Gyvūnų terapija

Yra dalykų, kuriuos gyvūnai jaučia, emocijų, kurios sukyla be žodžių. Tokie dalykai toli pralenkia įprastas medicinos priemones. Tačiau apie mus supančius gyvūnus dažniausiai esame linkę galvoti tik kaip apie padėjėjus, o ne gydytojus.  Klasikinis pavyzdys: šuo – aklojo vedlys. Kaip bebūtų keista, tačiau vis dažniau gyvūnams priskiriamas kitas vaidmuo – terapeuto.

Gyvūnų terapija – tai gydymo metodika “vienas vienam”, turinti aiškiai suformuluotus tikslus, kai gydymas atliekamas dalyvaujant ir padedant gyvūnams, kuriuos prižiūri tos srities gydytojas profesionalas: ar tai būtų terapeutas, ar fizinės ir užimtumo terapijos specialistas, ar socialinis darbuotojas, jie stebi paciento gijimą taip, kaip tai darytų ir tradicinės terapijos atveju.

Gyvūnų terapija

•  Padėda sukurti motorinius sugebėjimus, dėmesio koncentraciją, bendravimo ir savosios vertės supratimo funkcijas.
• Gyvūnai būna sertifikuoti, juos prižiūri tam darbui paruoštas asmuo.
• Yra draugijų, kurios rūpinasi gyvūnų treniravimu ir sertifikavimu tarnybai “vienas vienam” bei terapinėms situacijoms.
• Padaugėjo pasveikimo atvejų, kai gydant dalyvavo gyvūnai. Jie padeda pašalinti baimę, suteikia ligoniui motyvaciją sveikti.
  Gyvūnų vaidmuo gydant psichines ligas: depresijos kankinami ligoniai dažniausiai būna sutrikę, užsidarę giliai savyje, nesugeba ištiesti kitam rankos, tačiau pabendravę su gyvūnais, tokie ligoniai pamažu atsiveria.

Gyvūnų terapijos pavyzdžiai:

Vienas vyras su potrauminio streso diagnoze metų metus nebylus ir nejudantis išbuvo embriono pozoje, ir niekas negalėjo iš ten jo “ištraukti”. Tik airių vilkšunis, gulintis nosis prieš nosį, sugebėjo pasiekti kontaktą žvilgsniu ir akių judesiais. Panašaus rezultato pasiekė ir triušis, atneštas vienam prievartą patyrusiam vaikui, kuris pirmuosius žodžius ištarė būtent jam, nors iki tol niekam žodžio nebuvo prataręs. Vienai vėžio sudarkytu veidu moteriai labai padėjo atneštas triušis, kuris tyliai tupėjo moteriai ant krūtinės ir ramiai į ją žiūrėjo. “Triušiui buvo nesvarbu, kaip aš atrodau” – pastebėjo moteris, kurios psichiką labai žeidė negražiu tapęs veidas. 

Delfinų terapija

Istorija. 1960 m. Dr. John Lilly pirmasis pastebėjo, kad delfinai galėtų padėti žmonėms išmokti bendrauti vienas su kitu. 1970 m. Dr Betsy Smith, pastebėjo teigiamus efektus savo neįgaliam broliui po pabendravimo su delfinais. Pradėjo tyrinėti delfinų teikiama poveikį žmonėms. 1980 m.Dr David Nathanson. Jis išvystė delfinų terapija. Po jo atliktų tyrimų, kai buvo gauti patvirtinantys DT efektyvumą rezultatai, DT centrai pradėjo steigtis visame pasaulyje. 2002 Lietuvos Jūrų muziejuje pradėtas vykdyti delfinų  terapijos tyrimas.

DT tarpusavio skirtumai

• Įvairios rūšys (nuo paprasto stebėjimo ar pasiplaukiojimo su delfinais iki sudėtingesnių, individualiai prie sutrikimo pritaikytų veiklų),
• Laikas (nuo vienkartinės sesijos, iki keliolikos sustikimų komplekso),
• Vieta  ( uždaras baseinas- uždari vandens telkiniai).

DT taikymas

Neurologinai sutrikimai, autizmas, Dauno sindromas, bendrosios raidos vėlavimas, hiperaktyvumas, depresija, paralyžius. Visgi DT yra efektyviausiai taikoma Douno sindromą, autizmą, depresiją ir hiperaktyvumą turintiems vaikams.

DT pagalba

• Paskatinimas ar apdovanojimas už atliktas užduotis (vaikams pasiplaukiojimas su delfinais yra malonus, vien jau keliavimas prie jūros, šiltas vanduo ir plaukiojimas su nuostabiais nematytais gyvūnais yra kaip paskatinimas atlikti nelabai mėgstamas kitas terapines metodikas, pvz, autistai vaikai nemėgsta, kai juos masažuoja, ir DT yra kaip paskatinimas už išbuvimą kineziterapijoje).
• Garsas (delfinų skleidžiamas ultragarsas manoma, kad turi įtakaos smegenų bangų ritmui. Aktyvumo būsenoje budingas beta ritmas, kuris skatina problemų sprendimą, bet taip pat jo perteklius daro įtaka stresui ir nerimui padidėti. Tuo tarpu po DT ritmas pakinta iš beta į alfa rimtą, kurio metu žmogus būna labaiu atsipalaidavęs ir ramus.
• Maloni aplinka. Delfinai ilgiau nei kiti gyvūnai sugeba išlaikyti žaidybinę elgseną. Taip pat manoma, kad delfinai jaučia problemines sritis ir per savo žaidimus skatina išreikšti tas problemines sritis (pvz, užsidarę vaikai DT pradeda aktyviau reikšti emocijas).

DT pliusai

• Emociniai pakitimai
• Vaikai nusiramina
• Pagerėja jų bendravimas
• Padidėja dėmesio koncentracija
• Padidėja pasitikėjimas  ir savęs vertinimas
• Geresnė koordinacija
• Akių kontaktas, šypsojimasis, juokas ir lietimas
• Sustiprėjusi imuninė sistema

DT minusai žmonėms

• Ne gydymo metodas, o papildoma priemonė
• Nedaug nepriklausomų mokslinių tyrimų patvirtina delfinų terapijos efektyvumą (pagrinde remiamasi DT specialistų ir vaikų tevu subjektyviais stebėjimais)
• Agresyvus delfinu elgesys ( yra užfiksuota atvėju, kada po pasiplaukiojimo su delfinais žmonės buvo sužeisti- sulaužyti šonkauliai, apkandžiojimai, įvairios žaizdos)
• Delfinų ligos (jautresni ar alergiški žmonės gali užsikrėsti delfinu pernešamomis ligomis)
• Brangus metodas

DT minusai delfinams

Nelaisvėję laikomu delfinų stresas ( delfinai orientuojasi aplinkoje dėka skleidžiamų ultragarsų, todėl baseine, kur aplinka labai ribota, jie gali pasijusti labai blogai nuolat girdėdami į sieneles atsimušanti garsą). Užsikrėtimas  žmonių ligomis. Pavojus laukinių delfinų populiacijai ( DT populiarėjant delfinai pradėti aktyviau gaudyti. Taip pat dėl žmonių įsikišimo gali pasikesiti gamtoje gyvenančių delfinų matinimosi, poravimosi ir pan įpročiai).

Arklių terapija

Hipoterapija (graikų klb. hippo – arklys) arba gydomasis jojimas – gydymas, panaudojant arklį. Tai terapija, kurios metu arklys, jo judesiai atveria žmogui naujų judėjimo ir suvokimo galimybių. Naudojama kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis gydymo programomis.

AT istorija. Atsirado 1960 metais Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Vokietijoje gydymas vyko su dviem psichoterapeutais, specialiai paruoštu arkliu ir jo prižiūrėtoju. 1980 m. į Vokietiją mokytis hipoterapijos atvyko grupė terapeutų ir kalbos patologų iš Kanados bei JAV ir išsivežė gautas žinias į savo šalis, kur jas taikė praktijoje.

AT taikymas

1. sutrikęs intelekas;
2. autizmo sindromas;
3. aklumas;
4. fizinė, bei kompleksinė negalė;
5. cerebrinis paralyžius;
6. atsilikęs vystymasis;
7. skoliozė (stuburo iškrypimas);
8. mokymosi ar kalbos sutrikimai;
9. daugybinė sklerozė;
10. jutiminių procesų sutrikimai;
11. trauminiai smegenų pažeidimai.

Žirgo ėjimo ritmas labai gerai dera su žmogaus, nes abiejų dubuo daro tokius pačius trijų padėčių judesius. Todėl hipoterapija padeda smegenims atkurti judesio vykdymo funkcijas, prarastas po sunkaus smegenų pažeidimo. Vaikai ir suaugusieji gali pagerinti savo laikyseną, raumenų tonusą, koordinaciją, balansavimą, jutiminį/motorį išsivystymą. Gerina kalbos ir kalbėjimo įgūdžius, jei hipoterapija naudojama kartu su kitomis priemonėmis. Hipoterapija siekiama ne tik ugdyti motorinius įgūdžius bei šalinti judėjimo sutrikimus, bet taip pat formuoti psichosocialinį elgesio būdą grupės gyvenime.

Kaip tai atrodo?

• Reikalingi 4 “terapeutai”: 1 terapeutas, 2 savanoriai ir arklys;
• Vaikas vienas arba su kitu kitu asmeniu pasodinamas arba paguldomas ant arklio nugaros (priekiu arba atbulai) ir jis lėtai arba ristele vedamas.
• Gali pats vaikas vesti arklį, jį šerti, šukuoti.
• Jei pacientas naudoja ramentus ar invalido vežimėlį, yra speciali pakyla, kad būtų patogiau jį pasodinti ant arklio. 

AT naudojantys specialistai. Hipoterapiją praktikoje gali naudoti:

• Kineziterapeutai – lavina sėdėjimą, stovėjimą, ėjimą;
• Darbo terapeutai – moko paprasčiausių kasdienių įgūdžių, pvz., šerti arklį, sukoncentruoti dėmesį…;
• Kalbos ir kalbėjimo patologai – gerina artikuliaciją, burnos motorinius įgūdžius…

Specialistų ruošimas: Norint gauti leidimą praktikoje naudori hipoterapiją, reikia turėti ne mažiau, nei 3 metų (6000 val.) darbo stažą savo srityje ir per juos įgytos praktikos hipoterapijos srityje ne mažiau, nei 100 val. Patirtis ir laisvas darbas su arkliais ir jojimo įgūdžiai. Tada gali laikyti egzaminą, o išlaikiusieji gauna hipoterapijos klinikinio specialisto sertifikatą (HPCS), kuris išduodamas 5 metams. Po 5 m. turi vėl laikyti egzaminą arba pristatyti raštišką įrodymą, kad per tą laiką tęsė mokymąsi, kuris truko 120 val., arba vykdė mokslinę veiklą, susijusią  su hipoterapija.

Tyrimai:

Vaikų cerebrinis paralyžius, tirta 10 vaikų (2,3 – 6,8m.).  Rezultatai – teigiamas efektas funkciniam motoriniam atlikimui. Pokyčiai: gulėjimas – vartymasis, šliaužimas – ėjimas keliais, geresni socialiniai įgūdžiai. Kt. tyr. rezultatai – po AT vaikai sunaudoja mažiau energijos eidami.

Spazminis cerebrinis paralyžius, vaikai nuo 4 iki 12 metų. Rezultatai: žymus pagerėjimas raumenų aktyvumo simetrijai po 8 min. hipoterapijos, kai arklys juda. Tačiau pokytis nepastebėtas, kai vaikas tik sėdi ant nejudančio arklio.

Platesnis naudojimas: Rengiami kursai firmų vadybininkams, vadovams. Kalėjimuose įrengiami žirgynai nuteistųjų auklėjimo programoms vykdyti.

AT pliusai

Arklys suteikia žmogaus eisenos įspūdį; Arklio žinginės judesiai panašūs į žmogaus ėjimą. Žingsniuojant arklio nugara juda trimis kryptimis. Trimačiai judesiai persiduoda raitelio kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms, kurie yra identiški sveiko einančio žmogaus judesiams.

Arklys sumažina judesių ribotumą; Asmenys, kurių judėjimas ribotas, atsisėdę ant žirgo gali pajusti ėjimo judesius bei lengviau juos treniruoti. Kuo daugiau susiformuoja judesių atlikimo schemų, tuo lengviau galima išmoki naują judesį.

Arklys sumažina funkcinius raumenų simetrinius pakitimus; Ritmingi, švelnūs, tolygūs arklio lingavimai, priverčia dirbti tiek kairės, tiek dešinės kūno pusės raumenis. Padidėjusių raumenų tonusas sumažėja, o sumažėjusių- padidėja. Taip stiprėja nusilpusios kūno pusės raumenų jėga.

Arklys moko; Hipoterapijos metu asmeniui bendraujant su specialistu, plečiasi kalbos, kūno, aplinkos žinios bei suvokimas. Hipoterapija ugdo savarankiškumą, atsakingumą, bendravimą bei tarpusavio supratimą ir pagalbą.

