E.Eriksonas (1902 – 1994) savo teorijoje teigė, jog žmogaus raida nesibaigia iki pat jo mirties. Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias visai žmonijai vystymosi stadijas. Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją. Visavertė asmenybė vystosi tik pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi savo krizę, t. y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai.

 Vystymosi stadijos:

1. Kūdikystė. Krizė: pasitikėjimas – nepasitikėjimas.
2. Ankstyvoji vaikystė.Krizė: autonomija – gėda.
3. Vidurinioji vaikystė. Krizė: iniciatyvumas – kaltė.
4. Pradinis mokyklinis amžius. Krizė: meistriškumas – menkavertiškumas.
5. Paauglystė. Krizė: identiškumas – vaidmenų sumaišymas.
6. Jaunystė. Krizė: intymumas – izoliacija.
7. Branda. Krizė: produktyvumas – stagnacija.
8. Senatvė. Krizė: integralumas – neviltis.

Paskutiniame žmogaus gyvenimo etape – senatvėje – pasak E. Eriksono, žmogus turi įveikti integralumo arba nevilties krizę. Tai – žmogaus asmenybės raidos kuliminacija. Ji priklauso nuo to, kiek sėkmingai buvo įveiktos ankstesnės psichosocialinės raidos stadijos. Be to, tai  - etapas, kai reikia priimti visus gyvenimo aspektus ir integruoti juos į stabilų gyvenimo steriotipą. Šios stadijos sėkmė liudija, kad asmenybė sugeba prisitaikyti prie gyvenimo išbandymų, bei sunkumų ir priimti gyvenimo apdovanojimus bei džiaugsmus. Žmogus jaučiasi prasmingo ir kryptingo gyvenimo viršūnėje; suvokia, kad pragyveno gyvenimą taip, kaip sugebėjo — jis turėjo tikslų ir ėjo link jų. Jis jaučia, kad po savęs paliks pėdsaką. Taigi egzistencijoje nėra baimės, žmogus pasirengęs priimti gyvenimą tokį, koks jis yra su jo pabaiga – mirtimi. Šis integralumo jausmas rodo asmenybę visiškai susiformavus ir išnaudojus visas saviraiškos galimybes. Jeigu to pasiekti nepavyksta, užvaldo nevilties, beprasmiškumo, tuštumos jausmai, išgyvenamas  nusivylimas,  nesąmoninga ( o kartais sąmoninga)  mirties baimė. Tokiu atveju i gyvenimą žiūrima kaip į nerealizuotų galimybių ir klaidų grandinę, imama gailėtis, kad gyvenimo negalima pakartoti, neigiami savi trūkumai ir projektuojami į kitus asmenis. Gyvenimo ciklas, duotas kiekvienam individui, tarsi nepriimamas, o integralumą pakeičia nuolatinė abejonė, napasitikėjimas savimi ir neviltis.

Neiveikę integralumo krizes, žmonės skausmingai išgyvena senatvę ir ją lydinčius sunkumus. Pagrindinės problemos senyvame amžiuje:

• Žmogus užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nutraukia socialinius ryšius, nors būtent socialinių santykių praradimas senatvėje yra itin skausmingas.
• Asmuo nepriima gyvenimo tokio,koks jis yra ir negali susitaikyti su gyvenimo partnerio ar bendraamžių mirtimi.
• Nesugeba palaikyti darnių tarpasmeninių santykių, nes neigiamos nuostatos apie save projektuojamos į aplinkinius žmones.
• Neranda tolimesnio gyvenimo prasmės, nes nusivylimo jausmas  verčia žmogų nepasitikėti savo jėgomis ir tai neleidžia kurti adekvačių, asmenybės galimybes ir interesus atitinkančių ateities planų.
• Nepriima gyvenimo ciklo, todėl negali susitaikyti su gyvenime vykstančiais fiziniais, psichiniais ir socialiniais pokyčiais. Dėl šios priežasties asmuo net nebando prisitaikyti prie vykstančių pokyčių.

Psichodinaminės psichoterapijos:

Nors Z. Froidas buvo įsitikinęs, kad psichoterapija yra neefektyvi dirbant su vyresniais negu 50 metų žmonėmis, nes jų psichiniuose procesuose trūksta lankstumo. Jis teigė, jog yra nebeįmanoma ugdyti senyvo amžiaus žmonių. Tačiau pastaruoju metu psichologai neigia šiuos teiginius ir dažnai psichoterapinės intervencijos yra taikomos dirbant su senais žmonėmis. Svarbu yra tik tinkamai parinkti metodą, kuris padėtų asmeniui.

Psichoterapija gali būti individuali ir grupinė. Psichodinaminiu požiūriu suvokus ir išgyvenus problematiško elgesio ir savijautos priežastis, išsprendus konfliktus, galima surasti pažangesnius, t.y. brandesnius prisitaikymo ir funkcionavimo būdus. , Psichoterapija yra „gydymas žodžiu“, pokalbiai, kurių metu asmuo stengiasi kartu su terapeutu susigaudyti savo problemose, kad palengvintų ir padarytų gyvenimą turtingesnį, suprantamesnį ir spalvingesnį sau ir jį supantiems žmonėms.

Individualios psichoterapijos komponentai taikomi senyvo amžiaus žmonėms:

Psichodinamisniu požiūriu, netinkami praeities ir dabarties tarpasmeniniai santykiai sukelia asmenims bendravimo ir socialinių santykių palaikymo problemų. Psichoterapijos metu kartu su konsultavimu ir palaikymu stengiamasi ištaisyti netinkamus santykius. Tam yra naudojamas PERKĖLIMAS. Perkėlimas vyksta kai klientas reaguoja į terapeutą, kaip į asmenį iš savo gyvenimo, pvz.: tėvą, brolį, sūnų, sutuoktinį. Terapeutas naudoja perkėlimą siekadamas, kad klientas įsisamonintų neįsisąmonintus jausmus šiems asmenims.

Senyvo amžiaus žmonių tarpe dažnai pasireiškia PRIKLAUSOMYBĖS poreikis. Žmogus sendamas jaučia jog jo naudingumas mažėja, todėl išsivysto nerimas ir baimė būti atstumtam, apleistam, nemylimam. Tokiu atveju gali pasireikšti frustracija. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumu. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), per didelis aktyvumas, agresyvumas. Terapijos metu terapeutas bando sukurti palaikančius santykius, kad patenkintų paciento priklausomybės poreikį. Tačiau šis procesas yra yra aktyviai kontroliuojamas terapeuto, neleidžiant pacientui imti vadovauti arba tapti vaikišku.

Dirbant su senyvo amžiaus pacientais labai svarbios yra malonios asmeninės pastabos, šiluma ir draugiškumas. Tačiau nepaisant to KONFRONTACIJA gali būti labai svarbi terapijos dalis. Netinkamos kliento reakcijos į terapeutą, tokios kaip graudumas, problemų pervertinimas, nuolatinis pagalbos ieškojimas, vėlavimas į susitikimus, turi būti išnagrinėtos. Tinkamai/sumaniai išsprestos situacijos konfrontacijos būdu leidžia pacientui pamatyti netikamas jo reakcijas ir elgesio būdus. Tai palengvina psichoterapijos procesą, bei padeda pacientui rasti tinkamesnius elgesio modelius.

Kai susiduriama su pacientu, kuris yra linkęs perdėti nusiskundimus, o jo problemos nuolat kartojasi, efektyvus terapijos būdas yra GYVENIMO APŽVALGA. Terapeutas pasiūlo žmogui atidėti problemas į šalį ir papasakoti savo gyvenimo istoriją. Apžvalga padada pacientams pamatyti gerasias savo gyvenimo puses, prisiminti pozityvius išgyvenimus. Prisiminimai skatina atrasti ir įvertinti teigiamas gyvenimo puses. Kaip teigė E. Eriksonas svarbu yra integracija. Terapeuto pagalba  pacientui atskleidžiamas jo patirties naudingumas, prabėgusio gyvenimo grožis, o tai veikia kaip puikus vaistas prieš neviltį.

Grupinė terapija:

Kai kuriems pacientams labai efektyvi yra grupinė psichoterapija, nes jos metu asmuo jaučia kitų grupės narių palaikymą, pastebi problemų universalumą, gauna naudingos informacijos, plėtoja tarpasmeninius santykius. Dirbdamas kartu su kitais grupės nariais, kartu spręsdamas problemas asmuo patenkina priklausomybės poreikį, be to jaučiasi naudingas. Grupinė terapija atlieka socialine funkcija, ypač tiems asmenims, kurie jaučiasi izoliuoti.

“ Ligos apraiškos […] yra sąmonės atsakas į patirtas netektis”  (J. Kipp/G. Jüngling)

Senesnių žmonių gyvenimas dėl įvairių priežasčių dažnai yra sunkus, jiems kyla problemų, kurių visuma – palanki vieta baimėms atsirasti ir plėstis. Be to, didėja galimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto. Žmogus išgyvena baimę trim pavidalais:

1. Fobijos
2. Totalinis nerimas
3. Panika

Fobijų gydymas

Gydant baimę ir bandant padėti jos apimtam žmogui svarbu:

1. Išmokti kontroliuoti kvėpavimą ir naudoti atsipalaidavimo būdus, kad susilpnėtų somatiniai baimės simptomai.
2. Atskleisti perdėtus būgštavimus, kylančius tam tikrose situacijose.
3. Išnagrinėti galimybes įveikti tokį perdėtą baiminimąsi.
4. Planuoti atskirus gydymo žingsnius, kurie sugrąžintų pasitikėjimą savimi bauginančiose situacijose.
5. Prašyti draugus ir artimuosius, kad padėtų įveikti baimę.
6. Vengti slopinti baimę alkoholiu.
7. Jei nė vienas išvardintas punktas nepadeda, patartina imtis elgesio terapijos, išimtinais atvejais – gydymo gelmių psichologijos metodais.

Tačiau ne visada žmonės yra linkę atlikti tuos punktus, kad baimė sumažėtų ar net išnyktų. Todėl yra vartojami vaistai. Mažomis dozėmis yra vartojami baimę slopinantys vaistai – alprazolamas. Jei prie baimių yra prislėgta nuotaika vartojami antidepresantai, pvz. imipraminas.

Totalinio liguisto nerimo gydymas

Pagrindiniai nurodymai pacientams ir jų artimiesiems:

1. Išmokti atsipalaidavimo būdų.
2. Planuoti trumpalaikę veiklą.
3. Suvokti, kad pesimistinės mintys ir perdėti rūpesčiai yra nepagrįsti.
4. Paaiškinti, kaip atsikratyti tokių juodų minčių.
5. Fizinė veikla.
6. Psichoterapija.

Liguistos panikos gydymas

Kaip fobijoms bei totalinio liguisto nerimopagrindiniai nurodymai sergantiems ir  artimiesiems yra:

1. Visą dėmesį skirti baimės suvaldymui.
2. Išmokti lėtai ir atsipalaidavus kvėpuoti.
3. Įtikinti, jog būgštavimai, apimantys per panikos priepuolį, yra nepagrįsti.
4. Išmokti nuslopinti tokius būgštavimus.
5. Elgesio terapija, jei nė vienas anksčiau minėtas punktas nepadeda.

Ergoterapija

Tai lyg buities valandėlės dienos klinikoje. Šios terapijos tikslas – didinti darbingumą, skatinti senyvus žmones krutėti namuose, grąžinti jiems socialinę kompetenciją, laisvalaikio pomėgius. Skiriant užduotis, lavinti ištvermę, gebėjimą susikaupti, gaivinti savigarbą.

Ergoterapija apima pacientų stebėjimą ir vertinimą naudojant standartizuotus ir nestandartizuotus testus ir matavimus, pasiektų rezultatų įvertinimą. Ergoterapija turėtų būti papildyta žiniomis apie žmogų, kaip apie biologinę būtybę, žmogaus būtį, jo vaidmenį kasdienėje veikloje. A. Wilcock  ergoterapija  vertina, kaip  esminę neįgalaus žmogaus gyvenimo dalį, kur pagrindinę vietą užima veikla.

Ji teigia, kad veikla būtina ir leidžia žmogui patenkinti įgimtus biologinius, socialinius bei kultūrinius poreikius, kad asmuo galėtų adaptuotis prie naujai pasikeitusių aplinkos sąlygų. Ergoterapijos, kaip veiklos, poreikis žmogui turi būti patenkintas remiantis naujomis technologijomis. Skiriami biologiniai ir sociokultūriniai neįgalaus žmogaus poreikiai.

