„Aš ir tu sergame ta pačia liga – alkoholizmu, tik galbūt iki jos ėjome skirtingais keliais. Kiekvienas galėtume papasakoti savą istoriją. Bet pabaiga daugmaž vienoda – liga, nuo kurios vaistų nėra; daužomi savi ir artimųjų likimai; pašlijusi sveikata…”
(iš anoniminio aloholiko dienoraščio)

Priklausomybė – chroniška, pasikartojanti liga, reikalaujanti specializuoto gydymo. Ji neatsiranda staiga, tai procesas kuris vystosi daugybę metų, tad sveikimas reikalauja ir laiko, ir pačio žmogaus pastangų keičiant savo gyvenimo būdą.

Savitarpio pagalbos grupių pradžia siejama su 1939m. susikūrusia Anoniminių Alkoholikų (AA ) draugija. AA grupes sukūrė du alkoholikai – Bilas ir Bobas. Šie du vyrai padėjo vienas kitam atsikratyti žalingo įpročio. Abu išbandė visus galimus gydymo būdus, bet nepasiekė norimo rezultato. Vartodami alkoholį jie save žudė. Susitikę po dvasinės krizės ir baltosios karštligės, sukūrė planą kaip padėti kitiems. Ėmę padėti kitiems jie įsitikino, kad kai padedi kitam, pačiam mažiau norisi gerti. Pirmąjį grupes susirinkimą jie surengė Ohajo valstijoje. Iš grupių darbo atsirado 12 žingsnių sveikimo programa, kuri yra vadovas AA grupių nariams.
AA 12 žingsnių programą taiko dauguma savitarpio pagalbos grupių, padedančių atsikratyti priklausomybių, Tai anoniminiai narkomanai (AN), anoniminiai persivalgytojai, anoniminiai nuo sekso priklausantys asmenys, anoniminiai azartinių žaidimų lošėjai ir t.t.
Kas tai yra 12 žingsnių programa?
12 žingsnių programa – tai dvasinio augimo programa. Pirmiausia čia būtinas noras keisti ne tik savo elgesį, bet ir požiūrį. Nes tik tada, anot anoniminių alkoholikų, kai tiki sėkme, įvyksta pokyčiai. Nevilties, izoliacijos, vienatvės jausmai malšta, kai randamas dvasinis bendrumas su kenčiančiais dėl tos pačios priežasties.

DVYLIKA ŽINGSNIŲ

• Pirmasis žingsnis. Prisipažinome sau, kad esame bejėgiai prieš alkoholį.
• Antrasis žingsnis. Įsitikinom, kad tik Jėga, galingesnė už mus pačius, gali mus išgydyti.
• Trečiasis žingsnis. Nusprendėme atsiduoti Dievo, kaip mes jį suprantam, valiai ir globai.
• Ketvirtasis žingsnis. Kruopščiai įvertinom save ir savo gyvenimą dorovės požiūriu.
• Penktasis žingsnis. Prisipažinome dievui, sau ir kuriam nors kitam žmogui tikrąją savo paklydimų prigimtį.
• Šeštasis žingsnis. Esame visiškai pasirengę, kad Dievas pašalintų visas mūsų būdo ydas
• Septintasis žingsnis. Nuolankiai prašėme Jo ištaisyti mūsų būdo trūkumus.
• Aštuntasis žingsnis. Sudarėm sąrašą visų žmonių, kuriems darėme blogį, ir pasiryžome skriaudas atlyginti.
• Devintasis žingsnis. Kiek galėjome patys atlyginome tiems žmonėms skriaudas.
• Dešimtasis žingsnis. Tęsėme savianalizę ir, jeigu suklysdavome tuoj pat pripažindavome klaidas.
• Vienuoliktas žingsnis. Malda ir meditavimu stiprinome ryšį su Dievu, kaip mes jį suprantame.
• Dvyliktasis žingsnis. Atsibudę dvasiškai, žengdami šiuos žingsnius, mes stengiamės perduoti jų esmę kitiems alkoholikams ir taikyti šias nuostatas savo gyvenime.

Dvasingumo reikšmė

Kai kuriems žmonėms pasipriešinimą sukelia tai, jog Dvylikos žingsnių programa akcentuoja dvasingumo reikšmę. Dvasingumo savyje ugdymas yra programos pagrindas, pacientui siūloma pačiam ieškoti aukštesnės jėgos nei žmogus, niekas nenurodys jam kokio tikėjimo ieškoti. Bendruomenės jėgos suvokimas gali padėti žmogui lengviau suvokti už jį didesnę jėgą, o dėmesys, supratimas ir palaikymas, kurį perteikia sveikstantys asmenys vieni kitiems, suteikia viltį, dėkingumą ir pasitikėjimą, o tai yra sveikimo pagrindas.
12 žingsnių programos etapai: Sveikimo pradžia – prisipažinimas sau (pirmiausia žmogus turi pripažinti ir susitaikyti su tuo faktu, jog yra priklausomas nuo alkoholio). Kitas etapas – savo bejėgiškumo suvokimas ir nuoširdus noras priimti išorinę pagalbą. Po to seka žvilgsnis į save, t.y. padedama pamatyti kaip priklausomybė paveikė asmeninį gyvenimą ir santykius su aplinkiniais žmonėmis. Dar kitas etapas – išeičių ieškojimas, padedant profesionaliems konsultantams ir psichologams bei pasinaudojant sveikstančių alkoholikų asmenine patirtimi. Tokių pat principų laikomasi ir teikiant pagalbą žmonėms, sveikstantiems nuo kitų priklausomybių.

Taigi Pagal AA priklausomybė nuo alkoholio yra progresuojantis sutrikimas, pažeidžiantis kūną, protą ir dvasią. Todėl sveikimo procesas – tai ne tik alkoholio ir kitų svaiginančių medžiagų atsisakymas, tai ir gyvenimo būdo keitimas, įsitikinimų, mąstymo bei elgesio korekcija, mokymasis kontroliuoti ir reikšti emocijas neapsvaigus, naujų vertybių suradimas ar prarastų susigrąžinimas.

12 žingsnių programos kritika:
AA kalba apie visišką abstinenciją kaip gėrimo problemos sprendimą. AA kviečia būti abstinentais tuos, kurie prarado kontrolę ir nori dalyvauti programoje. Tačiau kai kurie priklausomybių tyrinėtojai mano, kad alkoholikai gali grįžti prie kontroliuojamo gėrimo.
Taip pat yra kritikuojama, jog viena priklausomybė pakeičiama kita. Asmuo, buvęs priklausomas nuo alkoholio tampa priklausomas nuo AA ar AN grupės. Priklausomybė išlieka pasikeičia tik objektas, nuo kurio asmuo priklauso. Daug diskutuojama ir dėl dvasingumo ir religingumo šiose grupėse.

Naudota literatūra:
1. Bulotaitė L. „Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė“. Vilnius (2004).
2. Kuorienė O. „Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo“ . Vilnius (2002).
3. Comer R.J. „Abnormal Psychology“, New Yourk: Worth Publishers( 2001)
4. http://www.ne-gerk.com/index.php?id=9

parengė: Renata Ševelytė

Priklausomybės samprata.

Transakcinė analizė, kaip ir daugelis teorijų pripažįsta, kad ne tik alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas sukelia priklausomybės ligas, bet ir tam tikras elgesys, pvz.: lošimas. Todėl yra analizuojamos ne tik ligos atsiradimo priežastys, bet ir eiga. Priklausomybė apibūdinama, kaip žalingos, nebekontroliuojamos elgsenos ratas, kuris laikui bėgant kinta.

Transakcinė analizė akcentuoja sąveikas tarp žmonių ir teigia, kad jų elgesys yra susijęs su tam tikra emocine būsena. Ši elgesio schemų, jausmų  ir minčių sistema vadinama ego būsenomis ( Tėvo, Vaiko, Suaugusiojo). 

N. Craig (1988) priklausomybę ir įvardina, kaip tam tikro elgesio sąsają su emocinės būsenos pakitimu, t.y. kai piktnaudžiavimas bet kokiomis medžiagomis sukelia nuotaikos pakitimus. Priklausomybės ligos pradžia – kai griebiamasi kažkokios medžiagos ar elgsenos pagerinti savijautą, patirti malonumą, palengvinti gyvenimą ar atsikratyti skaudžių minčių. Jis pateikia tokį priklausomybės apibrėžimą:

Priklausomybė – tai patologinis meilės ir pasitikėjimo santykis su įvykiu ar objektu.

Kitaip sakant žmonės, sergantys priklausomybės ligomis, formuoja emocinius santykius su objektu ar įvykiu tam, kad pasiektų trokštamą nuotaikos pasikeitimą ir tai tampa jų pagrindiniais emociniais santykiais ligos metu.