Arklys žadina teigiamus jausmus; Prisilietimas prie žirgo, kaklo kasymas, įvairios žirgo spalvos, jo specifinis kvapas, kanopų dundėjimas- visa tai stimuliuoja įvairias (motorinę, propriorecepcinę, vestibiulinę, sensorinę, psichinę) organizmo sistemas. Be to formuoja supratimą apie kūną ir jo orientaciją erdvėje.

AT minusai

• Brangu;
• Nepakankamai ištirta šios terapijos įtaka sveikatai;
• Išnaudojami arkliai.

Gyvūnų terapija Lietuvoje

Lietuvoje kur kas plačiau kalbama ir žinoma apie delfinų terapiją, o hipoterapija vis dar tūno šešėlyje, vienur ar kitur teikiamos paslaugos tiesiogiai nereklamuojamos, nes šios terapijos propaguotojams iškyla teisinių ir kitokių kliūčių. Nėra nei vieno gyvūnų terapijos metodo, apmokamo Ligonių kasų. Taip pat nėra savanorių centrų bei vykdomų apmokymų, kurių metu galėtų būti parengiami žmonės bei gyvūnai bendravimui su pacientais ligoninėse. Visgi, nors apie delfinų terapija kalbama plačiau, tačiau tai yra brangesnis metodas, nei arklių terapija. Arklių terapija yra plačiau ištirta, daugiau aprašyta medicinos literatūroje nei delfinų terapija.

Gyvūnu terapija yra tik papildoma priemone, o ne savarankiškas gydymo metodas.               

Literatūra:

• http://www.ptcny.com/PDF/AHCB_2007_8.pdf
• www.americanhippotherapyassociation.org
• Debuse D., Chandler C., Gibb C.,(2005). An exploration of German and British physiotherapists’ views on the effects of hippotherapy and their measurement. Physiotherapy Theory and Practice, 21(4):219-242.
• http://www.timas.lt/vdu/katinai_ir_stresas.pdf
• http://www.geocities.com/delfinologija/58.html
• http://www.researchautism.net/interventionitem.ikml?print&ra=64&infolevel=3
• http://www.muziejus.lt/en/inside.php?id=terapija
• http://www.dolphinhumantherapy.com

Kognityvinės elgesio terapijos tikslas yra keisti  įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį, stiprinti savikontrolę ir ugdyti labiau priimtiną t.y. „teisingą“ (subalansuotą) mąstymą ir elgesį. Jos pagrindinis taikinys yra ryšys tarp:

• Kognicijų (ką mes galvojam)
• Afekto (ką jaučiame)
• Elgesio (ką darome)

Vienas iš kognityvinės elgesio terapijos uždavinių – išmokyti vaiką atrasti savo esminius įsitikinimus ir atpažinti klaidingas automatiškas mintis bei mąstymo klaidas, parodyti kaip tas klaidingas mintis galima keisti pasirenkant alternatyvius mąstymo bei elgesio būdus. Reikia mokyti vaiką įžvelgti sąsają tarp savo mąstymo ir problematinio elgesio, emocijų, fiziologijos, vaizduotės.

„įsitikinimai įgyjami, juos galima keisti“

Kognityvinėje elgesio terapijoje yra trys svarbūs komponentai:

• Mokomieji (edukaciniai) aspektai
• Kognityvinės technikos
• Elgesio terapijos technikos.

Mokomieji aspektai: Vaikui suprantamais terminais turėtų būt paaiškinta kognityvinės triados, schemų ir klaidingos logikos esmė. Reikia pasakyti vaikui, kad jis kartu su terapeutų suformuluos hipotezes ir tikrins jas per visą gydymo kursą. Pirmiausia mokoma atpažinti ir priimti savo jausmus. Atpažinti kylančias mintis ir su jomis susijusius įsitikinimus. Svarbiausia šiame etape, kad ne terapeutas pasakytų, o pats vaikas padarytų išvadą jog mintys veikia jausmus. Tada nuolatos vertinant ir tikrinant prielaidas ir įsitikinimus, ieškoma ir mokomasi alternatyvių kognicijų, įgūdžių. Jei vaikas turi kažkokį sutrikimą, svarbu jam paaiškinti apie tą sutrikimą jam suprantama kalba, nes vaikai dažnai jaučia kaltę gėdą ar pyktį, dėl to , kad turi psichikos sutrikimų. Taip pat svarbu išsiaiškinti kaip jis pats sau galėtų padėti arba kokiais būdais ir kur galėtų gauti pagalbą.

Kognityvinės technikos. siekiama:

1. Atrasti esminius įsitikinimus
2. Įvertinti esminius įsitikinimus ir juos patikrinti, atpažinti automatiškas mintis ir mąstymo klaidas
3. Rasti priežastis, kurios sukelia stiprias emocines reakcijas – atpažinti karštas situacijas, t.y. tas kuriose kyla nemalonūs jausmai, atsiranda pernelyg kritiškas savęs vertinimas ar klaidingos mintys.

Elgesio terapijos technikos: Naudojamos nevisavertėms, neadaptyvioms kognicijoms įvertinti ir keisti. Dažniausiai naudojamos technikos – įvairių tvarkaraščių sudarymas, eksperimentavimas, laipsniškas užduočių vykdymas, vaidmenų žaidimai, modeliavimas, repeticijos ir t.t. Pirmiausia siekiama perskirstyti vaiko kasdieninę veiklą ir padėti jam susidaryti kasdieninės veiklos tvarkaraštį taip, kad sumažėtų nemalonių užsiėmimų. Vaiko prašoma įvertinti, kurie užsiėmimai jo kasdieninėje  veikloje jį džiugina ir sukelia pasididžiavimo jausmą. Proceso eigoje yra eksperimentuoja – patikrinama ar tai kas įvyko, yra panašu į taiko buvo tikėtasi. Užduotys dažniausiai suskirstomos į mažus žingsnelius nuo lengviausio iki sunkiausio, kad būtų lengviau jas atlikti. Šituos žingsnelius galima nueit tiek vaizduotėje tiek realybėje. Visos namų užduotys turi būt kruopščiai aptariamos.

Tiek jaunesniems tiek vyresniems vaikams svarbus tėvų, globėjų, mokytojų paskatinimas. Vyresniems vaikams naudojamos paskatinimo formos:

• Kognityvinės (pagyrimai)
• Materialinės (trokštamo daikto įsigijimas)
• Ypatingų užsiėmimų ( nuėjimas į koncertą)

Jaunesniems vaikams vienas iš paskatinimų galėtų būt trumpalaikės sutarties sudarymas, skiriantis taškus, saulutes, žvaigždutes, pliusiukus ir t.t. už gerą elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos ypatumai, dirbant su jaunesniais vaikasi

Kognityvinė elgesio terapija gali būt taikoma asmenims, kurie geba pastebėti, identifikuoti, įvertinti ir sukurti alternatyvius mąstymo būdus.  Terapijos procese reikalingas tam tikras kognityvinis brandumas, sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, įvertinti įvykius iš įvairių perspektyvų. Teigiama, kad terapija sėkmingai vykdoma nuo 7 metų. Prieš taikant šią terapiją jaunesniems vaikams, reikia:

•  
  1. Įvertintai vaiko pažintines funkcijas
  2. Pateikti užduotį pagal amžių. Vaikams 7 – 12m. Vertėtų pateikt labai aiškias ir konkrečias užduotis.
  3. Abstrakčias kategorijas reikia paaiškinti paprasta, aiškia kalba, pvz: kalbantis apie pyktų, galima jį pavadinti išsiveržusiu ugnikalniu. Kalbantis apie automatiškas mintis gali sakyt, jog jos tarsi kasetė, kuri sukasi galvoje. Jei vaikui reikia išaiškinti apie fiziologinį atsaką galima žaist kareivėliais – vadas (smegenys) komanduoja kareiviams (kūnui, įvairiems organams), o šie vykdo įsakymus (širdis palaka greičiau). Piešimas taip pat labai padeda.

Kalbantis su vaiku, skatinant jį reikšti savo mintis apie jam nutikusius įvykius, jo elgesį, vaikas mokomas savsitabos. Įvykių gilinimasis į situaciją padeda vaikui pačiam suprasti įvykių esmę. Pvz: erzinamam vaikui atrodo, kad kiti vaikai jo nekenčia, todėl jis mušasi. Tačiau gilinantis į situaciją, jam paaiškėja, kad klasėje yra keletas berniukų, kurie erzina visus vaikus.

Svarbus tėvų vaidmuo: Jie gali dalyvauti vaiko kognityvinės elgesio terapijos kurse, tada jei atlieka terapeuto, kliento ir pagalbininko vaidmenis. Atlikdami pagalbininko vaidmenį tėvai padeda perkelti naujus įgūdžius į namų aplinką. Atlikdami terapeuto vaidmenį – turi būt gana aktyvūs ir stebėti, kaip vaikas pritaiko naujus kognityvinius įgūdžius. Tėvai skatinami kartu su vaiku aptarti ir išsiaiškinti problemas, pabandyti jas kartu spręsti. Patys tėvai išmoksta naujų elgesio įgūdžių ir suranda naujų savo problemų sprendimų būdų.

Terapijos sunkumai:

Vaikai gali būt nesuinteresuoti, nemotyvuoti šiam procesui, tada terapeutas pirmiausia turi stiprinti motyvaciją ir tiesiog eksperimentuoti taikant kognityvinę elgesio terapiją. Vaikui duodama daug teigiamo pastiprinimo, jo aktyviai klausomasi.

Kartais iškyla bendravimo problemos dėl vaikų uždarumo ir pasyvumo, tada terapeutui reikia pasitelkt kūrybiškumą. Įvairių kortelių, paveikslėlių, figurėlių, žaidimų naudojimasis sudomina vaikus. Kartais vaikai vengia kalbėtis apie save, bet gana lengvai kalba apie save kaip apie trečią asmenį žaidimų metu. Kartais padeda retoriniai klausimai, kai užduodami atviri klausimai ir pateikiama keletą atsakymo variantų. Svarbu naudoti tinkamus žodžius, nes vaikai labai neigiamai vertina tokius pasakymus, kaip pvz: „namų darbas“ geriau tai pavadintume išbandymu ar eksperimentu. Prašant pildyti dienoraštį reikia leisti pasirinkti pildymo formą, nes pavyzdžiui berniukams labiau patinka kompiuteriu pildyti.

Pradinis terapijos etapas:

1. Užmegzti ir palaikyti terapinį bendradarbiavimo ryšį su vaiku.
2. Kuo suprantamiau paaiškinti vaikui apie jo sutrikimą, kad būtų sumažintas jo nerimas ir būkštavimai
3. Padėti vaikui susipažinti ir atskirti savo jausmus, suprasti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio.
4. Supažindinti vaiką su kognityvinio modelio samprata.
5. Padėti vaikui atpažinti automatiškas mintis ir susieti jas su jausmais ir elgesiu.

Šiame etape vyresniam vaikui galima pasiūlyti rašyti terapijos dienoraštį, kuriame jie aprašinėtų terapijos eigą, sėkmes ir nesėkmes. Jaunesniems galima pasiūlyti paprastesnį, linksmesnį dienoraštį su veidukais, kad jie nuspalvintų savo nuotaiką ir t.t. 

Per pirmą susitikimą reikėtų leisti vaikui apsiprasti. Iš pradžių rekomenduojama pasikalbėti neutraliomis, bet vaikui aktualiomis temomis. Per pokalbius reikia turėti kantrybės, nepertraukinėti vaiko, kalbėti paprastai, jam suprantamais žodžiais. Reikia stengtis prisitaikyti prie vaiko vartojamų sąvokų, atsakyti į jo užduodamus klausimus.

 Siekiant vaiko saugumo, reikia nustatyti aiškias laiko ir elgesio ribas. Tai reikalinga vaiko asmenybei ir savireguliacijai formuoti, kad jis pajustu atsakomybę už savo elgesį ir sprendimus.

Elgesio terapijai reikalingas direktyvumas bet ne autokratiškumas, todėl terapijos procese reikia parodyti vaikui, kad jį suprantate, priimate tokį koks jis yra. Reikia kartu su vaiku ieškoti terapijos taikinių, leisti jam būti aktyviam terapijos procese. Nereikėtų ilgų aiškinimų ir atsakymų, o duoti teigiamą grįžtamąjį ryšį, kai tik pastebimas bet koks teigiamas poslinkis.

Jau pačioje pradžioje vaikui naudinga paaiškinti, kas yra kognityvinė elgesio terapija, koks jos tikslas, kokią naudą duos vaikui, kiek tai galėtų trukti, kada ji pasibaigs, aptart namų užduočių reikšmę.

Terapijos pradžioje vaikui sunku atskirti automatiškas mintis nuo įsitikinimų, todėl riekia nuolat skirti užduotis, padėsiančias vaikui atpažinti automatiškas mintis ir atrasti esminius įsitikinimus, bei  skatinti jas atlikti ir namie.

„NA IR KAS METODAS“

• Išsirinkti mintį, kuri tau neduoda ramybės, ir nuolat savęs klausti „ na ir kas ? jei tai ir būtų tiesa, ką tai pasakytų apie mane“.
• Kartoti šį klausimą tol, kol atrasi savo esminį įsitikinimą.

Kai jau vaikai atranda savo esminius įsitikinimus, kitas žingsnis yra juos patikrinti ar jie yra teisingi. Reikia ieškoti įrodymų, kurie paneigtų esminį įsitikinimą.

