Šizofrenija yra psichozė. Kitaip tariant, sunkus psichikos sutrikimas, kai asmens emocijos, mąstymas, vertinimas ir tikrovės suvokimas yra taip pakitę, jog labai pablogėja jo gebėjimas reikiamai tvarkytis. Sergančiam žmogui gali atrodyti, kad įjungtas TV siunčia įsakymus veikti, kambarys gali būti pripildytas nuodingų dujų, o ant langų šliaužioja šimtai gyvačių. Įsivaizduokite tai ir suprasite, kokia įtampa ir baimė apėmusi ligonį ir koks neprognozuojamas gali būti jo elgesys, nulemtas šios pasikeitusios, nerealios, liguistos aplinkos, pvz., jis gali imti daužyti langus, kad „užmuštų gyvates“.

“Pozityvieji” ir “negatyvieji” šizofrenijos simptomai:

· Nenormalūs potyriai ir suvokimai, tokie kaip kliedesiai, haliucinacijos, nelogiškas ir sutrikęs mąstymas, emocijų neadekvatumas bei neadekvatus elgesys. Tai nereiškia, kad šie simptomai geri, o tik tai, kad psichinėje veikloje atsiranda kažkas nauja, nebūdinga sveiko žmogaus psichikai.

· Tai normalių įprastinių minčių, emocijų ir elgesio nebuvimas, pavyzdžiui, atbukusios emocijos, vidinių paskatų nebuvimas, skurdus mąstymas ir užsisklendimas, kitų žmonių šalinimasis. Normalių funkcijų, kurias atlieka sveikas individas, praradimas.

 Šizofrenijos stadijos:

· Ūmioje stadijoje labai sunkūs pozityvieji simptomai. Negatyvieji simptomai taip pat gali po truputį sunkėti.

· Kai pozityvieji simptomai ima lengvėti, pacientas pereina į stabilizacinę stadiją, kuri gali tęstis ilgiau nei šešis mėnesius po ūmaus epizodo pasireiškimo.

· Stabiliosios stadijos metu simptomai daugmaž pastovūs, kartais gali netgi visai išnykti.

 Kognityvinė-elgesio terapija

Kognityvinė-elgesio terapija taikoma asmenis, kurie, nepaisant gydymo farmakologinėmis priemonėmis, ir toliau išgyvena psichozės simptomus. Nustatyta, kad maždaug 25–30% asmenų kenčia dėl funkcionavimą trikdančių psichozės simptomų, nepaisant gydymo. Šis metodas yra daug žadantis gydant asmenis, kuriems įvyksta pirmasis psichozės epizodas, bei ūminės ligos fazės.

Kognityvinės-elgesio terapijos metu atkreipiamas dėmesys, ką reikia keisti, o ko – ne, o tada dirbama pasirinktų tikslų bei norimų pasikeitimų kryptimi. Kertiniai konstruktyvaus pasikeitimo akmenys yra šie:

• keisti mąstyseną, t.y. kad mintys, įsitikinimai, požiūriai, nuostatos, samprotavimai ne trukdytų, o padėtų gyventi (kognityvinis terapijos aspektas);
• imtis tokių veiksmų, kurie duos norimų ir laukiamų rezultatų (elgesio aspektas).

 Kognityvinės-elgesio terapijos metodai:

Elgesio strategijos gerinimas. Taikant šį poveikio būdą, ligoniams padedama suprasti, koks elgesys jiems galėtų padėti susilpninti ir simptomus, ir reagavimą į simptomus, tokius kaip haliucinacijos ir kliedesiai. Pavyzdžiui, haliucinacijos gali sustiprėti, kai ligonis būna vienas arba nuobodžiauja. Tokį ligonį galima pamokyti būdų, kaip sumažinti izoliaciją ir nuobodulį. Kitus galima išmokyti susilpninti klausos haliucinacijas. Pvz. niūniuojant, kalbantis su kitais žmonėmis ar netgi liepiant „balsams“ pasitraukti ir grįžti vėliau. Taip pat galima pamokyti patikrinti iliuzinių įsitikinimų tikroviškumą, lyginant su gydytojo pateikta interpretacija.

Britų tyrime, kurį atliko Nicholas Tarrier su bendradarbiais, buvo nustatyta, kad po šešių mėnesių tokio gydymo ligonių kliedesių lygis ir nerimas sumažėja, palyginus su tais ligoniais, kuriems taikoma ne tokia specifinė kognityviosios terapijos forma, vadinama mokymu spręsti problemas.

Mokymas spręsti problemas. Terapeutas su pacientu sistemingiau nagrinėja psichologines problemas, kurių pacientas neįstengė išspręsti savarankiškai. Specifiniai veiksmai yra tikslus sunkumų srities apibrėžimas, trūkstamos informacijos surinkimas, ryšių tarp duomenų nustatymas ir apibendrinimų suformulavimas. Tada terapeutas padeda pacientui pačiam pakoreguoti savo patyrimo interpretavimo ir elgesio reguliavimo būdus.

Individuali ir grupinė kognityvioji terapija. Birmingame stacionare nuo ūmios psichozės simptomų gydomiems ligoniams buvo skirta individuali ir grupinė kognityvioji terapija. Individualios terapijos metu švelniai prieštaraujama iliuziniams jų įsitikinimams, bandoma juos analizuoti. Grupinę terapiją sudaro grupės iki šešių ligonių susitikimai, per kuriuos grupės nariai pateikia alternatyvius kitų narių iracionalių įsitikinimų aiškinimus, prieštarauja neigiamoms nuomonėms apie psichikos ligą ir paremia vieni kitų pastangas integruoti ligos sampratą į savo gyvenimą bei kuria naujas elgesio strategijas.

Šeimos mokymas. Šeimos mokymu siekiama užtikrinti šeimos paramą ligonio pastangoms valdyti savo simptomus, ir veiksmų programą, kurios tikslas buvo pagerinti bendravimo ir savitvarkos įgūdžius. Šeimos mokymu taip pat siekiama sumažinti aplinkos stresų įtaką biologiškai pažeidžiamam individui. Tam naudojami du pagalbos būdai. Pirma, tai yra streso mažinimo strategija, paremta kognityvine bihevioristine terapija, kuria siekiama pagerinti paciento ir jo artimųjų bendravimo problemų sprendimo efektyvumą bei paskatinti asmeninių gyvenimo tikslų siekimą. Pvz. mokoma padėti artimajam siekti realių trumpalaikių tikslų, ilgalaikius tikslus išskaidyti į lengviau pasiekiamus konkrečius trumpalaikius tikslus ir t.t

Kita strategija yra paremta globėjų mokymu, kaip sumažinti stresą bei lengviau priimti pacientų elgesį, kuris susijęs su pozityviaisiais ir negatyviaisiais ligos simptomais. Pvz. mokoma elgtis pagarbiai, kalbėti ramiai, aiškiai, be užuolankų, reikėtų vengti pastovaus kritikavimo, perdėto globėjiškumo ir kontroliavimo, nesišaipyti iš artimojo ar jo potyrių, nerodyti savo sukrėtimo ar išgąsčio dėl jo potyrių ir t.t

Humanistai teigia, kad sveikata nėra būklė, o procesas nukreiptas į saviaktualizaciją ir atitinkantis norus, troškimus. Sveikas asmuo siekia aktualizuotis ir gyventi autentišką gyvenimą,  sergantis asmuo yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas, o jo vidiniai ryšiai sutrūkinėję. Pagal humanistus žmogus gali sąmoningai rinktis, jis turi tikslus vertybes ir prasmes, ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.