Priklausomybės raidos stadijos:

1. Asmenybės pokyčiai – viskas prasideda tada, kai žmogus patiria nuotaikos pasikeitimą, t.y. malonumą, pasitenkinimą, dėl tam tikro įvykio, pavartotos medžiagos ar pan.. Būdingi malonūs prisiminimai apie savo elgseną, jos pasekmes ir tai skatina kartoti elgesį. Priklausomam asmeniui būdingas savotiškas mąstymas, jausmai, diskomforto jausmas juos skatina veikti, pvz.: žmogus priklausomas nuo maisto liūdesį traktuos ne kaip natūralų jausmą tam tikrose situacijose, o interpretuos jį kaip norą, poreikį valgyti. Keičiasi ir žmogaus logika, kartais jie supranta, kad daro kažką negerai, tačiau visuomet randa tam pasiteisinimą.
2. Gyvensenos pasikeitimas – žmogaus elgesys akivaizdžiai tampa vis                         labiau nekontroliuojamas, jis meluoja, kaltina kitus, dėl ko aplink esantys žmonės pradeda jausti gėdą ir kaltę.
3. Gyvenimo sudužimas – žmogus pats sau susikuria situacijas, kuriose jaučia skausmą, baimę, vienišumą, pyktį, kuriuos galėtų numalšinti piktnaudžiaudamas.  Vis didėjantis vienišumas ir izoliacija kelia emocinių ryšių poreikį.

Priklausomybės priežastys:

• Šiuolaikinė visuomenė, vertinanti tobulą, visur spėjantį, save kontroliuojantį žmogų;
• Gyvenimo tempas, konkurencija sukelia nemažai įtampos, streso, todėl kyla poreikis jį numalšinti;
• Šeimos vertybės, nuostatos, šeimos narių elgesys. 

Transakcinės analizės terapijos technikos.

• Pagrindinė tiek individualios, tiek grupinės  TA terapijos technika yra gyvenimo scenarijaus analizė, kurios tikslas yra -  vaikystės sprendimų, lemiančių scenarijų, keitimas bei naujų sprendimų priėmimas. Gyvenimo scenarijus yra pasąmonintas planas, kurį susikuria pats vaikas darydamas sprendimus, išvadas, kurie jam suaugus galbūt visai neatitinka realybės, visa tai vyksta tėvų įtakoje. Taigi susidūrus su stresine situacija žmogus ignoruoja visus galimus sprendimo būdus ir nesąmoningai renkasi gyvenimo scenarijaus įgyvendinimą. Galutinis TA terapijos tikslas – paciento autonomijos pasiekimas.
• Psichologinių žaidimų analizė – Anot E. Berne žaidimai – tai yra tam tikros elgesio, bendravimo formos, kurių motyvai paslėpti ir kiekvienas žaidėjas siekia naudos ar pranašumo. Jų metu visi skatinantys veikti veiksniai yra pasąmonėje, žaidėjai negali suvokti, kad žaidžia žaidimą, kuris turi savo taisykles, iš anksto žinomus žaidėjus, rezultatus, kuriuos galima numatyti. Kai kurie žaidimai tampa labai svarbia mūsų gyvenimo dalimi, t.y. gyvenimo žaidimai. Knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ E. Berne detaliai aprašė žaidimą „Alkoholikas“, kurio analizės objektas yra – socialinės transakcijos, kurios yra piktnaudžiavimo alkoholiu pasekmė. Jame dalyvauja 5 dalyviai:
  • Alkoholikas (Auka – Vaiko ego būsena);
  • Persekiotojas – parastai priešingos lyties atstovas, pvz.: sutuoktinis;
  • Gelbėtojas – klasikinėje situacijoje tai būtų gydytojas, kuris išgydo alkoholiką;
  • Naivuolis – užjaučiantis alkoholiką asmuo, skolinantis jam pinigus, bet nesistengiantis jam padėti, pvz.: jo motina;
  • Tarpininkas – tarp alkoholio ir alkoholiko, pvz.: pardavėjas, barmenas.

Taigi alkoholinę būseną E. Berne apibūdina, kaip žaidimą leidžiantį alkoholikui manipuliuoti aplinkinių jausmais ir veiksmais. Alkoholio vartojimo kulminacija – pagirios, kurių metu jis gali į save, savo problemas atkreipti kitų dėmesį. Taip siekiama dėmesio dėl žemo savęs vertinimo. Analizuojant psichologinius žaidimus pacientui padedama pažinti  savo gyvenimo scenarijų ir įsisąmoninti savo vaikystės sprendimus bei juos keisti.

• Struktūrinė analizė – klientui padedama suvokti jo ego būsenos. Siekiama to, kad stresinėse, kritinėse situacijose  žmogus išliktų Suaugusiojo ego būsenoje, priimtų racionalius, apgalvotus sprendimus.
• Kontrakto sudarymas – kurio tikslas yra susitari, ko nori abi pusės ir kokia bus kiekvieno iš jų asmeninė atsakomybė už terapijos rezultatus. Tai svarbu dėl to, kad pacientas suvoktų, jog nebus pasyvus terapijos dalyvis, kad kontrakto tikslas būtų realiai pasiekiamas ir konkretus. Akcentuojama yra pozityvūs siekiai, t.y. kokiu pozityviu veiksniu žmogus keis savo problemą, pvz.: alkoholio vartojimą. 

TA labiau akcentuojama yra grupinė terapija, nes grupėje yra lengviau analizuoti transakcijas, žmogaus gyvenimo scenarijų, psichologinius žaidimus įvairiose situacijose, vyraujančias ir kintančias ego būsenas. Gyvenimo scenarijaus analizė yra pagrindinis terapeuto darbo tikslas, o naujų sprendimų priėmimas – paciento darbo tikslas.     

Teorijos privalumai:

• Pateikia ne tik terapinius pagalbos būdus, bet ir analizuoja ligos atsiradimo eigą bei priežastis, atkreipia dėmesį į asmens vaikystę, pasąmonėje esantį gyvenimo scenarijų, ego būsenas ir žaidimus.
• Joje atsispindi ir elgesio-kognityvinės teorijos aspektas. Žmogus skatinamas atsisakyti nesąmoningai įgytų netinkamų problemų sprendimo būdų ir rasti alternatyvius sprendimus ir elgesio būdus, atitinkančius dabartinę situaciją.

Išvados

1. Pagal TA priklausomybė apibūdinama, kaip patologinis emocinis santykis tarp asmens ir objekto ar įvykio, sukeliančio malonumą, pasitenkinimą ar pašalinančio įtampą, diskomfortą.
2. Ligos priežastys atsiskleidžia asmens gyvenimo scenarijuje, kuris susikuriamas vaikystėje, darant klaidingus sprendimus, ir kuriuo nesąmoningai remdamasis žmogus naudoja netinkamus problemų sprendimo būdus.
3. Terapijos metu pacientas skatinamas pažinti savo ego būsenas, įsisąmoninti ir  keisti vaikystės sprendimus, lemiančius gyvenimo scenarijų.   
4. Galutinis  terapijos tikslas yra pasiekti paciento autonomiją, įgalinti jį priimti racionalius sprendimus, atitinkančius Suaugusiojo ego būseną.                

 Literatūra:

• Kočiūnas, R.. „Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas“. Vilnius, 1999
• „Narkotikų vartojimo prevencija bendruomenėje – pirminės sveikatos priežiūros darbuotojo žinynas“. Vilnius, 2002 
• Tarptautinė transakcinės analizės asociacija :http://www.itaa-net.org/ta/KeyIdeasSummury.htm (Žiūrėta 2008 10 20)

Pasirinkau plačiau kalbėti apie šią priklausomybę, kadangi seksas kaip priklausomybė yra gana naujas konceptas, tačiau gana aktualus šiais laikais. Paskutiniu metu atsiranda vis daugiau internetinių svetainių, siūlančių susirasti partnerius vienai nakčiai, ar išbandyti įvairiausias seksualines fantazijas, ir žinoma yra daugybė žmonių besinaudojančių jomis. Teorijų nagrinėjančių seksualinę priklausomybę yra gana mažai, bet daugiausia iš esančių yra psichoanalitinės.

Seksualinė priklausomybė – tai liguistas požiūris į seksą, kuris žmogui padeda įveikti stresą, išvengti neigiamų ar skaudžių jausmų, taip pat intymių santykių, kurių jis nesugeba užmegzti. Seksualiniai santykiai tampa svarbiausiu dalyku, dėl kurio galima paaukoti visa kita. Taip pat ir žmones, kurie tampa tik priemone. Seksualiai priklausomi žmonės nebesugeba kontroliuoti savo sugebėjimo sakyti “ne” ir rinktis. Jų seksualinis elgesys – minčių, jausmų ir veiksmų, kurių nebepajėgia kontroliuoti, ciklo dalis.

Taigi pagrindinės priklausomybę aiškinančios teorijos yra:

·        Prieraišumo teorija. Individai, kuriems trūko tėviško prieraišumo jausmo bus nervingesni ir jausis nesaugiai, užmezgant ryšį su bendraamžiais ir turės problemų kuriant romantiškus santykius.

Prieraišumo teoretikai „seksualinę paleistuvystę“ įvardina, kaip trumpalaikį išsilaisvinimą  nuo nerimo, nesaugumo, ir depresijos. Tai galima sulyginti su su chemine narkotikų priklausomybe, nes priklausomybės poreikis yra dėl tų pačių priežasčių. Neriboti seksualiniai santykiai gali funkcionuoti kaip cheminiai raminamieji nesaugumui sumažinti, kurį sukėlė bloga prisirišimo patirtis. Tiriant piktnaudžiavimą narkotikais taip pat dažnai randamas ryšys su emocinio prisirišimo ir įsipareigojimo kitiems trūkumu.

Walsh‘o tyrimas empiriškai paremia prisirišimo hipotezę, kurią patvirtina išvados jog tiriamieji, kurie nurodė silpną tėvų prieraišumą buvo labiau linkę į neribotą seksualumą ir dažniau naudojo narkotikus negu tiriamieji, kurie turėjo stipresnį prisirišimą prie tėvų. Tačiau ši teorija nėra tokia populiari kaip kitos.  

