Nuotaikos sutrikimai – tai psichikos sutrikimai, kuriems būdingos kraštutinės emocijos. Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pasikeitusi nuotaika, dažniausiai tai būna depresija arba bipolinis sutrikimas, kuriam būdinga depresijos ir manijos būsenų kaita.

Harry Stack Sullivan‘as mano jog žmogaus asmenybė neegzistuoja be jo tarpusavio santykių su aplinkiniais žmonėmis. Jis teigia jog „žmogų galima suvokti tik atsižvelgiant į jo santykius su kitais“[4]. Taigi žmogaus savybes, charakterį, galimybes daugiausia įtakoja aplinka, kurioje jis auga, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, kultūra.

Patologija
Nuotaikos sutrikimai, anot interpersonalinės teorijos, atsiranda tiek dėl įgimtų žmogaus savybių, kurių ši teorija neneigia, tačiau didžiausią bei lemiamą tam svarbą turi aplinkos įtaka, sukelianti per didelį įtampos lygį žmogaus viduje, dėl ko ir kyla minėti sutrikimai.

 Įtampa kyla iš dviejų šaltinių:

•  Iš organizmo poreikių. Šie poreikiai gali būti biologiniai (atsirandantys iš biologinio disbalanso tarp žmogaus vidinės ir išorinės aplinkos pvz.: maisto, deguonies) bei tarpasmeniniai (pvz.: švelnumo poreikis). Dėl atsiradusios įtampos, kuri skatina patenkinti tam tikrą poreikį, žmogus imasi atitinkamų veiksmų tam pasiekti. Bet jei poreikių nuolat nesiseka patenkinti, žmogų apima apatija.
• Iš nerimo. Įtampa atsiranda dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Nerimą kūdikiui perduoda mama, kuomet dėl jo nerimauja. Visi kūdikiai perima tam tikrą nerimo lygį. Tai tarpasmeninių santykių produktas. Aukštas nerimo lygis sumažina poreikių patenkinimo efektyvumą, pakenkia bendravimui, mąstymui. Šis nerimas yra visiškai nepageidautinas.[1]

Energijos transformacija – tai veiksmai, emocijos bei mintys,  atsiradę transformuojant įtampą tam, kad būtų galima patenkinti poreikius ir sumažinti nerimą. Priklausomai nuo aplinkos įtakos žmogus išmoksta tam tikrų būdų  transformuoti šią energiją. Taip išmokstama bendravimo su aplinkiniais būdų (dinamizmų), kurie ,jei jų nebandoma transformuoti, nesikeičia visą gyvenimą. 
 Netinkamos į aplinką reakcijos būdo išmokimas, dėl kylančios įtampos, skatina vystytis psichiniams sutrikimams, tame tarpe ir nuotaikos sutrikimams.[1]

“Aš sistema” yra dinamizmas atsirandantis dėl nerimo, kuris padeda žmogui kontroliuoti savo elgesį, apsisaugoti nuo aplinkos poveikio, bei sumažinti nerimą.
Vaikystėje ši sistema leidžia vaikui įsisavinti tinkamo ir netinkamo elgesio modelį, o tai vyksta per bausmes bei paskatinimus gaunamus iš tėvų. Tokie įsisavinti vaikystėje „gero“ ir „blogo“ elgesio modeliai užkerta kelią žmogaus augimui, naujos patirties įgijimui, objektyviam savo elgesio vertinimui, pozityvių santykių su aplinkiniais užmezgimui. [1]

Nerimas, kuris iš pradžių yra perduodamas mamos savo kūdikiui, vėliau pasireiškia per tarpasmeninę patirtį, kuri nesiderina su “Aš sistema”. Tokią patirtį žmogus stengiasi neigti arba iškraipyti iš to ir kyla vidinis konfliktas, kurio pasekmė yra išaugęs įtampos lygis. Būtent netinkama “Aš sistema”  anot Sullivan‘o yra didžiausia kliūtis teigiamoms asmenybės permainoms. Ši prielaida ir yra interpersonalinės terapijos naudojamos žmonėms turintiems nuotaikos sutrikimą gydymui pagrindas.

Kliūčių asmenybės augimui taip pat gali sudaryti kiekvieno žmogaus vaikystėje susikurtos personifikacijos. Personifikacijos išreiškia tai kaip žmogus mato kitus žmones bei kaip mato save. Jos atsiranda iš patirties tenkinant poreikius, bei gali būti iškraipytos nerimo bei poreikių. Jei žmogus vaikystėje yra turėjęs neigiamos patirties su artimu žmogumi, tuomet ši neigiama patirtis gali personifikacijos pavidalu būti perkelta į santykius su kitais žmonėmis suaugus. Tokios personifikacijos neleidžia objektyviai įvertinti kitų ir trukdo tarpusavio santykiams su aplinkiniais. “Ne Aš” personifikaciją suformuoja stiprus nerimas dėl tam tikros patirties, nesdiderinančios prie savivaizdžio, išstūmimo.[3]

 Inerpersonalinė terapija

Kaip jau minėjau pagal interpersonalinę teoriją manoma jog depresijai atsirasti turi įtakos daug faktorių, bet tarpasmeniniai santykiai yra svarbiausias veiksnys. Interpersonalinė terapija gydant nuotaikos sutrikimus išskiria keletą  gyvenimiškų situacijų, kurios sukelia didžiausią riziką depresijai išsivystyti, tai:

• mylimo žmogaus praradimas. Šiuo atveju interpersonalinės terapijos tikslas yra palengvinti kliento liūdesį ar gedulą bei padėti jam užmegsti naujus santykius ar užsiimti kokia nors veikla, kuri nukreiptų jo dėmesį į kitą gyvenimo sferą. Terapeutas turi padėti klientui nukreipti jo dėmesį  nuo praeities į ateitį, bei parodyti kokius kelius jis gali pasirinkti užmezgant tarpasmeninius santykius su aplinkiniais žmonėmis.
• konfliktai su šeimos nariais, draugais, kolegomis. Interpersonalinės terapijos terapeutas šiuo atveju siekia, kad klientas aiškiai suvoktų kylančius konfliktus, juos įsisąmonintų, bei su jo pagalba rastų būdus kaip kuo efektyviau juos būtų galima išspręsti, bei įgyvendinti šiuos būdus.
• gyvenimo permainos, tokios kaip santykių užmezgimas ar nutraukimas šeimos ar darbo kontekste, darbo keitimas, kraustymasis į naujus namus, mokyklos baigimas, paaukštinimas, išėjimas pensiją ar diagnozė apie ligą. Šiuo atveju interpersonalinės pakraipos terapeutas stengiasi savo klientui padėti išgyventi gedulą dėl to kas yra prarandama dėl tam tikrų gyvenimo permainų, taip pat pamatyti kokie yra naujo gyvenimo etapo privalumai ir įsisąmoninti kokių sugebėjimų, kuriuos klientas yra įgijęs, pareikalaus naujai prisiimama sau rolė.
• tarpasmeninių įgūdžių stoka, ypatingai užmezgant ir išlaikant santykius. Šiuo atveju terapeuto tikslas yra padėti klientui sumažinti socialinę izoliaciją bei užmegzti naujus tarpasmeninius santykius.[4]

