sukurti saugumo, kontrolės jausmą, kai ištiktųjų viduje asmuo jaučiasi bejėgis.

Besikartojanti seksualinė patirtis dar kartą patvirtina vaiko išmoktą pamoką, kad vienintelis būdas patirti artumą ar jo suvokiamą „meilę“ yra per seksą. Seksualiniai žygiai tarsi suteikia keršto jausmą ir iliuziją, kad tai ko kažkada asmuo negalėjo sukontroliuoti dabar yra jo rankose. Besikartojantis originalios traumos pergyvenimas yra pastangos sukontroliuoti persekiojantį potyrį. Tokiu būdu koduojama trauma pasireiškia priklausomybės ciklu ir tarsi atsiranda užburtas ratas.

·        Varos teorija. Pirmą kartą sekso kaip priklausomybės sąvoka galėjo būti pasiūlyta Freud‘o. Jis apibūdino masturbaciją kaip pirminę priklausomybę. Jis teigė, kad masturbacija yra pirmasis didysis įprotis, „pirminė priklausomybė“ ir kad kitos priklausomybės, pavyzdžiui, alkoholis, morfijus, tabakas, besaikis lošimas, ir kt., tiktai įsitraukia į gyvenimą kaip pakaitalai.

Pagal Freud‘ą, pasąmoniniai konfliktai kyla tarp libido ir agresijos varų, o juos stengiasi valdyti psichikos struktūros (id, ego, ir superego). Kai konfliktai išsprendžiami patenkinant psichikos struktūras, išplaukiantis elgesys yra adaptyvus ir jokie simptomai nekyla. Tačiau, kai ego yra per silpnas, palyginus su varų ar afekto būsenos intensyvumu, kompromisas negali būti pasiektas, ir simptomiškas elgesys įvyksta. Pavyzdžiui, impulsyvaus asmens ego nesugebėjimas suvaldyti iš vidinio konflikto kylančių varų ar nerimo, priveda prie impulsyvaus elgesio, kad kuo greičiau pašalintų ar iškrautų varą ar afektą. Manoma, kad išsprendus esminį konfliktą, priklausomybės modelis savaime nyksta ir jį pakeičia brandesni pasitenkinimo būdai.

Pagal tradicinius varų teoretikus, visi suaugusiųjų sutrikimai gali būti atsekti pagal fiksaciją ar regresiją ankstyvosiose stadijose (oralinėje, analinėje, falinėje – edipo) Pvz., ekshibicionistas vyras užsifiksavęs falinėje stadijoje.

Taigi, preedipiniame lygyje, falinėje stadijoje, seksualinė priklausomybė suvokiama kaip asmens noras kartoti seksualinę sąveiką, dėl laikinai sugrįžtančio pasitikėjimo, tarsi gaunant seniai laukiamą motinos meilę ir sumažinti nepilnavertiškumo ir beviltiškumo jausmą.

·        Objektų santykių teorija. Iš šios teorijos perspektyvos seksualinė priklausomybė suprantama kaip nesugebėjimas atskirti savęs nuo kitų objektų ar žmonių. Būdamas vienas žmogus patiria depresiją ir intensyvų nerimo jausmą. Šio tipo žmogus gali patenkinti trūkstamus poreikius seksualiniu elgesiu. Seksas sukuria, kad ir laikiną kontaktą su kitu asmeniu. Bet kas, kas gali išpildyti narcisistinius poreikius padeda priklausančiąjam stabilizuoti savo vidinį pasaulį ir sureguliuoti netoleruojamą nerimą ar depresiją.  Taigi asmeniui su silpnomis ego funkcijomis kiti egzistuoja kaip laikini objektai, tam, kad išoriškai sureguliuotų vidinius emocinius komforto poreikius.

Seksualinis elgesys reprezentuoja edipinius seksualinius siekius, kurie yra nukreipti į narcisistinius poreikius. Seksas tarsi patvirtina iliuziją, jog įsivaizduojamą pasaulį galimą visagališkai kontroliuoti ir juo manipuliuoti.

Seksualinio objekto/partnerio ieškojimas yra panašus į narkotikų vartojimą, nes abu naudojami pabėgti nuo skausmo, įniršio, depresijos ar paralyžiuojančios apatijos. Visų tipų priklausomybės, įskaitant ir seksualinę, palaiko pseudo-nepriklausomybės būseną.  Seksas padeda atgauti kontrolės jausmą ir suvaldo netoleruojamo bejėgiškumo baimę.

·        Individualioji psichologija. Iš individualiosios psichologijos perspektyvos seksualinė priklausomybė yra traktuojama kaip nuolat kartojami mėginimai ištaisyti centrinius trūkumus nedarnioje psichinėje struktūroje. Dauguma individualiųjų psichologų teigia, kad seksualiniai narkomanai patiria savimeilės sunkumų. Priklausomas nuo sekso žmogus naudoja seksą tam, kad sumažintų nerimą ir padidintų pasitikėjimą savimi, nes jam nepakanka savų vidinių psichikos resursų. Kol psichinė struktūra nebus atstatyta, ši stoka darys jį nepajėgų.

Kompulsinis seksualinis elgesys yra mėginimas pasiekti kito žmogaus susižavėjimą, patvirtinimą per kito žmogaus atspindėjimą ir taip stabilizuoti trapų savo Aš jausmą. Nuolatinis sekso naudojimas atstatyti asmenybės narcisistines silpnas vietas yra centrinis individualios psichologijos perspektyvos konceptas.

Priklausomybės gydymas vyksta priklausomai nuo teoretiko profesinės orientacijos. Nuo to kaip jis apsibrėžia problemą, priklausys gydymo tikslai ir lūkesčiai. Nuo to kaip jis suvokia nevaldomą seksualinį elgesį (priklausomą, kompulsyvų, impulsyvų, iškrypusį, ar pasileidusį), nulems gydymo eigą. Tačiau psichoanalizės metodas yra brangus, ilgas ir nėra aiškus jo efektyvumas, todėl jis nėra plačiai taikomas.