Ergoterapijos teorija ir praktika skirta veiklos atlikimo mokymui. Ergoterapijos proceso planavimas prasideda duomenų apie pacientą rinkimu. Duomenų rinkimui dažnai naudojamos įvairios standartizuotos formos, kurios pagrįstos ergoterapijos modeliais. Ergoterapijoje labai svarbu parinkti modelį, kuris yra tinkamiausias duomenų rinkimui.

Ergoterapijos modeliai yra skirtingi. Vieni susije su judėjimo biomechanika, kiti su suvokimu, motyvacija, gyvenimo būdu. Literatūroje dažniausiai aprašomi šie modeliai:

Veiklos atlikimo modelis, kanadietiškasis veiklos atlikimo modelis, žmogaus užimtumo modelis, biomechaninis modelis, pažintinis negalios modelis, pažintinis suvokimo modelis, grupinis darbo modelis, motorikos kontrolės modelis, sensorinės integracijos modelis, erdvės-laiko adaptacijos modelis. Taip pat yra naudojami kiti būdai, skatinantys padėti įveikti seniems žmonėms savo baimes.

Specialios skatinamosios grupės

Šios grupės skirtos senyviems psichikos ligoniams, esant dienos stacionaruose. Jose daugiausiai gydoma pašnekesiais, kuriuose išryškinamos ir sprendžiamos problemos, kylančios iš liguisto nerimo.

Baimių aptarimai

Tai konsultacijos, kurių metu gydytojas psichiatras ne tik patikslina diagnozę, bet ir nuodugniai paaiškina galimus gydymo būdus. Jie bendradarbiauja su savitarpio pagalbos grupėmis ir tai leidžia intensyviai ir visapusiškai aptarnauti senyvus žmones jų socialinėje aplinkoje.

Literatūra:

1. Sudarytojas Blonski H. “Senų žmonių baimės; priežastys, gydymas, praktiniai patarimai”, Alma littera , 2003, Vilnius.
2. www.ergoterapija.lt
3. http://www.medicina.kmu.lt/0311/0311-05l.pdf

Remiantis K.G. Jungo teorija, galima teigti, jog elgesiui reikšminga yra tiek praeitis, tiek ateitis. Jis akcentavo pasąmonės reikšmę elgesiui, tačiau nesutiko su Froidu, kad seksualiniai instinktai yra vyraujantys. Jungas įvedė naują, kolektyvinės pasąmonės terminą. Pagal jį asmenybė sudaryta iš: sąmonės (dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai), asmeninės pasąmonės (emocinį krūvį turinčių minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa) ir kolektyvinės pasąmonės (perduota protėvių, sudaryta iš pirminių vaizdinių – archetipų). Archetipą Jungas apibūdino kaip tiesioginiam pažinimui neprieinamą psichikos elementą, kuris yra perduodamos protėvių iš kartos į kartą, ir pasireiškia per sapnus, haliucinacijas ar vizijas. Archetipas yra tarsi galimybė pakartoti tam tikrą protėviams būdingą elgesį. Jungas taip pat išskyrė 4 tarpusavyje sąveikaujančias psichines fukcijas: pojūčiai, mąstymas, jausmai ir intuicija. Pojūčiai mums pasako, kad kažkas yra, mąstymas suteikia tam kažkam pavadinimą, jausmai parodo, kaip tai veikia individą ar tai jam yra naudinga, o intuicija nurodo to kažko perspektyvas ir platesnes panaudojimo galimybes. Nors kiekviena funkcija tarpusavyje sąveikauja, tačiau kažkuri viena yra labiausiai nuslopint. Todėl terapijos metu svarbu atrasti tą funkciją, nes būtent joje slypi daugiausiai neįsisąmonintų problemų, kurias iškėlus į sąmonę, galima pasiekti daugiausiai teigiamų pasikeitimų. Psichodinaminė terapija turi 4 stadijas. Pirmoji yra išpažinties stadija, kurios metu klientas pristato savo problemą, paaiškina, kaip ją pats vertina ir supranta. Antroji stadija – paaiškinimo. Ji susideda iš trijų smulkesnių dalių. Pirma dalis yra informacijos keitimasis tarp kliento ir konsultanto, sąmoningas bendravimas. Antroje dalyje klientas pasąmoningai projektuoja savo jausmus ir išgyvenimus į konsultantą, o trečioje dalyje pats konsultantas turi suvokti jį veikiančius pasąmoningus veiksnius. Trečioje stadijoje klientas yra mokomas, kaip turi tvarkytis su vidinėmis ir išorinėmis savo problemomis. Tai lavinimo stadija. Transformacijos stadijoje klientas turi pripažinti nuslopintus aspektus ir juos lavinti. Tokiu būdu skatinamas vysytmasis ir naujų aplinkybių ieškojimas.

Patologija psichodinaminiu požiūriu yra suprantama kaip nesugebėjimas atlaikyti pasąmonės spaudimo ir visiškas pasąmonės kompleksų atskilimas nuo sąmonės. Asmenybė atrodo kaip suskilui į kelias, tarpusavyje nesusijusias dalis. Haliucinacijos, Jungo požiūriu, yra kolektyvinės pasąmonės išsiveržimas į sąmonę.

Psichodinaminė terapija yra sėkmingai taikoma senyvo amžiaus žmonėms. Tačiau šioje vietoje verta paminėti pagrindines senų žmonių psichologines problemas. Viena didžiausių problemų – susilpnėjusi senų žmonių savigarba, kurią lemia sumažėjusios fizinės galios, kontrolės jausmo praradimas, finansinis nesaugumas bei priklausomybė nuo kitų. Dėl šių priežasčių senas žmogus pradeda jaustis niekam nereikalingas ir ima save identifikuoti su kliūtimi. Kita problema – nerimo jausmas, atsirandantis dėl vis dažnėjančių minčių apie mirtį. Taigi konsultuojant panašias problemas turinčius senus žmones svarbu yra keletas dalykų. Pirmiausiai reikia, kad klientai sugebėtų įsisąmoninti ankstesnius savo gyvenimo įvykius. Be to, patartina dirbti su tokiais jausmais kaip: nesivaržymas ir neviltis, intymumas ir izoliacija, arogancija ir panieka, stagnacija ir kūrybiškumas. Konsultacijos metu labai svarbų vaidmenį vaidina santykis tarp kliento ir konsultanto, kuris turi dvejopą naudą. Jis yra ir diagnostinis, ir terapinis įrankis.

Remiantis Jungu, terapijos metu klientas yra skatinamas žiūrėti į ateitį, taip pat mokomas suprasti, kas jis yra, nesiremiant vien tik vaikystės ankstyvaja patirtimi, bet apimant visą jo gyvenimą. Antroje gyvenimo pusėje, pasak Jungo, žmogus pasineria į dvasinius dalykus ir pagrindinė jo užduotis tampa atrasti patį save, išvystyti savo unikalumą ir individualumą.

Taigi apibendirinant galima teigti, jog konsultuojant senus žmones svarbu jiems padėti rasti tokius sprendimo būdus, kurie leistų atskleisti savastį. Svarbu suvokti kokia reikšminga yra kliento praeitis, ir ateitis. Klientas turi įsisąmoninti praeityje kilusius vidinius konfliktus, kad galėtų kurti harmoningus ir teigiamus savo asmenybei ateities planus.

Naudota literatūra:

1. Alexander C., Morgan, M.D. 2003, Psychodynamic Psychoterapy With Older Adults, http://ps.psichiatryonline.org
2. Garner J. 2002, Psychodynamic work and older adults, Advances in Psychiatric Treatment vol. 8 pp. 128 – 137
3. Perminas A. “Asmenybės psichologija”, Kaunas, VDU leidykla.

Senėjimo procesui būdingi psichologiniai aspektai:

• Fiziniai pokyčiai. Ryškiai mažėja suvokimo aštrumas, jėga ir ištvermė, bet rečiau sergama trumpalaikėmis ligomis. Lėtėja nerviniai procesai, bet smegenys išlieka sveikos, jei nesergama smegenų ligomis.
• Pažintiniai pokyčiai. Senstant atmintis atpažįstant išlieka, nors prisiminimas, ypač neprasmingos informacijos, pradeda silpnėti. Tvirtasis intelektas nesikeičia, t.y. sukauptos žinios ir žodiniai įgūdžiai išlieka. Lankstusis intelektas silpnėja, t.y., gebėjimas abstrakčiai mąstyti silpnėja.
• Socialiniai pokyčiai. Socialiniai ryšiai siaurėja. Tenka išgyventi draugų bei šeimos narių mirtis. Bloga gyvenimo kokybė senatvėje kyla dėl to, kad nėra kam pasirūpinti senu žmogumi. Vadinasi, jo gyvenimo kokybę lemia ne vien sveikata ir pragyvenimo lygis. Mokėjimą prisitaikyti prie blogėjančios sveikatos ir mažėjančių ekonominių galimybių įtakoja kokybiški ryšiai su aplinkiniais.

Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su visa eile sudėtingų problemų, galinčių išprovokuoti asmenybės krizę. Vyresnio pagyvenusio amžiaus žmonės dažnai susiduria su: 

1. sutuoktinių ir draugų mirtimi;
2. mažėjančia fizine negalia;
3. išėjimu į pensiją ir sumažėjusiomis pajamomis;
4. daug laisvo laiko ir būtinybe rasti draugų;
5. naujų socialinių rolių įsisąmoninimu;
6. pasikeitusiais santykiais su užaugusiais vaikais;
7. pasikeitusia aplinka ar būtinybe ją pakeisti.

Humanistinė terapija

Humanistinė psichologija pabrėžia žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens akimis. Yra raginama gilintis į tai, kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistai neskatina ir nerengia kliento pokyčių, bet atidžiai stebi vidinių ir išorinių veiksnių pasireiškimą. Terapijos permaina nepriklauso nuo terapeuto veiksmų ar intervencijos. Taip pat interpretacijos ir elgesio metodai nėra atsakingi už pokytį. Pats žmogus ir jo aplinka natūraliai geba patys vystytis bei atsistatyti, o terapeuto darbas yra palengvinti šį procesą. Humanistai siekia paprastais nuoširdžiais pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.

Maslow teigia, kad į gyvenimą reikia žiūrėti kaip į galimybę augti. Tačiau niekas negali augti ir vystytis, jei nėra patenkinami pagrindiniai poreikiai. Patenkinus pagrindinius poreikius kiekvienas individas skirtingai siekia aukštesniųjų poreikių. Maslow pripažįsta, kad egzistuoja įtampa tarp saugumo poreikio ir poreikio augti bei tobulėti. Reikia būti drąsiam, kad pasikeistum, ir tai galima daryti tik saugioje aplinkoje, kur gali atsirasti pasitikėjimas.

Pagal Rogers, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos: nuoširdumas, palankumas ir empatija. Žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs-atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami. Taip pat padeda tokie žmonės, kurie yra palankūs kitiems, t.y. rodantys besąlygišką pagarbą. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta. Empatiški žmonės supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės „išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę.“   

Pagyvenusių žmonių socialinių ryšių mažėjimas ar net nutrūkimas, pažinimo bejėgiškumas yra fonas, kuriame ištinka įvairios ligos, ekonominių sąlygų pablogėjimas, praradimai ir kartu atsiranda žemas savęs vertinimas. Vadinasi, stresas – natūrali seno žmogaus emocinė būsena. Norint sėkmingai įveikti stresą, aplinka turėtų skatinti keisti požiūrį į save bei didinti savęs priimtinumą. Kita vertus, nesėkmingas streso įveikimas pasireiškia atsiskyrėliškumu: nenoru bendrauti, visiems ir visur demonstruojamu priešiškumu. Stresas, suprantamas kaip ilgai trunkanti stipri psichinė įtampa, sumažėja, tačiau įprastinis — nerimas lydi beveik kiekvieną senstantį. Reikia skatinti pasikliauti ir veikti, vadovaujantis savo jausmais, būti sau ištikimam, save išreikšti. Tada turima daugiausiai galimybių patirti socialinę paramą, džiaugtis gyvenimu ir sėkmingai susidoroti su stresu.

Senyvo amžiaus žmonės dažniau susiduria su sutuoktinio ar draugų netektimi, tai gali būti depresijos priežastis. Pagyvenusiam žmogui, netekus artimo žmogaus, sumažėja jo savivertė, jaučiasi nereikalingas, praranda gyvenimo tikslus. Taip pat, pasak Rogerso, depresijos priežastis gali būti, jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tada jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Kartais terapijoje yra naudojamas Rogerso klausimynas, kuriame prašoma pacientų nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie jie yra iš tikrųjų. Kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis siekė parodyti, kaip panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leidžia parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.

