Jei kognityvinė psichologija orientuojasi į žmogaus mąstymą, tai ši teorija patologija laiko neracionalų, negatyvų mąstymą, tikėjimą tuo, ko nėra. Kognityvinės psichoterapijos tikslas yra pakeisti mąstymo modelį, kartais mąstymo stereotipai iškreipia žmogaus realų gyvenimo suvokimą, tai žmogui neleidžia tinkamai gyventi, trukdo jo poreikiams, kasdieniam gyvenimui, be priežasties sukelia nerimą, depresinę nuotaiką. Jie taip pat siekia išmokyti žmogų veiksmingiau ir teisingiau mąstyti. Nes kognityvinės psichologijos šalininkai teigia, kad mąstymas paveikia jausmus. Žmogaus emocines reakcijas sukelia ne tiesiogiai pats reiškinys, bet mintys reaguojant į tą reiškinį (561 psl., „Psichologija“, D. G. Myers). Mąstymo modelių žmonės išmoksta, todėl juos galima pakeisti į kitus, naudingesnius modelius patiems žmonėms.

Kognityvinės psihoterapijos specialistai terapijos metu siūlo klientams alternatyvius mąstymo būdus, jie siūlo asmeniui įvairiapusiškai pažvelgti į situaciją, patį gyvenimą, į pačio asmens vaidmenį jame. Ši terapija yra viena veiksmingaiusių šiuolaikinės psichoterapijos krypčių, ji yra trumpalaikė, aiškiai struktūruota. Kognityvinė psichoterapija efektyviai padeda įveikti depresiją, nerimą, asocialų elgesį, psichosomatinius negalavimus, valgymo sutrikimus, fobijas, paniką, darbo, vertinimo ir kt. problemas.

Kognityvinė terapija pirmiausiai prasideda nuo to, kad terapeutas paklausia kliento, kokia buvo jo nuotaika ir savijauta visa savaite. Taip siekiama išsiaiškinti kokiu keliu toliau su klientu dirbti, kokios nuotaikos ir kokie sutrikimai yra. Terapijos metu specialistas klausinėja kliento apie ką jis norėtų šiandien šnekėti, sulyginamas praėjęs ir dabartinis užsiėmimas. Aptariama ko pasiekė praėjusio užsiėmimo metu, mokosi naujų įgūdžių spręsti vienokias ar kitokias problemas, naujai pažvelgti į situacijas, specialistas siūlo alternatyvas, kaip galima pažvelgti iš šalies į esamą situaciją. Klientas mokosi naujų mąstymo modelių.

Vienas iš kognityvinės psichologijos šalininkų Alberto Elliso pasiūlė racionaliąją emocinę terapiją, kurioje klientams atskleidžiamos jų absurdiškos mintys ir jos sugriaunamos. Tai visiškai kitokia terapija, nei pasiūlytos daugelio psichologų, tarp jų C. Rogers, kuriose deklaruojamas šiltas, suprantantis palankumas kliento jausmams. Racionalioje emocinėje terapijoje A. Ellisas siūlo visiškai sužlugdyti neprotingas žmonių mintis, keisti žmonių mąstymą, atskleisti minčių, kurios pasmerktos žlugti, absurdiškumą. Tai pakeitus pasikeis ir žmonių veiksmai bei jausmai. A. Ellisas drastiškai atskleidžia klientams, kad jų mintys yra absurdiškos: „ Tai nesąmonė! Visada ta pati nesąmonė.“ (D. G. Myers, 2000).

Kitas kognityvinės psichoterapijos pradininkas Aaronas Beckas iš pat pradžių mokėsi Freudo taikytų būdų. Jis analizavo žmonių, sergančių depresija, sapnus. Pastebėjo, kad sapnuose pasireiškiančios neigiamos mintys kartojasi ir realiame gyvenime, todėl Beckas taikydamas kognityvinę terapiją siekia pakeisti klientų neigiamus įsitikinimus apie save, savo padėtį ir ateitį. Bendras tikslas nuimti juodus akinius klientui nuo akių, su kuriais gyvenimą mato juodą. Tačiau A. Beckas kitaip nei A. Elliso taiko malonesnį ir švelnesnį klausinėjimą, taip padeda klientui suvokti savo neracionalų mąstymą.

Buvo įrodyta, kad kognityvinės terapijos metu depresija ypač susilpnėjo, kai sergantiems depresija pacientams buvo taikoma programa, mokanti mąstyti kitaip, pastebėti teigiamus dalykus ir aiškinti juos asmeniniu indėliu, neprisiimti kaltės už blogus įvykius, pernelyg neapibendrinti blogų dalykų. Taip pat kognityvinės terapijos specialistai keičia ne tik neracionalų mąstymą, bet bando kartu keisti ir elgesį. Todėl dažnai dar naudojama kognityvinė elgesio terapija, kurios tikslas yra išmokyti žmones įsisąmoninti savo neracionalų neigiamą mąstymą, pakeisti jį naujais mąstymo modeliais bei kalbėjimo būdais ir treniruoti teigiamesnį požiūrį į kasdienę aplinką.

Taigi kognityvinė psichologija iškelia į viršų žmogaus mąstymą, protinę veiklą, atmintį, suvokimą ir kitus procesus. Todėl visi sutrikimai siejami su protine veikla, su pačiu žmogaus mąstymu, suvokimu savęs, aplinkos. Jei žmogus neracionaliai, negatyviai mąsto, tada atsiranda ir patologija, dažniausiai susijusi su jausmais, nuotaika, pastovia emocine būsena. Tad kognityvinė psichoterapija moko keisti mąstymo modelius, tarsi sugrąžina žmogų į realų pasaulį, kuris „nuspalvintas“ naturaliomis spalvomis.

Literatūra

• Benesch, H. (2001). Psichologijos atlasas, I tomas. Vilnius: Alma littera.
• Myers D., G. (2000). Psichologija. Poligrafija ir informatika.
• Stricker, G., Widiger, T., A. (2003). Clinical psychology. Jungtinės Amerikos Valstijos.

Papildoma literatūra

• Herkov, M. (2006). About Cognitive Psychotherapy. Aplankyta 2008-09-20,
• http://psychcentral.com/lib/2006/about-cognitive-psychotherapy
• Wagner K. (2005). What is Cognitive Psychology? Aplankyta 2008-09-20, http://psychology.about.com/od/cognitivepsychology/f/cogpsych.htm
• Wikipedia. Pažinimo psichologija. Aplankyta 2008-09-20,
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Pa%C5%BEinimo_psichologija
• Wikipedia. Cognitive psychology. Aplankyta 2008-09-20
• http://en.wikipedia.org/wiki/Cognitive_psychology

(jei nenurodoma kitaip – kalbama apie dailės terapiją)

Meno terapija atsirado 1938 m. Šį terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrijanas Hillas (Andrian Hill). Kartą, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Jis spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų dailininkas pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą.

Visos meno priemonės (rašymas, tapymas, skulptūra ir t.t.) yra labai tinkamos ieškant būdų išreikšti save. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti save ir kitus, negalėjimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebėjimu išreikšti savo norus, nemokėjimu užmegzti artimus kontaktus. Visas šias psichines negalias dažnai „saugo” psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelė siena, sukelianti gynybiško žmogaus konfliktą su jį supančiais aplinkiniais žmonėmis, sukelianti slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir suprantančių santykių.

Gimusi kaip psichoterapinis metodas, meno terapija savo vystymosi pradžioje daugiausiai atspindėjo psichoanalizės pažiūras. Psichoanalizės pradininko S. Freud’o mintis taikliai atspindėjo meno terapijos tikslingumą: giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Meno priemonėmis išreikšti vaizdiniai atspindi visus pasąmoningus procesus, tame tarpe ir baimės, vidinius konfliktus. Pats S. Freud’as meno terapijos savo praktikoje netaikė, bet, kaip rašo K. Rudestam (1998), jis buvo labai arti jos, sakydamas: “Sapnus apibūdinti sunku todėl, kad jie pasakojami žodžiais. Todėl, kalbėdami apie savo sapnus žmonės dažnai sako: “negaliu to apibūdinti žodžiais, bet galėčiau tai nupiešti”.

G. Jung’as žengė šį žingsnį – jis prašė savo pacientus piešti savo sapnus, fantazijas, svajones – meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus išgyvenimu. Simbolis dažniausiai atspindi pasąmoningus žmogaus išgyvenimo aspektus. Jie nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai, kaip rašo G. Jungas, bendrai sunkiai apibūdinami, juolab dar sunkiau aiškinami. Nes yra labai individualūs, su giliu asmeniniu patyrimu susiję, giliai paslėptų, nesuvoktų žmogaus poreikių, norų, jausmų tolimi užšifruoti atspindžiai (personaliniai simboliai). Kolektyvinė pasąmonė, kuri skiriasi nuo individualios pasąmonės tuo, kad nepriklauso nuo konkretaus žmogaus patyrimo, o talpina savyje pirminius išgyvenimų modelius – archetipus, produkuoja universalius simbolius – pagal Jungą – tai bendrų visiems žmonėms, pirminių išgyvenimų simbolinės išraiškos.

Kita meno terapijos pakraipa atspindi humanistinės terapijos mokyklų pažiūras. Jai artimesnės ir geštaltinės terapijos dvasioje vedamos meno terapijos grupės. Jose labai daug dėmesio skiriama grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės išraiškos procesą, pojūčių ir jausmų, kylančių piešimo metu, aptarimui; kiek mažiau – piešinių turinio prasmės analizei.

Egzistenciškai orientuota meno terapija nukreipta į gilesnį egzistencinių problemų suvokimą. Meno terapija – unikali priemonė, galinti padėti žmogui sužinoti ir priimti tiesą apie save (Bruce L. Moon, 1990). Meilė, mirtis, kančia, laisvė, atsakomybė, prasmė – šių ir kitų pagrindinių egzistencialų išgyvenimą, meno terapija sušvelnina savo galimybe kalbėti apie juos simboliais ir metaforomis, išreiškiant juos grafiškai ir spalvomis. Tai sumažina kalbėjimo nerimą ir leidžia arčiau išgyventi jų buvimą, pajusti savo ir kitų santykį su jais. Metafora pacientui padeda geriau atskleisti, ištirti save, sutelkti savo vaizduotės, kūrybingumo galią ieškant sprendimų apie savo gyvenimo reikšmes ir prasmę.

Meno terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip norėtumėme elgtis ir jaustis ir to, kaip mes elgiamės, norėdami įtikti kitiems žmonėms. Jos pagalba žmogus išdrįsta pasirodyti pasauliui toks, koks yra iš tikrųjų,  bent jau vaizduotėje žmogus atkuria tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Meno terapijos užsiėmimų metu jis atsigręža į nutrūkusius santykius ir pabendrauja su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, atkuria nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Žmogus gali padeti saugiai vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina. Taigi, meno terapijoje, svarbu ne tai, kas pavaizduota ar kaip pavaizduota, bet tai, kaip apie vaizdinį ar išgirstą muzikos kūrinį kalbama.

Šokio terapija

Kūrybinis procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo patirtį, pabando ją įsisąmoninti ir interpretuoti šokiu ir judesiu. Šokis padeda geriau suprasti ir išreikšti save: jis išlaisvina pasąmonėje slopinamas mintis, o kilusią įtampą paverčia emocija, suteikdamas naujos patirties pažinimo džiaugsmą. Ši terapija susijusi su fiziniu krūviu, todėl žmonėms, patiriantiems stresą ir emocinę įtampą, ji yra puiki atsipalaidavimo priemonė.

Šokio terapijos užuomazgų reikia ieškoti XX a. pradžios Vokietijoje, kur veikiamas ekspresionizmo kūrėsi išraiškos šokio ir ritminės gimnastikos judėjimas. Jo atstovai propagavo naują, kūrybinį gyvenimo būdą, kurio pagrindas – natūrali kvėpavimo ir judesio išraiška šokyje. Nespėjęs išpopuliarėti judėjimas buvo nuslopintas staiga kilusio nacionalsocializmo. Keletas moterų, emigravusių į JAV, norėdamos pratęsti ten savo, kaip šokėjų, karjerą, pradėjo taikyti šokį terapiniais tikslais įvairiose Amerikos psichiatrijos klinikose. Penktajame dešimtmetyje Trodi Schoop ir Marian Chase šokio terapiją taikė psichikos ligoniams. O Mary Whitehouse ir Lilian Espenak C. G. Jungo ir A. Adlerio psichologijos teorijų pagrindu sukūrė naują šokio terapijos metodą, skirtą neurotiškiems pacientams. Naujojo metodo – šokio terapijos – įsigalėjimui didelės įtakos turėjo ir tuo metu įsigalėjusi humanizmo pakraipa psichologijoje, o dėl nepaprasto atvirumo naujoms psichoterapijos formoms šokio terapijos metodai buvo įtraukti į naujausių terapijos priemonių sąrašą. Tik išrinktiesiems… Šokis – viena seniausių žmogaus jausmų išraiškos formų, egzistavusių visais laikais ir visose kultūrose. Jis naudotas ne tik ritualiniais, bet ir gydymo tikslais (pvz., šamanų šokis). Šokis leido nusakyti žmogaus identitetą, išreikšti jo vertybių sistemą ar pabrėžti priklausymą tam tikrai grupei. Nuo viduramžių šokis vis labiau formalizuojamas ir standartinamas, atsiranda taisyklių, normų ir būdų. Skirtingai nuo tradicinės visuomenės, kuri net neįsivaizduojama be šokio, šiuolaikinėje vakarietiškoje kultūroje šokis praranda savo reikšmę. Jis nebėra kasdienybės atributas, šiandien jis tampa menu. Ir nors jį galime pamatyti visur, jis nebėra taip lengvai prieinamas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Šiuolaikinis sceninis šokis prieinamas tik tam tikriems socialiniams sluoksniams, o jo išmokimas yra daugiametės praktikos rezultatas – profesionalumo požymis. Be to, dauguma nemėgsta ar vengia šokti, nes nepasitiki savimi, pvz., drovisi savo kūno sudėjimo. Šokis nėra vien kūno judesys, tai ir neverbalinė komunikacija, galinti geriau nei žodžiai išreikšti asmeninę patirtį. Nors čia nėra žodžių, šokis atviras interpretacijai. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą, choreografiją, šokėją ir žiūrovą, jame kaskart galima įžvelgti vis naujų aspektų. Šokį nesunku suprasti, tačiau jis niekada nebus vienareikšmiškai suvoktas ir paaiškintas, jis – simbolinis, skatinantis smalsumą ir žadinantis fantaziją. Jį beveik visada lydi muzika (instrumentinė ir/ar vokalinė), todėl jis yra multisensorinis – apima visus jutimus, netgi uoslę (pvz., partnerio kūno kvapas mums irgi perduoda informaciją). O jeigu perduoda informaciją, tai jis yra ir komunikacijos priemonė, leidžianti kūno kalba perteikti tai, ką žodžiais pasakyti būtų nepaprastai sunku ar net neįmanoma. Tačiau svarbiausia šokio savybė, dėl kurios jis ir naudojamas terapijoje, yra ta, kad jis sukelia emociją. Terapija be diagnozės Šokio terapijos tikslas – suvokti savo kūno, proto ir sielos visumą ir keisti tai, kas trukdo žmogui gyventi. Jos metu stebima, kaip žmogus supranta ir interpretuoja erdvę, laiką, judesį įvairiomis emocinėmis temomis. Kūno kalba leidžia neverbaliai pasakyti tai, ko galbūt niekada nepasakytume balsu, todėl ji stiprina pasitikėjimą savimi, skatina savižiną, ir kaip niekas kitas apnuogina nemalonią tiesą, parodydama problemas, kurias reikia suvokti, išgyventi ir integruoti, arba pakeisti. Šokis atskleidžia tas asmenybės dalis, kurios buvo nesąmoningai slopinamos, o šokio terapija leidžia jas pažinti, suvokti ir integruoti.

Žmogui pakeisti judesį ar šokio elementą daug lengviau, nei atsisakyti senų nuostatų, kurios net nėra įsisąmonintos. Ši terapija neišrašo diagnozės, ji leidžia pačiam žmogui spręsti, ką jis pats norėtų keisti savo gyvenime. Palaipsniui didėjant judesio ir kūno saviraiškai, žmogus pastebi, kad didėja ir psichologinių pokyčių galimybės, nyksta išankstinės nuostatos ir kategoriški įsitikinimai, atsiranda naujas požiūris ir naujų vertinimo kriterijų, o gyvenimas įgauna naujų spalvų. Tai atviras kūrybinis procesas, skatinantis saviraiškos laisvę, didinantis asmenybės sąmoningumą ir suteikiantis gyvenimo džiaugsmą. Šokio terapija tinka visoms amžiaus grupėms, ji taikoma tiek individualiajai, tiek porų ar grupių terapijai. Ji tinka tiek pacientams, sergantiems šizofrenija, neuroze, depresija, autizmu, tiek sveikiems žmonėms, ieškantiems gyvenimo prasmės ir naujų saviraiškos priemonių. Šioje terapijoje naudojamasi kūno kalba, todėl ji ypač tinka vaikams ar sunkiai kalbantiems pacientams, o kadangi terapijos priemonė yra kūnas, ji nepaprastai padeda ligoniams, sergantiems psichikos ligomis, sukeliančiomis pasekmių kūnui, – pvz., valgymo ar psichosomatinių sutrikimais.