Pagal Maslow psichopatologija tai visokios nepavykusios pastangos aktualizuoti save. Normalus ar vidutiniškai normalus asmuo yra toks pat psichiškai nesveikas tik skiriasi susirgimo stiprumas.

Pagal Carl Rogers, išgyvenimus, kurie yra harmoningi su Aš koncepcija žmogus priima ir suvokia, o tuos, kurie yra konflikte su Aš koncepcija ir tuo pačiu jai pavojingi išstumia iš sąmonės. Kai neatitikimai tarp išgyvenimų ir Aš koncepcijos labai dideli, tai išstūmimas gali būti neefektyvus, išgyvenimai įsisąmoninami ir Aš koncepcija sugriūna. Tai Carl Rogers vadino psichoze.

Egzistencinis požiūris į ligą.

Egzistencialistai tiki, kad žmogus gali pats nuspręsti kaip nori nugyventi savo gyvenimą, taigi tam tikru mastu patys renkasi sveikatą ar ligą. Gydytojo darbas yra ne “gydyti”, bet padėti pacientui siekti visaverčio gyvenimo ir išsamesnės savivokos. Pavyzdžiui pagal Laing šizofrenija yra ne kiek sutrikimas, kiek asmens pasirinktas būdas susidoroti su nepakeliama situacija. Kai kurie žmonės susidūrę su stipriu asmeniniu stresu ar aplinkos sukelta įtampa nesugeba reaguoti pagal visuomenės normas ir užsisklendžia nuo išorės savo vidiniame pasaulyje. Taigi Laing į šizofreniją žiūri ne kaip į psichinę ligą, bet kaip į padidintą žmogaus jautrumą.

Pagal Boss M. šizofrenija sergantys asmenys atranda tam tikrą, daugumai žmonių neprieinamą, būties matmenį, tačiau jie nesugeba išreikšti tos patirties ir todėl yra laikomi ligoniais.

Liudwig Binswanger teigia, kad  liga- tai būsena, kai žmogus atsisako atsakomybės už savo ateitį.

Atsisakymas matyti savo realybę, save kitokį nei esi iš tikro- autentiškumo atsisakymas, pabėgimas į idealizuotą pasaulį. Žmogus nebenori pats tvarkyti savo pasaulį, atsakomybę už jį priskiria kitiems ir taip praranda savajį Aš.

Pagrindinė egzistencializmo koncepcija yra asmens egzistencijos t.y. jo vidinio pasaulio pasikeitimas, o šizofrenija- tai ypatinga asmens egzistavimo forma.

Humanistinė- egzistencinė terapija.

Humanistai ir egzistencialistai iš esmės pasisakė už tai, kad gydymas nebūtų mechaninis ir pasyvus. Žmogus pats turi dalyvauti gydymo procese ir terapijos metu rasti sprendimus susijusius su egzistencinėmis problemomis. Glover nuomone vien tik vaistai negali padėti šizofrenija sergantiems asmenims, o gali sukelti ir šalutinį poveikį, bei pačio žmogaus pasyvumą. Pašalinti ligos simptomus yra medicinos tikslas, o humanisto tikslas atkurti autonomiją (savarankiškumą, savęs valdymą) bei savęs įsisąmoninimą. Humanistinėje psichiatrijoje pabrėžiama empatiškas žmonių supratimas, žmogaus vertės ir žmogaus gero gyvenimo koncepcija.

Egzistencinė humanistinė terapija nesiremia jokiomis asmenybės teorijomis, o pačia žmogaus samprata. Nagrinėjamas žmogaus gyvenimas bei jo santykis su aplinkiniu pasauliu. Čia orientuojamasi į svarbiausius gyvenamojo pasaulio matmenis, kurie pagal egzistencializmą yra 4. Tai fizinis, socialinis, psichologinis bei dvasinis. Taip pat terapijoje tiriamas žmogaus individualus santykis su įvairiais dalykais, kurie veikia gyvenimą nepriklausomai nuo mūsų valios.

Taigi humanistinė egzistencinė terapija nesiekia ko nors pašalinti, padėti atsikratyti, pakeisti ką nors kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime. Pagrindinis tikslas pirmiausia pamatyti kas yra tame kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime bei padėti geriau jame susivokti, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes ir tų galimybių ribas.

 Literatūra:

1. Glover J., „Towards Humanism in Psychiatry“, Princeton University February 12–14, 2003
2. Maslow A.H., „Motyvacija ir asmenybė“. Vilnius, 2006
3. Laurinaitis A., Milašiūnas R., „Psichoterapija. Knyga profesionalams ir smalsiesiems.“, Vilnius 2008
4. Perminas, A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas”, VDU leidykla, Kaunas, 2004;

Jau nuo seno muzika buvo naudojama kaip terapija, kaip gydymo, atsipalaidavimo, ar net padedanti mąstyti priemonė. Muzika įvairiais būdais naudojama beveik kiekvienoje profesijoje, norint pasiekti įvairius tikslus.

Net parduotuvėse groja muziką su ketinimu padaryti pirkėjus “laimingais”, kadangi “laimingas” pirkėjas ilgiau užsibūna parduotuvėje ir yra skatinamas kažką nusipirkti. Taip pat kai kurios verslo įmonės naudoja linksmą, optimistišką muziką iškart po pietų, kad padėtų išlaikyti savo darbuotojus budrius ir nemieguistus.

Muzikos terapijos istorija. Muzikos terapija  Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo 18 amžiaus pb. Tačiau, muzikos naudojimas kaip gydymo būdas yra atėję jau iš senovės laikų ir  senovės civilizacijų (Egipto, Kinijos, Indijos, Graikijos ir Romos). Šiandien, muzikos galia išlieka ta pati.

Muzikos terapija JAV buvo naudojama pasaulinio karo metu kaip intervencija patirtoms žmonių traumoms. Veteranai aktyviai ir pasyviai užsiimdavo muzikos veikla, kuri orientuota į skausmo jutimą. Daugelis gydytojų ir medicinos seserų tvirtino teigiamą muzikos poveikį “psichologinėms, fiziologinėms, kognityvinėms ir emocinėms būsenoms”. Nuo tada į kolegijų ir universitetų plėtojamas programas buvo įtraukta muzikos terapijos disciplina.