Patys psichoanalitikai teigia, kad terapijos sėkmingumas yra ribotas, nes pacientai nepripažįsta vidinio konflikto ir priklausomybės sąsajos.

Literatūros sąrašas:

1. Director L. (2002). The Value of Relational Psychoanalysis in the Treatment of Chronic Drug and Alcohol Use. Psychoanalytic Dialogues, 12(4), 551–579.
2. Giugliano J. R. (2003). A Psychoanalytic Overview of Excessive Sexual Behavior and Addiction. Sexual Addiction & Compulsivity, 10, 275–290.
3. Ledaitė U. (2005). Su sveikimu susijusių psichologinių ir socialinių veiksnių pokyčiai priklausomų nuo alkoholio asmenų gydymo Minesotos modelio reabilitacijos programos metu. Magistrinis darbas.
4. http://eli.mama.lt/namai_ir_maistas/virtuve/seksualine_priklausomybe . Prisijungta 2008 10 27.

Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės:

• Ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, paprastai apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir susijęs su asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais.
• Santykinai stabilus.
• Prasideda vėlyvoje vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi suaugusiojo amžiuje.
• Ilgainiui pačiam asmeniui ima kelti distresą.

DSM-IV ir TLK- 10 asmenybės sutrikimų skirstymas šiek tiek skiriasi, todėl žemiau pateikiu lentelę, kurioje sugretinti abiejų klasifikacijų skiriami asmenybės sutrikimai.

Diagnozuojat asmenybės sutrikimą, vienas iš pagrindinių reikalavimų yra sutrikusio elgesio stabilumas. Tačiau realiai ne visi asmenybės sutrikimai tokiu stabilumu pasižymi. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad stebint asmenis, kuriems buvo nustatyti asmenybės sutrikimai metus laiko, koreliacija tarp diagnozės metų pradžioje ir pabaigoje įvairiems sutrikimams labai skiriasi, o kai kuriems yra labai žema. Stabiliausia kategorija yra asocialus asmenybės sutrikimas, koreliacija- 0,84; vidutinės koreliacijos nustatytos paranoidiniam – 0,57 ir ribiniam – 0,56 sutrikimams; tuo tarpu kitų asmenybės sutrikimų diagnozės stabilumas yra žemas: vengiantis – 0,41; histrioninis – 0,40; narcistinis – 0,32; priklausomas – 0,15.

Kita problema, susijusi su asmenybės sutrikimų diagnostika yra aukštas komorbidiškumas su kitais psichikos sutrikimais: nuotaikos, nerimo, priklausomybėmis. Kartais sunku diferencijuoti ar asmenybės pokyčiai yra kitos ligos padariniai ar priežastys. Taip pat daugelis žmonių atitinka daugiau nei vieną asmenybės sutrikimo kategoriją, todėl neaišku, kiek diagnozės specifiškos.

Bendrai asmenybės sutrikimai klasifikuojami į tris pagrindines grupes, pagal dominuojantį elgesį.

• A grupė: paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantis bruožas yra keistumas ir neįprastumas;
• B grupė: asocialus, emociškai nestabilus, histrioninis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra dramatizmas, emocionalumas, nepastovumas;
• C grupė: nerimastingas, priklausomas, anankastinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra nerimastingumas ir baimingumas.

Paranoidinio ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimai

Paranoidinio tipo asmenybei yra būdingas perdėtas jautrumas nesėkmės ir trukdymams bei polinkis įvykius aiškinti nerealiomis, paslėptomis priežastimis. Būdingas padidėjęs įtarumas ir grėsmės jausmas. Tokie asmenys jaučiasi svarbiais, yra karingi, pavydūs, atkakliai gina savo teises, gali būti priešiški, agresyvūs. Paranoidinis sutrikimas būdingas maždaug 2 proc. populiacijos, dažniau vyrams.

Šizoidiniu tipo asmenybės vieni pagrindinių bruožų yra uždarumas ir šaltumas. Šie žmonės mėgsta būti vieni, daug laiko praleidžia savo fantazijose ir apmąstymuose, turi mažai socialinių kontaktų, nesiekia intymumo, pasižymi žemu seksualiniu potraukiu. Išoriškai dažnai atrodo šalti, nesugebantys reikšti jausmų, abejingi pagyrimui ir kritikai ir bendrai mažai jautrūs socialinėms normoms, nekonvencionalūs. Šizoidinis sutrikimas būdingas taip pat maždaug 2 proc. populiacijos, tik šiek tiek dažniau vyrams.

Apie šių sutrikimų priežastis mažai žinoma. Manoma, kad šie sutrikimai turi daug sąsajų su šizofrenija, fiksuojamas panašūs pakitimai smegenų aktyvume. Tai tarsi lengvos šizofrenijos formos. Taip pat šie sutrikimai žymiai labiau būdingi šizofrenija sergančiųjų artimiesiems, nei bendrai populiacijai, kas vėl patvirtina galimą bendrą šių sutrikimų kilmę.

Išmokimo teorijos atstovai teigia, kad nepasitikėjimo ir nesaugumo gali būti išmokstama. Pavyzdžiui, paranoiškumas yra būdingesnis specifinėms žmonių grupėms, turintiems negatyvią patirtį: kaliniams, seniems žmonėms, emigrantams. Tačiau ne visi žmonės, turintys negatyvią patirtį serga asmenybės sutrikimais.