Šokio terapijos nauda

• Šokis sąlygoja kontakto tarp jausmų ir judesių suvokimą. Jis yra išraiškingas, leidžia išlaisvinti užslopintus jausmus ir tyrinėti užslėptus konfliktus, kurie gali būti psichinės įtampos šaltiniu. Šokio terapijos užsiėmimų metu padedama suvokti ryšį tarp jausmų ir judesių. Atliekant šokio judesius  sumažina įtampa fiziniame lygmenyje.
• Lavinamas kūno ir jo galimybių supratimas, praplečiant žinomų judesių repertuarą, lavinant koordinaciją ir harmoningą judesių atlikimą. Tai sąlygoja fizinę ir emocinę sveikatą.
• Formuojamas teigiamas požiūris į savo kūną pagerina savęs vertinimą. Tai padeda  susidaryti patrauklesnį savo kūno įvaizdį, kas tiesiogiai įtakoja teigiamą savęs ir savojo “aš” vertinimą.
• Lavinami bendravimo ir socialiniai įgūdžiai., sudarant kūrybiniams ryšiams, įveikiant bendravimo barjerus.
• „Magiškas ratas“ Formuojami grupinio darbo įgūdžiai, lavinamas gebėjimas bendradarbiauti, naudojant žaidimus, ritmiškų judesių išbandymą, eksperimentavimą su gestais ir judesiais, neverbalinį bendravimą.

Muzikos terapija

Muzikos terapija – tikslingas sistemingai organizuotas muzikos poveikio, muzikinių išgyvenimų bei užsimezgusių tarp terapeuto ir kliento santykių procesas, padedantis palaikyti ar atgauti fizinę ir dvasinę sveikatą bei gerą savijautą. Norint nugalėti skausmą nuo seno karo ligoninėse buvo organizuojami koncertai. Jie padėdavo kariams atsigauti, nuteikdavo optimistiškai. Muzikos terapiniu poveikiu naudojamasi tūkstantmečiais, tačiau kaip mokslas, profesija ir tarnyba muzikos terapija pradėjo vystytis tik XX amžiaus viduryje.

Muzikos terapija teigia, kad muzikos psichologinis,emocinis ir dvasinis poveikis padeda atgauti psichologinį ir fizinį balansą. Dešimtmečiais muzika buvo laikoma svarbiu veiksniu,siekiant galutinio estetinio gydymo rezultato, teikiant gilų fizinį ir emocinį atsipalaidavimą. Muzika kaip neregimas tarpininkas padeda pažinti ir išreikšti save, kurti ir tvirtinti tarpasmeninius ryšius su kitais asmenimis bei grupe. Muzikinis bendradarbiavimas kūrybiškoje ir saugioje atmosferoje ugdo savitarpio supratimą, padrąsina pozityviems tiek individo, tiek ir grupės pokyčiams.

Muzika taip pat gali būti instrumentas, padedantis fobijų kamuojamiems žmonėms, ligoniams. Muzika padeda atsiverti, suvokti savo ligą, ją priimti, nusiraminti ir galiausiai, atgavus jėgas, pradėti sveikti. Tačiau muzikos terapeutas turi stebėti ir kontroliuoti šiuos procesus.

Novatoriškas ir eksperimentinis muzikos panaudojimas gali pagerinti klausos sutrikimus, disleksiją, dėmesio nepakankamumą, autizmą, kitas psichines bei fizines ligas ir sužeidimus.

Muzikos terapija naudojama ne tik gydymo tikslams. Nėštumo metu muzikos terapija rekomenduojama kaip bendravimo priemonė su negimusiu vaiku bei vaiko ir mamos sveikatos stiprinimui pašalinant susikaupusį stresą. Patyrusiai stresą ar sudirgusiai besilaukiančiai moteriai būtų naudinga pasiklausyti klasikinės muzikos, o nuo šešto nėštumo mėnesio – leisti paklausyti ir vaikeliui.

Medikai pažymi, kad muzikos terapija gali būti taikoma ne tik sergantiems, o ir sveikiems, bet pavargusiems žmonėms. Tai yra ne tik gydomoji, bet ir profilaktinė priemonė. Per muziką įmanoma išgyventi vidinius konfliktus, išlaisvinti slopinamus polinkius, pašalinti emocinę įtampą. Kuo stipresni emociniai išgyvenimai klausantis muzikos, tuo didesnis poveikis mąstymui, valiai, atminčiai, dėmesiui, elgesiui.

Tai stiprus ir įtakingas poveikio žmogaus asmenybei, jos vystimuisi, psichinei būsenai metodas. Šis poveikis gali padėti žmonėms išspręsti kliniškai apibūdinamas problemas, sumažinti kliniškai pasireiškiančių sutrikimų mastą arba visiškai juos panaikinti.

Pasaulyje yra apie 250 ar net daugiau psichoterapijos metodų ir jie visi yra kildinami iš svarbiausių asmenybės psichologijos teorijų, tokių kaip: psichoanalitinė, humanistinė, kognityvinė ir bihevioristinė.

Žmogus, kuris gali būti vadinamas biheviorizmo pradininku yra John Broadus Watson (1878-1958). Tai begalo protinga asmenybė, kuri būdama vos dvidešimt devynerių sugebėjo perimti JAV Džono Hopkinso universiteto profesoriaus pareigas.

20a. pradžioje psichologijoje vyravo sumaištis. Pagrindinė jos priežastis – nesutarimai dėl sąmonės esmės. Daug kas psichologiją laikė mokslu apie sąmonę. Su tuo nesutiko J.B.Watson, jis teigė, jog reikia atmesti introspekciją ir sąmonės kategoriją kaip psichologijos aiškinimo normą ir ragino psichologus pritaikyti elgesį kaip analizės vienetą.

Kas lėmė biheviorizmo atsiradimą?

• Pirmasis pasaulinis karas lėmė dalies psichologų atsitraukimą nuo sąmonės tyrimų ir susidomėjimą objektyviais metodais, vertinančiais žmonių tinkamumą konkrečiai veiklai ir numatančiais jų elgesį tiek kariuomenėje, tiek darbe.
• J.Watsono knyga “Psichologija bihevioristo požiūriu” (1919). Tai pirmasis sisteminis tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti. Joje jis pristatė psichologijos, kaip nepriklausomos gamtos mokslo, viziją. Jis sukūrė sistemą, kuri tapo daugelio vėlesnių bihevioristinių aiškinimų prototipu.

Elgesio terapija

Elgesio terapijos šalininkai abejoja, ar svarbiausia yra pažinti save. Jie mano, kad problemiškas elgesys yra rūpestį kelianti problema. Pavyzdžiui, per egzaminą jūs labai nerimaujate, bet dėl to, kad jūs žinote, kad nerimaujate, jūsų nerimas neišnyksta.

Šalindami fobijas ar seksualinius sutrikimus ET šalininkai per daug nesigilina į sutrikimų    vidines priežastis, jie tiesiog mėgina pakeisti žmonių mąstymo būdą ir netinkamą elgesį  veiksmingesniais mąstymo bei elgesio būdais.

Elgesio terapijos būdai

Klasikinio sąlygojimo metodikos

Pasak Pavlovo ir kitų, klasikinio sąlygojimo būdu mes išmokstame įvairaus elgesio ir emocinių reakcijų. Pavyzdžiui, jei klaustrofobinė baimė keltis liftu yra išmoktas atsakas į buvimą uždaroje erdvėje, tai gal tos baimės galima atsikratyti taikant blėsimo dėsnį? Net jei ryšiai tarp dirgiklių palaiko tik nepageidaujamą atsaką, ar negalima to atsako paveikti priešpriešiniu sąlygojimu?

Priešpriešinis sąlygojimas

Baimę keliančio dirgiklio susiejimas su nauju atsaku, kuris yra nesuderinamas su baimės jausmu. Pavyzdžiui, jei kartotinai siesime uždarą lifto erdvę su atsipalaidavimo atsaku, tai baimės reakcija gali būti pakeista.

Yra dvi priešpriešinio sąlygojimo rūšys:

1. Sisteminio jautrumo mažinimas. Pavyzdžiui, vaikas bijojo kailinių objektų. Todėl kiekvieną kartą, kai jis atlikdavo kokius nors teigiamus jam veiksmus (valgydavo sausainius su pienu), į kambarį įnešdavo narvelyje tupintį triušį. Pradžioje jis jo visai nepastebėdavo, vėliau jį prinešdavo vis arčiau ir arčiau, tol kol jis sausainius valgyt pradėjo pasisodinęs triušį ant savo kelių.
2. Aversinis sąlygojimas. Taikydamas sisteminį jautrumo mažinimą, psichoterapeutas siekia pakeisti neigiamą atsaką (baimės jausmą) į nepavojingą dirgiklį teigiamu atsaku (atsipalaidavimu). O taikydami aversinį sąlygojimą, psichoterapeutas mėgina pakeisti teigiamą atsaką į žalingą dirgiklį neigiamu (pasibjaurėjimo) atsaku. Pavyzdžiui, alkoholikų gydymas į alkoholį įpilant vaistų, kurie vėliau sukelia vėmimą.

Operantinis sąlygojimas keičiant elgesį

Operantinio sąlygojimo taikymas konkrečioms elgesio problemoms spręsti, vadinamas elgesio modifikacija. Ši psichoterapija suteikė vilčių protiškai atsilikusiems vaikams pasirūpinti savimi, autistams-bendrauti, schizofrenijos kamuojantiems-protingiau elgtis ligoninės palatose. Pavyzdžiui, norint ligonius išmokyti anksti atsikelti, nusiprausti ir pasikloti lovą, jiems duodamas paskatinimas, tarkime žetonai, kuriuos jie galės iškeisti į mėgiamus dalykus, tokius kaip saldainiai, televizoriaus žiūrėjimas. Taip skatinamas teigiamas elgesys, tačiau toks metodas turi ir minusų.

Pirmiausia kyla klausimas, kas bus, kai ligonis išeis iš ligoninės, ar jo teigiamas elgesys ir toliau bus skatinamas, o jei ne ar jis laikui bėgant neišnyks?

Kitas minusas tas, jog ar kas nors turi teisę kontroliuoti kitą žmogų, jo elgesį? Tie kurie naudoja žetonų metodą, atima iš žmonių tai ko jie nori ir nusprendžia, kokį elgesį jie pastiprins.

• Taip iš anksto priimamas sprendimas, kokia informacija bus renkama, ir kaip ji bus interpretuojama. Pavyzdžiui, jei aš laikau save psichoanalitiku, aš daug dėmesio skrisiu ankstyvosios asmens patirties analizei. Tai gali būti naudinga ir reikalinga, tačiau taip pat aš rizikuoju pražiūrėti kitą informaciją, kuri padėtų man suprasti ir paaiškinti asmens sunkumų priežastis.
• Sutrikęs elgesys iš principo yra per daug sudėtingas, kad jį galėtų paaiškinti viena teorija. Nagrinėjant realius atvejus dažnai reikia pripažinti, kad sutrikęs elgesys turi ar gali turėti daugelį priežasčių. Pavyzdžiui, probleminis vaiko elgesys gali būti susijęs su santykiais šeimoje, su ankstyvąja patirtimi, su paveldėtu polinkiu ir t.t. Taigi, kuo daugiau mes žinom, ir kuo atviresni esame patirčiai, tuo daugiau šansų mes turime teisingai suprasti žmogų.

Šiuo metu vystosi naujos teorijos, kurios siekia integruoti biologinius, psichologinius ir aplinkos faktorius, aiškinat, kodėl žmonės suserga psichikos ligomis. Viena tokių yra streso-diatezės teorija. 

Diatezė yra polinkis ligai atsirasti. Diatezė gali būti genetinė, t.y. nulemta, arba įgyta (pavyzdžiui, gimdymo traumos, mamos ligos nėštumo metu, kurios gali pažeisti kūdikio nervų sistemą ir padidinti psichikos sutrikimų tikimybę. Diatezė taip pat gali būti psichologinė. Pavyzdžiui dėl netinkamos vaiko ankstyvosios patirties sutrinka jo asmenybės raida. Diatezė gali būti ir sociokultūrinė. Pavyzdžiui, merginos, kurios iš prigimties yra apkūnesnės, patiria žymiai didesnį visuomenės spaudimą ir per tai įgyja didesnę riziką valgymo sutrikimams.

Diatezė padina tikimybę sutrikimui atsirasti, bet negarantuoja, kad sutrikimas tikrai išsivystys. Sutrikimas prasideda, kai jį paskatina  nepalanki ar stresogeninė aplinka ar įvykiai, t.y. stresas.

Šios teorijos esmė yra ta, kad svarbi yra tiek diatezė, tiek aplinka. Tai yra, žmogus, neturintis polinkio susirgti, yra žymiai atsparesnis negatyviems gyvenimo įvykiams, ir atvirkščiai, sudarant geras sąlygas, galima išvengti daugelio psichikos sutrikimų, nes jie tiesiog nebūtų išprovokuojami. Ši teorija pagrindžia prevencinio ir edukacinio darbo klinikinėje psichologijoje svarbą.

• Genetinis paveldimumas
• Biocheminiai pokyčiai
• Struktūriniai pakitimai galvos smegenyse

Trumpai pakalbėkime apie kiekvieną iš jų.

Genetika. Kai apvaisinimo metu kiaušialąstė susilieja su spermatozoidu, susidaro zigota, kuri turi 46 chromosomas. Kiekvieną chromosomą sudaro tūkstančiai genų, kurie perduoda tėvų informaciją vaikui. Bendroji individo genetinė sandara, sudaryta iš paveldėtų genų yra vadinama genotipu. Individualaus genotipo neįmanoma stebėti, tai tarsi vidinė individo programa. Stebimos charakteristikos yra vadinamos fenotipu. Fenotipas formuojasi įgimtam genotipui sąveikaujant su aplinka. Taigi, nors genotipas yra nulemtas, tačiau jis nėra statiškas, atskiri genai gali įsijungti arba išsijungti. Daugelis klinikinių sindromų ir psichikos sutrikimų yra nulemti būtent fenotipo, o ne genotipo sutrikimų. Dauguma psichikos sutrikimų nėra pilnai paveldimi, jų pasireiškimui įtakos turi aplinkos sąlygos.

Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais yra tyrinėjamas psichikos surikimų paveldimumas.

Šeimos metodas – stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose, nes žinomas sutampantis genų skaičius. Pavyzdžiui, tėvas ir vaikas turi 50% sutampančių genų. Toks tyrimas yra pradedamas nuo to, kad surenkama grupė žmonių, kurie serga mus dominančia liga. Tuomet tiriami jų artimieji, bandant nustatyti, kiek iš jų taip pat atitiktų mus dominančio sutrikimo kriterijus. Paveldimumas įrodomas, jei tikimybė susirgti tarp artimųjų yra didesnė nei bendrojoje populiacijoje. Pavyzdžiui, tiriant šizofrenija sergančiųjų artimuosius, nustatyta, kad šizofrenijos paplitimas tarp artimųjų yra apie 10%, tuo tarpu, kai bendrojoje populiacijoje tik 1%.

Dvynių metodas – tiriami monozigotiniai ir dizigotiniai dvyniai. Monozigotiniai dvyniai genetiškai yra vienodi, dizigotiniai dvyniai turi 50% sutampančių genų. Surenkama grupė dvynių, kurių vienas serga mus dominančia liga. Jei sergan ir antrasis dvynus, tai vadinama konkordiškumu. Jei sutrikimas yra paveldimas, tai konkordiškumas turėtų būti didesnė monozigotiniams dvyniams.

Problema su šeimos ir dvynių studijomis yra ta, kad sunku pasakyti ar neadaptyvus elgesys yra išmoktas ar tikrai paveldėtas. Dėl šios priežasties naudojami tyrimo metodai, kuriais stengiamasi eliminuoti aplinkos įtaką.

Įvaikinimo metodas – tiriami vaikai, kurie augo atskirai nuo sutrikusių tėvų. Jei vaikai vis tiek suserga, manoma, kad didesnę įtaką čia turėjo būtent paveldimumas.

Jungčių analizė – tai sudėtingų laboratorinis tyrimo metodas, kuriuo siekiama surasti specifinį geną ar įvardinti genetinį komponentą, atsakingą už sutrikimą. Pirmiausia atrenkamos šeimos, kuriose sutrikimo koncentracija yra didelė (pavyzdžiui serga vaikai, tėvai ir seneliai). Tuomet paimami kraujo mėginiai ir analizuojama genų struktūra. Jei paveldėjimo veiksnys yra pilnai atskleidžiamas, jis vadinamas genetiniu markeriu. Pavyzdžiui, akių spalvą lemia specifinis genas, esantis specifinėje chromosomoje, specifinėje vietoje. Būtent tokios analizės būdu šiuo metu yra nustatyti specifiniai Alzhaimerio ligos genai.

Biocheminiai pokyčiai. Teorijos, kurios aiškina psichikos sutrikimus remiantis neuromediatoriais, teigia, kad sutrikimai atsiranda dėl tam tikrų neuromediatorių stygiaus ar  pertekliaus. Sutrikimas gali atsirasti dėl to, kad neurone sutrinka neuromediatorių gamyba, jų absorbcija sinaptiniame plyšyje ar receptoriai, kurie turėtų reaguoti į neuromediatorius. Su psichopatologija siejamos kelios neuromediatorinės sistemos:noradrenerginė, seratonerginė, dopaminerginė, gabanerginė ir kt. Plačiau apie šių sistemų veiklą bus dėstoma neuropsichologijos paskaitose.

