Priešistorė

Esu Paulius Kontrimas, būsimas psichoanalitinės teorijos atstovas. Kai mąsčiau apie šią teoriją, pagalvojau – „na ne, tik ne ši teorija“. Kodėl aš taip pagalvojau? Psichoseksualinė pakraipa atrodė atgrasi, nes ji žmogų irėmino į seksualumo rėmus, o mano pradinės pažiūros buvo – kad žmogus yra laisvas ir neskaidomas. Kad žmogus gali būti laisvas  ir dabar neneigiu, tačiau pasikeitė mano požiūris, kaip tą laisvę pasiekti. Arba kaip mano kolega egzistencialistas Mantas Gricius teigia: „laisvas ne nuo ko, bet kam“. Kita vertus aš pasisakydavau, kad žmogaus skaidyti negalima, bet šiandien  manau, kad skaidymas yra tik salyginis, tik tam, kad būtų lengviau aiškinti tam tikrus dalykus. Tai maždaug tas pats, kai pasakymas: „Kaip suvalgyti  dramblį? Supjaustyti į gabaliukus ir suvalgysi.“. Taigi žmogaus skaidymas į dalis man yra priimtinas. Kitas svarbus pasirinkimo akcentas buvo Freud asmenybės apibrėžimas. Jis teigė, kad asmenybė turi tik jam būdingas pastovius ypatumus. Kiekvienas turi savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną. Savitumą prilyginu kūrybiškumui, apie kurį nesenai rengiau pasisakymą, kad kūrybiškumas yra kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė.

Žvelgiant į psichoanalizės atsiradimo šaknis (analizuojant jos kultūra ir šaknis), atradau sąsajas, kad psichoanalizė kilo iš krikščionybės, o būtent iš Šv. Augustino, kuris pirmasis gyvai ir metodologiškai aprašė subjektyvią emocinę patirtį. Jis taip pat teigė, kad žmogus nuolat išgyvena kovą tarp kūniškosios ir dvasiškosios valios. Valia,mano manymu, psichoanalizėje atitinka ego. Taigi Ego kenčia nuo Id, o ši kančia, kaip sako Augustinas, priartina žmogų prie gyvenimo ir mirties paslapties. Pagrindinis valios svoris – yra meilė. Meilė yra aukčiau už protą ir jusles. Kaip ir Sigismund Freud išskyrė pagrindinius du gyvenimo instinktus – erosą, kaip kūrybiškumo instinktą, ir mirties instinktą – tonatos. Eroso, mano manymu, kaip ir Šv. Augustino valios, pagrindinė jėga – meilė. Taip pat sąsajas atradau ir su Senovės filosofijos atstovu Euklidu, kuris teigė, kad egzistuoja du pasaulio principai, pagal kuriuos elementai jungiasi ir skaidosi. Tai elementus jungianti meilė ir skaidanti – neapykanta. Turbūt aiški analogija su erosu ir tonatos. Šis akcentas man patinka dėl to, kad viskas labai supaprastėja. Jei nori gyventi, mylėk, jei miršti – tiesiog esi pilnas neapykantos. Pagrindinis vaistas – meilė, erosas ar kaip tai pavadinsime. Skamba ganėtinai mistiškai, bet pabandysiu apie tai pakalbėti plačiau savo pasisakyme apie savižudybes. Taigi įvardinsiu pagrindines savo teorines prielaidas žmogaus pasirinkime Gyventi ar Mirti.

Sielos ir seksualumo teorijos žvilgsnis į savižudybę 

Asmenybė. Žmogaus emocijos, siekiai, mintys priklauso nuo pastangų įveikti svarbiausią žmogaus konfiktą tarp socialinių suvaržymų ir biologinių impulsų. Žmogų veikia agresyvūs, malonumo siekantys, biologiniai impulsai ir internalizuoti socialiniai suvaržymai, tad pagrindinis žmogaus tikslas, kad gyventų, tai įveikti šiuos suvaržymus. Kaip Šv. Augustinas minėjo: “nugalėk pats save”. Taigi žmogus yra biologinė, socialinė ir psichologinė būtybė ir visos šios trys dimensijos daro įtaką jo pasirinkimui – gyventi kūrybiškai (kurti save ir savo gyvenimą) ar jį ardyti (skaidyti savo elementus). Freud teigia, kad socialinių veiksnių poveikis asmenybei yra gana ryškus: iš visuomenės žmogus gauna supratimą apie savo biologiją ir įgauna tam tikras psichologines reakcijas į tam tikrus objektus, kurie daro įtaką savęs bei kitų suvokimui.  Freud teigė, kad žmogaus asmenybės šakelė pasilenkia per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Vaiko ego per kognityvinius procesus atsiskiria nuo id ir kaip tas atisiskyrimas įvyksta, priklauso dauguma vaiko veiksmų,suvokimas ateityje. Taigi psichoseksualinė teorija įvardina žmogaus psichikos dinamiką keičiantis biologiniui žmogaus kūnui. Šalia vaiko esantys žmonės, turi didelę reikšmę vaiko vystymuisi, nes jie moko, kaip išreikšti biologinius impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo bei baimės. Statistikos terminais galime kalbėti, kad malonumo kintamasis yra pakeičiamas į malonumą socialine prasme (angl. Recode into different variance). Kad vaikas sugebėtų adaptuotis, jis iškomas malonumų tenkinimo modelio, jei jis tai išmoksta, tada gali prasmingai gyventi ir visada matyti prasmę, nes žino, kas galima tuo metu, ką būtent reikia daryti vienu metu, kad po to būtų ilgalaikis malonumas. Čia slypi ir maža paklaida, ar šis žmogus išauga altruistas ar tiesiog veidmainis? Turbūt šio klausimo dabar neatsakysiu. Pabandykime pratęsti žmogaus savęs naikinimą pagal psichikos dinamikos tridimensį matmenį. Taigi asmenybės psichika išskaidoma į: Ego, superego ir id. Ego yra valdantysis tarpininkas, superego – internalizuoti idealai, o id – pasąmoninė psichinė energija. Mano suvokimu, asmenybės laimę, sėkmę ar kaip pavadinsime, nulemia šių trijų dimensijų suderinamumas. Gitaros mokymesi derinimo sąvoka yra apibudinama kaip tikslus santykis tarp garsų. Tai atitinkamai ir asmenybė, jei nori, kad ji būtų suderinta, tiksli, tai visos jos trys dimensijos tarpusavy turi būti suderintos. Kaip jos yra derinamos vystantys asmenybei?