·        Traumos teorija. Šioje srityje mokslininkai tiria, kaip po traumos, ypač seksualinės, pasireiškia potraumatiniai sutrikimai ir  priklausomybė. Individai atsiskiria tam, kad susidorotų su seksualinės traumos prisiminimais, ir kad išvengtų panašių situacijų įtakojančių traumuojančio įvykio prisiminimus. Schwartz ir kiti (1995) išdėstė, kad narkotinės medžiagos ir priklausomas elgesys vėliau tampa kaip priemonė susidoroti su depersonalizacijos, sąstingio, tuštumos, fizinės ir emocinės analgezijos jausmais. Atsiskyrusiam asmeniui, nevaldomas valgymas ar prievartinis seksas gali sukurti saugumo, kontrolės jausmą, kai ištiktųjų viduje asmuo jaučiasi bejėgis.

Besikartojanti seksualinė patirtis dar kartą patvirtina vaiko išmoktą pamoką, kad vienintelis būdas patirti artumą ar jo suvokiamą „meilę“ yra per seksą. Seksualiniai žygiai tarsi suteikia keršto jausmą ir iliuziją, kad tai ko kažkada asmuo negalėjo sukontroliuoti dabar yra jo rankose. Besikartojantis originalios traumos pergyvenimas yra pastangos sukontroliuoti persekiojantį potyrį. Tokiu būdu koduojama trauma pasireiškia priklausomybės ciklu ir tarsi atsiranda užburtas ratas.

·        Varos teorija. Pirmą kartą sekso kaip priklausomybės sąvoka galėjo būti pasiūlyta Freud‘o. Jis apibūdino masturbaciją kaip pirminę priklausomybę. Jis teigė, kad masturbacija yra pirmasis didysis įprotis, „pirminė priklausomybė“ ir kad kitos priklausomybės, pavyzdžiui, alkoholis, morfijus, tabakas, besaikis lošimas, ir kt., tiktai įsitraukia į gyvenimą kaip pakaitalai.

Pagal Freud‘ą, pasąmoniniai konfliktai kyla tarp libido ir agresijos varų, o juos stengiasi valdyti psichikos struktūros (id, ego, ir superego). Kai konfliktai išsprendžiami patenkinant psichikos struktūras, išplaukiantis elgesys yra adaptyvus ir jokie simptomai nekyla. Tačiau, kai ego yra per silpnas, palyginus su varų ar afekto būsenos intensyvumu, kompromisas negali būti pasiektas, ir simptomiškas elgesys įvyksta. Pavyzdžiui, impulsyvaus asmens ego nesugebėjimas suvaldyti iš vidinio konflikto kylančių varų ar nerimo, priveda prie impulsyvaus elgesio, kad kuo greičiau pašalintų ar iškrautų varą ar afektą. Manoma, kad išsprendus esminį konfliktą, priklausomybės modelis savaime nyksta ir jį pakeičia brandesni pasitenkinimo būdai.

Pagal tradicinius varų teoretikus, visi suaugusiųjų sutrikimai gali būti atsekti pagal fiksaciją ar regresiją ankstyvosiose stadijose (oralinėje, analinėje, falinėje – edipo) Pvz., ekshibicionistas vyras užsifiksavęs falinėje stadijoje.

Taigi, preedipiniame lygyje, falinėje stadijoje, seksualinė priklausomybė suvokiama kaip asmens noras kartoti seksualinę sąveiką, dėl laikinai sugrįžtančio pasitikėjimo, tarsi gaunant seniai laukiamą motinos meilę ir sumažinti nepilnavertiškumo ir beviltiškumo jausmą.

·        Objektų santykių teorija. Iš šios teorijos perspektyvos seksualinė priklausomybė suprantama kaip nesugebėjimas atskirti savęs nuo kitų objektų ar žmonių. Būdamas vienas žmogus patiria depresiją ir intensyvų nerimo jausmą. Šio tipo žmogus gali patenkinti trūkstamus poreikius seksualiniu elgesiu. Seksas sukuria, kad ir laikiną kontaktą su kitu asmeniu. Bet kas, kas gali išpildyti narcisistinius poreikius padeda priklausančiąjam stabilizuoti savo vidinį pasaulį ir sureguliuoti netoleruojamą nerimą ar depresiją.  Taigi asmeniui su silpnomis ego funkcijomis kiti egzistuoja kaip laikini objektai, tam, kad išoriškai sureguliuotų vidinius emocinius komforto poreikius.

Seksualinis elgesys reprezentuoja edipinius seksualinius siekius, kurie yra nukreipti į narcisistinius poreikius. Seksas tarsi patvirtina iliuziją, jog įsivaizduojamą pasaulį galimą visagališkai kontroliuoti ir juo manipuliuoti.

Seksualinio objekto/partnerio ieškojimas yra panašus į narkotikų vartojimą, nes abu naudojami pabėgti nuo skausmo, įniršio, depresijos ar paralyžiuojančios apatijos. Visų tipų priklausomybės, įskaitant ir seksualinę, palaiko pseudo-nepriklausomybės būseną.  Seksas padeda atgauti kontrolės jausmą ir suvaldo netoleruojamo bejėgiškumo baimę.

·        Individualioji psichologija. Iš individualiosios psichologijos perspektyvos seksualinė priklausomybė yra traktuojama kaip nuolat kartojami mėginimai ištaisyti centrinius trūkumus nedarnioje psichinėje struktūroje. Dauguma individualiųjų psichologų teigia, kad seksualiniai narkomanai patiria savimeilės sunkumų. Priklausomas nuo sekso žmogus naudoja seksą tam, kad sumažintų nerimą ir padidintų pasitikėjimą savimi, nes jam nepakanka savų vidinių psichikos resursų. Kol psichinė struktūra nebus atstatyta, ši stoka darys jį nepajėgų.

Kompulsinis seksualinis elgesys yra mėginimas pasiekti kito žmogaus susižavėjimą, patvirtinimą per kito žmogaus atspindėjimą ir taip stabilizuoti trapų savo Aš jausmą. Nuolatinis sekso naudojimas atstatyti asmenybės narcisistines silpnas vietas yra centrinis individualios psichologijos perspektyvos konceptas.

Priklausomybės gydymas vyksta priklausomai nuo teoretiko profesinės orientacijos. Nuo to kaip jis apsibrėžia problemą, priklausys gydymo tikslai ir lūkesčiai. Nuo to kaip jis suvokia nevaldomą seksualinį elgesį (priklausomą, kompulsyvų, impulsyvų, iškrypusį, ar pasileidusį), nulems gydymo eigą. Tačiau psichoanalizės metodas yra brangus, ilgas ir nėra aiškus jo efektyvumas, todėl jis nėra plačiai taikomas.

Patys psichoanalitikai teigia, kad terapijos sėkmingumas yra ribotas, nes pacientai nepripažįsta vidinio konflikto ir priklausomybės sąsajos.

Literatūros sąrašas:

1. Director L. (2002). The Value of Relational Psychoanalysis in the Treatment of Chronic Drug and Alcohol Use. Psychoanalytic Dialogues, 12(4), 551–579.
2. Giugliano J. R. (2003). A Psychoanalytic Overview of Excessive Sexual Behavior and Addiction. Sexual Addiction & Compulsivity, 10, 275–290.
3. Ledaitė U. (2005). Su sveikimu susijusių psichologinių ir socialinių veiksnių pokyčiai priklausomų nuo alkoholio asmenų gydymo Minesotos modelio reabilitacijos programos metu. Magistrinis darbas.
4. http://eli.mama.lt/namai_ir_maistas/virtuve/seksualine_priklausomybe . Prisijungta 2008 10 27.

Biheivioristinė teorija remiasi prielaida, kad elgesys yra išmokstamas. Tagi, priklausomybės irgi yra išmokimo rezultatas. Remiantis šia teorija, yra kelios sąlygojimo formos, kurios gali sukelti priklausomybių išsivystymą:

• Operantinis sąlygojimas – tam tikras elgesys (šiuo atveju priklausomybės) prasideda tuomet, kai tas elgesys pradeda teikti pasitenkinimą, ir šis elgesys nėra baudžiamas. Pasitenkinimu gali būti laimėta suma lošiant, didesnis draugų būrys vartojant narkotikus ar geresnė savijauta rūkant. Taigi, tai suradimas kažko teigiamo tam tikrame elgesyje.
  Remiantis šiuo sąlygojimu, laikinas įtampos sumažinimas ar nuotaikos pakilimas, sukeltas tam tikros veiklos ar medžiagų, padidina tikimybę, kad žmogus sieks šios būsenos vėl. Medžiagos ar veiklos poveikis, teikiantis pasitenkinimą veda prie to, kad žmogus galiausiai pradeda užsiiminėti tam tikra veikla dažniau, pabando didesnę dozę psichoaktyviųjų medžiagų ar kitų jų vartojimo metodų (pvz., inhaliacija, šniaukimas (įtraukimas per nosį), įšvirkštimas, ryjimas per burną ir kt.būdai).
• Klasikinis sąlygojimas – objektai esantys tuo metu, kai yra atliekama tam tikra veikla ar vartojamos psichoaktyviosios medžiagos gali veikti, kaip klasikinio sąlygojimo stimulas ir tapti pačio malonumo atlikti tam tikrą veiklą ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas rezultatu (pvz., švirkščiamosios adatos arba žmogaus, kuris duodavo narkotikų pamatymas nuramindavo žmones, priklausančius nuo narkotikų, ir palengvindavo jų abstinencijos simptomus ir atvirkščiai, abstinencijos metu buvę objektai, vėliau juos parodžius gali vėl sukelti abstinencijos simptomus).
• Priešingo proceso teorija – kiekviena reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingas reakcijas. Po keleto to paties stimulo pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja (pvz., vartojant narkotikus, pirminė reakcija – malonumas, priešingas procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija, t.y. nemalonumas, blogumas, atsiradęs nepavartojus narkotikų, galiausiai pradeda dominuoti ir neigiamų padarinių vengimas pakeičiamas malonumo siekimu, kaip motyvacija vartoti narkotikus).