 Pavyzdys:

Petras  buvo įsitikinęs,   kad jis  blogas žmogus.  Jis galvojo,  kad aplinkiniai  visada dėl jo nesmagiai jaučiasi, kad jis visada ką nors ne taip padaro ir visada yra dėl to baudžiamas. Vieną dieną Petras rašėsi į savo dienoraštį kiekvienos pamokos įvykius. Jis turėjo ieškoti įrodymų, kurie paneigtų jo įsitikinimą, tad jis žymėjosi visus gerus atsiliepimus apie save. Dienos pabaigoje Petro dienoraštis atrodė šitaip:

• Matematika – mokytoja mane pagyrė už tai, kad paruošiau namų darbus.
• Anglų k. – nieko.
• Biologija  -   mokytojas   tris  kartus  per pamoką  mane pagyrė  už  teisingus  atsakymus   ir
• pasidžiaugė mano gera nuotaika.
• Istorija – nieko.
• Lietuvių k. – nieko.
• Draugai – po pamokų Arūnas vėl pasikvietė mane į svečius.

Dienos pabaigoje Petras pažiūrėjo į savo dienoraštį. Jis nė karto nenusižengė ir kai kurie žmonės gerai apie jį atsiliepė, o Arūnas po pamokų pasikvietė į svečius.

Pačiame įsitikinimų keitimo procese yra keletas reikšmingų momentų, pradėti reikėtų nuo klaidingų automatiškų minčių. Pirma,   vaikas  yra  mokomas  ieškoti  alternatyvų  klaidingoms  automatiškoms  mintims   Šis ieškojimas turėtų perteikti vaikui mintį, kad klaidingai galvoti išmokstama ir galima „atsimokyti” galvoti naudingiau. Antra,  reikia nuolatos su vaiku aptarti, įvertinti terapijos proceso eigą ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį, panaudojant paties vaiko vartojamus pasakymus. Atradus esminį įsitikinimą, svarbu apie jį kalbėti naudojant tokius žodžius pasakymus, kuriuos vartoja pats vaikas, nes tuomet pakeičiamos vaiko kognityvinės schemos ir pasikeitimai įvyksta daug  gilesniu  lygmeniu.  Trečia, nereikia tyrinėti visų klaidingų automatiškų minčių, o tik tas, kurios sukelia daugiausiai nemalonių jausmų ir yra dažniausiai pasikartojančios – tokios yra karštos mintys. Ketvirta, žmonės turi ir naudingų įsitikinimų, kurie yra teigiami, racionalūs, realistiški, padedantys spręsti gyvenimiškas  problemas,  ir jais  naudojasi,  iki yra sužadinanti  nenaudingi  esminiai įsitikinimai. Todėl ir naudingus įsitikinimus reikia aptarti, parodyti kyuo jie pranašesni už nenaudingus. Penkta, reikia nuolatos tikrinti ir vertinti įsitikinimus, naudojantis vertinimo skale.

Naujų kognityvinių įgūdžių ieškojimas. Reikia:

• Prasiblaškyti
• Padrąsinti save
• Sustabdyti klaidingas mintis
• Ištirti savo mintis
• „išmesti“ klaidingas mintis
• Ieškoti teigiamų dalykų

Naujų elgesio formų ieškojimas ir išbandymas

Pradėti reikėtų nuo vaiko  tvarkaraščio keitimo, įtraukiant į jo veiklą kuo daugiau jam patinkančių malonių užsiėmimų. Vyresni vaikai gali susidaryti mėgstamų užsiėmimų sąrašą, išvardydami juos nuo lengviausių iki sunkiausių. Svarbu nuolatos skatinti vaiką kuo aktyviau siekti sėkmės . Rašydamas jausmų ir veiksmų dienoraštį, vaikas stebi savo jausmus, veiksmus, vertina nuotaiką. Tai padeda jam atpažinti tam tikras elgesio formas, kurios kartojasi tam tikrais momentais  ir sukelia stiprius nemalonius jausmus. Pastebėjęs tai vaikas galės planuoti savo veiklą taip, kad išvengtų itin stiprių nemalonių jausmų.

Terapijos procese daug eksperimentuojama.  Svarbu vaikui perteikti mintį, kad tai yra eksperimentas ir jo atlikimas jau yra sėkmė, nepriklausomai nuo pasekmių.

Viduriniame terapijos etape terapeutas darosi vis pasyvesnis ir skatina vaiką siekti norimų permainų. Reikia parodyti vaikui, kad jis pats sugeba užduoti sau klausimus, surasti įrodymus, vertinti mintis ir įsitikinimus. Tam labai padeda klausimas „ką mes jau pasiekiame?“. Aptariama, ko vaikas išmoko, kaip sekasi, kur slypi nesėkmės ir sunkumai. Namų užduotys, dienoraščių, tvarkaraščių rašymas padeda vaikui įsisąmoninti mintį, kad ir jis pats sau galėtų padėti.

Taigi reiktų leisti vaikui pačiam pasirinkti alternatyvius elgesio būdus, tačiau galima jam jų pasiūlyti kuo daugiau.

Baigiamasis terapijos etapas: Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.  Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.

Įvairios metodikos naudojamos spręst problemas

1. Galima panaudoti „septynių žingsnių metodika“:

Žingsniai                                                         klausimai ar veiksmai

Problemos nustatymas                                                    Dėl ko aš susirūpinęs?

Tikslo pasirinkimas                                                         Ko aš siekiu?

Alternatyvų ieškojimas                                                    Ką galiu padaryti?

Pasekmių numatymas                                                      Kas gali nutikti?

Sprendimo priėmimas                                                     Koks mano sprendimas?

Pritaikymas                                                                     Daryk tai dabar

Įvertinimas                                                                      Ar tai padeda?

2.“ARBA“

 Probleminis elgesys: mergaitė mušasi nes ją erzina

Pasiūlymas tą problemą išanalizuoti tokiu būdu

3. Primink sau, ką darai

Būna situacijų, kai, nors ir žinai geriausią savo problemų sprendimo būdą, grįžti prie įprastų ir pamiršti savo naujus planus. Jei taip nutinka, tau reikia atrasti būdą, kuis tau primintų, kad turi naudotis naujuoju planu..

Pavyzdys:

Ignas kiekvieną dieną mokykloje gaudavo pastabų už tai, kad nuolat krapštinėdavo savo penalą. Jis norėjo atsikratyti Šio įpročio, todėl apgalvojo, kaip geriausiai būtų galima tai padaryti. Jis nusprendė, kad nustotų krapštinėti savo penalą, jeigu atsisėstų ant savo rankų, kai šios būna laisvos, pavyzdžiui, mokytojai kalbant. Taip pat Ignas susitarė su savo mokytoja, kad ji lengvai palies jo petį, jeigu jis kartais užsimirštų. Be to, Ignas nusprendė, kad laikys savo penalą kuprinėje, o ne ant stalo. Jis prilipdė prie jo lapelį, ant kurio buvo užrašas „įdėk mane į kuprinę”, kad tai padėtų jam prisiminti.

4. „Pakeisti pabaigą“:

Pasirink tylų laiką ir pasistenk kuo detaliau apgalvoti savo problemą:

• Kaip įmanoma smulkiau apibūdink savo situaciją.
• įsivaizduok, kokie žmonės ten bus.
• Pagalvok apie tai, kas vyksta ir kas yra sakoma.
• Įsivaizduok save sėkmingai priimantį/-čią savo naują sprendimą.
• Nepamiršk savęs apdovanoti ir pagirti už ta”, kad taip sėkmingai išsprendei

5. Suvaidink savo probleminę situaciją

Naudinga treniruoti naujus įgūdžius, suvaidinant savo problemines situacijas su draugais. Pasistenk situaciją atkartoti kiek įmanoma realiau, apgalvok, kas ten dalyvautų, kas būtų aptariama ir kokios būtų reakcijos. Išbandyk skirtingus sprendimus ir patikrink, kas geriausiai suveiktų. Problemos suvaidini mos gali būti gana smagus užsiėmimas, o keitimasis vaidmenimis tau padės iš draugų išgauti įdomių patarimų.

6. „Pravesk” save

Kitas   naudingas   budos   išmokti   spręsti  problemas  yra  pasiklausti,   kaip   sprendžia  savo problemas tie, kurie galvoja, kad jiems sekasi:

• Paprašyk, kad jie pasakytų, ką jie daro.
• Stebėk, kaip jie tai daro.
• „Pravesk” save pro savo problemą.

Šitas būdas gali būti labai naudingas spręsti toms problemoms, kurios dažnai nutinka. 

pavyzdys

Mikas labai nerimaudavo, kai susitikdavo su draugais, nes dažnai nežinodavo, apie ką su jais kalbėti. Jo draugas Šarūnas buvo labai populiarus ir, rodos, visada žinodavo, ką reikia sakyti, taigi Mikas paprašė jo pagalbos. Šarūnas pasakė, kad kiekvieną rytą, kai ateina į mokyklą, jis prieina prie draugų grupės, pasisveikina ir kalba apie ką nors, kas galėtų juos sudominti, pavyzdžiui, apie sporto rungtynes, kurias matt per televizorių praeitą vakarą. Vieną rytą Mikas ėjo į mokyklą kartu su Šarūnu ir, kai jie buvo netoli mokyklos, Šarūnas pasakė, ką planuoja daryti, o Mikas stebėjo jo veiksmus. Kitą dieną, kai Mikas nuėjo į mokyklą, jis mintyse apgalvojo tai, ką ketino daryti: „Aš praeisiu pro žaidimų aikštelę, prieisiu prie Tomo ir Aido, pasisveikinsiu ir paklausiu, ar jie matė, kas nutiko   mūsų   mėgstamiausio   serialo   vakarykštėje   serijoje”.   Mikas   tai  padarė   ir  buvo patenkintas,   kai pastebėjo,  jog  netrukus  buvo  besišnekąs  su  draugais.   Kitą dieną jis  vėl apmąstė, ką ketina daryti, ir po kelių kartų Mikas tai darė jau nebegalvodamas.

7. Reiktų vaikui padaryti/pasakyti tokią atmintinę:

Atmink:

• Neskubėk – išmok sau pasakyti SUSTOK, PLANUOK, PIRMYN.
• Pagalvok apie skirtingus savo problemos sprendimo būdus.
• Pagalvok apie kiekvieno sprendimo pasekmes.
• Viską pasvėręs/usi, pasirink geriausią sprendimą.
• Paprašyk, kad kas nors, kam, jo manymu, sekasi, tau pasakytų, ką jis daro. tada stebėk jos veiksmus ir „pravesk” save.
• Atrask būdų sau priminti, kaip naudoti savo planu.

Baigiamasis terapijos etapas:

Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.

Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.

Vaikų psichologiniai sutrikimai yra skirstomi į :

• Išorinius sutrikimus. Jie apibūdinami kaip labiau į išorę nukreiptas elgesys. Tai dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimai, elgesio sutrikimai.
• Vidinius sutrikimus, apibūdinamus kaip į vidų nukreipta patirtis, elgesys, pvz., depresija, nerimo sutrikimai, nuotaikos sutrikimai.

Psichodinaminė terapija

Tai giluminis asmenybės keitimo būdas, kurio tikslas yra išspręsti neurozinį koinfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir jį integruoti į sąmonę. Terapijoje naudojamas laisvųjų asociacijų metodas, sapnų ir fantazijų analizė, hipnozė. Hipnozė naudojama: norint sukelti tam tikrus mąstymo ir elgesio pasikeitimus, kaip pagalba psichoterapijoje ir relaksacijai. Pasakojant savo fantazijas terapeutui, klientas gali įgyti suvokimą, įžvalgą (insight), susijusį su ankstesne patirtimi ir konkrečiu realybės iškraipymu. Terapijoje su vaikais tą įžvalgą ir suvokimą perteikia terapeutas. Taigi asmeninio gyvenimo suvokimas ir yra daugumos psichoterapijų tikslas. Psichodinaminės orientacijos terapija akcentuoja gana specifiškų problemų ar problemų grupių sprendimą, labiau nei bendrą asmenybės keitimąsi.

Vaikų sapnai pagal S. Freud

Vaikų sapnai būna aiškūs, rišlūs, lengvai suprantami ir nedviprasmiški. Žinoma, ne visi. Sapnų iškraipymas randasi labai ankstyvoje vaikystėje; yra užfiksuota penkerių – aštuonerių metų vaikų sapnų, pasižyminčių beveik visomis vėlesnių sapnų ypatybėmis. Apsiriboję amžiumi nuo nuio pastebimos psichinės veiklos pradžios iki ketverių ar penkerių metų atrasite visą aibę sapnų , kuriuos galima pavadinti infantiliais ir kurie pasitaiko ir vėlesniais vaikystės metais. Net ir suaugusieji tam tikromis aplinkybėmis sapnuoja sapnus, prilygstančius tipiškai infantiliems.