Į muzikos terapiją dažnai buvo žiūrima kaip į “apsimestinę” mediciną, kuri naudojasi asmens vidinėmis ar protinėmis galimybėmis, siekiant rasti priežastis ir išgydyti daugelį ligų. Kai kurie terapeutai ignoruoja šį žodį. Bet “apsimestinės” medicinos reputacija pasikeitė per metus ir pasaulio medicina dabar mato, kad muzikos terapija gali būti naudojama kaip “papildas” prie tradicinių vaistų, ir kartais net pakeičiantys vaistus nuo skausmo.

Muzikos terapijos tyrimai-pritaikomumas. Apskritai nėra daug tyrimų apie muzikos terapiją ir šizofreniją, bet Cochrane analizavo keturių tyrimų apžvalgą. Šių tyrimų metu buvo ieškoma trumpalaikė nauda, kuomet prie įprasto gydymo vaistais papildomai buvo naudojama muzikos terapija.

Šiuose 3 mėnesių trukmės tyrimuose naudojamų sesijų skaičius svyravo nuo 7 iki 75. Sesijų metu pacientai galėjo susipažinti su įvairiais muzikos instrumentais, buvo skatinami naudotis jais, kad išreikštų save. Iš pradžių terapeutas atidžiai klausydavo paciento muzikos ir padėdavo jam akomponuoti, sekdamas paciento emocinę būklę muzikos išraiškoje. Tada terapeutas siūlydavo galimybes išplėsti ar keisti būseną su muzikos sąveika. Ši muzikos terapija naudojama, kai pacientai yra gana stabilios psichikos. Pacientui turėtų būti sunku išreikšti save naudojant verbalinį bendravimą, tačiau terapeutas gali padėti bendrauti žmonėms per muziką, kuri būtų konstruktyvi, kūrybiška ir maloni.

Muzikos terapijos efektyvumas. Muzikos terapija žymiai sumažino pacientų neigiamus simptomus ir socialinę izoliaciją, bei padidino gebėjimą bendrauti su kitais ir savo suinteresuotumą ties išorės įvykiais. Muzikos terapija neturi jokio šalutinio poveikio ir yra palyginti nebrangi priemonė. Muzikos terapijos nauda mažinant šizofrenijos simptomus:

• Atkuria kliento santykį su realybe;
• Atitraukia klientą nuo kliedesių ir haliucinacijų;
• Atviras paciento bendravimas su žmonėmis;
• Emocijų atpažinimas ir išreikštumas;
• Įtampos ir nerimo sumažinimas;
• Agresijos ir destruktyvių impulsų valdymas;
• Adaptyvių elgesio modelių žinojimas, kurie padėtų klientui normaliai funkcionuoti visuomenėje.

Tyrimo metu buvo įrodyta, kad būsena per trumpą laiką pagerėjo, o sesijų skaičius turėjo tiesioginės įtakos sėkmingam gydymui (siekiant turėti naudos iš muzikos terapijos, asmuo turi dalyvauti sesijose reguliariai, keletą mėnesių). Pastebėta, kad tokiu gydymo būdu (kai medikamentinis gydymas taikomas su menine terapija) rezultatai buvo geresni, negu tik pasyvaus požiūrio į gydymą metu. Tačiau gydymo trukmė buvo trumpa ir nauda per ilgą laiką buvo nežinoma.

Muzikos terapija didina stacionarinio gydymo efektyvumą, mažindama šizofrenijos simptomus, kurie mažiausiai pasiduoda  medikamentiniam gydymui.

Meno (dailės) terapija 

Meno terapija-tai kūrybingai naudojami dažai, pastelės, molio ar meno medžiagos, kurių pagalba padedama žmonėms bendrauti ir įveikti emocines, psichikos problemas. Menas yra galinga forma savarankiškai išraiškai, ir yra laikoma vertinga terapine priemone. Ypač didelį teigiamą poveikį suteikia pacientams, kurie yra psichiškai nesveiki ar emociškai sutrikę.

Meno terapijos istorija. 1940-aisiais menininkai, dirbantys psichiatrijos ligoninėse sužinojo, kad tapybos, piešimo ir kitų formų meno kūrinys galėtų sudaryti terapinio santykio tarp paciento ir terapeuto pagrindą. Pacientų kūriniai gali atskleisti paslėptus jausmus ir emocijas, ir taip padėti terapeutui, siekiant geriau suprasti, kad bendravimas pacientams yra labai svarbus.

Meno terapijos efektyvumas. Meno terapija dažniausiai naudojama psichiatrijos ligoninėse ir dienos centruose. Tai praktikuoja kvalifikuoti meno terapeutai ir retkarčiais psichologai.  Jis yra ne tik vertinga terapinė pagalba sutrikimų turintiems pacientams, bet ir puikus būdas tobulinti savo kūrybiškumą, bei daug laisviau reikšti save.

Meno terapijos tikslas yra suteikti galimybę klientui pakeisti ir auginti asmeninį lygį naudojant meno medžiagas saugioje aplinkoje. Sunku nustatyti, kiek plačiai ši intervencija yra taikoma. Tyrimų metu gauti rezultatai nėra prasmingi ir nepadarytos aiškios išvados apie meno terapijos naudą ar žalą.

Šokio terapija

Šokio terapija-tai kūrybinis procesas, padedantis geriau suprasti ir išreikšti save. Ši terapija susijusi su fiziniu krūviu, todėl žmonėms, patiriantiems stresą ir emocinę įtampą, ji yra puiki atsipalaidavimo priemonė.

Šokio terapijos istorija. Šokio terapijos užuomazgų reikia ieškoti XX a. pr. Vokietijoje, kur veikiamas ekspresionizmo kūrėsi išraiškos šokio ir ritminės gimnastikos judėjimas. Penktajame dešimtmetyje Trodi Schoop ir Marian Chase šokio terapiją taikė psichikos ligoniams. O Mary Whitehouse ir Lilian Espenak C. G. Jungo ir A. Adlerio psichologijos teorijų pagrindu sukūrė naują šokio terapijos metodą, skirtą neurotiškiems pacientams. Naujojo metodo – šokio terapijos – įsigalėjimui didelės įtakos turėjo ir tuo metu įsigalėjusi humanizmo pakraipa psichologijoje, o dėl nepaprasto atvirumo naujoms psichoterapijos formoms šokio terapijos metodai buvo įtraukti į naujausių terapijos priemonių sąrašą.

Šokio terapijos efektyvumas. Svarbiausia šokio savybė, dėl kurios jis ir naudojamas terapijoje, yra ta, kad jis sukelia emociją. Tai terapija be diagnozės, kuri padeda suvokti savo kūno, proto ir sielos visumą ir keisti tai, kas trukdo žmogui gyventi.

