Jau nuo seniausių laikų bandoma paaiškinti žmogaus buvimą šiame pasaulyje pasitelkus egzistencinį požiūrį (Socrates, Augustine, Pascal, Kierkegaard, Haideger ir kt.). Filosofų egzistencialistų mintys taip pat turėjo įtakos ir paskatino humanistinės – egzitencinės krypties psichologijoje atsiradimą. Tai buvo tarsi protestas prieš žmogaus sudaiktinimą, viso ko suvedimą į biologinį lygmenį. Humanistinė – egzistencinė psichologija atsigręžė į patį žmogų, į jo dvasingumą, egzistenciją.

Egzistencinės psichologijos metodas – fenomenologinė analizė. Fenomenologija – betarpiškas patirties aprašymas. Svarbiausia ne paaiškinti fenomenus, o  juos suprasti. Egzistencinės psichologijos atstovai neigia priežastingumo principą (gamtos moksluose taikomi metodai nėra tinkami psichologijoje). Paaiškinti ryšį tarp pasekmės ir priežasties galima pasitelkus motyvaciją.

Taip pat egzistencialistams nėra priimtinas dualizmo principas (subjektas – objektas). Žmogus yra vientisas pasaulyje; žmonės savo būtyje tarsi nuolat yra kartu. Tai ką išgyvename betarpiškai yra realybė. Realybės negalima paaiškinti pasitelkus teorinius modelius, hipotezes. Žmogus yra laisvas ir atsakingas už savo egzistenciją.

Medard Boss yra vienas žymiausių egzistencinės psichologijos atstovų. Dasein – atvirumas per kurį reiškiasi fenomenai – yra pagrindinė sąvoka Medard Boss teorijoje. Žmogaus ir pasaulio vienovė (susiliejimas) yra būtina: per žmogų, per jo atvirumą atsiskleidžia objektų prasmės. Tam tikri somatiniai ar psichiniai sutrikimai gali riboti prasmių, pasaulio atsivėrimo galimybes. Žmogus turi būti atviras visoms gyvenimo galimybėms, suvokti jas visas kaip galimas sau, priklausančias autentiškam Aš. Tai galimybė pasiekti autentiškumą.

Boss išskyrė šiuos egzistencialus (būdingus kiekvieno žmogaus egzistavimui): 

       Erdviškumas, laikiškumas, kūniškumas, žmogaus egzistavimas bendrame pasaulyje, suderintumas, mirtingumas, niekas nesibaigiantis procesas (gijimas, reguliacija) artėjant Aš link.

Patologija. Pasak Medard Boss, sutrikimai, tiek fiziniai, tiek psichiniai, turi motyvą .Sutrikimas – laisvės (būties) stoka. Neurozė – tai tarsi susiaurėjęs būties suvokimas, spontaniškumo stoka, per dideli suvaržymai.

Terapija. Pagrindinis egzistencinės terapijos tikslas – skatinti žmogaus atvirumą būčiai. Žmogui turi būti leidžiama grįžti į vaikystę, kad atsikratęs visų suvaržymų ir normų (kartu ir neurozės) žmogus pamažu taptų ir vėl brandus, įsisavintų pageidaujamas normas ir vertybes. Svarbu parodyti, kad normos ir vertybės yra subjektyvios, priklausančios nuo kitų žmonių, aplinkybių. Tai padeda suvokti, kad tik pats žmogus gali nuspręsti, kas jis yra iš tiesų, padidina žmogaus atvirumą pasauliui ir pasaulis atsiveria žmogui. Taip pat terapijoje naudojama sapnų analizė. Tačiau čia priešingai nei psichoanalizėje, pats žmogus žino sapno reikšmę. Svarbiausia kaip sapnus išgyvena ir kaip juos jaučia sapnuojantysis.

Ludwig Binswanger, kitas žymus egzistencialistas, teigia, kad patologijatam tikra prasme yra žmogaus pasirinkimas. Žmogus pasirenką buvimą ligoje. Atsisako atsakomybės už savo ateitį. Žmogaus būtis ir pasaulis yra tapsmas, o sergantysis nenori to matyti. Siauras pasaulio projektas (bazinės nuostatos apie pasaulį ir save) trukdo suprast patirtį, o tai kelia nerimą ir baimę. Nerimą taip pat kelia savo egzistencinio pagrindo neigimas. Liga tai savo autentiškumo praradimas.

Terapija. Dasein analizė fenomenologinė unikalios asmenybės analizė. Sergančiojo gilinimasis į save ir nuo išorinių veiksnių nepriklausomo gyvenimo plano susikūrimas padeda atrasti autentiškumą, pasveikti.

Literatūra:

1. Perminas, A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas”, VDU leidykla, Kaunas, 2004;
2. Jens Olesen „Boss‘ and Binswanger‘s health antropologies and existentiel philosophies“, Pholosophical Practice, July 2006; 2(2): 99 – 109; 

 Objektas

Objektas – registruojamos elgesio apraiškos. Elgesiu laikoma organizmų reakcijų į aplinkos stimulą visuma. Buvo pradėta tyrinėti ne baimę, o elgesį. Jų teigimu, liguista yra ne pati baimė, o elgesys baimei išvengti, kuris tampa žmogui pageidautinu elgesiu ir yra įtvirtinamas.

Nerimo sutrikimai - psichikos sutrikimai, kuriems būdingas sekinamas, nuolatinis nerimas ar neadaptyvus elgesys, mažinantis nerimą.

Nerimo sutrikimų rūšys

• generalizuotas nerimas, kai asmuo jaučia nepaaiškinamą įtampa ir neramumą;
• panika, kai žmogus patiria staigius stiprios baimės priepolius;
• fobija, kai žmogų kamuoja neprotinga stipri konkretaus objekto ar situacijos baimė;
• obsesinis – kompulsinis sutrikimas, kai pacientą kamuoja pasikartojančios mintys ar veiksmai;
• potrauminio streso sutrikimas (PTS), kai žmogui būdingi ilgai trunkantys simptomai, kuriuos praeityje būna sukėlęs traumuojantis stresas

PTS

Kad didelę emocinę traumą praeityje sukėlęs įvykis yra glaudžiai susijęs su nerimu, rodo potrauminio streso sutrikimas. Toks sutrikimas dažnai būdingas kovų veteranams, išlikusiems po nelaimingų įvykių ar katastrofų, bei seksualinio smurto aukoms, taip pat vaikams, gyvenantiems karo zonose ar gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuose siaučia smurtas, tapusiems žiaurumų liudininkais ar gyvenantiems gyvybei grėsmę keliančiomis aplinkybėmis. Jų bazinio pasitikėjimo pasauliu pojūtis nyksta: daugelis patiria baimingą atsargumą, blogai miega, sapnuoja košmarus ir jaučia neviltį dėl ateities. Šie pavyzdžiai rodo tai, kad žmogui būdingi nerimo simptomai, kuriuos žmogus būna jau kartą stipriai patyręs ir kurie būna jau įsitvirtinę jo asmenybėje.

Generalizuotas nerimas

Tyrinėtojai šį nerimą sieja su baimės klasikiniu sąlygojimu. Žmonės išmoksta į tam tikrą stimulą reaguoti tam tikru išmoktu būdu. Tokį nerimo atsiradimą patvirtina eksperimentai. Pasak vienos apklausos rezultatų, 58% kamuojamų socialinės fobijos šį sutrikimą patyrė po traumuojančio įvykio. Pvz.: vieno eksperimento metu žiurkės būdavo netikėtai sukrečiamos elektros smūgiu. Po dažno tokių stimulų pakartojimų joms susiformuodavo nuolatinis nerimas ir atsirasdavo skrandžio opos. Bihevioristų požiūriu tokia taisyklė galioja ir žmonėms, pavyzdžiaui nelaimingų atsitikimų aukoms, kurios praeina pro buvusią išgyvenimo vietą. Tokia vieta jiems kelia nerimą.

Fobijos ir dirgiklių apibendrinimai (generalizavimas)

Fobijoms būdinga tai, kad žmogų kamuoja neprotinga baimė, kuriuos jis pats nesupranta. Bihevioristų požiūriu, žmogus iš pat pradžių gali bijoti aukščio, nes buvo nukritęs. Vėliau jis pradeda bijoti skristi lėktuvu, net jei nė karto nėra skridęs. Taip gali atsirasti fobijos. Atsiradus fobijoms ir manijoms, pastiprinimas padeda jas išlaikyti. Vengiant ar išvengus keliančios baimęs situacijos, nerimas sumažėja, taip sustiprinamas fobinis elgesys. Jausdamas nerimą ar baimindamasis panikos priepolio žmogus gali užsisklęsti savyje, ir sumažėjęs nerimas pastiprins tokį elgesį (Antony ir kiti, 1992). Kompulsyvus elgesys taip pat mažina nerimą. Jei nusiplovus rankas sumažėja nerimas, sugrįžus šiam pojūčiui jūs ir vėl tikriausiai plausite rankas.

Mokymasis stebint ir baimės išmokimas

Bihevioristų požiūrį nerimo sutrikimų atžvilgiu patvirtina ir tai, kad galima išmokti bijoti, stebint kitų žmonių baimes. Jeigu nerimas yra tik išreikštas veiksmas, tuomet jis turėtų būti išmokstamas stebint kitus. Tai patvirtina gauti tyrimo rezultatai: beždžionės perduoda gyvačių baimę savo jaunikliams. Žmonės panašiai perduoda savo baimes vaikams. Be to, vien stebint, kaip kas nors sukrečiamas švelniu elektros smūgiu iškart po sąlyginio dirgiklio, išmokstama bijoti šio dirgiklio taip pat, kaip ir pačiam patyrus smūgį (Olsson ir Phelps, 2004). Jei išmokę apsiversti kūdikiai nukrenta nuo lovos, jie ima bijoti aukščio (Campos ir kiti, 1992). Sąlygotos baimės gali išlikti gerokai ilgiau, negu prisimenamas jas sukėlęs potyris (Jacobs ir Nadel, 1985)

Pavyzdys: “Mažojo Alberto istorija”. Džonas Vatsonas šią teoriją bandė pritaikyti žmonėms, bandydamas išsiaiškinti kodėl vaikai pradeda bijoti to, ko anksčiau nebijoję. Pasirinkęs plaktuko trankų smūgį į sieną kaip besąlyginį refleksą, Vatsonas sulig kiekvienu smūgiu vaikui rodydavo baltą pelę. Po kurio laiko vaikui atsirado pelės baimė.

Nerimo sutrikimų gydymas – ELGESIO TERAPIJA

Tai terapija, kuri taiko mokymosi dėsnius nepageidaujamam elgesiui pašalinti.