Struktūriniai pakitimai galvos smegenyse. Nors yra daug bandymų susieti psichikos sveikatos problemas su tam tikrais pakitimais galvos smegenyse, daugelis psichikos procesų realiai yra susiję ne su viena specifine smegenų sritimi, o yra kompleksinės smegenų veiklos rezultatas. Todėl net rimti galvos smegenų pažeidimai kartais sukelia tik motorinius ar sensorinius sutrikimus, bet palyginti mažai paveikia psichikos funkcijas. Šiuo metu vis daugėja žinių kaip atskiros smegenų sritys funkcionuoja ir bendradarbiauja psichikos procese. Šios žinios padeda geriau suprasti tiek pačių sutrikimų priežastis, tiksliau diagnozuoti pakitimą ir jį gydyti. Dėl to neuropsichologijos pagrindai yra svarbūs ir klinikiniam psichologui.

Biologinis požiūris į gydymą

Biologinis požiūris į gydymą remiasi prielaida, kad psichikos sutrikimus galima gydyti veikiant kūno funkcijas. Vaistų veikimas dažniausiai yra nukreiptas būtent į neuromediatorinių sistemų veiklos subalansavimą. Kaip vieną didžiausių šio požiūrio privalumų galima nurodyti tikrai didelį jo empirinį pagrįstumą. Pasaulyje visą laiką atliekami vaistų tyrimai, tikrinamas jų efektyvumas, veikimo principai, šalutiniai poveikiai. Tačiau vis dar nepavyksta iki galo atsakyti, kas lemia vieną ar kitą sutrikimą. Realus vaistų veikimo mechanizmas dažniausiai yra tik numanomas. Didelę įtaką vaisto veikimui turi ne tik realus jo poveikis, bet ir jį vartojančio asmens įsitikinimai, t.y. placebo efektas. Biologinis požiūris taip skatina redukcionizmą, t.y. į tikrai sudėtingas psichologines problemas žvelgiama tik iš biologinės pusės. Toks požiūris yra ribotas, nes žmogus yra daugiau nei atskirų kūno sistemų rinkinys.

Davey (2008) nurodo, kad medicinis požiūris į ligą gali turėti neigiamas psichologines pasekmes sergančiam žmogui, nes mažina kontrolės jausmą (mano būsena priklauso ne nuo manęs, o nuo kažkokų paslaptingų procesų mano smegenyse), skatina jaustis auka (tai mane tiesiog ištiko), mažina optmizmą. Diagnozė ir vaistų vartojimas dažnai sukelia ir neigiamas aplinkinių reakcijas ir atstūmimą.

Visgi klinikiniam psichologui klaidinga būtų nekreipti dėmesio ir atsiriboti nuo biologinio požiūrio į psichikos ligas. Iš esmės biologinis ir psichologinis požiūris vienas kitam neprieštarauja ir gali sėkmingai vienas kitą papildyti. Biologinės žinios yra svarbios bendradarbiaujant su gydytojais, o taip pat padedant pacientams suprasti savo ligą ir paskirtą gydymą.

Parengta pagal:

• Davey, G. (2008). Psychopathology: Research, Assessment, and Treatment in Clinical Psychology. BPS Blackell.
• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. (2004). Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley.

Trumpai apie humanistinę psichologiją.

Humanistinės psichologijos pagrindiniai postulatai remiasi į teiginį, kad žmogus yra aukščiausia vertybė. Konkrečiai psichologinėje sferoje galima išvesti du pagrindinius teiginius:
• Kiekvienas žmogus yra unikalus.
• Kiekvieno žmogaus prigimtis iš esmės yra pozityvi.

Humanistinei psichologijai didžiausią įnašą davė ir daugiausiai įtakos turėjo du autoriai – Abraham Harold Maslow (1908-1970) ir Carl Ransom Rogers (1902-1987).

ABRAHAM MASLOW

A. Maslow savo teorijoje pateikė teorinį aiškinimą apie žmogaus psichinius sutrikimus ir apie jų kilmę, bet praktinio gydymo metodo neaprašė.
Jo teorija yra unikali tuom, kad jo priėjimas prie psichinių sutrikimų buvo kitoks nei buvo įprasta. A. Maslow teorija prieštaravo bihevioristinėms pažiūroms – siekė neigti eksperimentus su gyvuliukais, esą tokie bandymų rezultatai negali atspindėti žmogiškos prigimties, bei teigė, kad ligą apibrėžti galima tik tuomet, kai yra apibrėžta kas yra normalus sveikas žmogus (tai iš esmės prieštaravo S. Freudo psichoanalizės teorijos ištakoms).
Jo teorijoje yra pateikiama hierarchinė žmogaus motyvacijos piramidė, kurioje žmogaus poreikiai yra sugrupuoti į penkias pakopas.
1. Fiziologiniai poreikiai
2. Saugumo poreikiai
3. Priklausomybės poreikiai
4. Savigarbos poreikiai
5. Saviaktualizacijos poreikiai

TERAPIJA

Pagal A. Maslow teoriją psichiniai sutrikimai atsiranda, dėl taip vadinamų metaporeikių (augimo poreikiai) nepatenkinimo. Metapatologijų (psichinis sutrikimas pagal A. Maslow) simptomai susiję su vartotojišku gyvenimo stiliumi – tai nesugebėjimas mylėti, siekis gyventi tik šia diena, nesugebėjimas įžvelgti gyvenime ką nors vertinga, neetiškas elgesys.

Spekuliatyviai galima teigti, jog pagal šią teoriją, terapijos tikslai būtų orientuoti į žmogaus asmeninių poreikių įsisąmoninimą ir nukreipimą į metavertybes.

CARL ROGERS – Centruota į žmogų asmenybės teorija

Esminiai šią teoriją atspindintys teiginiai:
1. Žmogaus veikla nėra nulemta iracionalių veiksnių, jis gali siekti tikslo valingai ir aktyviai.
2. Jei tam nėra trukdžių, žmogus yra linkęs į pozityvumą – ieško vidinės harmonijos su savimi ir kitais.
3. Globaliai žmogus yra linkęs į nepriklausomybę, socialinę atsakomybę, kūrybiškumą ir brandumą.

Pagal C.Rogers psichinių sutrikimų kilmė yra susijusi su konfliktu esančiu tarp žmogaus išgyvenamos patirties (organizmas) ir Aš vaizdo, kurį žmogus labiausiai norėtų atitikti (Aš koncepcija) – esant neatitikimui tarp realybės ir siekiamybės atsiranda grėsmė ir nerimas, kurie, autoriaus manymu, ir yra pagrindinis psichinių sutrikimų šaltinis.

TERAPIJA

C. Rogers terapijoje laikomasi principo, kad žmogus pats nustato ir vykdo tuos pokyčius, kurie jam atrodo reikalingi, nes tik pats žmogus gali suvokti savo problemas ir jas išspręsti. Terapijos tikslas – pašalinti neatitikimus tarp žmogaus vidinių išgyvenimų ir jo Aš koncepcijos. Terapeutas tik sudaro sąlygas pokyčiams, bet klientas yra pats už juos atsakingas. Yra remiamasi į tai, jog žmogaus prigimtis ir taip iš esmės yra linkusi į tobulėjimą.
Du pagrindiniai terapeuto „įrankiai“ yra empatija ir besąlyginis pozityvus dėmesys klientui. Kitaip tariant sukūrimas saugios aplinkos žmogui, kad jis galėtų netrukdomas realizuotis.
Kad žmoguje įvyktų konstruktyvūs pokyčiai, reikalingos šešios terapinės sąlygos:
1. Terapija – ne gydymas ar diagnostika, bet gilus asmeninis kontaktas tarp dviejų žmonių.
2. Klientas turintis neatitikimų tarp Aš koncepcijos ir vidinių išgyvenimų yra pažeidžiamas ir jaučia nerimą (tai paskatina asmeninius pokyčius).
3. Terapeutas, kurio asmenybė yra harmoninga ir integruota.
4. Terapeuto besąlyginis pozityvus dėmesys klientui.
5. Empatija klientui.
6. Empatijos ir besąlyginio pozityvaus dėmesio perdavimas klientui.

Literatūra:

A. Perminas, A. Goštautas, A. Endriulaitienė – ASMENYBĖ IR SVEIKATA: TEORIJŲ SĄVADAS

1885m. Freudas baigęs studijas Paryžiuje pradėjo dirbti kartu su Jean Charcot. Jie tuo metu privačiai gydė isteriškus pacientus. Isterija buvo laikoma daugiausiai moterų liga, pasireiškiančia tokiais simptomais kaip paralyžius, aklumas ir apkurtimas. Šie simptomai rodė neurologinį ligos pagrindą, tačiau nebuvo rasta jokių organinių pakitimų. Charcot pastebėjo, kad isterijos simptomus galima gydyti taikant hipnozę ir kad po hipnozės pacientai galėdavo atgaminti savo trauminę patirtį, kuri sukeldavo simptomus. Sužinojus apie hipnozę ir atgaminimą Freudui kilo naujų minčių apie pasąmonę. Grįžęs į Vieną Freudas pradėjo intensyviai naudoti hipnozę savo neurologijos praktikoje.

Po kelių metų Freudas labai susižavėjo Josefo Breuerio darbu su isteriška paciente Anna O. Jai pasireiškė daugelis klasikinių isterijos simptomų, kurie prasidėjo po jos tėvo mirties. Breueris jai gydyti naudojo hipnozę. Vieno transo metu ji pasakojo apie pirmą savo simptomų pasireiškimą, neįtikėtina, bet kai ji atsigavo po transo būsenos, jos simptomai išnyko. Breueris suprato, kad jis aptiko kažką labai svarbaus, taigi jis dar kartą pakartojo tą pačią procedūra. Jam beveik pasisekė, tačiau atsirado komplikacijų. Anna emociškai labai stipriai prisirišo prie Breuerio. Emocijų intensyvumas buvo susijęs su gydymo sesijomis, per kurias Anna  pradėdavo rodyti savo isterinius skausmus. Breueriui reikėjo kaip nors pašalinti viso to priežastis. Negalima buvo teigti, kad hipnozė pagydo pacientus, nes prie to galėjo prisidėti ir Annos jausmai gydytojui.

Šie įvykiai padėjo Freudui sukurti pradines teorijas apie pasąmonę, tokias kaip: „kalbėjimo vaistai“, katarsis, perkėlimas ir moralinis nerimas. Jis daugeliui savo klientų taikė hipnozę, tačiau ne visi pacientai buvo tinkami kandidatai hipnozei. Kiti buvo lengvai užhipnotizuojami, tačiau po transo nieko neprisimindavo ir hipnozė neduodavo jokios naudos.

Laisvųjų asociacijų metodą Freudas sugalvojo dirbdamas su paciente Elisabeth 1892m. Kai ji buvo beveik atsibudusi po transo jis parašė jos pagulėti ant kušetės kol jis laikys ranką jai ant kaktos ir papasakoti nuo ko prasidėjo jos negalavimai. Vėliau jis pastebėjo, kad rankos laikymas ant paciento kaktos ir prašymas prisiminti įvykius su simptomų pradžia yra kur kas efektyvesnis nei hipnozė. Freudas pradėjo taikyti šį metodą paguldydamas pacientą ant kušetės ir prašydamas, kad jis pasakotų viską, kas jam šauna į galvą.

 Topografinis psichikos modelis

S. Freudas naudojo topografinį asmenybės organizacijos modelį, pagal kurį psichiką galima suskirstyti į 3 dalis:

• Sąmonė – tai visi psichiniai procesai (pojūčiai, jausmai, mintys, sąvokiniai, fantazijos), kurie vyksta tam tikru momentu ir kuriuos mes suvokiame.
• Priešsąmonė, arba praeinama atmintis, – tai patyrimas, kuris tam tikru momentu nėra suvokiamas, bet gali patekti į sąmonę spontaniškai arba minimaliomis pastangomis. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Pasąmonė – primityvių instinktų, emocijų ir prisiminimų visuma, kurie yra nepriimtini sąmonei, todėl yra išstumti. Čia glūdi daugelio mūsų veiksmų ir išgyvenimų motyvai, nesutaikomos kovos tarp įgimtų jėgų bei proto ir sąžinės šaknys. Pasąmoninė medžiaga gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose.

 Struktūrinis modelis

Freudas įvedė tris naujas struktūras: id, ego ir superego. Jo teigimu į šiuos tris darinius reikėtų žiūrėti labiau kaip į tam tikrus procesus nei kaip į ypatingas asmenybės „struktūras“.

• Id yra seniausias ir visiškai nesąmoningas asmenybės aspektas, tiesiogiai susijęs su biologine prigimtimi. Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energijos. Id veikia pagal malonumo principą, nepaisydamas aplinkos ar saugumo sąlygų.
• Ego yra asmenybės aspektas, kuris yra arčiausiai to, ką žmogus laiko savo savastimi. Ego atsakingas už sprendimų priėmimą, jis stengiasi patenkinti id poreikius, suderindamas juos su pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, kurio tikslas yra išsaugoti organizmą, atidedant instinktų patenkinimą iki to momento, kai bus rasta galimybė juos patenkinti. Ego  kaip ir superego didelė dalis yra pasąmoninga.
• Superego yra visuomenės reikalavimus atstovaujantis asmenybės aspektas. Tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė superego užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais.

 Psichodinaminė motyvacijos teorija

Freudas laikėsi psichinio determinizmo principo, pagal kuri joks psichinis įvykis nėra atsitiktinis, kiekvienas psichinis reiškinys yra priklausomas nuo visų kitų psichikos reiškinių ir procesų. Viskas , kas vyko anksčiau, nulemia tai, kas vyksta dabar, o tai savo ruoštu nulemia ateities įvykius.              

      Freudo asmenybės motyvacijos teoriją sudaro trys pagrindiniai postulatai:

• Motyvaciją lemia pasąmonė.
• Pasąmonės turinį sudaro 2 instinktų grupės: eros  ir tanatos.
• Egzistuoja cenzūra, kuri tam tikrą patyrimą laiko pasąmonėje arba  iš ten išstumia.

Žmogus įsivaizduojamas kaip sudėtinga energetinė sistema, jos energijos šaltiniu laikomas kūno poreikių sukelta neurofiziologinių sujaudinimų būsena. Toji energija maitina visą psichinį aktyvumą: elgesio tikslas sumažinti nemalonią įtampą, sukeltą susikaupusios energijos. Energija gali transformuotis iš vienos būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti. Tam, kad būtų pasiekta instinkto energijos iškrova, ji turi būti susieta su objektu. Instinktas turi kelias charakteristikas:

• Šaltinis – organizmo būsena, arba poreikis, kuris tą būseną sukelia ( alkis, troškulys).
• Tikslas – pašalinti arba sumažinti poreikio sukelta sujaudinimą. Pasiekęs tikslą žmogus patiria palaimos jausmą.
• Objektas – bet kuris žmogus, daiktas ar kas nors kita, kas gali patenkinti instinktą.
• Stimulas (įtampa) – energijos kiekis, būtinas patenkinti instinktui.

Tokiu būdu vidiniai poreikiai sužadina žmogaus aktyvų elgesį, o tų poreikių patenkinimas sumažina žmogaus aktyvumą ir organizmas grįžta į pusiausvyros būseną. Po to viskas kartojasi iš pradžių.

Asmenybės vystimasis

Vaikystės išgyvenimai turi labai didelę įtaką suaugusiojo asmenybės formavimuisi. Kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystimosi stadijas, kurios yra biologiškai determinuotos ir būdingos visiems žmonės. Tos stadijos yra:

1. oralinė stadija (iki18mėn.)
2. analinė stadija (18mėn – 3m.)
3. falinė stadija (3-6m.)
4. latentinė stadija (6 – 12m.)
5. genitalinė stadija.

Kiekvienoje stadijoje vaikas gali patirti fiksaciją ir regresiją. Fiksacija – sustojimas ir užsilaikymas tam tikroje vystimosi stadijoje. Regresija – grįžimas į ankstesnę psichoseksualinio vystimosi stadiją.

Gynybos mechanizmai

Visi žmonės turi tokius gynybos mechanizmus:

• Išstūmimas. Iš sąmonės pašalinamos kankinančios mintys ir jausmai.
• Projekcija. Negatyvios savo paties mintys, jausmai ir elgesys priskiriamos kitiems.
• Perkėlimas. Neigiamų emocijų, kurioms nėra galimybės išsiveržti, nukreipimas kitur, dažnai į mažiau pavojingą asmenį.
• Racionalizacija. Iracionalų poelgių neteisingas paaiškinimas, leidžiant pasiteisinti prieš save ir kitus.
• Reakcijos dariniai. Priešingas elgesys nei reikalauja id. Nepriimtinas id impulsas išstumiamas, o jo vietoje sąmonėje atsiranda visiškai priešingas.
• Regresija. Grįžimas prie vaikystėje buvusio elgesio.
• Sublimacija. Poreikio patenkinimas suteikiant jam socialiai priimtiną formą.
• Neigimas. Atsisakymas pripažinti, kad įvyko nemalonus įvykis.

Patologija

Pasak Freudo, neurozės yra vaikystėje patirtų traumų pasekmė. Šie nemalonūs patyrimai išstumiami į pasąmonę ir užmirštami, tačiau jie sukelia neurozinių simptomų atsiradimą. Neurozės atsiradimo priežastis yra vidinis konfliktas tarp id ir ego. Simptomai atsiranda tada kaip konfliktas sustiprėja ir pradeda veržtis į sąmonę. Seniau naudoti gynybos mechanizmai nebepadeda ir ego pradeda naudoti neurozinį simptomą – dalinį užmaskuotą pasąmoninio konflikto patenkinimą.

Ego turi daryti viską, kad būtų patenkinti id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimai ir taip pasiektų pusiausvyrą asmenybėje. Jei ego nesugebės palaikyti pusiausvyros gali įvykti regresija į stadiją, kurioje buvo įvykusi fiksacija.