Jos metu stebima, kaip žmogus supranta ir interpretuoja erdvę, laiką, judesį įvairiomis emocinėmis temomis. Kūno kalba leidžia neverbaliai pasakyti tai, ko galbūt niekada nepasakytume balsu, todėl ji stiprina pasitikėjimą savimi, skatina savižiną, ir parodo problemas, kurias reikia suvokti, išgyventi ir integruoti, arba pakeisti. Šokis atskleidžia tas asmenybės dalis, kurios buvo nesąmoningai slopinamos, o šokio terapija leidžia jas pažinti, suvokti ir integruoti.

Tai atviras kūrybinis procesas, skatinantis saviraiškos laisvę ir didinantis asmenybės sąmoningumą.

Šokio terapija tinka visoms amžiaus grupėms, ji taikoma tiek individualiajai, tiek porų ar grupių terapijai. Ji tinka tiek pacientams, sergantiems šizofrenija, neuroze, depresija, autizmu. Šokių terapeutai (o tai atskira specializacija medicinoje) įsitikinę, jog jų pagalba gali būti veiksminga sergant kai kuriomis šizofrenijos formomis.

Lietuvoje šokio terapija nėra populiari. Galbūt tik pavieniai entuziastai bando spręsti žmonių problemas pasitelkę judesį. 

 Naudingos nuorodos:

1. Muzikos terapijos istorija   http://www.musicasmedicine.com/about/history.cfm (Žiūrėta 2008 10 30)
2. Meno terapijos istorija  http://www.internethealthlibrary.com/Therapies/ArtTherapy.htm (Žiūrėta 2008 10 30)
3. Muzikos terapija šizofrenijos gydymui  http://www.schizophrenia.com/treatments.php  (Žiūrėta 2008 10 29)
4. “Muzikos terapija gali sušvelninti šizofrenijos simptomus” http://www.physorg.com/news81615129.html  (Žiūrėta 2008 10 29)
5. “Muzikos terapija ir šizofrenija”  http://www.mtabc.com/examples/schizophrenia.htm (Žiūrėta 2008 10 28)
6. “Muzikos terapija”  http://www.rhythmnraga.org/musictherapy.html (Žiūrėta 2008 10 28)
7. Atsipalaidavimui-šokio terapija)  http://www.tangobalsas.lt/SKAITYKLA/Psichologija/Sokio%20terapija/Sokio%20terapija.htm  (Žiūrėta 2008 10 30)

Muzikos terapija

Muzikos terapija – tokio tipo psichoterapija, kurioje pacientas yra skatinamas naudojant muziką tobulinti tarpasmeninius bei bendravimo įgūdžius, kuomet verbalinė kalba yra minimali.

Psichodinaminės šizofrenijos teorijos. Sigmund Freud

Istoriškai S.Freud davė pradžią psichodinaminių šizofrenijos teorijų kūrimui. Jo manymu, šizofrenija tiksliausiai apibūdinama kuomet asmuo nukreipia libidinę energiją nuo vidinių objektinių reprezentacijų arba realių išorės objektų į save. Sergant šizofrenija išorinę realybę ir santykius joje keičia vidinių objektų ryšių reprezentacijos bei santykiai fantazijose. Tai lemia pacientų nesugebėjimą sukurti tarpasmeninių santykių. Jų dėmesys ir susidomėjimas nukrypsta į objektus, kurie nėra realaus pasaulio dalis.

Vėliau, sukūręs struktūrinį modelį, S.Freud teigė, kad šizofrenija yra konfliktas tarp ego ir išorinės realybės, ir taip pat, kad šizofrenija yra konflikto ir gynybų rezultatas. Šizofrenijos atveju vyrauja primityvūs gynybos mechanizmai, nesąmoningai vykstantys psichologiniai procesai, kurie apsaugo asmenybę nuo nerimo, vidinių ar išorinių pavojų bei stresorių suvokimo. Tai – fantazavimas (kai fantazijomis pakeičiami realūs santykiai, problemų sprendimai), primityvi projekcija (kai nesąmoningai kitiems priskiriami savo paties nepriimtini jausmai, mintys ar impulsai) bei introjekcija (kai tai, kas vyksta išorėje, klaidingai suvokiama kaip vykstantis viduje), visagalybė (jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus, kurie yra daug viršesni ir stipresni už kitų), primityvus idealizavimas (perdėtai pabrėžiamos teigiamos kitų žmonių savybės) bei nuvertinimas (perdėtai neigiamai apibūdinamos savo ar kitų galimybės), skilimas (priešingi jausmai atskiriami, nes nesugebama integruoti pozityvių ir negatyvių savo ir/ar kitų asmeninių savybių į vieningą vaizdą. Savęs ir kitų “aš vaizdas” išskirstomi į priešingus polius: arba tik meilė, stiprybė, vertė, globėjiškumas, arba tik blogis, neapykanta, pyktis, atstūmimas, bejėgiškumas), disociacija (sutrinka sąmoningas sugebėjimas integruoti, atmintis, savęs ar aplinkos suvokimas; sensorinis/motorinis elgesys), neigimas (akivaizdūs skausmingi vidiniai išgyvenimai ar išorinės realybės faktai yra “pašalinami” iš sąmonės. Jausmo komponentas gali būti suvokiamas, bet jis lieka atskirtas nuo jį sukėlusių minčių ar įvykių). Dauguma iš jų yra tokie silpni, kad sutrinka sugebėjimas išlaikyti individo reakciją į stresorių ir atsiranda ryškių suvokimo sutrikimų. Tokių pacientų ego funkcionavimas dėl psichologinių traumų regresuoja į ankstyvius organizacijos lygius. Kliedesius S.Freud taip pat aiškino remdamasis psichodinamika. Pvz.: pagal S.Freud persekiojimo kliedesys kyla dėl latentinių homoseksualinių impulsų, kurie pakeičiami priešingais ir projektuojami į išorę.

Kiti psichodinaminiai požiūriai

P.Federn (ego psichologijos atstovas) – pirmas žymus klinicistas, dirbęs su tokiais pacientais. Jis teigė, kad kiekvienas asmuo turi vidines ir išorines ego ribas. Išorinės ribos yra tarp ego ir pasaulio. Vidinės ribos – sąlyginė linija tarp sąmoningo ir nesąmoningo patyrimo. Sergantieji šizofrenija neturi ribų tarp id, ego bei superego, taip pat tarp stebinčiojo bei jaučiančiojo ego. Jo manymu, šizofrenija yra ego liga.

H.S.Sullivan (interpersonalinio modelio atstovas), visą gyvenimą paskyręs šizofrenijos gydymui, teigė, kad šizofrenija kyla dėl ankstyvų tarpusavio santykių problemų. Šizofrenijos patogenezėje lemiamas vaidmuo tenka nerimąstingai motinai, kuri perduoda šią įtampą vaikui. Tai savo ruožtu skatina nerimąstingos savasties vystymąsi. Šizofrenija, H.S.Sullivan manymu, yra adaptacinė strategija, kuria siekiama išvengti fragmentacijos, panikos, bei siaubo atkuriant žmogišką identitetą, reikšmingumą, prasmę, ir visai nesvarbu, kokiomis gynybos priemonėmis naudojamasi. Šizofrenijos atveju dominuojantys poreikiai yra saugumas bei išlikimo troškimas.