Terapeutas taikydamas interpersonalinę terapiją žmonėms, kurie serga depresija, turi atkreipti ypatingą dėmesį į šiuos išvardintus faktorius, bei jų galimą įtaką depresijos simptomams atsirasti. Taip pat pasidomėti savo kliento pozityviais bei negatyviais pokyčiais liečiančiais dabartinius bei anksčiau buvusius tarpasmeninius santykius, bei jų lūkesčiais, pasitenkinimu minėtais santykiais ir kaip visa ši informacija galėtų sietis su depresijos epizodais. Kuomet terapeutas nustato tam tikras galimas sąsajas tarp kliento depresijos ir jo asmeninio gyvenimo įvykių ar jo asmenybės ypatybių, tuomet jis turi numatyti kiek susitikimų prireiks su klientu, kad terapija būtų efektyvi (rekomenduojama nuo 12 iki 16). Terapijos metu terapeutas turi priimti klientą tokį koks jis yra ir parodyti jam jog jis turi teisę laikytis savo „sergančiojo vaidmens“, jog jis nebus kaltinamas už tai, kad dėl depresijos pilnai neišpildo savo socialinės rolės. Tokios laisvės suteikimas klientui, naudotis tam tikra role terapijos metu, tuo pačiu terapeutui leidžia su klientu sudaryti tam tikrą nežodinį susitarimą, jog tuomet jis (klientas) prisiims visą atsakomybę už savo išgijimą nuo depresijos.[4]

Apibendrinus visą naudojamą interpersonalinės terapijos metodiką, šios srities terapeutai pagrinde naudoja šias technikas:

• Įžvalgos technikas.
• Interpretavimą.
• Bendravimo analizę.
• Sujaudinimo skatinimas.
• Terapinio ryšio panaudojimas.
• Elgesio keitimo technikos.[4]

Interpersonalinė terapija siekia, kad klientas išmoktų susitvarkyti su savo sielvartu, kuris kyla dėl tarpasmeninių santykių praradimo,  keisti reakcijas į jį, keisti savo elgesį konfliktų metu, lengviau priimti permainas savo gyvenime, bei kompensuoti socialinių įgūdžių stoką kas dažniausiai turi įtakos formuotis depresijai.

Nors interpersonalinės terapijos taikymas gydant depresiją yra gana efektyvus, bet taikant šią terapiją kitam nuotaikos sutrikimui t.y. bipoliniam nuotaikos sutrikimui šis metodas nėra toks sėkmingas. Ši terapija yra veiksminga tik depresijos šio sutrikimo epizodui, tuo tarpu maniakinio epizodo ji beveik nepaveikia.

Konsultuojant klientus su bipoliniu sutrikimu interpersonalinė terapija taiko tarpasmeninio streso mažinimą, bei kasdieninio reguliaraus miego, atsibudimo, maitinimosi, mankštos ir socialinio bendravimo rėžimo įsisavinimą, nes tokiu būdu yra didinamas paros vientisumas.

Literatūra:

1. Carr Alan, Manulty Muireann  „The handbook of Adult Clinical psychology/An Evidence – Based Practise Approach“, 2006 m., Routledge London & New York.
2. Furst Maria „Psichologija“, Lumen, 2000m., Vilnius.
3. Perminas Aidas, Goštautas Antanas, Endriulaitienė Auksė „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“, VDU, 2004m., Kaunas.
4. „Psichologija studentui“, KTU, 2000m., Kaunas.

Pagal TLK – 10 depresiją apibūdina šie požymiai: liūdna nuotaika, sumažėję interesai, pasitenkinimas ir energija, padidėjęs nuovargis, mažas aktyvumas. Paminėtus požymius gali lydėti ir kiti simptomai: susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys, sumažėjęs savęs vertinimas, kaltės ir bausmės jausmai, beviltiškumas, savižudybinės idėjos, sutrikęs miegas ar apetitas.

Pagal psichodinaminį požiūrį minėtus depresijos simptomus pajunta beveik kiekvienas, išgyvenantis netektį, todėl psichologinių depresijos priežasčių galima ieškoti užsitęsusioje ar nesėkmingai išgyventoje gedulo situacijoje. Depresiją, anot šios krypties autorių, gali sukelti netgi ne būtinai reali žmogaus netektis, bet ir simbolinė, įsivaizduojama netektis, pavyzdžiui, ilgai laukto paaukštinimo pareigose negavimas. Šios krypties psichoterapijoje daug dirbama su neišreikštu pykčiu, netekties jausmų patirtų praeityje įsisąmoninimu. Psichodinaminės psichoterapijos metu pacientas išmoksta adekvačiai save vertinti, suvokti vidinius pasąmonės konfliktus ir motyvacijas, galinčius lemti ir palaikyti depresiją.

Vadovaujanti psichoanalitinė-psichodinaminė psichoterapija Taikomi įtaigos metodai hipnozės seanso metu ar budraujant. Efektyvi yra autogeninė treniruotė (savitaiga), kuri pagerina žmogaus savijautą. Naudojamos technikos – bendravimas, vilties stiprinimas, įtaiga, mokymas (informavimas ir vaidmenų treniravimas), drąsinimas matyti emocines problemas, katarsio skatinimas, realybės suvokimo korekcija ir kt. (psichodinaminės psichoterapijos praktikoje naudojamasi visų psichoanalizės krypčių teorija: varų teorija, ego psichologija, savasties psichologija, objektų ryšių teorija ir t.t.)

Daugelis pacientų, sergančių depresija, jaučiasi izoliuoti ir beviltiški. Todėl empatiška pažiūra ir paciento palaikymas yra svarbūs pokalbio komponentai.

• Juos reikia nuraminti, sakant, kad bus suteikta pagalba, kad depresija yra pagydoma, kaip dažnai ja sergama.
• Vengti lengvabūdiško, tuščio optimizmo (”nusišypsokite, viskas nėra taip blogai”), kurį pacientai suvokia kaip empatijos trūkumą.
• Ieškoti stresų, veiksnių, kurie palaiko depresiją. Asmenys, juos žinodami, mažiau jaus kaltės jausmą, geriau save vertins. Žmogaus kaltės jausmas gali sumažėti ir tuomet, kai jam paaiškinama, jog depresija bei somatinės ligos yra panašios ir jas reikia gydyti.