Iš pradžių tik ką gimęs kūdikis yra valdomas id. Jis neatsižvelgia į aplinkos sąlygas bei reikalavimus, jis nori ir tenkina savo poreikius „čia ir dabar“.  Kūdikių veikimas yra nukreiptas į dabartį, aišku, tai dėl to, kad jie laiko suvokimo dar nesupranta, tik vystantys žmogui atsiranda trys laiko perspektyvos: praeitis, dabartis ir ateitis. Pagal psichoanalitinę teoriją, žmogaus laiko orientacija taip pat turi įtakos į savižudybę, bet apie tai pakalbėsiu vėliau. Taigi id pagrindas – malonumo principas. Toliau susiformuoja atskiras ego, kurio pagrindinė esmė – realybės principas. Vaikas, kurio ego susiformuoja, išmoksta derintis prie realybės. Taigi pagrindinė žmogaus užduotis – išmokti pateninti id impulsus priimtinais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Taigi ego yra įsisąmonintas suvokimas, mintys, vertinimai, prisiminimai.

Ir trečioji dimensija yra superego. Tai sąžinės balsas, kuris verčia ego atsižvelgti ne tik į realybę, bet ir į idealus. Superego nusako asmenybei, kaip jis turi elgtis. Kadangi superego talpina idealus, tai, kas yra svarbu ir privalo stovėti žmogaus pasirinkimų centre ir to, kas nelabai svarbu. Superego siekia idealumo ir vertina mūsų poelgius, kurie arba didina mūsų savivertę arba ją mažiną. Aišku nuo to taip pat priklauso žmogaus polinkis į savižudybę arba gyvenimą. Jei yra patiriamas teigiamas pasididžiavimas, žmogaus vertė kyla, jei neigiamą kaltės jausmą, tai mažėja. Ego yra asmenybės valdytojas, kuris suderina superego ir id, taigi tarp id ir ego yra nuolatinė kova, kurią žmogus turi kasdien įveikinėti. Superego formuojasi, kai mes internalizuojame savo tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes, kurių dėka igyjame gėrio ir blogio bei savo idealų sampratą. Svarbiausia internalizacija, mano manymu, vyksta 6-12m. tarpe, kai vaikas išgyvena Edipo bei elektros kompleksus. S.Freud neigė, kad yra elektros kompleksas, bet mano manymu, elektros kompleksas egzistuoja. „Tik berniukams yra būdingas lemtingas meilės vienam iš tėvų ir kartu neapykantos kitam, kaip varžovui, derinys“ (Freud, 1931m.). Ši asmens vystymosi vieta yra svarbi, nes tada susijungia du jausmų poliai – meilė ir neapykanta. Kodėl tai yra svarbu? Mano manymu, žmogaus sėkmė (gyvenimo malonumas ir motyvas) yra stipri tik tada, kai jis turi tvirtus du priešingo polio jausmus – tai meilė ir neapykanta. Kalbant vertybine prasme, jei nori pakeisti visuomenės tvarką, turi stipriai nekęsti dabartinės tvarkos ir myleti idealą, kokia ji turi būti. Kalbant apie berniukus, jie vienu metu išgyvena meilę mamai ir neapykantą tėvui, iš to kyla ir jų vertybės bei suvokiamas tapatumas, asmenybės tvirtumas. Jei ši gyvenimo atkarpos vieta yra išgyvenama tinkamai ir stipriai, tada žmogaus asmenybės stipriosios pusės išsiugdo, ego įgauna tvirtus „pamatus“, tad savižudybės rizika sumažėja ženkliai. Taigi šis tarpsnis, kai mūsų superego išauga ir tvirtėja, nuo to labai priklauso ar žmogus įgaus „imunitetą“ sekantiems konfliktams ar ne.

Aptarus šias tris psichikos dimensijas, galima įvardinti laiko orientaciją. Jei žmogus rūko, geria, lytiškai santykiauja su bet kuo ir bet kada, jis yra dabarties laiko orientacijos. Tai atitinka id. Jie yra linkę verčiau mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais dabar, negu paaukoti esamus malonumus sėkmės ir laimės ateityje labui (Keough ir kt. 1999m.).

Trumpai tariant, žmonės instinktyviai ieško malonumų. Tačiau jie daug labiau stengiasi išvengti skausmo. Tikrovėje daug daugiau tenka patirti skausmą, o ne malonumą. Todėl vengiant skausmo (kančios). Šis vengimas ir atsisuka prieš patį žmogų.