Pagalbos galimybės ir gydymo prognozės yra geresnės šizoidiniu asmenybės sutrikimo atveju. Paranoidinio sutrikimo atveju yra labai sunku sukurti terapinį kontaktą. Asmeuo dažniausiai yra nekritiškas savo įtarumui, pagalbos dažniausiai kreipiamasi dėl kitų problemų – nuotaikos sutrikimų, krizių, patologinio pavydo. Paranoidiniam sutrikimui gydyti dažniausiai naudojama kognityvinė terapija, kuri padeda atpažinti klaidingus įsitikinimus. Tačiau nėra įrodymų, kad kokia nors terapijos forma tikrai padeda. Tik 11 proc. terapeutų patys tiki, kad jų konsultavimas gali kažkuo padėti.

Šizoidinio sutrikimo atveju pagrindiniu terapijos objektu dažniausiai būna socialiniai santykiai, mokomasi emocijų išraiškos ir empatijos. Čia ypač efektyvi grupinė terapija, gali būti naudojamos socialinių įgūdžių ugdymo grupės, vaidmenų žaidimai.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas

Emociškai nestabiliam asmenybės sutrikimui būdingas perdėtas emocionalumas, kuris pasireiškia nepakankama impulsų kontrole (pavyzdžiui, pykčio ar agresijos priepuoliai, kurių asmuo negali sukontroliuoti, nors paskui jaučiasi kaltas). Asmenybei būdingas neaiškus savęs suvokimas, nuolatinis tuštumos jausmas, vidinių vertybių stoka (neaišku, kas aš esu, ko aš noriu). Dėl impulsyvių poelgių dažnai išgyvenamos emocinės krizės (pavyzdžiui, pakartotinai įsitraukiama į nesėkmingus santykius), kurias dažnai lydi save žalojantis elgesys ar suicidiniai bandymai.

Skiriami du emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo tipai:

• Impulsyvus tipas: dominuoja emocijų nestabilumas ir bloga impulsų kontrolė.
• Ribinis tipas: dominuoja emocinis nestabilumas ir sutrikęs savęs suvokimas.

Emociškai nestabilus asmenybės tipas būdingas maždaug 1 proc. populiacijos. Dažniau moterims. Manoma, kad sutrikimas yra susijęs tiek su biologiniais, tiek su psichologiniais veiksniais. Kalbant apie biologines priežastis, stebimas sutrikimo pasikartojimas šeimos kartose. Tačiau manoma, kad paveldimas ne tiek pats emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, kiek polinkis neurotiškumui. Taip pat tiriant emociškai nestabiliaus asmenybės tipo sutrikimu sergančių žmonių smegenų aktyvumą, buvo nustatyti galvos smegenų kaktinių skilčių aktyvumo, bei amygdalos (migdolo) aktyvumo pokyčiai, kas vėlgi rodo objektyvias sutrikimo priežastis.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas siejamas ir su negatyvia ankstyvąja patirtimi. Manoma, kad esminis veiksnys čia yra nepastovi tėvų globa, dėl kurios asmenybė auga nesaugi. Naudojamas “skilimo” gynybos mechanizmas, dėl kurio pasaulis matomas tik kaip juodas arba baltas, elgesys ir emocinės reakcijos darosi kraštutinės.

Pagalba emociškai nestabilaus tipo asmenybei yra sudėtinga, nes nestabilus elgesys, kraštutiniai vertinimai labai apsunkina psichoterapijos procesą. Vieną akimirką asmuo gali būti labai motyvuotas gydymuisi, žavėtis psichologu, tačiau vos pajutęs nesaugumą psichoterapiją gali visiškai nuvertinti ir ją mesti. Daugelis šiuo sutrikimu sergančių žmonių turi ilgametę nesėkmingo gydymosi patirtį. Todėl ypač ribinis sutrikimas apibūdinamas kaip psichoterapeuto košmaras, dėl didelio nepastovumo, nuotaikų svyravimo, nuvertinimo, savižudybės rizikos.

Šiuo metu vienu efektyviausiu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų gydymo metodų yra laikoma dialektinė elgesio terapija. Šios terapijos metu bandoma padėti įveikti įvairius situacinius stresus, mokoma atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas. Mokoma problemų sprendimo įgūdžių, kartais – nereagavimo įgūdžių, taip pat pasitikėjimo savo paties jausmais ir žiniomis.

Histrioninio tipo asmenybės sutrikimas

Vienas ryškiausių histrioninės asmenybės bruožų yra dėmesio siekimas. Dėmesio siekiama perdėtai rūpinantis savo fiziniu patrauklumu, koketavimu, teatrališku, ryškiu elgesiu, polinkiu į dramatizaciją ir perdėtą emocijų raišką. Emocijos labilios, greitai kinta, iš tikro per daug neprisiriša, vengia intymumo. Asmenybė vaikiška, egocentriška, manipuliuojanti. Lengvai pasiduoda įtaigai.

Šis sutrikimas būdingas maždaug 2% populiacijos, dažniau moterims ir išsiskyrusiems žmonėms. Aukštas komorbidiškumas su depresija ir somatinėmis ligomis.

Histrioninio sutrikimo etiologija mažai tyrinėta. Manoma, kad gali būti labiau būdinga žmonėms, kurių šeimose buvo prieštaringa nuostata į seksualumą: seksas- tabu, apie jį nekalbama, tačiau tuo pat metu tėvų elgesys rodo, kad tai kažkas gero ir trokštamo.