Bipolinis afektinis sutrikimas 

Bipoliniams nuotaikos sutrikimams būdingi pasikartojantys (mažiausiai du) nuotaikos ir aktyvumo lygio pakitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas (manija ar hipomanija), o kartais nuotaika pablogėja, o energija bei aktyvumas sumažėja (depresija). Kaip gretutiniai sutrikimai dažnai išryškėja priklausomybė nuo alkoholio (su visomis socialinėmis pasekmėmis), narkomanija, nusikalstamumas, polinkis į azartinius žaidimus, nerimo sutrikimai (potrauminio streso sutrikimas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas), savižudybė.

Gydant ligonius, sergančius bipoliniu afektiniu sutrikimu, iškyla daug psichosocialinio pobūdžio problemų. Vien medi­kamentinis gydymas neužtikrina ilgalai­kio gydymo efekto, nes ligoniai dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra linkę gydymą nutraukti  (pvz., manijos ar hipomanijos būsena dažnai suvokiama kaip pozityvi, nes suteikia energijos ant­plūdį, kuris labai kontrastuoja su depresi­niu epizodu), todėl manijos ir depresijos epizodai linkę kartotis. Jei kitos ligos la­biau veikia patį pacientą, tai bipolinio su­trikimo atveju nukenčia ir šalia ligonio esantys šeimos nariai, draugai, bendra­darbiai. Todėl šiam sutrikimui naudinga taikyti šeimos psichodinaminę psichoterapiją. Šeimos terapijos metu siekiama suma­žinti tarpusavio santykių įtampą, panaikin­ti kasdienio streso šaltinius, taip sudarant palankesnę psichologinę atmosferą ir su­mažinant paūmėjimų riziką.

Naudojamos technikos – afektų stebėjimas, objektų ryšių istorijos nagrinėjimas esminiais afektiniais momentais, prisirišimo stilių vertinimas, kontraperkėlimo naudojimas perkėlimo aiškinimui, sekso terapijos integravimas, darbas su sapnais ir fantazijomis, gynybinių modelių integracija, nerimo supratimas. 

Taip pat svarbu:

• pasitikėjimo savimi lavinimas;
• vaidmens, atitinkančio pageidauja­mą elgesį, atlikimas;
• probleminių situacijų įveikimo tre­niruotė (pirmiausia problemos for­mulavimas, po to alternatyvų paren­gimas   ir   pačios   tinkamiausios parinkimas. Tai labai tinka pacien­tams, kurie nepamatuotai reaguoja į problemų sunkumus arba linkę į perdėtas ir impulsyvias reakcijas).

Optimaliausias bipolinio afektinio su­trikimo gydymo efektas pasiekiamas, kai sudaromas individualus gydymosi pla­nas, apimantis medikamentų vartoji­mą, mokymą ir psichoterapiją.

Psichodinaminė psichoterapija

Psichodinaminės psichoterapijos sąvoka apima terapinio bendradarbiavimo išvystymą, pastangas padėti pacientui sąmoningai suvokti gynybinių mechanizmų, intrapsichinių konfliktų bei pasąmoninių veiksnių įtaką simptomų išsivystymui bei elgesio dinamikai. Tačiau psichodinaminė psichoterapija gali būti labai skirtinga, ji gali svyruoti nuo psichoanalizės iki trumpalaikės palaikomosios psichodinaminės psichoterapijos. Gydant nuotaikos sutrikimus psichoterapija dažniausiai yra derinama su medikamentais. Tyrimais psichoterapijos veiksmingumas buvo ivertintas 73 proc., o kombinuotos terapijos – 81 proc. Buvo pastebeta, kad ilgalaikes terapijos metu net tų pacientų, kurių elgesys iki terapijos buvo nepakankamai adaptyvus, gynybos mechanizmai tapo daug brandesni, elgesys adaptyvesnis. Tiek depresijos, tiek nerimo simptomai sumažejo. Idomu pastebeti ir tai, kad šie pokyčiai apėmė ir vidinius dinaminius paciento pasikeitimus, tai rodo geresnį prisitaikymą, padidejusią toleranciją stresui bei sumažejusį depresijos laipsnį. Manoma, kad pacientus, sergancius letine arba pasikartojancia depresija bei kenčiancius nuo asmenybes sutrikimų, daug naudingiau gydyti ilgalaike psichodinamine psichoterapija (ne mažiau kaip 3 m.). Dauguma tyrimų teigia, kad ilgalaikės psichodinaminės psichoterapijos metu ne tik susilpneja depresijos simptomai, bet ir pagerėja paciento asmenybės charakteristikos.

Naudota literatūra:

1. Jasulaitis M., Neverauskas J. Ką reikia žinoti apie depresiją ir jos gydymą. Prieiga per internetą: http://www.neuromedicina.lt/index2.php?pagrid=20&veiksmas=straipsnis&id=18
2. Kvedarauskas J. (2004) Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos. Prieiga per internetą: http://www.lhpa.lt/pakeitimai/duomenys/a9.doc
3. Lovikienė D. Psichodinaminė psichoterapija ir nuotaikos sutrikimai. Nervų ir psichokos ligos, 2006 – nr. 2
4. Nuotaikos (afektiniai) sutrikimai. Prieiga per internetą: http://www.agora-fobija.lt/default.asp?DL=L&TopicID=9&Code=

Elgesio terapija, kurios filosofinės šaknys kilo iš 18 amžiaus, emocinį sutrikimą aiškina nevalingais refleksais, susiformavusiais dėl atsitiktinių poveikių ankstesniais žmogaus gyvenimo metais. Pagal elgesio teoriją, žmogus pats negali šių sąlyginių refleksų pakeisti tik žinodamas apie juos ir norėdamas jų atsikratyti, juos turi „persąlygoti“ elgesio terapeutas.

Pagal kognityvinę terapiją individo sunkumai daugiausia kyla iš tam tikrų tikrovės iškraipymų, susijusių su klaidingomis prielaidomis ir nuostatomis. Šios klaidingos nuostatos nulemtos nekokybiško išmokimo asmens kognityvinėje raidoje. Nepaisant jų kilmės, gana nesunku nusakyti gydymo formulę – terapeutas padeda pacientui atskleisti iškraipymus savo mąstyme ir išmokti alternatyvių būdų savo patirčiai išreikšti.