Metodikos:

• Klasikinis sąlygojimas;
• Aversinis sąlygojimas;
• Operantinis sąlygojimas.

Elgesio terapijos šalininkai abejoja tuo, kad save pažinti yra svarbiausia. Jie mano, kad problematiškas elgesys yra rūpestį keliantis dalykas. Pvz., jūs suprantate, kodėl per egzaminus labai nerimaujate, bet dėl to jūsų nerimas neišnyksta. Elgesio terapija taiko mokymosi dėsnius nerimą keliančiam elgesiui šalinti. Jie supranta nerimą, kaip išmoktą elgesį, kuris gali būti pakeistas veiksmingesniais elgesio būdais.

1. Klasikinio sąlygojimo metodika

Ši metodika remiasi požiūriu, kad klasikinio sąlygojimo būdu mes išmokstame įvairaus elgesio ir emocijų reakcijų. Todėl kyla klausimas ar mūsų nepageidaujami simptomai nėra sąlygotos reakcijos. Pvz.: klaustrofobinė baimė keltis liftu yra išmoktas atsakas į buvimą uždaroje erdvėje, todėl tos baimės turėtų būti galima atsikratyti priešpriešinio sąlygojimo būdu veikiant baimės atsaką. Priešpriešinis sąlygojimas baimę keliantį dirgiklį susieja su nauju atsaku, kuris nesuderinamas su baimės jausmu, pvz., su atsipalaidavimu. Taip baimės reakcija gali būti pakeista.

1.1 Sisteminis jautrumo mažinimas

Taikant šį metodą siekiama pakeisti neigiama atsaką (baimės jausmą) į nepavojingą dirgiklį teigiamu atsaku (atsipalaidavimu). Yra teigiama, kad jei jūs gebate daug kartų atsipalaiduoti, susidūręs su nerimą keliančiu dirgikliu, tai ilgainiui jūsų nerimas gali išnykti. Tai labai svarbu daryti laipsniškai. Dažniausiai tokie metodai taikomi gydant fobijas.

1.2 Virtualios realybės sąlyčio terapija

Šis būdas panašus į prieš tai paminėtą. Šiuo metodu siekiama leisti pirmiausiai žmonėm susidurti su jiem nerimą keliančiomis situacijomis virtualioje realybėje, o tik po to – realiame gyvenime. Dėvėdami ant galvos šalmą, į kurį projektuojamas trimatis virtualusis pasaulis, jie išvysta jiems didžiausią nerimą keliančias situacijas.Tokiu būdu yra gydomi žmonės, bijantys skristi, bijantys aukščio, kai kurių gyvūnų, bei viešai kalbėti.

2.Aversinis sąlygojimas

Taikant šį metodą yra siekiama pakeisti teigiamą atsaką į žalingą dirgiklį (pvz., alkoholį) neigiamu (pasibjaurėjimo) atsaku. Juo siekiama sąlygoti pasibjaurėjimą dalykais, kurių reikėtų vengti.

3. Operantinis sąlygojimas

Šiuo metodu siekiama pastiprinti pageidaujamą elgesį ir neteikti pastiprinimo už nepageidaujamą elgesį arba už jį bausti. Pvz.: uždari, nebendraujantys vaikai, kuriems buvo nustatytas autizmas, po pastiprinimų pageidaujamo elgesio ir ignoravimo arba bausmės nepriimtino elgesio pasiekė puikių rezultatų.

Literatūra:

Reikalingos sąlygos, kad tinkamai įvyktų konstuktyvus asmenybės pasikeitimas:

1. Du žmonės easntys psichologiniame kontakte;
2. Klientas, kurio vidiniai išgyvenimai neatitinka Aš koncepsijos ir dėl to jis yra pažeidžiamas bei jaučia nerimą;
3. Terapeutas yra kongruentus santikyje su klientu;
4. Terapeutas suteikiantis besąliginį teigimą palaikymą.

Psichologo vaidmuo

Šioje terapijoje psichologo pagrindinis vaidmuo – sukurti tinkamas sąlygas, kur klientas galėtų saugiai save tyrinėti. Rodžersas išskiria kelis pagrindinius faktorius, lemiančius tinkamą augimui santykio sukūrimą. Konsultantas privalo būti nuoširdus su klientu ir aiškiai suvokti savo jausmus. Tik būdamas pačiu savimi, konsultantas suteiks galimybė klientui nebijoti ir nagrinėti savyje slypinčią tikrovę. Taisyklė būti realiam (nuoširdžiam) galioja net ir tada, kai terapeutas jaučia, kad jo jausmai ar nuostatos neskatina teigiamų pokyčių. Antra sąlyga geram santykiui yra visapusiška pagarba klientui, jo požiūriams, nuostatoms; pripažinimas kliento, kaip vertingo asmens. Šis priėmimas padeda sukurti šilta ir saugų santykį. Žinoma, labai svarbus yra empatijos jausmas. Psichologas turi stengtis kliento problemas pamatyti kliento akimis ir jausti jas taip, kaip jaučia ir supranta pats klientas, o ne per savo patirties prizmę. Kai terapeutas jaučia, pripažįsta ir suvokia klientą bei jo jausmus, tuomet pats klientas yra laisvas tyrinėti save.
Taigi, terapijos metu konsultantas būna tik palydovas, kuris padeda žmogui tapti asmenybe. Pats individas yra geriausias žinovas savo situacijos bei savo jausmų, konsultantas atsiako visažinio vaidmens ir sukuria tinkamą kliento augimui santykį

Terapijos proceso tikslas

Terapijos proceso tikslas, pagal Rodžerso teoriją, yra tapimas pilnai funkcionuojančiu asmeniu. Rodžerso terapijoje labai mažai naudojama arba visai atsisakoma klausimų kalinėjimo, diagnozių, interpretacijų darymo, testų naudojimo, gyrimo ar peikimo, patarimų davimo, paslėptų jausmų atskleidimo. Esminiu terapijos akcentu yra laikomas gero santykio sukūrimas. Ir konsultanto tikslas yra sukurti santykį, kurį klientas galėtų panaudoti asmeniniam augimui. Rodžersas neatsižvelgia į kliento užsakymą ir neanalizuoja problemos, kurią gali norėti išspręsti klientas, jis tik teigia, kad terapija, su bet kokia kliento problema, vis vien turi tikslą keliauti link savo šerdies atradimo ir link saviaktualizacijos, artėjant prie pilnai funkcionuojančio žmogaus.

Kliento vidiniai išgyvenimai terapijos metu

Tuomet, kai psichologas sukuria tinkamą santykį – kliento viduje vyksta labai svarbūs procesai.
1. Visų pirma atsiranda potencialaus aš pajautimas. Jeigu individas save laikė vien vienokiu ar kitokiu, terapijos pagalba jis pastebi, kad jis ne visose situacijose yra toksai.
2. Vėliau klientas pajaučia draugišką santykį su konsultantu ir tai padeda be baimės gilintis į savo vidinius išgyvenimus.
3. Po draugiškumo pajutimo seka patikimo sau jausmas. Tai yra tiesiog džiaugimasis, kad esi tokiu asmeniu, kokiu esi; tai nėra pagyrūniškas ar gyvybiškas savęs mėgimas.
4. Paskui klientai prieina prie vienos iš svarbiausių idėjų Rodžerso teorijoje – suvokimo, kad žmogaus šerdis yra teigiama. Gilindamasis į save, asmuo pastebi, kad po antisocialiais jo troškimais (pvz. pakenkti kitam) slypi išties teigiamesni jausmai (kaip savęs gailestis). Taigi, kuo giliau asmuo gilinasi į savo vidinį pasaulį, tuo mažiau bijo, nes pastebi, kad giliai širdyje slypi ne pasaulį griaunantys, žvėriški instinktai, o socialūs, šilti jausmai.
5. Tapimas savuoju organizmu. Suvokus savo organizmo teigiamumą tampa nesunku juo vadovautis, tapti tuo, kuo esi iš tikrųjų, be jokių kaukių. Tapdamas tikru savimi asmuo išlaisvina savi vidinį „aš“, kuris yra konstruktyvus ir teisingas. Tapimas savuoju organizmu tai tapimas žmogišku asmeniu, kuris yra geras sau ir kitiems.

Pilnai funkcionuojantis asmuo

Rodžersas nurodo kelis svarbius dalykus, kas individą daro pilnai funkcionuojančiu asmeniu.
• Pirma, yra jausmų išgyvenimas. Jausmai turi buti išgyvenami iki kraštutinumo, kai yra leidžiama sau pasinerti į tą jausmą, kurį išgyveni, pilnai, visam, ir kad tuo metu, bet nieko daugiau nebūtį tik tas vienas jausmas, kuris jaučiamas.
• Kitas svarbus elementas – savęs atradimas patyrime. Tai yra toks procesas, kuris padeda atrasti savo esybės visumą, atsisakyti kaukių ir susivokti kurios tavo dalys yra tikrosios ir kurios yra tik sukurtos kaukės, kuriomis buvo apgaudinėjami kiti, arba net pats asmuo. Šis patyrimas dažnai būna skausmingas, patiriamas nerimas, ypač, kai žmogus supranta, kad tai, ką jis laikė savo asmenybės dalimi yra tik socialiai sukurta kaukė. Nepaisant to, tai būtina tapimo asmeniu dalis.
• Individas tapdamas asmeniu pasidaro daug atviresnis savo patirčiai, mažiau gyvybiškas. Tuomet žmogus „geba naujoje situacijoje priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, neiškreipdamas jos tam, kad atitiktų jo turimą išankstinį modelį“ (Rogers, 2005:112-113) Atvirai priimdamas patirtį žmogus gali tapti realistiškesniu ir nepasiduoti išankstiniam situacijos vertinimui, pagal turimas schemas, atsakyti rigidiškumo.
• Kuo toliau pažengęs tapimo funkcionuojančiu asmeniu procesas, tuo labiau žmogus pasitiki savo organizmu. Tuomet suprantama, kad sprendimus atlieka pats individas ir pasikliaudamas savo organizmu jis pasirenka tinkamą sprendimo kelią. Žinoma, Rodžersas sutinka, kad net pasikliovus organizmu galimas klaidingas sprendimas, vis tik asmuo, būdamas atviras patyrimui, greitai įsisąmonina klaidą ir ją ištaiso. Pasitikėdamas savuoju organizmu asmuo, susidūręs su problema, atsakymo ieško ne taisyklėse, ne kitų patarimuose, o savyje, savo šerdyje. Būdamas atviras patirčiai gali analizuoti atskiras detales bei sąmoningai tai įvertinti.
• Žmogus suvokia, kad įvertinimo šaltinis slypi ne išorėje, ne taisyklėse, o pačiame jame.
• Dar vienas labai svarbus dalykas pilnai funkcionuojančiam žmogui yra priimti tai, jog jis yra tapimo procese. Toks asmuo suvokia, kad stabilios būsenos beveik neegzistuoja, kad žmogus savo gyvenime yra tapimo kažkuo procese. Suvokimas, kad tu tik eini link siekiamybės gali neraminti, tačiau galiausiai suteikia drąsos.
Taigi , apibendrinus galime pasakyti, kad pagal Rodžersą, pilnai funkcionuojanti asmenybė yra toks žmogus, kuris nusiima savo kaukes, leidžia sau pilnai išgyventi jausmus, vadovaujasi, pasitiki savo vidiniu „aš“ ir supranta, kad yra nuolatinio tapimo procese.