M.Mahler (objektinių ryšių atstovė) teigė, kad ego ribos nesivysto dėl vaiko fizinio kontakto su motina stokos. Šizofrenija laikoma sutrikimo autistinėje fazėje pasekme (ji išskyrė 3 ankstyvąsias vystymosi fazes: autistinę, simbiozinę bei separacijos – individualizacijos). Normalios stimuliacijos nebuvimas tarp motinos ir kūdikio lemia tai, kad savastis nesidiferencijuoja, ir tokie asmenys linkę “susilieti” su aplinkiniais. Jie nėra tikri dėl savo egzistavimo ir išgyvena būseną ne “kas jie tokie” (tai tiktų ribiniams pacientams), o “kaip atsirasti?”. Jiems aktualūs kūno, ūgio, lyties, seksualinės orientacijos baziniai klausimai, kurių jie nepajėgūs išspręsti. Tokie asmenys tarsi kompensuoja vaikystės simbiozės trūkumą per “susiliejimą” su kitu, tačiau esant tokiam norui kartu pasireiškia baimė “būti prarytam” reikšmingo kito.

J.Arlow ir C.Brenner atlikti stebėjimai įrodė, kad sergantieji šizofrenija gali formuoti intensyvų perkėlimą, kuris pasireiškia intensyviu globos, priežiūros, prieraišumo poreikiu. Kai kuriais atvejais perkėlimo nebuvimas, jų manymu, ir yra perkėlimas, t.y. paciento uždarumas santykyje su terapeutu pakartoja ankstesnius santykius su reikšmingais asmenimis. O haliucinacijos ir kliedesiai, jų nuomone, yra kompromiso susiformavimas.

T.Ogden manė, kad pagrindinis konfliktas šizofrenijos atveju kyla tarp noro išlikti psichologiškai stabilios bei prasmingos būsenos ir noro ją sunaikinti. Jo manymu, sergantieji šizofrenija pasąmoningai puola savo pačių mintis, jausmus, nes tai sukelia skausmą ir konfliktą.

M.Robbins hierarchinis modelis apima ir neurobiologinius atradimus, ir psichoanalitines koncepcijas. Jo nuomone, biologiniai faktoriai būtini, bet nepakankami šizofrenijai išsivystyti.

Psichoterapija ir šizofrenija

Psichoziniams pacientams be galo reikalingi žmogiški santykiai, vilties suteikimas, todėl bet kuriam su jais dirbančiam terapeutui, kuris padės daugiau nei teisingai diagnozuos ir gydys jų ligą, jie jaus begalinį dėkingumą bei atsidavimą. Ypač jie vertina terapeuto nuoširdumą. Labai svarbus kontraperkėlimo jausmų (terapeuto emocinio santykio su pacientu) suvokimas. Dirbant su psichozinių sutrikimų turinčiais pacientais dažnai jaučiamas visagališkumas, palankumas, tėviškas protekcionizmas, gilus empatijos jausmas. Vyrauja šilti jausmai. Kita terapinio santykio pusė apima terapeuto atsakomybę.

 Sėkmingo gydymo psichoterapija prielaidos:

• Šizofrenija gali būti gydoma psichoterapija.
• Sėkmingai terapijai žinios apie šizofrenijos etiologiją nebūtinos.
• Šizofrenija – išlikimo mechanizmas.
• Terapeutas privalo kontroliuoti terapijos seansą.
• Terapijos pradžioje būtina užmegzti kontaktą su pacientu.
• Svarbu, kad vyktų bendravimas tarp paciento ir terapeuto.
• Svarbu išskirti stipriąsias paciento puses ir jas skatinti.
• Svarbu, kad pacientas prisiimtų atsakomybę už savo elgesį.

Kaip vyksta šis psichoterapinis procesas?

Šis procesas gydant šizofrenija sergančius pacientus susideda iš 5 žingsnių:

1. Įžanga. Terapeutas kontroliuoja terapinį procesą ir skatina sąveikos procesą su pacientu. Nesvarbu ar paciento atsakymas teigiamas ar neigiamas, svarbu, kad būtų pasiektas bendravimo ryšio užmezgimas su pacientu ir terapeutas neprarastų terapinio proceso kontrolės.
2. Įsiveržimas į paciento haliucinacijų ir iliuzijų sistemą. Terapeutas tiesiogiai įsiveržia į paciento haliucinacijų ir iliuzijų pasaulį, kad padėtų jam ištrūkti iš šizofrenijos proceso. Pradžioje pacientas būna verbaliai agresyvus arba atsisakantis ir bando terapeutą supainioti, sukelti jam sąmyšį bei atitolinti nuo savęs. Terapeutas gali atsakyti neįprastais būdais, bandydamas supainioti ir sukelti sąmyšį pacientui, siekdamas privedimo iki nesąmonės efekto. Taip elgdamasis terapeutas gauna daugiau informacijos. Kuo terapeutas elgiasi neįprasčiau, tuo normaliau elgiasi pacientas ir parodo/atkreipia dėmesį, kad terapeutas yra keistuolis/pamišęs.
3. Katarsio stimuliavimas. Kuo labiau pacientas yra veikiamas terapinio proceso, tuo daugiau informacijos apie save jis atskleidžia ir jo „logiška gynyba“ pamažu dingsta. Terapeutas įgydamas vis daugiau žinių apie pacientą, jaučiasi vis stipriau ir konfrontuoja su  pacientu apie pagrindinius dalykus, taip skatindamas emocinį katarsį. Terapeutas skatina pacientą pripažinti, kad jis yra pamišęs. Jei ši procedūra neįtikina paciento, kad jis yra pamišęs, tuomet terapeutas prašo paciento kartoti „Aš esu pamišęs“ vėl ir vėl. Jeigu katarsis yra produktyvus, terapeutas pereina į ketvirtą lygį/žingsnelį. Bet jei jis nebūna efektyvus, tuomet ši strategija yra kartojama tol, kol katarsis įvyksta.
4. Reorganizavimas, pertvarkymas. Šioje stadijoje pacientas turėtų gebėti bendrauti su kitais asmenimis be šizofreniško elgesio apraiškų. Jeigu pacientas vis tik elgiasi neįprastai, tam paaiškinti gali būti kelios priežastys:
   • Pacientui reikia žinoti, kad terapeutas yra stiprus tiek, kad gali padėti pacientui kontroliuoti jo nenormalų elgesį.
   • Pacientas gali bijoti palikti šizofrenijos pasaulį, kuris jam yra toks pažįstamas.
   • Pacientas gali norėti „išvesti terapeutą iš proto“ ir norėdamas laimėti pasilikdamas pamišusiu.