Norint suprasti tokius vaikų sapnus nereikia analizės, nereikia jokios technikos. Nereikia klausinėti sapną pasakojančio vaiko. Tereikia prie jo sapno pridurti kiek žinių iš vaiko gyvenimo. Kaskart būna kažkoks sapną paaiškinantis ankstesnės dienos išgyvenimas. Sapnas yra psichikos reakcija miegant į šį dienos išgyvenimą. Išreikštasis sapno turinys vaikų sapnuose sutampa su slaptuoju.

Dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimas

Vaikai, turintys dėmesio trūkumo/ hyperaktyvumo sutrikimą, yra ne tik aktyvesni už bendraamžius, bet pasireiškia ir suvokimo bei mokymosi sunkumai. Hyperaktyvumas yra dažniausia priežastis, dėl ko vaikai yra nukreipiami į psichologinės sveikatos įstaigas. Vaikai, kurie yra hyperaktyvūs, gali iš to išaugti, tačiau daugumai pagerėja tik iš dalies. Tik labai nedaugeliui vaikų, kurie turi šį sutrikimą, suaugus gali išsivystyti asocialios asmenybės sutrikimas.

Tradicinė psichoterapija naudinga tik kaip antrinė pagalbos priemonė susidoroti su emocinėmis bėdomis, kylančiomis dėl aplinkinių reakcijos į vaiko elgesį ir akademinės sėkmės trūkumo. Psichoanalizė šiuo atveju neefektyvi.

Elgesio sutrikimai

Vaikai, turintys elgesio sutrikimų dažnai praleidinėja pamokas, meluoja, vagiliauja, bėga iš namų ir skriaudžia gyvūnus bei kitus žmones. Vaikai, kurių elgesys yra asocialus arba hyperaktyvus, suaugę yra labiau linkę įsitraukti į kriminalinę veiklą, tapti alkoholikais ar turėti asmenybės sutrikimus nei vaikai, kurie turi emocinių sutrikimų.

Nerimo sutrikimai

Baimės ir fobijos. Dauguma vaikams būdingų baimių pranyksta be gydymo, tiesiog jiems užaugus. Kita vertus, kai kurios vaikų baimės yra intensyvios, trukdančios ir tampa specialistų susirūpinimo objektu, net jei vėliau ta baimė gali išnykti.

Psichodinaminį požiūrį į fobijas geriausiai atspindi Freudo mažojo Hanso atvejis:

5-erių metų Hansas atsisakė eiti į lauką, nes jis bijojo arklių. Jis bijojo, kad arklys jam įkąs. Dėl suvaržyto gyvenimo, berniuko tėvas kreipėsi į Froidą. Hanso tėtis dažnai žaisdavo su juo „arkliuką“ ir, Froido manymu, arklio apynasris priminė Hansui jo tėčio tamsius ūsus. Froidas manė, kad Hansas užslėpė agresyvias fantazijas ir mintis prieš savo tėvą, nes jis buvo vienintelis berniuko konkurentas dėl motinos meilės. Tuo pat metu Hansas mylėjo savo tėtį. Už tokį priešiškumą Hansas tikėjosi atpildo iš savo tėčio. Kad išvengtų įsivaizduojamos bausmės, Hansas „pamiršo“ agresyvius jausmus ir perkėlė atpildo baimę arkliams. Taip susiformavo baimė arklių įkandimams. Tai klasikinis meilės ir neapykantos tam pačiam asmeniui konfliktas.

Pagal psichodinaminį požiūrį, terapeutas turi padėti fobiją turinčiam vaikui atpažinti jausmus, kurie galėjo sukelti fobiją.

Išsiskyrimo nerimo sutrikimas. Vaikai su šiuo sutrikimu perdėtai nerimauja ar netgi puola į paniką, kai jie negali būti su pagrindiniais prisirišimo objektais, dažniausiai tėvais. Atsisakymo eiti į mokyklą atveju, bijoma ne mokyklos, o išsiskyrimo.

Psichosinaminio požiūrio atstovai teikia didelę reikšmę išsiskyrimo su tėvais nerimui arba baimei, kas gali nutikti, kol vaiko nebus. J. Bowlby teigė, kad atsisakymą eiti į mokyklą lemia 4 pagrindiniai bendravimo modeliai šeimoje:

1. Tėvas ar mama yra nerimastinga asmenybė, laikanti vaiką namie dėl kompanijos.
2. Vaikas bijo, kad jam išėjus į mokyklą tėvams gali atsitikti kažkas baisaus.
3. Vaikas tiki, kad patirs kažką baisaus, kai išeis iš namų.
4. Tėvas ar mama bijo, kad vaikui gali atsitikti kažkas baisaus, kai jis išeis iš namų.

Šios galimybės apibrėžia neįprastus ir neurotiškus šeimos bendravimo modelius, dažniausiai randamus atsisakančių eiti į mokyklą vaikų šeimose.

Kai kurios psichoterapijos procedūros pabrėžia kuo greitesnį vaiko grįžimą į mokyklą, net jeigu reikia panaudoti rimtą spaudimą. Tačiau psichodinaminės krypties terapeutai teigia, kad staigus grįžimas į mokyklą gali sumažinti tikimybę, kad užslėptas konfliktas, sukėlęs situaciją, bus išspręstas.

Nepriklausomai nuo terapijos krypties, rezultatai dažniausiai būna teigiami. 2/3 vaikų po terapijos grįžta į mokyklą.

Vaikų depresija

Nustatyti depresiją ankstyvame amžiuje yra sunkiausia, nes maži vaikai turi sunkumų apibūdinant savo emocinę būseną. Bowlby motinos ir kūdikio prisirišimo tyrimai įteigia mintį, kad nesaugūs motinos – vaiko santykiai ankstyvame amžiuje, vaiko suvokimas, kad jis ar ji yra nemylimas ir tėvų netektis vaikystėje gali sukelti depresiją vaikystėje. Psichodinaminė terapija yra tradiciškai naudojama vaikų depresijai gydyti.

Autizmas

Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia negebėjimu bendrauti su kitais žmonėmis, kalbos sutrikimais, rutinos išsaugojimu. Geriausiai autizmo kilmę psichodinaminiu požiūriu aiškina Bruno Bettelheim. Jis teigė, kad autizmas yra panašus į apatiją ir beviltiškumą ir kad kažkas labai kenksmingo įgyta ankstyvojoje vaikystėje. Bettleheim nuomone, kūdikiai turi atstumiančius tėvus ir įsisąmonina neigiamus jausmus. Kūdikis atranda, kad jo veiksmai mažai įtakoja tėvų abejingumą, todėl ima tikėti, kad jis neturi įtakos pasauliui ir sukuria tuštumos tvirtovę, kad apsaugotų save nuo skausmo ir nusivylimo. Tačiau šiai teorijai patvirtinti nėra jokių empirinių duomenų.

Pagrindinė terapijos sąlyga – vaikui turi būti sukurta šilta, mylinti aplinka, kad padrąsintų vaiką ateiti į šį pasaulį. Kantrybė ir besąlygiškai teigiamas dėmesys yra būtinas, kad vaikas su autizmo sutrikimu pradėtų pasitikėti kitais ir pamėginti kurti santykius.

Vaikų psichoterapija

Vaikams ir suaugusiems taikomos terapijos skiriasi. Tam yra kelios priežastys:

1. Vaikai retai inicijuoja savo pačių gydymą ir dažniausiai nesupranta psichinės pagalbos institucijų tikslo. Kai kurie vaikai netgi aktyviai atsisako būti gydomi.
2. Vaikų problemos yra labiau susijusios su situacija šeimoje, nei suaugusiųjų problemos.
3. Vaikų terapijos tikslai ir metodai dažniausiai yra sudėtingesni nei suaugusiųjų terapijoje. Vaiko tėvai turi ne tik inicijuoti, tęsti ir finansuoti gydymą, bet dažniausiai jie turi ir keisti savo elgesį konkrečiose situacijose.
4. Vaiko nukrypimas nuo vystymosi normų gali įtakoti tėvų norą kreiptis pagalbos. Kai taip nutinka, terapija dėmesį skiria konkrečių raidos etapų pasiekimo pagalbai.

Specialiai vaikams adaptuotos terapijos yra : žaidimų terapija, pasakojimo technikos ir tėvų kontroliuojamos elgesio keitimo programos. Kol neišpopuliarėjo biheivioristinės terapijos, dauguma terapijų vaikams buvo psichodinaminės kilmės.

Dauguma terapeutų pradėjo naudoti žaidimų terapiją. Ji vyksta taip: terapeutas susitinka su vaiku žaidimų kambary ir naudoja vaiko veiklumą žaidimuose ar žaidimo sąveiką tarp terapeuto ir vaiko kaip terapinę priemonę. Žaidimų terapija turi būti arba psichodinaminės krypties, arba neturinti krypties. Psichodinaminių pažiūrų terapeutai naudoja žaidimą kaip laisvų asociacijų metodo, kurį naudoja su suaugusias, pakaitalą. Psichodinaminės orientacijos terapeutai remdamiesi žaidimų pagrindu interpretuoja vaiko elgesį. Kartais savęs suvokimas gali būti pasiektas per tiesioginius apsikeitimus, mainus tarp vaiko ir terapeuto.  

Naudota literatūra:

1. S.Freud, Psichoanalizės įvadas. Paskaitos.
2. Papalia, Olds, A Child‘s World, Infancy Through Adolescence, Fifth Edition.
3. Sarason, Abnormal Psychology.

“Aš” koncepcijos vystymasis
Humanistinis požiūris

Kūdikis savęs nesuvokia kaip atskiros būtybės, neskiria, kas jo, kas ne jo. Vaikui augant pradeda ryškėti atskiras “Aš” suvokimo laukas. Kūdikystėje “Aš” formąvimąsi reguliuoja organizminis vertinimo procesas, t.y. alkis, skausmas trukdo, maistas, meilė padeda. Vėliau didelę įtaką turi bendravimas su svarbiais žmonėmis. Vaikui pasidaro svarbus pozityvus dėmesys. Šis poreikis tampa svarbesniu už organizminį vertinimo procesą. Taip pat yra svarbus pozityvaus dėmesio sau poreikis – kiek sau patinku, kiek ne.

• Besąlyginis pozityvus dėmesys – vaikas priimamas ir gerbiamas už tai, koks jis yra, be jokių išlygų. Pvz.: mama myli vaiką, nežiūrint jo išdykavimų, ir niekada negąsdina, kad jis praras meilę.
• Sąlyginis pozityvus dėmesys – tėvai leidžia vaikams suprasti, kad jei jie elgsis gerai, tai pelnys pozityvų dėmesį ir tėvai mylės. Pvz.: Aš tave mylėsiu, gerbsiu tik tuo atveju, jei tu būsi toks, kokiu aš tave noriu matyti.

Iškreipto “Aš” formavimasis
 Humanistinis požiūris

Sąlyginis pozityvus dėmesys kenkia vaiko vystymuisi, kadangi vaikas stengiasi atitikti kažkieno lūkesčius, o ne pats nuspręsti, koks jis turėtų būti. Taip formuojasi iškreipta “Aš” koncepcija, paremta sąlyginiu dėmesiu – save ribojanti, iškraipanti realybę, negalinti visavertiškai bendrauti su aplinka asmenybė. Vyksta konfliktas tarp sąmoningo “Aš” vaizdo ir pasąmoningų išgyvenimų, t.y. išstumtų organizminių išgyvenimų, kurie neatitinka iškreiptos “Aš” koncepcijos. Neatitinkantys iškreiptos “Aš” koncepcijos išgyvenimai suvokiami kaip grėsmingi ir pasireikš nerimu. Tai signalas, kad konfliktas gali pasiekti sąmonę ir “Aš” koncepcija bus sugriauta.

Terapija
 Humanistinis požiūris

 Humanistams labai svarbi vaiko vidinė motyvacija. Ją įtakoja turima apsisprendimo laisvė, savęs suvokimas, terapeuto ir vaiko ryšys, bei užduoties ir elegsio reikšmingumo suvokimas. Į šiuos keturis aspektus atsižvelgiant yra kuriamas terapinis procesas.

1. Apsisprendimo laisvė. Leisti vaikui pačiam daryti sprendimus, kiek tai yra įmanoma. Pvz.: kur atsisėsti, apie ką pirmiausia kalbėti, pasirinkti žaislus ir pan.
2. Savęs suvokimą gali padėti gerinti pagyrimai. Šie pagyrimai turėtų būti pagrįsti, konkretūs ir apsvarstyti. Svarbu, kad vaikas nepradėtų galvoti, kad jis bus vertinamas tik tada, kai padarys kažką gerai. Galima pagirti jo gebėjimus, pastangas, kažkokius padarytus darbus.
3. Santykiai. Svarbu užmegzti nuoširdų ir empatišką ryšį su vaiku. Vaikas priimamas būtent toks, koks jis yra. Reikia gerbti vaiko turimas ribas, apsisprendimus, nevaržyti vaiko jausmų išreiškimo. Padėti tokius santykius užmegzti šeimoje, mokykloje. Terapeutas turėtų pastebėti vaiko jausmus ir juos atspindėti, kad vaikas suprastų savo elgesį bei emocijas.
4. Užduoties ar elgesio reikšmingumo suvokimas. Psichologas turėtų papasakoti ir vaikui, ir jo tėvams apie konsultacijų procesą. Taip pat svarbu palaikyti vaiką ir neteisti. Leisti suprasti, jog jo jausmai, elgesys, mintys yra svarbūs.