Čia mes pastebime, kad nerimas labiausiai yra susijęs su savo kaukių suradimų, bei jų atsisakymu. Taigi galime teikgti, kad nerimas pasireškia kaip pasekmė, kuomet individas patiria vidinį konliktą, tarp savo vidinio “aš” ir to ko iš tikisi aplinka (aplinkiniai). Taip pat nerimas užima svarbią vieta šioje teorijoje, jis net pateikiamas, kaip viena iš salygų terapijai vykti. Mes galime pastebėti, kad nerimas yra tarsi signalas ir postūmis gilinis į save, bei atrasti tikrąjį savo “aš”, tai yra tobulėti ir tapti pilnai funkcionuojančiu žmogumi. Išvada: nerimas „išgydomas“ terapijos eigoje, koumet klientas atranda savo kaukes ir jas nusimetęs atranda tikrąjį save.

Literatūra:
1. Client-centered therapy. 2006. Harvard Mental Health Letter, Volume 22, Number 7, January.
2. Rogers, R. Carl. 2005. Apie tapimą asmeniu. Psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją. Vilnius, Via Vectra.

Kas dažniausiai kenčia nuo nerimo? Žmonės, kurie yra:

• Aktyvūs
• Veržlūs
• Labai jautrūs skausmui

Kognityvinę elgesio terapija yra:

• Taupi
• Efektyvi
• Trumpa

Elgesio terapija. Elgesio terapija padeda susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas. Įprastos reakcijos gali būti baimė, depresija ar įniršis, save žlugdantis elgesys. Elgesio terapija taip pat moko, kaip nuraminti jausmus ir kūną bei pasijusti geriau, pradėti galvoti aiškiau, lengviau apsispręsti.

Kognityvinė terapija. Kognityvinė terapija moko, kaip tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą to, kas realiai vyksta žmogaus gyvenime, be pakankamos priežasties priversdami jausti nerimą, depresiją arba pyktį ar provokuodami netinkamus veiksmus. Derinant elgesio ir kognityvinę terapijas, įgyjamas labai galingas psichologinio diskomforto simptomų nutraukimo ir gyvenimo palengvinimo ginklas.

Kognityvinė elgesio terapija. Kognityvinės elgesio terapijos tikslas – keičiant mąstyseną sumažinti psichologinį stresą ir pakeisti mažai padedantį elgesį tokiu, kuris padėtų įveikti stresines situacijas, apibūdinti.

Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinės situacijos metu. Jeigu šių minčių “rinkiniuose” vyrauja negatyvios nuostatos, stresas gali sukelti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, nerimą, depresiją. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis.

Kognityvinės elgesio terapijos dėmesio centre yra ryšys tarp:

• įsitikinimų (ką mes galvojame)
• emocijų (ką mes jaučiame)
• elgesio (ką mes darome).

 Kas vyksta kognityvinės elgesio terapijos metu?

Kognityvinės elgesio terapijos metu terapeutas ir pacientas dirba kartu, kad suprastų paciento problemas, suvoktų, kaip jos veikia paciento mintis, elgesį, jausmus ir kasdieninę veiklą. Remdamiesi individualių problemų išsiaiškinimu, terapeutas ir pacientas kartu iškelia terapijos tikslus ir suderina gydymo planą. Terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol. Dėl to pacientas dažnai turi atlikti “namų darbus” tarp terapijos seansų, kad išbandytų naujus problemų sprendimo būdus. Gydymas vidutiniškai trunka 3-4 mėn., susitinkant kartą per savaitę, tačiau pavieniais atvejais gydymas gali trukti tiek trumpiau, tiek ilgiau nei numatyta.

Dauguma žmonių, besikreipiančių į psichoterapeutą, nori kažką pakeisti savo gyvenime. Pavyzdžiui, tai, kaip jie jaučiasi ar kaip elgiasi, arba tai, kaip kiti žmonės juos priima ir su jais elgiasi. Kognityvinės elgesio terapijos metu atkreipiamas dėmesys, ką reikia keisti, o ko – ne, o tada dirbama pasirinktų tikslų bei norimų pasikeitimų kryptimi. Kertiniai konstruktyvaus pasikeitimo akmenys yra šie:

• keisti mąstyseną, t.y. kad mintys, įsitikinimai, požiūriai, nuostatos, samprotavimai ne trukdytų, o padėtų gyventi (kognityvinis terapijos aspektas);
• imtis tokių veiksmų, kurie duos norimų ir laukiamų rezultatų (elgesio aspektas).

Kognityvinė elgesio terapija remiasi “čia ir dabar” principu: psichoterapinės intervencijos fokusuojamos į dabartį, sprendžiamos dabarties problemos ir sunkumai. Šios terapijos intervencijos nesiekia atskleisti pasąmonėje glūdinčių priežasčių iš praeities, kurios galėtų daryti įtaką dabarties problemoms, vietoj to ji stengiasi padėti sukurti naują, labiau pritaikytą būdą geriau gyventi ir jausti dabartį.

Sutrikimai gydomi kognityvine elgesio terapija
Kognityvine elgesio terapija efektyviai gydomi įvairūs sutrikimai: depresija, nerimas, baimės, potrauminio streso sutrikimas, įkyrių minčių sindromas, socialinis nerimas ir socialinė fobija, valgymo sutrikimai ir daugelis kitų. Ši terapija veiksminga ne tik gydant sutrikimus, bet ir stengiantis pašalinti įvairias psichologines problemas: nepasitikėjimą savimi, drovumą, bendravimo sunkumus. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, gydant depresiją antidepresantais ir kartu taikant kognityvinę elgesio terapiją, gydymo rezultatai yra greitesni ir geresni, o atkryčio rizika būna daug mažesnė nei gydant vien vaistais.

Kognityvinė elgesio terapija siekia pakeisti 3 dalykus:

Vengimo elgesį – svarbu, kad konfrontuotume su problema, o ne jos vengtume

• Mąstymo būdą – kad įsitikinimai, samprotavimai, nuostatos ne trukdytų, o padėtų gyventi.
• Neveiksnias priemones – kad žmogus pajustų, jog yra priemonių užkirsti klaidingus išvedžiojimus (o ne vaikščiotų ratu, ar daug valgytų)

“Ydingas ratas”  – A.Beck
Mintys apie kūno pokyčius dar labiau sustiprina nerimą, širdis ima dar labiau plakti, situacija darosi grėsmingesnė. Jei „ratas” stipriai įsisuka, klientas patiria paniką

Kaip praktiškai tai pritaikomo psichologas?

• Užfiksuoti kada
• Ivertinti stiprumą 0 – 100
• Aprašyti emocijas
• Rasti priemones įveikti stresą

Galite pabandyti įveikti nerimą

• Kvėpavimo pratimų pagalba išmokti valdyti savo širdies pulsą – padeda suvokti jog ne nerimas yra patankėjusio širdies ritmo priežastis.
• Mintyse konfrontuoti su stresą keliančiom situacijomis – kilti streso laiptais, kada esi tam pasiruošęs (įjungti vaizduotę į kovą su nerimu)

KET įveikia NERIMĄ, nes:

• KET veikia “čia ir dabar” principu, fokusuojamasi į dabartį -  sprendžiamos dabarties problemos ir sunkumai.
• Šia terapija nesiekia atskleisti pasąmonėje glūdinčių priežasčių iš praeities, kurios galėtų daryti įtaką dabarties problemoms.
• Ji stengiasi padėti sukurti naują, labiau pritaikytą būdą geriau gyventi ir jausti dabartį.

Pagal mentalizacijos teoriją, esant normaliai raidai ir tinkamai globėjų reakcijai į vaiką užtikrinamos reikiamos biosocialinės reakcijos, kurios įskiepija vaikui kontrolės pojūtį ir suformuoja tapatųjį psichikos funkcionavimo būdą, skatina jį žaismingai suvokti vidinio ir išorinio pasaulio skirtumus, kitaip tariant suformuojamas tam tikras psichikos funkcionavimo būdas. Tėvai, linkę vengti nerimą keliančių situacijų arba pernelyg nerimastingi jose, negali užtikrinti adekvačių socialinių reakcijų į vaiko jausmus. Vienu atveju tėvai ignoruoja vaikus, kitu – užuot nuraminę perteikia dar ir savo nerimą. Nors vaikas dar gali palaipsniui išmokti atskirti savo vidinio ir išorinio pasaulio išgyvenimus, tačiau subrendęs toks žmogus įtiki išorinio pasaulio ir vidinių išgyvenimų tapatybe (pavyzdžiui, bijo tamsos ir vaiduoklių, nors sąmoningai suvokia, kad jie neegzistuoja). Terapijoje daugiausia dėmesio skiriama, kliento ir terapiauto santykiams. Terapiautas turi skirti tiek pat dėmesio klientui, kokį tėvai skiria vaikams. Interpretacijos svarbios tuo, kad jomis neperkonstruojama praeities patirtis, bet padeda sukurti naują ryšį.

Pagal tarpusavio santykių teoriją (S. Mitchellas) terapijos tikslas – padėti pacientui sukurti naują savasties modelį, kuris galėtų priimti ir naujus tarpusavio santykių modelius. Taigi, klientas ir terapiautas yra partneriai, kuriantys bendrą tarpusavio santykių realybę.

Fobijos. Fobiniai nerimo sutrikimai

Fobija – įkiri baimė. Asmuo intensyviai vengia su konkrečia baime susijusių situacijų.

Pagal Arieti (1979) fobijos kyla dėl nuslopintų jausmų, pojūčų ir tai yra labiau vaikystės tarpasmeninė problema, nei id impulsas, apie kurį rašė Z. Freud. Arieti manymu, vaikai, tai žmonės turintys fobijų pirmiausia, gyvena naivumo laikotarpiu pasitikėdami žmonėmis esančiais aplink ir tikėdami, kad jie apgins nelaimės atveju.Vėliau, jie praranda pasitikėjimą suaugusiais, dažniausiai tėvais. Jie negali gyventi su tokiu nepasitikėjimu, arba generalizuota kitų baime. Tam, kad būtų galima vėl pasitikėti žmonėmis, jie nesąmoningai paverčia šią baimę į neasmeniškus objektus ar situacijas. Fobija išnyra suaugusiojo amžiuje, tada kai asmuo išgyvena kokią nors stresinę situaciją.