Terapija:

Norint užkirsti kelią savižudybei, reikia tyrinėti asmenybės pasąmonės turinį, įvertinti asmenybės ypatybes. Visiškai atsisakoma objektyvių įvertinimo priemonių, nes taip gaunama tik paviršinė sąmoningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rentgeno – testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus konfliktus bei impulsus. Tam yra tinkami projekciniai testai, kai pateikiami neaiškūs dviprasmiai dirgikliai ir tada žvelgiama prasmė, kas atspindi žmogaus interesus ir konfliktus. Taip pat galima naudoti TAT (teminį apercepsinį testą), kuriuose žmonės kuria pasakojimus. Yra ir daugybė kitokių projekcinių testų – pagal kontrolinį žodį, pasakyti pirmą galvon atėjusį žodį arba Rorshacho rašalo dėmių testas, kuris atspindi mūsų neišreikštus jausmus bei vidinius konfliktus. Tai padeda suprasti konkretaus žmogaus asmenybę bei emocinius sutrikimus. Pats Freud labiau domėtųsi testavimo metu vykstančio gydytojo ir paciento sąveika. O stipriausias ginklas, tai psichoterapija, kur leidžiamasi į asmeninę kelionę po vidines savo reprezentacijas. Svarbiausia kuo labiau suprasti neįsisąmonintas pasąmonės galias, kurios gali nulemti tavo veiksmus.

Literatūra:

1. David G. Mayers „Psichologija“, 2000m.
2. Richard Appignanesi, Oscar Zarate „Susipažinkime: Freudas“, Vilnius 2005.
3. A.Perminas ir kt. „Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas“, Kaunas 2004.

• Lietuvoje savižudybės sudaro 4% mirties priežasčių
• Nuo 1996 m. savižudybė tapo trečia mirties priežastimi
• Lietuvoje vyrų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterų
• Didžiausia savižudybių rizikos grupė Lietuvoje yra 40 – 49 m. kaimo vyrai ir moterys, ir vyresnės nei 75 metų amžiaus miesto ir kaimo moterys
• Pagrindiniai savižudybių būdai Lietuvoje pasikorimas – 90% (2000 m.)

Tai rodo, kokia aktuali yra ši problema. Šiame straipsnyje apie savižudybę bus rašoma remiantis egzistenciniu požiūriu.

Egzistencializmas – tai XXa. filosofijos kryptis, skelbianti, jog individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas. Individas galįs laisvai rinktis, todėl yra atsakingas už savo veiksmus(Kardelis,2002). Tad ir pradžioje bus trumpai apžvelgti pagrindiniai egzistencializmo filosofai, jų pagrindiniai teiginiai. O po to bus rašoma apie egzistencinės psichologijos atstovus, jų samprotavimus ir darbus apie savižudybę.

M. Heidegger (1889-1976m.)

Pagrinde nagrinėjo baimę ir mirtį, kaip jis sakė, kad nušviestų žmogiškąją būties prasmės paiešką. Kaip tik tie potyriai, kurie atidengia būtį ir nebūtį skiriančią prarają, pačiu dramatiškiausiu būdu leidžia atsiverti būčiai. Pats giliausias iš šių patyrimų yra mintis apie savąją nebūtį, t.y. savąją mirtį, nes ši „negalimumo galimybė“ parodo štai-būties ribotumą (Mastroberti, 2001).

E. Husserl (1859-1938m.)

Mėgino paaiškinti pagrindines fenomenų bei sąmonės procesų, kuriuose tie fenomenai vyksta, struktūras bei svarbiausius ryšius (Mastroberti, 2001). Norinčius prasiskverbti iki dalyko esmės jis kvietė atsisakyti, bet kokios iki tol vyravusios nuomonės ir „išankstinių nusistatymų“.

K. Jaspers (1883-1969m.)

Teigė, kad egzistuoti, tai išgyventi savo buvimą pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos bei kad egzistencija – tai laisvė kurti save patį. Jis buvo laidininkas tarp egzistencinės filosofijos ir egzistencinės psichologijos, o pirmiausia darė įtaką L. Binswanger.

Problemų sprendimo terapija

Parengė: Rūta Skrickaitė, SMF-4

Klinikinis psichologas susidūręs su savižudišku elgesiu gali imtis dvejopų poveikio būdų:

• Greito poveikio planas (Short-term management plan)
• Ilgo poveikio planas ( Long-term planning)

Greito poveikio planas:

Taikant šį poveikio planą apibrėžiama trumpalaikiai veiksmai, kurių bus imtasi remiantis problemos formuluote ir rizikos laipsniu. Greito poveikio planas turi logiškai nurodyti kokie pasikeitimai įtraukti į jį, tikriausiai, sumažins savęs žalojimo riziką. Šis planas gali apimti arba trumpą hospitalizaciją arba ambulatorinę priežiūros programą. Jai yra pasiūlomas greito poveikio ambulatorinės priežiūros planas, klientai ir jų artimieji ar reikšmingi jų šeimos ar socialinių ryšių nariai privalo pasirašyti nesižalojimo ir kontrolės sutartis, o taip pat pirminio įvertinimo sesijos  ir visų kitų sesijų gale jie turi duoti įsipareigojimą lankytis suplanuotuose susitikimuose.