Terapija. Situacija.
 Humanistinis požiūris

Situacija: “Vaikas mano, kad jį paliko mama, nes jis buvo blogas.”

Problema – vaiko turima neteisinga žinutė, kurią galima pakeisti.

Orientuojantis į konkrečią situaciją galima pakeisti esamą žinutę: vaikas po kelių savaičių gali pasakyti, kad mama išėjo ne dėl jo kaltės, tačiau fakto paaiškinimas, kad “Mama turėjo sunkumų ir ji privalėjo išeiti” čia nėra esminis dalykas. Vaiko jausmai nepasikeičia. Didžioji vaiko gyvenimo dalis lieka tokia pati. Taigi, kažkokia informacija ar faktas nebūtinai pakeičia elgesį. Reikia gilintis į tai, kaip vaikas suvokia ir vertina save, kokius jausmus sau jaučia. Vaiko savęs pažinimas kuriamas santykyje, kuriamas vaikas pamato save kitokį. Terapeutui vertinant vaiką, jis pats pradeda galvoti, kad yra vertas būti vertinamu ir jo požiūris į save keičiasi, gerėja.

Žinutė savaime keičiasi: “Man viskas gerai, mano mamai nebuvo gerai, bet man viskas gerai”.

Terapija
Humanistinis požiūris

Naudoja į vaiką orientuotą žaidimų terapiją. Vienas iš esminių dalykų, kad tikima, jog vaikas pats pasakys, kur jam negerai, t.y. vaikas “nuves” ten, kur jam yra reikalinga:

Pvz. tėvai skundžiasi, kad vaikas muša draugus. Koncentruojantis į probleminę situaciją, tuomet būtų dirbama su vaiko elgesiu, kad jis taptų priimtinesnis bei su tėvais, kad jie mokėtų vaiką tinkamai sudrausminti. Tačiau jei problema ne ta? Terapijos metu vaikas pasiūlė žaisti gydytojus ir žaidimo metu išaiškėjo vaiko seksualinis išnaudojimas.”

Taigi, svarbu gilintis ne tik į aiškiai matomą probleminę situaciją, bet leisti vaikui parodyti jam svarbius dalykus.

Vystymasis
Egzistencinis požiūris

• Neigia, kad vaikystės patyrimas turi įtakos suaugusiojo elgesiui.
• Visa gyvenimo istorija egzistuoja šiuo momentu.
• Buvimas pasaulyje, tai buvimas iš karto praeityje, dabartyje ir ateityje ir tai įtakoja gyvenimą.
• Žmogus yra atviras būčiai. Dėl griežto auklėjimo tas atvirumas gali būti blokuotas.
• Vaikas draudimus priima kaip įprastines normas.
• Egzistencijos terapijos uždavinys – įveikti neteisingas normas, siekiant atsiverti sau pačiam, tokiam, koks esi, pripažinti savo autentiškus jausmus.

Terapija: geštalt terapija

Egzistencinė psichologijos kryptis įtakojo geštalt terapiją, kuri plačiai aprašo darbą su vaikais. Pagrindinis terapijos tikslas – padėti vaikui suvokti save ir savo buvimą pasaulyje. Jis yra skatinamas atskleisti, pažinti ir išreikšti savo jausmus socialiai priimtinais būdais. Atsižvelgiant į vaiko individualumą ir jo problemos specifiką parenkamas tinkamiausias metodas. Naudojamos metodikos taikomos ne tik terapijos procese, bet taip pat leidžia užmegzti saugų ryšį tarp terapeuto ir vaiko.

Geštalt terapija. Naudojamos metodikos

1. Piešinys ir vaizduotė (rožės krūmas, keverzonės, pykčio piešiniai, tapyba kojomis);
2. Gaminiai (molis, plastikas, tešla, vanduo, koliažas, medis ir instrumentai);
3. Istorijos, poezija, marionetės (knygas, rašymas, poezija, marionetės);
4. Jutiminis patyrimas (lietimas, regėjimas, garsas, skonis, kvapas, meditacija, intuicija);
5. Vaidyba (Personažai, improvizacijos su tekstu, sapnai, tuščia kėdė);
6. Žaidimų psichoterapija (smėlio dėžė, žaidimai).

Autizmas. Terapijos esmė

Būti su vaiku, įsijausti į jo poreikius, o nereikalauti iš jo griežtos dienotvarkės laikymosi. Tokiu būdu yra išmokstama daug daugiau ir pastebima, kad vaikas geba ir žino daugiau, negu buvo manoma.

Metodai

Tapyba pirštais. Priešais veidrodį terapeutas išdažo kiekvieną vaiko veido dalį, įvardindamas dažymo metu. Po to vaikas tai geba daryti pats.

Žaidimai su vandeniu, smėliu, lipdymas iš molio. Vedimas į paplūdymį. Vaikas gali užuosti, matyti, sėdėti ir vartytis vandenyje ir smėlyje, pajusti saulė ir orą,

Masažai, žaidžiamos imtynės.

Terapijos rezultatai

• Vaikas kuo daugiau susiduria su savo pojūčiais ir kūnu, tuo geriau pažįsta save ir tampa ramesnis.
• Savęs pažinimas padeda ugdyti bendravimo įgūdžius.
• Psichoterapeutas, stebėdamas vaiko kūno kalbą ir veido išraiškas, gali spėti, kaip vaikas jaučiasi ir verbaliai tai atspindėti. Tai leidžia vaikui atrasti sąsajas tarp verbalinio bendravimo ir to, ką jis daro.

Agresija. Terapijos esmė

Agresyviam vaikui viduje trūksta sugebėjimo sugyventi su aplinka, kuri jį pykdo ir baugina. Jis nežino, kaip elgtis su tais jausmais, kuriuos jo viduje sukelia nedraugiška aplinka. Taigi, kai jis kažkokiu būdu išsišoka, tai daro todėl, kad nežino, ką dar galėtų padaryti. Asocialus elgesys dažniausiai rodo beviltiškas vaiko pastangas atkurti socialinius santykius. Dirbama su tuo, kas iškyla jo kūriniuose, žaidimuose. Tai pirmiausia būna pyktis ir įniršis, o po juo gali slypėti skausmas. Taigi dirbama su pykčiu.

Pyktis. Metodai

Pykčio išliejimas ant daiktų. Pokalbis su pagalve ir jos daužymas, laikraščių plėšymas, popieriaus glamžymas, skardinės spardymas.

Pykčio piešimas. Nupiešti piktus jausmus.

Darbas su moliu. Prašoma nulipdyti realią ar simbolinę figūrą, kurią paskui galima sutrinti kumščiu arba guminiu plaktuku.

Vaidinimai.

 Rezultatai

• Vaiko kūnas atsipalaiduoja.
• Elgesys tampa atviresnis ir draugiškesnis.
• Atpažįsta objektus, sukeliančius pyktį.
• Vaikas išmoksta socialiai priimtinų pykčio išliejimo metodų.

Hiperaktyvumas. Terapijos esmė

Hiperaktyvus vaikas yra impulsyvus, neretai prastros koordinacijos, jų menka raumenų kontrolė, jie nerangūs, dažnai išmeta ir sulaužo daiktus, jam sunku sukaupti dėmesį, lengva išblaškyti. Dėl šių priežasčių suaugusieji yra nekantrūs šiems vaikams, nepsitiki jais, šaukia, kartais ima neapkęsti. Todėl vaikai turi menkus bendravimo įgūdžius, jų savivertė dažniausiai labai žema.

Metodai

Raminantį poveikį turinčios medžiagos. Molis, smėlis, vanduo, dažymas rankomis. Terapeutas seka vaiko dėmesio perkėlimu ir atkreipia dėmesį į tai, ką jis daro, kad pilnai tai patirtų.

Raumenų judesiai, lietimas. Masažas.

Rezultatai

• Dėmesio koncentracija.
• Jausmų išsakymas, išreiškimas.
• Geresnis savo kūno ir jausmų suvokimas.
• Vaiko nuraminimas.

Uždarumas. Terapijos esmė

Uždari vaikai viską sulaiko viduje. Svarbu, kad terapeutas prieitų švelniai. Stipriai slopindamas save vaikas neatskleidžia daugelio savo asmenybės pusių. Jis neleidžia sau laisvai eksperimentuoti, tyrinėti, vystytis ir augti.

Metodai

Ekspresyvios technikos. Piešimas, scenos smėlyje, fantazijos, molis.

Rezultatai

• Vaikas pradeda bendrauti.
• Pradeda kalbėti garsiau (ne pašnibždomis) ir aiškiau.
• Išmoksta priimti save.
• Atskleidžia skaudžias problemines situacijas.

Fiziniai simptomai. Terapijos esmė

Kažkada vaikas negalėjo išreikšti to, ko jam reikia vienu būdu, taigi, pradėjo tai daryti kitaip. Terapijos metu svarbu padėti vaikui suvokti savo kūną, jo procesus, prisiimti atsakomybę už jį, taip mokantis kontroliuoti savo kūną.

Metodai

Šlapinimosi registravimas.

Kūno pratimai.  Meditacija, judesių žaidimai, kvėpavimo pratimai.

Jausmų raiškos mokymas. Fantazijos, piešimas, vaidyba.

Rezultatai

• Išmoksta reikšti savo jausmus kitais būdais.
• Dingsta fiziniai simptomai.
• Suvokia savo kūna ir išmoksta reguliuoti jo procesus.

 Violet Oaklander       Baggerly, J. (2005). Motivation, Philosophy, and Thetapeutic approaches of a child-centered play therapy: an interview with Garry L. Ladreth. Journal of Humanistic cuonseling, education and development. Vol. 44

“Kas kiekvieno susitikimo metu vyksta Jūsų, psichoterapeuto, viduje ir kas vyksta su vaiku, galima pavadinti švelniu susiliejimu.”

Literatūra:

•  
• Oaklander, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Geštalto psichoterapija vaikams ir paaugliams. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
• Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
• Watts, R., Cashwell, C., Schweiger, W. (2004). Fostering intrinsic motivation in children: a Humanistic counseling process. Journal of Humanistic counseling, education and development.Vol.43

KET bruožai: vaikas kas savaitę atlieka pavestas užduotis. Tai padeda keisti elgesį tarp konsultacijų. Tai taip pat sutrumpina trukmę, konsultacijų skaičių. Yra nukreipta į esamą elgesį, mąstymą.

Specifinio vaiko žodyno, vaizdinių naudojimas ar paprastos kasdienės kalbos vartojimas yra ypač svarbus dirbant su schemomis, neteisingais įsitikinimais ir nuostatomis.

 Vaikų ir paauglių depresija

Dažnai manoma, kad depresija – tik suaugusiems žmonėms būdinga liga. Tačiau nuo šio sutrikimo kenčia ne tik suaugę, bet ir vaikai bei paaugliai.

Depresija paliečia daugiau nei vieną iš dešimties vaikų nuo 6 iki 12 metų amžiaus. Amerikos vaikų ir paauglių psichiatrijos akademijos JAV duomenimis, beveik 5 procentai visų vaikų ir paauglių kenčia nuo depresijos.

Stresą bei netektį išgyvenantys, dėmesio, mokymosi ir elgesio sutrikimų turintys vaikai susiduria su didesne depresijos grėsme.

Depresija yra liga, kurios metu prislėgta asmens nuotaika bei su ja susiję jausmai apima ir neigiamai paveikia visas individo normalaus funkcionavimo sritis.

Vaikai, sergantys depresija gali patirti klasikinius simptomus: liūdesį ir bejėgiškumą, miego ir valgymo pokyčius, nuovargį ir interesų praradimą anksčiau mėgtose veiklose. Arba tai gali būti sunkiau atpažįstami elgesio pokyčiai, tokie kaip netikėtas iškritimas iš mokyklos, dirglumas, atsisakymas bendradarbiauti, agresyvumas ir alkoholio ar narkotikų vartojimas.

 Kognityvinė – elgesio terapija vaikų depresijos gydymui

 Tikslas – keisti depresijai būdingas negatyvias nuostatas, pasireiškiančias sergančiųjų polinkiu viską “matyti tamsiomis spalvomis”. Tai mokymasis į save pažvelgti kaip į laimėtoją, o ne į nevykėlį. Tai trumpalaikis gydymo kursas, kuris gali būti skiriamas tiek stacionare, tiek ambulatoriškai.

Tyrimais patvirtintas efektyvumas, silpnai ar vidutinio sunkumo depresijai gydyti, tačiau abejojama, ar efektyvu sunkios vaikų ir paauglių depresijos terapijai. Sumažina atkryčio riziką.

Kognityvinė – elgesinė depresijos terapija padeda vaikams ir paaugliams:

• Atpažinti ir keisti įracionalias savęs gailestį keliančias mintis;
• Įsisavinti tinkamesnes ir pozityvesnes reakcijas savo ar kitų mintims ir jausmams;
• Gerinti klausymo, socialinius ir problemų sprendimo įgūdžius;
• Planuoti teigiamas/malonias individualias ar visuomenines veiklas.

 Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių. Tarp visų vaikų psichikos sutrikimų jie užima 2-4 vietas.