Biheivioristinės terapijos metodai
Biheivioristinės terapijos tikslas gydant priklausomybes yra nustatyti elgesį, kuris įtakoja asmens priklausomybę ir tuomet bandyti pakeisti tą elgesį tinkamesniu, taikant operantinio ir klasikinio sąlygojimo principus. Remiantis šiuo požiūriu pagrindinė problema yra ne tame, ar priklausomybė yra liga, bet ar priklausomybę turintis žmogus gali išmokti pakeisti savo probleminį elgesį.
Metodai taikomi priklausomybėms gydyti:

• Aversinis sąlygojimas – plačiausiai naudojamas elgesio terapijoje gydant priklausomybes. Skausmingi ar sukeliantys pasibjaurėjimą stimulai yra pateikiami kartu su žalingu dirgikliu (psichoaktyviosiomis mežiagomis, lošimu ir kt. priklausomybėmis) taip siekiant nepageidaujamą elgesį susieti su nemaloniais jausmais. Taigi šiuo metodu siekiama sąlygoti pasibjaurėjimą dalykais, kurių reikėtų vengti. Šio metodo trūkumas yra toks, kad jis veikia trumpai. Sąlygojimui įtakos turi žinojimas. Pavyzdžiui, žmonės žino, kad išėję iš psichoterapeuto jie gali gerti alkoholį nesibaimindami, kad juos ims pykinti. Žmogaus gebėjimas skirti aversinio sąlygojimo situacijas nuo visų kitų situacijų gali sumažinti poveikio veiksmingumą. Todėl aversinis sąlygojimas dažnai naudojamas su kitais metodais.
• Paslėpto jautrumo metodas – turintys priklausomybių žmonės rekalaujami įsivaizduoti ypač liūdinančią, keliančią pasibjaurėjimą ar gąsdinančią situaciją kai jie užsiėma tam tikra veikla, t.y. geria, vartoja narkotikus, lošia ar kt. Tikimasi, kad įsivaizduojama situacija kartu atliekant netinkamą elgesį, sukels neigiamą reakciją tam elgesiui. Pvz., paslėpto jautrumo metodo taikymas gydant alkoholizmą:
  „Įsivaizduok, kad tu geri ir ragauji (alaus, viskio ar kt). Tu esi (bare, restorane ar kt.), kur kiti žmonės irgi geria. Pamatyk save taip pat ten geriantį. Pajausk tikrąjį gėrimo skonį, spalvą ir kvapą. Pasinaudok visais savo jutimais. Įsivaizduok, kad tu iš tikrųjų geri, ragauji, nuryji, pajusk stiklinę savo rankose; kokia gėrimo temperatūra, kvapas, o ypač skonis.
  Kai nuryji gėrimo gurkšnį, vyras sėdintis neloti nuo tavęs pradeda dejuoti, padeda stiklinę ant stalo ir pastumia ją toliau. Jo galva nuleista, jis griebiasi už pilvo abiem rankom ir toliau dejuoja. Jo akys užmerktos, jis daro įvairias grimasas ir lėtai purto galvą. Jo veidas pasidaro blyškiai pilkas, jo rankos pradeda drebėti, kai jis pradeda daryti greitus ryjimo judesius. Tuomet jis atsimerkia ir užsidengia burną abiem rankom, tačiau nebegali išlaikyti ir pradeda vemti. Tu visa tai matai labai aiškiai. Maisto gabaliukai bėga jo veidu, geriasi į drabužius ir galiausiai pasiekia stiklinę. Jis ir toliau vemia ir maisto gabaliukai prikimba jaum prie smakro. Karštas, nemalonus alkoholio kvapas galiausiai pasiekia tave. Tai tikrai pasibjaurėtinas vaizdas. Jis nebevemia, tačiau vistiek tamposi, jo veidas vis dar pilkas ir jis toliau dejuoja“
  Tyrimais įrodyta, kad šio metodo efektyvumas yra ribotas.
• Įgūdžių mokymo metodas – šis metodas naudojamas padėti priklausomybių turintiems žmonės išlavinti efektyvesnes tarpasmenines reakcijas į socialines situacijas, kurios skatina netinkamą elgesį. Pvz., kategoriškumo mokymas gali būti naudojamas išmokyti alkoholiką , kaip atsispirti visuomenės spaudimui vartoti alkoholį.
• Savęs kontroliavimo metodas remiasi prielaida, kad keičiant elgesį reikia keisti tiek patį elgesį, tiek jo atsiradimo priežastis, tiek galimas pasekmes. Naudojami keturi savęs kontroliavimo metodo būdai:
  1. Savęs tikrinimas – procedūra, kurios metu asmuo fiksuoja informaciją susijusią su jo problemišku elgesiu (pvz., kaip dažnai žmogus gėrė ar rūkė, kokios buvo aplinkybės, vieta ir laikas kiekvienu atveju). Šis būdas trumpam sumažina netinkamą elgesį, tačiau naudingas tuo, kad surinkta informacija gali būti panaudota kituose metoduose.
  2. Stimulų kontrolės būdas yra nukreiptas į netinkamo elgesio atsiradimo priežasčių aplinkoje keitimą. (pvz., asmenys turintys priklausomybę alkoholiui, prašomi išmesti iš namų visus alkoholinius gėrimus, alaus bokalus, grafinus, vengti eiti per barus ar alkoholinių gėrimų parduotuves).
  3. Atsako keitimas apima problemiško elgesio keitimą alternatyviu atsaku, kuris yra nesuderinamas arba jo negalima atlikti kartu su problemišku elgesiu (pvz., rūkantis žmogus, kuris po pusryčių gerdamas kavą visadarūkydavo, gali negerti kavos, o papusryčiavęs iš karto eiti po dušu).
  4. Elgesio kontrakto sudarymas – tai būdas, kai tam tikros sąlygos ir pasekmės susijusios su problemišku elgesiu yra užrašomos kontrakte. Elgesio kontraktuose dažniausiai nurodomos sąlygos, kuriomis netinkamas elgesys gali arba negali atsirasti ir apibrėžiama, kokios bausmės gali būti, jei nebus laikomasi susitarimo.

Biheivioristinės terapijos metodai priklausomybėms gydyti dažniausiai yra trumpalaikiai, kai jie yra naudojami, kaip vienintelis gydymo būdas. Pagrindinė problema yra ta, kad metodai efektyvūs tik tuomet, kai asmenys yra motyvuoti tęsti gydymą, nepaisant nemalonių pojučių ar pastangų, kurių šie metodai reikalauja. Apibendrinus, elgesio terapija veiksmingiausia tuomet, kai ji taikoma kartu su kitais terapijos būdais.

Naudota literatūra:

 Comer R.J. „Abnormal Psychology“, New Yourk: Worth Publishers, 2001
 http://lt.wikipedia.org/wiki/Priklausomybė (aplankyta 2008 10 17)
 Myers D.G. „Psichologija“, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2008
 Rathus S.A., Nevid J.S. „Abnormal Psychology“, Prentice Hall, Englewood Cliffs, New Jersey 1991
 Sarafino E.P. „Health psychology: biopsychosocial interaction“, Hoboken (N.J.): Wiley, 2006

Egzistencinę psichologiją galima apibrėžti kaip empirinį mokslą apie žmogaus egzistavimą, naudojant fenomenologinės analizės metodą[1]. Egzistencinės psichologijos mokslo tikslas – fenomenų aprašymas, o ne jų paaiškinimas. DASEIN[2] yra esminė egzistencinės psichologijos sąvoka. Dasein nėra žmogaus savybė, tai visa jo būtis. Tai atvirumas pasauliui. Tai egzistencinės situacijos neišvengiamybė ir betarpiškumas. Realybės esmė yra fenomenai, t.y. pasaulis reiškiasi per žmogaus išgyvenamas prasmes, todėl nėra visiems vienodos realybės. Negalima suprasti žmogaus tiriant jo organizmą ar psichiką, reikia tirti asmens pasaulį. Dasein panaikina priešinimą tarp objekto ir subjekto, taip atstatydams žmogaus ir pasaulio vienovę. Egzistencialistai kalba, kad mes esam determinuoti realybės, bet nepaisant to, turime nugyventi savo likimą, pasiekti autentiškumo. Egzistavimo pagrindas, į kurį žmogus yra tarsi netikėtai „įstumtas“ yra vienintelis suvaržymas žmogaus tapsme. Žmogaus siekiamybė – autentiškas gyvenimas. Autentiškai gyventi reiškia priimti savo egzistencinį pagrindą bei priimti atsakomybę už savo likimą. Autentiškai gyvenantis žmogus yra laisvas realizuodamas savo būties galimybes egzistavimo pagrindo rėmuose. Taigi taip gyventi reiškia gebėti savo asmeninę būtį derinti su egzistavimo pagrindu. Tuo tarpu individą, kuris gyvena neautentišką gyvenimą egzistencialistai apibūdina kaip atsisakantį priimti savo egzistencijos pagrindą, o atsakomybę už savo egzistenciją toks žmogus priskiria ne sau, o kokioms nors išorinėms jėgoms. Taigi pagrindiniu egzistencinės psichologijos principu galime laikyti tai, jog žmogus yra laisvas rinktis ir tik pats atsakingas už savo veiksmus. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kuo jis taps ir ką jis veiks. Žmogus yra pasmerktas būti laisvas ir augti kartu su savo patirtimi, nuolatos vystytis ir realizuoti save. Sustojimas šiame kelyje reiškia sustingimą kažkokioje jau pasiektoje būsenoje, tos būsenos absoliutizaciją ir tuo pačiu autentiškumo praradimą. Norėdami išskirti egzistencializmą iš kitų teorinių krypčių, galime  išskirti bedruosius šios teorinės krypties principus: 