Nesižalojimo sutartis (no – harm contract)

Šioje sutartyje klientas įsipareigoja nežaloti savęs laikotarpiu tarp susitikimų su psichologu metu. Taip pat jis pasižada, kad jai pajus potraukį pakelti prieš save ranką jis nedelsdamas praneš apie tai savo artimiesiems ar kitiems reikšmingiems asmenims ir tuojau pat susisieks su klinika sutartyje nurodytu numeriu. Šią sutartį pasirašo klientas, psichologas ir artimas ar kitas reikšmingas asmuo.

Kontrolės sutartis (monitoring contract)

Šioje sutartyje šeimos narys ar kitas reikšmingas asmuo pasižada tam tikrą laikotarpį stebėti asmenį turintį suicidinių ketinimų savo namuose 24 valandas per parą. Taip pat pasižada, kad jai pastebės kokį nors ženklą, kad jis ar ji turi ketinimų susižaloti save, jis nedelsiant susisieks su klinika sutartyje nurodytu numeriu. Šią sutartį taip pat pasirašo šeimos narys ar kitas reikšmingas asmuo, klientas ir psichologas.

Ilgalaikio poveikio planas

Kai jau trumpalaikio poveikio planas yra įgyvendintas sekantis žingsnis turėtų būti ilgalaikio poveikio planas. Ilgalaikio poveikio planas yra skirtas gydyti psichinės sveikatos sutrikimus ir išspręsti reikšmingas problemas susijusias su savižudybės rizika. Ilgalaikio poveikio planas turi atsižvelgti į kliento poreikius, kurie buvo nustatyti įvertinime ir formuluotėje, ir taip pat turi atnešti naudą naudojant prieinamus įrodymais pagrįstus metodus, kad sumažinti savižudybės riziką. Naudinga laikas nuo laiko įtraukti nesižalojimo sutartis į ilgalaikio ambulatorinio ligonio gydimo programas. Šiame plane gali būti naudojama tiek psichoterapija tiek medikamentinis gydimas.

Psichoterapija: (Šios trys psichoterapijos yra  vienintelės ambulatorinio ligonio psichologinės terapijos, kurios parodė sumažėjusius pasikartojančių bandymų žudytis rezultatus.)

• Intensyvi dialektinė elgesio terapija (DBT)
• Problemų sprendimo terapija
• Palaikymo terapija (outreach therapy)

Intensyvi dialektinė elgesio terapija (DBT) apima:

• Visapusį bendrą rūpinimąsi pacientu,
• Intensyvią individualią psichoterapiją,
• Grupe paremtą biheivioristinį problemų sprendimo įgūdžių ugdymą,
• Meditacijos treniruotes,
• Sistemines intervencijas, jai išeina, į šeimą, socialinius santykius, sveikatos paslaugas, socialines paslaugas ir teisminę sistemą.

Palaikymo terapija:

Šios terapijos esmė yra po truputi, švelniai sugrąžinti žmogų į namų aplinką. Leidžiant savaitinius vizitus namo su individualia ir šeima paremta parama ir krizės intervencija, kuri reikalinga tol, kol savižudybės rizika sumažės. Ši terapija gali būti naudojama su kitomis, kai savižudybės rizika visą laiką išlieka didelė ar kai ambulatorinis pacientas pradeda nebelankyti susitikimų.

Problemų sprendimo terapija:

Ši terapija paremta psichoterapeuto bei kliento ir, jai išeina, artimųjų bei reikšmingų šeimos narių ar asmenų iš kliento socialinių ryšių. Pirmiausia remiantis formuluote reikia atpažinti pagrindines problemas, kurių išsprendimas sumažintų savižudybės riziką. Tuomet tos problemos išdėstomos pagal svarbą ir sudaroma sutartis su klientu ir reikšmingais kitais, kurioje jie įsipareigoja sistemingai dirbti su viena problema vienu metu, per suplanuotą susitikimų skaičių. Kiekviena problema turi būti apibrėžiama taip, kad ją būtų galima išspręsti. Pvz. „Sureguliuoti mano gyvenimą“ yra neaiškus problemos apibūdinimas, kuris gali būti apibūdinamas, kaip „Susirasti gyvenamąją vietą ir pradėti ieškotis darbo“. Toliau didelės problemos yra suskaidomos į keletą mažesnių su aiškiai apibrėžtais, vidutiniškų pastangų reikalaujančiais tikslais. Kiekvienai problemai klientas ir reikšmingas kitas asmuo turi sugalvoti, kuo daugiau galimų sprendimų. Po to yra apsvarstomas kiekvieno sprendimo „už“ ir „prieš“ ir parenkamas idealiausias sprendimas, kurio įgyvendinimas yra kliento kompetencijos ribose. Tada psichologas padeda klientui ir reikšmingam kitam asmeniui parašyti veiksmų planą, kuriame žingsnis po žingsnio suplanuojama, kaip įgyvendinti visą ar dalį pirmojo sprendimo tarp vienos ir kitos sesijos. Jai reikalinga, inscenizuokite ir surepetuokite planą. Repeticija gali išsklaidyti įsitikinimus ir prielaidas, kurios gali sulaikyti klientą nuo plano įgyvendinimo. Šitie problematiški įsitikinimai ir prielaidos gali būti išsklaidyti panaudojant kognityvinius bihevioristinius metodus. Kai klientas sutinka sekti planą, metu tarp vienos ir kitos sesijos, visada reikia apžvelgti pažangą kito susitikimo metu. Jai nebuvo padaryta progreso išsiaiškinti priežastis nenaudojant kritikos. Panaudojant brainstorm‘ą  randamos priežastys, kurios trugdo įgyvendinti planą tarp sesijų. Galima susitarti, kad psichologas paskambins klientui ir reikšmingam kitam asmeniui tarp sesijų ir primins jiems, kad dirbtų prie plano įgyvendinimo. Kai kiekvienas planas yra įgyvendinamas, apžvelgiama kiek sėkmingas jis buvo. Jai jis buvo sėkmingas, psichologas padeda klientui ir jam reikšmingam asmeniui surasti būdus, kaip atšvęsti sėkmę. Jai jis nebuvo sėkmingas, planas pakoreguojamas taip, kad padidinti sėkmės tikimybę, ir psichologas turi padėti klientui ir reikšmingam asmeniui sudaryti reikiamų žingsnių sąrašą pakeistame plane, kai planas įgyvendinama vėl peržiūrima ir aptariama jo poveikis. Taip sistematiškai tęsiamas problemų sprendimas, kol visos problemos iš sutarto problemų sąrašo būna išspręstos. Per šį procesą, reguliariai prižiūrima savižudybės rizika kiekvienos sesijos metu ir klientui padedama surasti ryšį tarp sumažėjusio suicidinio įsivaizdavimo ar ketinimo lygio ir sėkmingo problemų iš sąrašo sprendimo.