Psichoanalitinė terapija

Psichoanalitinė terapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas. Ji trunka maždaug 3 – 5 metus, 3 – 5 sesijas per savaitę. Šios terapijos tikslas yra išspęsti neurozinį konfliktą t.y. atkleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę tai giluminiai asmenybės pokyčiai, o ne atskirų elgesio detalių pakeitimas. Psichoanalize siekiama, kad žmogus patirtų įžvalgą. Patirti įžvalgą reiškia įsisąmoninti ir suprasti pasąmoninius veiksmus, mintis ir elgesį, kurie sukelia žmogui kančią. Kai pasąmoninės priežastys bus galutinai atskleistos ir suprastos, neurotinė gynyba ir simptomai išnyks.

 Atskleisti pasąmonės turinį Freudas naudojo:

• Laisvųjų asociacijų metodas. Paciento yra prašoma atsipalaiduoti ir išsakyti visas mintis ir prisiminimus kokie tik jam šauna į galvą, nepaisant kokios kvailos, nuobodžios ar keliančios pasipiktinimą jos atrodo. Tokiu būdu viena asociacija traukia paskui save kitą, gyliau pasąmonėje esančią asociaciją. Taip palaipsniui į sąmonę iškyla išstumta informacija ir galima lengviau suprasti paciento neurozinius sutrikimus.
• Sapnų analizė. Sapnai yra mintys atskleidžiančios pasąmonę, todėl jiems skiriamas didelis dėmėsys. Per sapnus atskleisti pasąmoninius troškimus yra sunku, nes jose esanti informacija yra simbolinės formos. Miegant žmogaus gynyba ilsisi ir simbolinė medžiaga gali atsiskleisti, tačiau sapną kontroliuoja superego taip pat ir ego cenzūra nėra visiškai išjungta. Jei tikrieji id tikslai išaiškėtų žmogus pabustų, nes jį pažadintų superego, todėl id impulsai yra užmaskuoti. Kad būtų galima iššifruoti sapną naudojamas laisvųjų asociacijų metodas. Sapnas padalijamas į atskiras dalis ir pacientas išsako asociacijas apie jas kol sapno turinys išplaukia į paviršių.
• Pasipriešinimas. Paciento nesąmoningas priešinimasis psichoterapijos procesui. Tai gali pasireikšti įvairiai: lėtu kalbėjimu, didelių pauzių darymu, vengimu kalbėti apie svarbius dalykus, sakymu, kad jų mintys išblanko, vėlavimu, neatvykimu į seansą, sapnų nebuvimu. Pasipriešinimas naudojamas tam, kad pacientas nepatirtų įžvalgos ir pasąmoninė informacija nepatektų į sąmonę. Terapeutas turi suvokti pasipriešinimą ir pademonstruoti pacientui, atskleisdamas pasipriešinimo motyvus, interpretuoti pasipriešinimą, parodyti kokios emocinės traumos už jo slepiasi bei koks yra pasipriešinimo tikslas.
• Perkėlimas. Perkėlimas vyksta tada, kai pacientas reaguoja į terapeutą, kaip į vaikystėje buvusi svarbu asmeninį. Pacientas gali jausti tiek neigiamus, tiek teigiamus jausmus. Visas mintis ir fantazijas  į terapeutą jis perkelia pasąmoningai. Perkėlimas gali pasireikšti paminit psichoterapeuto drabužius, kabineto apstatymą. Analitikas pastebėjęs perkėlimą turi gerai įsisavinti kliento konfliktus ir skatinti perkėlimą kol pacientas supras savo užslėptus jausmus, išgyvenimus ir reakcijas į artimus žmones.
• Emocinis perauklėjimas. Terapija siekiama, kad pacientas suprastų savo mintis ir elgesį. Analitikas siekia parodyti pacientui, kad egzistuoja tam tikras reiškinys ( pvz. perkėlimas). Šis reiškinys yra interpretuojamas – norima, kad pasąmoningos mintys būtų įsisavintos. Toliau vyksta ilgas ir sunkus darbas, kad tai kas buvo suvokta, būtų panaudota keitimuisi.

 Naudota literatūra

1. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R.(2004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: Vaistų žinios.
2. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A.(2004).Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas, Kaunas, VDU leidykla.
3. Trull T.J. (2005). Clinical psychology. Belmont, CA: Wadsworth/Thomson Learning.A

„To be, or not to be, that is the question“,- klasikinis egzistencializmo teiginys.

Europoje egzistencinis požiūris kilo iš filosofinių Sartre, Kierkegaard, Heideggard darbų ir psichiatrų kaip Binswanger, Boss, Frankl po Antrojo Pasaulinio karo.

Egzistencinė psichoterapija akcentuoja pasirinkimo laisvę ir atsakomybę už savo gyvenimo prasmės radimą. Priešingai nei humanistinė psichoterapija jai būdingas mažiau optimistiškas požiūris. Nors egzistencializmas akcentuoja laisvą valią ir atsakomybę, jis pabrėžia nerimą, kuris yra neišvengiamas, priimant svarbius egzistencinius sprendimus, tokius kaip ar likti su savo sutuoktiniu, ar likti darbe, ir netgi, ar likti pasaulyje. Būti tikrai gyvu – reiškia stoti akistaton su nerimu, kuris kyla darant egzistencinius pasirinkimus.

Psichopatologija, anot egzistencialistų, kyla tuomet, kai mes vengiame rinktis, apgaudinėjame save, jog to mums daryti nereikia. Tokiu būdu apsisaugoma nuo nerimo, bet tuo pačiu atsisakoma prasmingo gyvenimo.

Egzistencinės psichoterapijos tikslas yra konfrontuoti su nerimu dėl pasirinkimo kaip gyventi, kaip vertinti, kaip bendrauti su aplinkiniais. Terapiautas palaiko klientus ieškant, kas yra tikrai prasminga jų gyvenime. Iš šios perspektyvos patys svarbiausi sprendimai gali sukelti didelį diskomfortą. Gyvenimas nėra lengvas ir paprastas tiems, kurie nusprendžia būti atviriems sau.

Tam kad pakeistų savo egzistencinę padėtį, terapijos metu klientas turėtų pradėti keisti savo elgesį, tiek bendraujant su terapiautu, tiek ir su aplinkiniais. Taigi, nors egzistencinė perspektyva yra paremta subjektyvumu, ji stipriai pabrėžia elgesį, ypač susijusį su aplinkiniais – atvirą, nuoširdų, spontanišką. Tuo pačiu yra akcentuojama, jog kiekvienas iš mūsų galiausiai iš esmės esame vieniši: gyvenimo paradoksas, jog mes iš prigimties esame atskirti nuo kitų, mes ateiname į pasaulį vieni ir vieni turime susikurti savo egzistenciją.

Kadangi individas kuria savo egzistenciją kiekvieną akimirką, polinkis tiek ligai, tiek ir sveikatai egzistuoja dabartyje. Klientai turi būti skatinami priimti atsakomybę už savo egzistenciją ir suvokti, jog tam tikrose ribose jie gali keisti save bet kuriuo momentu, ir savo socialinėje aplinkoje jie gali jaustis ir elgtis skirtingai.

Psichoterapinės technikos nėra aiškiai apibrėžtos, nes pasikliovimas tam tikra technika yra suvokiamas kaip objektizuojantis procesas, kuomet terapiautas elgiasi su klientu lyg su daiktu, kuriuo gali būti manipuliuojama.

Frankl. Logoterapija

Frankl manė, jog psichopatologija (konkrečiai depresija) kyla kada asmuo neturi tikslo gyventi. Iš savo asmeninės patirties koncentracijos stovykloje jis suprato, jog išgyventi padeda kančios įprasminimas ir jos susiejimas su dvasiniu gyvenimu. Dvasinis Aš suteikia individui galimybę peržengti aplinkybių ribas, ir ši laisvė padaro individą atsakingą už savo gyvenimą. Taigi logoterapijos užduotis yra atkurti kliento gyvenimo prasmę. Tai yra pasiekiama empatiškai priimant subjektyvų kliento kančios patyrimą, taip kančiai suteikiamas platesnis kontekstas, gyvenimo filosofija, kuomet individas prisiima atsakomybę už savo egzistenciją ir gyvenimą, paremtą vertybių sistema. Tuomet individai pasijunta galintys kontroliuoti savo gyvenimą ir turintys kompetenciją pasiekti reikalingą priimtiną egzistenciją.

Egzistencinė perspektyva yra geriausiai suprantama kaip bendras požiūris, kuriuo terapeutai naudojasi daugiau kaip žmogiška prigimtimi, nei kaip psichoterapinių technikų rinkiniu.

Literatūra:
Davidson G. L., Neale J. M., Kring A. M., Abnormal Psichology, 2004.

Panašiai kaip Husserl’io filosofijoje, Bandler ir Grinder aptaria „realaus“ pasaulio ir „suprasto“ pasaulio temų atskyrimą . Abu teigia, kad suprastas pasaulis atspindi tik dalį realaus pasaulio modelio (Jane Bradley and Heinz-Joachim Biedermann,1985).

1976 metais sukurto NLP esmė išlieka nepakitusi – tai ir požiūris, ir metodologija, leidžianti tirti žmogaus subjektyvią patirtį ir ją modeliuoti. NLP susiformavimui turėjo įtakos: geštalt terapija, į asmenį orientuotas konsultavimas, transformacinė gramatika, elgesio psichologija, kibernetika, Palo Alto trumpos terapijos mokykla, Ericksoninė hipnoterapija (Paul Tosey, Jane Mathison and Dena Michelli, 2005).

NLP kūrėjai, pasitelkę garsiausių psichoterapeutų, psichologų ir hipnoterapeutų patirtį, įrodė, kad kiekvienas elgesys, kiekviena būsena turi struktūrą. Jos galima išmokti, ją galima pakeisti ir įmanoma atkartoti. NLP nėra visuotinai pripažįstamas, dėl jo iki šiol kyla ginčų. Taip pat ši metodika kritikuojama dėl jos pritaikymos galimybės manipuliavimui.

Taip pat neurolingvistikai labai svarbus principas: žemėlapis – tai dar nėra teritorija. „Žemėlapis – ne teritorija“ nėra originali NLP kūrėjų mintis, pati idėja kilo dar bendrosios semantikos kūrėjui Alfredui Korbzybskiui. Jis pirmasis 1933 metais sukūrė terminą “neurolingvistika”. Nuostatos esmė: mes nežinome, kas yra realybė. Mūsų pojūčiai, įsitikinimai ir patirtis leidžia tik susidaryti realybės “žemėlapį”, bet tai nėra realybė.

Šiomis dienomis NLP metodika taikoma įvairiose srityse: versle (efektyvi vadyba ir pardavimai, derybos, darbuotojų motyvacija ir lavinimas), politikoje (įtaka žmonėms, derybos, oratorystė, politinių programų rengimas), karyboje (elgesio modeliavimas, karių motyvacija ir rengimas, mokymo programos, streso kontrolė), sporte (psichologinis pasirengimas), žvalgyboje, pedagogų, medikų, advokatų, ir kitų. NLP, kaip hipnotinės kalbos, metodai ypač aktyviai taikomi, kai reikia daryti įtaką pavieniams žmonėms arba didelėms grupėms, taip pat, kai būtina įgyti pasitikėjimą.

Pagrindinė modelio prielaida yra ta, kad žmogaus patirtis yra užkoduota individualizuotoje serijoje sistemų, kurios atitinka sensorines sistemas, naudojamas kiekvieno žmogaus, kad užmegztų ryšį su aplinka, daugiausia naudojantis-regimaisiais, girdimaisiais, ir kinestetiniais modalumais. Tai, į ką yra nukreiptas žmogaus dėmesys, tai yra, tai ką jis regi, girdi ir jaučia determinuoja jo individualią patirtį,( „žemėlapį“), suvokimą apie aplinką.

Sutrikimų aiškinimas

Žmogaus suvokiamia realybė, (“žemėlapiai“) niekada nebus tokia tiksli ir išsami kaip pats pasaulis ar pati realybė, nes tada žmogus paprasčiausiai paskęstų detalėse ir „žemėlapis“ būtų toks didelis, kokia ir pati realybė. Vieni turi geresnių „žemėlapių“, kiti – prastesnių, vieni mato daugiau perspektyvų ir galimybių, daugiau maršrutų, kiti jų nebemato visai.

Neurolingvistiniame programavime sutrikimas suvokiamas, kaip netinkamas, nepageidaujamas, ar iškreiptas pasaulio suvokimas, kuris trukdo orientuotis realybėje. Galima matyti jausti ir girdėti viena, bet suvokti tai visiškai kitaip, dėl ko gaunasi realybės iškraipymas. Iškraipymą lemia dar ankstyvoje vaikystėje suformuluotos suaugusiųjų, kitų vaikų, tėvų, mokyklos idėjos, apibendrinimai, reikalavimai, arba po trauminių įvykių, kurie įtringa kaip neigiama patirtis. Vaikas priima tai, kas jam pasakoma, patiki tuo, laikui bėgant nebepatikrinant jų teisingumo, vadovaujasi tais principais ir suaugęs. Tai automatizuojasi ir nusėda pasąmonėje, ko žmogus nebegali kontroliuoti. Žmogus tampa suvaržytas savo paties suvokimo, pvz:. fobijų, blogų prisiminimų, priklausomybių. NLP-padeda pamatyti tuos mechanizmus ir suprasti suvokimo pasirinkimo laisvę, tapimą smalsiu. NLP siūlo peržiūrėti, patikrinti tuos nustatytus principus, ar jie veiksmingi, efektyvūs. Neveiksmingos formuluotės performuluojamos, kad gyvenimui suteiktų daugiau pozityvumo (www.redakcija.lt).

NLP psichoterapija

NLP pagrindas – stebėjimas, savęs ir kito žmogaus. Realybė yra plati, didelė, visko aprėpti neįmanoma ir tik nuo žmogaus priklauso, ką jis nori girdėti ir matyti. NLP – lingvistinis procesas, parodantis, kad kartais užtenka pakeisti formuluotę, jog visa nervinė, psichinė ir fizinė struktūra persitvarkytų ir pradėtų veikti naujai. Žodžiai atspindi vidinį nusiteikimą, kurį galima keisti. NLP žmogui padeda rasti naujas formuluotes, savo strategiją.

Hipnozės ir NLP bazinis požiūris tas pats: viską, kas slypi pasąmonėje, reikia iškelti į sąmonę, suprasti ir panaudoti. Hipnozė apeliuoja į pasąmonę, neurolingvistika – į sąmonę. Esmė yra ta, kad nuolat kalbėdamas abstrakčiai, dviprasmybėmis, terapeutas leidžia pacientui pačiam pasirinkti prasmes, kurios jam labiausiai priimtinos, psichoterapeutas neprimeta savo nuomonės, nesako- reikia padaryti tą ir aną. Vadovaudamasis tokia metodika neurolingvistas užduoda konkrečius klausimus, puikiai išmanydamas, į ką reikia kreipti dėmesį, kad problema būtų išspręsta.

Neurolingvistinis terapeutas tarsi susitapatina su vidiniu kliento pasauliu ir koreguoja jį, taip asmenybę „užprogramuodamas“ kitokiam veiklos, santykio ir problemos suvokimo „algoritmui“ (www.bernardinai.lt)

NLP, kaip metodologija, turi labai konkrečių būdų ir jais galima paveikti save bei kitus. Tai ir daugybė jau klasikinėmis tapusių technikos rūšių, tokių kaip “Laiko juostos terapija” (Time Line Therapy), SWISH modelis (SWISH Pattern) ir greita fobijos išgydymo technika-reakcijos persimokymas (Fast Phobia Cure).

SWISH modelis yra NLP vizualizacinio poveikio metodika skatinti greitą, sensoriškai pagrįstą pasikeitimą, kuris keičia žmonių neigiamą sutelktą mąstymą. Čia, klientai “nukelia į šoną” neigiamą, nepageidaujamą vizualizaciją ar vaizdus (pavyzdžiui, vaiko savižudybė), tuo pačiu metu iš naujo susitelkdami ties teigiama, pageidaujama vizualizacija (pavyzdžiui, malonūs prisiminimai su vaiku, prieš savižudybę). Pirmiausiai reikalinga, kad klientas ir konsultantas identifikuotų netinkamą ar neigiamą būseną, kuri yra probleminė(pvz.: neviltis, pyktis, gėda, baimė). Vėliau ją „išblukintų“ ir pakeistų stipria teigiama būsena, pasitelkiant vaizduotę, isivaizduojant tuos pojūčius( Gerald A. Juhnke, Kenneth M. Coll, 2008).

Steve’as Bavister’is ir Amanda Vickers, NLP treneriai iš Didžiosios Britanijos, tikina, kad NLP įgalina:

• suvokti, ko iš tikrųjų nori gyvenime ir kaip tai pasiekti;
• sukurti gilesnius ir stipresnius ryšius su aplinkiniais;
• gerokai padidina pasitikėjimą savimi ir matyti save daug šviesiau;
• išties vairuoti savo gyvenimą, o ne būti keleiviui;
• kalbėti ir komunikuoti daug įtaigiau ir efektyviau;
• pakeisti stabdančias nuostatas apie save ir pasaulį;
• išlaisvinti kūrybiškumą (http://lt.wikibooks.org).