Katarsis turėtų būti kartojamas, kad susilpninti šizofrenijos procesą. Šio etapo  pabaigoje pacientas pareiškia/konstatuoja, kad jis daugiau nebesielgs neįprastai, terapeutas jį su tuo pasveikina ir pradeda gydymą tradicinėmis psichoterapinėmis technikomis.

5. Resocializacija. Kuomet pacientas jau būna išsilaisvinęs iš šizofreniško elgesio, jis yra paskatinamas dalyvauti bendruomeniniuose užsiėmimuose ir vystyti bendravimo ryšius su kitais asmenimis (šeima, draugais). Terapija pacientui pabrėžia resocializaciją, kaip nepriklausomybės siekimą.

Naudota literatūra:

1. Nervų ir psichikos ligos (2003 m. Nr.4). Psichodinaminis šizofrenijos supratimas bei psichodinamiškai orientuoto gydymo galimybės.
2. Jack Rosberg. Direct Confrontation Psychoterapy. Individual Psychoterapy with Schizophrenics (by Myria Fasregat, PhD and Rafael Nunez, PhD. A Publication of the universidad de las Americas Peubla, Mexico).
3. Jack Rosberg, J. Stunden AA. The principles of direct confrontation: Psychotherapy with the schizophrenic patient. Nord Psykiatr Tidsskr 1989; 43: 491-498. Oslo.
4. Jack Rosberg, Alaistar A. Stunden. The use of direct confrontation. Making contact with the schizophrenic patient. Los Angeles, California, USA.
5. Glen O. Gabbard. Psychodynamic Psychiatry in Clinical Practice. 2005

Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).

Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems.

Šizofrenijai yra būdingas žymus kognityvinių procesų ir emocijų sutrikimas, kuris veikia daugelį žmogaus veiklų: kalba, mąstymą, suvokimą, nuotaiką ir savęs suvokimą. Šizofrenija dažnai yra lydima psichozinių simptomų, tokių kaip haliucinacijos, klaidingų įsitikinimų, kliedėjimo idėjų. Tačiau svarbu atsiminti, kad šizofrenija nėra nei „suskilusi asmenybė”, nei „daugybinė asmenybė”, šizofrenija sergantys žmonės nėra pastoviai sutrikę ar nepajėgūs mąstyti.

Šizofrenijos požymiai paprastai skirstomi į pozityvius ir negatyvius. Pozityvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sutrikimais. Sakant paprastai, tai atsiradęs neįprastas elgesys ar potyriai. Pozityviesiems simptomams priskiriama:

• Kliedėjimo idėjos
• Haliucinacijos
• Kalbos ir mąstymo dezorganizacija
• Sutrikęs tikslingas elgesys
• Katatoninis elgesys
• Kiti simptomai: derealizacija, dezorganizacija, somatiniai skundai

Negatyvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sumažėjimu ar išnykimu. Negatyviesiems simptomams priskiriama:

• Blankus afektas – sumažėjęs emocinių išgyvenimų intensyvumas ir spektras;
• Alogija – kalbos skurdumas, kalbos sklandumo ir produktyvumo praradimas, minčių sulėtėjimas ar išnykimas;
• Abulija – valingo, į tikslą nukreipto elgesio susilpnėjimas;

Negatyvūs simptomai gana dažnai išlieka tuo metu, kai nėra aktyvių pozityviųjų simptomų. Negatyviuosius simptomus sunkiau ir įvertinti, nes jie nėra tiek išskirtiniai ir ryškūs, kaip pozityvieji.

Šizofrenijai būdingi ir kiti požymiai, kurie nėra specifiški vien šizofrenijai. Tai – interesų sumažėjimas, negalėjimas džiaugtis, miego sutrikimai, valgymo sutrikimai, pablogėjusi nuotaika, dirglumas, dėmesio problemos.

Šizofrenijai dažnai būdingi ir specifiniai kognityviniai sutrikimai. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad būtent kognityviniai sunkumai yra svarbiausias šizofrenijos požymis, lemiantis ligą. Neuroanatominės ir neuropsichologinės studijos rodo, kad šizofrenija yra susijusi su pakitimais galvos smegenų kaktinėje skirtyje, dėl ko sutrinka darbinė atmintis, dėmesio selektyvumas, sugebėjimas spręsti problemas, įsisavinti naują informaciją ar atlikti kasdieninius darbus. Dažniausiai sutinkamos kognityvinės problemos yra:

• Sutrikęs informacijos apdorojimas
• Sutrikęs sugebėjimas apibendrinti
• Sutrikęs sugebėjimas planuoti ir tikslingai veikti
• Sumažėjęs kognityvinis lankstumas
• Pablogėjęs dėmesys
• Pablogėjusi atmintis
• Sutrikęs vaizdinės informacijos apdorojimas

Tačiau kognityviniai sunkumai yra labai individualūs, gali kisti gydymo eigoje, o taip pat priklauso nuo gydymo medikamentais.

Šizofrenijos paplitimas

Įvairių studijų duomenimis šizofrenija serga apie 1% populiacijos. Sutrikimas dažniausiai prasideda jauno suaugusiojo amžiuje, apie 20-uosius metus. Prieš prasidedant sutrikimui paprastai stebimi ankstyvieji požymiai, tokie kaip sumažėjęs socialinis bendravimas ir izoliacija, sumažėję interesai, neįprastas elgesys, sumažėjęs funkcionavimo efektyvumas įvairiose srityse.

Moterys dažniausiai suserga vėliau nei vyrai, joms labiau būdingi išreikšti emociniai simptomai bei geresnė gydymo prognozė. Moterys dažniau suserga menopauzės laikotarpiu, ir manoma, kad tai lemia sumažėjęs estrogenų kiekis.

Ankstyva ligos pradžia (iki 25 metų) yra susijusi su lėtesniu simptomų vystymųsi, labiau išreikštais negatyviais simptomais ir labiau išreikštomis neuropsichologinėmis problemomis.  Ankstyva pradžia dažnai lemia tai, kad nepasiekiami svarbūs suaugusiojo amžiaus tarpsnio tikslai: išsimokslinimas, karjera, nesukuriami artimi socialiniai ryšiai. Jei sutrikimas prasideda vėliau, žmogus dažniausiai jau būna spėjęs labiau įsitvirtinti aplinkoje ir tai jam padeda sėkmingiau kovoti su liga.

Šizofrenijos ryšys su kitais sutrikimais

Sergančiųjų šizofrenija mirtingumas yra didesnis nei bendrojoje populiacijoje. Sergantieji šizofrenija pasižymi didesne savižudybės rizika, o taip pat didesniu mirtingumu nuo somatinių ligų. Dažniausiai paplitusios: aukštas kraujospūdis – 34,1%, diabetas – 14,9%, lytiniu keliu plintančios ligos – 10%. Šizofrenija taip pat dažnai susijusi su alkoholizmu ir narkotinių medžiagų vartojimu. 48% psichoaktyviomis medžiagomis piktnaudžiaujančių asmenų yra sergantieji šizofrenija.

