1. Kokia problema tiriama?

• Ar problema aiškiai apibrėžta?
• Ar problema pakankamai konkreti, kad ją būtų galima tyrinėti?

2. Kokie veiksniai turėtų būti nagrinėjami?

• Ar problema yra susijusi būtent su šiais veiksniais?

3. Kokia šio tyrimo reikšmė?

• Kaip tai susiję su teorija?
• Ar tyrimo rezultatus bus galima kur nors pritaikyti?

4. Ar buvo atlikta literatūros analizė?

• Ar šis tyrimas yra susijęs su kitų žmonių daromais darbais?
• Ar sąvokos ir kintamieji yra tinkamai apibrėžti (teorine ir darbo prasme)?

6. Ar tyrimo dizainas yra tinkamas?

• Ar jis atitinka formalius standartus duomenų patikimumui, homogeniškumui, tyrimo efektyvumui?
• Ar pasirinkti metodai yra tinkami nagrinėti tai problemai ar kintamiesiems?
• Ar neigiami rezultatai bus prasmingi?
• Ar įmanoma numatyti ir kontroliuoti šalutinius kintamuosius?
• Kaip matuojami ir apibrėžiami priklausomi ir nepriklausomo kintamieji?

7. Kokie instrumentai arba technikos galėtų būti panaudotos duomenų rinkimui?

• Ar žinomas šių metodikų validumas ir patikimumas?

8. Ar tinkamai suplanuota tiriamųjų atranka?

• Ar tinkamai apibrėžta populiacija, kuriai norima tyrimo duomenis apibendrinti?
• Ar yra specifinis ar priimtinas būdas atrinkti tiriamųjų imtį iš šios populiacijos?

9. Ar tyrimo užduotys, klausimai, situacijos yra gerai suplanuotos?

• Kokiam elgesiui, situacijoms norima apibendrinti tyrimo duomenis?
• Ar tyrime naudojami elementai yra tinkamai atrinkti?

10. Kur bus atliekamas tyrimas?

• Ar prasminga ir praktiškai naudinga atlikti tyrimą būtent šioje vietoje?
• Ar įmanoma užtikrinti reikalingų žmonių bendradarbiavimą?

11. Kaip gauti duomenys bus analizuojami?

• Kokios duomenų sumažinimo technikos bus naudojamos?
• Kokiais metodais bus atliekama kokybinė duomenų interpretacija?
• Kokiais metodais bus atliekama kiekybinė duomenų interpretacija?

12. Kiek įgyvendinamas tyrimo dizainas atsižvelgiant į realias galimybes?

• Kokius kompromisus gali tekti daryti perkeliant idealų tyrimo planą į realią tyrimo aplinką?
• Kokie apribojimai gali kilti bandant apibendrinti tyrimo rezultatus?
• Kokie bus tyrimo kaštai: laiko sąnaudos, piniginės sąnaudos, personalas ir paslaugos?