Svarbiausia psichoterapijoje įsijautimas į kliento emocinę būseną, kontakto atmosferos kūrimas, dėmesingas klausymas. Psichoterapeuto nuoširdumas, įsijautimas į kliento bėdas ir pagarba jam, yra svarbiausia kliento keitimosi psichoterapijoje prielaida.

Literatūros sąrašas: 

1. Kočiūnas R. (1998). Humanistinis optimizmas ar egzistencinis realizmas? Psichologija. 18, 117-123.
2. Kočiūnas R. (1995). Psichologinis konsultavimas.
3. Lefrancois G.R. (1987). The Lifespan.
4. Myers D.G. (2000). Psichologija.
5. Woolfe R., Dryden W. (1996). Handbook of Counselling Psychology.

Tiksliai apibrėžti, senatvės amžių gana sudėtinga. Raidos psichologai teigia, kad senatve laikomas amžius apytikriai nuo 65 metų. Tačiau šis amžius labai priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Žmonės, esntys jaunesni ir neturtingi, senatvės pradžią laiko 55 metų amžių, o štai vyresniems ir pasiturintiems senatvė prasideda nuo 65 ar net nuo 75 metų (Žukauskienė R., 2007).

Senyvo amžiaus žmonės susiduria su įvairiais pokyčiais:

• Fiziniais: mažėja suvokimo aštrumas, jėga ir ištvermė, lėtėja nerviniai procesai, tačiau smegenys išlieka sveikos ( Myers D.G., 2000);
• Pažintiniais: prastėja atmintis prisimenant, tačiau atmintis atpažįstant išlieka, lanksčiojo intelekto pokyčiai (Myers D.G., 2000);
• Socialiniais: darbo praradimas, išėjimas į pensiją, socialinė atskirtis, galimybė palaikyti socialinius santykius;

Svarbūs tampa ir psichologiniai veiksniai:

• Praradimai ir širdgėla. Senyvo amžiaus žmonės sunkiai pakelia artimųjų ir draugų netektis, ypatingai sunkiai išgyvenamos vaikų mirtys. (Woolfe R., Dryden W., 1996). Artimųjų mirtis primena tai, kas laukia jų pačių;
• Mirties baimė;
• Kaltės išgyvenimai;
• Tapatumo ir tęstinumo jausmų praradimas;
• Gyvenimo prasmės, tikslų praradimas;

Šias psichologines problemas galima spręsti naudojantis egzistencine terapija.    

Egzistencinės terapijos naudojimas konsultuojant senyvo amžiaus žmones

Egzistencinės terapijos pagrindas – padėti žmogui suvokti ir priimti savo realias galimybes, išsiaiškinti, kokie gyvenimo tiklsai, kokios vertybės, susiformuluoti tikslus, atspindinčius realybę. Taigi, kaip teigia E. van Deurzen-Smith (cituota pagal R. Kočiūną, 1999) , egzistencinė terapija padeda žmogui pačiam išryškinti, apmąstyti ir suprasti savo gyvenimą, pasitikti neišvengiamas problemas, nusivylimus ir krizes, atrasti savąją pasulio ir būties prasmę. Taigi egzistencinė terapija nukreipta ne į asmenį kaip izoliuotą psichinę visumą, bet į žmogų kaip į jo būtį pasaulyje, kitaip tariant – į jo gyvenimą. Dėl šių priežasčių egzistencinė terapija tinkama senyvo amžiaus žmonėms, išgyvenantiems artimųjų mirtį, savosios mirties baimę, kaltės, gyvenimo prasmės ir tikslų, tęstinumo ir tapatumo praradimo jausmus.

Egzistencinė sapnų analizė

Egzistencinėje terapijoje sapnas įgyja ypatingą subjektyvią vertę. Šioje terapijoje sapnas akcentuojamas tokia prasme, kuri atsiskleidžia pačiam sapno “autoriui”. Sapnuotojui suteikiama galimybė laisvai tyrinėti savo, su sapnu išreikštus jausmus ir vaizdinius. Žmogus aiškindamasis savo sapno reikšmes naudojasi galimybe atrasti dabartines ir praeityje buvusias įtampas, problemas, įvertinti savo veiksmus ir problemų sprendimus. Darbas su sapnu skatina suvokti save ir savo santykius su kitais žmonėmis, su pačiu savimi. Sapnai analizuojami tiek individualiai, tiek grupėse.

Individuali sapnų analizė. M. Boss (cituota pagal A. Perminą, A. Goštautą, A. Endriulaitienę, 2004) teigimu sapnas išreiškia žmogaus būtį pasaulyje. Analizuojant sapnus terapeutas tik lydi klientą, neprimeta savo vertybių. Spanai komentuojami remiantis tuo, kaip juos jaučia ir išgyvena sapnuotojas. Uždavinėjami klausimai, kurių atsakymai leidžia klientui ir terapeutui aiškiau suprasti sapno prasmę, tuo pačiu geriau suprasti savo būtį pasaulyje.

Sapno nagrinėjimo modelis grupėje. M. Ulmanas (cituota pagal R.Kočiūną, 1999) grupės darbą organizuoja dialogo principu: sapno autorius pasakoja sapną, grupė jį perima tarsi savą, ieško jame prasmių, analizuoja savus jausmus isijaučiant į sapną, taip grupė sapnuotojui “grąžina” sapną. Po “grąžinimo” sapną analizuoja pats jo autorius, o grupė gali pasiūlyti savo idėjas. Šio etapo gale sapnuotojas komentuoja visą darbo procesą bei jo poveikį. Nagrinėjant sapną tiek grupės dalyviai, tike sapnuotojas svyruoja tarp saugumo poreikio ir  siekio sužinoti daugiau informacijos. Per sapną atrasti jausmai ir prasmės sukelia reikšmingus prisiminimus, aiškesnes asociacijas, skatina laisvę ir atvirumą skausmingiems vidinio pasaulio išgyvenimams. Išanalizuotas sapnas tampa atvaizdu to, kas anksčiau slypėjo paslėptoje egzistencijoje.

Grupinė psichoterapija

Grupėje sutelkiamas dėmesys į grupės gyvenimo kūrimą, gilesnį jo supratimą. Šio supratimo dėka, analizuojamas gyvenimas grupėje, o per jį ir visas gyvenimas. Joje nesiekiama keisti dalyvių asmenybių, visas dėmesys skiriamas į grupės ir konkrečių dalyvių gyvenimo proceso supratimą, gyvenimo prieštaravimų atsiskleidimą. Egzistencine terapija grupėje siekiama, kad dalyviai aiškiau matydami gyvenimo realybę, išsivaduodami iš iliuzijų ir saviapgaulės, sugebėtų atrasti juos patenkinančią gyvenimo kryptį, įvardyti savo ketinimus, troškimus, norus, tikslus, dalykus, galinčius įprasminti gyvenimą, išsiaiškinti savo bendrą nuostatą į gyvenimą (Kočiūnas R., 1999). Terapija harmonizuoja dalyvių gyvenimą, kad jų nuostatos, tikslai, įpročiai ir konkretūs veiksmai atitiktų realybę ir jų asmeninius siekius. Taip terapijoje ugdomas tapatumo (būties) jausmas, gebėjimas orientuotis realiame gyvenimo laike,  gebėjimas priimti neišvengiamą nerimo ir kaltės išgyvenimą, gebėjimą džiaugtis gyvenimu, atrasti gyvenimo prasmingumo jausmą.

Individualus  konsultavimas

Mirties ir netekties klausimais. Artimųjų netektis ir susitaikymas su kito mirtimi yra potyriai, kurie plačiai analizuojami terapijoje. Asmuo, patyręs artimojo netektį, išgyvena penkias gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį,  derėjimąsi, depresiją ir priėmimą. Patyrusiam artimojo netektį, konsultantas labiausiai padėtų būdamas kartu su gedinčiuoju, tinkamai jo klausydamasis. Tačiau reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kito mirtis primena pačių mirtį. Tai akivaizdus ir skaudus susidūrimas su savo mirtimi (Yalom Y.D., 2005). Todėl terapijoje naudinga išnaudoti galimybes pasikalbėti apie dalykus susijusius su mirtimi. Mirtis ir mirtingumas suformuoja tokais temas kaip senėjimas, fiziniai kūno pokyčiai, “tuščio lizdo” fenomenas, pensija ir kt. Su klientais terapijoje patariama apie mirtį kalbėti tiesiogiai ir dalykiškai, nedemonstruojant ramybės. Toks pokalbis iš dalies nuramina asmenį, patiriantį mirties nerimą.

Gyvenimo prasmės klausimais. Dažnai senyvo amžiaus žmonės peržvelgia savo gyvenimą, ieško jame prasmės, tai vienas pagrindinių jų gyvenimo tikslų. Prasmė pasiekiama įsitraukiant į ją, peržengiant savasties ribas. Todėl labai svarbus tampa kliento įsitraukimas, ir terapeuto užduotis – padėti atpažinti ir pašalinti kliūtis, trukdančias įsitraukimui. Egzistencialistų teigimu, gyvenimui prasmę suteikia žmogaus baigtinumas, t.y. – mirtis.

Kaltės klausimais. Senyvo amžiaus žmonės dažnai išgyvena kaltės jausmus. Kaltė gali būti tiek reali, tiek ontologinė. Ontologinė kaltė yra pačiam sau dėl pačių esmingiausių, pačių vitališkiausių savo raidos galimybių apleidimo ir blokavimo, dėl kontakto su kitu žmogumi praradimo arba dėl neteisingų kontaktų (Plužek Z., 1996). Egzistencialistai siūlo nemažinti kaltės, o skatinti susitaikyti su šiuo neišvengiamu, prigimtiniu gyvenimo faktu. Stiprus kaltės išgyvenimas padeda įsisąmoninti asmeninę atsakomybę už poelgius bei jų rezultatus. Jei žmogus vengia atsakomybės už savo paties gyvenimą, natūrali kaltė išsivysto i neurotinę kaltę, kurios esmė – savęs paties, gyvenimo, savo asmens smerkimas. Realios kaltės atsisakyti galima aptariant jos išpirkimą. Konsultantas klientui gali padėti tik pažines ir supratęs įvairius asmens kaltės išgyvenimo aspektus.

V. E. Franklio logoterapija

Franklis pagyvenusių ir išėjusių i pensiją žmonių patiriamas krizes laiko egzistenciniu vakuumu (kuris dažniausiai pasireiškia nuobodulio būsena, tuštumos jausmu). Egzistenciniam vakuumui ir gyvenimo prasmės ieškojimams padeda logoterapija. Pasak V. E. Franklio, logoterapija – į prasmę orientuota terapija, todėl dėmesys sutelkiamas į žmogaus būties prasmę ir jos ieškojimą. Logoterapijoje į žmogų žvelgiama remiantris trimis tiesomis:

1. Žmogus yra laisvas;
2. Jo pagrindinis gyvenimo siekis – prasmės radimas;
3. Gyvenimas prasmingas;

Prasmės siekimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime (V.E. Franklis, 1997). Tik pats žmogus gali atrasti savo prasmę, ir tik tuo atveju ji bus jam reikšminga  ir patenkins jo paties prasmės siekimą. Žmogus turėtų ne klausti, kokia jo gyvenimo prasmė, o pripažinti, jog jo gyvenimas jam užduoda tokį klausimą. Ir gyvenimui atsakyti galima tik prisiėmus atsakomybę. Taigi logoterapija teigia, kad žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.

Logoterapija stengiasi, kad klientas visiškai suvoktų savo atsakomybę, tačiau paliekama galimybė pasirinkti, apsispręsti, už ką ir kokiam tikslui jis atsakingas. Terapeuto uždavinys, pasak Franklio – išplėsti kliento regėjimo lauką, kad jis suvoktų ir matytų visą potencialią prasmę. Konsultantas neprimeta klientui nei savo pažiūrų, nei vertybių, gerbia klientą  kaip asmenį ir padeda jam gerbti save tiek, kad pripažintų sau laisvę, atsakomybę ir galimybę atrasti prasmę savo gyvenime, padėti įveikti kliūtis, trukdančias rasti gyvenimo prasmę. Prasmę galima rasti bet kur, tiek meilėje, tiek kančioje.      