 Literatūra:

Alan Carr & Muireann Mcnulty, The Handbook of Adult Clinical Psychology/An Evidence-Based Practice Approach, Routedge London & New York, 2006.

Savižudybė – tai mirtis anksčiau laiko. Ji apima ir vidinę sumaištį ir mintį, kad mirtis atneš taip laukiamą išsivadavimą ir palengvėjimą. Šioje situacijoje labai svarbu laiku sustoti (arba būti sustabdytu) ir nepadaryti veiksmo, kuris neatšaukiamas.

Polinkis į savižudybę susiformuoja mėgdžiojant kitų elgesį. Dažniausiai analizuojant imitacijos mechanizmą remiamasi socialiniu mokymosi modeliu (Bandura, 1977). Taigi žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo, aplinkos ir elgesio veiksnių tarpusavio sąveika. Tokį elgesio priežastingumo aiškinimo principą Bandura pavadino savitarpio determinizmu. Pažinimo komponento įtraukimas į žmogaus elgesio išmokimo procesą leidžia geriau atskleisti žmogaus prigimtį bei jo galimybes. Kuo labiau išvystyti žmogaus pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį, esant toms pačioms aplinkos sąlygoms, žmogus gali daryti savo elgesiui.

Tam, kad mokymosi stebint procese kiltų modeliavimo efektas, turi sutapti bent keletas ir modelio ir stebėtojo ypatumų. Modeliavimas yra funkcija:

• modelio ypatumų (kuo panašesni modelis ir stebėtojas pagal amžių ir lytį, tuo didesnė pamėgdžiojimo galimybė; taip pat svarbus modelio socialinis statusas, kompetencija bei jėga. Kad mokymasis būtų efektyvus, modelis stebėtoją šiomis ypatybėmis turi pranokti, bet ne per daug);
• stebėtojo ypatumų (savigarbos lygio, polinkio būti priklausomam, anksčiau gautų paskatinimų už konformistišką elgesį);
• matomų modelio veiksmų padarinių (jei savižudžio elgesys sukelia, stebėtojo požiūriu, pageidaujamą aplinkinių reakciją, tai gali skatinti imitaciją) (Gailienė, 1999, p. 71).

A. Bandura aplinką traktavo kaip darančią didelę įtaką žmogaus veiklai, tačiau kartu akcentavo pažinimo (kognityvinį) procesų vaidmenį asmenybės elgesiui: žmogus mokosi, stebėdamas kitų žmonių elgesį, aplinkinių reakciją į tą elgesį ir arba jį perima, arba atsisako, arba bando kitus elgesio būdus. Bandura išskyrė keturias mokymosi stebint stadijas (Lekavičienė, 2007, p. 184):

• Dėmesio stadija
• Išlaikymo atmintyje stadija
• Atgaminimo stadija
• Motyvacijos stadija

Durkheim (1897) teigė, kad savižudybių ,,tradiciją lemia ne genetinis veiksnys, o socialinis išmokimas – savižudiškas elgesys perduodamas kaip priimtinas problemų sprendimo būdas. Savižudiško elgesio socialinio išmokimo šaltinis gali būti ne tik realiame gyvenime patiriamas kitų elgesys, bet ir spaudoje, kino filmuose, per televiziją ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis pateikiamas realių arba simbolinių, fiktyvių, modelių elgesys (Suveizdytė, 2004).

Savižudybes tam tikra dalimi gali išprovokuoti spauda, kinas, televizija. Senas posakis, kad laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų, atrodo, nepaseno. Žiniasklaidos aprašymai (labai emocingi, dramatiški, sensacingi) labiausiai veikia jaunimą ir žmones su psichikos problemomis.

Pasak psichologų, spaudoje patraukliai aprašoma savižudybė gali skatinti imitacijos efektą. Jei žmogus turi tokių minčių, perskaitęs laikraščius jis ras žinių, kaip ir kur nusižudyti. Jų būdas jau nurodomas pavadinimuose: „Šuolį nuo stogo gaubia paslaptis”, „Šūvis į galvą”, „Vyras žudėsi burnoje sprogdindamas petardą”, „Gyvenimo dramos stumia skandintis”.