Literatūra

1. Gerald A. Juhnke, Kenneth M. Coll, Michael F. Sunich, Ronda R. Kent, „Using a Modified Neurolinguistic Programming Swish Pattern With Couple Parasuicide and Suicide Survivors“, The Family Journal OnlineFirst, 2008.
2. Paul Tosey, Jane Mathison and Dena Michelli, „Mapping Transformative Learning: The Potential of Neuro-Linguistic Programming“, Journal of Transformative Education, 3, 2005.
3. Lietuviškų Vikiknygų projekto puslapis, apie NLP http://lt.wikibooks.org/wiki/Nlp (žiūrėta 2008-09-20)
4. Interneto dienraštis Bernardinai, apie NLP ir jo kritika http://www.bernardinai.lt/index.php?url=qna/q/330066 (žiūrėta 2008-09-20)
5. NLP svetainė lietuvių kalba http://www.mindgasmic.com (žiūrėta 2008-09-20)
6. Straipsnis apie NLP http://www.redakcija.lt/main.aspx?show=article&id=4060 (žiūrėta 2008-09-20)

• Susitikimų skaičius sumažėjo nuo 5 iki 3 per savaitę, visas gydymas gali trukti iki 1,5 metų.
• Terapeutas sėdi prie stalo priešais pacientą, o ne už paciento.
• Pastebima daugiau lankstumo: terapijose nebūtinai naudojamas laisvųjų asociacijų metodas, sapnų analizė.
• Klasikinėje analizėje bendraudavo tik terapeutas ir pacientas, dabar įtraukiami šeimos nariai. Netgi bendraujama su šeima kaip su vienetu.
• Mažiau kreipiama dėmesio į vaikystę ir koncentruojamasi į čia ir dabar.
• Lengviau prieinama psichoterapija: priimami vyresnio amžiaus žmonės, mažumų atstovai, kurie anksčiau nebuvo konsultuojami.

 Mentalizacijos teorija (1990 m.):

Atsiradimas siejamas su P. Fonagy bei bendradarbiais Mary Target, Georg Moran, Miriam ir Howard Steel‘ai  ir kiti. Dirbdami kūdikių ir vaikų tyrimų srityje jie pastebėjo, jog vaiko prisirišimo sėkmė priklauso nuo to, kiek globėjas supranta vaiko psichikos būkles ir įvertina jas kaip savo paties psichikos būkles ( t.y jausmai, troškimai, fantazijos, apmąstymai). Manoma, kad globėjai tokį sugebėjimą įgauna bendraudami su savo tėvais. Mentalizacijos pradžia yra ankstyvieji santykiai su prisirišimo objektu, kuris turi sukurti tokią aplinką, kurioje savo ir aplinkinių psichikos būklių pažinimas padeda formuotis mentalizacijos struktūroms. Skiriami 2 struktūrų kūrimo tipai:

1. biosocialinės reakcijos – ankstyviausios tėvų (ypač motinos) reakcijos į vaiko biologinę būklę. Pirmiausiai vaikas siekia pojūčio, kad jis gali kontroliuoti prisirišimo objektą. Antra, matydamas tėvų reakcijas, vaikas ima suvokti, jog jausmai gali būti valdomi, atpažįstami kitų. Taigi motinos reakcija ne tik padeda vaikui įgyti jausmų reguliavimo patirtį, bet ir pažinti, kaip tie jausmai gali veikti bendravimą su aplinka.

 2. funkcionavimo būdų integracija – formuojama vaiko refleksinė funkcija, atspindinti jo supratimą apie vidinės ir išorinės realybės santykį. Vaikas naudoja 2 būdus pažinti pasaulį ir santykį su aplinka išreikšti.

• Tapatusis psichikos funkcionavimo būdas. Atspindi ankstyvoje vaikystėje pastebimą išorinio ir vidinio pasaulio lyginimą: kas egzistuoja vidiniame pasaulyje, turi egzistuoti ir išorėje ir atvirkščiai. Taigi, vaikas mano, kad viskas, apie ką jis galvoja ir fantazuoja, visiškai atitinka realybę.
• Tariamasis psichikos funkcionavimo būdas. Formuojasi tinkamos motinos biosocialinės reakcijos dėka. Sėkmingai atspindėti vaiko jausmai su kuria prielaidą, kad emocijas galima suvaldyti ir perdirbti vidiniame pasaulyje. Naudojant žaismingą požiūrį į jausmus, fantazijas, grėsmingas situacijas vaikui padeda suprasti, jog neigiamus jausmus, baugias situacijas galima perdirbti žaidžiant. Be abejo, neigiamus jausmus padeda sumažinti motina, reaguojanti šypsena į grėsmingus jausmus. Maždaug 4 metų vaikas ima integruoti abu psichikos funkcionavimo būdus, įvertindamas save ir aplinkinius psichikos būklių požiūriu. Vaikas sugeba suprasti, kad psichikos būklės tėra reprezentacijų pasekmė, todėl jos gali būti lanksčios ir keistis pagal aplinkybes.

Pagal autorius, mentalizacija laikoma svarbiausiu psichikos reiškiniu ir žmogaus raidos pasiekimu, nes:

1. ji įgalina vaiką vertinti aplinkinius, jų elgesį kaip prasmingus ir prisitaikyti prie tokio vertinimo savo jausmais ir mintimis, tai padeda prognozuoti žmonių veiksmus ir mažint priklausomybę nuo jų;
2. padeda atskirti vidinę ir išorinę realybes, suvokti, jog išorinės realybės vertinimas nebūtinai ją tiksliai atspindi – padeda lanksčiai vertinti aplinką;
3. aiškus kito asmens psichikos būklių suvokimas lengvina bendravimą;
4. padeda pasiekti aukščiausią intersubjektyvumo lygį, teikiantį galimybes giliau ir prasmingiau bendrauti su žmonėmis.

Psichopatologija

• Tėvams nereaguojat į vaiko reakcijas arba perduodant jam nerimą, palaipsniui išmoko atskirti vaiko vidinio ir išorinio pasaulio išgyvenimus, nors didesnio vieno iš psichikos funkcionavimo būdų neįgyja. Nors toks žmogus subręsta, tačiau neturi stabilios refleksinės funkcijos, todėl greitai įtiki išorinio pasaulio ir vidinių išgyvenimų tapatybe arba bando pabėgti nuo jų į fantazijų pasaulį.
• Neryžtingi tėvai, neprognozuojamomis reakcijomis skatina chaotišką vaiko vidinio pasaulio pojūtį, verčiantį atsiriboti nuo išorinės realybės, introjektuojant motiną kaip svetimą objektą. Taip vaikas skatinamas bėgti nuo realybės į psichozines fantazijas ar paranojiškas projekcijas.
• Tėvų nesugebėjimas reflektuoti trukdo kurtis stabiliai savasties struktūrai, nes nesuvokiama riba tarp vidinio ir išorinio pasaulio, nyksta savasties ribos, o tai skatina projekcinės identifikacijos gynybos mechanizmų raidą. Tai atsispindi ribinės, psichozinės asmenybės apibūdinimą.

Terapija

Gydant ribinius pacientus skiriamas toks pats dėmesys, kokį skiria tėvai, t.y., atsižvelgiant į tapatųjį psichikos funkcionavimą, pabandyti parodyti, kad jis neatitinka tikrovės. Daug dėmesio skiriama perkėlimo situacijai, nes pacientas į terapiją atsineša tam tikrą vidinį darbinį modelį, kuris atspindi ir vieną iš psichikos funkcionavimo būdų: pacientas laiko terapeutą ne kokiu iškreiptu praeities objektu, bet kartoja su juo tam tikrą ryšio su kitais žmonėmis modelį. Terapijoje svarbu ne įsisamoninti tam tikrus praeities išgyvenimus, bet sukurti naujo ryšio reprezentaciją (vidinio darbinio modelio pertvarkymas).

 Tarpusavio santykių teorija (1983 m.)

Tarpusavio santykių teorija gimė iš H.S.Sullivano tarpasmeninės teorijos. Jos pagrindinis kūrėjas S. Mitchell. Individo subjektyvumas yra tarpasmeninės prigimties.Kiekvieno žmogaus psichikos vidinė realybė priklauso nuo tarpusavio santykių,nes yra jų pasekmė. Išskiriamos 2 dalys:

1. Intrapsichinė. Vidinė psichikos realybė veikia ir tarpusavio santykius, todėl išorinė realybė yra tiek subjektyvi, tiek intersubjektyvi.
2. Tarpasmeninė. Kiekvieno iš mūsų asmeninė patirtis ir vertinimai priklauso nuo tarpusavio santykių su kitais žmonėmis. Kiekvienas bendravimas veikia psichikos pamatinius vienetus ir ankstesnes tarpusavio santykių konfigūracijas.

Realybės vertinimas gali būti veikiamas fantazijų. Fantazijos ir realybė nebūtinai turi būti supriešinamos, nes jos veikia viena kitą bei koreguoja. Fantazija – išorės įtakos padarinys, t.y., pirmiausia paveikia realybė, o jau paskui pati fantazija gali keisti realybės vertinimą.

Atmetama biologijos įtaka žmogaus psichologijos supratimui. Nei agresija, nei seksualumas nėra varomoji vystymosi ar prisitaikymo jėga. Tiek agresyvumas, tiek seksualumas suvokiami asmens infantilios patirties, privertusios laikytis objektų ryšius agresyviais ar pernelyg seksualizuotais. Vertinant vaiko raidą, teigiama, kad kiekvienas asmuo save pažįsta tik socialinio bendravimo plotmėje. Taigi subjektyvi vidinė erdvė formuojasi kaip tarpusavio santykių internalizacija, tačiau nauji santykiai ima taisyti ankstesnes internalizacijas ir sukuria naują intersubjektyvumą – vidiniai psichikos vienetų konfliktai nuolat perkeliami į išorę, „perdirbami“ naujų ryšių kontekste ir grąžinami atgal kaip nauji psichikos vienetai.

Išskiriami 4 asmenybės raidos organizaciniai modeliai, veikiantys savasties formavimąsi:

1. presimbolinis (nerefleksinis) elgesys – skatinantis motinos (ankstyvojo globėjo) reakcijas, teikiančias pirmąją tarpusavio santykių patirtį;
2. afektų tyrinėjimas – susiejęs su intensyvių jausmų „perdirbimu“ir pažinimu tarpusavio santykių kontekste;
3. savasties objekto konfigūracijų kūrimas – priklausomas nuo nuolatinio bendravimo su visais aplinkiniais;
4. intersubjektyvumas – atspindi vidinių psichikos elementų kūrimą dėl tarpasmeninės matricos įtakos.

Psichopatologija

Pirmojo objekto nebuvimas, teikiančio ankstyvųjų tarpusavio santykių patirtį, lemia kūdikio siekį pačiam atlikti jo funkcijas, todėl bet kokie vėlesni santykiai kelia didelę įtampą, nes nėra vidinio jų modelio. Tačiau, neturėdamas galimybės pasinaudoti ankstyvųjų tarpusavio santykių patirtimi, asmuo gali pasinaudoti jų simboliniu seksualizavimu ar agresyvumu. Todėl perdėtas seksualumas gali liudyti savigyną dėl nesugebėjimo naudotis vidinėmis organizacinėmis schemomis tarpasmeniniams ryšiams palaikyti. Neurozės klinika formuojasi tada, kai nauji tarpusavio santykių modeliai, internalizuoti į psichikos vienetus, pradeda konfliktuoti su jau egzistuojančiais ir savastį lemiančiais modeliais.

Terapija

Tikslas – padėti pacientui sukurti naują savasties modelį, kuris galėtų priimti ir naujus tarpusavio santykių modelius. Perkėlimas analizuojamas su pacientu nedelsiant, nes tai atspindi savastyje sukurtus tarpusavio ryšių stereotipus, kuriuos pacientas bando perkelti į šiandieninius santykius. Įvertinant, kodėl iki tol buvęs paciento bendravimas jam atrodė vienintelis tinkamas, padeda sukurti naują modelį, galintį paveikti neadekvatų ankstesnį.

Taigi taip galima apibūdinti psichoterapijos procesą:

1. terapeutas visuomet yra terapinio proceso dalyvis,
2. ne interpretacija, o tarpusavio santykių patirtis lemia pokyčius terapijos metu,
3. tačiau interpretacijos formulavimas taip pat kuria tarpasmeninę patirtį, kuri gali veikti pacientą,
4. terapeuto išveika neišvengiama,
5. terapeuto autentiškumas yra būtinas tarpusavio ryšiams užmegzti ir naujai patirčiai kurti. 

Neuropsichoanalizė (1984 m.)

Psichoanalitikai ir neurologai suvieniję savo darbą susistemino jį į vientisą neuropsichoanalizės teoriją. Vieni svarbesnių: R. Pally, Y. Yovella, M. Solms, J. Jacob ir kiti. Ši teorija remiasi prielaida apie įprastą smegenų raidos sampratą, pagal kurią evoliucionuodamas žmogus įgijo tam tikras, vis brandesnes, smegenų struktūras, kurios užtikrino brandesnes ir sudėtingesnes psichologines funkcijas. Neuromkokslinikai teigia, jog suvokimas, emocijos, mąstymas, atmintis ir elgesys yra aktyvuotų neuronų rezginių produktas. Sąveikaudami su aplinka, neuronai jungiasi į rezginius. Kai smegenis veikia naujas dirgiklis, aktyvuojamas specifinis neuronų rezginys. Tačiau dirgiklio veikiamas rezginys gali būti perkonfigūruotas, taip susidaro naujos jungtys, taigi atsiranda buvusio dirgiklio atpažinimo garantija – dirgiklio reprezentacija smegenyse. Vėlesnis dirgiklio atpažinimas jau bus susijęs  su šia reprezentacija. Kadangi vienas neuronas dalyvauja keliuose rezginiuose, prireikus kitas rezginys gali perimti pažeisto rezginio funkciją.

Neuronų ryšiai mezgasi pagal Hebbo taisyklę: elektriškai sužadinti 2 neuronai suformuoja naują rezginį arba suaktyviną senąjį. Dėl to manoma, jog kūdikystėje susiformavę neuronų rezginiai kurį laiką išsaugo ankstyvosios patirties informaciją, tačiau jos nebeskatinant, rezginys nunyksta. Nauja patirtis, galinti sužadinti ankstesnių išgyvenimų prisiminimus veikia per gretimus neuronų rezginius, kuriuose dalyvauja pirminiame procese veikę neuronai.  Kaip žinome, kiekviena smegenų sritis atlieka atitinkamas funkcijas.Kad kiekviena sritis atliktų funkcijas, tam sritis turi būti dirginama tam tikru vystymosi laikotarpiu. Pvz.: prefrontalinė sritis, reguliuojanti afektus, turi būti dirginama nuo 6 iki 12 mėn. Tuo metu motina turi kontaktuoti su kūdikiu mimika ar balsu. Šios reakcijos sukelia intensyvų dirginimą, skatinantį dopaminą išskiriančių nervinių galūnėlių įaugimą į prefrontalinę žievę.

Labai daug dėmesio skiriama atminčiai, nes ji yra susijusi su neuronine praeities išgyvenimų reprezentacija smegenyse. Iš atminties galime ne tik prisiminti išgyvenimus, bet ir numatyti galimas ateities reakcijas, elgesį panašiose situacijose. Atmintį skirsto į tokias grupes:

• portretinė – trumpalaikės atminties forma, trunkanti sekundės dalis ir skirta priimti sužadinimą, dirgikliams stimuliuojant sensorinius organus. Išlieka tol, kol dirgiklio atnešta informacija išplinta ir sukelia suvokimą.
• darbinė – trunka kelias minutes, skirta dirgiklio suvokimo ryšiui su tam tikra vidine patirtimi sukurti. Portretinė atmintis sukuria “paveikslą”,  pagal kurį darbinė atmintis atkuria asociacinius prisiminimus.
• ilgalaikė – visos informacijos saugojimo vieta. Išreikštoji/deklaruojamoji – sąmoningai atgamina įvykius ir informaciją. gali būti semantinė (susijusi su tikslia informacija) bei epizodinė (susijusi su specifiniais įvykiais). Neišreikštoji/ nedeklaruojamoji – nesąmoningų prisiminimų atgaminimas. Gali būti pagrindinė (atspindi formos prisiminimus pvz.: motinos balsą), procedūrinė( motorinius įgūdžius), emocinė (atspindi emocines reakcijas, susijusias su nesąmoninga informacija). Šios atmintys labai svarbios norint suvokti ankstyvos patirties įtaką asmens dabartiniam gyvenimui, jo santykiams su išorės objektais.

Išreikštoji atmintis priklauso nuo Amono rago (lot. hippocampus), čia kaupiama informacija yra bejausmė ir tiksli. Neišreikštoji – migdolinių kūnų (lot. corpora amygdaloideae), čia saugomi jausmai, lydintys įvykį. Sukurti asociaciniai emociniai ryšiai saugomi migdoliniuose kūnuose visą gyvenimą, o Amono ragas yra “užmaršus”, todėl nors konkretūs išgyvenimai dingę iš atminties, emociniai išgyvenimai išlieka. Atkuriant prisiminimus, migdoliniai kūnai “nebendrauja” su Amono ragu, todėl asmuo netikėtai susidūręs su tam tikrais įvykiais asmuo netikėtai išgyvena jausmus, nors neprisimena, kas galėtų juos sukelti. Dėl to, terapijos metu perkėlimo situacija kartais skatina jausmus, kurie tiesiogiai atspindi ankstyvąją patirtį, nors jos visiškai neprisimenama. Stresinėje situacijoje migdoliniai kūnai lemia adrenalino ir kortizolio išskyrimą ir tokiu būdu paruošia žmogaus organizmą kovai su pavojumi ar bėgimui nuo jo. Tačiau didėjantis kortizolio kiekis kraujyje skatina ne tik migdolinių kūnų veiklą bet ir emocinius išgyvenimus, bet palaipsniui slopina Amono ragą, dėl to sąmoningų prisiminimų galimybės ima nykti. dėl to, net kai kurie nereikšmingi įvykiai gali sukleti netikėtai stiprias emocijas be prisiminimų ar išgyvenimų, pvz.: avariją išgyvenęs žmogus gali patirti stiprius emocinius išgyvenimus vos išgirdęs automobilio užimą.