Naudota literatūra:

1. Frankl V.E., (1997), Žmogus ieško prasmės vis vien gyvenimui sakyti taip. Logoterapijos santrauka, Katalikų pasaulis, Vilnius.
2. Yalom Y. D., (2005), Terapijos dovana, Alma Littera, Vilnius.
3. Kočiūnas R., (1999), Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas, VIA RECTA, Vilnius.
4. Myers D.G., (2000), Psichologija, Poligrafija ir informatika.
5. Perminas A. Goštautas A., Endriulaitienė A., (2004), Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas, VDU leidykla, Kaunas.
6. Plužek Z., (1996), Pastoracinė psichologija, Amžius, Vilnius.
7. Sutton C., (1999), Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija, VU Specialiosios psichologijos laboratorija, Vilnius.
8. Trimakas K.A., (1996), Žmogaus aukščiausi skrydžiai religinių išgyvenimų psichologija, TKK leidykla, Kaunas.
9. Woolfe R., Dryden W., (1996), Handbook of Cuonselling Psychology, Sage Publications, London.
10. Žukauskienė R., (2007), Raidos psichologija, Margi raštai, Vilnius

• Psichologiniai pokyčiai, kurie atsiranda tiesiog senstant;
• Fizinės ar psichinės problemos, jų gydymas;
• Pirmieji miego sutrikimai, kurie sukelia nerimą;
• Blogi miegojimo įpročiai (tokie kaip miegojimas dienos metu, triukšminga ar per daug apšviesta aplinka);
• Šių veiksnių sąveika;

Kognityvinė elgesio terapija yra dažniausiai naudojamas nefarmakologinis būdas gydant nemigą. Jos efektyvumas yra 70- 80 %.

Nemigą gydant remiantis kognityvine elgesio terapija nėra naudojamas farmakologinis gydymas, todėl klinikoje ji yra naudojama retai.

Gydant nemigą kognityvinę elgesio terapiją sudaro keletas metodų:

• Stimulų kontrolė;
• Miego ribojimas;
• Miegojimo įpročių keitimas;
• Mokymas atsipalaiduoti;
• Kognityvinė terapija;

Stimulų kontrolė yra paremta operantiniu sąlygojimu, kurio metu lova yra klaidingas nemigos stimulas. Tuomet sumažėja miego tikimybė ir padidėja sujaudinimo tikimybė.  Jos tikslas yra  iš naujo nustatyti ryšį tarp lovos ir miego, sulaužyti neigiama asociacijas susijusias su gulėjimu lovoje ir negalėjimu užmigti, kad lova taptų miego stimulu. Tai atliekama duodant keletą instrukcijų, kaip padidinti galimybę užmigti miegamajame. Šias instrukcijas sudaro tokie dalykai kaip ėjimas miegoti tik tada, kai norima miego ir kėlimasis iš lovos tuomet, kai jau nebenorima miego.

Miego ribojimas. Miego ribojimo terapija yra paremta prielaida, jog kuo ilgiau laiko yra praleidžiama gulint lovoje, tuo fragmentiškesnis būna miegas. Šiuo metodu bandoma panaikinti miego sunkumus trumpinant laiką praleistą lovoje. Jis ypač tinkamas tokiems pacientams, kurie naktinio miego trūkumą mėgina kompensuoti poguliais dienos metu ar papildomu gulėjimu lovoje. Miego ribojimo metodas yra taikomas ribojant laiką praleistą lovoje iki tam tikrų valandų (pvz. Nuo 12 iki 6 ryto), koreguojant intervalą (pvz. padidinant arba sumažinant 15min.) ir atsižvelgiant į paciento dienoraštyje užrašytą praeitos savaitės vidurkį. Šis metodas dar naudingas ir tuo, jog taip yra sutvarkomas paciento miego režimas ir išvengiama papildomo gulėjimo lovoje tam, kad kompensuoti miego trūkumą.

Miegojimo įpročių keitimas. Šio metodo tikslas yra koreguoti asmeninius įpročius ir aplinkos veiksnius, kurie neigiamai veikia miegojimo kokybę. Yra nurodoma vengti tam tikrų maisto medžiagų (pvz. kofeino ar alkoholio prieš miegą), netinkamo miegojimo/pabudimo (pvz. vengti pogulių, niekuomet nesistengti specialiai užmigti), taip pat vengti veiklos lovoje dienos metu  (pvz. TV žiūrėjimo lovoje).

Mokymas atsipalaiduoti. Šis metodas remiasi principu, jog padidėjus simpatiniam aktyvumui yra neįmanoma užmigti ir išlikti miego būsenoje. Naudojant šį metodą kognityvinėje elgesio terapijoje gydant miego sutrikimus nėra taikomi įprasti relaksacijos pratimai, tačiau dažniausiai yra naudojamas diafragminis kvėpavimas ir laipsniškas raumenų atpalaidavimas.

Kognityvinė terapija stengiamasi atpažinti ir keisti mintis ir jausmus, kurie neigiamai veikia miegą. Šis metodas remiasi Beck‘o kognityvine terapija skirta depresijai gydyti, kurios metu terapeutas sistemiškai atpažįsta ir keičia paciento klaidingas mintis ar įsitikinimus. Kaip pvz. yra nustatyta, kad miego sutrikimų turintys pacientai skundžiasi dėl ilgai trunkančio užmigimo periodo (laiko tarpo nuo tada, kai yra išjungiama šviesa, iki tol, kol yra užmiegama), kad jis yra gerokai ilgesnis nei pats miego periodas. Tokiu būdu jie nepakankamai įvertina laiko tarpą, kurį jie pramiegojo ir pervertina laiko trukmę, kurią jie praleidžia bandydami užmigti.

Toks neteisingas užmigimo periodo ir miego trukmės įvertinimas yra lengvai koreguojami pasitelkus kognityvinę ir elgesio terapiją. Kognityvinė elgesio terapija išprovokuoja „baltą ir juodą“ mąstymą, kuris susideda iš žodžių tokių kaip „visada“ (miegojau prastai) arba „niekada“ (miegojau gerai). Kognityvinės terapijos sudedamoji dalis yra ta, kad ji sumažina autonominį ir kognityvinį sujaudinimą, priverčia pakeisti neteisingus įsitikinimus apie miegą (pvz. pacientas mano, kad turi miegoti 8 valandas), koreguoja nerealistiškus lūkesčius (pvz. pacientas mano, kad prabusti naktį yra nenormalu), pervertina nemigos pasekmių suvokimą (pvz. pacientas mano, kad išmiegojęs mažiau nei 8 valandas, jis negalės dirbti), taip pat padeda atpažinti mintis ir susijusias katastrofiškas idėjas, kurios sukelia nemigą.

Kognityvinė elgesio terapija taip pat padeda pacientams suvokti, jog jų susirūpinimas tuo, jog naktį jie blogai miegojo, iššaukia nerimą, psichologinį sujaudinimą, kuris trukdo atsipalaiduoti ir užmigti. Keisdamas paciento nerimą ir įsitikinimus apie nemigą, terapeutas padeda pacientui išvengti patologinio sujaudinimo, pasiekti geresnį miegą.

Norint pasiekti rezultatų, tiek vieną, tiek kitą kognityvinės elgesio terapijos metodą reikia taikyti 3- 4 savaites.

Kaip vyksta terapija?

Dienoraščio pildymas. Pacientas kelias savaites pildo dienoraštį, kuriame turi aprašyti, kokia buvo jų miego trukmė ir kokybė, ar buvo dieninių pogulių, kokia veikla buvo atliekama dienos metu. Pacientų prašoma fiksuoti, kiek laiko vakare gulėdami lovoje jie negalėjo užmigti, kiek kartų buvo prabudę, kiek kartų prabusdavo ir suvokdavo, kad miega ne lovoje.

Pvz.: Savo dienoraštyje John‘as parašo, jog pirmadienio naktį miegojo labai blogai. Aiškindamas tai jis teigia, jog dėl nemigos, jis nesugebės atlikti savo pareigų darbe, todėl galįs netekti darbo. Tada terapeutas klausia jo, kaip jam sekėsi darbe antradienį. Ar jis nebuvo atleistas iš daro? Ar skundėsi klientai, su kuriais jis dirbo?Ar jo bosas ar bendradarbiai pareiškė, kad neketina už jį atlikti darbo?

Įprastas ir tikėtinas atsakymas į šiuos klausimus yra neigiamas kaip šiuo atveju pvz.: „Ne, nei vienas man nepasakė, kad aš ką nors netinkamai daryčiau…“.

Toks atsakymas leidžia terapeutui paaiškinti, jog paciento iškreiptą suvokimą sąlygoja  rūpinimasis ir nerimas, bet ne pati nemiga.

Riešo aktigrafija. Ant paciento nedominuojančios rankos riešo uždedamas daviklis. Šis daviklis visą parą įrašinėja paciento veiklą. Ilgalaikiai aukšto aktyvumo periodai yra traktuojami kaip budrumo būsena, o ilgalaikiai žemo aktyvumo ar neveiklumo periodai yra traktuojami kaip miegas. Vėliau duomenys iš sensoriaus derinami su paciento dienoraščio informacija. Taip terapeutas gali susikurti detalų paciento miego/ budrumo periodų planą.

Literatūros sąrašas:

1. Cahn S. C., Langenbucher J. W., Friedman M. A. (2005). Predictors of Interest in Psychological Treatment for Insomnia Among Older Primary Care Patients With Disturbed Sleep. Behavioral Sleep Medicine, 3(2), 87–98.
2. Erman M. K. (2008). Cognitive Behavior Therapy for Insomnia. Can I Incorporate It Into My Practice? Clinical Updates In Sleep Medicine,  Primary Psychiatry,15(3):35-37.
3. Ong J. C., Cvengros J. A., Wyatt J. K. (2008). Cognitive Behavioral Treatment for Insomnia. Psychiatric Annals, 38:9.
4. Vitiello M. V., Borson S. (2001). Sleep Disturbances in Patients with Alzheimer’s Disease. Therapy In Practice, 15 (10) 777-796 1172-7047/01/0010-0777.

„Menas – tai veidrodis, kuriame kiekvienas mato save.“ J.V.Getė

Meno terapija

Meno terapijos, dar tarptautiniu mastu vadinamos ART- terapijos, procesas paremtas tuo, kad žmogaus mintys ir emocijos yra užkoduotos pasąmonėje ir jos aiškiau išreiškiamos:

• vaizdais(dailės terapija),
• muzikos garsais(muzikos terapija),
• šokio judesiais(šokio terapija),
• dramos išraiškos metodais(vaidybos arba teatro terapija).

Čia svarbiausia – procesas ir žmogus, o menas naudojamas kaip nežodinės komunikacijos priemonė, kaip būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos.

Kodėl meno terapija taikoma senatvėje?

1. Menas gali būti naudojamas kaip terapinė priemonė pagyvenusių žmonių tarpe. Ji gali būti efektyvi, esant tiek fizinei, tiek ir proto negaliai.
2. Senyvo amžiaus asmenys dažniau turi emocinių ar jausmų raiškos sutrikimų, tad meno terapija kaip priemonė galinti padėti asmeniui, turinčiam sutrikimų, išreikšti savo jausmus, išlaisvinti užslopintas emocijas, jau išgyventus skaudžius patyrimus.
3. Pagyvenę žmonės skundžiasi kantrybės stoka, dažniau linkę save nuvertinti kaip paliegusius niekam nereikalingus senelius, taigi meno terapija gali padėti spręsti psichologinius konfliktus, ugdyti kantrybę, skatinti asmenybės augimą. Menas sudaro prielaidas asmens savirealizacijai, teigiamam savęs vertinimui.
4. Bendravimas, bei visuomeninė veikla pagyvenusiems žmoniems tampa ne tokia aktyvia bei aktualia veikla.Meninė, kūrybinė veikla suteikia pozityvių jausmų, skatina bendravimą kūrybiniame procese, palengvina adaptaciją kolektyve, bei visuomenėje.
5. Senatvėje intelektas ir kitos kognityvinės funkcijos pamažu sulėtėja, silpsta. Skirtingos meno šakos ugdo skirtingas intelekto rūšis, kaip antai: muzikinį, erdvinį, judesio, bendravimo ir kt. Be to, meninėje veikloje ugdomi suvokimo (analizės, lyginimo, apibendrinimo, vertinimo), kritinio mąstymo, problemų sprendimo bei kiti protiniai gebėjimai.

Menas laikomas tam tikra kalba ir komunikacijos priemone, kuriai suprasti bei vartoti reikia meninės ir estetinės kompetencijos. Meno kūriniai atveria savitą ir turtingą prasmių bei vertybių pasaulį, kurio pažinimas yra toks pat reikšmingas, kaip ir mokslinis, matematinis, religinis ir kt. pažinimas. Asmeniui gebant stebėti, išgyventi ir suvokti meno kūrinius, tenkinamas jo meninio pažinimo interesas, didinamas sąmoningumas, išplečiamos objektyviojo ir ypač subjektyviojo pasaulio pažinimo ribos.