• Atsakingos institucijos leidimas atlikti tyrimą. Prieš pradedant atlikinėti tyrimą būtina gauti institucijos, kurioje tyrimas bus atliekamas, leidimą. Tyrimo planas turėtų būti apsvarstytas institucijos etikos komisijoje. Jei tyrimas yra susijęs su poveikio metodais, reikalingas biomedicinos etikos komisijos leidimas atlikti tyrimą.
• Informuotas tiriamųjų sutikimas. Visi tiriamieji turi būti informuoti apie tyrimo tikslą, taikomus metodus, konfidencialumą, duomenų naudojimo būdus ir galimus nepatogumus ar kitus dalykus, kurie gali lemti tiriamojo norą dalyvauti tyrime. Tik tuomet, kai tiriamasis yra pilnai susipažinęs su informacija apie tyrimą, jis duoda informuotą sutikimą dalyvauti tyrime. Jei tyrimas atliekamas su pažeidžiamomis grupėmis, vaikais ar tiriamasis nėra pajėgus pats įvertinti su tyrimu susijusios rizikos, sutikimą turi duoti tėvai, globėjai ar atsakinga institucija. Tačiau šiuo atveju reikalinga gauti bent žodinį sutikimą ir iš paties tiriamojo.
• Konfidencialumas. Renkant duomenys turi būti užtikrinamas jų konfidencialumas, informacija viešinama ir publikuojama tik apibendrinta, nepateikiami jokie duomenys, iš kurių būtų galima identifikuoti atskirus tyrimo dalyvius. Tyrėjas turi užtikrinti priminių duomenų saugumą ir pasibaigus tyrimui.
• Apgaulės naudojimas. Tam tikrais atvejais tyrėjas negali tiriamajam suteikti visos informacijos apie tyrimą, nes tai gali reikšmingai iškraipyti tyrimo rezultatus. Pavyzdžiui, tiriamas vaistų ir psichoterapijos efektyvumas. Tiriamieji atsitiktinai suskirstomi į penkias grupes: vaistų gr.; placebo grupė; psichoterapijos gr; vaistai+psichoterapija; placebo+psichoterapija. Šiuo atveju yra svarbu, kad tiriamasis nežinotų ar jis gauna vaistus ar placebą. Taigi tiriamasis prieš tyrimą turi būti informuotas, kad bus vaistų ir placebo grupės, tačiau informacijai, kuriai grupei jis priskirtas, nebus suteikta. Tiriamasis turi žinoti šias tyrimo sąlygas ir su jomis sutikti. Visais atvejais, kai naudojama apgaulė, tyrimo numatoma nauda turi būti didesnė, nei galima žala tiriamiesiems.
• Debriefing’as. Visais atvejais, kai buvo naudojama apgaulė, tiriamiesiems turi būti atskleista informacija apie apgaulės naudojimą ir tai padaryta kaip galima greičiau. Jei tiriamieji dalyvavo tyrime iki galo nežinodami jo tikslo, po debriefingo reikia gauti naują tiriamųjų sutikimą naudoti tyrimo duomenis.
• Užmokesčio už dalyvavimą tyrimuose problema. Jei už dalyvavimą tyrimuose mokama, reikia įsitikinti, jog piniginė motyvacija nenusveria realios tyrimo rizikos, kurią reikia su tiriamaisiais aptarti.
• Duomenų klastojimas ir autorystės prisiėmimas. Klinikinių tyrimų duomenų negalima klastoti. Skelbiant ar publikuojant tyrimo duomenis autorius gali prisiimti tik tokį indėlį, kokiu realiai prisidėjo prie tyrimo atlikimo ir publikacijos rengimo.
• Tyrimo duomenų ir informacijos prieinamumas kitiems tyrėjams. Tyrimo autorius turi būti pasirengęs pateikti pirminę tyrimo medžiagą ar duomenų masyvus kitiems tyrėjams ekspertams, jei jo išvadų pagrįstumu buvo suabejota. Tačiau reikia užtikrinti, kad nebūtų pažeistas konfidencialumas.

Koreliaciniai tyrimai yra atliekami, kai mus domina ryšiai tarp dviejų ar daugiau reiškinių. Pavyzdžiui, koreliacija tarp gyvenimo kokybės ir depresijos. Tačiau koreliaciniai tyrimai leidžia tik nustatyti ryšį, bet neleidžia vertinti jo priežastingumo.

Koreliaciniuose tyrimuose negalima daryti išvadų apie priežasties ir pasekmės ryšį, nes galioja du pagrindiniai apribojimai:

• Krypties problema – koreliacija parodo, jog kintamieji yra susiję, bet nenurodo, kuris kurį įtakoja;
• Trečiojo kintamojo problema – gali būti jog kintamųjų ryšį lemia tai, kad juos abu veikia trečiasis kintamasis, kuris nebuvo matuotas;

Iš dalies priežastingumas gali būti įrodytas atliekant ilgalaikius tyrimus, apimančius platų amžiaus tarpsnį. Pavyzdžiui, jei depresija yra susijusi su specifiniais hormonų pokyčiais, tai depresijos atvejų skaičius turėtų didėti specifiniais moters amžiaus tarpsniais (pvz. menopauzės). Tyrimai, kurie apima platų amžiaus spektrą gali būti skerspjūviniai arba longitudiniai.