Fobijų gydymas

Laisvųjų asociacijų metu terapiautas įdėmiai klausosi kliento, bandydamas išgirsti kažką kas būtų susiję su fobija, kas padėtų išsiaiškinti jos kilmės priežastis. Pagal Arieti, norint įveikti fobijas reikėtų pripažinti ir nagrinėti apie neapibrėžtą kitų žmonių baimę. Dauguma analitikų pripažįsta, kad svarbu atskleisti tai, ko bijoma, tačiau tokiu atveju pagerėjimas dažniausiai siejamas su simptomo sumažėjimu, bet nebūtinai su išstumto konflikto išsprendimu, kuris ir turėjo sukelti fobiją (Wolitzky, Eagle, 1990). Rekomenduojama jungti psichodinaminę bei elgesio keitimo terapijas.

Panikos sutrikimai

Panikos sutrikimai susiję su didžiule baime situacijose, kurios objektyviai nėra pavojingos. Asmenį ištinka panikos priepolis. Tarp panikos priepolių nerimo simptomų dažniausiai nėra, tačiau galimas priepolio lūkesčio nerimas.

Pagal Bouton, Mineka, Barlow (2001), panikos priepoliai paprastai būna sąlygoti kūno pojūčių, kurie sukelia nerimą. Yra dvi nuomonės apie tai kodėl vieni panikos priepolius laiko nekontroliuojamais, o kiti sugeba jų išvengti. Vieni mano, kad panikos priepoliai kyla tiems žmonėms kurie yra labiau linkę nerimauti. Kiti mano, kad tie asmenys, kurie išgyvena priepolius laiko juos nenuspėjamais, nekontroliuojamais ir ypatingai stipriais.

Pagal Clark (1996), panikos priepoliai išsivysto tada, kai asmuo pastebi kokį nors kūno jutimą ir interpretuoja tai, kaip gresiančios pražūties ženklą. Šios mintys lemia dar didesnio nerimo atsiradimą ir dar stipresnius kūno pojūčius, ir taip sukuriamas užburtas ratas.

Vyrauja nuomonė, kad asmenys turintys šį sutrikimą ypatingai bijo prarasti savikontrolę, o tai atsitiks jei priepolis prasidės viešoje vietoje.

Panikos sutrikimų gydymas

Panikos sutrikimų gydymas remiasi įtampos mažinimo ugdymu (relaksacija), elgesio – kognityvinės terapijos intervencijomis bei atskleidžiant vidines priežastis lemiančias panikos atsiradimą. Terapiautas siekia, kad klientas konsultacijų kabinete darytų tai, kas sukelia panikos priepolius (pvz. giliai kvėpuoti). Klientas pasitiki terapiautu ir yra saugioje aplinkoje, kuri padeda ugdyti kliento įtampos mažinimą, tol kol klientas suvokia, kad gali kontroliuoti savo elgesį.

Generalizuotas nerimo sutrikimas

Generalizuotas nerimo sutrikimas – būdingas pastovus nemotyvuotas nerimas, beveik kiekvieną dieną (bloga nuojauta, raumenų įtampa, vegetaciniai simptomai:galvos svaigimas, prakaitavimas, padidėjęs AKS).

Pagal klasikinę psichoanalitinę teoriją, generalizuoto nerimo šaltinis, tai nesąmoningas konfliktas tarp id ir ego impulsų. Seksualiniai ir agresyvumo impulsai siekia būti išreikšti, tačiau ego neleidžia jiems reikštis, nes baiminamasi po to seksiančios bausmės. Kadangi nerimo šaltinis nesąmoningas, asmuo jaučia blogą nuojautą bei sielojasi pats nežinodamas dėl ko. Tikrieji nerimo šaltiniai būtent, troškimai susiję su anksčiau jau nubaustais id impulsais, kurie siekia būti išreikšti. Nerimas yra neišvengiamas, asmuo jį jaučia visą laiką. Tam tikra prasme, asmenims turintiems fobijas labiau pasisekė, nes jie žino tai, ko būtent bijo. Asmenys turintys generalizuotą nerimą nežino savo nerimo priežasties, todėl nuolat dėl visko nerimauja.

Generalizuoto nerimo sutrikimo gydymas

Psichoanalitikai generalizotą nerimo sutrikimą kildina iš išstumtų konfliktų, todėl dauguma terapiautų stengiasi klientams padėti  susidurti su tikraisiais konfliktų šaltiniais. Panašiai kaip fobijų gydyme, daryti tai ko bijoma. Kitas būdas, remiasi asmens tarpasmeninių santykių praeityje ir dabartiniame laike iškėlimu, kur siekiama padėti klientui išmokti priimtinesnių bendravimo būdų „čia ir dabar“.

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas -  kai įkyrūmai žmogų tiesiog persekioja ir trukdo visoms gyvenimo sferoms. Žmogaus mintys tiesiog pripildytos nekontroliuojamų bei įkyrių minčių, kurių nepajėgus sustabdyti.

Pagal psichoanalitinę teoriją obsesijos ir kompulsijos matomos kaip panašios, kylančios iš instinktyvių jėgų, kurios sunkiai kontroliuojamos dėl itin griežtų tuštinimos įgūdžių. Šis simptomas yra gynybos mechanizmų bei id kovos pasekmė. Pernelyg griežti ir valdingi tėvai, suformuoja vaikui nepilnavertiškumo jausmą, vaikas jaučiasi nepakankamai kompetetingas, todėl nouolat nerimauja. Leidžiant elgtis spontaniškai ugdomas meistriškumas.

Obsesinio – kompulsinio sutrikimo gydymas

Šio sutrikimo gydymas labai panašus į fobijų bei generalizuoto nerimo sutrikimų, padidinant įtampą ir leidžiant klientui susidurti su tikrosiomis jo baimėmis. Įkyrios mintys bei kompulsyvus elgesys apsaugo ego nuo konflikto nuslopinimo, tačiau psichodinaminė intervencija nėra efektyvi gydant šį sutrikimą (Esman, 1989). Norėdami būti neklystančiais, garantuotai teisingais didžioji dauguma šį sutrikimą turinčių žmonių yra neryžtingi ir nuolat abejojantys (Salzman, 1985). Todėl, šie asmenys turi išmokti toleruoti netikrumo jausmą bei nerimą, kurį jaučia visi žmonės susidurdami su realybėje iškylančiomis situacijomis, nes gyvenimas yra nekontroliuojamas. Pagrindinis terapijos dėmesio centras lieka įžvalgos į nesąmoningus simptomą lemiančius veiksnius, bei elgesio pokyčius.

Potrauminio streso sutrikimas

Potrauminio streso sutrikimas – tai pavėluota ar užsitęsusi reakcija į stiprų stresogeninį įvykį. Išsivysto patologiniai pakitimai, susiję su išgyventų įvykių prisiminimais. Jie sukelia didelį dikomfortą.

Rizikos faktoriai potrauminio streso sutrikimui atsirasti: jaučiama reali grėsmė gyvybei, buvimas moterimi, ankstyvas atsiskyrimas nuo tėvų, šeimoje buvo šio sutrikimo atvejų, išgyventos traumos praeityje, patirta depresija ar nerimo sutrikimas (Nishith, Mechanic, Risic, 2000). Apsaugantis faktorius aukšti intelekto gabumai, tai siejama su tuo, kad turima daugiau įgūdžų susidoroti su sunkumais.

Psichodinaminė teorija teigia, kad traumuojančių įvykių prisiminimai atsiranda asmens atmintyje ir yra tokie skausmingi, kad jie yra arba sąmoningai nuslepiami, arba nuslopinami. Asmuo įtraukiamas į vidinę kovą tam, kad įtraukti traumuojantį įvykį į jo esamus įsitikinimus apie save ir pasaulį ir taip suprasti kas įvyko.

Potrauminio streso gydymas

Pagrindinis šio sutrikimo gydymas vyksta grupų terapija. Asmenys kalbasi apie patyrimą, traumą ir atskleidžia tuos įvykius, kurie lėmė tai, kad jiems išsivystė šis sutrikimas.

Medikamentinis gydymas

Šalia terapijos gydant nerimo sutrikimus skiriami medikamentai. Iš vienos pusės prie medikamentų greitai priprantama priprantama, iš kitos – nevartojant vaistų dažnas atkritimas. Todėl efektyviausias gydymas jungiant terapiją ir medikamentus.

Naudota literatūra:

1.      Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R.(20004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: Vaistų žinios.

2.      Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.

Daugelis mokslininkų nerimą laiko kaip organizmą mobilizuojančią reakciją į pavojų. Tačiau dabar yra žinoma, kad nerimas nebūtinas, kad organizmas suaktyvėtų. Netgi žinome pavydžių, kai nerimas galėtų trukdyti ir pats kelti pavojų gyvybei (pvz. Sustingimas esant fizinei grėsmei).Nerimas yra patiriamas po situacijos įvertinimo ir išgyvenamas kartu su prisitaikančiuoju elgesiu, o ne anksčiau.

Baimių sukeliančių nerimo priepuolius priežastys nebūtinai yra mintys apie kažkokią fizinę nelaimę, bet gali būti ir psichosocialiniai neramumai (dėstytojas apimtas nerimo nepravedė pirmos paskaitos, nes ėmė prieš tai galvoti apie nesėkmę ir pan.). Suvokus, kad didžioji baimė yra tiesiog „klaidingas aliarmas“, nerimas dingsta.

Nerimas gali stiprėti ne tik dėl to, kad mąstant apie nesėkmę ir būsimas kančias žinoma, kad po to truks ilgas nerimo periodas, bet ir todėl, kad nerimą siejo su pavojaus ženklu. Tada atsiranda ratas, kai apie nerimą galvojama kaip apie pavojaus signalą, nors kaip tik tokios mintys ir kuria patį nerimą.

Nerimo neurozę kognityvinė terapija aiškina kaip „per jautrią aliarmo sistemą“. Nerimaujantis žmogus taip tikisi žalos, kad nuolat save kankina mintinis apie pavojų. Tuomet, esant žmogui hiperjautriu, bet koks stimulas gali tampi „klaidingu aliarmu“. Galiausiai gali baigtis tuo, kad žmogus tikrai patirs žalą.