Meninio ugdymo svarba itin padidėja kuriant intelektualią, kompetentingą ir kūrybingą žinių visuomenę, kurios egzistavimas susijęs su nenutrūkstama ženklų bei informacinių sistemų suvokimo, interpretavimo ir kūrybinių sprendimų priėmimo tėkme. Joje itin reikalingi tampa savęs ir kitų pažinimo bei savikontrolės įgūdžiai, gebėjimai prisitaikyti ir gerbti kitokį (dažnai skirtingą) mąstymo, darbo ir gyvenimo būdą, platus saviraiškos būdų (taip pat ir meninės bei estetinės) spektras.

Meno terapijos rūšys:

• Muzikos terapija
• Dailės terapija
• Šokio terapija
• Dramos terapija
• (Pramogų) Užimtumo terapija.

Muzikos terapija

„Muzika harmonizuoja protą, jausmus, kūną ir dvasią. Muzika nėra vien menas. Tai ir mokslas. Dažnai sakoma, kad muzika jungia abu žemės pusrutulius, visus žmones, kad tai – universali kalba.

Svarbiausias muzikos gydantis komponentas yra ritmas.

Sena moteriškė sirgo senatvine Alzheimerio liga. Ji neatpažino sūnaus, bet reagavo į populiarią amerikiečių dainelę, kurią dažnai grodavo jos jau miręs vyras.

„Ausis ne tik girdi. Ji vadovauja procesui, kai sutelkiame dėmesį į vieną objektą. Smegenys dirba aktyviai, yra užsiėmusios ir nuolatos filtruoja garsus. Vienus atmeta, kitus priima ir siunčia informaciją. Ausis – labai sudėtingas instrumentas, kuris privalo, kai mes bendraujame ir norime intymumo, atlikti selekciją: negirdėti garsų, kurių mums nereikia. Priešingu atveju, smegenys būtų be galo apkrautos ir mes negalėtume bendrauti.

Girdėjimas ir klausymas yra dvi skirtingos funkcijos. Ausis išbalansuoja garsus, suskirsto juos. Tai, ką ir kaip kalbame, priklauso nuo to, ką mes prieš tai girdėjome.

Muzika tą pačią akimirką geba keisti mūsų smegenų darbą. Ritmas tarsi kalba mūsų kūnu. Muzikos klausyti galima įvairiai. Ligoniai, kurie sunkiai vaikšto ar turi senatvės negalias, lengvai reaguoja į ritminę muzikos kalbą, tačiau gali visai nereaguoti į šneką.

Dailės terapija

Kitas būdas padedantis užimti senus žmones – dailės terapija. Anot T. Dalley (2004), senyvo amžiaus žmogumi galima laikyti kiekvieną pensinio amžiaus žmogų. Labai daug tokio amžiaus žmonių leidžia savo gyvenimą didelių ligoninių geriatrijos skyriuose, senelių namuose, prieglaudose ir panašiose įstaigose. Neišvengiamai vienas iš svarbiausių jiems rūpimų dalykų yra artėjanti mirtis. Nors žmonės ir nemėgsta apie tai kalbėti, tačiau ji, ypač seniems žmonėms, labai aktuali tema. Anot T. Dalley (2004), dailės realija išsirutuliojo dėl to, kad reikėjo rasti verbalinių bendravimo formų alternatyvas, sudaryti galimybes išreikšti save tiems, kuriems tai padaryti keblu, ir leisti pasakyti tai, kas nepasakoma. Vadinasi, dailės terapija gali būti labai naudinga dirbantiems su senyvo amžiaus ir nepagydomai sergančiais žmonėmis.

Dailės terapija gali padėti seniems žmonėms keletu aspektų.

Pirma – komunikacija vaizdais gali jeigu ne išvengti, tai bent jau apeiti draudimą ir leisti žmonėms išreikšti savo pyktį, susitaikymą arba mirties baimę priimtinu būdu. Juk paveikslai ne visada skiriami vienam konkrečiam asmeniui, tad paveiksle perteikti mintį yra lengviau.

Antra – nupieštu vaizdu galima išreikšti begalybę ir dviprasmybę taip, kaip kalba neperteikiama.

Trečia – regimieji vaizdai gali funkcionuoti daugeliu lygmenų ir vienu metu išreikšti akivaizdžiai prieštaraujančias mintis bei jausmus.

Vaizduojamasis menas gali labai tiksliai išreikšti abstrakčias savybes bei jausmus, o vienas iš dažniausiai ir sunkiausiai apsakomų jausmų yra fizinis skausmas. T. Delly (2004) pateikia pavyzdį, kaip reumatoidinio artrito kamuojama ligonė nupiešė gėlę, o paskui visą piešinį flomasteriu užbrūkšniavo plonomis retomis žaliomis linijomis. Vienos linijos buvo tiesios, kitos vingiuotos, ir beveik visos nukreiptos į viršų. Ji sakė, jog jos reiškia jos nuolat jaučiamą skausmą ir kad jai dar niekada lig tol nepavyko taip gerai paaiškinti, kaip išgyvenamas skausmas. Ji pasakė, kad nuolat kęsti skausmą yra visai tas pat, kas būti uždarytam kalėjime. Šiai senyvo amžiaus ligonei akivaizdžiai palengvėjo, perkėlus į išorę savo jausmus ir suradus savo savijautos atitikmenį.

Senyviems žmonėms gali būti svarbi ir kita dailės terapijos ypatybė, pasireiškianti tuo, kad nuosekliai piešiami ir kaupiami paveikslai gali atvaizduoti kitimą per tam tikrą laiką, t.y. kaip keičiasi jų pačių požiūris į ligą, senatvę, skausmą, praradimus, mirtį.

Užimtumo (pramogų) terapija

Užimtumo terapija – gydymo metodas, užtikrinantis žmonių kasdieninių įgūdžių ugdymą, pagerinantis jų kognityvines funkcijas, socialinę readaptaciją. Ji yra taikoma tam, kad į stacionarą patekę pacientai neprarastų kasdieninių įgūdžių ir grįžę atgal į visuomenę galėtų pagal galimybes pasirūpinti savimi. Skatinant jų savarankiškumą. Jos pagalba yra lavinama senyvo amžiaus pacientų, turinčių psichikos sutrikimų atmintis, gerinama dėmesio koncentracija.

Kaip vyksta darbas užimtumo terapijos metu? Darbas užimtumo terapijoje vyksta grupėse, kurios yra sudaromos pagal tam tikrus principus.

Kriterijai, pagal kuriuos yra sudaromos užimtumo terapijos grupės:

1) Psichikos sutrikimo pobūdį (diagnozė);

2) Psichikos sutrikimo sunkumą;

3) Kognityvinių funkcijų pažeidimo lygį.

Užimtumo terapijoje vykdoma veikla apima tiek fizinių įgūdžių (grupinės mankštos, sportiniai žaidimai), tiek protinės veiklos lavinimą (meno, muzikos terapija, kūrybiniai žaidimai).

• skiria didžiausią dėmesį įgūdžių, padedančių seniems žmonėms susidoroti su stresinėmis situacijomis, iššaukiančiomis depresiją, nerimą formavimui.
• pateikia klientui konkrečius tikslus ar uždavinius, kuriuos klientas turės įvykdyti terapijos kurso metu.
• taiko savistabos metodą, t.y. klientai turi vesti dienoraštį, kuriame rašytų pastebėjimus apie savo nuotaikas, emocinę būklę, mąstymą bei elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos taikymas

KET, skirta jauniems žmonėms gydyti, turėtų būti modifikuojama prieš taikant ją pagyvenusiems, atsižvelgiant į jų kognityvines bei fizines galimybes. Ji netinka žymų kognityvinių funkcijų sutrikimą turintiems žmonėms, nes reikalauja susitelkti ties mintimis, jausmais bei nuostatomis. Terapija neturi ilgalaikio poveikio gydant demenciją, tačiau ji gali padėti pagerinti demencija sergančiųjų gyvenimo kokybę trumpam ar vidutinio ilgumo periodui.

Kognityvinė elgesio terapija efektyvi gydant senų žmonių depresiją, nerimą, psichologines problemas, susijusias su somatinėmis ligomis, miego sutrikimus, padeda išlaikyti subjektyvią senų žmonių gerovę. Kadangi šio gydymo metu įgaunami nauji įgūdžiai, sugebėjimas atsiminti ir suprasti atlieka svarbų vaidmenį. Tačiau tai nereiškia, kad pacientai su lengva suvokimo negalia negautų naudos nuo šios terapijos metodo. Sensoriniai, kalbos, bei rašybos sugebėjimai yra taip pat svarbūs taikant šį metodą, bet adaptuotos programos gali padėti apeiti šias problemas. 

Klientams, kuriems būdingi psichozės simptomai, kartu su terapija būtinas medikamentinis gydymas. Tačiau dažnai medikamentai sukelia pašalinį poveikį, dėl kurio seni žmonės yra linkę nustoti vartoti vaistus. Todėl KET uždavinys šiuo atveju – sužinoti kliento požiūrį į medikamentus, kokios problemos kyla juos vartojant ir pan. Tuomet klientui išaiškinamos priežastys, dėl kurių privaloma vartoti vaistus ir stengiamasi, kad būtinų vaistų vartojimas taptų klientui labiau priimtinas.

Kadangi daugelis senyvo amžiaus žmonių jaudinasi dėl medikamentų šalutinio poveikio, todėl pirmiausia yra linkę išbandyti nefarmakologinį gydymą, kuris padėtų įveikti jų nerimą, depresiją, miego sutrikimus. Antra vertus, pagyvenusiems žmonėms gali būti neįprasta “kalbėjimo” terapija, nes jie dažniausiai tikisi medikamentinio gydymo, nėra susipažinę su psichoterapija, jos efektyvumu. Taip pat vyresnio amžiaus klientai yra pratę mažiau save vertinti iš psichologinės pusės. Todėl aktyvus įsitraukimas į dvipusį bendravimą su terapeutu jiems gali būti bauginantis. Dėl šių priežasčių pats kognityvinės elgesio terapijos metodo pristatymo klientui procesas yra svarbus terapijos sėkmei. Terapeutas seniems žmonėms turi skirti daugiau laiko parengiamajam terapijos etapui, kuriame klientas supažindinamas su terapijos esme bei terapiniu procesu.

Trumpai trunkanti KET turi ilgalaikį poveikį. Ji yra pranašesnė už medikamentinį senų žmonių  nerimo, baimių, depresijos, miego sutrikimų gydymą, kuris dažnai sukelia nepageidaujamą šalutinį poveikį bei greičiau jau sutrikdo, o ne pagerina bendrą senyvo amžiaus žmogaus funkcionavimą.

Nerimo sutrikimai būdingi maždaug vienam iš dešimties senyvo amžiaus žmonių. Šie sutrikimai sukelia įtampą, išgyvenamą dėl kasdieninių įvykių ir problemų, perdėtą susirūpinimą, taip pat nusiskundimus dėl somatinių sutrikimų..

Mažinant nerimo sutrikimus ( generalizuotą nerimo sutrikimą, panikos priepuolius, socialinio nerimo sutrikimą, potrauminio streso sindromą), kognityvinė elgesio terapija yra efektyvesnė nei kitos nemedikamentinės priemonės. Pirmiausia mažinamas šiuo metu asmens patiriamas distresas. Naudojama savistaba, t.y. senas žmogus turi stebėti pasireiškiančius simptomus ir viską užrašinėti į dienoraštį. Taip terapeutas sužino, kokiose situacijose dažniausiai pasireiškia simptomai, kokie fiziologiniai pokyčiai lydi tuos simptomus bei ką žmogus jaučia, galvoja ir kaip elgiasi, kuomet simptomai pasireiškia. Tuomet padedama seniems žmonėms pakeisti jų klaidingas mintis, sumažinti fizinį organizmo atsaką į simptomus. Taip pat terapeutas skatina tokį pagyvenusio žmogaus elgesį, kuris suteiktų jam daugiau malonių emocijų bei pasitenkinimo.

Depresija ir fizinė senų žmonių sveikata dažnai yra glaudžiai susijusios. Somatinės ligos dažnai pagreitina depresijos atsiradimą. Todėl terapeutas privalo turėti žinių ne tik apie šio amžiaus tarpsnio psichologinius bet ir apie  fiziologinius ypatumus. Mažinant depresiją turi būti įtraukiami ir žmogaus artimieji,  kurie mokomi socialinio palaikymo būdų.