Kognityvinis požiūris emocinių sutrikimų sampratą ir gydymą priartina prie paciento kasdienio gyvenimo patirties. Šis požiūris yra pacientui prasmingas, nes jis tam tikra prasme susijęs su ankstesne paciento mokymosi patirtimi ir gali didinti pasitikėjimą savo gebėjimu išmokti, efektyviai įveikti turimas klaidingas nuostatas, sukeliančias skausmingų simptomų. Be to, emocinius sunkumus pertkeldamas į kasdienio patyrimo sritį ir pritaikydamas įprastus problemų sprendimų būdus, terapeutas gali iš karto užmegsti ryšį su pacientu.

Stimulas  —– emocijos (sąlygojimo modelis)

Stimulas —— sąmoninga prasmė——–emocija (kognityvinis modelis)

MINČIŲ TURINYS SERGANT NEUROZĖMIS

• Depresija  - asmeninės srities nuvertinimas
• Hipomanija – perdėtas asmeninės srities vertinimas
• Nerimo neurozė – pavojus asmeninei sričiai
• Fobija – pavojus susijęs su specifinėmis vengtinomis situacijomis
• Paranoja – neteisėtas įsiveržimas į asmeninę sritį
• Isterija – idėja apie motorikos arba sensorikos nenormalumą
• Įkyrumai – įspėjimai arba abejonės
• Kompulsija – nurodymai sau atlikti specifinį veiksmą, kad atremtum pavojų

Jei esame susipažinę su depresiškų pacientų požiūriais,  elgesys padeda įgauti prasmę. Įsijausdami į pacientą ir tapatindamiesi su juo galime suprasti tą prasmę, kurią jis priskiria savo patyrimui. Tada atsižvelgdami į jo požiūrį, galime pasiūlyti jam įtikinamų paaiškinimų. Depresyvus mąstymas gali stebinti mus iracionalumu tačiau jis turi prasmę paciento sąvokų sistemoje. Taigi, psichloginius sunkumus galima įveikti lavinant gebėjimą įžvelgti skirtumus, taisyti klaidas ir ugdantis geriau prisitaikyti padedančias nuostatas. Kognityvinis psichoterapeutas skatina pacientą taikyti tuos pačius sunkumų sprendimų būdus, kuriuos jis taikė visą gyvenimą, taisydamas mąstymo klaidas. Paciento sunkumai kyla iš tam tikrų tikrovės iškraipymų,  dėl klaidingų prielaidų ir netikslaus suvokimo. Emociniai sutrikimai gali būti siejami su tam tikrais nesusipratimais kuriuos asmuo per savo gyvenimą patyrė daug kartų.

Depresiškų pacientų mintys sukasi apie reikšmingą netektį. Šią temą galima suformuluoti, kaip kognityvinė triadą – neigiamas Aš vaizdas, neigiama gyvenimo patirties interpretacija, nihilistinis požiūris į ateitį. Nepataisomas praradimo jausmas ir neigiami lūkesčiai sukelia tipiškas su depresija siejamas emocijas: liūdesį, nusivylimą ir apatiją. Pranyksta savaiminė konstruktyvi motyvacija. Hipomanijos arba manijos atveju paciento minčių turinys yra priešiškas depresiškoms mintims. Visus patyrimo faktus jis vertina labai pozityviai, nerealistiškai tikisi palankių savo pastangų rezultatų, pervertina savo sugebėjimus. Teigiami vertinimai sukelia pakilę nuotaiką.

Sergant derpresija pacienyto asmenybė tampa daug panašesnė į kitų serganičiųjų depresija asmenybes, nei į buvusiąją anksčiau. Jis mano, kad jam trūksta kokio nors dalyko arba savybės, kurią laiko būtina laimei.

Paciento liūdesys yra neišviangama  netekties jausmo, pesimizmo ir savikritikos pasekmė. Neviltis žluigdo motyvaciją: pacientas praranda vidinį stimulą imtis kokios nors konstruktyvios veiklos, nes tikisi tik neigiamų bet kurių veiksmų rezultatų. Toks pesimizmas galiausiai veda prie noro nusižudyti. Įvairios depresinės elgesio apraiškos pvz.: inertiškumas, greitas nuovargis, taip pat yra negatyvių kognicijų padarinys. Inertiškumas ir pasyvumas siejasi su spontaniškos motyvacijos praradimu. Greitas nuovargis kyla iš nuolatinio nesėkmės laukimo. Vegetaciniai depresijos požymiai – lytinio potraukuo, apetito praradimas, miego sutrikimai- yra fiziologiniai tam tikro psichologinio sutrikimo sergant derpresija palydovai. Fiziologiniai depresijos požymiai gali būti laikomi analogiškais vegetaciniams nerimo simptomams.

Nuolatinį būklės blogėjimą sergant depresija gali paaiškinti grįžtamojo ryšio modelis. Dėl neigiamų nuostatų pacientas savo blogą nuotaiką , netekties jausmą ir fizinius simptomus interpretuoja neigiamai. Jis daro išvadą  apie nepataisomus savo trūkumus, kuri sustiprina neigiamus lūkesčius ir neigiama Aš vaizdą. Dėl to pacientas dar labiau nuliūsta ir trokšta išvengti aplinkos „reikalavimų“. Taigi ydingas ratas užsidaro.

Kadangi ir pagrindinė psichologinė problema, ir psichologinis vaistas susijęs su  paciento mąstymu (arba pažinimu). Šią pagalbos rūšį vadiname kognityvine terapija. Plačiausia prasme kognityvinę terapiją sudaro visi metodai, kurie palengvina psichologinį stresą klaidingų sąvokų ir signalų sau koregavimo priemonėmis.

Asmens emocijas mes pasiekiame per jo kognicijas. Ištaisydami klaidingus įsitikinimus, galime nuslopinti arba pakeisti perdėtas, netinkamas emocines reakcijas. Intelektualinį metodą sudaro klaidingų įsivaizdavimų nustatymas, patikrinimas ir pakeitimas tinkamesnėmis sąvokomis. Patyriminis metodas suteikia pacientui patyrimo, kuris pats savaime yra tiek paveikus, kad pakeičia klaidingus įsitikinimus. Bendravimas su žmonėmis tam tikrose organizuotose situacijose padeda tikroviškiau suvokti kitus ir todėl pakeisti netinkamas neadaptyvias reakcijas jų atžvilgiu.  Susitikimų grupėse įgyjama tarpasmeninė patirtis kartais sugriauna neadaptyvias nuostatas, blokuojančias labai asmeniškų jausmų išreiškimą. Elgesio metodas skatina ugdytios tam tikras elgesio formas, kurios vėliau padeda pacientui pakleisti požiūrį į save ir realų pasaulį. Kognityvinės technikos labiausiai tinka žmonėms, kurie sugeba stebėti ir apmastyti savo mintis ir fantazijas.

Bendra terapinė strategija.