Šizofrenijos eiga

Šizofrenijos eiga yra labai individuali. Manoma, kad tai lemia pačio sutrikimo heterogeniškumas, biologinis ir genetinis polinkis, neurokognityvinio sutrikimo lygis, sociokultūriniai faktoriai, asmenybė ir socialinė aplinka. Didžioji dauguma sergančiųjų šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus ir pagerėjimus ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka beveik pastovus daugelį metų. Pastoviai sergantys išlieka apie 10% sergančiųjų.

Daugelis sergančiųjų patiria bent vieną atkrytį po pirmojo psichozės epizodo. Tačiau laikui bėgant nemaža dalis sergančiųjų išmoksta įveikti sunkius simptomus ir jų įtaka kasdieniniam gyvenimui sumažėja. Todėl  pirmieji susirgimo metai dažnai yra sunkesni nei sekantieji.

Faktoriai, kurie veikia šizofrenijos eigą:

1. Laipsniška šizofrenijos pradžia ir iš karto nesuteikta pagalba padidina riziką, kad ligos epizodai truks ilgesnį laiką.
2. Asmens orientacija ir motyvacija
3. Šeimos įtaka – pacientai daug dažniau atkrenta, jei šeima, kurio gyvena pacientas yra kritiška ir priešiška. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šeima yra kalta dėl blogos paciento sveikatos. Tačiau svarbi pati sąveika tarp šeimos narių, šeimos narių palaikymas yra svarbus saugantis faktorius.

Nepaisant gana didelio pagerėjimo gydymo eigoje, dauguma sergančiųjų niekada nepasiekia funkcionavimo lygio, kuris buvo iki sutrikimo. Visiškai pasveiksta apie pusę sergančiųjų. Pasveikimas gana stipriai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Geriausių rezultatų apsiekiama bendruomene grįstosios reabilitacijos programose.

Šizofrenijos etiologija

Priežastys, dėl ko susergama šizofrenija nėra pilnai žinomos. Šiuo metu manoma, kad šizofreniją lemia  daugelio veiksnių sąveika.

Biologiniai veiksniai. Šeimos, dvynių ir įvaikinimo studijos beveik vienareikšmiškai patvirtina genų įtaką šizofrenijai vystytis. Artimiausieji šizofrenija sergančiųjų artimieji turi maždaug 10 kartų didesnę tikimybę susirgti šizofrenija nei bendroji populiacija. Tačiau nėra tiksliai identifikuoti genai, kurie lemia šizofrenijos paveldėjimą. Tiriant identiškus dvynius, buvo nustatyta, kad maždaug 40% identiškų dvynių šizofrenija nesuserga. Tai rodo, kad ne vien genai lemia ligos vystymąsi.

Su šizofrenija taip pat siejami biologiniai pakitimai smegenyse. Manoma, jog svarbiausi yra pakitimai atskirų smegenų dalių ryšiuose, o ne lokaliose dalyse.

Šizofrenijos riziką didina nepalankūs veiksniai ir stresoriai nėštumo metu bei ankstyvojo vystymosi problemos. Dažniausiai minimi: mamos skurdas, depresija, gripas, rezus faktoriaus nesuderinamumas, karo veiksmai, mažas naujagimio svoris, komplikacijos gimdymo metu, centrinės nervų sistemos infekcijos. Taigi, ne tik biologiniai veiksniai įtakoja elgesį ir patyrimą, bet ir patyrimas įtakoja biologiją.

Tačiau biologinis požiūris yra kritikuojamas, nes tyrimai rodo, jog 90% sergančiųjų šizofrenija neturi sergančių artimųjų. Tik 10 – 16% didžiausios rizikos vaikų (kurių abu tėvai serga šizofrenija) taip pat suserga.Padidintos rizikos vaikai nebūtinai suserga būtent šizofrenija, bet gali susirgti kitais psichikos sutrikimais.

Psichosocialiniai veiksniai. Tyrimai rodo, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą genetinę tikimybę susirgti šizofrenija, kuri gali būti nuo labai mažos iki labai didelės. Tačiau ne visi žmonės suserga, o kartais suserga tie, kurių rizika lyg neurėtų būti labai didelė. Manoma, kad čia įtakos turi aplinkos ir psichologiniai veiksniai. Svarbiausiems aplinkos veiksniams priskiriamas pastovus skurdas ir žemas socialinis statusas. Iš psichologinių veiksnių ypač svarbi santykių kokybė šeimoje. Šizofrenijos riziką didina tarpasmeninio bendravimo stoka, o taip pat negatyvus ar priešiškas santykis tarp šeimos narių. Negatyvios šeimos atmosferos pavyzdžiu gali būti šeimos, kuriose vyrauja dvigubi ryšiai. Dvigubais ryšiais (double bind) vadinamas bendravimo stilius, kuriame informacija, perduodama įvairiomis komunikavimo priemonėmis ( kalba, mimika, intonacija, gestais), prieštarauja viena kitai (pavyzdžiui, mušu tave, nes myliu). Taip pat tai gali būti susiję su vaiko atstūmimo jausmu, kai nepriklausomai nuo to, ką vaikas daro, jam sakoma, kad jis daro neteisingai. Rizikos veiksniu taip pat laikomas sutrikęs bendravimas tarp visų šeimos narių, mažas supratimas ir informacijos perdavimo netikslumai. Tokie sunkumai dažnai kyla konfliktų ir skyrybų metu. Šizofrenijos atkryčius skatina daug ir aktyviai reiškiamų negatyvių emocijų, negatyvus emocinis klimatas, smurtas, kritiškumas.

Šizofrenijos gydymas

Optimalus šizofrenijos gydymas paprastai apima tam tikra gydymą antipsichotiniais medikamentais bei psichosocialines intervencijas. Psichosocialinės intervencijos apima palaikomąją psichoterapiją, šeimos psichoedukaciją, psichosocialinę ir darbinę reabilitacija. Sėkmingai reabilitacijai būtinai reikalinga tarpdisciplininė specialistų komanda. Ūmios gydymo fazės metu svarbesni yra medikamentai, kurie padeda asmeniui priimti psichosocialinę pagalbą. Pagerėjimo metu vaistai padeda palaikyti būseną, o psichosocialinės intervencijos yra labiau nukreiptos į gyvenimo kokybės gerinimą. Psichosocialinės pagalba ypač svarbi tiems pacientams, kurie blogai toleruoja ar negali vartoti medikamentų.