Psichologinius sunkumus galima įveikti lavinant gebėjimą įžvelgti skirtumus, taisyti klaidas ir ugdyti naudingesnes prisitaikymo nuostatas. Kadangi savistaba, įžvalga, tikrovės suvokimas iš esmės yra kognityviniai procesai, šis požiūris į neurozes buvo pavadintas kognityvine psichoterapija. (Beck, 1967,psl.318)

Žmogus savo gyvenimo eigoje išmoksta atskirti  aplinkybes, kurios jam iš tikrųjų kelia grėsmę, nuo tų, kurios atrodo tokios. Remdamasis savo patirtim, išmoktu iš kitų elgesiu ar mąstymo būdais, bei išsimokslinęs žmogus geba naudotis sveiku protu: nujausti, kelti hipotezes, jas tikrinti, veikti. Tačiau sveikas protas ne visada paaiškina keistus emocinius sutrikimus. Nukrypimai atsiranda dėl netinkamo išmokimo asmens raidoje.

Taip pat asmuo gali netikėtai patirti emociją, kuriai nėra išorinės priežasties. Ji gali kilti tiesiog dėl kognityvinio srauto, t.y mintis, vaizduotės darinys. Emocinių sutrikimų, kaip nerimo, nemalonius jausmus galima paaiškinti dominuojančiu kognityviniu srautu. Taigi, asmuo, kuris moka sekti savo mintis gali pamatyti, kad emocija ateina po interpretacijos. Asmeniui ėmus kitaip vertinti situaciją, keičiasi ir išgyvenamos emocijos. Labai svarbu mokinti žmones patiriant nemalonias emocijas prisiminti, kokios mintys kilo prieš jas.

Žmogus visą gyvenimą bendrauja ne tik su kitais, bet ir su savimi. Ši kalba yra skirtinga. Tačiau dažnai pasitaiko, kad  ilgainiui jis neįsisąmonina visų minčių, arba jam tos mintys atrodo nereikšmingos ir jis jų neužfiksuoja. Būtent į jas sutelkti dėmesį prašo terapeutas. Taikant kognityvinę psichoterapiją, pacientas dažniausiai kviečiamas būti mokslininku, kuris naudojasi turimomis priemonėmis sprendžiant problemas, kurios jam atrodo galbūt neišsprendžiamos.

Kad suprasti sunerimusį žmogų, turime įsijausti į jo poziciją. Negalime remtis išankstine informacija apie ne nerimaujančius. Įsijausdami mes galime atrasti jo matomą prasmę ir ,atsižvelgiant į jo požiūrį, pasiūlyti įtikinamus paaiškinimus. Tik tiksliai perpratus klaidingus žmogaus įsitikinimus, galime taisyti juos skatindami pamatyti visą nerealistiškumą jo mąstyme. Tokios mąstymo klaidos atsiranda dėl informacijos trūkumo ir dėl to, kad hipotezė tampa faktu. Kai pateikiame žmogui trūkstamą jam informaciją, sveiko proto pagalba jis pergalvoja viską iš naujo ir atsiranda prasmingas vaizdas. Kadangi žmogus jau anksčiau yra taisęs savo klaidas, kognityvinis požiūris jam atrodo prasmingas, nes iš esmės neprieštarauja jo patirčiai.

Psichoterapijos užduotis – pasiūlyti efektyvų būdą savo iškreiptam mąstymui ir saviapgaulei įveikti. Viltis – žinojimas, kad žmogus reaguoja į situacijas, nesusijusias su neuroze, realistiškai. Ištaisydami klaidingus įsitikinimus, galime pakeisti ar nuslopinti netinkamas ir nemalonias emocines reakcijas, kaip nerimas. Pamatęs ir prisipažinęs sau žmogus, kad jo klaidingas suvokimas žaloja jį patį, kyla poreikis keisti savo požiūrį.

Nerimas užima vieną svarbiausių vietų tiek įvairiausių gyvenimo problemų psichodinamikoje, tiek ir psichopatalogijoje. Pirmiausia nerimas – tai signalas, įspėjantis apie pavojų, grėsmę, ir šia prasme jis ne mažiau vertingas negu skausmas. Nerimas yra ypač reaktyvi būsena fiziologiniu požiūriu. Jis sukelia fiziologinius pokyčius, parengiančius organizmą kovai – pasitraukti ar priešintis. Šiuo požiūriu nerimas panašus į baimę. Tačiau nerimas visada yra intrapsichiškas, t.y jo priežastis visada yra vidinė ir siejasi su išoriniais objektais tik tiek, kad šie skatina prasidėti vidinį konfliktą. Paprastai nerimas, skirtingai nuo baimės, yra reakcija į neapibrėžtą, įsivaizduojamą, nežinomą, neatpažįstamą grėsmę. Taigi nerimo esmė – vidinis asmenybės konfliktas. Jam taip pat būdinga lėta eiga, t.y jis linkęs užsitęsti, nuolat kartotis arba tapti ilgai trunkančia būsena, todėl labai tinka psihoanalitinė terapija dėl savo trukmės ir tikslo, kurie bus aprašyti toliau.

Nerimas gali būti situacinis ir liguistas. Situacinis nerimas kyla, kai gresia nemaloni situacija. Tai – nepatologinė nerimo forma. Tačiau kartais situacinis nerimas gali būti toks stiprus, kad sutrikdo adaptaciją ir iškyla grėsmė, jog nerimas gali tapti ilgalaikis.

Liguistą nerimą parodo tam tikri išoriniai požymiai: elgesys, veido rausvumas ar blyškumas, prakaitavimas, padidintas jautrumas, verksmingumas. Nerimą jaučiantis žmogus nuolat ką nors veikia – maigo rankomis nosinaitę, sukinėja rašiklį, vaikštinėja, negali susikaupti ir produktyviai dirbti. Kartais net pasitaiko spastinio pobūdžio skrandžio ir žarnyno sutrikimų. Nerimas neigiamai veikia vegetacinę nervų sistemą bei endokrininę sistemą. Taip pat tarsi parengia žmogų pasitikti nelaimę, o jei tos nelaimės nėra, išsenka žmogaus psichika. Atėjus tikram pavojui, žmogus nebeturi jėgų priešintis. Nerimo apimtas žmogus nenustygsta vietoje, dažniausiai pablogėja jo nuotaika, sutrinka miegas, dingsta apetitas, kankina įkyrios mintys ir būgštavimai. Dėl nerimo žmogus būna įkyrus, daug kartų klausinėja ar teigia tą patį. Nerimas slopina kritinį, loginį mąstymą.

Z. Freud pavartojo terminą nerimo neurozė. Jis pastebėjo, kad nerimo neurozės atveju egzistuoja ryšys tarp libido energijos raiškos blokavimo ir pacientų nerimo atsiradimo. Taigi, nerimas atsiranda, dėl vidinių konfliktų išstūmimo į pasąmonę.

PSICHODINAMINĖ PSICHOTERAPIJOS KRYPTIS, DIRBANT SU NERIMO KAMUOJAMAIS KLIENTAIS

Psichoanalitinės psichoterapijos efektyvumas yra tiesiogiai susijęs su jos trukme. Tai ilgalaikė terapija, kurios trukmė skaičiuojama metais, netgi dešimtimis metų. Ji tęsiasi tol, kol kenčiama dėl diskomforto. Nerimo sutrikimų atveju, ji trunka tol, kol klientas įsisąmonina savo nerimą, jo priežastis bei įveikia nerimo sukeltas kitas asmenybės problemas. Būtent toks būtų ir šios terapijos tikslas – padėti pamatyti vidinius konfliktus, kurie dėl žmogaus psichologinių savybių, gynybos mechanizmų jam tampa nepažinūs. Terapijos metu atsirandanti įžvalga padeda pažinti save. Siekiama ne šiaip išsivaduoti iš vieno ar atskirų simptomų, tačiau atkurti pasitikėjimą savimi, atrasti gyvenimo skonį, naujos įžvalgos dėka pakeisti santykius su kitais žmonėmis.

Nerimo priedangos ir psichoterapeuto uždaviniai

Nerimo kamuojamam žmogui dažnai būna sunku suvokti kas slepiasi už šio sekinančio išgyvenimo, taigi nerimas dažnai maskuojamas ir pasireiškia netiesiogiai, t.y. pats būdamas neapibrėžtas, įsikūnija kitais pavidalais. B. Bird (1973) išskiria šiuos nerimo įsikūnijimus:

Viena iš dažniausių nerimo priedangų – pavadinimo pakeitimas: „aš esu susierzinęs; aš esu įsitempęs; man silpna; aš bijau; aš jaučiuosi nuolat susirūpinęs; aš dėl visko jaudinuosi; aš nuolat prabundu naktimis; aš nesijaučiu savimi”. Klientai suranda dešimtis žodžių ir išsireiškimų savo nerimo būsenai įvardyti.

Labai dažnai nerimas išreiškiamas įvairiais simptomais. Daugelis klientų juos sieja su specifinėmis nerimą keliančiomis situacijomis, kurios ir sukelia tuos simptomus. Simptomai klientui kartais yra tiesiog būdas išreikšti ir parodyti savo nerimą. Pvz.: klientas skundžiasi, jog jam skauda galvą, kai jis būna su žmona. Klientas galvos skausmą susieja tiesiogiai su buvimu su žmona, t.y. jo manymu, žmonos buvimas šalia yra tiesioginė galvos skausmo priežastis, nors iš tiesų, būdamas su žmona jis jaučia nerimą, kuris fiziologiškai pasireiškia galvos skausmu, taigi galvos skausmo priežastis yra ne žmona, o nerimas. Terapeuto užduotis yra atskleisti klientui tų simptomų reikšmę ir priežastis.

Kartais nerimas maskuojamas tam tikrais fiziniais veiksmais – nuo barbenimo pirštu į stalą, sagos sukiojimo, įkyraus mirksėjimo akimis, kasymosi, iki dažno persivalgymo, per didelio girtavimo ar rūkymo, netgi įkyraus poreikio pirkti daiktus. Visi šie veiksmai gali reikšti nerimą dėl konfliktiškos gyvenimo situacijos. Terapeuto uždavinys – paaiškinti klientui tokių jo fizinių veiksmų priežastį.

Nerimas taip pat gali slėptis už kitų emocijų. Dirglumas, agresyvumas, priešiškumas, šaltumas, susikaustymas, nuobodumas gali būti reakcijos į nerimą keliančias situacijas. Tokios reakcijos lydi klientą tiek psichoterapinėje aplinkoje, tiek ir realiame gyvenime, ir jį supantiems žmonėms kelia kažkokius jausmus. Kliento problemoms spręsti labai padėtų nerimo raiškos ir aplinkinių reakcijų stebėjimas ir suvokimas. Šių reiškinių įsisąmoninimas ir būtų pagrindinė psichoanalitinės psichoterapijos užduotis.