Specialistai nurodo šias dažniausiai imitacijos efektą skatinančias publikacijų charakteristikas: savižudybės supaprastinimas, pasikartojantys sensacingi aprašymai, savižudybės metodo nurodymas, požiūrio į savižudybę, kaip į priimtiną problemų sprendimo būdą, skelbimas, nusižudžiusio žmogaus garbinimas, vienpusiškas vaizdavimas. (Algis Kusta, http://www.jppc.lt/?_nm_mid=TlN3eUxEZ3NNQ3d3&_nm_lid=0&session=no).

Savižudybės modelių pateikimas visuomenės informavimo priemonėse dažnai sukelia savižudybių skaičiaus padidėjimą. Savižudiško elgesio pavyzdžiai stipriau veikia jaunus, ypač paauglius, labiau pažeidžiamus, išgyvenančius krizę žmones. Greičiau susijaudinantys ir su savižudžio jausmais labiau susitapatinantys tiriamieji teigiamiau vertina ir pačią savižudybę. Remdamiesi tyrimais, psichologai daro prielaidą, kad žiniasklaida Lietuvoje yra galinga požiūrio į savižudybes formavimo priemonė. Apie 80 proc. tirtų miesto ir kaimo moksleivių daugiausia informacijos apie savižudybes gauna iš spaudos ir televizijos

Žiniasklaida įtaką elgesiui daro veikdama kognityvinius procesus bei sąveikaudama su kitais to asmens gyvenime veikiančiais faktoriais. Tol, kol idėja, perduota žiniasklaidos, tampa veiksmu, dažniausiai praeina daug laiko, per kurį ši idėja, vis apmąstoma, ima dominuoti sąmonėje ir imama derinti prie kitų gyvenimo aplinkybių. Labai maža tikimybė, kad žiniasklaidos poveikis pasireikš tuo pačiu metu, kaip ir kiti agresyvų elgesį stimuliuojantys veiksniai. Tačiau idėja išlieka, ir tai padidina tikimybę, kad iškilus tinkamam šių veiksnių deriniui, agresyvus elgesys pasireikš. Sprendimas nužudyti ar nusižudyti nepriimamas lengvai ir nekonfliktiškai: reikia laiko tam, kad silpnėtų tokį elgesį stabdantys mechanizmai (Gailienė, 1999).

Žmonės stebėdami kieno nors elgesį formuoja tam tikros elgesinės reakcijos kognityvinius vaizdinius ir vėliau ši užkoduota informacija saugoma ilgalaikėje atmintyje ir tarnauja gaire pasirenkant elgesį. Ar bus išmoktas tam tikras elgesys priklauso nuo stebimo modelio savybių, stebėtojo savybių ir stebimo elgesio pasekmių.

Be to, žmonės labiau linkę mokytis iš aukšto socialinio statuso kompetetingų asmenų; žmonės, kuriems trūksta įgūdžių, ir vaikai yra imlesni mokymuisi stebint; kuo stebėtojui atrodo vertingesnis stebimas elgesys ir jo rezultatai, tuo didesnė tikimybė, kad jis to elgesio išmoks.

Žmogaus elgesys priklauso nuo asmenybinių veiksnių (tarp kurių yra mąstymas, kognityviniai gebėjimai), aplinkos ir elgesio nenutrūkstamos tarpusavio sąveikos.

Toliau tikslinga aptarti kognityvinį suicidinio proceso modelį. Pagal šį modelį, savižudybę stumia didelė kognityvinių pakitimų ir veiksmų loginio nuoseklumo grandinė. Šioje grandinėje yra išskiriami šeši pagrindiniai etapai (Baumeister, 1986 ).

• Stiprus nesėkmės išgyvenimas dėl to, kad subjektas neatitinka standartų. Dažniausiai tie standartai būna kitų žmonių laukimai arba paties subjekto psichinė pusiausvyra.
• Šios nesėkmės priežastys priskiriamos sau pačiam. Subjekto vidinė atribucija verčia suvokti save, kaip pagrindinį nesėkmių kaltininką.
• Dėl to kyla negatyvus savęs suvokimas. Žmogus save suvokia kaip neadekvatų, nekompetentingą, nepatrauklų, kaltą.
• Tai sukelia neigiamus afektus ir emocijas. Dažniausiai tai būna susiję su depresija ir nerimu susiję išgyvenimai.Siekdamas išgyventi nemalonumo, žmogus griebiasi gynybos – kognityvinės dekonstrukcijos. Tai mažiau integruota mąstymo ir sąmonės būsena, kuri dar kitaip vadinama žemesniu mąstymu. Kognityvinė dekonstrukcija – tai savęs ir veiklos suvokimas trumpalaikėje perspektyvoje, momentiškai sutelkiant dėmesį į veiksmus bei jutimus dabartyje bei atitinkamai pagal artimiausios situacijos reikalavimus. Paprastai šiuo metu ieškoma naujų reikšmių gyvenimo prasmėms paaiškinti. Vyksta pakartotinas realybės interpretavimas. Individo sąmonė svyruoja tarp kognityvinės dekonstrukcijos ir stiprių nerimo bei depresijos išgyvenimų.Subjektyviai šie svyravimai tarp įtampos ir tuštumos sukelia dar didesnį nepasitenkinimą. Žmogus pradeda ieškoti būdų, kaip išvengti šių nemalonumų. Dekonstrukcijos metu susilpnėja arba išnyksta draudimai, vidiniai moraliniai apribojimai, išlieka interpretacinis vakuumas. Dėl to atsiranda galimybė kilti iracionalioms mintims, fantazijoms apie savižudybę (Keturakis, V., 1994. p. 105).