Terapinių taktikų, kurias gali taikyti kognityvinės terapijos specialistas, yra tiek daug, kad, jei jis nunumato bendrosios atvejo startegijos, terapija gali virsti keista bandymų ir klaidų grandine. Principai, sudarantys kognityvinės terapijos schemą: tai minčių iškreipimo, įsakinėjimo ir priekaištų sau, darančių žmogų nelaimingą ir luošininčių jį, atskleidimas ir mėginimas padėti pacientui peržiūrėti tas taisykles, kurios nulemia šiuos klaidingus signalus sau. Kai kurie kognityvinės terapijos specialistų taikomi metodai yra panašūs į būdus, anksčiau pacientų sėkmingai taikytus problemoms spręsti. Terapeutas su pacientu sistemingiau nagrinėja psichologines problemas, kurių pastarasis neišstengė išspręst savarankiškai. Specifiniai veiksmai yra tikslus sunkumų srities apibrėžimas, trūkstamos informacijos surinkimas, ryšių tarp duomenų nustatymas ir apibendrinimų suformulavimas. Tada terapeutas padeda pacientui pačiam pakoreguoti savo patyrimo interpretavimo ir elgesio reguliavimo būdus.

Naudota literatūra:

1. Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.
2. Beck, A.T. Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Vilnius, 2005.

Depresija apibūdinama kaip liūdna, prislėgta asmens būsena, pasižyminti prislėgta nuotaika, energijos stoka, žemu savęs vertinimu, kaltės jausmais. Egzistencinio požiūrio šalininkai teigia, kad depresijos priežastis yra gyvenimo prasmės praradimas. Tuščias, neprasmingas gyvenimas, kurį Victor E. Frankl pavadino egzistenciniu vakuumu, yra depresijos pagrindas. Ši depresijos rūšis yra priskiriama noogeninei neurozei. Pasak egzistencialistų, asmuo gali įveikti depresiją atrasdamas tokias prasmes, kurios būtų reikšmingos jo gyvenimui. Šių prasmių asmuo negali būti išmokytas, jis jas turi atrasti ir išgyventi pats.

Individo gyvenimas yra persmelktas prasmės. Victor E. Frankl tvirtina, kad prasmė yra visur, ypač kančioje. Kančia, kuri transformuojama į prasmingą patirtį, ne tik yra ištveriama, bet ir nesukelia depresijos. Skausmas, mirtis ir kaltė – visa tai gali sukelti depresiją, tačiau asmuo gali išvengti prislėgtos būsenos, jei šiuos dalykus suvoks kaip prasmingą patirtį. Kartais nepavyksta pakeisti situacijos, kuri sukėlė kančią, tačiau galima pakeisti savo požiūrį į ją ir taip išvengti depresijos. Victor E. Frankl mini atvejį iš savo praktikos, kurio metu pakeitus žmogaus požiūrį į jį ištikusią nelaimę, jis išgijo. Po žmonos mirties į Frankl kreipėsi gydytojas, kenčiantis nuo depresijos. Kadangi kažkuris iš sutuoktinių kažkada turėjo mirti pirmas, todėl yra geriau, jog gydytojas išgyveno, o jo žmona mirė. Frankl leido vyrui suprasti, kad, jei jis būtų miręs pirmas, jo žmonai būtų buvę sunku savimi pasirūpinti. Tada vyras iš naujo atrado savo gyvenimo prasmę; jis suprato, kad dabar jo misija yra gyventi dėl žmogaus, kurį mylėjo, ir tai padėjo jam susidoroti su depresija.

Nesugebėdami suteikti savo gyvenimui prasmės, žmonės negyvena pagal savo vertybes ir neatlieka egzistencinių pasirinkimų, kurie suteikia asmeniui savirealizacijos jausmą. Kai žmonės suvokia, kad nesugeba realizuoti savęs ir atlikti prasmingų pasirinkimų, jie patiria kaltės jausmą. Humanistinio požiūrio atstovai kviečia pažvelgti į savo gyvenimą ir atvirai sau atsakyti į klausimus: „Ar mano gyvenimas tikrai prasmingas?“, „O gal jis pilkas ir vienodas?“. Priežastis, dėl kurios žmonės savo pasaulį suvokia kaip pilką ir nuobodų, yra neįgyvendinti asmens saviaktualizacijos poreikiai. Nesugebėjimas realizuoti savęs sukelia depresyvų elgesį – apatiją, prislėgtą nuotaiką ir užsisklendimą savyje.

Kaip ir psichodinaminės teorijos šalininkai humanistai taip pat didelį dėmesį kreipia į savigarbos praradimą, kurį gali sukelti šeimos narių ar draugų netektis, profesinės nesėkmės (pažeminimas pareigose, atleidimas iš darbo). Žmonės yra linkę sieti savo asmenybę ir savivertės jausmą su vaidmenimis, kuriuos jie atlieka gyvenime (pvz., tėvo, sutuoktinio, darbuotojo vaidmuo). Tačiau, mirus sutuoktiniui, netekus darbo ar vaikams išsikėlus iš tėvų namų, tapatumas su vaidmenimis yra prarandamas, o tai savo ruožtu suardo mūsų savivertę ir paveikia gyvenimo tikslus. Mes galime jaustis tušti, nieko verti, nebeturintys tikslo. Depresija yra dažna tokių praradimų pasekmė. Ypač tai pasireiškia, kai mes savigarbą grindžiame profesiniais vaidmenimis ar sėkme.

Dažna vyrų depresijos priežastis yra darbo praradimas. Darbas vyro akimis simbolizuoja jo vertę. Tuo tarpu moterims depresiją gali sukelti sutuoktinio/partnerio netektis. Tai aiškinama tuo, kad vyro vaidmuo įtakoja moters socialinį statusą.

Humanistai kaip dar vieną galimą depresijos kilmės priežastį nurodo skirtumus tarp asmens idealiojo Aš ir to, kaip jis suvokia savo tikrąjį Aš. Depresija gali kilti tada, kai skirtumai tarp idealiojo ir realiojo Aš tampa per dideli, kad žmogus galėtų juos toleruoti.

Humanistinio-egzistencinio požiūrio atstovai taip pat teigia, kad depresija kyla tada, kai suyra asmens į tikslą nukreipto elgesio modelis. Kitaip sakant, mes galime kurti ir palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, suvokti savąjį Aš iki tol, kol kas nors nesuardo mūsų gyvenimo modelio. Tada ateitis žmogui ima atrodyti iš anksto nulemta, jis nebemato galimybių toliau plėtoti savo augimo ir pokyčių modelio. Pvz., jei asmens gyvenimas sukasi apie augimo modelį, į kurį įtrauktas ir jam reikšmingas žmogus, tai jo netekęs asmuo nebemato galimybių toliau siekti savo tikslų to modelio ribose. Tai nereiškia, kad praėjus kažkuriam laikotarpiui asmuo negalės pertvarkyti savo gyvenimo, tačiau šiuo metu jo gyvenimas stovi vietoje. Asmuo pastebi visus negatyvius gyvenimo aspektus, o tai sukelia depresiją.