Dar vienas būdas nerimui išreikšti – nesustabdomas kalbėjimas. Tuo klientas siekia paslėpti savo nerimą ir nuginkluoti konsultantą ar psichoterapeutą. Šiuo atveju svarbu ne pertraukti, ne sustabdyti kliento žodžių srautą, o atkreipti dėmesį už jo, t.y. kliento nerimą. Ilgas kalbėjimas yra savita psichologinės savigynos forma, ir iš karto pradėti griauti kliento gynybą yra neatsargu. Nepertraukiamas kalbėjimas leidžia terapeutui giliau suprasti kliento problemas gyvenime, nes ir kitomis situacijomis jis įkyri aplinkiniams, erzina juos tuščiu kalbėjimu, stengdamasis paslėpti savo nerimą, pabėgti nuo jo. Psichoanalitinės psichoterapijos terapeuto užduotis – padėti klientui įsisąmoninti šio nesustabdomo kalbėjimo priežastį, padėti suvokti po tuo slypintį nerimą.

Kitas būdas savo nerimui išreikšti, taip pat ir konsultanto ar terapeuto aktyvumui slopinti yra jo pertraukinėjimas. Šiuo atveju, konsultantas turėtų nekonkuruodamas su klientu aktyviai jį nutraukti ir atkreipti kliento dėmesį į tai, ką jis sako. Galbūt klientui kelia grėsmę tai, ko galėtų paklausti terapeutas, todėl jis mėgina iš viso neleisti konsultantui prabilti. Dar vienas konsultanto elgesio tokiu atveju būdas – tiesiai paklausti kliento, ar jis suvokia, ką daro. Tokie būdai galėtų padėti klientui įsisąmoninti, kaip jis elgiasi, kai jaučia didelį nerimą, tuo pat metu įsisąmoninant, kad tokio elgesio priežastis būtent ir yra nerimas.

Kai kurie klientai ginasi nuo nerimo paradoksaliai – stengdamiesi nerimą pabrėžti ir demonstruoti. Jie pasakoja, kokie yra įsitempę, apnikti rūpesčių ir kas juos jiems kelia, dažnai klausia, ką jiems daryti. Pabrėžtinai akcentuojamas savo nerimas (gal geriau „savo paties” ar tik „nerimas”) dažniausiai yra priešiškumo pasireiškimas, ir konsultantas turėtų į tai atkreipti kliento dėmesį, bei vėlgi padėti įsisąmoninti, kad toks elgesys kyla būtent dėl to, kad klientas yra kamuojamas nerimo.

Nerimas kai kuriuos klientus verčia priešintis pačiai psichoterapijai ar konsultavimui. Priešinimasis padeda išvengti sąlyčio su vidiniais konfliktais, o kartu nerimo bei įtampos. Priešindamasis klientas stengiasi kontroliuoti savo atvirumą, išsakyti tik „cenzūruotas” mintis ir jausmus, būti kuo labiau beasmeniškas, slopinti savo jausmus terapeuto atžvilgiu. Terapeutas turėtų atkreipti kliento dėmesį į tai, kad jis bėga nuo nerimo ir kaip jis tai daro, bei padėti suvokti, kad bėgimas neišspręs šių problemų o tik dar labiau jas paslėps pasąmonėje. Tik įsisąmoninti vidiniai konfliktai gali būti išsprendžiami, taigi psichoanalitikas psichoterapeutas turi padėti klientui ne bėgti nuo vidinių konfliktų kurie kelia nerimą, o padėti juos įsisąmoninti.

Nerimas kartais verčia klientą ne tik priešintis terapijai, bet ir demonstruoti priešiškumą terapeutui, dažniausiai užslėpta forma – kritikuojant, su panika ar sarkazmu kalbant apie kvailus terapeutus, pas kuriuos lankėsi anksčiau, pasakojant istorijas apie jų klaidas ir t.t. subtilesnė puolimo forma – stengtis terapeutą padaryti draugu, kuris jį traktuotų ne kaip klientą arba draugą. Toks kliento elgesys išreiškia siekimą sunaikinti terapeutą kaip terapeutą, tuo pat metu sunaikinant ir terapinį kontaktą ir taip pabėgant nuo savo problemų. Tai reiškia užslėptą kliento baimę ir nerimastingumą, problemos rimtumo neigimą. Terapeuto užduotis – parodyti klientui šio priešiškumo ar draugiškumo priežastis ir padėti jas įsisąmoninti.

Dirbant su klientų nerimu, svarbu žinoti ne tik būdus, kuriais klientai maskuoja savo nerimą, bet ir būdus, kuriais klientai siekia pašalinti nemalonų nerimo poveikį. Tai psichologinės savigynos mechanizmai. Jais nerimą siekiama įveikti pasąmonės lygyje. Šie mechanizmai visada veikia automatiškai. Savigynos mechanizmų naudojimas nerimui mažinti pats savaime nėra ydingas, kol netampa perdėtas ir pradeda iškraipyti realybės suvokimą ir riboti elgesio lankstumą. Kadangi praeitoje paskaitoje šie gynybos mechanizmai buvo smulkiai pristatyti, jų nebeaprašinėsiu. Tiesiog psichoanalitinio psichoterapeuto užduotis yra parodyti klientui, kokius gynybos mechanizmus jis naudoja nemaloniam nerimo poveikiui išvengti, taip iškeliant tai iš pasąmonės į sąmonės lygį, siekiant kad toks elgesys būtų įsisąmonintas.

PSICHOANALITINĖS PSICHOTERAPIJOS TECHNIKOS

Nerimas yra nesuvokiamo pavojaus ar nelaimės nuojauta, kai žmogus nežino, kas jam gali atsitikti, bet jaučia vidinę įtampą, laukia kažko blogo. Nerimas kyla iš kliento vidaus, ir toji nežinia dažnai išgyvenama sunkiau negu akivaizdi būsena, ar jau atsitikusi nelaimė. Taigi, su nerimo kamuojamais klientais, reikia kalbėti apie jų būseną. Neišsakytas nerimas yra beribis. Įvilktas į žodinį apvalkalą, jis fiksuojamas šių žodžių ribose ir tampa objektu, kurį gali pamatyti tiek terapeutas, tiek, svarbiausia, pats klientas. Taip labai sumažėja griaunanti nerimo jėga. Siekiant, kad nerimas taptų objektu, su kuriuo būtų galima dirbti, reikia, kad nerimas būtų įsisąmonintas jį išgyvenančio žmogaus. Čia klasikinė psichoanalizė pateikia būdus, padedančius klientui įsisąmoninti savo jausmus. Visa tai vadinama emociniu perauklėjimu:

Laisvųjų asociacijų metodas – klientas guli ant kušetės, terapeutui sėdint jo galvūgalyje. Kliento prašoma kiek galima labiau atpalaiduoti įprastą minčių kontrolę ir sakyti viską, kas tuo metu ateina į galvą. Realiame darbe tikrai laisvam asocijavimui nuolat iškyla pasipriešinimas ir didelė pokalbio dalis vyksta įprasta dialogo forma. Tačiau pacientas gali būti prašomas pateikti jam kylančias asociacijas, kurias sukelia pasakoto sapno turinys ar patiriamas nerimo jausmas. Psichoterapeutas savo klausimais, komentarais daro įtaką tam, apie ką kalbama, parodydamas klientui, kas jam atrodo svarbu ir turi būti analizuojama psichoterapijos metu. Viena asociacija traukia paskui save kitą, esančią giliau pasąmonėje. Tokiu būdu išstumta medžiaga palaipsniui iškyla į sąmonę ir kliento asmenybiniai konfliktai bei jų sukeltas nerimas tampa labiau suprantami.

Pasipriešinimo interpretacija – Būtent čia ir kalbama apie prieš tai aptartus nerimo maskavimo būdus, bei kliento naudojamus gynybos mechanizmus. Pasipriešinimas atlieka gynybinę funkciją – saugo, kad konfliktas nebūtų atskleistas. Analizuodamas pasipriešinimą ir kliento išreikštus nerimo maskavimo būdus, terapeutas turi juos suvokti, pademonstruoti klientui, atskleisti pasipriešinimo motyvus, interpretuoti pasipriešinimą parodant, kokios praeities emocinės traumos slepiasi bei koks yra pasipriešinimo tikslas. Svarbiausia, kad klientas suvoktų dėl ko kyla nerimas, kokius id impulsus jis bijo pateksiant į sąmonę.

Perkėlimo analizė – klientas nesąmoningai perkelia į terapeutą jausmus, mintis, fantazijas, kuriuos praeityje jautė kokiam nors svarbiam asmeniui, ir kurie dažniausiai ir yra neurozinio konflikto, sukėlusio nerimą priežastimi. Tai naujas senos situacijos išgyvenimas, leidžiantis analitikui geriau suvokti pasąmoninius kliento konfliktus. Analitikas skatina perkėlimo vystymąsi terapijos metu, kol klientui susiformuoja perkėlimo neurozė. Ji padeda suvokti savo jausmus, išgyvenimus ir reakcijas į artimus žmones, susiformavusius vaikystės santykyje su tėvais ir vis dar besitęsiančius.

Sapnų analizė – tikrųjų id norų aiškinimasis panaudojant laisvųjų asociacijų metodą. Sapnas padalijamas į atskirus elementus ir prašoma paciento laisvųjų asociacijų kiekvienam elementui. Tokiu būdu sapnas iššifruojamas – paslėptas pasąmoninis sapno turinys išplaukia į paviršių, klientas įsisąmonina savo nerimo kilmę.

Kuomet klientas suvokia pasąmonines savo nerimo priežastis ir elgesio būdus, siekiant nemalonų nerimo poveikį sumažinti – jis lyg praregi, naujai suvokia savo dabartinę situaciją. Tai vadinama insaitu. Insaitas ir yra pagrindinė psichoanalizės užduotis. Toliau vyksta ilgas darbas, siekiant, kad tai kas suprasta būtų panaudota keitimuisi.

Netgi pasiekus pagrindinį tikslą – padėjus klientui suvokti ir įsisąmoninti savo nerimą ir jo priežastis, psichoterapija nesibaigia. Kadangi nerimo veikiamas žmogus negali produktyviai ir šimtu procentu įsitraukti į veiklą, pakinta jo elgesys, socialiniai santykiai, sutrikdoma kasdienybė, sumažėja darbo našumas ir produktyvumas bei nukenčia kitos kasdieninio gyvenimo sritys. Pablogėję rezultatai sukelia tokias reakcijas kaip nusivylimo, nepasitenkinimo, kaltės ir kt. Terapija trunka tol, kol yra „apgydomos” nerimo sukeltos problemos ir kuomet klientas gali laisvai grįžti į savo ankstesnį gyvenimą ir integruotis į socialinę veiklą. Psichoanalitinė psichoterapija baigiama tiek kliento, tiek konsultanto bendru sutikimu, skiriant bent keletą sesijų jos užbaigimui.