Gydymo technika

Paneigta vaikystės amnezijos samprata, nes Edipo išstūmimas susijęs su nebrandžių smegenų veiklos rezultatais. Migdoliniai kūnai ima funkcionuoti ankstyvoje vaikystėje, o Amono ragas subręsta tik maždaug 18 mėn. pradžioje, todėl tik  nuo šio amžiaus įmanomi sąmoningi prisiminimai. Terapijos metu siekiant atgaivinti ankstyvuosius išgyvenimus galima tik paskatinti klaidingus prisiminimus, sutrikdyti terapijos eigą. Taip pat ne visuomet pagelbsti interpretacija, tačiau nauja patirtis, bendraujant su terapeutu yra svarbi, nes smegenyse kuriami nauji neuronų rezginiai, koreguojantys emociškai skausmingą patirtį. Nepatariama interpretuoti, kai vyrauja skausmingi išgyvenimai, nes jie skatina kortizolio išsiskyrimą, o šis slopina Amono ragą. Tuomet intelektinė įžvalga tampa neįmanoma. Todėl siūloma naudoti perkėlimo situacijos analizę, kuri geriausiai padeda suvokti galimus praeities išgyvenimus, lydinčius jausmus, nes jei išgyvenimai yra ankstyvi, tikrosios patirties prisiminimai neįmanomi (anksti subrendę migdoliniai kūnai įgalina žmogų atgaminti su skausminga patirtimi susijusius jausmus dabartyje). Galima taikyti psichoterapiją bei vaistus. Pastebėta, kad ilgalaikei ar staigiai traumai sunaikinus dalį Amono rago neuronų šią netektį kompensuoja nauji neuronų rezginiai, kurių susidarymą lemia terapinė patirtis, o serotonino reabsorbcijos inhibitoriai atlieka Amono rago neuronų “sargybinių” vaidmenį.

 Pagrindiniai naujosios psichoanalitinės ir klasikinės psichoterapijos technikos skirtumai:

 ·Intersubjektyvumas Pagal Froido teoriją, terapeutas tarsi veidrodis, atspindintis paciento pateikiamą informaciją. Tačiau palengva pradėta suprasti, jog terapeuto jausmai netgi padeda geriau pažinti pacientą bei skatinti psichoterapijos procesą. Taigi šiame procese yra 2 dalyviai: terapeutas ir klientas. Abu proceso dalyviai su savo patirtimi ir subjektyviu vidiniu pasauliu bendrauja, veikia vienas kitą. Intersubjektyvumo teorija prasidėjo nuo H. Blumo darbų, kuriuose jis teigė, tradicinis požiūris nėra adekvatus, kadangi pabrėžiami tik vieno asmens intrapsichiniai procesai, pamirštant jog terapijos metu sąveikauja 2 asmenys savo vidiniais psichikos pasauliais. Terapeutas niekuomet negali likti nei objektyvus nei neutralus, todėl jo intrapsichinių procesų raiška veikia ir paciento išgyvenimus.  Taip pat naudojamas intersubjektyvios matricos terminas, atspindintis abiejų terapijos dalyvių įtaką terapijos procesui. Pabrėžiama, jog išoriniam realiam objektui turi būti skiriamas ne mažesnis dėmesys nei vidinei objekto reprezentacijai, pvz.: reali motina apglėbia savo vaiką, rodydama savo jausmus, padėdama kurti refleksinę psichikos funkciją. Taigi psichoterapeutas tūrėtų būti kiek galima natūralesnis, suteikti pacientui galimybę naudotis realia terapeuto figūra naujam modeliui sukurti. Svarbiausia terapijos procedūra tampa dabarties tarpusavio santykis. Čia kontraperkėlimas  suprantamas kaip reikalingu, nes jis būna visada, apima tarpusavio santykius, be abejo atspindi terapeuto reakciją į pacientą. Taigi jis neturėtų būti slepiamas, netgi atvirai išsakomas. Tokiu būdu pacientas suvokią terapeutą kaip realų asmenį priimantį jį tokį, koks jis yra. O terapeutas nelaiko savęs  autoritetingesniu nei terapijos dalyviu nei pacientas, nes tik pacientas geriausiai žino, kas su juo darosi ir ko jam reikia.

 · Pagalba vystymuisi. Pagal šį požiūrį, pacientas simboliškai prilyginamas vaikui, bręstančiam motinos (terapeuto) įtakos atmosferoje. Čia kreipiamas dėmesys į tai, kokioje vystymosi fazėje asmuo yra tuo metu ir ko jam labiausiai reikia iš terapeuto. Kaip motinos ryšys su vaiku palaipsniui kinta, pasibaigdamas naujų objektų ryšių sukūrimu aplinkoje, atsikyrimu nuo tėvų, taip terapija negali baigtis tol, kol pacientas nesukuria naujų ryšių su realiais objektais už terapijos ribų. Teorijos pagrindiniai teiginiai:

• Motinos ir vaiko santykiai yra universalūs ir lemiantys visus vėlesnius ryšius su žmonėmis.
• Kūdikis – aktyvus ryšio su aplinka siekėjas, gimstantis jau pasirengęs bendrauti ir bendradarbiauti.
• Savastis gimsta iš bendravimo su kitu žmogumi ir jo požiūrio bei „pasidalijimo“ jausmais ir jų priėmimo.
• Požiūris į aplinkinį pasaulį atsiranda per kito asmens požiūrį į jį, afektinį ir kognityvinį šio požiūrio pasidalijimą tarpusavyje.

Pagrindiniai šios technikos reikalavimai:

1. Dėmesys kreipiamas į emocinį kontekstą;
2. Darbas „čia ir dabar“;
3. Refleksinė terapeuto veikla gali padėti pacientui įgyti tokias pat refleksines galias, nes pacientas remiasi atskirais somatiniais ir emociniais išgyvenimais, kurių nesujungia į psichikos būklę;
4. Stengtis išlaikyti neutralumą, nes taip kuriamos  naujos „realistinės“ identifikacijos; terapeuto jausmai ir vertinimai pacientui turi būti matomi, nes skatina refleksinę veiklą ir realybės vertinimą;
5. Mažiau klausinėti, nes įsibraunama į paciento vidų;
6. Interpretacijos neplačios, nes turi būti susijusi su dabartimi.

 Naudota literatūra:

1. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R.(2004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: Vaistų žinios.
2. Trull T.J. (2005). Clinical psychology. Belmont, CA: Wadsworth/Thomson Learning.

 Papildoma literatūra

1. Psichoanalitikų Remos Židonienės ir Raimundo Milašiūno psichoanalizės ir psichoterapijos puslapis. http://www.psichoanalize.lt/index.htm [lankyta 2008 09 25]
2. Apie neuropsichoanalizę. http://en.wikipedia.org/wiki/Neuropsychoanalysis [lankyta 2008 09 25]
3. Apie P. Fanogy, Mentalizacijos teorijos kūrėją. http://en.wikipedia.org/wiki/Fonagy#Mentalization [lankyta 2008 09 25]

TA populiarumas nuo 1970 m. JAV pradėjo nykti, tačiau jos populiarumas iššaugo kitur pasaulyje. Taip pat labiau atsidavę TA atstovai susivienijo ir įkūrė tarptautinę transakcinės analizės asociaciją, kuri yra aktyvi ir dabar (Wikipedia).

Apie teoriją. Pagal Wikipedia, TA yra kitokia, nei psichoanalizė, nes pastaroji yra orentuota į pačio žmogaus vidų, o transakcinė analizė į sąveikas tarp žmonių.

TA yra asmenybės teorija, kuri aiškina, jog žmogaus elgesys yra susietas su tam tikra emocine būsena. Šios būsenos yra vadinamos ego būsenomis – tai jausmų ir su jais susietų elgesio schemų sistema. Galimos trys ego būsenos:

• Tėvas (jausmų, minčių ir elgesio modelių rinkinys, primenantis tėvų jausmus, mintis ir elgesio modelius. Žmogaus iš tėvų gautos moralės normos, tradicijos, griežtos taisyklės);
• Suaugęs (kontroliuoja vaiką ir tėvą. Yra tarpininkas tarp tėvo ir vaiko pasaulio. Viską pasveria ir priima racionalų sprendimą, objektyviai vertina realybę);
• Vaikas (iš žmogaus vaikystės likęs jausmų, minčių ir elgesio modelio rinkinys. Tai intuicijos, spontaniškumo, kūrybiškumo, džiaugsmo, intymumo šaltinis).

Kiekvienoje bendravimo situacijoje dominuoja viena iš jų. Vieno iš bendraujančiųjų elgesys skatina kitą asmenį kaip nors reaguoti. Žodis, veiksmas, gestas, rodantis, kad vienas žmogus pastebėjo kitą, yra transakcinis stimulas, o kito žmogaus atsakymas į šį stimulą – transakcinė reakcija. Stimulas ir reakcija sudaro transakciją – bendravimo vienetą. Transakcinės analizės tikslas yra nustatyti, kurios ego būsenos dalyvauja apsikeičiant stimulais ir reakcijoms. Svarbu yra tai, kokia būsena dalyvavo stimule, o kokia – reakcijoje ir ar šios būsenos susiderina.

Papildančios transakcijos – reakcija į atitinkamą stimulą:

 Susikertančios transakcijos – reakcijos neatitinka stimulo:

 Paslėptos transakcijos – vienoks bendravimas vyksta socialiniam lygmenyje ir visai kitoks psichologiniame:

Žmogų motyvuoja sensorinės stimuliacijos poreikis (susijęs su fiziniu artumu), pripažinimo poreikis, laiko struktūravimo poreikis (kartu su kitais žmonėmis praleidžiamo laiko planavimas). Laiko struktūravimo poreikis turi kelis būdus, kaip galima bendrauti su kitais: pasitraukimas (kai žmonės vienas su kitu nekontaktuoja), ritualai (tai stilizuoti vienas kito pripažinimo ženklai), veikla (tai su darbine veikla susijęs pripažinimas), laiko praleidimas (tai paprastos, vieną kitą papildančios, apie tą pačią temą transakcijos), žaidimai (būdingas užslėptų motyvų buvimas bendraujant) (Perminas, 2004).

Požiūris į asmenybę. Kiekvienas žmogus pasąmonėje turi savo gyvenimo planą, pagal kurį, jis struktūruoja didesnį laiko tarpą. Šis gyvenimo planas vadinamas scenarijumi, kuris yra pastoviai vykdomas ir formuojasi ankstyvoje vaikystėje kaip tėvų programavimas ir atsakas į tėvų programavimą. Scenarijaus turėjimas žmonėms suteikia iliuziją, kad jie yra autonomiški, nors iš tikro jie nesąmoningai vykdo savo scenarijų, t. y. elgesys užprogramuotas. Scenarijų gali paveikti ir iki gimimo vykę veiksniai: kokia vaiko gimimo situacija, ar gimimas planuotas, laukiama vaiko lytis, kaip buvo pradėtas vaikas, gimimų eiliškumas, motinos sveikata po gimdymo, vardai ir pavardės. Scenarijaus programavimas prasideda bendraujant su mama, vėliau tęsiasi veikiamas šeimos – vaikas išsirenka savo poziciją. Tada jam reikia suprasti, kas atsitinka su tokiais kaip jis. Anksčiau ar vėliau vaikas išgirsta istoriją (pasaką), kuri jam padaro didelį įspūdį ir ji tampa jo gyvenimo scenarijumi.

Pozicijos, kurias pasirenka žmogus būna įvairios:

• Aš+, Tu+ – tai sveikos asmenybės pozicija. Ši pozicija reiškia, kad žmogus priima, realiai vertina save ir kitą, pasirengęs bendradarbiauti ir spręsti problemas. Tokio žmogaus emocijos, tiek teigiamos, tiek neigiamos, yra spontaniškos. Jis realiai suvokia savo atsakomybę, pasitiki savo jėgoms, gyvena santarvės su savimi ir kitais jausmu, siekia realizuoti savo potencialą. Yra garbingas, aktyvus, produktyvus.
• Aš-, tu+ – tai kai nuvertina save, pervertina kitus. Tokiam žmogui būdinga depresija, savęs žeminimas. Jis jaučiasi nevykėlis, vienišius. Mano, kad jį gali išgelbėti kiti, todėl siekia būdų būti jų mylimas. Jam nuolat reikia kitų pagalbos.
• Aš+, Tu- – ta savęs iškėlimo, teisuolio pozicija. Toks žmogus yra linkęs dominuoti, siekiantis tobulumo, revanšo pralaimėjus. Nepakenčia kaltinimų, dėl visko kaltina kitus.
• Aš-, Tu- – tai kai nuvertinant save, nuvertinami ir visi kiti. Beviltiškumas. Nepasitiki kitais, todėl bendraudami siekia išlaikyti atstumą. Visiškai atsiduodamas likimui lieka tik gyvenimo stebėtojas, bijo permainų, neproduktyvus. Atlaidus savi silpnybėms. Nesu geba ir nenori būti laimingas.

Vaiko likimas yra nulemtas ne tik scenarijaus, bet ir antiscenarijaus, kurį vaikui perduoda tėvų Tėvas. Scenarijus ir antiscenarijus gali vienas kitam prieštarauti, ir žmogus bus priverstas savo gyvenime vykdyti tai vieną, tai kitą, nors, Berno teigimu, scenarijus visada nugali. Tokiu būdu žmonės įgyja scenarijų vaikystėje ir yra priversti laikytis jo visą gyvenimą. Bet koks nukrypimas nuo scenarijaus sukelia diskomfortą. Scenarijaus laikymasis – tai elgesys pagal tėvų reiklavimus ir tuo pačiu jų globos pojūtis.

Berno teigimu, tik nedaugelis sugeba būti iš tikro autonomiški – praktiški ir suaugę, žinantys, kurie impulsai sklinda iš kitų žmonių ir kurie – iš jo paties. Tuo tarpu iliuzine autonomija – tai iš Vaiko sklindančių impulsų ir idėjų priemimas kaip ir sklindančio iš Suaugusiojo.

Sveikai asmenybei būdinga:

- Įsijungimas į dabartį – žmogus, matantis, girdintis, jaučiantis tai, kas vyksta dabar ir darantis tai taip, kaip gali tik jis, o ne taip, kaip jį mokė.

- Spontaniškumas – galimybė pačiam pasirinkti, kokius jausmus jausti ir kaip juos išreikšti. Laisvė nežaisti žaidimų.

- Intymumas – spontaniškumas, laisvas nuo žaidimų, nuoširdus gyvenančio čia ir dabar žmogaus elgesys (Perminas, 2004).

Praktinis terapijos pritaikomumas (terapijos). Praktinėje veikloje TA gali būti panaudojama diagnozuojant ir gydant daugelio tipo psichologinius sutrikimus. Gali būti taikomos įvairios terapijos formos: individualios, poroms, šeimoms ir grupėms (Wikipedia). Anot A, Permino (2004), terapija dažniausiai vyksta grupėje. Tokios terapijos privalumai, jog grupės nariai gali stebėti vienas kito ego būsenas ir tuo pačiu geriau pažinti savąsias. Be to, grupėje yra galimybė stebėti transakcijas bei žaidimus. Grupėje atlikta vieno asmens scenarijaus analizė padeda kitiems geriau analizuoti savuosius scenarijus.

Terapijoje naudojami metodai:

• Struktūrinės analizės tikslas – padėti klientui suvokti savo ego būsenas bei jų turinį. Pasiekti, kad kritinėse situacijose asmenybė išlikti Suaugusiojo pozicijoje.
• Transakcinės analizės tikslas – padėti klientui suvokti, kokias jis transakcijas naudoja sudėtingose situacijose ir tuo pačiu padėti geriau įveikti tas situacijas. Kitaip sakant, pasiekti tokios Suaugusiojo būsenos, kuri galėtų laisvai spręsti, kada leisti pasireikšti Vaiko, o kada Tėvo būsenoms.
• Žaidimų analizės tikslas – padėti klientui suvokti dažniausiai jo naudojamus žaidimus, laiko struktūravimo ir paglostymų gavimo būdus. Kokį žaidimą jis žaidžia, kokius ėjimus naudoja žaidime, kokie būna išlošimai ir kaip žaidimas sustiprina jo gyvenimišką poziciją.
• Scenarijaus analizės tikslas – padėti klientui atsisakyti gyvenimo pagal scenarijų ir pradėti elgtis autonomiškai.

Naudota literatūra

1. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas”, VDU leidykla, Kaunas, 2004;

2. Tarptautinė transakcinės analizės asociacija: http://www.itaa-net.org/ta/bernehist.htm (Žiūrėta 2008-09-18);

3. Wikipedia – nemokama enciklopedija: http://en.wikipedia.org/wiki/Transactional_analysis (žiūrėta 2008-09-18)

Šio straipsnelio tikslas – pabandyti plačiau pristatyti kasdieniniame gyvenime gana įprastas sąvokas – ligą ir sveikatą. Tai yra sunkiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kadangi daug šia tema galvojau rašydama savo disertaciją „Depresija sergančių asmenų savijauta ir subjektyvus gyvenimo vertinimas stacionarinio gydymo laikotarpiu”, šis straipsnis iš esmės yra atskiros jos ištraukos. Jei kam nors būtų įdomu susirasti straipsnyje cituojamus autorius, literatūros sąrašas pateikiamas disertacijoje, kurią galima rasti čia.