• Vietoj prežastingumo egzistencialistai naudoja motyvacijos terminą. Motyvacija leidžia suprasti priežaties ir pasėkmės ryšį.
• Žmogus yra vientisas pasaulyje. Galvoja ne smegenys, o žmogus. (Straus)
• Realybė yra tai, ką galime betarpiškai išgyventi. Tiesa yra prieinama tik tam žmogui, kuris yra visiškai atviras pasauliui.
• Individo gyvenimas yra istorinis įvykis. Visa gyvenimo istorija egzistuoja šiuo momentu. Žmogus šiandien gali elgtis taip, kaip vakar ar kaip vaikystėje, nes dabartinė situacija jam turi tą pačią prasmę, kaip ir ansčiau buvusi. Tačiau vaikystės patyrimas neturi įtakos suaugusiojo elgesiui.
• Egzistavimas – tai dinamika, tapsmas kažkuo kitu. Tikslas – išnaudoti visas būties galimybes, tačiau jis nėra pasiekiamas, nes vienos galimybės pasirinkimas reiškia, kad bus atmesta kita galimybė. Tačiau nepaisant to, kiekvienas kaip laisvas žmogus yra atsakingas už kiek įmanoma išsamesnį būties galimybių realizavimą.  

Nežiūrint to, kad žmogus yra laisvas, jis vis dėlto kenčia nuo nerimo, nuobodulio baimių ir įvairių sutrikimų. Taip yra todėl, jog pasirinkimo laisvė negarantuoja, jog bus pasirinkta išmintingai. Žmonės gali realizuoti savo galimybes arba nusisukti nuo jų, t.y pasirinkti autentišką arba neautentišką gyvenimą.  Abu pasirinkimai yra laisvi, tačiau šių pasirinkimų pasėkmės yra skirtingos. Kai žmogus atsisako atsakomybės už savo ateitį, jis patenka į ligos būseną.

Priklausomybė – tai pasikartojantys, su malonumo ieškojimu susiję veiksmai. Iš pradžių asmuo eksperimentuoja, po to minėtini veiksmai tampa reguliariais, dar vėliau intensyviais, kol galiausiai išsivysto psichologinė ir/arba fizinė priklausomybė. Tolerancija, nutraukimo sindromas, saviapgaulė, valios praradimas bei dėmesio nukreipimas – penki pagrindiniai požymiai būdingi tikrajai priklausomybei. Iki šiol nėra vieningai nuspręsta, ar priklausomybę galima laikyti liga. Mintis, kad priklausomybė yra liga, buvo pasiūlyta pateisinti daugybei malonumo siekio sukeltų poelgių. Tačiau ilgainiui priklausomybės sąvoka plačiojoje literatūroje pradėta vartoti kaip universalus pasiteisinimas ne tik neįveikiamam ir trikdančiam elgesiui, bet ir kitam socialiai nepriimtinam elgesiui. Todėl egzistencialistai priklausomybės nelaiko liga, kuri būna „siųsta likimo“ ar pan. Priklausomybę jie veikiau traktuoja kaip sutrikimą, kurio atsiradimą lėmė paties žmogaus piktnaudžiaujantis elgsesys. Požiūris į priklausomybę kaip į ligą gali sumenkinti pasitikėjimą savimi ir norą keisti savo įpročius, nes perša mintį, kad negydant priklausomybės „neįmanoma įveikti“. Tačiau tai prieštarautų pagrindiniam egzistencializmo principui, kas asmuo yra atsakingas už savo likimą. Be to, kritikai pritariamai teigia, kad pasveikusių nuo priklausomybės žmonių skaičius gydytų ir negydytų žmonių grupėse skiriasi mažiau nei būtų galima tikėtis. Kai kuriems priklausomiems žmonėms įvairios gydymo programos iš tiesų padeda, tačiau likusieji dažnai patys atsikrato priklausomybės.

Kai jau minėjau anksčiau, egzistencialistai tvirtina, kad nepaisant to, jog žmogus turi laisvę rinktis, jo pasirinkimai yra determinuoti aplinkos. Įvairūs aplinkos faktoriai praplečia asmens galimybę klysti. Siekdami paaiškinti, kas lemia priklausomybės išsivystymą, mokslininkai pasitelkia biologinį, psihologinį ir kultūrinį analizės lygmenis.

Remiantis egzistencialistų deklaruojamais principais, aplinka nenulemia asmens elgesio, tačiau gali įtakoti jo pasirinkimą.

Kaip padėti tam tikrą priklausomybę turinčiam žmogui, kai priklausomybė trukdo pilnavertiškai gyventi?

Egzistencialistai kaip galimus pagalbos būdus kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių pripažįsta tuos metodus, kurių pagrindinis tikslas, jog asmuo vėl pradėtų gyventi autentiškai – t.y. suprastų, kad pasirinko klaidingai, įsisąmonintų, kad tam tikros priklausomybės varžomas gyvenimas yra pasėkmė klaidingo pasirinkimo ir suprastų, jog atsakomybė už jo veiksmus priklauso tik jam. Dauguma nemedikamentinio gydymo budų būtent ir siekia šio tikslo. Egzistencialistų principų galima aptikti daugelyje priklausomybių gydyme taikomų šie pagalbos metodų:

• Psichologo, siocialinio darbuotojo konsultacijos
• Minesotos programa
• Vaikų ir paauglių reabilitacijos programos
• Ilgalaikės reabilitacijos bendruomenės
• AA, NA, LA ir kitos anoniminės grupės
• Palaikomosios psichoterapinės grupės 

Iš išvardintų metodų efektyviausiu laikomos AA, NA, LA ir kitos anoniminės grupės, tačiau egzistencializmo atstovai kritikuoja anoniminių grupių skelbiamą nuostatą, jog priklausomybės neįmanoma „atsikratyti“, kad daugiausiai ką galima pasiekti, tai ją kontroliuoti. Egzistencinės psichologijos atstovai tiki, kad priklausomybė nėra „visam gyvenimui“: jei žmogus laisva valia ją pasirinko, tai laisva valia gali jos ir atsisakyti.

 Parengė: Asta Martišauskaitė, SMF 4

Naudota literatūra:

1. Perminas A.(2004) Asmenybė ir sveikata : teorijų sąvadas. Kaunas;
2. Davison G.L., Neale J. M., Kring A.M. (2004) Abnormal psychology (9th. edt.)Wiley;
3. Myers David. G. (2008) , Psichologija,  Poligrafija ir informatika;
4. http://www.vpsc.lt/plc.htm;

 [1] Fenomenologija – tai betarpiškos patirties aprašymas.

PSO pateikia tokią priklausomybės sampratą– tai periodiško ar chroniško apsinuodijimo centrinę nervų sistemą veikiančiais vaistais būsena, kuri sukelia psichologinę ar psichologinę ir fizinę priklausomybę ir taip daro žalą individui, o per jį ir visuomenei.

Pagal kognityvinę teoriją priklausomybių priežastimis gali būti:

1. Žmogaus daromos prielaidos ir jo pasirinkta pozicija, kuri yra klaidinga. Kognityviniu požiūriu, jeigu nėra organinės patologijos, priklausomybė gali būti suvokiama kaip mąstymo sutrikimas. Kaip teigia A.T.Beck (2005) mąstymo sutrikimas yra reikšmingas sutrikusios psichikos komponentas. Žmogus nuolat interpretuoja savo patyrimą. Klaidingos interpretacijos ir tikrovės neatitinkančios mintys svyruoja nuo vos pastebimo realybės neatitikimo iki tikrovės neatitinkančių kliedesių.
2. Nelogiškas žmogaus mąstymo procesas. Žmogaus minčių nukrypimas nuo tikrovės neretai sutampa su nukrypusiomis nuo logikos išvadomis, plačiais apibendrinimais apie save, savo patyrimą. Dažnai mintys susijusios su priklausomybės problema.

Kognityvinės terapijos užduotis – pasiūlyti klientui efektyvų būdą savo „aklumui“, iškreiptam suvokimui ir saviapgaulei įveikti. Pagrindinė psichologinė problema ir psichologinis “vaistas” susiję su kliento mąstymu (pažinimu), todėl tinkamas pagalba – kognityvinė terapija.