Depresijos gydymas

Logoterapijos tikslas yra sugrąžinti depresija sergančiam žmogui jo gyvenimo prasmę. To siekiama empatiškai priimant ir suvokiant kliento kančią, o ne siekiant pabrėžti, kad depresiją išprovokavusi kančia yra kažkas nenormalaus. Logoterapeutas padeda klientui suvokti savo kančios prasmę ir skatina jį prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Frankl teigia, kad klientas turi surasti prasmę savo kančioje ir susieti ją su savo dvasiniu gyvenimu. Iš dvasingumo asmuo pasisemia laisvės, kuri padeda jam peržengti nepalankias gyvenimo aplinkybes bei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Egzistencinė terapija skatina klientą nagrinėti ir suvokti ryšius tarp depresijos ir egzistencinių gyvenimo pasirinkimų. Terapeutas padeda klientui suprasti, kad jis yra laisvas pasirinkti gyventi kitaip ir tokiu būdu suteikti savo gyvenimui prasmę. Humanistinio-egzistencinio požiūrio atstovai siekia, kad klientai įsisąmonintų savo autentiškus jausmus ir saviaktualizacijos poreikius. Jie padeda klientams suvokti, kad autentiškumas siejasi su gyvenimu pagal savo vertybes ir pasirinkimus. Pasitenkinimas savimi ir savivertės jausmas kyla tada, kai asmuo nesistengia apsimesti kažkuo, kuo jis iš tikrųjų nėra, bei gyvena prasmingą gyvenimą.        

LITERATŪRA:

1. Comer, R. J. (2000). Abnormal psychology. Fourth edition
2. Davison, G. C., Neale, J. M. (1986). Abnormal psychology. An experimental clinical approach. Fourth edition
3. McMahon, F. B., McMahon J. W. (1983). Abnormal behavior: psychology‘s view
4. Rathus, S. A., Nevid, J. S. (1991). Abnormal psychology
5. Sahakian, W. S. (1979). Psychopathology today. The current status of abnormal psychology. Second edition
6. www.brain-injury-therapy.com/articles/depression.htm
7. www2.hawaii.edu/~heiby/overheads_mood_html 

• Depresija (su nerimu arba be jo);
• Pakilumas;

Nuotaikos sutrikimus paprastai lydi sutrikimai kitose bendravimo sferose (pvz.: motyvacija, darbingumas, bendravimas ir t.t.). Nors skiriami įvairūs nuotaikos sutrikimų tipai (depresija, manija, bipolinis sutrikimas ir kt.), daugeliu atvejų sutrikimų simptomai yra persipynę, todėl tiksliai klasifikuoti nuotaikos sutrikimus yra sunku. Paskaitų metu plačiau susipažinsime su dviem kraštutiniais nuotaikos sutrikimais – depresija ir manija.  

Depresija

Sąvoka depresija apima įvairias būsenas, kurios gali skirtis tiek savo sunkumu, tiek trukme. Galima išskirti tris pagrindines depresijos sampratas:

• Depresija yra liūdna nuotaika, kuri gali būti santykinai reaktyvi.
• Depresijos yra psichikos būsena, kuri yra santykinai stabili, ir kuriai yra būdingos specifinės emocinės, motyvacinės, fizinės, kognityvinės ir elgesinės charakteristikos.
• Depresija yra psichikos sutrikimas, tai yra tokia psichikos būsena, kurios komponentai ir jų intensyvumas atitinka bendrai priimtus klinikinius kriterijus.

Pagrindiniai depresijos požymiai TLK-10 ligų klasifikacijoje yra: liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir pasitenkinimas, sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargis, mažas aktyvumas. Kiti įprasti požymiai: susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys, sumažėjęs savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas, savęs žalojimo ar savižudybės idėjos ar veiksmai, sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas. Netipiški depresijos požymiai gali būti nerimas, motorinė ažitacija ar slopinimas, irzlumas, gausus alkoholio vartojimas, histrioninis elgesys, fobiniai ar obsesiniai simptomai, hipochondrinis susirūpinimas, emocinio reagavimo į malonias situacijas stoka, libido mažėjimas.

Pagal sunkumą depresija skirstoma į sunkios, vidutinės ir lengvos depresijos epizodus. Nepriklausomai nuo epizodo sunkumo, kad būtų diagnozuotas sutrikimas, depresijos požymiai turėtų būti mažiausiai dvi savaites.

Depresijos epidemiologija. Lietuvoje depresija suserga 2,3-4,4% vyrų ir 4,9-8,7% moterų, o tikimybė susirgti depresija šešių mėnesių laikotarpyje yra 1,3-2,2% vyrams ir 3,0-4,6% moterims (Žilinskas ir kt. 1999). Viena iš didžiausių problemų su depresija yra ne vien tai, kad ji yra paplitusi, bet ir tai, kad ji linkusi kartotis. Pasikartojančius depresijos epizodus patiria daugiau nei 80% sirgusių depresija suaugusiųjų ir šis rodiklis ima artėti prie 100%, jei priskaičiuojami lengvesni ir subklinikiniai depresijos epizodai (Hammen, 2003). Apie 15% sergančiųjų depresija nusižudo (Hammen, 2003), apie 56% bando žudytis.

Tyrimai rodo aukštą depresijos komorbidiškumą su kitais psichikos sutrikimais. Pvz.: Melartin ir kt. (2002) tyrime lydintys psichikos sutrikimai buvo būdingi 79% depresija sergančių tiriamųjų. Dažniausiai buvo diagnozuojami lydintys nerimo sutrikimai – 57%, asmenybės sutrikimai- 44% bei probleminis alkoholio vartojimas – 25%. Sergantys depresija taip pat išsako daugiau somatinių skundų. Depresija sergantys asmenys 30-50% daugiau naudoja ir kitas medicinos paslaugas (McIntyre, O‘Donovan, 2004).

Depresija yra susijusi su žymiu gyvenimo kokybės blogėjimu. 60-80% depresijos pasekmių yra ne medicininės – prarastas ar sumažėjęs darbingumas, produktyvumas. Pvz.: Didžiojoje Britanijoje išlaidos susijusios su depresija sudaro 15.46 milijardų svarų, iš jų tik 696 milijonai išleisti gydymui (European Commision, 2004). Depresija reikšmingai veikia šeimos gyvenimą: daugėja problemų tarpasmeniniuose santykiuose, depresija sergančiųjų vaikai patiria daugiau psichosocialinių problemų. Depresija sergantys asmenys patiria daugiau fizinės sveikatos problemų, didėja mirtingumas (pvz.: nuo širdies ir kraujagyslių ligų), stigmatizacija, nusikalstamumo ir valkatavimo rizika.