Psichologinė ligos samprata

Pradėkime nuo lengvesnio klausimo – kas yra liga? Akivaizdu, jog tai yra kažkas, kas nukrypę nuo normos. Medicinoje ligos dažniausiai yra nagrinėjamos kaip tam tikri biologiniai pokyčiai. Jos vertinamos remiantis objektyviais tyrimais ir ligų klasifikacijos sistemomis bei aprašomos tam tikrų simptomų rinkiniu. Tačiau kalbant apie psichikos sutrikimus situacija yra kiek sudėtingesnė, nes objektyvūs biologiniai pokyčiai čia ne visada fiksuojami. Taigi, kalbant apie psichikos sutrikimus, apibrėžti, kas yra nukrypęs elgesys yra sudėtinga. Dažniausiai vadovaujamasi keletu kriterijų (Davison, Neale, Kring, 2004). Pateiksiu juos kiek pakomentuodama jų trūkumus:

• Statistinio retumo kriterijus – nukrypusiu laikomas elgesys, kuris yra retai sutinkamas. Iš tiesų, psichikos sutrikimams priskiriamas elgesys (pavyzdžiui, haliucinacijos) yra sutinkamas retai, tačiau remiantis šiuo kriterijumi genialumas taip pat yra sutrikimas, nes yra retas.
• Nukrypimas nuo socialinių normų – nukrypusiu laikomas elgesys, kuris kelia grėsmę ar nerimą aplinkiniams (pavyzdžiui agresyvimas). Šis kriterijus taip pat nėra geras, nes nerimą aplinkiniams gali kelti ne tik nukrypę, bet tiesiog nauji, neįprasti dalykai, kaip pavyzdžiui, savo laiku rokenrolas.
• Asmeninio diskomforto kriterijus – būsena laikoma sutrikimu, jei tai nemalonu pačiam žmogui. Šis kriterijus daugeliu požiūriu yra geras, tačiau nebeveikia, jei sergantis asmuo yra nekritiškas savo būsenai. Tarkim manija sergantis asmuo dažniausiai yra visiškai patenkintas savimi, net jei jo elgesys gali kenkti jam pačiam.
• Negalios ar sutrikusio elgesio buvimas – negale vadinama būsena, kai asmuo negali pilnavertiškai funkcionuoti kokioje nors svarbioje gyvenimo srityje. Šis kriterijus netinka sutrikimams, kurių sukeliamas diskomforto lygis yra santykinai nedidelis. Pavyzdžiui, lengva depresija sergantis asmuo gali pilnavertiškai funkcionuoti daugelyje gyvenimo sričių, tačiau dažniausiai nejaučia emocinio pasitenkinimo, tuo ką daro ar pasiekia.
• Netikėtumo kriterijus – sutrikusiomis laikomos reakcijos, kurios yra netikėtos ir neatitinka situacijos (pavyzdžiui nevaldomas grėsmės ir nerimo jausmas, kai nerimauti nėra priežasties). Problema su šiuo kriterijumi yra ta, kad kartais sutrikęs elgesys gali būti tikėtinas, tačiau jo intensyvumo lygis ar trukmė gali būti tokia, kad tai kelia grėsmę pačiam žmogui, tarkim potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai ir kt.

Taigi, nėra vieno aiškaus kriterijaus, kuris leistų spręsti, ar elgesys yra sutrikęs, ar ne. Kadangi mes negalime spręsti pagal vieną požymį, psichiatrijoje stengiamasi sudaryti požymius rinkinius, tokiu būdu bandant apsidrausti nuo perdėto sutrikimų diagnozavimo. Pavyzdžiui, DSM-IV-TR sutrikimą apibrėžia taip:

 ”Tai kliniškai reikšmingas elgesys arba psichologinis sindromas, arba struktūra, kuri būdinga individui, ir kuri susijusi su patiriamu distresu ar negale (t.y. sutrikusiu funkcionavimu vienoje ar keliose svarbiose gyvenimo sferose), arba padidėjusia kančios, mirties, skausmo, negalios ar laisvės praradimo rizika. Šis sindromas ar struktūra neturi būti kultūriškai sankcionuota ar tikėtina reakcija į tam tikrus įvykius. Nesvarbu, kokia yra priežastis, tai turi būti elgesio, psichologinio ir biologinio funkcionavimo sutrikimas individe. Nei nukrypęs elgesys,  nei konfliktai kylantys tarp individo ir visuomenės nėra psichikos sutrikimai, nebent pasižymi sutrikusio funkcionavimo požymiais, aprašytais aukščiau”

Tokia sutrikimo samprata apima dauguma aukščiau aprašytų sutrikusio elgesio kriterijų ir išryškina tris pagrindinius sutrikimo aspektus:

1. Sindromas (t.y. sutrikusio elgesio požymių rinkinys) turi būti susijęs su distresu, negale ar padidėjusia problemų rizika.
2. Psichikos sutrikimai atspindi disfunkciją esančią asmens viduje.
3. Ne visas sutrikęs elgesys yra sutrikimas.

Ar klinikiniam psichologui yra svarbu žinoti, kaip nustatomi psichikos sutrikimai, kokie jų diagnostiniai kriterijai? Aš manau, kad taip, nes diagnozės atlieka keletą svarbių funkcijų:

• Diagnozės padeda komunikuoti – diagnozės yra būdas trumpai perduoti pagrindinę informaciją tarp specialistų. Diagnozės žinojimas padeda jums suprasti, kaip pacientą mato ir vertina gydytojas.
• Diagnozės padeda kaupti duomenis atliekant empirinius tyrimus – žmonės, kuriems yra nustatytos vienodos diagnozės, yra individualūs, tačiau taip pat ir panašūs, todėl atliekant tyrimus lengviau kaupti duomenis, kurie tinka tokioms specifinėms tiriamųjų grupėms. Su tuo susiję ir sekantys du diagnozių privalumai
• Diagnozės padeda nagrinėti ligų etiologiją
• Diagnozės padeda parinkti geriausius gydymo būdus

 Vis dėlto dėl diagnozių naudojimo kyla ir tam tikrų problemų:

• Validumo, patikimumo ir klaidų problema. Diagnozės dažniausiai nustatomos remiantis tiesiog pokalbiu su pacientu, jos priklauso nuo gydytojo sugebėjimo rinkti informaciją, jo asmeninių nuostatų, lūkesčių, dėl to dažnai nėra patikimos.
• Sukuriamas įspūdis, kad psichikos ligos egzistuoja pačios savaime. Diagnozė iš tikro tik aprašo žmogaus elgesį. Pavyzdžiui, mes sakome, kad pacientui depresija, jei jo nuotaika bloga, sumažėjo interesai, aktyvumo lygis, krito apetitas ir t.t.
• Skatina pasyvumą ir medikamentų vartojimą – kai asmeniui nustatoma diagnozė, santykis į ligą pasidaro panašus kaip ir sergant somatinėmis ligomis, t.y. kad liga yra kažkas svetimo ir nuo manęs nepriklauso.
• Diagnozės didina stigmatizacijos riziką – stigmatizacija yra asmens patiriamas atstūmimas dėl to, kad jis serga psichikos liga. Dauguma vienaip reaguos į žmogų, jei jis jiems pristatomas kaip tiesiog keistokas, ar turinti psichologinių sunkumų, ir kitaip, jei jis bus pristatomas kaip turintis diagnozę.
• Diagnozė riboja psichologo galimybes palaikyti santykius su klientu ir gali tapti išsipildančia pranašyste. Psichologui diagnozė gali trukdyti iki galo pamatyti ir išgirsti klientą, formuoja išankstines nuostatas.

Taigi psichologui svarbu išmanyti psichiatrinę klasifikaciją, tačiau nereikia per daug prie jos prisirišti. Gilinantis į ligą svarbu pakankamai dėmesio skirti  subjektyviam sergančio žmogaus patyrimui. Tyrimai rodo, kad nemažą dalį su sveikata susijusio elgesio, pagalbos siekimą, bendradarbiavimą ir gydymo efekto vertinimą lemia ne objektyvi medicininė būsena, o subjektyvūs veiksniai (Gladis, 1999, Manber, 2003).

Klinikinėje psichologijoje yra naudojamas trijų komponentų ligos modelis (Šulte 2002). Sekant šiuo modeliu, sutrikimas turi keletą lygmenų:

• Biologinis lygmuo, arba liga, apima objektyvius patologinius individo pokyčius ar defektus;
• Psichologinis lygmuo, arba savijauta, apima subjektyviai asmens patiriamus simptomus ar diskomfortą;
• Socialinis lygmuo, arba ligos pasekmės, apima įprasto gyvenimo pokyčius ir ligonio vaidmenį, kuriuos lemia sutrikimas ir dėl ligos ar/ir savijautos kylantys apribojimai.

Bloga savijauta nėra visiškai tiesioginė ligos pasekmė. Kaip nurodo Kleinmanas (cit.pgl. de Almeda Filho, 2001), bloga savijauta remiasi individo patyrimu ir suvokimu, apimančiu tiek tiesiogiai iš ligos kylančias problemas, tiek socialines reakcijas į ligą. Psichologinį sutrikimo komponentą, arba savijautą, formuoja kultūriniai, prasminiai, simboliniai aspektai, ir prasmės, kurias kuria pats žmogus, patirdamas ligos procesą. Taigi psichologiniu požiūriu savijauta nėra vien faktas (sergu/nesergu, yra pakitimai/nėra pakitimų), bet taip pat ir psichologinis procesas. Šio proceso metu iš ligos kylantys apribojimai nuolat sąveikauja su asmens gyvenimo kontekstu; ligos simptomai asmens yra patiriami, išgyvenami ir vertinami. Taigi klinikinis psichologas bandydamas suprasti asmens problemas gali pradėti nuo simptomų, klasifikacijos, diagnozės, nes tai padeda įvertinti, kokių sunkumų gali kilti pagalbos procese, numatyti, kokie gydymo metodai bus sėkmingiausi. Tačiau taip pat reikia analizuoti, kaip pats asmuo vertina savo sunkumus, kaip juos interpretuoja, ko dėl savo sutrikimo netenka. Visa tai padeda guliau suprasti individualius asmens sunkumus ir pagalbos poreikius. 

Psichologinė sveikatos samprata

Kai kalbama apie sveikata, dažniausiai pradedama nuo Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau PSO) sveikatos sampratos. PSO sveikatą apibrėžia kaip:

 „visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būseną, o ne vien ligos ar negalios nebuvimą” (WHO, 2004, 10 psl.).

Tai labai plati apibrėžtis, kuri dėl savo abstraktumo susilaukė nemažai kritikos, kartais vadinama nefunkcionalia, beprasme, įmantria (Bok, 2004). Apibendrindama visą sveikatos apibrėžties kritiką Bok nurodo, kad ši sveikatos apibrėžtis gali būti vertinga tik kaip istorinis dokumentas, parodantis laikmečio, kuriuo ji buvo suskurta realijas, bet jokiu būdu negali būti vartojama sveikatos įvertinimui ar politikos formavimui (Bok, 2004).

Vis dėlto visiškai sutikti su tokia Bok kritika negalima. PSO sveikatos apibrėžtis vertinga tuo, jog aiškiai nurodo, kad sveikata yra daugiamodalis reiškinys, turintis biologinį, psichologinį ir socialinį komponentus ir organizuojant sveikatos priežiūrą kiekvienam iš šių komponentų turi būti skiriamas dėmesys. Asadi-Lari ir kt. taip pat nurodo, kad nors ši apibrėžtis yra utopiškas ir ambicinga, tačiau ji vertinga tuo, jog aiškiai parodo, koks turėtų būti sveikatos priežiūros intervencijų tikslas (Asadi-Lari, 2004). Taigi galvojant apie sveikimo procesą, siekiamybė turėtų būti ne simptomų išnykimas, o visuminės sveikatos grąžinimas.

Suvokti PSO siūlomą sveikatos sampratą dažnai trukdo siauresnis medicininis požiūris į sveikatą. Pavyzdžiui, „Medicinos enciklopedijoje” (1993) sveikata apibrėžiama kaip „fizinis ir dvasinis individo ir visuomenės normalumas”, o norma, kaip „tam tikra būklė, kuri iki tam tikros ribos, nelaikytina nei liga, nei patologija, nei rizikos faktoriumi”. Taigi sveikata siejama su sutrikimų ar patologijos nebuvimu. PSO sveikatą apibrėžia kaip gerovės būseną. „Lietuvių kalbos žodyne” (1956) žodis gerovė paaiškinamas kaip „geras buvimas”. Taigi sveikata yra geras buvimas arba geras gyvenimas, moksline terminologija – gyvenimo kokybė.

Jei sveikata apibrėžiama kaip gerovė, atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo sudėtingumą bei dinamiškumą, kyla klausimas, ar tokio apibendrinto konstrukto nagrinėjimas turi kokią nors prasmę. Galvojant apie prasmę, svarbi yra iš biopsichosocialinio modelio ateinanti idėja, jog žmogus egzistuoja didėjančio sudėtingumo kontekste, o biologinis, psichologinis ir socialinis elementai gali būti suvokiami kaip hierarchinės sistemos lygmenys (Pilgrim, 2002). Žemesni sistemos lygmenys yra būtini aukštesniųjų lygmenų egzistavimui, tačiau žemesniųjų lygmenų nepakanka aprašyti ar paaiškinti aukštesniųjų lygmenų prigimčiai (Pilgrim, 2002). Taigi ligos nebuvimas yra svarbi prielaida asmens gerovei, bet negali visiškai jos paaiškinti. Tam, kad žmogus būtų sveikas, reikia, kad jis pasižymėtų gera fizine ir psichikos sveikata, turėtų gerus ir prasmingus ryšius su aplinka, t.y. socialine sritimi.

Psichikos sveikatos kriterijai

Katsching ir Schrank nurodo, jog apskritai galima išskirti tris pagrindinius psichikos sveikatos modelius: kontinuumo, pozityvųjį ir funkcinį (Katsching, Schrank, 2003).

• Kontinuumo modelis yra tradiciškiausias ir įprastas medicinoje. Šiuo atveju psichikos sveikata suprantama kaip psichikos sutrikimų nebuvimas.
• Remiantis pozityviuoju modeliu, psichikos sveikata suprantama kaip tam tikrų savaime vertingų asmens savybių ar charakteristikų, tokių kaip teigiamas savęs vertinimas, sugebėjimas priimti pokyčius, subjektyvus gerovės jausmas ir kt., buvimas. Pozityvusis psichikos sveikatos modelis turi stiprų individualųjį psichologinį akcentą.
• Remiantis funkciniu psichikos sveikatos modeliu psichikos sveikata yra suprantama dar plačiau, akcentuojami tiek individualūs apsaugos veiksniai, tiek socialinis kapitalas. Šiuo atveju psichikos sveikata gali būti suprantama kaip „pusiausvyros būsena tarp asmens ir aplinkos” (Lahtinen 1999, 29 psl.).

Plačiau aptarsiu pozityviuosius ir funkcinį psichikos sveikatos modelius, jų sveikatos kriterijus.

Pozityvieji psichikos sveikatos modeliai

Psichologijoje pozityviosios psichikos sveikatos sąvoka pirmiausias siejama su Johodos darbais (Compton, 2005; Secker, 1998; WHO, 2004). Jahoda išskiria šešis psichikos sveikatos kriterijus: teigiamas požiūris į save; augimas, vystymasis ir savęs aktualizavimas; darni asmenybė; autonomiškumas, geras realybės suvokimas ir meistriškumas, apimantis gerus adaptacinius gebėjimus (cit. pgl. Compton, 2005). Šioje teorijoje akcentuojamos psichologinės charakteristikos, kurios padeda žmogui kurti gerus ir prasmingus santykius bei siekti gyvenimo tikslų.

Pozityvioji psichikos sveikata taip pat gana dažnai moksliniuose darbuose vertinama remiantis Antonovsky salutogenezės teorija (Korkeila, 2000). Antonovsky teigė (cit.pgl., Eriksonn ir Lindstrom, 2005), kad nuo to, kaip asmuo suvokia pasaulį, priklauso jo sveikata. Yra svarbūs trys psichikos sveikatos komponentai: asmens sugebėjimas suprasti, kas vyksta; sugebėjimas suvaldyti situaciją savo paties ar kitų pagalbos dėka ir sugebėjimas suprasti situacijos prasmę (Eriksonn, Lindstrom, 2005). Šių trijų komponentų – suvokimo (kognityvinis), valdymo (instrumentinis/elgesinis) ir prasmės (motyvacinis) – buvimas lemia asmens vidinę darną (sense of coherence) ir sugebėjimą pasinaudoti bendraisiais atsparumo ištekliais (general resistance resourses), tokiais kaip žinios, asmenybės vientisumas, intelektas, socialinis palaikymas, dvasinės vertybės ir kt. (Eriksonn, Lindstrom, 2005). Vidinės darnos jausmas yra aukštesnio apibendrinimo lygmens atsparumo komponentas ir apima konkretesnes sunkumų įveikimo strategijas (Richardson, Ratner, 2005). Tyrimai patvirtina vidinės darnos sąsają su įvairiais psichikos sveikatos indikatoriais: nerimu, depresija, subjektyvia gerove, laime, savęs vertinimu (Chimich, Nekalaichuk, 2004; Javtokas, 2005). 2001 m. Lietuvoje atliktu dideliu populiaciniu tyrimu nustatyta, jog žema vidinė darna buvo susijusi su vyresniu amžiumi, blogiau vertinama sveikata, streso ir depresijos požymiais. Žema vidine darna pasižymėjo net 60,1% respondentų (Javtokas, 2005).