Elgesio aspektas gydant depresiją

Terapija padeda atkurti priimtinus elgesio modelius bei išmokyti klientą imtis naujų veiklų, kurios padėtų kompensuoti tai, ko seni žmonės netenka, nebegali atlikti dėl fizinių ribotumų. Pagrindinis šios terapijos tikslas – padėti klientui patirti kuo daugiau pozityvių išgyvenimų taip sumažinant neigiamą jų patirtį. Taikant elgesio terapijos metodą, siekiama susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas (tai gali būti baimė, depresija, nerimas, save žlugdantis elgesys). Taip pat mokoma, kaip kontroliuoti jausmus, fiziologines kūno funkcijas bei impulsus ir pradėti aiškiau mąstyti, greičiau apsispręsti.

Specifinis šios terapijos uždavinys yra tiksliai nustatyti ir apibrėžti kliūtis, dėl kurių asmuo nustojo užsiimti ta veikla, kuri ligi šiol jam teikė malonumą, pasitenkinimą.

Kognityvinis aspektas

Žmogui atskleidžiama, kaip tam tikri jo mąstymo stereotipai iškreipia jo realaus gyvenimo suvokimą, be realios priežasties priverčia jausti nerimą ar prislėgtą nuotaiką, provokuoja netinkamus veiksmus ar sprendimus. Teigiama, jog depresijos atsiradimą išprovokuoja pagyvenusio asmens neigiamos nuostatos apie save, pasaulį, savo ateitį. Klientai skatinami kasdien stebėti savo mąstymą, mintis bei vesti dienoraštį, kuriame jie užrašinėtų pasireiškiantį negatyvų mąstymą. Taip nagrinėjamas ryšys tarp negatyvaus mąstymo ir kliento nuotaikos. Terapeutas identifikuoja destruktyvų mąstymą (pvz.:nereikšmingų dalykų pavertimą katastrofomis, perdėtą įvykių apibendrinimą, selektyvią neigiamos informacijos iš aplinkos atranką, neteisingai suvokiamus įvykius ir pan.) ir vietoj jo klientas skatinamas mąstyti pozityviau, generuoti daugiau teigiamų idėjų.

Kognityvinė terapija padeda žmogui išmokti mąstyti lanksčiau ir dabartį bei ateitį pamatyti kiek galima objektyviau, nesiejant su praeitimi. Klientui padedama identifikuoti pasikartojančias, įkyrias mintis, susijusias su iškreiptais, neigiamais įsitikinimais ir nuostatomis bei išmokoma ateityje pritaikyti pažintinius įgūdžius, pozityvų mąstymą, išmoktą terapijos kurso metu.

Prisiminimai kognityvinėje elgesio terapijoje

Prisiminimai apie gyvenimo įvykius, teigiamus patyrimus palengvina adaptaciją, prisitaikymą prie didelių gyvenimo pokyčių, tokių kaip artimų žmonių netektis ir pan. Beck kalbėjo apie klaidingą mąstymą, kurio metu atrenkamos tik neigiamos mintys, idėjos ir jos projektuojamos į praeitį. Pavyzdžiui, pagyvenę žmonės dažnai sau priskiria kaltę dėl nepalankių praeities įvykių, kurių jau nebeįmanoma pakeisti. Kognityvinė terapija padeda žmogui suvokti, įvertinti ir tuomet pakeisti iracionalius, nelogiškus įsitikinimus apie praeities įvykius ir taip įtakoti dabartinių įvykių objektyvų suvokimą.

Hanley ir Baikie teigia, jog malonūs atsiminimai padeda pakelti seniems žmonėms nuotaiką. Tačiau prisiminimų terapijos naudojimas gali duoti ir priešingus rezultatus, nes kai kurie pagyvenę žmonės yra linkę prisiminti daugiau blogų nei gerų įvykių. Jei šie atsiminimai nepakeičiami pozityviais, tai gali sukelti daugiau neigiamų emocijų nei jų buvo prieš taikant šią terapiją. Todėl yra būtina atsižvelgti į platesnį kliento problemų kontekstą, į patį žmogų, jo asmenybę.

Problemų sprendimas terapijoje

Seni žmonės dažnai nuleidžia rankas ir nepasitiki savo jėgomis atlikti sudėtingesnę veiklą. Problemų sprendimo terapija padeda seniems žmonėms atkurti turėtas ar išmokyti naujų efektyvių problemų sprendimo strategijų. Identifikuojamos kliento nerimo priežastys, jam padedama suplanuoti dienotvarkę, veiklas, kurias jis planuoja atlikti. Dideli ir per sudėtingi uždaviniai suskaidomi į mažesnius, kurie gali būti įveikiami, taip pagyvenęs žmogus išlieka aktyvus.

Įgūdžių lavinimas

Šios strategijos tikslas – naujo adaptyvaus elgesio mokymas. Socialinių įgūdžių mokymas padeda ugdyti seno žmogaus atkaklumą bei formuoja teigiamą senų žmonių savivaizdį. Įgūdžių lavinimas gali būti taikomas ir su senais žmonėmis dirbant grupėje, tuomet gali būti ugdomi jų tarpasmeniniai santykiai, savęs atskleidimas, kitų socialinio palaikymo priėmimas, pasitikėjimas kitais žmonėmis ir kiti socialiniai įgūdžiai.

Demencija apibūdinama kaip sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama gana daug aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų. Pagrindiniai demencijos gydymo būdai yra elgesio terapija ir nemedikamentinės priemonės – t.y. socialiniai ir aplinkos pakeitimai, muzikos ir šokio terapija, farmakoterapija bei tinkamos priežiūros įstaiga.

Sutrikus pažinimui paprastai pablogėja emocijų kontrolė, socialinis elgesys ar motyvacija. Dėl to tampa sunkiau formuluoti mintis, bendrauti. Sergantysis demencija dažnai savo elgesiu stengiasi išreikšti jausmus, todėl kartais elgiasi agresyviai. Pirmiausia norint sėkmingai įveikti elgesio problemas reikia nustatyti jų priežastis. Dažniausiai jas įmanoma tik nuspėti, tačiau tiksliau išsiaiškinus galima labai padėti ligoniui. Dažnai demencija sergantiesiems būdingas emocijų labilumas. Kartais jie net nebeprisimena kas sukėlė tokią emociją, todėl dėmesio atitraukimas geriausias būdas sustabdyti šias neadekvačiais emocijas.

Taip pat dažnai sergantiesiems būdingos haliucinacijos. Tai gali būti pavojinga, nes jis ir elgsis atitinkamai. Tokių fantazijų nederėtų nei neigti, nei patvirtinti, nes visa tai tik sustiprintų haliucinacinį įsitikinimą, nes senas žmogus viską suvokia kaip realybę, kurią mato ir girdi. Sutrikusi orientacija laike ir aplinkoje – dar viena iš dažnesnių problemų. Spręsti šią problemą padeda tam tikros vaizdinės priemonės, priminimo ženklai (laikrodžiai, kalendoriai, paveiksliukai ). Taip pat reikia skatinti sergančiųjų savarankiškumą, stengtis per daug nepadėti, nes atpalaiduojant net nuo mažiausių sunkumų galima pakenkti – labai greitai atsiras per didelė priklausomybė, nors iš tiesų žmogus dar gali daug ką atlikti pats.

Gydant demencija sergančiuosius vaistais ne visada pavyksta sulaukti gerų rezultatų. Todėl labai svarbios nemedikamentinės priemonės, ypač – bendravimas.

Sergančiųjų demencija globai reikia daug pastangų ir laiko, todėl svarbu rūpintis ir globėjo sveikata ir gerove. Stresinė globėjo būsena turi įtakos sergančiojo demencija pažintinei funkcijai, elgesiui, funkciniams sugebėjimams, bendravimui.

Kodėl KET naudinga senų žmonių konsultavime?

• Steuer ir Hammen teigia, jog KET didžiausią dėmesį skiria esamoms, dabartinėms pagyvenusių žmonių problemoms, rūpesčiams (ugdomi įgūdžiai padedantys įveikti šias problemas), o ne asmenybės keitimui (kas nėra aktualu senatvėje) ar pasąmonėje glūdinčių priežasčių iš praeities atskleidimui.
• Susitelkiant ties elgesiu, orientuotu į tikslų pasiekimą, konfrontuojama su mitais ir klaidingais įsitikinimais apie senėjimą, kurie sustiprina bejėgiškumo, egoizmo jausmą, gali atbaidyti senus žmones nuo sveiko gyvenimo būdo senatvėje laikymosi, sveikatą stiprinančios veiklos, aktyvumo.
• Gali būti taikoma grupėje. Stebėdami savo bendraamžius seni žmonės gali išlaikyti ar net padidinti savivertę, stebėdami kaip keičiasi, tobulėja jų gebėjimai. Buvimas grupėje žmonių patenkina pagyvenusio žmogaus bendrumo, artimų ryšių poreikį, pagerina socialinę sąveiką bei bendravimą su aplinkiniais, padeda prisitaikyti prie aplinkos. Kiekvienam klientui skiriama pakankamai laiko praktiškai išbandyti naujai pristatytus metodus ir pasidalinti su kitais grupės nariais gauta patirtimi.
• Kognityvinės elgesio terapijos senų žmonių konsultavime privalumas yra jos trumpalaikiškumas ir ilgalaikis poveikis, nes terapijų metu išmokstami nauji įgūdžiai (pvz.: nuotaikos stebėjimas, neigiamų minčių pakeitimas pozityvesnėmis), kuriuos jie taiko ilgą laiką pasibaigus terapijos kursui.

Naudota literatūra:

1.  Flint, A.J., Gagnon, N. (2003). Diagnosis and management of panic disorder in older patients. Drugs aging, 20 (12), 881-891.
2. Hill, A., Brettle, A. ( 2005).  The effectiveness of counselling with older people: Results of a systematic review. Counselling and Psychotherapy Research, 5(4), 265-272.
3. Koder, D.A., Brodaty, H., Anstey, K.J. (1996).  Cognitive Therapy for Depression in the Elderly. International journal of geriatric psychiatry, 11, 97-107.
4. Morris, R.G., Morris, L.W. (1991). Cognitive and behavioural approaches with the depressed elderly. International journal of geriatric psychiatry, 6, 407-413.
5. Peterson, E.W. (2002). Using Cognitive Behavioral Strategies To Reduce Fear of Falling: A Matter of Balance. Generations, 26 (4), 53-59.
6. Sherman, F.T. (2007).  Cognitive behavioral therapy in the elderly. Geriatrics, 62 (6), 7-8.
7. Ščiupokas, A., Macijauskienë, J., Jaskovikenė, V. (2005). Vyresniojo amžiaus žmonių skausmo valdymo sunkumai. Skausmo medicina, 4 (13) 8,17-19.

Kada galima sakyti, kad žmogus jau senas? Dažniausiai senatvės kriterijumi yra amžius. Seniems žmonėms priskiriami žmonės, vyresni nei 65 metai. Šis skirstymas yra labiau susijęs su socialiniais, o ne su fiziniais ar psichologiniais pokyčiais. Gerontologijoje senatvė yra skirstoma į tris etapus: ankstyvoji senatvė (65-74m.), vidurinioji senatvė (75-84) ir vėlyvoji senatvė (85 ir daugiau metų). Šios grupės labai skiriasi savo patyrimu ir sveikata. A.Kepinski savo straipsnyje “Gyvenimo ritmas” (2008) rašo:

Senatvė priklauso prie tų sąvokų, kurių kasdieniška prasmė visiems akivaizdi, bet kurias moksliškai apibrėžti sunku ar net neįmanoma. Klasikinis tokios moksliškai sunkiai apibrėžiamos sąvokos pavyzdys yra gyvenimas, kurio dar niekas nesugebėjo apibūdinti be išlygų. Senatvė yra paskutinė gyvenimo fazė, po jos ateina tiktai mirtis. Kadangi nėra gyvenimo apibrėžimo, negalime nediskutuodami apibrėžti ir vieno iš jo periodų. (373 psl.)

Iš tiesų senų žmonių psichologiją yra labai sunku tyrinėti moksliškai. Viena vertus, sunkumai kyla dėl jau anksčiau aptarto senų žmonių individualumo. Kita problema – kohortos efektas. Seni žmonės yra labai skirtingi priklausomai nuo to, kokioje sociokultūrinėje aplinkoje ar laikmetyje jie užaugo. Pavyzdžiui, dabartinis 80-metis bus išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, politinių režimų pokyčius, didelę technikos revoliuciją. Tuo tarpu tie žmonės, kuriems šiandien yra dvidešimt, tapę 80-mečiais turės visiškai kitokią patirtį. Todėl apibendrinti mokslinius tyrimus senatvės tema yra labai sunku.