Nedidelis nerimas ar baimės vaikystėje yra įprastos ir vertinamos kaip natūralaus vystymosi dalis. Vis dėlto baimės gali tapti perdėtomis ir kelti žymų stresą vaikui. Sunkesni nerimo sutrikimai yra šie:

•  socialinė fobija (baimė ir atsisakymas eiti į mokyklą)
•  išsiskyrimo baimė (baimė netekti tėvų),
• arba specifinės fobijos (gyvūnų, tamsos, audros, baimė miegoti vienam).

Nerimo sutrikimus skatinantys veiksniai:

artimo žmogaus mirtis arba liga, mokyklos pakeitimas, išsiskyrimas su draugais, gyvenamosios vietos pakeitimas, tėvų skyrybos. Taip pat neigiamai veikia komplikuoti santykiai bei didelis šeimos narių nerimo lygis. Tėvai dėl savo vidinių konfliktų nesugeba sukurti saugumo šeimoje, o tai skatina vaikų nerimą.

Pernelyg didelis susirūpinimas vaikams dažniausiai išsivyto su mokykla, sveikata, namais susijusiais įvykiais (kontroliniais, tėvų atstūmimu, fizine liga ar sužeidimais, medicininėmis procedūromis ir tėvų konfliktais ar bausmėmis.

Baimių terapija susidaro iš:

•  Baimę keliančio įvykio kognityvinio perstruktūravimo, taip kad vaikas galėtų jį pamatyti mažiau gąsdinantį ir valdyti situaciją, o ne jos vengti.
• Atsipalaidavimo ir vaizduotės įgūdžių lavinimo.
• Baimę keliančių situacijų atskleidimo.
• Adaptyvesnių reakcijų demonstravimo ir modeliavimo.

 Nerimo sutrikimų terapija:

• Individuali, paskiriama gydytojų ir tėvų bendru sutarimu. Šeimos arba aplinkos.
• Sisteminio desensitizavimo metodas. Nerimas gali sumažėti sąmoningai kartojant nerimą keliantį vaizdinį saugioje aplinkoje, arba palaipsniui gąsdinantį vaizdinį keičiant į labiau priimtiną, malonų.
• Vaizdinių redukcijos būdas kai grėsmingas žmogus įsivaizduojamas mažas arba jam neįprastoje, komiškoje situacijoje (mokyklos fobija, socialinis nerimas, fobinis nerimo sutrikimas).

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas

Tai neuroelgesinis sutrikimas, kuris paliečia nuo 0.5% iki 1% vaikų ir paauglių. Vaikas gali patirti arba įkyrumus (pasikartojančias mintis, vaizdinius ar impulsus, kurie yra įkyrūs ir keliantys stresą arba maniją (pasikartojantį elgesį, tokį kaip rankų plovimą, arba mintis, tokias kaip skaičiavimas). Vaikas gali bandyti neutralizuoti savo baimę arba išvengti gąsdinančių įvykių naudojant ritualus (pavyzdžiui, šokinėja eidamas šaligatviu, kad neužliptų ant plyšio tam, kad apsaugotų tėvus) arba tikrinimą (nuolatos įjungia ir išjungia šviesą, kad “įsitikintų”, jog ji tikrai išjungta). Simptomai yra nesuvaldomi, susiję su stresu ir dažnai kliudo vaiko funkcionavimui namie, mokykloje ir socialiniame gyvenime.

 Obsesinio – kompuslinio sutrikimo terapijos metodai

• Mokymas baimės valdymo įgūdžių, pavyzdžiui: raumenų atpalaidavimo, vaizduotės ir kvėpavimo kontrolės.
• Nemalonių baimės simptomų kognityvinis perstruktūravimas
• Laipsniškas pratinimas prie baimę keliančių objektų, neapsaugojant nuo baimės objekto, kuris skatina vaiką pamažu įprasti susidurti su jo baime (pavyzdžiui, liesti purviną durų rankeną) ir neatlikti įkyraus, nerimą mažinančio veiksmo (plauti rankas ar laikyti rankeną audiniu).
• Perkeltinės prasmės istorijos, kurios parodo vaikui, kad jis ar ji turi pasirinkimą kaip elgtis ir gali išvengti obsesinio – kompulsinio sutrikimo bei jį lydinčių nemalonių pojūčių ir veiksmų.

Vyresniems:

•  Minčių stabdymas, kai dėmesys nukreipiamas pasakius “stop”, suplojus delnais, garsiai skaičiuojant (obsesiniam kompulsiniam sutrikimui)
• Užrašymas (dienoračio metodas) leidžia objektyviau įvertinti situaciją ir ieškoti alternatyvaus sprendimo (visiems nerimo sutrikimams).

 Philip C. Kendall

Psichologijos profesorius, Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimų klinikos Filadelfijoje direktorius. Sukūrė ir įvertino nemažai gydymo programų vaikams ir jaunuoliams.

Coping cats metodas. Tai kognityvinė – elgesinė metodika, kuri mokyklinio amžiaus vaikams padeda:

• atpažinti nerimo jausmą ir psichines reakcija į nerimą;
• įgyti gebėjimą atpažinti nerimą keliančias situacijas;
• sukurti planą kaip susidoroti su situacija (rasti, kurie veiksmai gali būti efektyvūs);
• išmokti vertinti savo veiksmus ir pastiprinti save.

Intervencija naudoja elgesio lavinimo strategijas, tokias kaip realių gyvenimo situacijų modeliavimas, vaidmenų žaidimas, atsipalaidavimo lavinimas ir grupės sustiprinimas. Užsiėmimo metu terapeutas naudoja socialinį pastiprinimą, vaiko apdovanojimui ir padrąsinimui.

Terapija trunka 16 konsultacijų. Pirmosios 8 konsultacijos yra lavinimosios, kuriose mokomasi naujų įgūdžių. Likusiose konsultacijose vaikas įgyvendina išmoktus naujus įgūdžius vaizduotėje ir realiame gyvenime.

Efektyvumas:

Kognityviosios terapijos principai padeda vaikams suvokti savo būseną bei jausmus ir juos priimti. Dažnai vaikai jaučiasi bejėgiai ir socialiai menkaverčiai, todėl darbo metu svarbu parodyti jų stipriąsias puses, skatinti pasitikėjimą savimi, mokyti atpažinti ir išreikšti savo jausmus.

 Naudota literatūra:

•  Behavioural therapy for children and adolescents with anxiety disorders: clinical research advances. A. M. Albano, P. C. Kendall. International Review of Psychiatry (2002), 14, 129–134Cognitive.
• Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai. Psichoterapijos kryptys. Diomšina B., Vyčinienė D. Medicina, 2002, 38 tomas, Nr. 4.
• http://www.cognitivetherapynyc.com/child.asp
• http://www.psichoterapijosstudija.lt/straipsniai/nerimas.doc
• http://eli.mama.lt/straipsnis_spausdinimui/ar_vaikai_serga_depresija
• http://www.children.lt/?_nm_mid=TVN3eUxEUXNNeXd3&_nm_lid=0&session=no

Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių, tačiau šie sutrikimai dažnai nediagnozuojami ir negydomi. Psichodinaminėje psichoterapijoje nerimas suprantamas kaip vidinis disstresas, konfliktas, skatinantis gynybinius mechanizmus, kurių užduotis -  nemalonio būsenos šalinimas. Nerimo sutrikimas pasireiškia, kai psichologiniai gynybos mechanizmai tampa neefektyvūs ir sutrinka normalus elgesys bei raida o  kartu ir raida. Terapijos tikslas – sumažinti nerimą iki normalaus lygio ir padėti vaikui efektyviai augti.

Pagrindiniai vaikų nerimo sutrikimai – tai atsiskyrimo nerimo sutrikimas, specifinės fobijos, generalizuotas nerimo sutrikimas, socialinė fobija potrauminio streso sutrikimas ir obsesinis–kompulsinis sutrikimas. Trumpai apie kiekvieną:

• Atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Pastebimos pernelyg didelės ir raidos tarpsnio neatitinkančios baimės dėl atsiskyrimo nuo namų ar svarbaus prisirišimo objekto (tėvų, globėjų). Tokie vaikai perdėtai nerimauja dėl jų pačių ar jų tėvų saugumo ir sveikatos, turi sunkumų miegoti vieni, sapnuoja naktinius košmarus atsiskyrimo tema, dažniausiai turi psichosomatinių simptomų ir gali atsisakyti eiti į mokyklą.
• Specifinė fobija yra tam tikro objekto ar situacijos baimė, kurios vengiama arba kurioje atsidūręs žmogus išgyvena didžiulį disstresą. Gali būti gyvūnų, aukščio, tamsos, uždaros erdvės ir kitos baimės.
• Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS) charakterizuojamas chronišku, pernelyg dideliu nerimu keletoje sričių, tokių kaip mokyklinė veikla, bendravimas socialinėje srityje, šeima, sveikata, saugumas, pasaulio įvykiai ir gamtos katastrofos, kartu su mažiausiai vienu gretutiniu somatiniu simptomu, silpna kontrole. Tokie vaikai dažnai yra perfekcionistai, siekiantys pripažinimo ir taip kovojantys su vidiniu disstresu, kurio nepastebi tėvai ir mokytojai. GNS iššauktas nerimas neapsiriboja specifiniu objektu ar situacija, nerimas paprastai išgyvenamas visą laiką.
• Socialinė fobija charakterizuojama išgąsčio ar diskomforto jausmu vienoje ar keliose socialinėse situacijose (diskomfortas būnant su nepažįstamais bendraamžiais, ne tik su nepažįstamais suaugusiaisiais) ar tam tikros veiklos situacijose (pvz., muzikoje, sporte). Diskomfortas yra susijęs su patiriamu socialiniu vertinimu ir baime atsidurti nemaloniose, kebliose situacijose įvairiose vietose: klasėje, kavinėje, popamokinėje veikloje. Šiems vaikams gali būti sunku atsakinėti prieš klasę, garsiai skaityti, pradėti pokalbį, kalbėti su nepažįstamais žmonėmis.
• Potrauminio streso sutrikimas – tai reakcija į patirtą labai pavojingą stresogeninį įvykį ar situaciją, kuri sukeltų stiprų disstresą beveik kiekvienam (pvz., seksualinė ar fizinė prievarta, tėvo ar motinos mirtis, stichinės nelaimės ir kt.). Tipiški požymiai yra įkyrus ir pasikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas prisiminimuose arba sapnuose. Pacientas bijo ir vengia užuominų apie jį ištikusią traumą. Paprastai kartu būna padidėjęs vegetacinės nervų sistemos sujaudinimas, dirglumas, baimingumas, nemiga.
• Obsesinis–kompulsinis sutrikimas. Nustatomas, kai didesnę laiko dalį, mažiausiai dvi savaites, kartojasi įkyrios mintys, idėjos, vaizdiniai ar potraukiai (obsesijos), kuriuos pacientas suvokia kaip savo mintis ar impulsus. Turi būti bent viena mintis ar veiksmas, kuriam pacientas bando nesėkmingai priešintis. Šiais veiksmais (kompulsijomis) pacientas bando apsaugoti save nuo objektyviai mažai tikėtino įvykio, pvz., dažnas rankų plovimas, siekiant apsisaugoti nuo užsikrėtimo infekcine liga, skaičiavimas ir t. t.

Baimė ir nerimas – įprastas reiškinys vaikystėje. Klinicistui svarbu atskirti normalias, raidą atitinkančias baimes, nerimą ir baikštumą nuo nerimo sutrikimų, kurie reikšmingai pablogina vaiko gyvenimą.

Nerimastingumo kilmė

Pasak Froido, neurozes sukelia vaikystės trauminiai potyriai. Šie potyriai išstumiami iš sąmonės ir užmirštami, tačiau išlieka pasąmonėje ir lemia neurozinių simptomų atsiradimą. Neuroziniai simptomai susiformuoja tada, kai koks nors pasąmoninis konfliktas sustiprėja ir grasina prasiveržti į sąmonę.

Nerimo vaikystėje atsiradimui lemiamą įtaką turi du reiškiniai – Edipo ir Elektros kompleksai. Sėkmingai šiuos kompleksus išgyvenę vaikai, susikaupusią įtampą nukreipia produktyvia veikla ir tai leidžia išvengti neigiamų gėdos ir kaltės jausmų, kurie yra vieni svarbiausių neurozės determinantų. Trumpai apie kiekvieną:

• Edipo kompleksas (seksualinės energijos nukreipimas į motiną). Būdingas berniukams, aiškinamas tuo, jog vaikas konkuruoja su tėvu dėl motinos meilės ir bijodamas tėvo nepritarimo yra priverstas romantiškus jausmus mamai išstumi į pasąmonę. Kartu motina suvokiama kaip poreikių tenkintoja, todėl svarbu neprarasti jos meilės ir palankumo. Meilės praradimas kelia didžiausią nerimą, todėl tėvų moralinės normos ir draudimai  padaromi savais.
• Elektros kompleksas (seksualinės energijos nukreipimas į tėvą). Būdingas mergaitėms ir aiškinamas jos bei motinos romantiška meile tėvui, kurią reikia nuslopinti, antraip gresia bausmė – tėvo meilės praradimas. Tai kelia didelį nerimą, todėl vaikas identifikuojasi su motina, romantišką meilę tėvui išstumdama į pasąmonę.