• Skerspjūvio tyrimas – tai tyrimas, kai tiriamos įvairios tiriamųjų grupės tuo pačiu laiko momentu. Skerspjūvio tyrimai yra pigesni, tačiau jie turi rimtų trūkumų. Jų pagalba negalima įrodyti, jog stebimi skirtumai ir ryšiai neatsirado dėl skirtingos aplinkos, t.y. kohortos efekto. Pavyzdžiui, jei mes nustatome, kad vyresni žmonės pasižymi didesniu dvasingumu nei jauni žmonės, tai dar neįrodo, kad dvasingumas didėja su amžiumi. Rezultatas galėjo būti nulemtas kitokio kultūrinio konteksto, kuriame augo skirtingos kartos.
• Longitudiniai tyrimai- tai tyrimai, kurie atliekami daug metų, kai tie patys tiriamieji sekami ilgą laiką. Longitudiniai tyrimai leidžia vertinti, kaip psichikos procesai keičiasi, tačiau jie brangūs; negalima tyrimo metu ištaisyti pastebėtų tyrimo trūkumų, grėsmę kelia tiriamųjų praradimas.

Eksperimentai

Geriausiai priežasties pasekmės ryšį atskleidžia eksperimentiniai metodai, kurių metu tiesiogiai manipuliuojama kintamaisiais. Eksperimentiniai tyrimai gali skirtis savo tyrimų planais. Skiriami keli pagrindiniai eksperimentų tipai:

1. Tarpgrupinio dizaino eksperimentai – tai eksperimentai, kai vienai grupei yra taikomas poveikis, o kitai grupei netaikomas. Vėliau grupės lyginamos pagal mus dominančius rodiklius. Tokio eksperimento pavyzdžiu galėtų būti psichoterapijos efektyvumo tyrimai, kai depresija sergantys asmenys yra atsitiktinai paskirstomi į poveikio grupę ir laukimo grupę (t.y. šie žmonės bus konsultuojami vėliau), poveikio grupei taikoma mus dominantis psichoterapija ir po tam tikro susitikimų skaičiaus lyginamas abiejų grupių depresiškumo lygis. Psichoterapija bus efektyvi, jei poveikio grupės depresiškumo lygis bus reikšmingai žemesnis už laukiančiųjų gydymo grupės. Tačiau toks tyrimo planas, ypač klinikinėse studijose, yra labai kritikuojamas dėl etiškumo, nes dalis žmonių, kuriems reikalinga pagalba, jos negauna.
2. Pokyčių grupės viduje dizainas – tai eksperimentas, kuriame nėra kontrolinės grupės. Poveikis įrodomos, jei jo metu mus dominantys rodikliai statistiškai patikimai keičiasi grupės viduje. Tokios tyrimo plano trūkumas – labai sunku pagrįsti, kad pokytis neatsirado dėl kitų veiksnių ar neįvyko dėl statistinės regresijos. Pavyzdžiui, sergant depresija būsena natūraliai gana stipriai svyruoja, yra pagerėjimo ir pablogėjimo periodai, todėl konsultavimo metu gautas pagerėjimas gali būti visai ne dėl konsultavimo.
3. Vieno atvejo eksperimentas yra naudojami kai tiriami nauji gydymo metodai ar labai reti reiškiniai. Toks eksperimentas leidžia fiksuoti priežastinius ryšius, tačiau jo rezultatų apibendrinimo galimybės yra ribotos.
4. Mišraus dizaino tyrimai – tai tyrimai, kuriuose sujungiami eksperimento ir koreliacinio tyrimo elementai.