Vis dėlto galima išskirti bendruosius dėsningumus, kas keičiasi žmogui senstant. Biologiniame lygmenyje juntamas fizinės sveikatos blogėjimas. Dažnai blogėja jutimų aštrumas: silpsta rega, klausa, skonio pojūtis, dažnai atsiranda įvairių neurologinių problemų. Psichologiniame lygmenyje dauguma senų žmonių susiduria su artimų žmonių praradimais – miršta sutuoktiniai, draugai, siaurėja socialinių kontaktų ratas. Taip pat seni žmonės patiria kaupiamąjį negatyvios gyvenimo patirties efektą. Socialiniame lygmenyje dažnai patiriamas besikeičiantis socialinis statusas, išeinama į pensiją, mažėja aktyvumas. Ryškus negatyvus veiksnys susijęs su senatve yra diskriminacija dėl amžiaus, kuri gali būti tiek tiesioginė (pavyzdžiui, žmogus atleidžiamas iš darbo, nes yra pensijinio amžiaus, neatsižvelgiant į tai, ar jis realiai su darbu susidoroja) ir netiesioginė (pavyzdžiui, šeimos spaudimas atsisakyti įdomių veiklų, apeliuojant į amžių). Taigi senatvė yra savotiškas atsitraukimo periodas. Vėl pacituosiu A.Kepinskio (2008) mintis:

Jausmas, kad “išsipildė”, kad nieko daugiau nebegali būti, kad jau žengiama keliu į karšatį ir mirtį, yra bene tragiškiausias senatvės išgyvenimas. Senas žmogus ginasi nuo jausmo, kad jau viską yra padaręs. O ginasi irgi menkučiais tikslais ir kasdieniais rūpesčiais, skųsdamasis silpstančio kūno negalavimais, ieškodamas malonumo dalykuose, į kuriuos seniau nekreipdavo dėmesio (”kad šviečia saulelė, kad rytą bus šviežio pienelio” ir pan.). Tačiau po tuo margu kadienybės koloritu slypi tamsi nuojauta, kad viskas baigta (378 psl.)

Tačiau kita A.Kepinskio mintis yra gerokai labiau paguodžianti:

Dėl gyvenimo dinamikos svyravimų senatvė visą gyvenimą pinasi su jaunyste. Todėl sutinkame jaunų senukų ir jaunatviškos energijos kupinų senių. Vienų svarbiausia nuotaika nuo jauniausių metų nukritusi, o kitų – pakili. Taigi į senatvę neįžengiama psichologiškai nepasiruošus, nes progų pasijusti senam pasitaiko dažniau negu tapti juo iš tiesų (385 psl.).

Klinikinės psichologijos problemos senatvėje

Demencijos

Demencija yra bendras terminas, kuris reiškia intelektinių galimybių mažėjimą, trukdantį asmens funkcionavimui ir socialiniam gyvenimui. Demencija serga 2,4-5,1% 65-69 metų amžiaus žmonių, 5,3-9,1% – 70-74-erių, 10-12,5% – 75-79-erių, 20-24,2% – 80-90-ties metų, ir daugiau nei 30% – vyresni negu 90 metų. Labiausiai paplitęs demencijos tipas – Alzheimerio liga, kuri sudaro 60-70 proc. visų demencijų. Kraujagyslinė demencija ir demencija su Lewy kūneliais sudaro maždaug po 15 proc. visų demencijų. Frontotemporalinė demencija (Picko liga) yra gerokai retesnė ir sudaro mažiau nei 8 proc. visų demencijų.

Demencijų priežastys dažnai yra susijusius su genetiniu polinkiu susirgti. Vis dėlto gana svarbūs čia ir kiti biologiniai bei elgesio veiksniai. Demencijų riziką didina galvos smegenų traumos, infekcinės ligos: encefalitas, meningitas, ŽIV ir AIDS. Su didėjančia demencijos rizika yra susijusios lėtinės nervų sistemos ligos: Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė, depresija ir kt. Taip pat bloga mityba, ypač vitamino B trūkumas, rūkymas, per didelis cholesterolio kiekis, mažas aktyvumas, nutukimas, diabetas. Demencijos riziką gali didinti kitų organizmo sistemų sutrikimai, skatinantys didesnį toksiškumą – pavyzdžiui, inkstų ar kepenų sutrikimai, taip pat endokrininės sistemos problemos.

Alzhaimerio liga (AL). Liga dažniausiai prasideda po 50 m. amžiaus ir jai būdingas pamažus progresuojantis intelektinių gebėjimų silpnėjimas. AL progresavimas skirstomas į tris etapus. Pirmojo etapo metu ryškiai didėja užmaršumas, atsiranda asmenybės pakitimai (apatija, niekas neįdomu, dirglumas), ištinka dezorientacija (asmuo jaučiasi pasimetęs, nežino, kur ėjo, kodėl ėjo). Dažnai pametami daiktai, kalbant ar rašant pritrūksta žodžių, darosi sunku atlikti aritmetikos veiksmus. Pirmojoje stadijoje pakitimai yra nedideli ir pacientai dažniausiai sėkmingai slepia juos nuo artimųjų ir gydytojų, teisinasi nuovargiu, tiesiog išsiblaškymu.

Antrojoje ligos stadijoje atminties sutrikimai jau darosi ryškūs, ypač akivaizdus įsiminimo trūkumas, nebeišmokstama nauja informacija. Dažnai sutrinka kalba, būdingas neteisingas žodžių vartojimas. Prarandami iki tol turėti įgūdžiai. Elgesyje gali atsirasti sunkiai kontroliuojamų sujaudinimo būsenų. Blogėja gebėjimas atpažinti daiktus, pažįstamus, artimuosius.

Trečiasis ligos etapas yra susijęs su žymiu neįgalumu. Visiškai prarandami savarankiško gyvenimo įgūdžiai ir autonomiškumas. Sergantieji dažnai nebesupranta kalbos, patys nešneka. Paskutinėse ligos stadijose dažnai sutrinka gebėjimas valgyti, nebegali ryti ar kyla kiti mitybos sutrikimai. Sergantieji dažniausiai nebesugeba rūpintis savo asmenine higiena.  

Manoma, kad pagrindinės AL priežastys yra biologinės. Psichosocialiniai veiksniai AL vystymuisi turi mažiau įtakos. AL tikimybę didina galvos traumos, ilgalaikė depresija. Kaip apsaugantieji veiksniai nurodomi aukšti kognityviniai gebėjimai ir aktyvi kognityvinė veikla senatvėje.

Kraujagyslinė demencija. Šio tipo demencijai būdingi pakitimai galvos smegenų kraujagyslėse, dėl kurių gali ištikti insultai, kurie sutrikdo ryšius tarp įvairių smegenų dalių ar lemia jų mirtį. Kraujagyslinei demencijai yra būdinga tai, kad sergantiesiems yra būdingi ne vien kognityviniai bet ir motoriniai sutrikimai.

Skirtingai nuo AL genetiniai faktoriai kraujagyslinei demencijai čia turi mažiau įtakos, didesnę įtaką daro gyvenimo būdas, cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas.

Frontotemporalinė demencija. Skirtingai nuo kitų demencijų, kurių eiga yra lėtinė, šis sutrikimas prasideda staiga. Būdinga tai, kad stipriai keičiasi žmogaus asmenybė ir elgesys. Žmogus gali tapti apatiškas, nereaguojantis į aplinką, arba atvirkščiai euforiškas, sujaudintas, impulsyvus. Ligai būdinga tai, jog ima žūti galvos smegenų neuronai, bei vystosi Pick’o kūneliai pačiuose neuronuose. Frontotemporalinė demencija turi stiprų genetinį pagrindą.

Nėra medikamentų, kurie galėtų išgydyti demencijas, todėl siekiama kaip galima labiau lėtinti degeneracinius procesus bei mažinti demenciją lydinčius reiškinius (depresiją, nerimą, paranoją ir t.t.). Psichologas nedaug gali padėti pačiam sergančiam žmogui. Vis dėlto, su sergančiuoju gali būti dirbama, suteikiant galimybę išsikalbėti. Tačiau tokia terapija yra daugiau palaikančioji, nereikia siekti paciento įžvalgos ir savo problemų supratimo.

Žymiai svarbesnė yra psichologinė pagalba šeimai. Pagalba šeimai turi apimti mokymą apie ligą, pagalbą įveikiant stiprius neigiamus jausmus,  mokymas bendravimo metodų, kurie padeda sergančiam asmeniui geriau orientuotis ir atsiminti. Čia ypač naudingos savitarpio pagalbos grupės. Vėlesnėse demencijos stadijose yra rekomenduotina institucinė globa, kuri palengvina artimųjų globos naštą.

Delyras

Delyras yra ūmi klinikinė būklė, pasižyminti greita psichinių fenomenų kaita. Tai psichozinė būsena su sąmonės sutrikimu, kuri trunka nuo keleto minučių iki keleto valandų. Delyrui būdinga: dezorientacija laike, vietoje ir situacijoje, suvokimo sutrikimai, haliucinacijos, padrikas, nerišlus mąstymas, padidėjęs ar sumažėjęs motorinis aktyvumas, kintantys kliedesiai, sutrikusi dėmesio koncentracija, pakitęs sąmonės lygis.

Dažniausiai delyrai pasitaiko vyresnio amžiaus žmonėms su gausia somatine patologija, tačiau taip pat gali ištikti ir sveikus pagyvenusius žmones. Delyras pasitaiko 85 proc. žmonių per paskutines jų gyvenimo savaites, taip pat tai viena iš pagrindinių stacionarizuotų senyvo amžiaus žmonių sveikatos būklės komplikacijų.

Delyras dažnai ištinka asmenis, kurie serga demencija. Jo riziką didina vyresnis amžius, įvairios psichikos ar somatinės ligos, vaistų vartojimas ar ūmus jų nutraukimas. Seniems žmonėms delyrą dažnai iššaukia įvairios medicininės manipuliacijos (pavyzdžiui, operacija) ir stacionarinis gydymas (net dėl somatinės priežasties), ypač jei pacientas yra dažnai perkeliamas, mažai lankomas, nėra lango. Taip pat delyro rizika senatvėje didėja, jei asmenį ištinka netikėtomis stresinės situacijos.

Delyras yra labai rimta sveikatos būklė senyvame amžiuje, nes tyrimai rodo, kad po delyro miršta apie 40 proc. pacientų. Mirtį sąlygoja delyro sukeltas išsekimas arba priežastys, dėl kurių kilo delyras. 15 proc. miršta per  pirmuosius 3 gydymo mėnesius, apie 42 proc. per pirmuosius metus. 96 proc. ligonių išrašomi dar neišblėsus delyrinei simptomatikai, tik 20 proc. delyrinė simptomatika visiškai išnyksta per 6 gydymo mėnesius.

Nors atrodytų, kad delyras yra psichozinė būsena, ir psichologas mažai kuo gali padėti, iš tiesų jo gydymas turėtų būti kompleksinis ir apimti fizines, aplinkos, kognityvines, psichologines ir farmakologines priemones. Aranauskas ir Deksnytė (2003) nurodo tokius nemedikamentinius delyro gydymo būdus: kognityvinės funkcijos stimuliuojamos pokalbiais 3 kartus per dieną, naudojamos pagalbinės priemonės orientacijai gerinti, miegas gerinamas relaksacija, pratimais, lengva muzika, masažu; nejudrumas mažinamas skatinat atlikti fizinius pratimus. Greta šios pagalbos išsamiai įvertinama, kokios priežastys sukėlė delyrą, gydomos gretutinės ligos, skiriami antipsichoziniai medikamentai.

Piktnaudžiavimas medikamentais

Piknaudžiavimas medikamentais vyresniame amžiuje yra didesnė problema nei alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas. Vyresnio amžiaus žmonės yra daugiausiai medikamentų vartojanti grupė, suvartojanti 1/3 visų išrašomų vaistų. Kelių vaistų vartojimas vienu metu yra pavojingas sveikatai, gali sukelti nenumatytus šalutinius poveikius, alergines reakcijas, toksinius šokus. Todėl labai svarbi šviečiamoji veikla, skatinanti senus žmones atsakingai vartoti vaistus ir aptarti jų vartojimą su gydytoju.

Miego sutrikimai

Nemiga serga apie 25 proc. vyresnio amžiaus žmonių, dar apie 20 proc. turi mažiau išreikštus miego sutrikimus. Dažniausios vyresnio amžiaus žmonės skundžiasi, kad nubunda naktį, per anksti nubunda ryte, sunku užmigti, jaučia nuovargis dienos metu. Ilgalaikė nemiga ir miego sutrikimai yra susiję su padidėjusia įvairių ligų ir mirties rizika.