Problema

Anot Froido, individo elgesys yra determinuotas seksualinių bei agresijos instinktų, todėl tik ši energijos iškrova lemia atsipalaidavimą, bendrą organizmo pusiausvyrą. Individui būtina išlieti šią energiją, tačiau kartu baisu prarasti tėvų palankumą. Taip pat ji negali būti nukreipta ir į kitus asmenis, nes toks elgesys neatitinka visuomenės normų, jis skatina gėdos bei kaltės jausmus. Vadinasi, energija nedingsta – nerimas taip pat. KĄ DARYT? Energiją reikia nukreipti į kūrybinę veiklą, kuri teiktų malonumą ir pasitenkinimą, išvengiant baimės būti nubaustam ar atstumtam.

Psichodinaminė terapija

Psichodinaminės terapijos tikslas – išspręsti neurozinį konfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę. Tai giluminiai asmenybės pokyčiai, o ne atskirų elgesio detalių pakeitimai. Dėl to psichoanalitikai atsisako objektyviių įvertinimo priemonių, pavyzdžiui klausimynų, kur reikalaujama atsakyti „sutnku – nesutinku“ arba „teisinga – klaidinga“, laikydami kad jais gaunama tik paviršinė sąmoningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rentgeno – testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus konfliktus bei impulsus.

 Pasąmonės turinio atskleidimui taikomi metodai:

• Laisvųjų asociacijų metodas
• Pasipriešinimo interpretacija
• Perkėlimo analizė
• Sapnų analizė
• Emocinis perauklėjimas

Tačiau akivaizdu, jog dirbant su vaikais, daugelio šių metodų nepritaikysi dėl keleto priežasčių:

• Psichoterapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas;
• Pagrindinė vaiko veikla – žaidimas, todėl neverta tikėtis jo kokybiško dalyvavimo terapijos procese;
• Netikslinga taikyti ilgalaikę psichodinaminę terapiją, kai yra daug greito poveikio metodų, lemiančių norimus mąstymo ir elgesio pokyčius;
• Procese turi dalyvauti vaiką supanti aplinka, nes ji turi didelę įtaką vaiko psichologinei ir emocinei būsenai;
• Psichodinaminė psichoterapija yra rekomenduojama taikyti derinant su kitom terapijos formom, taip pat, jei reikia, medikamentiniu gydymu.

Vis dėlto nė vienas psichoanalitikas nepretenduos gydyti įvairias psichikos ir psichosomatines ligas, apsiribodamas vien psichodinamine psichoterapija. Todėl, siekiant diagnozuoti vaiko problemas bei rasti tinkamus metodus joms spręsti, rekomenduotinas kompleksinis pagalbos taikymas:

• Sapnų analizė (individuali terapija);
• Žaidimų psichoterapija: meno, smėlio, psichodrama (grupinė terapija);
• Šeimos terapija;

Be jokios abejonės metodų yra ir daugiau tik jų taikymas psiklauso nuo terapeuto kompetencijos, teorinės krypties bei įgūdžių. Tačiau aptarsiu tik keletą, kurie, mano manymu, galėtų turėti didžiausią poveikį, siekiant sumažinti vaiko nerimo lygį, gerinti jo bendravimo įgūdžius, spręsti emocines bei adaptacijos problemas.

Sapnų analizė. Tirdamas vaikų sapnus, Z.Froidas padarė keletą svarbių įžvalgų. Jis pastebėjo, jog vaikų sapnuose, priešingai nei suaugusiųjų, nėra jokio iškraipymo. Tai reiškia, kad pasąmonės turinys pateikiamas neužmaskuotas, todėl yra paprasta jį interpretuoti. Antra, sapnai atsiranda kaip atsakas į praėjusios dienos dienos išgyvenimus, kurie sapnuotojui buvo svarbūs ir reikšmingi. Pagaliau, sapnas, anot psichoanalitiko, tai miegą trikdančių dirgiklių pašalinimas, haliucinaciškai  juos patenkinant. Kitaip tariant, sapne atsispindi vaiko poreikių, kurių jis nepatenkino realiai, bet jie jam buvo svarbūs, patenkinimas vaizduotėje. Pvz.: mergaitė pasakoja, kaip ji sapnavo, jog visa dieną paukiojo valtyje po ežerą. Pasirodo, dieną prieš ji tikrai pirmą kartą plaukiojo valtimi, tačiau liepta išlipti ji verkė ir veiklą norėjo pratęsti. Tai ji padarė sapnuose. Todėl akivaizdu, jog ir kiti reikšmingi išgyvenimai, nepatenkinti poreikiai, emocinės būsena atsispindi sapnuose, todėl norint išsiaiškinti vaiko psichologinę būsena, naudinga atlikti jo sapnų analizę, nes ji gali pateikti užuominų apie esamo nerimo, neadaptyvaus elgesio priežastis.

Žaidimų psichoterapija. Tai projekcinės metodikos, kurios padeda atskleisti vaiko pasąmonės turinį pasitelkiant tam tikrą kūrybinę veiklą. Šios metodikos naudingos tuo, jog yra efektyvios tuomet, kai vaikas nemoka ar nenori reikšti savo išgyvenimų, bijo atsiskleisti, su juo sunku užmegsti bet kokį kontaktą. Aptarsiu keletą projekcinių metodikų, kurios patraukė didžiausią mano dėmesį, daugiau informacijos galima rasti adresu: http://www.playtherapy.org.uk/ .

Meno – dailės terapija. Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Dailė suteikia vaikams malonumą, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės pojūtį. Piešdamas vaikas dažnai spontaniškai prabyla (įprastomis aplinkybėmis tylėjęs), pradeda pasakoti. Terapinis požiūris į vaikų dailę mums leidžia giliau, lyg pačių vaikų akimis, pažvelgti į tai, kas vyksta kūrybiniame procese, moko vaiko piešinį vertinti ne kaip tam tikros estetikos produktą, o kaip jo fizinės, emocinės ir psichinės būsenos rezultatą. Pvz.: Vienas devynerių metų berniukas, mėgdavęs žaisti su moliu, kartą padarė staigų judesį, įsitempė ir pareiškė, kad daugiau nebežais. Vėliau berniukas papasakojo, kad būdamas ketverių metų kartą norėjęs paliesti savo išmatas. Tai pastebėjusi mama smarkiai jį išbarė. Todėl ir vėliau jis vis tiek norėdavęs paliesti savo išmatas, bet jį apimdavęs stiprus gėdos ir kaltės jausmas ir berniukas save sudrausmindavęs. Vien tik šio įvykio pakaktų, kad sutriktų žarnyno veikla. Vaikui pasidalijus prisiminimais, kuriuos galbūt atgaivino darbų iš molio darymas, jis pradėjo jaustis geriau, labiau atsipalaidavęs. Atsikratęs įtampos, jis tapo atviresnis savo išgyvenimams, kontroliavo tuštinimąsi. Taigi pasitikėjimas vaiko pasirinkimu per dailės užsiėmimus, padeda jam spręsti vidinius, nesuvoktus, neįsisąmonintus patyrimus, išgyvenimus, suteikiant jiems prasmę.

Smėlio terapija. Jos pagrindinis principas – tikrovės vaizdavimas smėlyje. Remiamasi idėja, jog vaikai nuo mažens mėgsta žaisti su smėliu (smėlio dėžės, pilių statymas paplūdimiuose ir kt.), todėl čia jis naudojamas kaip tam tikra priemonė, kurios pagalba projektuojama vaiko turima patirtis, emociniai išgyvenimai, tarpusavio santykiai. Terapija taikytina kenčiantiems nuo streso, fobijų, uždariems, autistiškiems, nepaklusniems vaikams. Taip pat vaikams, išgyvenantiems įvairias šeimynines problemas, tokias kaip įvaikinimas, tėvų skyrybos ar kitos traumos. Terapija taikytina tiek individualiai, tiek grupei. Rezultatas: gynybiškumo, agresyvumo, atstūmimo baimės sumažėjimas, savo vaidmens ir elgesio įsisąmoninimas, artimesnio kontakto užmezgimas, didesnis pasitikėjimas savimi. Daugiau informacijos apie šią terapiją su pavyzdžiais rasite čia http://www.sandplay.org/sandplay_with_children.htm.

Psichodrama.  Dar viena projekcinė metodika, kurios pagalba aiškinamasis ne vien vaiko pasąmonės turinys, jo agresyvaus ar nepriimtino elgesio sąsajos su nerimąstingumu, tačiau ir savo vaidmens įsisąmoninimas, savo asmenybės priėmimas (atitikmenys – biodrama, lėlių drama). Tai grupinis metodas, kurio metu problemos ir santykiai išgyvenami čia ir dabar, o ne analizuojant žodžiais. Skiriamos trys psichodramos formos: nukreipta į protagonistą, nukreipta į temą, nukreipta į grupę. Konkretaus vaiko problemai spręsti labiausiai tinka nukreipta į protagonistą forma. Jos metu koncentruojamasi į pagrindinį veikėją, kuris su vedančiojo ir partnerių pagalba vaidina realią arba įsivaizduojąmą probleminę situaciją. Tai padeda įsisąmoninti paslėptus arba išstumtus iš sąmonės įvykius. Psichodramos metodas buvo naudojamas mokinių konfliktiškiems santykiams gerinti, siekiant pagerinti mokinių tarpusavio santykius. Jis padėjo šiems vaikams drąsiai kalbėtis apie bendras baimes ir problemas, jie pradėjo daug atviriau išreikšti save.

Šeimos terapija. Tyrimai ir klinikinė patirtis rodo, kad tėvai ir šeima turi didelės įtakos nerimąstingumui vaikystėje. Tėvų nerimas, tėvystės stiliai, nesaugus prisirišimas yra rizikos veiksniai. Intervencijos, kurios gerina tėvų kompetenciją, tėvų – vaiko santykius, sustiprina šeimos problemų sprendimo įgūdžius, mažina tėvų nerimąstingumą, turi būti naudojamos dirbant su nerimąstingais vaikais.

 Sėkmingos terapijos rezultatas: žmogus suvokia, jog tos baimės, kaltės ar gėda, kurios taip jį kausto, yra universalios ir būdingos ne tik jam, bet apskritai visiems žmonėms. Dar daugiau – jis pamato, kad kalbėdamas apie tai, jis nežlunga, o gali būti ir priimtas, ir suprastas, ir atspindėtas su pajautimu.

Kokios problemos būdingos vaikams? Vaikystei būdingi psichikos sutrikimai paprastai skirstomi į dvi grupes:

• Eksternalizuoti sutrikimai – jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Apima dėmesio ir aktyvumo sutrikimą, elgesio sutrikimus. Šie sutrikimai būdingesni berniukams.
• Internalizuoti sutrikimai – būdingi į patį vaiką nukreipti išgyvenimai ir elgesys, pvz.: depresija ir kiti nuotaikos sutrikimai, socialinis atsiskyrimas, nerimas. Būdingesni mergaitėms.

Tačiau iš tikro daugelis vaikų patiria abiejų tipų simptomus. Psichikos sutrikimų, pasireiškiančių vaikystėje sąrašas yra ilgas.

• Protinis atsilikimas
• Psichologinės raidos sutrikimai (kalbos, specifiniai mokymosi, judesių, mišrūs)
• Įvairiapusiai raidos sutrikimai (autizmas, Rett’o, Asperger’io sindromai ir kt.)
• Hiperkineziniai sutrikimai (aktyvumo ir dėmesio sutrikimais, hiperkinezinis elgesio sutrikimas).
• Elgesio sutrikimai (nesocializuotas elgesio sutrikimas socializuotas elgesio sutrikimas, prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas ir kt.)
• Mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai.
• Emocijų sutrikimai (atsiskyrimo nerimas, fobijos, socialinis nerimas, konkurencija tarp vaikų šeimoje).
• Socialinio bendravimo sutrikimai (mutizmas, prieraišumo sutrikimai)
• Kiti sutrikimai (tikai, enurezė, mikčiojimas, mitybos sutr. ir kt.)

Išsamiai išnagrinėti vaikystės laikotarpį ir jo problemas reikėtų atskiro kurso. Toks kursas yra Mokyklinės psichologijos magistrinėje programoje. Kadangi apie raidos sutrikimus dalis iš jūsų jau girdėjote specialiųjų poreikių vaikų psichologijos paskaitose, šioje dalyje plačiau apsistosiu ties elgesio ir emociniais sutrikimais, su kuriais psichologui tenka susidurti bene dažniausiai.

Elgesio sutrikimai

Elgesio sutrikimams vaikystėje būdingas elgesys, kuris neatitinka įprastų socialinių normų. Toks elgesys dažnai yra nelegalus (pvz.: rūkymas); gali būti būdinga agresija, smurtas prieš žmones ar gyvūnus, turto niokojimas; melavimas; vogimas. Dažnai blogėja santykiai su artimaisiais, pasitaiko bėgimas iš namų, pamokų praleidinėjimas. Sumažėjusi emocijų kontrolė, būdingi pykčio priepuoliai, iššaukiantis, provokuojantis elgesys, nepaklusnumas.