Terapijos tikslas – pagelbėti klientui padėti sau pačiam. Tai nereiškia, kad terapijos metu aktyviai veikia tik klientas. Kognityvinėje terapijoje svarbus kliento ir terapeuto ryšys bandant įveikti problemą. Priklausomybės atveju svarbu, kad dėmesys būtų kreipiamas į problemos išsprendimą, o ne į blogus įpročius, ydas. Kliento noras objektyviai įvertinti savo sunkumus padeda mažiau galvoti apie gėdą, menkavertiškumą. Kognityviniu požiūriu sprendžiant priklausomybės problemas svarbu, kad klientas matytų savyje „laimėtojo“ potencialą, o ne „nevykėlį“, kuris neturi jėgų pasikeisti. Ne visų priklausomybių atvejais svarbu visiškai atsiriboti nuo priklausomybės objekto. Pavyzdžiui, priklausomybės nuo interneto gydymas orientuotas į naują išmokimą – naudotis internetu saikingai, priklausomybės alkoholiui ar psichotropinėms medžiagoms gydymas orientuojamas į išmokimą pakeisti mąstymą – nebevartoti šių medžiagų ir pan.

Kognityvinė terapija vyksta individualiai arba grupėje. Dažnai žmogus neigia savo priklausomybę. Pirmas žingsnis į terapiją – žmogus pats turi pripažinti savo priklausomybę ir turėti motyvacijos ieškoti pagalbos. Priklausomai nuo priklausomybės intensyvumo pasirenkama terapijos forma. Kognityvinė terapija dažnai vyksta grupėje, tačiau klientas turi atlikti nemažai papildomų užduočių namuose. Įvairios papildomos užduotys leidžia klientui suvokti savo mąstymo klaidas, kurias vėliau stengiamasi pakeisti. Terapijos eigoje papildomos užduotys sunkėja, tačiau taip efektyviąja terapijos procesas. Individualios terapijos metu klientui padedama suvokti jo mąstymo klaidas. Jeigu klientas prašomas rašyti dienoraštį tarp terapijų, tuomet terapeutas peržiūrėjęs įrašus dienoraštyje gali skirti kitus namų darbus ar kreipti konsultacijas reikiama linkme.

A.T.Beck siūlomi metodai:

1. Neadaptyvių minčių atpažinimas. A.T.Beck (2005) teigia, kad žmogus gali įsisąmoninti savo automatines mintis bei jas nurodyti. Kognityvinės terapijos metu klientas turi sutelkti dėmesį į tas mintis ir vaizdinius, kurie kelia diskomfortą ar net verčia jį žlugdyti save įvairiais veiksmais. Neadaptyviu mąstymu laikomas toks mąstymas, kuris tam tikromis aplinkybėmis nėra orientuotas į realybę bei trukdo normaliai funkcionuoti. Klientas mokosi pastebėti savo neadaptyvias automatines mintis ir perkeldamas dėmesį į jas įsisąmonina, mokosi nusakyti jų turinį.
2. Atsitraukimas ir decentracija. Atsitraukimas – tai objektyvus požiūris į mintis, t.y. gebėjimas skirti „Aš manau…“ ir „Aš žinau…“. „Aš manau…“ reikia argumentuotai pagrįsti, o „Aš žinau…“ – tai „nepaneigiama“ tiesa. Kognityvinės terapijos metu klientas mokomas atskirti „Aš manau…“ ir „Aš žinau…“, nes tai svarbu keičiant jo mąstymą. A.T.Beck (2005) decentraciją aiškina kaip metodą, kurio metu pacientas priverčiamas atsisakyti įpročio save laikyti visų įvykių centru. Mąstymo sutrikimas atsiranda dėl to, kas klientas suteikia asmeninę reikšmę tiems įvykiams ir reiškiniams, su kuriais jie neturi tiesioginio ryšio.
3. Taisyklių keitimas. Žmogus gyvenime vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Priklausomybę turintis žmogus dažnai vadovaujasi nerealistiškomis, per griežtomis taisyklėmis, kurios trukdo prisitaikyti. Kognityvinės terapijos metu terapeutas ir klientas ieško realybę atitinkančių taisyklių. Kuriant naujas taisykles svarbu atsižvelgti į kliento nuostatas bei vertybes, įvertinti, ar jos nekenkia pačiam klientui. Terapeutas išlieka nukreipiančiojo asmens vaidmenyje, netampa mokytoju primetančiu savas vertybes ar nuostatas. Pasiekus rezultatą, t.y. pakeitus neadaptyvias taisykles į adaptyvias, klientas jaučiasi geriau, jam lengviau keisti savo mąstymą.

Kognityvinė terapija yra efektyvus pagalbos būdas priklausomybes turintiems asmenims. Terapijos metu žmogus mokomas priimti realybę ir nejautriai reaguoti į priklausomybės problemą. Pokyčiai mąstymo procese padeda įgyti reikiamų socialinių įgūdžių, kurie padeda prisitaikyti realybėje.

Naudota literatūra:

• Beck, A.T. (2005). Kognityvinė terapija ir emociniai sutikimai. Vilnius: Via Recta.
• Comer, R.J. (2001). Abnormal psychology. 4th ed. New York: Worth.
• Fürst, M. (1998). Psichologija. Vilnius: Lumen.
• Myers, D.G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

Taip pat tai ta klientų kategorija, kuri bene dažniausiai priverčia pasijusti bejėgiškai. Mano supratimu, priklausomybės yra psichologo specializacijos reikalaujanti sritis ir bendrieji psichologinės pagalbos dėsningumai čia ne visada tinka.

Dar vienas aspektas – nuostatos į priklausomybėmis sergančius žmones. Narkotinių medžiagų vartojimas dažniausiai yra susijęs su daugybe neigiamų pasekmių: fizinės ir psichikos sveikatos problemomis, darbo praradimu; vaikų atėmimu, apribotomis tėvystės teisėmis; profesiniais apribojimais; baudomis ir įkalinimu; socialiniu atstūmimu. Įvairių narkotinių medžiagų vartojimas yra problema, į kurios įveikimą daug investuojama: politiniai sprendimai, socialinės paslaugos ir ištekliai, psichologinė ir medicinos pagalba. Nepaisant pastangų šiems žmonėms tikrai sunku padėti. Aktyvumas sukuria kontekstą, dėl kurio bendras požiūris į narkotines medžiagas vartojančius žmones yra neigiamas: mes bandom jums padėti, o jūs nedėkingi, nesistengiate ir t.t. . Tai lyg patvirtina nuostatą, kad jie patys kalti dėl savo problemų. Todėl prieš imantis dirbti priklausomybių srityje reikia savęs paties paklausti: ką aš manau apie priklausomus žmones?

Vienas iš svarbiausių klausimų priklausomybių psichologijoje – kas yra problema? Dalis narkotinių medžiagų yra legalios, jų vartojimas yra socialiai priimtinas. Kalbant apie patologiją skiriami du problemos lygmenys:

• Probleminis vartojimas, kurį dažniausiai lydi neigiamos pasekmės darbe, šeimoje, įsipareigojimų nevykdymas. Vartojimas nesiliauja nepaisant neigiamų pasekmių.
• Priklausomybė: didėja tolerancija medžiagai, atsiranda abstinencijos reiškiniai, mažėja dėmesys santykiams, darbui, visos pastangos skiriamos vartojamos medžiagos gavimui, nesiliaujama vartoti nepaisant psichologinių ar fizinės sveikatos problemų.

Įvairios priklausomybės yra gana paplitęs reiškinys. Manoma, kad jų turi apie 9,5% populiacijos, iš jų probleminis alkoholio vartojimas sudaro net 7,4%. Didžiausias narkotinių medžiagų vartojimo pikas yra paauglystėje ir jauno suaugusiojo amžiuje. Vyrai įvairias narkotines medžiagas naudoja dažniau nei moterys.

Nėra vienos teorijos, kuri gerai paaiškintų, kaip ir kodėl vystosi priklausomybės. Nuoseklus priklausomybių modelis teigia, kad priklausomybių vystymasis yra procesas, kuris prasideda nuo teigiamos nuostatos į vartojimą, eksperimentavimo, vėliau reguliaraus vartojimo, probleminio vartojimo, kurį lydi fizinė ir psichologinė priklausomybė. Tačiau šis modelis tinka ne visiems atvejams. Pvz.: tik 3,5% probleminių alkoholio vartotojų išvysto priklausomybę per 5 metus.

Manoma, kad su priklausomybėmis yra susiję biopsichosocialiniai veiksniai.

• Socialiai priklausomybių veiksniai: bendraamžių ir tėvų įtaka; reklama; kultūrinės tradicijos; specifinių narkotinių medžiagų prieinamumas.
• Psichologiniai priklausomybių veiksniai: noras pagerinti nuotaiką, sumažinti įtampą. Taip ugdomas vengiantis problemų sprendimo stilius. Priklausomybes skatina klaidingi įsitikinimai apie riziką ir vartojimo paplitimą. Asmenybiniai faktoriai – su narkotinių medžiagų vartojimu yra susijusi ilgalaikė pablogėjusi nuotaika, įspūdžių ir teigiamų išgyvenimų poreikis, aukštas nerimo lygis, agresyvumas, dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas, asocialus ir ribiniais asmenybės sutrikimai.
• Biologiniai priklausomybių veiksniai: genetinis polinkis stebimas alkoholio vartojime, kofeino vartojime, rūkyme, kanabiodų vartojime ir narkotinių medžiagų vartojime apskritai. Priklausomybės vystymasis priklauso nuo biologinės organizmo tolerancijos narkotinei medžiagai. Dėl gentiškai determinuotų medžiagų apytakos ypatumų tam tikros etninės grupės yra labiau pažeidžiamos.