Būtent nuo histrioninio sutrikimo gydymo prasidėjo psichoterapija apskritai. Pirmosios Freudo pacientės buvo šio sutrikimo bruožų turinčios moterys. Tačiau nors įvairios psichoterapijos siūlo pagalba šiuo sutrikimu sergantiems žmonėms, nėra įrodymų, kad tai būtų labai efektyvu. Histrioninu sutrikimu sergantis asmuo gali savotiškai prisitaikyti prie psichoterapeuto, kad jam įtiktų ir gautų jo dėmesį, tačiau pasiekti tikrų terapinių pokyčių yra labai sunku. Elgesio terapija siekiama keisti dėmesio siekimo elgesį. Giluminės terapijos siekia atskleisti probleminius santykius, kurie slypi po demonstratyviu elgesiu. Dažnai manipuliavimu, seksualumu, emocinių krizių demonstravimu siekiama gauti tam tikrą naudą. Terapijoje bandoma parodyti ilgalaikes tokių manipuliacijų pasekmes, aptarti tikruosius poreikius ir norus. Tačiau tai yra sudėtinga, nes histioninio sutrikimo bruožų turintys klientai dažniausiai vengia akistatos su savimi.

Asocialus asmenybės sutrikimas

Ryškiausias asocialaus asmenybės sutrikimo bruožas yra laužantis įprastas socialines normas elgesys. Dažniausiai tai yra susiję su įvairiomis nusikalstamomis veiklomis, agresija, smurtu, neatsakingu elgesiu. Šie žmonės lengvai bendrauja, tačiau šis bendravimas daugiau vartotojiškas. Iš tikro jie gana abejingi kitų žmonių jausmams. Išskirtinis bruožas – kaltės jausmo nebuvimas ir nemokėjimas mokytis iš savo paties klaidų, o ypač bausmių. Dėl savo netinkamo elgesio kaltinta kitus ir racionaliai pasiteisina. Sumažėjęs pavojaus jausmas, didelis įspūdžių ir adrenalino poreikis.

Šis asmenybės sutrikimas būdingas 3 proc. vyrų ir 1 proc. moterų. Manoma, kad sutrikimui vystytis turi įtakos biologiniai veiksniai, tokie kaip paveldimumas, žemas nerimo slenkstis, aukštas impulsyvumo lygis. Tačiau ne mažiau svarbios ir psichosocialinės priežastys. Žymiai didesnis asocialaus asmenybės sutrikimo procentas yra tarp žemo socialinio statuso žmonių, taip pat šeimose, kuriose vaikai patiria smurtą. Sutrikimas siejamas ir su auklėjimo klaidomis, t.y. tėvų silpnumu ir nesugebėjimu perduoti disciplinos ir socialinių normų. Vaikas neišauga iš visagalybės jausmo, ir neišugdo jautrumo kitų jausmams ir poreikiams.

Psichologinė pagalba asocialaus asmenybės sutrikimo atveju yra sudėtinga, nes didelė dalis klientų yra nekritiški, patys nemano, kad turi problemų, linkę atsakomybę perkelti kitiems. Terapinis kontaktas labai sunkus, nes visą laiką bando manipuliuoti.  Manoma, kad psichoterapija retai būna sėkminga, net jei bandoma padėti jau vaikystėje.

Dirbant su vaikais daugiau orientuojamasi į tėvus, ir jų tėvystės įgūdžių ugdymą, mokoma skatinti tinkamą ir ignoruoti netinkamą vaiko elgesį, aiškia nustatyti ir išlaikyti ribas. Suaugusiems rekomenduotinas socialinių įgūdžių ugdymas, mokymas valdyti agresiją, šeimos sistemos stiprinimas.

Nerimastingo (vengiančio) tipo asmenybės sutrikimas

Kaip jau galima spėti iš sutrikimo pavadinimo, esminiai šio sutrikimo bruožai yra nerimavimas ir vengimas. Asmenims būdingas pastovus būgštavimo, kad atsitiks kažkas blogo, ir įtampos jausmas. Dažniausiai ryškus nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas, tvirtai tikima, kad esu blogesnis už kitus. Sunku užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius, nes bijoma būti atstumtam ar sukritikuotam. Iracionaliai siekiama garantijų, kad esi mėgstamas ir nebūsi atstumtas. Kai tokių garantijų nėra, vengiama veiklų, kuriose svarbūs santykiai. Kartais dėl poreikio jaustis fiziškai saugiu iš viso gana smarkiai ribojamas gyvenimo būdas. Išoriškai gali atrodyti panašus į šizoidiniu tipo asmenybę, tačiau uždarumą lemia ne žemas poreikis bendrauti, o baimė ir nerimas.

Tai vienas iš dažniausių asmenybės sutrikimų. Nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas apie 5 proc. populiacijos. Dažnai būna lydinti depresija ar socialinė fobija. Dėl panašumo su socialine fobija kartais tiesiog laikoma sunkiu socialinės fobijos variantu. Tikrosios sutrikimo priežastys nėra žinomos, tačiau sutrikimą bandoma aiškinti išmoktu vaiko nesaugumu, nes stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose.

Lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, šio sutrikimo gydymo prognozės yra geros. Efektyvios įvairios elgesio terapijos, nukreiptos į nerimo mažinimą ir socialinių įgūdžių ugdymą. Tinka metodai, naudojami socialinei fobijai mažinti, pvz., sisteminis nujautrinimas, vaidmenų žaidimai.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimui būdingas stiprus bejėgiškumo jausmas ir noras perleisti visą atsakomybę už savo gyvenimą kitiems žmonėms. Šie žmonės jaučia diskomfortą, kai reikia pabūti vieniems ir bijo, kad nesugebės savimi pasirūpinti. Be kitų pagalbos negali priimti net elementarių sprendimų, skatina, kad kiti žmonės už juos nuspręstų. Pergyvena, kad gali būti palikti ir netekti globos. Dėl to yra pasirengę atsisakyti savo pačių poreikių, kad tik įtiktų asmeniui, nuo kurio yra priklausomi. Atsakoma kelti net ir tikrai pagrįstus reikalavimus.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 1,5 proc. populiacijos ir priklauso nuo kultūrinių tradicijų (pvz.: Japonijoje dažnesnis). Dažniau sutinkamas tarp moterų, taip pat greičiausiai dėl auklėjimo įtakos. Komorbidiškas su kitais asmenybės sutrikimais: ribiniu, šizoidiniu, histrioniniu ir vengiančiu, o taip pat depresija, nerimo sutrikimais, valgymo sutrikimais.