Depresijos priežastys ir rizikos veiksniai. Depresiją lemia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveika. Biologiniai veiksniai nulemia polinkį depresijai, tačiau konkretaus epizodo pradžią dažniausiai įtakoja neigiami gyvenimo įvykiai.

Prie biologinių depresijos priežasčių nurodoma paveldimumo reikšmė bei lytinių hormonų įtaka. Identiškas dvynys turi 54% tikimybę susirgti depresija, jei serga kitas dvynys. Neidentiški dvyniai – 19%, t.y. tik šiek tiek daugiau nei bendroji populiacija. Su lytimi susiję faktoriai gali būti:

• Priešmenstruacinis nuotaikos sutrikimas – kai kurios moterys patiria gana žymius nuotaikos svyravimus menstruacinio ciklo metu. Teigiam, kad šios moterys turi didesnę riziką susirgti ir derpesija.
• Nėštumas ir pogimdyvinis laikotarpis. Nėštumo metu apie 70% moterų patiria depresijos simptomus, 10-16% moterų depresijos simptomai būna labai stiprūs. 10-16% moterų depresija išsivysto po gimdymo.
• Menopauzė. Manoma, kad menopauzė yra susijusi su didesne depresijos rizika.

Požiūris, kad depresija susijusi su lytiniais hormonais yra gana smarkiai kritikuojamas, nes dažnai moterys, kurios suserga depresija nėštumo ar menopauzės metu, yra patyrusios sunkesnių ar lengvesnių depresijos epizodų ir anksčiau. Taigineaišku, kiek šios sąsajos yra stiprios.

Depresijai atsirasti dažnai svarbūs ir socialiniai veiksniai, tokie kaip:

• Žemas socialinis statusas. Pavyzdžiui, depresija dažniau serga moterys, kurios nedirba už šeimos ribų.
• Vienišumas ir socialinio palaikymo stoka. Vienišos motinos, nepriklausomai nuo to ar jos yra išsiskyrusios, ar niekada nebuvo ištekėjusios, turi tris kartus didesnę tikimybę susirgti depresija nei ištekėjusios motinos. Tuo tarpu vedę vyrai depresija serga rečiau.
• Alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas.

Depresija sergantys žmonės dažniausiai patys prisideda prie santykių bloginimo. Dėl neverbalinių signalų, tokių kaip lėta kalba, ilgos tylos pauzės, abejonės, bloga nuotaika, akių kontakto stoka, liūdna mimika, su jais sunku bendrauti. Dėl perdėta poreikio gauti palaikymą (nepasitikėjimas kitų išsakomais jausmais, siekis patvirtinti neigiamą savęs vaizdą), jie artimiesiems įkyri dėmesio poreikiu ir abejonėmis. Dėl depresijos dalis sergančiųjų vengia bendravimo ar apsunkina jį bloga emocijų ar elgesio kontrole. Dėl šių elgesio charakteristikų ir depresija sergančiųjų konsultavimas yra sudėtingas.

Depresijos gydymo metodai

Depresijos gydymas tiek gydant psichoterapija, tiek medikamentais, literatūroje tradiciškai skirstomas į tris fazes:

• Ūmi fazė (acute) paprastai trunka iki 6 – 8 savaičių. Jos metu siekiama stabilizuoti depresijos simptomus ir gauti gydymo atsaką. Gydymo atsaku laikoma būsena, kai depresijos požymių intensyvumas sumažėja 50% nuo pradinio intensyvumo.
• Tęstinė fazė (continuation) prasideda tada, kai pasiekiama simptomų stabilizacija ir tęsiasi iki tol, kol pasiekiama visiška remisija. Vieno epizodo gydymas gali trukti 6-12 mėnesių.
• Palaikomoji fazė (maintenance) prasideda depresijos epizodui pasibaigus. Šios fazės tikslas – pasikartojančių epizodų prevencija.

Depresija dažniausiai gydoma antidepresantais. Daugelio antidepresantų veikimas yra kompleksiškas ir tik iš dalies žinomas. Manoma, kad nuotaikos ir kitų vegetacinių funkcijų, susijusių su depresija , reguliavime dalyvauja neurotransmiteriai, tokie kaip norepinefrinas, seratoninas, dopaminas ir kiti. Depresijų metu gali sutrikti neurotransmiterių sintezė, jų išsiskyrimas iš neuronų, padidėti fermentinis aktyvumas ar pagreitėti neurotransmiterių inaktyvavimas. Yra manoma, kad nei viena iš antidepresantų klasių neturi aiškių privalumų prieš kitas klases, todėl konkretaus vaisto pasirikimas priklauso nuo individualios ir šeimos gydymo istorijos, šalutinių poveikių, perdozavimo rizikos ir kaštų.

Gydymo vaistais efektyvumas dažniausiai vertinamas lyginat su placebo rezultatais. Ūmios fazės metu apie 50% depresija sergančių žmonių depresijos požymiai reikšmingai reaguoja į gydymą, apie 30% žmonių teigiami pokyčiai būna ir placebo grupėje. Kai depresija yra sunki, atsakas į medikamentinį gydymą yra mažesnis, taip pat mažiau žmonių patiria spontaninį pagerėjimą vartodami placebą.

Ypač sunkių ir gydymui rezistentiškų depresijų atvejais yra taikoma elektrotraukulinė terapija. Naudojant specialią aparatūrą per paciento smegenis perleidžiama nuo 70 iki 130 voltų elektros srovė. Pacientui duodami trumpai veikiantys analgetikai, kad ši procedūra nebūtų nemaloni. Veikimo mechanizmas nėra žinomas. Manoma, kad elektros iškrova sumažina metabolinį aktyvumą ir kraujo apykaitą, tokiu būdu sukeldama neįprastą smegenų aktyvumą. Šalutiniai reiškiniai: pasimetimas, atminties sutrikimai.

Psichologinių ir socialinių intervencijos priemonių efektyvumas yra nagrinėtas žymiai mažiau nei vaistų. Tarp santykinai naujausių psichoterapijos metodų, kurių efektyvumas pagrįstas moksliškai yra nurodomos tarpasmeninė bei kognityvinė-elgesio psichoterapijos.