Toliau trumpai pristatysiu pagrindines narkotikų grupes. Šis pristatymas nėra išsamus. Daugiau informacijos galima rasti internete, pavyzdžiui:

• Projektas be narkotikų
• doc.dr.A Verygos interaktyviame psichines sveikatos kurso puslapyje  
• Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos puslapyje

Probleminis alkoholio vartojimas ir priklausomybė

Alkoholis yra legalus ir socialiai priimtinas narkotikas. Taigi kyla klausimas, koks alkoholio vartojimas yra “normalus”? Per dieną rekomenduojama išgerti ne daugiau kaip 2-3 standartinius alkoholio vienetus (SAV) vyrams ir 1 SAV moterims. SAV (jame yra 10 g alkoholio) sudaro: skardinė įprasto alaus (330 g) arba 40 g stiprių gėrimų, arba 1 taurė vyno, arba 1 taurelė likerio arba aperityvo. Skiriami 4 alkoholį vartojančių žmonių tipai:

• Mažos rizikos grupė – žmonės, išgeriantys mažiau nei 1-2 SAV per dieną ir negeria daugiau nei 3-4 SAV švenčių metu bei negeria padidėjusios rizikos laikotarpiu (vairuodami transporto priemonę, nėštumo metu);
• Rizikos grupė – tai žmonės, kuriems gali būti su alkoholio vartojimu susijusių problemų, pvz., traumų, nelaimingų atsitikimų, juos gali ištikti depresija.
• Probleminiai vartotojai – žmonės, patyrę vieną ar daugiau su alkoholio vartojimu susijusių problemų, kurių spektras įvairus, pvz., trumpalaikis atminties praradimas ar darbo, šeimos netekimas.
• Nuo alkoholio priklausomi žmonės – jų šeimose dažni kivirčai, skyrybos; nesugeba išlaikyti nuolatinės darbo vietos; pasikartojantys susidūrimai su teisėtvarka. Jie geria, nepaisydami sveikatos sutrikimų ir kai kuriais atvejais – fizinės priklausomybės.

Trumpalaikis ir ilgalaikis alkoholio poveikis. Su alkoholio poveikiu yra susiję daug lūkesčių. Visi žino posakius: „išgerti ant drąsos” ar tam, kad sumažinti stresą, alkoholis plečia kraujagysles, todėl mažina kraujospūdį, gerina miegą ir t.t. Šie įsitikinimai tik iš dalies teisingi. Iš tiesų, nedidelės alkoholio dozės mažina nerimą, didina socialumą, mažina įtampą, tačiau taip pat didina agresyvumą, didina seksualumą. Tačiau įdomu yra tai, kad tyrimai rodo, jog šis poveikis labiau priklauso nuo lūkesčių, t.y. geriančiojo įsitikinimo, kad pavartojus alkoholio taip turi būti, nei nuo realaus biologinio efekto. Didelės alkoholio dozės ir ilgalaikis jo vartojimas neigiamai veikia beveik visą organizmą, ypač virškinimo sistemą, širdies ir kraujagyslių sistemą, endokrininę sistemą, imunitetą. Alkoholio vartojimas mažina lytinį pajėgumą, skatina kepenų cirozės vystymąsi.

Alkoholio vartojimo pasekmės:

• Alkoholinė psichozė. Gali išsivystyti kai alkoholio koncentracija kraujyje staigiai krenta (po kelių dienų intensyvaus gėrimo). Vystosi psichozė, dažnai būna nemalonios, gąsdinančios haliucinacijos (regos ar lytėjimo), fizinis sujaudinimas.
• Daugybinis piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis. 80-85% problemų dėl alkoholio turinčių žmonių taip pat ir rūko. Šių medžiagų vartojimas kartu prailgina kiekvienos jų veikimą, o taip pat ir neigiamus poveikius. Alkoholis vartojamos kartu su raminamaisiais yra ypač pavojingas sveikatai derinys, ir gali tapti tyčinės ar netyčinės savižudybės priemone. Alkoholis vartojamas kartu su opiodų grupės narkotikais (pavyzdžiui, heroinu) padidina jautrumą jų poveikiui, todėl dozė, kuri jau pavojinga gyvybei sumažėja, ją sunku apskaičiuoti, gali mirtini perdozavimai.
• Alkoholio naudojimas nėštumo metu gali sukelti persileidimą ar placentos atšokimą. Nėštumui pavojingos net labai nedidelės alkoholio dozės (daugiau nei 3SAV per savaitę). Alkoholis gali sukelti pavienius vaisiaus vystymosi sutrikimai arba vaisiaus alkoholinį sindromą, kuriam būdinga: vaisiaus augimo sulėtėjimas; centrinės nervų sistemos pažeidimai (nervų sistemos anomalijos, psichinės raidos sulėtėjimas, intelekto sutrikimai, smegenų formavimosi sutrikimai); veido deformacijos (siauri vokų plyšiai, pailgas veidas, suplokštėjęs viršutinis žandikaulis);

Alkoholizmo gydymas. Probleminio alkoholio vartojimo atveju kartais būna natūralus pasveikimas, kai žmogus liaujasi gerti be jokios pagalbos. Tokio pasveikimo stabilumas yra žymiai didesnis nei psichologinėmis ar medikamentinėmis intervencijomis pasiekto efekto stabilumas.Kitais atvejais tenka išbandyti daugelį gydymo būdų, ir labai retai pirmu kartu pasiekiamas stabilus rezultatas. Gydymo sėkmė labai priklauso nuo žmogaus motyvacijos. Dalis klientų kreipiasi pagalbos iš tikro dar nenorėdami keistis.

Stacionarinis alkoholizmo gydymas pradedamas nuo detoksikacijos (apie 1 mėn.).  Abstinencijos metu būna nemalonūs pojūčiai: pulso, kraujo spaudimo svyravimai, drebulys, pykinimas, viduriavimas, prakaitavimas, galvos skausmai, nuotaikų kaita. Šie simptomai gali būti mažinami medikamentais, skiriami vitaminai, skysčiai, organizmo stiprinimas. Vėliau bandoma padėti žmogui suvaldyti potraukį gėrimui. Tai gali būti daroma ir medikamentų pagalba:

• Sąlyginių refleksų terapija – formuojamas vėmimo refleksas alkoholio kvapui, skoniui ir vaizdui.
• Sensibilizuojanti terapija – pavartojus alkoholį medikamentai sukelia savijautą primenančią panikos priepuolį.

Didžiausias stacionarinio gydymo privalumas yra tai, kad jis yra naudingas žmonėms, kurie neturi socialinio palaikymo ar gyvena nepalankioje aplinkoje, kuri trukdytų pokyčiams. Tačiau šis gydymo metodas kritikuojamas, kad tokio pat rezultato galima pasiekti per trumpesnį laikotarpį ir be stacionarizacijos, medikamentinis gydymas ne visada remiasi tikru noru keistis, todėl nemaža dalis pacientų atkrenta. 

Psichoterapija yra efektyviausia po detoksikacijos. Jos tikslas – padėti žmogui nebegrįžti prie savo žalingų įpročių. Tam gali būti naudojami įvairūs terapiniai metodai. Pavyzdžiui, šeimos ar poros psichoterapija, nes gydymo rezultatas labiau priklauso ne nuo pradinės kliento būklės, o nuo sąlygų ir gyvenimo aplinkybių po detoksikacijos, todėl labai svarbus šeimos palaikymas ir šeimos problemų sprendimas; kognityvinė terapija, nes padeda geriau suprasti gėrimo priežastis ir rasti tinkamesnius problemų spendimo būdus, mažina vengimą. Šiuo metu naujesnė kryptis yra gėrimo valdymo programos, kurios siekia išmokyti klientą valdyti savo gėrimą ir nereikalauja visiškai mesti gerti. Mokoma gerti silpnus gėrimus, daryti tai lėtai, mokoma problemų sprendimo įgūdžių, adaptyviai reaguoti į situacijas, kuriose būtų prisigeriama. Akcentuojama asmeninė atsakomybė ir kontrolė. Tokio tipo intervencijos gali būti tiek grupinės, tiek individualios.

Haliucinogenai: marihuana, hašišas, LSD, Ecstasy ir kt.  

Marihuana ir hašišas – tai iš kanapių gaunamos narkotinės medžiagos. Mažos dozės padeda atsipalaiduoti, lengviau bendrauti. Didesnės dozės sukelia emocijų kaitą, atminties sutrikimus, mintys darosi padrikos. Dar didesnės dozės gali sukelti haliucinacijas, paniką, stiprius neigiamus išgyvenimus. Kuo daugiau psichologinių sunkumų žmogus turi, tuo didesnė tikimybė, kad pojūčiai bus nemalonūs. Somatiniam efektui būdinga perštinčios akys, džiūstanti burna, padidėjęs apetitas, padidėjęs kraujospūdis, staigiai kylantis pulsas. Ilgalaikis marihuanos rūkymas stipriai pažeidžia plaučius, neigiamos poveikis plaučiams yra 5 kartus didesnis nei nikotino. Nors ilgai buvo manoma, kad marihuana nesukelia pripratimo, šiuo metu žinoma jog ji vis dėlto  taip pat sukelia priklausomybę ir didėjančią toleranciją.