Vystymuisi svarbesnės psichologinės priežastys. Manoma, kad sutrikimas gali būti susijęs su per daug globojančiais ar autoritariškais tėvais, kurie neleidžia vaikui išugdyti savo paties vertės ir veiksmingumo jausmo. Taip pat gali būti susijęs su nesaugiu prieraišumo vaikystėje.

Priklausomo tipo asmenybės gydymas yra sudėtingas, nes terapijoje jie lygiai taip pat yra linkę prisirišti, tapti priklausomais nuo psichoterapeuto, reikia pastangų, kad jie prisiimtų atsakomybę už terapijos eigą. Terapijoje siekiama mokyti klientą savarankiškai priimti sprendimus. Dažniausiai tokios terapijos yra ilgos, nors nėra žinoma, kuri terapija yra tikrai efektyvi šio sutrikimo gydymui.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas

Jei reikėtų išskirti vieną esminį anankastinės asmenybės bruožą, tai būtų tobulumo siekimas. Šie žmonės perdėtai susirūpinę taisyklėmis ir tvarka, labai sąžiningi ir skrupulingi, dažniausiai pedantiški, griežtai besilaikantys socialinių normų. Sau keliami labai aukšti reikalavimai. Kartais perfekcionizmo lygis gali būti toks didelis, kad tai trukdo užbaigti užduotis. Tokie pat reikalavimai keliami ir kitiems, todėl kitais labai sunku pasitikėti, beveik neįmanoma deleguoti darbų, būdingas nesugebėjimas leisti kitiems tvarkyti reikalus. Šie asmenybės bruožai rigidiški, asmenys sunkiai keičia ir koreguoja savo nuostatas. Po visu šiuo perfekcionizmu ir skrupulingumu slepiasi gana didelis nerimo jausmas, abejonės, padidintas atsargumas. Dažniausiai žmonės skundžiasi varginančiomis įkyriomis mintimis ar potraukiais.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 2 proc. populiacijos. Komorbidiškas su vengiančio tipo asmenybės sutrikimu. Savo nusiskundimais panašus į obsesinį – kompulsinį sutrikimą. Ryšys tarp šių sutrikimų yra nustatytas, tačiau nėra labai stiprus.

Anankastinio sutrikimo etiologija yra mažai žinoma. Psichodinaminė kryptis akcentuoja  kontrolės praradimo baimę, kurią bandoma hiperkompensuoti. Dažnai yra būdingas labai trapus savo vertės jausmas, didelis jautrumas kritikai. Perfekcionizmas padeda užbėgti už akių situacijoms, kuriose kiltų grėsmė asmeninei vertei.

Apie psichologinės pagalbos efektyvumą anankastinio sutrikimo atveju yra mažai žinoma. Dažniausiai bandoma dirbti su baimėmis, kurios slypi po perdėta kontrole ir tvarkingumu. Tam gali padėti kognityvinė elgesio terapija. Mokoma atsipalaidavimo, minčių kontrolės, dėmesio nukreipimo.

Asmenybės sutrikimų psichoterapijos bendrosios gairės

• Daugelis asmenybės sutrikimų turinčių žmonių pagalbos dažniausiai kreipiasi dėl kitų sutrikimų, todėl gydymo metu reikia kreipti dėmesį į abi problemas.
• Lydintis asmenybės sutrikimas yra susijęs su blogesne prognoze kitų sutrikimų gydymui, todėl terapija turi būti intensyvesnė ir ilgesnė.
• Medikamentinis gydymas gali būti įvairus, taip atsižvelgiama į asmenybės sutrikimą lydinčias ligas.
• Mažai tikėtina, jog galima pilnai pakeisti asmenybės sutrikimą lemiančius bruožus. Daug realiau siekti, jog sutrikimas taptų specifišku bet adaptyviu elgesio stiliumi.
• Galvojant apie prevencija svarbu siekti mažinti riziką šeimoje, atpažinti vaikus, kurie turi ankstyvuosius sutrikimo požymius ir kaip galima anksčiau pradėti gydymą.

Literatūra:

• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
• TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997.

Biheivioristinė teorija remiasi prielaida, kad elgesys yra išmokstamas. Tagi, priklausomybės irgi yra išmokimo rezultatas. Remiantis šia teorija, yra kelios sąlygojimo formos, kurios gali sukelti priklausomybių išsivystymą:

• Operantinis sąlygojimas – tam tikras elgesys (šiuo atveju priklausomybės) prasideda tuomet, kai tas elgesys pradeda teikti pasitenkinimą, ir šis elgesys nėra baudžiamas. Pasitenkinimu gali būti laimėta suma lošiant, didesnis draugų būrys vartojant narkotikus ar geresnė savijauta rūkant. Taigi, tai suradimas kažko teigiamo tam tikrame elgesyje.
  Remiantis šiuo sąlygojimu, laikinas įtampos sumažinimas ar nuotaikos pakilimas, sukeltas tam tikros veiklos ar medžiagų, padidina tikimybę, kad žmogus sieks šios būsenos vėl. Medžiagos ar veiklos poveikis, teikiantis pasitenkinimą veda prie to, kad žmogus galiausiai pradeda užsiiminėti tam tikra veikla dažniau, pabando didesnę dozę psichoaktyviųjų medžiagų ar kitų jų vartojimo metodų (pvz., inhaliacija, šniaukimas (įtraukimas per nosį), įšvirkštimas, ryjimas per burną ir kt.būdai).
• Klasikinis sąlygojimas – objektai esantys tuo metu, kai yra atliekama tam tikra veikla ar vartojamos psichoaktyviosios medžiagos gali veikti, kaip klasikinio sąlygojimo stimulas ir tapti pačio malonumo atlikti tam tikrą veiklą ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas rezultatu (pvz., švirkščiamosios adatos arba žmogaus, kuris duodavo narkotikų pamatymas nuramindavo žmones, priklausančius nuo narkotikų, ir palengvindavo jų abstinencijos simptomus ir atvirkščiai, abstinencijos metu buvę objektai, vėliau juos parodžius gali vėl sukelti abstinencijos simptomus).
• Priešingo proceso teorija – kiekviena reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingas reakcijas. Po keleto to paties stimulo pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja (pvz., vartojant narkotikus, pirminė reakcija – malonumas, priešingas procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija, t.y. nemalonumas, blogumas, atsiradęs nepavartojus narkotikų, galiausiai pradeda dominuoti ir neigiamų padarinių vengimas pakeičiamas malonumo siekimu, kaip motyvacija vartoti narkotikus).