TLK-10 skiria kelis elgesio sutrikimų tipus, pagal tai, kaip jie pasireiškia:

• Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje
• Nesocializuotas elgesio sutrikimas – žymus nesugebėjimas įsijungti į bendraamžių grupę.
• Socializuotas elgesio sutrikimas – dažnai būdingas įsitraukimas į delikventine veikla užsiimančių bendraamžių grupę.
• Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas – ryškus prieštaravimas, suaugusiųjų erzinimas, tačiau dažniausiai be realios agresijos.

Elgesio sutrikimai vaikystėje dažnai yra susiję su gausybe lydinčių problemų, tokių kaip mokymosi sutrikimai, bendravimo sutrikimai, piknaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, nerimas ir depresija. Mergaitės, turinčios elgesio problemų dažniau turi lydinčių psichikos sutrikimų nei berniukai, nors berniukams elgesio sutrikimai būdingi tris kartus dažniau. Taigi mergaitėms elgesio sutrikimai dažnai reiškia žymiai didesnę patologiją.

Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metu, vėliau paplitimas mažėja. Elgesio sutrikimai vaikystėje siejami su antisocialiu asmenybės sutrikimu suaugusiojo amžiuje. Tačiau apie pusę vaikų, turinčių elgesio problemų asmenybės sutrikimo neišvysto. Manoma, kad taip yra dėl to, kad patys elgesio sutrikimai gali būti skirtingi savo prigimtimi. Dalis elgesio sutrikimų yra pastovūs gyvenimo bėgyje. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trijų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Kiti elgesio sutrikimai pasireiškia išimtinai paauglystės laikotarpiu. Sutrikimai ryškėja paauglystės laikotarpiu, nors anksčiau vaikas savo elgesiu neišsiskyrė. Suaugusiojo amžiuje grįžtama prie “neprobleminio” elgesio stiliaus. Manoma, kad tokius elgesio pokyčius sukelia vadinamosios “brandos žirklės”, t.y. neatitikimas tarp fizinės ir psichologinės brandos.

Elgesio sutrikimai siejami su tam tikrais biologiniais faktoriais, tokiais, kaip paveldėjimas. Tačiau duomenys apie paveldėjimo įtaką yra labai prieštaringi. Manoma, jog įtaką daro ir genetiniai, ir aplinkos faktoriai, aplinkos faktoriai turi truputį didesnį svorį. Taip pat gali būti, kad paveldimas ne pats sutrikimas o tam tikri jo aspektai. Pvz.: tikrai paveldimas agresyvus elgesys, tačiau kiti elgesio sutrikimai (vogimas, bėgimas iš namų) ne. Didesnis paveldimumas nustatomas, jei sutrikimai prasideda ankstyvoje vaikystėje. Taigi, greičiausiai paveldimas tam tikras temperamento tipas, kuris sąveikoje su kitais biologiniais sunkumais, santykiais su šeima ir aplinka lemia sutrikimo vystymąsi.

Tiriant elgesio sutrikimų turinčius vaikus taip pat nustatomi tam tikri neuropsichologiniai sutrikimai ar nepakankamumas: blogi verbaliniai įgūdžiai, blogos vykdomosios funkcijos (problemos analizė, sprendimų numatymas, vykdymas), atminties sunkumai. Ankstyva sutrikimo pradžia dažnai yra susijusi su šiek tiek žemesniu bendru intelektu.

Ne mažiau svarbūs elgesio sutrikimams vystytis yra psichologiniai ir socialiniai faktoriai. Dažniausiai minimi šie:

• Sutrikusi moralinių normų raida. Šie vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir reikalingą savivaizdžiui.
• Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
• Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje. Kadangi agresyviu elgesiu dažniausiai pasiekiama savo tikslų, toks elgesys gauna pastiprinimą ir yra užfiksuojamas.
• Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūros, nuoseklios disciplinos stoka. Tokių tėvų vaikai nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, todėl jis pastiprinamas.
• Kognityvinės klaidos – prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Į tokią “provokaciją” reaguojama agresija. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti yra agresyvūs. Didėja agresija ir atstūmimas.
• Draugų įtaka – bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Draugų atstūmimas dažnai sukelia agresija.
• Sociodemografiniai faktoriai – žemas ekonominis statusas, tėvų nedarbas, žemas išsimokslinimas, sutrikę santykiai šeimoje ir subkultūra, kurioje elgesio nukrypimai yra priimtini.

Elgesio sutrikimų korekcijai gali būti taikomi įvairūs psichologiniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui,

• Tėvų rūpestingumo ugdymas (Parental Management Training) – elgesio terapijos metodas šeimai. Šeimos nariai yra mokomi paskatinti socialų, o ne asocialų elgesį. Tai gerina tėvų/vaikų santykį, nes vaikams skiriama daugiau dėmesio, o tai mažina agresyvumą ir asocialų elgesį.
• Multisisteminis gydymas – intensyvi pagalbos sistema, į kurią siekiama įtraukti įvairius sluoksnius: vaiką, šeimą, gimines, draugus, kaimynus, mokyklą, bendruomenę. Tikslams pasiekti naudojami elgesio, kognityvinės, sisteminės šeimos terapijų ir atvejų vadybos principai. Siekiama atrasti stipriąsias vaiko ir šeimos savybes, įvertinti sutrikimo kontekstą. Toks pagalbos būdas yra efektyvesnis nei individuali psichoterapija.
• Kognityvinė psichoterapija – vaikai mokomi problemų sprendimo įgūdžių ir agresyvaus elgesio kontrolės (pvz.: provokuojančioje situacijoje išmokti atsitraukti, sakyti sau raminančius žodžius ir t.t.). Įgūdžiai išbandomi vaidmenų žaidimų metu. Kita kognityvinės terapijos kryptis – moralumo ugdymas. Vaikai mokomi spręsti moralines dilemas, aptaria jas grupėse, svarsto, kaip jas spręstų kiti žmonės. Individualių intervencijų trūkumas – jų efektas trumpalaikis, jei nekeičiama aplinka, kuri skatina ir palaiko netinkamą elgesį.

Emocijų sutrikimai vaikystėje

Įvairūs emociniai sunkumai vaikystėje yra santykinai įprasti ir nebūtinai yra susiję su psichikos sveikatos problemomis suaugusiojo amžiuje. Daugelis vaikystės emocinių sutrikimų yra normalios raidos kraštutinumai (pvz.; visi vaikai bijo įvairų dalykų, tačiau kai kurie šiek tiek stipriau). Taip pat geras dalykas yra tai, kad visų emocinių sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, gydymo prognozes yra geresnės, nei prasidedančių suaugusiojo amžiuje.

Emociniai sutrikimai vaikystėje gali būti įvairūs:

• Atsiskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje – vaikas bijo atsiskirti nuo tėvų, jaudinasi, jog atsiskyrus jam ar tėvams nutiks kažkas blogo.
• Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje – konkrečių situacijų ar daiktų baimė.
• Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje – pastovi svetimų žmonių baimė.
• Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas – labai stiprus pavydo jausmas atsiradus kitam vaikui šeimoje, ryškūs emociniai sutrikimai lydimi psichosocialinių problemų.

Emocinių sunkumų vystymasis vaikystėje yra glaudžiai susijęs su santykiais šeimoje. Dalis nerimo ir baimės kyla iš savisaugos instinkto, kurį vaikas atsineša jau gimdamas. Vis dėlto, maži vaikai taip pat ir mokosi nerimauti, stebėdami ir reaguodami į savo tėvų reakcijas (pavyzdžiui iš raidos psichologijos žinomas skardžio eksperimentas). Patirties veikiamos emocijos tampa vaiko savireguliacijos priemone. Nerimastingesni yra tie vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų lengvai sujaudinamas, jautrus. tačiau ne mažiau svarbus ir auklėjimas. Nerimastingi dažniau būna vaikai, kurių mamos stipriai kontroliuojančios, direktyvios, skatinančios priklausomybę nuo tėvų. Taip pat jei vaikas turi žemą aš veiksmingumo jausmą – nerimas kyla, jei vaikas jaučiasi negalintis kontroliuoti situacijos.

Pagalba emocijų sutrikimų atvejais. Norint padėti vaikui, kuris kenčia nuo nerimo ar emocijų sutrikimų, labai svarbu į juos žvelgti rimtai, nesiekti jų sumenkinti ar nureikšminti. Svarbus yra leidimas vaikui kalbėti apie savo nerimą ir baimes. Kadangi vaikai nerimauti išmoksta, tai baimes įveikti padeda modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai. Pavyzdžiui, filmuotos ar vaizdinės medžiagos naudojimas vaikams turi žymiai didesnį poveikį nei paaiškinimai; vaikams savo baimes lengvai padeda įveikti bendraamžiai.

Įveikiant vaikų emocinius sunkumus efektyvūs yra ir kiti kognityviniai pagalbos metodai. Pavyzdžiui, sisteminis nujautrinimas – vaikas mokomas atsipalaiduoti (pvz.: galvoti apie malonų įvykį), o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas. Arba savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo. Relaksacijos užsiėmimų metu vaikas mokomas ramiai kvėpuoti. Taip pat mokomas pagirti save ir performuluoti neigiamas mintis į teigiamas. Vaizduotėje siūloma įsivaizduoti, kaip vaikas įveikia nerimą keliančias situacijas.

Naudingas gali būti tiesiog vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką. Taip pat emocijų ugdymas, kurio metu vaikas mokomas būti atidesnis savo jausmas, pastebėti įvairius savo išgyvenimus. Vaikui siūloma pildyti savistabos lapą, kuriame nuotaika pažymima veiduku ar kitu simboliu. Kartu su tėvais aptariama, kas nuotaiką sukėlė. Bandoma pastiprinti elgesį, kuris sukelia teigiamus jausmus.

Pagalba šeimai. Tam tikrais atvejais vaiko sutrikimas nuo jo paties beveik nepriklauso ir yra šeimos problemų atspindys. Šeimos terapija yra pagrįsta sistemų teorija, ir šeimą suvokia tam tikrą sistemą, kurios visi elementai sąveikauja tarpusavyje. Terapijoje siekiama pakeisti ne vieną individą, o sąveiką tarp sistemos elementų ir šeimą kaip visumą.

Psichologas dirbantis su šeimai siekia pažinti šeimos subkultūrą, istoriją, ir bendravimo taisykles. Atspindėti šiuos savo pastebėjimus šeimos nariams, ir tuo pat metu išlikti nešališkam ir nesiidentifikuoti nei su vienu šeimos nariu. Psichologas siekia išsiaiškinti, kaip kiekvienas šeimos narys supranta problemą ir padėti šeimos nariams vieniems kitus geriau suprasti ir priimti.

Šeimos terapija gali būti labai skirtinga, priklausomai nuo terapinės mokyklos ir psichologo darbo stiliaus (plačiau apie tai mokysitės kitą semestrą šeimos psichologijos kurse). Štai keli šeimos terapijos tipų pavyzdžiai:

• Jungtinė šeimos terapija – tuo pačiu metu konsultacijoje yra visa šeima, psichoterapeutas užtikrina bendravimą ir padeda palaikyti ryšius tarp šeimos narių. Viena iš žymiausių tokio darbo stiliaus psichoterapeučių yra Virginia Satir.
• Konkurencinė šeimos terapija – psichoterapeutas susitinka su visais šeimos nariais individualiai.
• Bendradarbiaujanti šeimos terapija – kai visi šeimos nariai lankos pas skirtingus psichoterapeutus. Psichoterapeutai susitinka ir aptaria šeimą kaip visumą.
• Elgesinė šeimos terapija – šeima suvokiama kaip pastiprinimų sistema. Psichoterapeutas padeda nustatyti elgesį, kurį reikia stiprinti bei padeda atrasti būdus, kaip geriau tai daryti. Kognityvinėje-elgesio šeimos terapijoje klientai mokomi savistabos, mąstymo ir analizės įgūdžių, naujų problemų sprendimo būdų, derybų ir t.t.

Nors atrodytų, kad šeimos terapija yra efektyviausias įmanomas pagalbos metodas, tam tikrais atvejais ji nėra rekomenduojama. Šeimos terapijos siūloma atsisakyti, jei:

• Šeima yra labai problemiška, sutrikusi ir didelė tikimybė, kad terapija bus nesėkminga;
• Kada vienas šeimos narys nemotyvuotas ar priešiškas;
• Reikia įvertinti ar terapija nebus žalinga ar per daug skausminga kietiems šeimos nariams, ar jie turi pakankamai psichologinių išteklių priimti informaciją, kuri gali paaiškėti terapijos metu;

Be to svarbu atsiminti, kad terapijos procesai keičia pačią šeimą. Jei šeimos nariai ar vienas narys lanko individualias konsultacijas, šeimos iširimas yra dažnesnis nei tuomet, kai konsultacijas lanko visa šeima. Terapijos metu gali paaiškėti, kad tikrasis pacientas yra kitas šeimos narys. Taip pat labai sunku atsakyti, kokia šeima yra “normali”, kyla daug sunkumų psichoterapeutui kai jam reikia konfrontuoti su jo supratimu neadaptyviomis šeimos nuostatomis ar elgesiu.

Literatūra:

• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.
• Nasvytienė D. Vaiko elgesio ir emocinės problemos. Vilnius: 2005.