Ši kognityvinė grandinė atrodo įtikinama. Deja, ji nepadeda atsakyti į klausimą apie suicido priežastis. Kodėl vieni žmonės, galėdami rinktis, pasirenka suicidiškai grėsmingesnį elgesio ir mąstymo būdą. Ši teorija svarbi tiek, kiek ji praplečia suicidinę dinamiką kognityviniu aspektu.

Kognityvinis modelis akcentuoja “vidinių veiksmų seką, kuri dėl sutrikusio santykio su realybe sukelia neadekvatų, neadaptyvų elgesį.”(Keturakis, V., 1994, p. 106)

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS KRYPTYS

Vienas iš metodų, kaip gydyti žmones nuo minčių apie savižudybę, yra elgesio terapija. Elgesio terapijos šalininkai abejoja, ar svarbiausia yra save pažinti. Jie mano, kad problemiškas elgesys yra rūpestį kelianti problema. Elgesio terapija, nebandydama spręsti galimų nepageidaujamą elgesį sukėlusių problemų, taiko gerai žinomus mokymosi dėsnius tokiam elgesiui šalinti. Šie psichoterapeutai per daug nesigilina į sutrikimų vidines priežastis, o mėgina pakeisti žmonių mąstymo būdą ir netinkamą elgesį veiksmingesniais mąstymo bei elgesio būdais (Myers, 2000, p. 556).

Bandura pabrėžė, kad žmonės gali reguliuoti savo elgesį. Savireguliacija numato savęs paskatinimą, t.y. savęs apdovanojimą tuomet, kai atliktas koks nors darbas, arba pasiekta užsibrėžto elgesio norma, kuri paties žmogaus nustatyta. Savireguliacija, Banduros nuomone, sujungia tris vidinius procesus:

• Savo veiksmų stebėjimą;
• Savo atliktų veiksmų vertinimą;
• Savo veiksmų planavimą.

Visi šie procesai yra svarbūs norint pakeisti savo elgesį.

Kitas metodas – kognityvinė terapija. Ji kelia prielaidą, kad mąstymas paveikia jausmus. Kognityvinės terapijos specialistai mėgina įvairiais būdais išmokyti žmones naujai ir veiksmingai mąstyti. Jie teigia, kad reikia keisti žmonių mąstymą atskleidžiant pasmerktų žlugti minčių absurdiškumą – tuomet pasikeis ir žmonių pasmerkti žlugti jausmai bei veiksmai. Jie stengiasi pakeisti savo klientų pražūtingus įsitikinimus apie save, savo padėtį ir ateitį. Jų tikslas – nuimti žmonėms nuo akių juodus akinius, pro kuriuos jie žiūri į gyvenimą (Myers, 2000, p. 561).

Savikontrolė. Remdamiesi kognityviniais procesais mes galime save reguliuoti. Žmonėms savo elgesį reguliuoti padeda mąstymas.

Vatsonas ir Tarpas pasiūlė penkis elgesio savikontrolės žingsnius:

• Tikslus elgesio, kurį norima keisti įvardinimas.
• Pagrindinės informacijos apie veiksnius, įtakojančius norimą pakeisti elgesį, rinkimas. Tikslas – kiek galima tiksliau apibrėžti elgesį.
• Savikontrolės programos sudarymas. Keičiamo elgesio pasireiškimo dažnumą sumažinti galima keliais būdais: savęs paskatinimas, savęs baudimas, aplinkos planavimas.
• Savikontrolės programos vykdymas ir įvertinimas. Savikontrolės programą vykdyti padeda raštiškas susitarimas su savimi arba kito žmogaus dalyvavimas joje.
• Savikontrolės programos užbaigimas. Geriausia programą užbaigti laipsniškai mažinant paskatinimų dažnumą (Perminas ir kt., 2004, p. 81).

Optimizmas. Kiek bejėgiai arba veiklūs žmonės jaučiasi parodo jų padėtis, pagal optimizmo/pesimizmo matmenį. Tie, kurie optimistiškai žvelgia į kliūtis, laikydami jas laimingais atsitiktinumais, arba naujo požiūrio galimybe, o ne sugebėjimo ženklu, pasiekia daugiau. Susidūrus su nemaloniomis aplinkybėmis naudingas ne tik pozityvus mąstymas, bet ir truputis realistiško pesimizmo (Myers, 2000, p. 499). Linkstantiems į savižudybę žmonėms būtina įkvėpti optimizmo, pasistengti parodyti, kad ne viskas taip blogai ir kad galima rasti išeitį nesiimant tokios drastiškos priemonės kaip savo gyvenimo atėmimas.