Naudota literatūra:

1. Kočiūnas R., Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen, 1995
2. Laurinaitis E., Milašiūnas R., Psichoterapija.  Vilnius: Vaistų žinios, 2008
3. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU, 2004
4. Straipsnis apie nerimą: www.psichoterapijosstudija.lt/straipsniai/nerimas.doc
5. Psichoanalitinės psichoterapijos trukmė ir tikslas: http://www.psichoterapija.lt/tikslas.htm

Nerimo sutrikimai apima būsenų grupę, kurioms yra būdingas labai intensyvus nerimas. Nerimas atsispindi sutrikusioje nuotaikoje, taip pat mąstyme, elgesyje ir fiziologiniame aktyvume. Sutrikimai, kurie šiandien priskiriami nerimo sutrikimams, ilgą laiką buvo vadinami tiesiog neurozėmis. Tačiau pastaruoju metu šio termino stengiamasi atsisakyti, nes jis tapo per daug apibendrintas ir stigmatizuojantis. Yra įvairių nerimo sutrikimų:

• Panikos sutrikimas
• Agorafobija
• Generalizuotas nerimo sutrikimas
• Specifinės fobijos
• Obsesinis-kompulsinis sutrikimas
• Ūmios reakcijos į stresą
• Potrauminis streso sutrikimas

Panikos sutrikimas

Panikos sutrikimui yra būdingas priepuoliais užeinantis labai intensyvus nerimas, kuris stiprėja, kol virsta stipria baime. Priepuolio metu apima stiprus fizinis distresas – stiprėjantis širdies plakimas, greitėjantis kvėpavimas, prakaitavimas, jausmas, kad tuoj ištiks širdies smūgis ar mirtis. Greta to lydi psichologinis diskomfortas – jausmas, kad netenkama proto arba prarandama kontrolė

Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija. Kartą patyręs netikėtą panikos ataką žmogus ima vengti situacijų, kuriose gali įvykti naujas panikos priepuolis, stengiasi būti saugioje aplinkoje arba su žmonėmis, kuriais pasitiki. Dažniausios situacijos, kurių vengiama: prekybos centrai, automobiliai, autobusai, greitkeliai, plačios gatvės, tuneliai, teatrai, restoranai, lėktuvai, liftai, išvykimas toli nuo namų, laukimas eilėje ir kt. Dažnai vengiama ne tik tam tikrų vietų, bet ir specifinio elgesio, kuris sukeltų panikos priepuolį primenančią savijautą. Elgesys, kurio dažniausiai vengiama: bėgimas laiptais, buvimas troškiose patalpose ar transporto priemonėse, aerobika, šokiai, sunkaus maisto valgymas, įsitraukimas į pokalbį, supykimas, buvimas saunoje, maudymasis duše užsidarius duris ir kt. Būtent vengimo elgesys, o ne pačios atakos sukelia daugiausia diskomforto ir yra sunkiausiai koreguojamos terapijos metu.

Panikos sutrikimas yra gana paplitęs. Apie 3,5% žmonių atitinka panikos sutrikimų kriterijus bent kartą gyvenime. Apie 75% sergančių yra moterys. Manoma, kad tai yra dėl to, kad moterims baimę rodyti yra priimtiniau, o vyrai su nerimu kovoja kitais kultūriškai įprastais būdais (pavyzdžiui, alkoholio vartojimu). Sutrikimas dažniausiai prasideda apie 25-29 metus. Apie 20% patiriančių panikos atakas bando žudytis.

Panikos sutrikimų priežastys. Panikos sutrikimams vystytis yra svarbūs biologiniai ir psichologiniai faktoriai bei jų sąveika.Kai kurie žmonės yra jautresni stresui nei kiti, ir biologiškai stipriau reaguoja į kasdienius gyvenimo įvykius. Atsidūrus stresinėje situacijoje, psichikoje ji susiejama su išorinėmis ar vidinėmis priežastimis, kurios buvo tos situacijos metu. Tokiu būdu organizmas išmoksta atpažinti grėsmingas situacijas.

Tačiau svarbus ne vien biologinis jautrumas, bet ir psichologinės nuostatos. Ne visi žmonės, kurie patiria biologines reakcijas į stresą vėliau suserga panikos sutrikimais. Šie žmonės yra linkę susieti įvykį su momentine situacija. Žmonės, kurie vėliau suserga panikos sutrikimu pasižymi aukštesniu į ateitį nukreiptu nerimastingumu, didesniu jautrumu savo fizinėms reakcijoms ir yra linkę interpretuoti įvykius kaip grėsmingus.

Panikos sutrikimų gydymas. Panikos sutrikimai gali būti gydo o tiek medikamentais, tiek psichoterapija. Manoma, kad geriausių gydymo rezultatų galima pasiekti kombinuotu gydymo metodu. Tyrimai rodo, kad nors trumpalaikiai medikamentinio ir psichologinio gydymo rezultatai yra panašūs, tačiau ilgalaikiai rezultatai yra geriausiai, jei buvo taikomas kombinuotas gydymas, nes būtent šis gydymo metodas padeda pasiekti stabiliausių rezultatų.

Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami bendzodiazepinai ir antidepresantai. Gydymas medikamentais yra naudingas tuo, kad padeda gana greitai pasiekti teigiamų rezultatų, būsenos gerėjimas stebimas nuo pat pirmųjų gydymo savaičių. Tačiau medikamentai turi šalutinius poveikius, benzodiazepinai gali sukelti tiek fizinę, teik psichologinę priklausomybę. Ilgalaikis benzodiazepinų vartojimas gali sutrikdyti kognityvines ir motorines funkcijas. Labai rimtas medikamentų trūkumas, kad panikos priepuoliai atsinaujina nutraukus gydymą (20-50% pacientų, jei buvo gydyta antidepresantais, iki 90%, jei buvo gydyta benzodiazepinais.

Panikos sutrikimų įveikimui gali būti naudojamos įvairios psichologinės intervencijos. Sėkmingiausia yra laikoma kognityvinė-elgesio terapija. Vienu iš esminių dalykų, į ką reikia atkreipti dėmesį dirbant su panikos sutrikimais sergančiais žmonėmis – mažinti vengimą. Dauguma klientų suvokia savo baimės nepagrįstumą, bet negali jos įveikti. vengimą padeda mažinti įvairios strategijos, kurios padeda žmogui atsidurti situacijose, keliančiose grėsmę. Pvz.: nerimas reikšmingai mažėja, jei į nesaugią vietą lydi psichoterapeutas. Jei nesinori išeiti už konsultacijos ribų, galima naudoti įvairius kognityvinius metodus, padedančius sukurti situacijas, panašias į tas, kurių bijoma. Tokios terapijos pavyzdžiu galėtų būti panikos kontrolės gydymas – gydymo sesijos metu specialiais pratimais bandoma išprovokuoti mini panikos priepuolį, lygiagrečiai atliekamas kognityvinis konsultavimas, mokoma atsipalaidavimo, siekiama nerimo, užplūstančio priepuolio metu, kontrolės.

Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS)

Skirtingai nuo panikos sutrikimo, kuriam būdingas protarpiais užeinantis stiprus nerimas, GNS būdingas pastovus, niekada neapleidžiantis nerimo jausmas. Pagrindiniai nusiskundimai: nekontroliuojamas ir neproduktyvus nerimavimas dėl kasdieninių įvykių; nesėkmės ar nelaimės nuojauta net tada, kai viskas gerai; negalėjimas valdyti nerimo. Išskirtinis GNS bruožas – pastovi raumenų įtampa.

GNS yra vienas iš dažniausių nerimo sutrikimų. Vidutiniškai 4% gyventojų atitinka GNS kriterijus metų bėgyje, tačiau pagalbos kreipiamasi gana retai. Moterims GNS diagnozuojamas 2 kartus dažniau nei vyrams. GNS dažniausiai prasideda jauno suaugusiojo amžiuje, kaip reakcija į stresines gyvenimo situacijas. Tačiau sutrikimas taip pat labai paplitęs tarp pagyvenusių žmonių, nes susiduriama su daugeliu neigiamų įvykių: blogėjančia sveikata, siaurėjančiu socialiniu ratu, blogėjančia gyvenimo kokybe. Manoma, kad GNS požymiai būdingi iki 70% vyresnio amžiaus žmonių, būtent vyresni žmonės yra dažniausi raminamųjų vartotojai – juos vartoja apie 17-50% vyresnio amžiaus žmonių.

GNS priežastys. Kaip ir panikos sutrikimas, GNS siejamas su biologiniu polinkiu susirgti. Dažnai sutrikimas kartojasi keliose kartose, tačiau paveldimas manoma ne pats sutrikimas, o polinkis susirgti. Taip sutrikimas siejamas su ta tikru psichologiniu polinkiu. Žmonės sergantys GNS yra labai jautrūs grėsmei, ypač jei tais susiję su asmenine verte. Tai gali būti susiję su neigiama ankstyvąją patirtimi, kad pasaulis yra nesaugus ir sunkiai kontroliuojamas. Toks įsitikinimas yra automatinis ir nesąmoningas. Smegenų aktyvumo studijos rodo, kad žmonės sergantys GNS pasižymi dideliu kaktinių skilčių kairiajame smegenų pusrutulyje aktyvumu. Autorių nuomone, tai rodo, kad GNS sergantys žmonėms yra būdingas intensyvus neramių minčių procesas, tačiau vengiama kurti realius su situacija susijusius vaizdinius (nes tuomet būtų stebimas aktyvumas ir dešiniame pusrutulyje). Tai trukdo efektyviai nagrinėti problemą, tiesiogiai susidurti su sunkumais ir surasti išeitį. Neramių minčių tiesiog vengiama, jos netampą sąmoningomis ir tuo pačiu neišsprendžiamos.

GNS gydymas. Kaip ir panikos sutrikimo atveju gydymas gali būti medikamentinis, psichologinis ar kombinuotas. Medikamentiniam gydymui naudojami benzodiazepinai ir antidepresantai. Benzodiazepinai naudingi trumpalaikiam nerimo įveikimui, tačiau nėra rekomenduojami ilgam vartojimui. Antidepresantai – saugesni už benzodiazepinus.