Nepaisant to, kad eksperimentiniai tyrimai yra laikomi objektyviausiais, jų  pagrindu daromomis išvadomis labiausiai pasitikima, jie taip pat turi trūkumų. Esminiai jų – vidinis ir išorinis validumas. Vidinio validumo klausimai, tai klausimai, kiek eksperimento rezultatu galima pasitikėti, t.y. ar poveikį galėjo sukelti nekontroliuojamas šalutinis veiksnys; kokią įtaką galėjo turėti tiriamojo lūkesčiai (placebo efektas); kokią įtaką galėjo turėti tyrėjo lūkesčiai. Išorinio validumo klausimai yra susiję su eksperimentinių tyrimų rezultatų pritaikymu kasdieninėmis sąlygomis, t.y. kiek laboratoriniai tyrimai atitinka realias sąlygas?

Metaanalizės

Šiuo metu pasaulyje mokslinių tyrimų atliekama labai daug. Skirtingose šalyse ar mokslo institucijose kartais nagrinėjami tie patys tyrimo klausimai. Taigi kyla poreikis gautus duomenis kažkaip apibendrinti. Šiam tikslui yra naudojamos metaanalizės. Metaanalizė – keleto ar keliolikos metų publikacijų tam tikra tema apžvalga, apimanti teorinę ir statistinę publikuotų rezultatų analizę. Tokia analizė dažniausiai siekia įvertinti apibendrintą tam tikro poveikio efekto dydį (effect size).

Įprasčiausias efekto dydžio skaičiavimo metodas yra Cohen d koeficientas, pagrįstas vidurkių pokyčiu:

r=(Mprad. – Mpab.)/d, kur M-vidurkis, d- dispersija

Efekto dydis parodo, objektyvų pokyčio reikšmingumą.

r=0,10 – mažas efektas. Efektas paaiškina tik 1 proc. bendrosios dispersijos. r=0,30 -vidutinis efektas. Efektas apima apie 9 proc. bendrosios dispersijos. r=0,50 – didelis efektas, apimantis apie 25 proc. dispersijos.

Didžiausias metaanalizių privalumas yra tas, kad jos leidžia įvertinti efekto dydį ne mažoje izoliuotoje imtyje, o bendrojoje populiacijoje. Sujungus atskirų nedidelių tyrimų imtis galima geriau pastebėti, ar vienas ar kitas poveikio metodas iš tikro veikia, kiek stabilūs yra gaunami rezultatai.

Tačiau metaanalizės turi ir trūkumų. Visų pirma nėra garantijos, kad visos studijos, susijusios su nagrinėjama tema bus apimtos. Gali būti, kad reikšmingi rezultatai nebuvo publikuoti ar nėra pasiekiami. Kita problema yra susijusi su vieningų terminų ir tyrimų metodologijų problema. Nėra garantijos, kad skirtingi tyrimai nebuvo atlikti nukrypstant nuo standartinių tyrimų procedūrų, skiriasi sąvokų traktuotė (pvz.: viename tyrime depresija bus kliniškai nustatytas sutrikimas, kitame – vertinama tik pagal klausimyno balus). Visa tai gali reikšmingai iškraipyti duomenis. Be to tam tikra prasme metaanalizė yra per daug supaprastinta analizė. Sudėtingi kintamieji pervedami tik į vidurkių skirtumą ir dispersiją, taigi prarandama didžioji dalis unikalios informacijos.

Epidemiologiniuose tyrimuose naudojami rodikliai:

• Sergamumas – naujai išaiškintų tam tikro sutrikimo atvejų skaičius per tam tikra laikotarpį;
• Ligotumas – nurodo populiacijos dalį, kuriai bendrai būdingas tas susirgimas;
• Tikimybė susirgti gyvenimo bėgyje;
• Rizikos veiksniai – sutrikimo paplitimas įvairiuose populiacijos pjūviuose, kurių pagrindu sprendžiama apie riziką didinančius veiksnius;