Viena didžiausių problemų su kanabioidais yra tai, kad sunku apskaičiuoti saugią jų dozę, nes poveikis pasireiškia po 0,5-1 val. Todėl dozės dažnai viršijamos, jos sutrikdo motoriką, dėmesį, atmintį, didėja nelaimingų atsitikimų rizika, nes neįvertinamos jų poveikis (pavyzdžiui sėdama vairuoti, ir tik kelionės metu narkotikai ima realiai veikti). Ilgiau vartojant atsiranda mokymosi problemos, taigi bendra nuomonė, kad marihuana yra santykinai saugus „koledžo” narkotikas, yra klaidinga.

Kiti populiarūs haliucinogenai yra įvairūs haliucinogeniniai grybai (Fly agaric, Liberty cap) ir LSD (Lizergininės rūgšties dietilamidas). Grybai gali būti vartojami džiovinti, verdami. LSD parduodamas spalvotais mažais lapeliais arba maišomas į tabletes. Haliucinogenų efektas priklauso nuo psichologinių veiksnių (lūkesčių, nuostatų, tikslo) ir dozės. Dažniausiai patiriama euforija ir haliucinacijos, kurios vadinamos magiškomis kelionėmis. Tačiau kelionė gali būti ir bloga, peraugti į panikos ataką ir stiprų stresą. Didžiausias neigiamas poveikis – vadinamieji grįžimai atgal flashbacks, kurie ištinka 15-30% vartojančių žmonių. Jiems būdinga tai, kad narkotikų poveikį primenant patirtis ištinka staiga, nevartojant haliucinogenų. Manoma, kad haliucinogenai sukelia fiziologinius pokyčius nervų sistemoje.

Populiariausias haliucinogenas šiuo metu yra Ecstasy, kuris savyje turi meskalino ir amfetamino. Ilgalaikis Ecstasy vartojimas turi neurotoksinį efektą, pažeidžia neuronų terminales, sutrinka mokymasis ir atmintis. Moterims tiek malonus, tiek neigiamas Ecstasy poveikis yra didesnis.

Sedatyvai – įvairūs opiodai ir sintetiniai raminamieji

Opiodais iš aguonų gaunamos narkotinės medžiagos. Sukelia euforiją, mieguistumą, sutrinka koordinacija, apima šilumos, kritimo pojūtis, 4-6val. išnyksta nerimas ir  baimės. Labai greitai sukelia priklausomybę. Abstinencijos simptomai paprastai atsiranda praėjus 8 val. po paskutinės dozės. Jai būdingi raumenų skausmai, prakaitavimas, ašarojimas, savijauta panaši į gripą. Simptomai stiprėja, žmogus ima vemti, viduriuoti, nebegali miegoti. Abstinencijos simptomai praeina po 5-10 dienų.

Sintetiniai raminamieji dažniausiai yra receptiniai medikamentai. Jie atpalaiduoja raumenis, mažina nerimą, gerina nuotaiką. Abstinencija pasireiškia dažna nuotakų kaita, dirglumu, konfliktiškumu. Gali vystytis psichozės reiškiniai, traukuliai. Didelės dozės gali būti mirtinos. Ilgalaikis vartojimas pažeidžia smegenis.

Stimuliantai: kokainas, amfetaminas, kofeinas

Šios medžiagos didina nervų sistemos jautrumą ir motorinį aktyvumą, aktyvėja širdies veikla, gerėja nuotaika, energijos lygis, pasitikėjimas savimi. Didesnės dozės sukelia nervingumą, sumaištį, galvos skausmus, nemigą. Ilgą laiką vartojant atsiranda įtarumas, agresyvumas. Didelės dozės sukelia būseną panašią į šizofreniją. Priklausomybė vystosi labai greitai. Didėja įvairių somatinių ligų rizika, organizmo išsekimas. pradėjus vartoti anksti gali sutrikti fizinis brendimas.

Pagalba kitas narkotines medžiagas vartojantiems žmonėms

Žalos mažinimo programos. Žalos mažinimo programos siekia ne nutraukti vartojimą, o mažinti su tuo susijusias neigiamas pasekmes. Tokių programų pavyzdžiais gali būti Mobilus švirkštų adatų keitimo punktas „Mėlynasis autobusiukas“, pradėta 1997 metais. Programoje dirba socialiniai darbuotojai, kurie konsultuoja aktyvius švirkščiamų narkotikų vartotojus, nesigydančius sveikatos priežiūros įstaigose, pataria jiems kaip apsisaugoti nuo AIDS ir kitų ligų, motyvuoja gydytis, teikia informaciją, kur kreiptis dėl medicininių, socialinių ar psichologinių problemų, keičia švirkštus, adatas, dalina prezervatyvus.  

Žalos mažinimo programoms priskiriama metadono programa. Metadonas yra sintetinis opiatas, naudojamas priklausomybės mažinimui. Pakaitinis gydymas Lietuvoje pradėtas 1995 m. ir reglamentuotas LR Sveikatos apsaugos ministerijos, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitais teisės aktais. Metadono programos tikslas:

• laipsniškai gerinti priklausomų nuo opioidų somatinę ir psichinę būklę,
• gerinti jų socialinę adaptaciją ir integraciją į visuomenę,
• geriau organizuoti ŽIV, hepatito B ir C bei kitų infekcinių ligų prevenciją tarp vartojančių narkotikus asmenų,
• efektyviau gydyti gretutinius susirgimus ( tuberkuliozę, cukrinį diabetą, gretutinius psichikos sutrikimus ir kt. ),
• efektyviau gydyti komplikacijas po intraveninio narkotikų vartojimo (sepsį, pūlines infekcijas, hepatitą B ir C, trofines opas ir kt. ) arba padėti jų išvengti,
• ŽIV infekuotiems narkomanams sudaryti galimybę nutraukti intraveninių narkotikų vartojimą.

Tačiau žalos mažinimo programos iki galo neišsprendžia priklausomybių problemos. Metadono programa yra kritikuojama, kad tai tiesiog legalus būdas gauti narkotikus. Gana didelė dalis besigydančiųjų atkrenta. Kita vertus, tai padeda išlaikyti problemų turinčius žmones akiratyje, laiku teikti jiema pagalbą, spręsti kylančias problemas, lengviau išgyventi abstinenijas ir laipsniškai atsisakyti narkotikų.

Psichosocialinė reabilitacija. Tai programos, kurios apima detoksikacija ir laipsniška buvusio narkomano reintegraciją į normalų gyvenimą. Tokios programos dažniausiai apima grupinius psichologijos užsiėmimai bei individualias psichologo konsultacijas, kitą psichologinę pagalbą. Taip pat įvertinami ir lavinami socialiniai įgūdžiai, sudaromas socialinės reabilitacijos planas, teikiam kita socialinė pagalba. Teikiama  informacija apie socialinės paramos/paslaugų galimybes. Teisinės, švietimo informacija teikiama tiek grupiniuose užsiėmimuose ar individualiai. Tarpininkaujama tarp reabilitacijos programos dalyvių ir darbo biržos/potencialių darbdavių, ugdomi darbui reikalingi įgūdžiai (pvz., mokoma profesijos). Manoma, kad tik išsamios reabilitacijos programos gali tikrai padėti priklausomybe sergančiam žmogui.

Bendruomeninė pagalba. Kartais narkomanui sunku padėti, nes jo aplinka neskatina teigiamų pokyčių. Pavyzdžiui, aplink yra daug narkotikus vartojančių draugų. Tuomet naudingos erapinės bendruomenės, kurios iš vienos pusės padeda atsiskirti nuo įprastų blogų kontaktų, iš kitos pusės padeda sukurti socialinio palaikymo sistemą, kuri yra palanki pokyčiams. Tokios bendruomenės dažniausiai įsikuria toliau nuo didesnių miestų, jose gyvenama, dirbama ir bandoma įveikti priklausomybę. Bendruomeninė pagalba remiasi keliais pagrindiniais principais:

• Atskyrimas nuo įprastų socialinių kontaktų, kurie skatino vartojimą;
• Aplinka, kurioje narkotinių medžiagų gauti neįmanoma, ir kur užtikrinamas palaikymas pereinamuoju laikotarpiu;
• Charizmatinių lyderių, kurie įveikė priklausomybę buvimas;
• Pakankamai direktyvi grupinė terapija, kurioje skatinama prisiimti atsakomybė už savo problemas, narkotikų vartojimą ir tolesnius gyvenimo pasirinkimus;
• Pagarba priklausomam asmeniui, kaip žmogui, jokios stigmatizacijos ar kaltinimo;

Terapinės bendruomenės taip pat yra efektyvios, tačiau svarbu užtikrinti tolesnę reabilitaciją, kai asmuo iš jos grįžta į įprastą aplinką. Lietuvoje gana didelė problema yra ta, kad į terapines bendruomenes yra sunku patekti, reikia laukti eilėse, kas nėra stimulas įveikti priklausomybę.

Narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos principai

• Sugebėjimo atsispirti bendraamžių spaudimui ugdymas;
• Klaidingų įsitikinimų apie vartojimą keitimas;
• Pasipriešinimas tiesioginei ir netiesioginei narkotinių medžiagų reklamai, antireklama;
• Tėvų informavimas apie jų įtaką vaikų narkotinių medžiagų vartojimui;
• Savęs vertinimo ugdymas;
• Kiti komponentai: informacija, poveikis į rizikos veiksnius (pvz.; depresijų prevencija).