Pozityviajam požiūriui į psichikos sveikatą priskiriamas ir psichologinės gerovės modelis. Ryff ir Singer taip pat skiria šešis psichologinės gerovės kriterijus: savęs priėmimas; asmenybės augimas; pozityvus santykis su kitais; autonomiškumas; gyvenimo tikslo turėjimas ir sugebėjimas įvaldyti aplinką (Ryff, Singer, 1998). Modelio centre vėl yra asmuo ir jo psichologinės charakteristikos. Nors psichologinės gerovės rodikliai gana stipriai koreliuoja su simptomų skalėmis (Ruini, 2003), tyrimai taip pat patvirtina, kad psichologinė gerovė nėra tik teigiamas ligos kontinuumo kraštas, o greičiau atskiras psichikos sveikatos komponentas (Ryff, 2006).

Tiek Jahodos, tiek Ryff, tiek Antonovsky modeliai atstovauja eudemoniniam gerovės supratimui, teigdami, kad pagrindiniai psichikos sveikatos komponentai yra asmens realizacija ir tikslai. Teigiama, kad eudemoninis gerovės jausmas nėra bruožas, o greičiau dinaminė asmens charakteristika, kintanti asmeniui patiriant įvairius gyvenimo įvykius (Ryff, Singer, Dienberg-Love, 2004).

Pozityviajam požiūriui į psichikos sveikatą taip pat priskiriamas subjektyvios gerovės modelis. Subjektyvus gerovės jausmas remiasi asmens kognityviniu ir emociniu savo gyvenimo įvertinimu (Diener, 2000). Subjektyvi gerovė yra mokslinis termino „laimė” atitikmuo. Skiriami trys subjektyvios gerovės komponentai: bendras pasitenkinimas gyvenimu, teigiamas emocingumas ir neigiamas emocingumas. Taigi aukšta subjektyvia gerove pasižymintis žmogus patiria pasitenkinimą gyvenimu, yra linkęs jausti teigiamas emocijas ir išgyventi kuo mažiau neigiamų emocijų (Šilinskas, Žukauskienė, 2004). Šiame modelyje ypač svarbus subjektyvumo elementas – svarbiausiu psichikos sveikatos kriterijumi yra subjektyvus paties žmogaus vertinimas.

Diener nurodo, kad kiekvienas asmuo pasižymi tam tikru subjektyviu gerovės lygiu, kuris santykinai stabilus (Diener, 2000). Teigiami ar neigiami gyvenimo įvykiai gali laikinai pakeisti gerovės vertinimą, tačiau ilgainiui grįžtama į asmens būdingą gerovės lygį. Subjektyvios gerovės lygmens stabilumą lemia tai, kad ji gana stipriai susijusi su asmenybės dispozicijomis: ekstraversija, savęs vertinimu ir neurotiškumu (Diener 2000; Diener, Oishi, Lucas, 2003). Įvairūs ištekliai, tokie kaip pinigai, šeimos palaikymas, socialiniai įgūdžiai ar intelektas, yra susiję su subjektyviu gerovės jausmu, tačiau labiau veikia bendrą pasitenkinimą gyvenimu nei afektinę gerovę (Diener, Fujita, 1995). Diener pabrėžia, kad subjektyvi gerovė nėra pakankamas kriterijus psichikos sveikatai, tačiau yra svarbus papildantis komponentas (Diener, 2000).

Subjektyvios gerovės modelis gali būti priskirtas hedoninei gerovės sampratai, kurios svarbiausi aspektai yra laimė ir pasitenkinimas (Ryff, Singer, Dienberg Love, 2004). Mokslininkai, lygindami eudemoninį ir hedoninį požiūrius į psichikos sveikatą ir gerovę, nurodo, jog šie gerovės aspektai yra susiję, tačiau nėra tapatūs (Ryff, Singer,Dienberg Love, 2004). Todėl siekiant visiškai įvertinti asmens psichikos sveikatą, reikia, kad vertinimas apimtų abu aspektus, t.y. vertintų gyvenimo tikslo turėjimą, asmenybės augimą ir afektinį komponentą bei subjektyvų pasitenkinimą savo gyvenimu (Keyes, 2002). Apibendrinant visus pozityviuosius psichikos sveikatos modelius, galima teigti, jog juose daugiausiai akcentuojama tai, kas gali būti pavadinta sveikatos ištekliais – psichologinės charakteristikos, kurios prisideda prie sveikatos palaikymo, tačiau nagrinėjamos tik individualios asmens charakteristikos, taigi asmens santykis su aplinka apimamas tik iš dalies.

Funkcinis psichikos sveikatos modelis

1997-1999 m. Europos Komisija inicijavo projektą, pavadintą „Pagrindinės idėjos” (Key Concepts), kurio tikslas buvo pasiūlyti sistemą ir pagrindines psichikos sveikatos skatinimo kryptis Europoje (Lahtinen, 1999). Projektas padėjo suformuluoti funkcinę psichikos sveikatos apibrėžtį, kuri tapo svarbiu teoriniu pagrindu psichikos sveikatos politikai ir stebėsenai Europoje (European Commission, 2004, 2005). Remiantis funkciniu psichikos sveikatos modeliu, psichikos sveikata apibrėžiama kaip procesas, kurį lemia tiek praeities, tiek dabarties veiksniai, asmeniniai ištekliai ir gyvenimo įvykiai, socialiniai įvykiai bei įvairios pasekmės. Psichikos sveikatos procesas nuolat matyti iš kasdieninio asmens patyrimo, santykių su kitais žmonėmis, aplinka, visuomene ir kultūra, kurioje asmuo gyvena (Lahtinen, 1999).

Apskritai psichikos sveikatos determinantus galima suskirstyti į kelis lygmenis (Lahtinen, 1999):

• Individualūs veiksniai ir patyrimas – apima individualias psichologines ir fizines charakteristikas, tokias kaip emocinis, kognityvinis funkcionavimas, identiškumo jausmas, savęs suvokimas, savęs vertinimas, autonomiškumas, adaptacijos gebėjimai, kiti asmens ištekliai, tokie kaip išsilavinimas, žinios, subjektyvus gyvenimo prasmės jausmas, fizinė sveikata.
• Socialiniai ryšiai – apima socialines / psichologines charakteristikas, tokias kaip asmeninis bendravimas, santykiai šeimoje, mokykloje, darbe, bendruomenės aplinkoje.
• Socialinės struktūros ir ištekliai – apima socialinių struktūrų palankumą/nepalankumą psichikos sveikatai, t.y. vykdoma socialinė, organizacinė politika, bendruomenei prieinami edukaciniai, būsto, ekonominiai ištekliai, paslaugų prieinamumas ir kokybė.
• Kultūrinės vertybės – apima kultūrai būdingą psichikos sveikatos sampratą ir vertybes, tokias kaip psichikos sveikatos vertė socialiniame kontekste, taisyklės, kurios reguliuoja socialinius santykius, socialiniai psichikos sveikatos kriterijai, stigmatizacija, tolerancijos sutrikimui lygis, dvasinės vertybės.

Taigi remiantis funkciniu psichikos sveikatos modeliu, psichikos sveikata yra sudėtingų biologinių, psichologinių, socialinių ir struktūrinių veiksnių sąveikos rezultatas. Skirtingai nuo ankščiau aptartų pozityviųjų psichikos sveikatos modelių, akcentuojami ne vien psichologiniai ištekliai.

Dar viena įdomi ir klinikinei psichologijai svarbi idėja yra du psichikos sveikatos aspektai. Lahtinenas ir kt. teigia, kad sutrikimo buvimas ar nebuvimas yra tik vienas iš psichikos sveikatos aspektų (Lahtinen, 1999). Į psichikos sveikatos sąvoką gali įeiti dvi dimensijos: pozityvioji ir negatyvioji (Lahtinen 1999; Korkeila 2000).

• Pozityvusis psichikos sveikatos komponentas yra potencialas, arba asmens gebėjimas įveikti sunkumus, išvengti išsekimo ar įvairių sveikatos problemų susidūrus su neigiama patirtimi (Korkeila 2000). Pozityvųjį psichikos sveikatos komponentą, kaip ir apskritai psichikos sveikatą, lemia individualūs veiksniai ir patyrimas, socialiniai santykiai, visuomenės struktūros ir ištekliai, kultūriniai veiksniai ir vertybės (Lahtinen 1999).
• Negatyvusis psichikos sveikatos komponentas apima kontinuumą nuo pačių sunkiausių psichikos sutrikimų iki įvairaus sunkumo ir trukmės atskirų simptomų ar psichologinio distreso (Korkeila 2000). Tiek pozityvusis, tiek negatyvusis psichikos sveikatos komponentas egzistuoja kartu ir tam tikri pozityvūs sveikatos ištekliai išlieka net sunkiausių sutrikimų atvejais.

Taigi šiuo atveju psichikos sveikata, kaip ir bendroji sveikata, suprantama kaip asmens ir aplinkos sąveikos sėkmė. Išskirtos psichikos sveikatos išteklių grupės apima ne vien psichologines, bet ir fizinės sveikatos, socialines ir aplinkos charakteristikas. Tokia psichikos sveikatos samprata yra platesnė nei pozityviųjų psichikos sveikatos modelių. Funkciniame modelyje psichikos sveikata suprantama kaip procesas, kurio metu nuolat sąveikauja asmens patirtis, asmeniniai ištekliai, įvykiai, socialinės aplinkybės, taigi modelyje gerai atsispindi dinaminė biopsichosocialinių veiksnių sąveika.

Sveikatos matavimas. Gyvenimo kokybės samprata.

Korkeila savo knygoje „Psichikos sveikatos aspektų matavimas” (Korkeila, 2000) nurodo, kad subjektyviam sveikatos ir psichikos sveikatos vertinimui gali būti naudojami trijų rūšių indikatoriai: subjektyviai suvokiamos sveikatos, psichikos sveikatos problemų ir gyvenimo kokybės. Būtent gyvenimo kokybės tyrimams šiuo metu pasaulyje skiriamas labai didelis dėmesys.  Gyvenimo kokybės terminas nėra vienareikšmiškas ir tam galima skirti atskirą straipsnį, tačiau čia pristatysiu PSO gyvenimo kokybės sampratą. PSO gyvenimo kokybę apibrėžia kaip:

„asmens savo padėties gyvenime suvokimą, kultūros ir vertybių sistemos, kurioje jis gyvena kontekste, atsižvelgiant į tikslus, lūkesčius, standartus ir rūpesčius. Tai plati sąvoka, kompleksiškai apimanti asmens fizinę sveikatą, psichologinę būseną, autonomiškumo lygį, socialinius santykius, asmeninius įsitikinimus ir jų ryšį su atskirais aplinkos aspektais” (The WHOQOL-Group 1998).

Basu nurodo tris esmines tokios gyvenimo kokybės sampratos charakteristikas: a) tai į pacientą orientuotas matas – pagrindinis gyvenimo kokybės ekspertas yra gyvenantis tą gyvenimą asmuo; b) gyvenimo kokybė yra subjektyvus matas; c) gyvenimo kokybė yra daugiamodalis matas (Basu 2004).

PSO siūlomi gyvenimo kokybės klausimynai (PSO-GK-100 ir PSO-GK-trumpas) pasižymi geru teoriniu ir praktiniu pagrindimu, yra sudaryti remiantis ne vien ekspertiniais vertinimais, bet ir išsamia kokybine reiškinio analize.  Apibrėžimo ir klausimynų kūrimas vyko dviem etapais. Pirmojo etapo metu buvo siekiama apibrėžti gyvenimo kokybę, išskirti pagrindinius jos komponentus bei parinkti sričių vertinamuosius klausimus. Šiame etape buvo naudojamos fokus grupės, kuriose dalyvavo tiek žmonės iš bendrosios populiacijos, tiek asmenys sergantys įvairiomis ligomis ir ekspertų vertinimai. Darbas buvo atliekamas lygiagrečiai penkiolikoje šalių ir į galutinę gyvenimo kokybės apibrėžtį buvo įtraukti tie gyvenimo ir sveikatos aspektai, kurie buvo universalūs. Apibendrinus buvo atrinkti 236 klausimai pradiniam kiekybiniam tyrimui, kurio pagrindu buvo sukurtas 100 klausimų gyvenimo kokybės klausimynas (WHO 1997).

PSO gyvenimo kokybės modelyje skiriami 24 aspektai, kurie grupuojami į šešias pagrindines sritis (WHO 1997):

• Fizinės sveikatos sritis: energija ir nuovargis, skausmas ir diskomfortas, miegas ir poilsis.
• Psichologinė sritis: kūno suvokimas ir išvaizda, neigiami jausmai, teigiami jausmai, savęs vertinimas, mąstymas, mokymasis, atmintis ir dėmesys.
• Autonomiškumo lygis: mobilumas, kasdieniniai darbai, priklausomybė nuo medikamentų ir medicinos priežiūros, darbingumas.
• Socialinių santykių sritis: tarpasmeniniai santykiai, socialinis palaikymas, seksualinis gyvenimas.
• Aplinkos sritis: finansiniai ištekliai, laisvė, fizinis saugumas, medicinos ir socialinių paslaugų prieinamumas ir kokybė, namų aplinka, galimybė gauti informaciją, įgūdžiai, poilsio galimybės, fizinė aplinka (tarša, triukšmas, judėjimas), transportas.
• Dvasingumo/religijos/asmeninių įsitikinimų sritis: religija, dvasingumas, asmeniniai įsitikinimai.

PSO gyvenimo kokybės sampratą pristačiau dėl kelių priežasčių. Šiuo metu literatūroje vis dažniau teigiama, kad klinikiį darbą dirbantys psichologai turėtų vertinti ne tik negatyvius dalykus (pvz.: diferencinė sutrikimų diagnostika), bet ir pozityvius dalykus (pvz.: asmnes turimas potencialas sveikimui). PSO siūlomi gyvenimo kokybės klausimynai šiam tikslui gali būti visai tinkami instrumentai, Kita vertus, PSO siūloma gyvenimo kokybės samprata apima pagrindinius ankščiau aptartų psichikos sveikatos modelių elementus. Kaip ir subjektyvios gerovės modelyje, vertinamas bendras asmens pasitenkinimas gyvenimu bei atskiromis gyvenimo sritimis, atsižvelgiama į teigiamą ir neigiamą emocingumą; tam tikri elementai taip pat ateina iš Ryff ir Antonovsky teorijų – vertinamas autonomiškumas, socialinis funkcionavimas, gyvenimo prasmingumo jausmas ir kiti aspektai. Gyvenimo kokybės komponentai gana gerai atitinka ir funkcinį psichikos sveikatos modelį. Fizinė, psichologinė, autonomiškumo bei dvasingumo sritys nurodo individualiąsias psichikos sveikatos charakteristikas. Socialinių santykių sritis vertina artimus socialinius kontaktus. Aplinkos sritis vertina socialinių struktūrų ir išteklių pasiekiamumą ir kokybę, materialųjį aplinkos aspektą. Taigi net ir kokybiniam pokalbiui išskirtos gyvenimo kokybės sritys gali būti naudinga schema. Man atrodo, kad PSO gyvenimo kokybės modelis yra tiesiog nebloga sistema subjektyviems sveikatos rodikliams vertinti.

Panaši gyvenimo kokybės samprata gaunama atliekant nepriklausomus kokybinius tyrimus. Pavyzdžiui, buvo atliktas didelis kokybinis tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti sveikimo veiksnius, kuriuos nurodo patys psichikos ligomis sergantys žmonės. Šio tyrimo rezultatai parodė, jog sveikimas yra suprantamas kaip dinaminis procesas, kuriame yra svarbi asmens ir aplinkos (pagrindinių materialinių išteklių, socialinių santykių, prasmingos veiklos, artimųjų palaikymo, formalios pagalbos ir pagalbą teikiančio personalo) sąveika bei vykstančių mainų charakteristikos (NTAC 2002). Kitu tyrimu buvo siekiama nustatyti, ką depresija sergantys asmenys patys nurodo kaip svarbiausius pasveikimo rodiklius. Atlikus tyrimą buvo galima išskirti tris veiksnių grupes: pozityviuosius psichikos sveikatos aspektus, tokius kaip optimizmas ir pasitikėjimas savimi; grįžimą į savo įprastąjį aš; ir grįžimą į įprastą funkcionavimo lygmenį (Zimmerman 2006). Jei pirmasis tyrimas patvirtina, kad sveikimo metu yra svarbi asmens ir aplinkos sąveika, tai antrasis tyrimas rodo, jog vertinant sveikimo procesą labai svarbu remtis subjektyvia paties žmogaus atskaitos sistema. Gyvenimo kokybės modelis atitinka abu šiuos reikalavimus.

Apibendrinant visą šį ilgą tekstą reikia išskirti pagrindines idėjas, kurias norėjau perduoti. Man atrodo, kad tiek kalbant apie ligą, tiek apie sveikatą svarbi yra subjektyvi asmens patirtis, kurią reikia stengtis pažinti. Antra idėja – tiek psichikos ligos, tiek sveikata yra sudėtingi, kompleksiniai reiškiniai, kurie negali būti nagrinėjami be asmens gyvenimo konteksto.  Kaip nurodo Malm ir kt. (1981, cit. pgl. Oliver 1997), adekvačiai aprašyti visuminę paciento egzistenciją, o ne vien atskiras jos dalis, yra mokslinis iššūkis. Aš šį teiginį perfrazuočiau ir kasdieniniams psichologo darbui. Visiškai suprasti žmogų galima tik tada, kai apimama žmogaus gyvenimo visuma (Zlatanovič, 2000). Tai sudėtinga, bet stengtis verta.