Duomenys apie psichikos sutrikimų paplitimą Lietuvoje taip pat sistemiškai kaupiami. Daugiau informacijos galima rasti šiuose tinklapiuose

• Lietuvos sveikatos informacijos centras  
• Valstybinis psichikos sveikatos centras

 Didžiausias epidemiologinių tyrimų privalumai yra tai, kad jie padeda planuoti psichikos sveikatos priežiūrą ir paskirstyti lėšas. Žinodami reiškinių paplitimą ir dinamiką, galime pagrįsčiau argumentuoti, kodėl reikalingos prevencinės programos, daugiau psichologų ir t.t. Epidemiologiniai tyrimai taip pat padeda kelti hipotezes apie sutrikimų vystymosi priežastis bei planuoti prevencinę veiklą. Vienas iš žymiausių tokių tyrimų pavyzdžių yra 1964 m JAV atliktas tyrimas „Rūkymas ir sveikata”, kuriame pirmą kartą buvo nustatyta koreliacija tarp rūkymo ir plaučių vėžio, taigi pastebėtas ryšys, kuris tiriant atskirus atvejus nebuvo patvirtintas.

Tačiau epidemiologiniai tyrimai turi ir trūkumų. Nors nustatomos koreliacijos tarp reiškinių, pilnai patvirtinti priežastinių ryšių epidemiologiniai tyrimai negali. Taip pat svarbu nepamiršti, kad daugelį sutrikimų lemia daugiau nei vienas rizikos veiksnys, todėl epidemiologiniuose tyrimuose įvertinamos tik kai kurios, bet ne visos įmanomos sąveikos. Be to epidemiologiniai tyrimai yra brangūs. Sunku ir brangu tinkamai pasirinkti tyrimo populiaciją bei tinkamus tyrimo metodus, paruošti tyrėjus, organizuoti apklausas. Epidemiologiniais tyrimais gaunama informacija, nors ir atspindi populiacijos rodiklius, vis dėlto remiasi subjektyviais tiriamųjų pasisakymais ir prisiminimais, kurie gali būti netikslūs.

Fokus grupės – tai kokybinis tyrimo metodas, pagrįstas diskusija mažoje grupėje. Klinikinės psichologijos tyrimai, pagrįsti tokia metodologija, paprastai atliekami organizuojant seriją mažų grupelių, kuriose aptariami tyrimo klausimai, o vėliau tiriamųjų pasisakymai analizuojami remiantis kokybine metodologija. Tyrimui svarbi tema dažniausiai pateikiama iš anksto numatytų klausimų serija, tačiau tyrimui taip pat gali būti naudojami ir kitokia įspūdį sukelianti medžiaga (pvz.: filmai, reklamos, garso įrašai ir t.t.). Grupės veda specialiai tam paruoštas moderatorius, kuris skatina grupės dalyvių aktyvumą ir diskusiją.

Didžiausias fokus grupių privalumas yra tas, jog jos leidžia atskleisti paprasto žmogaus požiūrį į klinikinei psichologijai svarbų klausimą. Pavyzdžiui, ko pačių psichikos liga sergančiųjų akimis labiausiai trūksta dabartinėje psichikos sveikatos priežiūroje, kad gydymo rezultatai būtų geresni? Tokio tipo tyrimai leidžia papildyti klinikinės psichologijos žinias subjektyviu, kasdieniniu žmogaus patyrimu ir priartinti jas prie žmogaus poreikių.

Didžiausias fokus grupių trūkumas – surenkamos informacijos kokybė stipriai priklauso  nuo grupės narių sąveikos. Tam įtakos gali turėti tiek grupės moderatoriaus sugebėjimas valdyti grupę ir paskatinti diskusiją, tiek grupės narių tarpusavio santykis, simpatijos, antipatijos, dominavimas, ryšiai už grupės ribų ir t.t.