Biheivioristinės terapijos metodai
Biheivioristinės terapijos tikslas gydant priklausomybes yra nustatyti elgesį, kuris įtakoja asmens priklausomybę ir tuomet bandyti pakeisti tą elgesį tinkamesniu, taikant operantinio ir klasikinio sąlygojimo principus. Remiantis šiuo požiūriu pagrindinė problema yra ne tame, ar priklausomybė yra liga, bet ar priklausomybę turintis žmogus gali išmokti pakeisti savo probleminį elgesį.
Metodai taikomi priklausomybėms gydyti:

• Aversinis sąlygojimas – plačiausiai naudojamas elgesio terapijoje gydant priklausomybes. Skausmingi ar sukeliantys pasibjaurėjimą stimulai yra pateikiami kartu su žalingu dirgikliu (psichoaktyviosiomis mežiagomis, lošimu ir kt. priklausomybėmis) taip siekiant nepageidaujamą elgesį susieti su nemaloniais jausmais. Taigi šiuo metodu siekiama sąlygoti pasibjaurėjimą dalykais, kurių reikėtų vengti. Šio metodo trūkumas yra toks, kad jis veikia trumpai. Sąlygojimui įtakos turi žinojimas. Pavyzdžiui, žmonės žino, kad išėję iš psichoterapeuto jie gali gerti alkoholį nesibaimindami, kad juos ims pykinti. Žmogaus gebėjimas skirti aversinio sąlygojimo situacijas nuo visų kitų situacijų gali sumažinti poveikio veiksmingumą. Todėl aversinis sąlygojimas dažnai naudojamas su kitais metodais.
• Paslėpto jautrumo metodas – turintys priklausomybių žmonės rekalaujami įsivaizduoti ypač liūdinančią, keliančią pasibjaurėjimą ar gąsdinančią situaciją kai jie užsiėma tam tikra veikla, t.y. geria, vartoja narkotikus, lošia ar kt. Tikimasi, kad įsivaizduojama situacija kartu atliekant netinkamą elgesį, sukels neigiamą reakciją tam elgesiui. Pvz., paslėpto jautrumo metodo taikymas gydant alkoholizmą:
  „Įsivaizduok, kad tu geri ir ragauji (alaus, viskio ar kt). Tu esi (bare, restorane ar kt.), kur kiti žmonės irgi geria. Pamatyk save taip pat ten geriantį. Pajausk tikrąjį gėrimo skonį, spalvą ir kvapą. Pasinaudok visais savo jutimais. Įsivaizduok, kad tu iš tikrųjų geri, ragauji, nuryji, pajusk stiklinę savo rankose; kokia gėrimo temperatūra, kvapas, o ypač skonis.
  Kai nuryji gėrimo gurkšnį, vyras sėdintis neloti nuo tavęs pradeda dejuoti, padeda stiklinę ant stalo ir pastumia ją toliau. Jo galva nuleista, jis griebiasi už pilvo abiem rankom ir toliau dejuoja. Jo akys užmerktos, jis daro įvairias grimasas ir lėtai purto galvą. Jo veidas pasidaro blyškiai pilkas, jo rankos pradeda drebėti, kai jis pradeda daryti greitus ryjimo judesius. Tuomet jis atsimerkia ir užsidengia burną abiem rankom, tačiau nebegali išlaikyti ir pradeda vemti. Tu visa tai matai labai aiškiai. Maisto gabaliukai bėga jo veidu, geriasi į drabužius ir galiausiai pasiekia stiklinę. Jis ir toliau vemia ir maisto gabaliukai prikimba jaum prie smakro. Karštas, nemalonus alkoholio kvapas galiausiai pasiekia tave. Tai tikrai pasibjaurėtinas vaizdas. Jis nebevemia, tačiau vistiek tamposi, jo veidas vis dar pilkas ir jis toliau dejuoja“
  Tyrimais įrodyta, kad šio metodo efektyvumas yra ribotas.
• Įgūdžių mokymo metodas – šis metodas naudojamas padėti priklausomybių turintiems žmonės išlavinti efektyvesnes tarpasmenines reakcijas į socialines situacijas, kurios skatina netinkamą elgesį. Pvz., kategoriškumo mokymas gali būti naudojamas išmokyti alkoholiką , kaip atsispirti visuomenės spaudimui vartoti alkoholį.
• Savęs kontroliavimo metodas remiasi prielaida, kad keičiant elgesį reikia keisti tiek patį elgesį, tiek jo atsiradimo priežastis, tiek galimas pasekmes. Naudojami keturi savęs kontroliavimo metodo būdai:
  1. Savęs tikrinimas – procedūra, kurios metu asmuo fiksuoja informaciją susijusią su jo problemišku elgesiu (pvz., kaip dažnai žmogus gėrė ar rūkė, kokios buvo aplinkybės, vieta ir laikas kiekvienu atveju). Šis būdas trumpam sumažina netinkamą elgesį, tačiau naudingas tuo, kad surinkta informacija gali būti panaudota kituose metoduose.
  2. Stimulų kontrolės būdas yra nukreiptas į netinkamo elgesio atsiradimo priežasčių aplinkoje keitimą. (pvz., asmenys turintys priklausomybę alkoholiui, prašomi išmesti iš namų visus alkoholinius gėrimus, alaus bokalus, grafinus, vengti eiti per barus ar alkoholinių gėrimų parduotuves).
  3. Atsako keitimas apima problemiško elgesio keitimą alternatyviu atsaku, kuris yra nesuderinamas arba jo negalima atlikti kartu su problemišku elgesiu (pvz., rūkantis žmogus, kuris po pusryčių gerdamas kavą visadarūkydavo, gali negerti kavos, o papusryčiavęs iš karto eiti po dušu).
  4. Elgesio kontrakto sudarymas – tai būdas, kai tam tikros sąlygos ir pasekmės susijusios su problemišku elgesiu yra užrašomos kontrakte. Elgesio kontraktuose dažniausiai nurodomos sąlygos, kuriomis netinkamas elgesys gali arba negali atsirasti ir apibrėžiama, kokios bausmės gali būti, jei nebus laikomasi susitarimo.