Šiuo metu Europoje gana daug dėmesio skiriama depresijos prevencijai. Pagrindinės prevencijos kryptys yra apibrėžtos ES dokumente “Actions against depression: improving mental health and well-being by combating the adverse health, social and economic consequences of depression”, 2004.  Norint išvengti depresijos neužtenka orientuotis vien į atskirą žmogų, poveikis turėtų būti sistemiškas ir apimti įvairius lygmenis:

• Populiacijos lygmuo: požiūrio į sergančius žmones keitimas, stigmatizacijos mažinimas – informavimo kampanijos.
• Sveikatos priežiūros paslaugos: taikomų diagnostinių ir gydymo metodų efektyvumo tikrinimas tyrimais ir meta-analizėmis, personalo mokymas, konsultavimas ir palaikymas.
• Kitos paslaugos ir įstaigos: ankstyvoji intervencija vaikystėje, prevencinės programos mokyklose (narkotinių medžiagų vartojimo, savižudybių, elgesio problemų), prevencinis darbas darbo vietose ir grąžinimas į darbą, prevencinis darbas su senais žmonėmis.
• Individuali pagalba asmeniui ir šeimai: savipagalbos, gyvenimo įgūdžių ugdymas, savęs vertinimo didinimas.

Siekiant kažką pakeisti, reikia nepamiršti, kad dėmesys depresijai yra integrali pozityviosios psichikos sveikatos strategijos dalis. Kuo daugiau kalbėsime apie sveikatą, pozityviuosius psichikos sveikatos veiksnius, tuo daugiau prisidėsime ir prie to, kad žmonės, kurie turi nuotaikos problemų ateitų pagalbos, suprastų savo sunkumus. Švietėjiška veikla padeda visuomenei geriau suprasti tiek sutrikimą, tiek sveikatą. Tai mažina atstūmimą, stigmatizacija ir atskirtį. Tuo tarpu stigma ir ignoravimas mažina norą investuoti į psichikos sveikatos strategijas, todėl tai svarbi prevencinio darbo sritis. Kuo daugiau žmonių, įstaigų norės bendradarbiauti, tuo geresnių rezultatų pasieksime. Dialogas ir partnerystė tarp suinteresuotų šalių yra naudingi vystant nacionalines/regionines psichikos sveikatos skatinimo strategijas. Strategijos turi apimti įvairius sektorius ir skirtingus amžiaus tarpsnius. Svarbus tarptautinis bendradarbiavimas ir dalinimasis patirtimi.

Manija

Manija, tai liguistai pakili nuotaika. Pagal TLK-10 manija nustatoma, jei nuotaika pakili neatsižvelgiant į aplinkybes ir stebimas energijos padidėjimas, dėl kurio atsiranda hiperaktyvumas, kalbos skubumas, sumažėjęs miego poreikis. Kiti požymiai: sunku koncentruoti dėmesį, padidėjęs savęs vertinimas, optimizmas, pervertinimo idėjos, sumažėjęs socialinių normų jutimas. Gali būti jutimų sutrikimų, asmuo gali imtis keistų planų, tapti agresyvus, dirglus. Manija diagnozuojama, jei sutrikimai ryškūs bent savaitę, sutrinka įprastas darbingumas ir socialinis aktyvumas.

Kai manijos ir depresijos epizodai keičia vienas kitą, tai vadinama bipoliniu sutrikimu. Epizodai gali keisti vienas kitą arba tarp jų gali būti normalios nuotaikos periodai. Nežymūs nuotaikos svyravimai, nesukeliantys ryškių psichosocialinių problemų yra vadinami ciklotimija.

Manijos epidemiologija. Manija yra žymiai retesnis sutrikimas nei depresija. Būdingas 1% populiacijos. Prasideda apie 20-uosius metus. Vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Kaip ir depresija linkusi kartotis. 50% sergančiųjų gyvenimo bėgyje patiria 4 ir daugiau epizodus.

Maniją aiškinančios teorijos. Biologinė: stebimas didesnis paveldimumas. Suserga 70% identiškų dvynių ir 25% neidentiškų dvynių. Manija sergančiųjų artimieji bendrai turi didesnę tikimybę sirgti įvairiais nuotaikos sutrikimais. Psichologinės teroijos teigia, kad manija tarsi gynybos laikotarpis, kai žmogus ignoruoja savo blogą psichologinę būseną, t.y. depresiją. Remiantis socialiniu požiūriu, manijos epizodus dažniausiai iššaukia stresinės situacijos.

Manijos gydymas. Manija sergantiems žmonėms yra skiriami nuotaikos stabilizatoriai. Maždaug 80% ličio karbonatas, kuris yra veiksmingas tiek depresijos, tiek manijos metu. Tačiau litis gali turėti labai sunkius ir net mirtinus šalutinius poveikius. Jei šio elemento koncentracija kraujyje viršija leistiną normą, gali prasidėti apsinuodijimas. Požymiai: tremoras, sutrikusi rega, pykinimas, sutrikęs širdies ritmas, širdies smūgis, koma ir kt. Todėl vartojant būtina reguliari gydytojo priežiūra.

Psichologo pagalba manijos atveju yra daugiau antrinė, struktūruojanti. Tam dažniausiai naudojama kognityvinė-elgesio terapija, kuri yra aiškiai nukreipta į tam tikras, konkrečias elgesio sritis. Asmuo gali būti mokomas problemų sprendimo įgūdžių. Manoma, kad tai gali padėti išvengti stresų, kurie iššauktų naujus manijos epizodus. Taip pat labai svarbu sergančiuosius mokyti apie sutrikimo eigą. Tai padeda pasiekti didesnio bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistais, ypač vaistų vartojimo stabilumo. Teikiant pagalbą taip pat dirbama ir su šeimomis. Siekiama, kad šeima žinotų apie kliento būseną, ją suprastų ir priimtų.

Parengta pagal:

• European Commission. Green Paper: Improving the mental health of the population: Towards a strategy on mental health for the European Union. European Communities 2005.
• Hammen G. Mood disorders. / Handbook of Psychology, Vol. 8. Clinical Psychology. Stricker G, Widiger TA (eds.) 2003, Wiley: 2003. 93-118p.
• Hollon SD, Thase ME, Markowitz JC. Treatment and prevention of depression. Psychological Science in the Public Interest, 2002; 3 (2): 39-77.
• Judd LL, Paulus MP, Wells KB, Rapaport MH. Socioeconomic burden of subsyndromal depressive symptoms and major depression in a sample of the general population. American Journal of Psychiatry 1996; 153: 1411-1417.
• McIntyre RS, O’Donovan C. The human cost of not achieving full remission in depression. Canadian Journal of Psychiatry 2004; 49 [Suppl 1]: 10S-16S.
• TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997.
• Žilinskas M., Valius L., Daubaras G. Depresija ir nerimas/ Ligų profilaktika ir gydymas pirminėje sveikatos priežiūroje. Kauno medicinos universitetas, 1999: 37-47.