Interviu metodai

Klinikinės psichologijos tyrimuose plačiai naudojami interviu metodai. Daug apie interviu tipus, privalumus ir trūkumus kalbėjome psichodiagnostikos paskaitose, taigi čia informacijos nekartosiu. Klinikiniuose tyrimuose gali būti naudojami tiek struktūruoti interviu, pasižymintys iš anksto suformuluotais tyrimo klausimais ir standartine tyrimo schema, tiek mažiau apibrėžti pusiau struktūruoti interviu, kuriuose numatyti tik pagrindiniai tyrimo klausimai. Pastarieji klinikinėje psichologijoje yra ypač svarbūs, nes jie padeda  atsakyti į klausimą „kodėl?”. Pusiau struktūruoti interviu yra lankstūs, leidžia greitai prisitaikyti prie tyrimo situacijos. Pusiau struktūruoto interviu metodu galima tyrinėti net labai emociškai jautrias temas (pvz., netekties išgyvenimą). Individualaus pokalbio metu yra lengviau užtikrinti tiriamojo saugumą. Tačiau kaip ir kiti kokybiniai metodai interviu yra jautrus tyrėjo įtakoms tiek duomenų rinkimo, tiek interpretavimo procese.

Natūralus stebėjimas – natūraliam stebėjimui priskiriami tyrimai, atliekami tiriamiesiems įprastomis sąlygomis. Pavyzdžiui, galima stebėti psichiatrinės ligoninės pacientų bendravimo dinamiką stacionarinio gydymo laikotarpiu. Tokio tipo stebėjimas yra naudingas, nes padeda pamatyti konkrečiai aplinkai būdingas problemas, jo pagrindu galima siūlyti efektyvias intervencijas. Tačiau tokio stebėjimo rezultatai gana stipriai priklauso nuo konkrečių aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, ligoninės pacientų bendravimas gali priklausyti nuo personalo požiūrio. Taigi tokių tyrimų rezultatus yra sunkiau apibendrinti.

Kontroliuojamas stebėjimas -tai stebėjimas vykdomas specifinėmis sąlygomis, kontroliuojant tyrimo situaciją. Tokio stebėjimo metu siekiama, kad tyrimo sąlygos būtų kaip galima stabilesnės ir kaip galima mažiau įtakojamos šalutinių veiksnių. Šis stebėjimo būdas leidžia surinkti objektyvesnę informaciją, tačiau šiuo atveju kyla klausimas, kiek tiriamųjų elgesys kontroliuojamos sąlygomis atitinka elgesį natūraliomis sąlygomis.

Taigi didžiausias stebėjimo metodų privalumas yra tas, kad moksliniuose tyrimuose jis gali lydėti kitus tyrimo metodus, padeda pastebėti ryšius ir kelti hipotezes, kurios vėliau gali būti tikrinamos objektyvesniais metodais. Stebėjimas taip pat yra naudingas praktiniame klinikinio psichologo darbe.

Tačiau, kaip ir visi tyrimo metodai, stebėjimas turi trūkumų. Stebėjimo metu surinktus duomenis sunku apibendrinti, juos veikia tyrėjo subjektyvumas, tyrimo sąlygas dažnai sunku kontroliuoti. Apie tai, kaip šiuos trūkumus įveikti, ir kaip planuoti ir atlikti tyrimą stebėjimo būdu, buvo kalbėta psichodiagnostikos paskaitose.

Atvejo analizė taip pat yra ypač tinkama kaip pradinis metodas, kai imamasi nagrinėti sritį, apie kurią labai mažai žinoma. Tokiu atveju vieno atvejo analizė gali padėti numatyti tolesnes tyrimų sritis ir klausimus. Ji taip pat nepakeičiama, kai tyrimo objektu yra labai retas elgesys.