Biheivioristinės terapijos metodai priklausomybėms gydyti dažniausiai yra trumpalaikiai, kai jie yra naudojami, kaip vienintelis gydymo būdas. Pagrindinė problema yra ta, kad metodai efektyvūs tik tuomet, kai asmenys yra motyvuoti tęsti gydymą, nepaisant nemalonių pojučių ar pastangų, kurių šie metodai reikalauja. Apibendrinus, elgesio terapija veiksmingiausia tuomet, kai ji taikoma kartu su kitais terapijos būdais.

Naudota literatūra:

 Comer R.J. „Abnormal Psychology“, New Yourk: Worth Publishers, 2001
 http://lt.wikipedia.org/wiki/Priklausomybė (aplankyta 2008 10 17)
 Myers D.G. „Psichologija“, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2008
 Rathus S.A., Nevid J.S. „Abnormal Psychology“, Prentice Hall, Englewood Cliffs, New Jersey 1991
 Sarafino E.P. „Health psychology: biopsychosocial interaction“, Hoboken (N.J.): Wiley, 2006

Egzistencinę psichologiją galima apibrėžti kaip empirinį mokslą apie žmogaus egzistavimą, naudojant fenomenologinės analizės metodą[1]. Egzistencinės psichologijos mokslo tikslas – fenomenų aprašymas, o ne jų paaiškinimas. DASEIN[2] yra esminė egzistencinės psichologijos sąvoka. Dasein nėra žmogaus savybė, tai visa jo būtis. Tai atvirumas pasauliui. Tai egzistencinės situacijos neišvengiamybė ir betarpiškumas. Realybės esmė yra fenomenai, t.y. pasaulis reiškiasi per žmogaus išgyvenamas prasmes, todėl nėra visiems vienodos realybės. Negalima suprasti žmogaus tiriant jo organizmą ar psichiką, reikia tirti asmens pasaulį. Dasein panaikina priešinimą tarp objekto ir subjekto, taip atstatydams žmogaus ir pasaulio vienovę. Egzistencialistai kalba, kad mes esam determinuoti realybės, bet nepaisant to, turime nugyventi savo likimą, pasiekti autentiškumo. Egzistavimo pagrindas, į kurį žmogus yra tarsi netikėtai „įstumtas“ yra vienintelis suvaržymas žmogaus tapsme. Žmogaus siekiamybė – autentiškas gyvenimas. Autentiškai gyventi reiškia priimti savo egzistencinį pagrindą bei priimti atsakomybę už savo likimą. Autentiškai gyvenantis žmogus yra laisvas realizuodamas savo būties galimybes egzistavimo pagrindo rėmuose. Taigi taip gyventi reiškia gebėti savo asmeninę būtį derinti su egzistavimo pagrindu. Tuo tarpu individą, kuris gyvena neautentišką gyvenimą egzistencialistai apibūdina kaip atsisakantį priimti savo egzistencijos pagrindą, o atsakomybę už savo egzistenciją toks žmogus priskiria ne sau, o kokioms nors išorinėms jėgoms. Taigi pagrindiniu egzistencinės psichologijos principu galime laikyti tai, jog žmogus yra laisvas rinktis ir tik pats atsakingas už savo veiksmus. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kuo jis taps ir ką jis veiks. Žmogus yra pasmerktas būti laisvas ir augti kartu su savo patirtimi, nuolatos vystytis ir realizuoti save. Sustojimas šiame kelyje reiškia sustingimą kažkokioje jau pasiektoje būsenoje, tos būsenos absoliutizaciją ir tuo pačiu autentiškumo praradimą. Norėdami išskirti egzistencializmą iš kitų teorinių krypčių, galime  išskirti bedruosius šios teorinės krypties principus: 

• Vietoj prežastingumo egzistencialistai naudoja motyvacijos terminą. Motyvacija leidžia suprasti priežaties ir pasėkmės ryšį.
• Žmogus yra vientisas pasaulyje. Galvoja ne smegenys, o žmogus. (Straus)
• Realybė yra tai, ką galime betarpiškai išgyventi. Tiesa yra prieinama tik tam žmogui, kuris yra visiškai atviras pasauliui.
• Individo gyvenimas yra istorinis įvykis. Visa gyvenimo istorija egzistuoja šiuo momentu. Žmogus šiandien gali elgtis taip, kaip vakar ar kaip vaikystėje, nes dabartinė situacija jam turi tą pačią prasmę, kaip ir ansčiau buvusi. Tačiau vaikystės patyrimas neturi įtakos suaugusiojo elgesiui.
• Egzistavimas – tai dinamika, tapsmas kažkuo kitu. Tikslas – išnaudoti visas būties galimybes, tačiau jis nėra pasiekiamas, nes vienos galimybės pasirinkimas reiškia, kad bus atmesta kita galimybė. Tačiau nepaisant to, kiekvienas kaip laisvas žmogus yra atsakingas už kiek įmanoma išsamesnį būties galimybių realizavimą.  