GNS atveju manoma, kad psichologinė pagalba yra tiek pat efektyvi, kaip ir medikamentai, ir net efektyvesnė, jei vertinamas ilgesnis laikotarpis. GNS gydymui naudojamos įvairios psichologinės intervencijos, iš kurių efektyviausiais laikoma kognityvinė terapija ir įvairūs relaksacijos mokymai. Relaksacijos mokymas padeda įveikti raumenų įtampą ir kontroliuoti savo įtampos lygį. Kognityvinė elgesio terapija padeda klientui išmokti kontroliuoti nerimastingas mintis, bei tikrinti jų pagrįstumą. Klientas mokomas priimti, o ne vengti nerimastingų minčių. Dirbant su vaikais greta kognityvinės terapijos siūloma kartu ir šeimos terapija. Tyrimai rodo, kad toks pagalbos būdas vaikams yra efektyvus net 95% atvejų.

Specifinės fobijos

Specifinės fobijos yra stiprios baimės, kurias sukelia specifiniai objektai ar situacijos. Stiprus baimės jausmas atsiranda tik tuomet, kai susiduriama su baimę keliančiu objektu (pavyzdžiui baimė skristi lėktuvu). Manoma, kad stiprių baimių turi apie 7% vyrų ir 16% moterų. Tačiau dauguma nuo fobijų kenčiančių žmonių pagalbos nesikreipia, jei tik sugeba vengti grėsmę keliančių objektų.

Viena iš labiausiai paplitusių fobijų – socialinė fobija, kuriai būdinga stipri baimė susijusi su kitų žmonių buvimu. Dažniausiai bijoma parausti, prakaituoti, naudotis tualetu, valgyti viešoje vietoje, kalbėti prieš auditoriją. Socialinės fobijos būdingos 11% vyrų ir 15% moterų.

Fobijų priežastys. Manoma, kad su fobijų vystymųsi gali būti susiję genetiniai faktoriai ir autonominės nervų sistemos ypatumai. Pavyzdžiui, žmonės, kurių autonominė nervų sistema yra perdėtai jautri, greitai rausta ir prakaituoja, o tai sudaro riziką vystytis socialinei fobijai. Tačiau ne visi fobijomis sergantys žmonės pasižymi perdėtu reaktyvumu. Iš psichologinių teorijų, fobijos dažniausiai aiškinamos remiantis išmokimo teorija. Remiantis šiuo požiūriu fobijos gali būti išmokstamos per:

• Vengimo sąlygojimą – žmogus išmoksta bijoti tam tikrų stimulų, jei juos lydi skausmingi ar grėsmingi įvykiai. Išmokimas dar labiau užsitvirtina, jei pabėgimas iš tos situacijos buvo naudingas. Pavyzdžiui, šunų baimė gali atsirasti po to, kai žmogus buvo užpultas šuns. Tačiau tyrimai nepatvirtina, kad visas baimes galima sąlygoti, ar kad tokiu būdu įgytos baimės išlieka ilgai. daugelis fobijomis sergančių žmonių negali jų susieti su konkrečiais įvykiais.
• Modeliavimą – bijoti galima išmokti stebint kitų elgesį ir patyrimą. Pavyzdžiui, jei mama bijo pelių, ji gali išmokyti jų bijoti ir savo vaikus.
• Pasirengtą išmokimą – žmonės bijo tam tikrų objektų: vorų, gyvačių, šikšnosparnių, bet nė ėriukų, kačiukų ir t.t. taigi yra tam tikras pasiruošimas bijoti, kurį tik pastiprina įvykiai ar aplinka.
• Socialinių įgūdžių trūkumą- socialinės fobijos vystymuisi svarbūs asmens bendravimo įgūdžiai. Kuo blogesnis asmens bendravimo įgūdžiai, tuo didesnė tikimybė, kad jis pats savo elgesiu išprovokuos situacijas, kuriose jausis blogai ir bus ir kritikuojamas.

Fobijų gydymas. Stiprios fobijos gali būti gydomos medikamentais. Tam dažniausiai naudojami antidepresantai ir trankviliantai. Tačiau fobijos dažniausiai atsinaujina nutraukus gydymą. Plačiausiai naudojamos įvairiūs elgesio terapijos metodai: sisteminis nujautrinimas, užtvindymas (flooding), modeliavimas, socialinių įgūdžių ugdymas socialinei fobijai. Taip pat efektyvia laikoma kognityvinė terapija, pagrįsta minčių, susijusių su baimės objektu, analize.

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas (OBS)

 OBS būdingos įkyrios, beprasmės mintys arba poreikis kartoti specifinius veiksmus.

• Obsesijos – įkyrios mintys, vaizdiniai, impulsai, kurie ateina į galvą, yra nekontroliuojami. dažnai šios mintys yra beprasmės ar socialiai nepriimtinos. Pavyzdžiui, nurodoma, kad apie 50% obsesijų yra agresyvios, 35%s seksualinio turinio, dažnai įkyrumai būna keiksmažodžiai. Apie 60% sergančiųjų turi daigiau nei vieną obsesiją.
• Kompulsijos – įkyrūs veiksmai, aktai, kuriuos asmuo jaučiasi privaląs atlikti, kad sumažintų įtampą. Dažniausios kompulsijos: valymas ir tvarkymas, specifinių objektų vengimas, specifiniai, magiški ritualai, tikrinimas, specifinis elgesys (pavyzdžiui, labai lėtas kramtymas).

Specifinės obsesijos dažnai yra susijusios su specifinėmis kompulsijomis. Pavyzdžiui agresyvios obsesijos yra susijusios su tvarkymosi ar prausimosi kompulsijomis. Įkyrumai ypač aktyvėja, jei žmogui nuobodu ir silpnėja aktyviai įsitraukiant į veiklą. OBS yra gana retas, būdingas maždaug 2,5% populiacijos. Prasideda dažniausiai vaikystėje ar paauglystėje.

OBS priežastys. Daugelis iš mūsų atlieka tam tikrus ritualus, kai nerimauja. Pavyzdžiui žvaigždučių paišymas, vaikščiojimas pirmyn atgal ir t.t. Tačiau dažniausiai šie įkyrumai nėra labai stiprūs ir praeina, kai situacija pasikeičia. OBS psichologinis paaiškinimas yra daugiausia siejamas su tam tikrų nerimą keliančių impulsų slopinimu. Manoma, kad OBS gali imti vystytis, kai vaikas ima galvoti, kad tam tikros mintys yra netinkamos ir neatleistinos. Tokį elgesį lydi kaltės jausmas, o vėliau net ir pačios mintys ima atrodyti siaubingos ir nepriimtinos. Pavyzdžiui mintys apie homoseksualumą yra laikomos taip pat netinkamomis kaip ir elgesys. Asmuo atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes išvengti savo paties minčių yra labai sunku. Tuomet belieka jas slopinti ir bandyti kontroliuoti. Tam susigalvojami įvairūs ritualai, kurie turėti nukreipti mintis ir atpirkti kaltę. Nors dažniausiai ritualai tik paskatina mintis.

OBS gydymas. Tai sunkiai gydomas sutrikimas. Tyrimai rodo, kad tik 20% pacientų pasveiksta visiškai. Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami antidepresantai. Gydymo ciklas dažniausiai yra ilgas. Iš psichologinių metodų plačiausiai naudojamos elgesio terapijos. Siekiama neleisti atlikti ritualo, kad pacientas įsitikintų, jog neatliktus ritualo neigiamų pasekmių nebūna. Sunkių sutrikimų atvejais terapija vykdoma ligoninėse. Taikomos 15-20 sesijų po 90 minučių, kurių metu griežtai kontroliuojama, kad asmuo neatlikinėtų ritualų. Kitas gydymo metodas – paradoksinė intencija. Paradoksinės intencijos tikslas padėti klientui kiek pasišaipyti iš savo problemos. Siūloma įsivaizduoti patį blogiausią variantą. Pavyzdžiui, jei klientas turi rankų plovimo įkyrumą ir bijo, kad neatlikus šio ritualo jis užsikrės mikrobais ir susirgs, tai siūloma įsivaizduoti, kaip jis visas aplimpa mikrobais, kaip tai jį žudo ir kas jam dabar atsitiks. Kai realiai nieko blogo neatsitinka, klientas pajunta savo baimės absurdiškumą ir nuo jos išsivaduoja. Tačiau, kad tai pavyktų, reikia tam tikros patis kliento nuostatos.

Potrauminis streso sutrikimas (PSS)

PSS- tai nerimo sutrikimas, kuris atsiranda po specifinio traumuojančio įvykio. Būdingiausi požymiai:

• įkyrios mintys apie traumuojantį įvykį, situacijos atsikartojimas košmariškuose sapnuose;
• vengimas situacijų, stimulų ar net minčių, kurios galėtų priminti traumuojantį patyrimą;
• sujaudinimo požymiai: miego problemos, dėmesio koncentracijos sunkumai, dirglumas, padidintas jautrumas;

Sutrikimą taip pat dažnai lydi kiti nerimo požymiai, pablogėjusi nuotaika, fizinės sveikatos problemos, pykčio, kaltės jausmai, alkoholio vartojimas, sumažėjęs darbingumas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, padidėjusi savižudybės rizika.

PSS priežastys. Ar po traumuojančio įvykio išsivystys PSS priklauso nuo daugelio veiksnių. Rizikos veiksniais šiam sutrikimui vystytis laikoma: grėsmė sveikatai ir gyvybei įvykio metu; moteriška lytis; neigiama ankstyvoji patirtis, ankstyvas atskyrimas nuo tėvų; įvairios psichikos ligos šeimos istorijoje, kurios lemia bendrą mažesnį atsparumą; disociaciniai simptomai (derealizacija, depresonalizacija, amnezija, atsiskyrimo nuo kūno patirtis) įvykio metu; atsakomybės už įvykį prisiėmimas sau; problemos išgyvenimas akcentuojant emocijas (pvz.: aš norėčiau taip nesijausti).

PSS gydymas. Kaip ir kitų nerimo sutrikimų atvejais svarbiausia pagalbos strategija – padėti klientui saugiai susidurti su baimę keliančia situacija ar prisiminimais. Vertingos savitarpio pagalbos grupės, kurios gali suteikti unikalų palaikymą ir supratimą. Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami benzodiazepinai ir antidepresantai. Tačiau rekomenduojama, kad lygiagrečiai būtų teikiama ir psichologinė pagalba, nes vien medikamentai pilnai išgyventi trauminės patirties nepadeda. Labai svarbi sudedamoji pagalbos dalis – socialinis palaikymas. Reikalinga šeimos, draugų, vertinga religinės grupės pagalba, todėl labai svarbu, kad psichologinės intervencijos apimtų ir darbą su šeima, jos edukaciją.