Atvejo analizė remiasi dviem pagrindiniais principais:

• Unikalumas, o ne bendrumas – atvejo analizė yra vieno žmogaus tyrimas. Jos pagrindu negalima daryti įvairų apibendrinimų.
• Atskleidimas, o ne patvirtinimas – įprasta, kad eksperimentai ar koreliaciniai tyrimai siekia patvirtinti iš anksto išsikeltas prielaidas. Tačiau toks išankstinių nuostatų tikrinimas retai kada padeda atskleisti kažką naujo ir netikėti rezultatai dažnai nėra interpretuojami ar yra tiesiog pražiūrimi. Tuo tarpu atvejo analizėje išankstinės prielaidos dažniausiai nėra daromos, todėl tyrėjas yra atviresnis bet kokiam patyrimui. Taigi atvejo analizė gali reikšmingai papildyti kiekybinių tyrimo metodų rezultatus.

Atvejų analizėje naudojami įvairūs informacijos šaltiniai. Tai gali būti stebėjimo duomenys, natūraliai surinkta klinikinė informacija, taip pat įvairūs asmeniniai dokumentai. Įvairių dokumentų naudojimas yra naudingas tuo, kad padeda nagrinėti tiriamojo patirtį, ir tuo pačiu nėra veikiami tyrėjo nuostatų ir lūkesčių. Taip gauna informacijas iš tokių tiriamojo gyvenimo laikotarpių ir vietų, kurios nėra tiesiogiai prieinamos tyrėjui.

Atvejų analizėje taip pat gana dažnai naudojami įvairūs interviu. Tokie interviu gali apimti medicininę istoriją, gyvenimo istoriją, tarpasmeninius santykius ir kt. Tačiau informacijos, surinktos atvejų analizės metu, patikimumą veikia daugelis veiksnių:

• tiriamųjų gynybiškumas, noras pasirodyti palankiau, labiau socialiai priimtinai;
• nesąmoningi gynybos mechanizmai, saugantys savivaizdį. Pavyzdžiui, jausmų projekcija.;
• tiesiog neadekvatus tiriamųjų savęs suvokimas;
• tiriamųjų atminties netikslumai;

Be to atvejų analizėje labai svarbus ir tyrėjas. Klinikinės išvados yra teisingos tiek, kiek yra teisūs jų darytojai. Taigi atvejų analizei patys tyrėjai turi būti gerai pasiruošę, turintys klinikinė patirties, gebantys sieti ir interpretuoti informacija, o taip pat kontroliuoti savo išankstines nuostatas ir įsitikinimus.

Nepaisant šių ribotumų, atvejo analizės klinikinėje psichologijoje yra labai svarbus metodas psichologams keistis patirtimi ir pažinti savo klientus. Allport teigia, kad atvejo analizės studijos psichologijoje turėtų būti atliekamos kuo dažniau, nes ir taip per mažai dėmesio skiriama atskiro žmogaus supratimui. Atskiras žmogus yra daugiau nei tam tikrų savybių visuma, todėl reikia skirti dėmesio viso žmogaus pažinimui.

Tyrimai padeda mums kurti tikslesnius pasaulio modelius ir suprasti, kaip jis funkcionuoja, bet taip pat patikrinti mūsų  įsitikinimus ir prielaidas prieš tai, kai mes imam jomis naudotis.

Kodėl tai yra svarbu? Negi aš negaliu pats atsirinkti ir susiprasti, kas yra gerai, o kas ne? Iš tiesų mūsų įsitikinimus, profesinius sprendimus, mąstymą veikia daugybė veiksnių, kurių įtaką mes ne visada suvokiame. Tokių įtakų pavyzdžiai galėtų būti:

• Galios fenomenas – mes esame perdėtai linkę pasitikėti žymiais žmonėmis ir profesiniais autoritetais. Naujoms idėjoms kartais labai sunku įveikti nusistovėjusias nuostatas.
• Tyrimo užsakovo fenomenas – Tyrimų rezultatai ir publikacijos, kurias mes skaitome, dažnai priklauso nuo to, ką tyrėjai nori įrodyti, kuo nori mus įtikinti. Pvz.: vaistų efektyvumo tyrimai.
• Sociokultūriniai fenomenai – Kultūra lemia specifinius būdus, kuriais žmonės galvoja apie įvairias situacijas ir įvykius (pvz.: kinų medicina ir pasaulio suvokimas).
• Tyrimo prioritetų fenomenas – Tai, ką mes tiriame, dažnai remiasi ne poreikiais, o madingomis tendencijomis, autoritetų nuomonėmis ir t.t.