Nežiūrint to, kad žmogus yra laisvas, jis vis dėlto kenčia nuo nerimo, nuobodulio baimių ir įvairių sutrikimų. Taip yra todėl, jog pasirinkimo laisvė negarantuoja, jog bus pasirinkta išmintingai. Žmonės gali realizuoti savo galimybes arba nusisukti nuo jų, t.y pasirinkti autentišką arba neautentišką gyvenimą.  Abu pasirinkimai yra laisvi, tačiau šių pasirinkimų pasėkmės yra skirtingos. Kai žmogus atsisako atsakomybės už savo ateitį, jis patenka į ligos būseną.

Priklausomybė – tai pasikartojantys, su malonumo ieškojimu susiję veiksmai. Iš pradžių asmuo eksperimentuoja, po to minėtini veiksmai tampa reguliariais, dar vėliau intensyviais, kol galiausiai išsivysto psichologinė ir/arba fizinė priklausomybė. Tolerancija, nutraukimo sindromas, saviapgaulė, valios praradimas bei dėmesio nukreipimas – penki pagrindiniai požymiai būdingi tikrajai priklausomybei. Iki šiol nėra vieningai nuspręsta, ar priklausomybę galima laikyti liga. Mintis, kad priklausomybė yra liga, buvo pasiūlyta pateisinti daugybei malonumo siekio sukeltų poelgių. Tačiau ilgainiui priklausomybės sąvoka plačiojoje literatūroje pradėta vartoti kaip universalus pasiteisinimas ne tik neįveikiamam ir trikdančiam elgesiui, bet ir kitam socialiai nepriimtinam elgesiui. Todėl egzistencialistai priklausomybės nelaiko liga, kuri būna „siųsta likimo“ ar pan. Priklausomybę jie veikiau traktuoja kaip sutrikimą, kurio atsiradimą lėmė paties žmogaus piktnaudžiaujantis elgsesys. Požiūris į priklausomybę kaip į ligą gali sumenkinti pasitikėjimą savimi ir norą keisti savo įpročius, nes perša mintį, kad negydant priklausomybės „neįmanoma įveikti“. Tačiau tai prieštarautų pagrindiniam egzistencializmo principui, kas asmuo yra atsakingas už savo likimą. Be to, kritikai pritariamai teigia, kad pasveikusių nuo priklausomybės žmonių skaičius gydytų ir negydytų žmonių grupėse skiriasi mažiau nei būtų galima tikėtis. Kai kuriems priklausomiems žmonėms įvairios gydymo programos iš tiesų padeda, tačiau likusieji dažnai patys atsikrato priklausomybės.

Kai jau minėjau anksčiau, egzistencialistai tvirtina, kad nepaisant to, jog žmogus turi laisvę rinktis, jo pasirinkimai yra determinuoti aplinkos. Įvairūs aplinkos faktoriai praplečia asmens galimybę klysti. Siekdami paaiškinti, kas lemia priklausomybės išsivystymą, mokslininkai pasitelkia biologinį, psihologinį ir kultūrinį analizės lygmenis.

Remiantis egzistencialistų deklaruojamais principais, aplinka nenulemia asmens elgesio, tačiau gali įtakoti jo pasirinkimą.

Kaip padėti tam tikrą priklausomybę turinčiam žmogui, kai priklausomybė trukdo pilnavertiškai gyventi?

Egzistencialistai kaip galimus pagalbos būdus kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių pripažįsta tuos metodus, kurių pagrindinis tikslas, jog asmuo vėl pradėtų gyventi autentiškai – t.y. suprastų, kad pasirinko klaidingai, įsisąmonintų, kad tam tikros priklausomybės varžomas gyvenimas yra pasėkmė klaidingo pasirinkimo ir suprastų, jog atsakomybė už jo veiksmus priklauso tik jam. Dauguma nemedikamentinio gydymo budų būtent ir siekia šio tikslo. Egzistencialistų principų galima aptikti daugelyje priklausomybių gydyme taikomų šie pagalbos metodų:

• Psichologo, siocialinio darbuotojo konsultacijos
• Minesotos programa
• Vaikų ir paauglių reabilitacijos programos
• Ilgalaikės reabilitacijos bendruomenės
• AA, NA, LA ir kitos anoniminės grupės
• Palaikomosios psichoterapinės grupės 

Iš išvardintų metodų efektyviausiu laikomos AA, NA, LA ir kitos anoniminės grupės, tačiau egzistencializmo atstovai kritikuoja anoniminių grupių skelbiamą nuostatą, jog priklausomybės neįmanoma „atsikratyti“, kad daugiausiai ką galima pasiekti, tai ją kontroliuoti. Egzistencinės psichologijos atstovai tiki, kad priklausomybė nėra „visam gyvenimui“: jei žmogus laisva valia ją pasirinko, tai laisva valia gali jos ir atsisakyti.

 Parengė: Asta Martišauskaitė, SMF 4

Naudota literatūra:

1. Perminas A.(2004) Asmenybė ir sveikata : teorijų sąvadas. Kaunas;
2. Davison G.L., Neale J. M., Kring A.M. (2004) Abnormal psychology (9th. edt.)Wiley;
3. Myers David. G. (2008) , Psichologija,  Poligrafija ir informatika;
4. http://www.vpsc.lt/plc.htm;

 [1] Fenomenologija – tai betarpiškos patirties aprašymas.