Miego pokyčiai senatvėje yra normalus reiškinys. Dėl natūralių pokyčių vyresnio amžiaus žmonės miega šiek tiek mažiau, dažniau nubudinėja, jiems reikia daugiau laiko vėl iš naujo užmigti. Dažniausiai  miego trūkumas yra kompensuojamas nusnūdimais dienos metu. Todėl gana dažnai seni žmonės perdėtai reaguoja į šiuos natūralius pokyčius ir vertina juos kaip problemą, skuba gerti vaistus.

Miego sunkumus gali sukelti objektyvios priežastys, tokios kaip įvairios ligos ir jų sukeliamas skausmas, vyrams – prostatos problemos. Taip pat psichologinis stresas, nerimas, depresija. Tačiau daugumą miego problemų priežasčių yra susijusios su netinkamu gyvenimo būdu: perdėtu kofeino vartojimu, mažu fiziniu aktyvumu, blogais miego įpročiais.

Miego sutrikimų gydymui dažniausiai pasirenkami medikamentai. Seni žmonės sudaro apie 60 proc. visų migdomųjų vartotojų. Tačiau ilgalaikis medikamentų vartojimas gali sukelti nuo medikamentų priklausomą nemigą, paryškinti kvėpavimo sutrikimus miego metu (apnea), kas gali pabloginti kognityvines funkcijas, didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Įveikiant miego problemas vyresniame amžiuje ypač naudingi gali būti psichologai. Efektyviomis laikomos edukacinės- elgesio intervencijos. Klientams paaiškinami su amžiumi susiję miego pasikeitimai, mokoma tinkamų miego įpročių (pavyzdžiui, eiti miegoti visada tuo pačiu metu; negerti kofeino turinčių gėrimų prieš miegą, lovoje neužsiminėti jokia papildoma veikla, tokia kaip skaitymas, rankdarbiai, televizoriaus žiūrėjimuas, vadovaujantis taisykle: ”lova skirta tik miegui ir seksui”; keltis ir užsiimti veikla, jei greitai nepavyksta užmigti ir t.t. Skatinamas senų žmonių fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai prieš miegą. Tokios pagalbos efektyvumas didesnis nei medikamentų, nes žmonės išlaiko įgytus įgūdžius ilgą laiką.

Amžius ir seksualumas

Visuomenėje seni žmonės yra suvokiami kaip aseksualūs. Vyresnio amžiaus moterys vertinamos kaip seksualiai nepatraukios, o menopauzė siejama su aktyvaus lytinio gyvenimo pabaiga. Nepaisant visuomenės stereotipų, dauguma senų žmonių išlaiko domėjimąsi seksualiniu gyvenimu ir lytinį pajėgumą.

Domėjimasis seksualiniu gyvenimu senatvėje labiau priklauso nuo individualių savybių nei nuo amžiaus. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaunystėje mažai domėjosi seksu, juo nesidomės ir senatvėje, tuo tarpu asmuo, uris buvo seksualiai aktyvus visą gyvenimą, tokiu išliks ir senatvėje.

Senatvėje taip pat keičiasi būdai, kuriais lytinis potraukis yra patenkinamas. Dažnesnės glamonės ir masturbacija, retesni lytiniai aktai.

Vyresniame amžiuje keičiasi tiek vyrų, tiek moterų seksualumas. Vyrams reikia ilgesnio laiko erekcijai pasiekti, o po orgazmo erekcija prarandama greičiau ir reikia ilgiau laiko jai vėl atsirasti. Erekcijos atsiradimo laikas pradeda ilgėti jau nuo 20 metų. Orgazmo metu spazmai ne tokie intensyvūs, jų mažiau, išskiriama mažiau sėklos. Tačiau erekcija iki ejakuliacijos išlaikoma ilgiau nei jauname amžiuje, todėl vyresnio amžiaus vyras yra pajėgus tokiam pačiam lytiniam gyvenimui, kaip ir jaunesnis, tik viskas trunka šiek tiek ilgiau. Vis dėlto, jei pats vyras ar partnerė į su amžiumi susijusius pasikeitimus reaguoja nerimastingai (pavyzdžiui, baisu, kad per ilgai neatsiranda erekcija), gali vystytis seksualiniai sutrikimai.

Moterų seksualumo pokyčiai yra gana stipriai susiję su biologiniais moters organizmo pokyčiais. Makšties lubrikacija lėtesnė dėl sumažėjusio estrogenų kiekio, todėl gali atsirasti nemalonūs pojūčiai, tokie kaip niežėjimas ar deginimas. Dėl estrogenų trūkumo gali keistis odos jautrumas, prisilietimai kelti nemalonius jausmus. Orgazmo metu moterys, kaip ir vyrai, patiria mažiau spazmų, jie gali būti ne tokie ritmiški, kai jauname amžiuje, ar net kelti skausmą. Moterims, kaip ir vyrams, reikia daugiau laiko seksualiai susijaudinti. Vis dėlto manoma, kad daugelio nemalonių pokyčių išvengia moterys, kurios visą gyvenimą turėjo reguliarų seksualinį gyvenimą ir turi teigiamą nustatą jo atžvilgiu. Nemalonius pokyčius gali padėti įveikti ir pakaitinė hormonų terapija.

Seksualinių problemų riziką vyresniame amžiuje didina įvairios ligos ir medikamentų vartojimas. Ne mažiau svarbūs čia ir mitai apie seksualumą, kurie skatina pajusti savo menkavertiškumą. Seni žmonės taip pat dažnai susiduria su artimųjų netektimis. Naujus seksualinius partnerius senyvame amžiuje surasti yra sunku.

Norint padėti seniems žmonėms įveikti seksualines problemas, pirmiausia reikia neignoruoti senų žmonių seksualinių poreikių, apie juos atvirai klausti. Visada verta mokyti apie normalius organizmo pokyčius senatvėje, skatinti normaliai juos priimti. Taip pat svarbu mokyti seksualinės praktikos, kuri atitiktų turimus fizinius apribojimus (pavyzdžiui, makšties lubrikacijos problemas lengvai padeda išspręsti lubrikantų naudojimas, tačiau dauguma vyresnio amžiaus moterų apie juos nežino ar gėdijasi pirkti). Taip pat svarbu nepamiršti, kad net žmonės gyvenantys globos įstaigose, senelių namuose, turi seksualinių poreikių, todėl čia būtina sukurti sąlygas privatumui.

Psichoterapija senatvėje

Seniems žmonėms tinka visos tradicinės psichoterapijos, tačiau taip pat siūloma ir kai kurių adaptacijų. Pavyzdžiui, rekomenduojama, kad senų žmonių psichoterapija būtų labiau aktyvi, direktyvi, suteikianti informacijos, orientuota į čia ir dabar, turinti aiškias sąsajas su kitomis pagalbą teikiančiomis struktūromis. Dėl besikeičiančių kognityvinių galimybių gali keistis terapijos procesas: jis bus lėtesnis, klientui lengviau vienu metu nagrinėti tik vieną klausimą. Seni žmonės terapijoje greičiau tampa priklausomais nuo terapeuto. Todėl terapijoje reikia siekti didinti jų savęs vertinimą ir autonomiškumą.

Psichoterapijoje reikia įvertinti kliento gyvenamąjį kontekstą ir teikti tikslias ir patikimas rekomendacijas. Pavyzdžiui, rekomenduojant dienos centrą, reikia tikslia žinoti, kokias paslaugas jis siūlo, nes jei žmogus nusivils, jis toliau pagalbos nebeieškos.

Konsultuojant senus žmones dažnai skiriasi pats konsultacijų turinys ir nagrinėjamos problemos. Seni žmonės turi šiek tiek kitokius socialinius poreikius. Jiems mažiau svarbus naujų socialinių santykių kūrimas, o labiau turimų stiprinimas ir palaikymas. Seni žmonės skiriasi savo požiūriu į šeimą. Taip pat vyresniame amžiuje svarbiau emocinis intymumas nei naujos žinios. Konsultuojant vyresnio amžiaus žmones beveik visada yra svarbi mirties tema. Galima skatinti klientą permąstyti savo gyvenimą, išreikšti su mirtimi susijusias baimes.

Su specifinėmis problemomis susiduria ir pats psichoterapeutas. Senų žmonių emocines išraiškas interpretuoti yra žymiai sunkiau. Dirbant su senais žmonėmis žymiai greičiau įvyksta kontrperkėlimas, nes seno žmogaus problemos lengvai randa atsaką paties terapeuto gyvenime. Todėl dirbti gali būti emociškai sunku.

Vis dėlto seni žmonės žymiai rečiau nei jauni yra nukreipiami psichoterapijai, net jei patys nori ir ieško pagalbos. Seni žmonės gana dažnai susiduria su nuostata, kad į juos nebeverta „investuoti”. Tyrimai rodo, kad gydytojai deda mažiau pastangų gydydami senus žmones, nei gydydami jaunus. Tačiau ši nuostata nėra teisinga. Tyrimai rodo, jog psichoterapija nėra mažiau efektyvi dirbant su senais žmonėmis. Tai tiesiog specifinis klientų kontingentas, su kuriuo dirbti gali būti nepaprastai įdomu.

Gyvenimas namuose ar globos įstaigose?

Lietuvoje namuose gyvena apie 95 proc. senolių. Dauguma jų patys rūpinasi savimi ar sulaukia pagalbos iš artimųjų. Jei reikia senoliai gali gauti įvairią lankomąją slaugą. Pavyzdžiui, maistas ant ratų, socialinio darbuotojo paslaugos, kurių teikimu rūpinasi savivaldybė. Vis dėlto paslaugų paketas dažniausiai neapima psichologinių senų žmonių poreikių. Ypač vieniši jaučiasi senoliai, kurių vaikai gyvena toli, o draugų ratas vis retėja.

Sprendimas persikelti gyventi į globos namus ar perkelti artimą žmogų į globos namus beveik visada yra labai sunkus. Seniems žmonėms jis dažnai lengvesnis nei vaikams, nes jie jaučia, kaip silpsta jų jėgos rūpintis buitimi, nesinori būti našta savo vaikams ar kištis į jų šeimyninį gyvenimą, vilioja galimybė būti tarp žmonių. Tuo tarpu vaikams tėvų noras gyventi senelių namuose dažnai yra tarsi priekaištas, kad jie nesugeba jais pasirūpinti. Tai gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, dėl kaltės jausmo ir pykčio, vaikai nustoja bendrauti su tėvais. Tačiau daugeliu atveju senolio apgyvendinimas globos namuose teigiamai veikia visą šeimą, suartina žmones, nes nebelieka didžiosios dalies fizinių ir psichologinių stresorių. Apsisprendimo periodu gali padėti psichologas, kuris gali padėti visiems šeimos nariams išreikšti savo poreikius ir baimes.

Vis dėlto gyvenimas globos namuose gali ir neigiamai paveikti seną žmogų, nes mažinamas asmens autonomiškumas, didinama priklausomybė, mažėja fizinis aktyvumas. Dažnai globos namai „persistengia” besirūpindami ir neskatina pačių senolių aktyvumo. Dar vienas neigiamas veiksnys – kadangi senelių namuose didelė senų žmonių koncentracija, čia ypač dažnai susiduriama su mirtimi. Globos namuose didesnis depresijos procentas. Daugelyje globos namų taip pat yra personalo problema – jie neturi tinkamo išsilavinimo, gauna žemus atlyginimus, persidirba Visi šie veiksniai neskatina pagarbaus ir profesionalaus elgesio su senais žmonėmis, dėl ko jie gali patirti nepagarbą ar net smurtą. Todėl psichologas senelių namuose galėtų būti labai naudingas, tiek dirbant su jų gyventojais, tiek personalu.

Apibendrinant šią temą dar kartą norisi pabrėžti, kad senatvė yra natūralus ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo etapas. Jis turi savų rūpesčių ir nusivylimų, tačiau taip pat ir savo išmintį ir galimybes. Užbaigsiu vėl A.Kepinskio mintimis iš straipsnio “Gyvenimo ritmas” (2008):

Senatvė neišvengiama: kuo daugiau su ja kovoji, kuo sunkiau akceptuoji jos faktą, tuo aštresne forma ji reiškiasi. Ir staiga pamatai paradoksaliai apgaulingą reiškinį: žmonės, kurie savo senatvę sutinka nedarydami iš jos problemos, atrodo jaunesni už tuos, kurie stengiasi bet kokia kaina išlaikyti savo jaunystę (380 psl.).