Biologiniai šizofrenijos gydymo metodai

Šokai. Apie 1930-uosius metus gydymui buvo naudojamos insulininės komos, tačiau dėl didelės procedūros rizikos jos buvo atsisakyta. Vietoj jos imta naudoti elektrotraukulinė terapija, tačiau jos efektas yra tik minimalus.

Psichochirurgija. 1935 m. psichiatras Moniz pristatė lobotomijos procedūrą, kurios metu suardomi ryšiai tarp kaktinių galvos smegenų skilčių ir žemesniųjų galvos smegenų centrų. Dažniausiai buvo taikomas agresyviems pacientams. Apie 1950-uosius metus kilo stipri diskusija dėl šalutinio tokio gydymo efekto – žymių kognityvinių sutrikimų, pasyvumo, blankumo. Šiuo metu uždrausta daugelyje šalių.

Medikamentai. Pagrindiniai vaistai psichozei gydyti -neuroleptikai. Taip pat gali būti skiriami antidepresantai, nuotaikos lygintojai, trankviliantai. Tyrimai rodo, jog vartojant medikamentus, pozityvieji šizofrenijos simptomai sumažėja maždaug 70% pacientų, lyginant su 25% placebo grupėje. Paprastai pagerėjimo pasiekiama per 5-10 gydymo savaičių, žymiam pagerėjimui pasiekti reikia dar dvigubai tiek laiko. Didžiausias gydymo neuroleptikais trūkumas: ryškūs šalutiniai poveikiai. Patys sunkiausi yra ekstrapiramidiniai simptomai, tokie kaip ūmi distonija, parkinsonizmas ir diskinezija. Kiti šalutiniai poveikiai, tokie kaip dėmesio problemos, mieguistumas, sutrikusi rega, burnos džiūvimas, viduriavimas dažniausiai būna pirmas kelias vaisto vartojimo savaites ir išnyksta, kai asmuo prie vaisto adaptuojasi. Šalutiniai poveikiai pasireiškia maždaug 40% pacientų. 5-25% pacientų yra visiškai ar dalinai rezistentiški gydymui.

Psichosocialinės intervencijos

Giluminė psichoterapija. Šizofrenijos atveju naudingiausios yra terapijos, kurios orientuotos į praktinių gyvenimo įgūdžių ugdymą ir problemų sprendimą. Tuo tarpu psichodinaminės krypties psichoterapijos gali būti potencialiai žalinga ir nėra rekomenduojama.

Socialinių įgūdžių ugdymo programos. Socialinių įgūdžių ugdymo programose mokoma elgesio tarpasmeninėse situacijose: aptarti gydymą su gydytoju, planuoti išlaidas, eiti į darbo interviu. Naudojami vaidmenų žaidimai, grupės, modeliavimas, teigiamas paskatinimas.

Psichoterapija po stacionarinio gydymo – tai terapija, kuri daugiausia dėmesio skiria problemoms, kurios būna pacientui grįžus iš ligoninės, įveikti. Susitikimų metu mokoma atpažinti atkryčio požymius, spręsti tarpasmeninius sunkumus, mažinti streso lygį. Taip pat mokoma relaksacijos technikų, emocijų kontrolės. Siekiama suteikti emocinį palaikymą, kelti realius gyvenimo tikslus.

Reatribucinė terapija – kognityvinės psichoterapijos kryptis, kurioje mokoma sumažinti katastrofišką mąstymą, tikrinti kliedėjimo idėjų pagrįstumą. Tačiau metodas tinkamas labai mažai daliai pacientų.

Atvejų vadyba. Programa pradėta 1977 m. JAV, NIMH iniciatyva, kad būtų užtikrintas pagalbos prieinamumas bendruomenėje gyvenantiems šizofrenija sergantiems žmonėms.Atvejo vadybininkas – specialistas, kuris atlieka savotišką jungiamąjį vaidmenį tarp sergančiojo ir medicininę ar psichologinę pagalbą teikiančių institucijų. Pagrindinis tikslas – padėti žmogui gyventi kaip galima savarankiškiau, išvengti stacionarinio gydymo ir stacionarinės globos.

Aktyvaus gydymo bendruomenėje komandos. Tai paslauga, kuri dažniausiai teikiama asmenims, kurie yra dažnai arba ilgai hospitalizuojami psichiatrijos skyriuose ar ligoninėse (pavyzdžiui, praleidžia ligoninėse 180 ir daugiau dienų per metus). Tarpdisciplinine 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kuri yra visiškai atsakinga už konkretų ligonį (gydymą medikamentais, psichologinę, socialinę pagalbą). Gydymas vyksta paciento, o ne klinikinėje (ligonine, PSC) aplinkoje ir pagalba teikiam tol, kol jos reikia, ištisą parą, visus metus. Komanda aktyviai įtraukia pacientą į gydymą (lanko namuose ir pan.). Kadangi daug bendraujama, pagalba yra individualizuota, atitinkanti paciento poreikius, kompleksinė, nuosekli ir lanksti. Nors šis pagalbos būdas atrodo labai brangus ir utopiškas, tyrimai rodo, kad jis materialiai atsiperka. Didžiausi aktyvaus gydymo bendruomenėje privalumai yra šie:

• Mažesnis hospitalizacijų skaičius
• Trumpesnė hospitalizacijų trukmė
• Pacientai ilgiau išlieka savarankiški
• Trumpiau būna bedarbiai
• Geresnė gyvenimo kokybė
• Mažėja savižudybės rizika ir agresyvumas
• Išlieka geresni socialiniai įgūdžiai
• Sutaupoma lėšų lyginant su institucine globa

Vis dėlto reikia apgailestauti, kad bendruomeninės pagalbos idėjos labai sunkiai randa savo vietą Lietuvoje ir vis dar dominuoja tradicinis gydymas.

Apibendrinat šį rašinį vėl norisi cituoti kelias Kepinski (2008) mintis. Jis rašo:

Nors ligonio išgyvenimai ir labiausiai skirtųsi nuo vidutinių ir būtų nepaprastai keisti, nevalia prisiimti teisėjo pozicijos. Kai bus pripažinta, kad jie yra vienas iš daugelio nors ir retų būdų matyti pasaulį ir gyvenimą tame pasaulyje, kuris, nors ir nepaprastas ir dažnai ligoniui kenksmingas, vis dėlto atskleidžia neregėtą žmogaus prigimties turtingumą ir, peržengdamas įprastines ribas, leidžia mums tą prigimtį geriau pažinti… (370psl.)

Papildydama Kepinski, aš dar pridurčiau, kad darbas su šizofrenija sergančiais žmonėmis dažnai padeda pajusti ne tik prigimties turtingumą, ypatingai jautrų būties išgyvenimą, bet ir neįtikėtinas sveikimo, atsparumo, išeičių galimybes.

Literatūra:

• Davidonienė, O., Šurkutė, V. Geriau pažinkime ligas: šizofrenija. Sveikatos ir medicinos informacijos agentūra, Kaunas: 2007.
• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.
• Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008.