Kalbėti apie pačią savižudybę nėra lengva, o savižudybių prevencijos tema dar nepaprastesnė. Pradėjus gilintis į savižudybių problemą paaiškėja, kad savižudybės motyvai gali būti tokie įvairiapusiški, kad beveik neįmanoma aiškiai atsakyti, kas iš tikro jas įtakoja. Dėl to kad ir koks būtų pasirinktas savižudybių prevencijos kelias būtina užtikrinti, kad jame dalyvautų labai įvairių visuomenės grupių atstovai bei įvairių sričių specialistai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Gailienė D., Žemaitienė N., Trofimova J., Miliukaitė A. Žiniasklaidoje pateikiamų savižudybės pavyzdžių poveikis paaugliams ir jaunuoliams. Psichologija, 1999, 19 (p. 71-77).
2. Keturakis V. Suicidinis procesas. Psichologija, 1994, 13 (p. 104-109).
3. Kusta A. Aplankyta 2008-10-02 http://www.jppc.lt/?_nm_mid=TlN3eUxEZ3NNQ3d3&_nm_lid=0&session=no).
4. Lekavičienė R., Vasiliauskaitė Ž., Matulienė G., Antinienė D. Psichologija šiandien. 2007, (p. 183-190).
5. Myers D. G., Psichologija. 2000 (p. 496-565).
6. Suveizdytė S. Paauglių požiūris į savižudybę. Magistro darbas. 2004.
7. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Sveikatos psichologija. Mokomoji knyga. Kaunas, 2004.

Krizę dažniausiai sukelia specifiškas, žmogui emociškai reikšmingas įvykis, su kuriuo šis jaučiasi nepajėgus susidoroti. Tačiau krizėje visada yra ir pozityvus aspektas – krizės įveikimas padeda kurti imunitetą gyvenimo sunkumams, asmenybė tampa brandesnė. Kita vertus, jei krizė neįveikiama ji gali tapti chroniška. Tuomet daugėja psichologinių ir asmenybės problemų, blogėja somatinė sveikata, gali išsiprovokuoti psichikos sutrikimai, atsirasti probleminis alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas, didėja savižudybės rizika.

Krizės metu išgyvenamos kelios fazės:

• Poveikio fazė – pirma žmogaus reakciją į situaciją. Žmogus bando situaciją įveikti, tačiau kai nepavyksta didėja pasimetimas, auga nerimas, įtampa.
• Kapituliacija – atsiranda bejėgiškumo jausmas, mažėja pasitikėjimas savimi, beviltiškumas. Žmogus uždaras, sunkiai priima pagalbą, tačiau ją reikia siūlyti.
• Mobilizacija – sukaupiamos jėgos naujai kovai. Žmogus prieinamas pagalbai.
• Krizės įveikimas arba atsitraukimas.

Kraštutinė krizės išraiška yra savižudybė. Savižudybės yra sudėtingas daugiafaktorinis reiškinys, kurio pilnai negali paaiškinti nei viena psichologinė teorija. 2005 m. Lietuvoje registruota 1319 savižudybių, ir tai sudarė 3% visų mirčių arba 15% mirčių 15-44 metų amžiuje. Dar daugiau žmonių bando žudytis. Pavyzdžiui, JAV savižudybių ir bandymų santykis yra 1 su 200. Moterys dažniau bando žudytis, bet vyrai nusižudo 4 kartus dažniau, dažniausiai dėl to, kad pasirenka letalius žudymosi būdus. Gydytojai, psichiatrai ir psichologai yra tarp didelės savižudybės rizikos specialybių.

Kadangi Lietuvoje savižudybės yra aktuali problema, joms skiriama nemažai dėmesio. Pavyzdžiui, informacijos, kaip įvertinti savižudybės riziką, kaip elgtis, jei artimas žmogus kalba apie savižudybę galima rasti savižudybių prevencijai skirtame puslapyje http://www.savizudybes.lt/. Informacijos galima rasti ir Jaunimo psichologinės paramos centro puslapyje, čia taip pat veikia ir pagalbos telefonas bei programa “Draugo laiškai”, kur galima rašyti ir konsultuotis su specialiai paruoštais savanoriais.

Profesionali psichologinė pagalba krizių ir savižudybių atvejais yra išskirtinė ir reikalauja specifinio profesinio pasirengimo. Psichologui būdingas didesnis aktyvumas, direktyvumas ir atsakomybė, tačiau taip pat ir didesnis psichologinis krūvis, dėl to dirbant su krizėmis yra privalomos supervizijos. Dirbant su krizėmis labai aiškiai nustatomos konfidencialumo ribos: tam tikrais atvejais psichologas privalo sulaužyti konfidencialumą, jei kyla grėsmė kliento gyvybei ar sveikatai. Pagalbą krizių atveju privalo būti nemokama, susitikimų dažnis turi būti derinamas prie kliento poreikių, t.y. konsultacijos, bent pradiniuose krizės etapuose, gali būti dažnos. Tačiau tuo pačiu krizinės intervencijos visada yra trumpalaikės, orientuotos tik į konkrečios krizinės situacijos išsprendimą.

Labai gražiai įvairūs psichologinės pagalbos būdai, etapai, konsultanto nuostatos ir įgūdžiai, reikalingi dirbant su krizes išgyvenančiais žmonėmis, yra aprašyti Onos Kristinos Polukordienės parengtame praktiniame vadove „Psichologinės krizės ir jų įveikimas”. Kadangi tikrai apie krizes negaliu pakalbėti aiškiau ar geriau, nei parašyta tame vadove, būtent jis ir bus pagrindinė medžiaga ruošiantis egzaminui. Knygą galima rasti ir laisvai parsisiųsti iš čia.

Kitos vertingos nuorodos profesionalams ir ieškantiems pagalbos:

http://www.krizesiveikimas.lt/index.php

http://nebijokkalbeti.lt/

http://www.gedintiems.lt/

http://www.klausau.lt/