Taigi sveikas skepticizmas, yra labai svarbi klinikinio psichologo savybė, padedanti per greitai nepasikliauti gaunamomis žiniomis, o pirmiausia pasitikrinti, kiek ta informacija yra patikima. Yra trys esminiai kriterijai, kurie padeda įvertini psichologinės teorijos vertę:

• Gera teorija suteikia kryptį mūsų mąstymui ir nukreipia dėmesį į aspektus, kuriuos mums reikia suprasti.
• Tokia teorija padeda kelti hipotezes apie priežastis ir pasekmes. Tačiau reikia nepamiršti, kad hipotezė yra spėjimas. Taigi gera teorija suvokia savo ribas ir įvertina išimtis.
• Gera teorija turi būti pagrįsta įrodymais.

Nepaisant tyrimų gausos, iki galo patikrinti ir įrodymais pagrįsti psichologines teorijas yra sunku. Planuojant tyrimą reikia įvertinti daugybę faktorių atsakyti į daugybę kylančių klausimų. Pavyzdžiui:

• Ką mums reikia matuoti? – kintamųjų pasirinkimas. Šis klausimas yra sudėtingesnis nei atrodo, nes rodiklių gali būti daug ir jie gali kisti.
• Kas yra geras rezultatas? – jei matuojame pokyčius, gana didelė problema yra tai, kad ne visų tiriamųjų rodikliai gydymo eigoje kinta vienodai. Koks rodiklių pokytis mums bus reikšmingas?
• Ką mums duos blogi rezultatai? – ar tyrimas leis nustatyti, kas yra blogos prognozės prognostiniai veiksniai.
• Kiek “kokybiški” yra įrodymai, kuriuos mes gausime? – rezultatų patikimumas ir validumas. Tyrimo rezultatai gali priklausyti nuo vertintojų suderinamumo, savistabos gebėjimų, rezultatai gali svyruoti dėl natūralių savijautos svyravimų ar matavimo instrumentų patikimumo stokos.
• Kiek rezultatai gauti griežtai kontroliuotomis sąlygomis atspindi efektyvumą taikant metodus realiam gyvenime?

Kadangi pilnai sukontroliuoti visų aukščiau aprašytų veiksnių yra neįmanoma, moksliniai tyrimai tam tikra prasme yra nesibaigiantis procesas. Klinikinės psichologijos žinios yra kaupiamos siejant ir apibendrinant daugelio mokslinių tyrimų rezultatus, siekiant juos įprasminti ir pritaikyti praktikoje. Čia labai svarbu neprarasti ryšio tarp mokslo ir praktikos. Svarbios yra Gilbert ir Irons (2005) mintys, kurie teigia:

Moksliniai tyrimai yra žavus ir jaudinantis užsiėmimas, kuris lengvai gali virsti nusivylimu, jei per daug bus akcentuojami metodai ir statistika. [...] tyrėjui daug svarbiau yra suprasti tyrimo klausimus ir gebėti mąstyti apie procesų ir fenomenų tarpusavio ryšius, nei žinoti, kaip “daryti mokslą”.

Priklausomai nuo tyrimo tikslų klinikiniuose tyrimuose gali būti naudojami patys įvairiausi tyrimo metodai. Toliau bus pristatomos tik pagrindinės metodų grupės, jų privalumai ir trūkumai, tačiau jokiu būdu neapimama visa galimų tyrimo metodų įvairovė.

Parengta pagal:

• Miles, J., Gilbert, P. (2005). A Handbook of research methods for clinical and health psychology. Oxford University Press.
• Trull, T.J. (2005). Clinical Psychology. (7th edt.). Wadsworth/Thomson Learning.
• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. (2004). Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley.