Klinikinė psichologija

sveiki, siunciu jums filmo nuoroda, kuris mano manymu labai tiktu potrauminio streso temai…

Radvile Ramonaite

Pradinė šeimos narių reakciją į susirgusįjį psichoze panaši į nerimą ar sielvartą, netekus artimo žmogaus. Paprastai dėl artimo žmogaus diagnozės išgyvenami prieštaringi jausmai, tokie kaip: Skaityti toliau »

po paskutines paskaitos norejosi save pateisinti.

perspeju – SUBJEKTYVU.

Sis kursas turejo labai daug potencialo, kurio viso mes (grupe) neisnaudojome. Isties patraukli schema: destytoja papasakoja apie problema, studentai pristato ivairius jos sprendimo variantus, ir tada ziurime pavyzdi t.y. filma. Tik kodel zmones prarado nora lankyti tokius seminarus?

kalbu apie diskusija – kur dingo susidomejimas, dalyvavimas ir aktyvumas seminaruose? kas pasikeite?

pagrindiniai zirniai, kruopos krito ant pristatymu, kurie buvo nuobodus. Va cia ir norisi pakalbeti daugiau. Tik pasakes situos zodzius supratau kokie jie neteisus. Ir po keliu sekundziu pazire nepasitenkinimai paantrino – “o jei as zmogus, neturintis igudziu idomiai pristatyti temos? Ka man tada daryti?”.

Suprasdami savo matymo siauruma norime save pateisinti – skyreme beveik valanda laiko is savo labai brangaus gyvenimo pamastymui sia tema 🙂 Toliau israsau kelias padrikas mintis ir zodzius, kurie buvo raktiniai musu diskusijoje.

NUOSIRDUMAS. Isivaizduokite debesi. Dabar is jo einancia rodykle su zodziais “idomus, aktyvus, itraukiantis pristatymas”. Ka tai reiskia? O tai yra is negrieztos, nestrukturuotos formos, arba tik truputi strukturuotos formos (destytojos pozicija) padaryta aiski ir strukturuota – 70% vertinkite pristatyma o 30% visa kita, pvz teorine medziaga. Bet tai neteisinga. Kodel rodykle tik viena? Kodel negali buti kelios? pvz: 1.idomi, aktyvi prezentacija – viskas labai gyva. 2. ne aktyvi prezentacija, kurioje esme – gera medziaga. Bet – be projektoriaus. Butu idomu, ka? 3.labai trumpa “idomybiu” prezentacija – tai pvz trumpas perliuku ieskojimas, visokiu keistenybiu, susijusiu su tema, ko nera jokiuose vadoveliuose, bet ko yra googlej ar youtube. 4. ir 5. taip pat gali buti, tik dar nezinau kokie…

Taigi, kas vienija tokias geras prezentacijas? Nuosirdumas. Jei as gerbiu auditorija – as kalbu taip kad mane girdetu. As ruosiausi taip kad mane suprastu. Jei kalbu tyliai – atsistoju. Jei medziaga nuobodi – ja trumpinu. Manau svarbiausias pasiruosimo momentas – demesio! –  isbuti temoje. Praleisti su ja truputi laiko. Ne su tekstais, ne su teorine medziaga, bet su tema, kuria pristatysi. Jei galima pasivarduosiu – pvz Mantas – net negirdejau jo prezentacijos, bet kertu lazybu ja atsimenate. Nes jis skaite knyga apie egzistencializma grizinedamas is baznycios viena sekmadienio ryta – t.y. jis jau buvo temoje. Todel jam nereikia atpasakoti teksto – nieko panasaus. Jam uzteko papasakoti ka jis suprato budamas temoje.

gaila, kai ideju daug ir jos geros, bet is ju ispaudziama ne viskas. Galbut raktas (vyriska logika) technikoje, priemonese,. Pvz. prezentaciju metu 10 minuciu smeliio laikrodis ant stalo. Pabandykite isivaizduoti. O dabar jei dar kelios tokios detales? gal.

ISSUKIS. destytoja rizikavo. Kursas isties pilnas naujoviu – www, filmai, asmenisko rysio su musu kursu paieskos. Verta pagarbos drasa. O kaip mes? Mums svarbu pazymys. Jei ziuri pazymio ar gali rizikuoti? ne… greiciausiai ne.

visi daugiau maziau bijo ir jaudinasi.

vis dar nera atsakymo. Tai ka paminejau yra tik hipotezes, kuriu neisskaiciuosi net su SPSS.

Galiausiai: jei grupe nediskutuoja jau 4 kurse, tai kas dar gali keistis? nieko. Nesam kursas is amerikonisku serialu, kur ten graziai kalba ir kuria moksla ir t.t. Matyt, netike lukesciai ir isivaizdavimai. O tai tikrai nera nei destytojos, nei musu paciu atsakomybe. m?

grazios idejos, kurios kabliuoja, bet tik truputi. kodel? NUOMONE – “as cia tik laikinai. Tikrasis as busiu kazkada veliau, kazkur kitur. Va ten as atsiskleisiu ir prazysiu kaip gelele. Ten as busiu aktyvus, kuriantis, darantis. Nes ten as BUSIU. O cia – VDU, arba cia – paskaitoje – as NEESU. as cia tik trumpam. tai mano tarpine stotele. Kas buna tikras ir grynas tarpineje stoteleje?”. kada busi savo stoteleje?

Aleksas ir Andrius

p.s. atsiprasau uz negrazu stiliu, klaidas ir zargonus.

ir nepalinkesiu nieko. gal tik – buk gyvas kaip tie dainuojantys senukai.

Psichoseksualinės teorijos žvilgsnis į savižudybes. Siela ir seksualumas. Siela ir kūnas.

Priešistorė

Esu Paulius Kontrimas, būsimas psichoanalitinės teorijos atstovas. Kai mąsčiau apie šią teoriją, pagalvojau – „na ne, tik ne ši teorija“. Kodėl aš taip pagalvojau? Psichoseksualinė pakraipa atrodė atgrasi, nes ji žmogų irėmino į seksualumo rėmus, o mano pradinės pažiūros buvo – kad žmogus yra laisvas ir neskaidomas. Kad žmogus gali būti laisvas  ir dabar neneigiu, tačiau pasikeitė mano požiūris, kaip tą laisvę pasiekti. Arba kaip mano kolega egzistencialistas Mantas Gricius teigia: „laisvas ne nuo ko, bet kam“. Kita vertus aš pasisakydavau, kad žmogaus skaidyti negalima, bet šiandien  manau, kad skaidymas yra tik salyginis, tik tam, kad būtų lengviau aiškinti tam tikrus dalykus. Tai maždaug tas pats, kai pasakymas: „Kaip suvalgyti  dramblį? Supjaustyti į gabaliukus ir suvalgysi.“. Taigi žmogaus skaidymas į dalis man yra priimtinas. Kitas svarbus pasirinkimo akcentas buvo Freud asmenybės apibrėžimas. Jis teigė, kad asmenybė turi tik jam būdingas pastovius ypatumus. Kiekvienas turi savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną. Savitumą prilyginu kūrybiškumui, apie kurį nesenai rengiau pasisakymą, kad kūrybiškumas yra kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė.

Skaityti toliau »

Justina Jonikaitė ir Iveta Eimontaitė

Gyvūnų terapija

Yra dalykų, kuriuos gyvūnai jaučia, emocijų, kurios sukyla be žodžių. Tokie dalykai toli pralenkia įprastas medicinos priemones. Tačiau apie mus supančius gyvūnus dažniausiai esame linkę galvoti tik kaip apie padėjėjus, o ne gydytojus.  Klasikinis pavyzdys: šuo – aklojo vedlys. Kaip bebūtų keista, tačiau vis dažniau gyvūnams priskiriamas kitas vaidmuo – terapeuto.

Skaityti toliau »

Senų žmonių konsultavimas psichodinaminiu požiūriu. Pagal E. Erickson teoriją

E.Eriksonas (1902 – 1994) savo teorijoje teigė, jog žmogaus raida nesibaigia iki pat jo mirties. Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias visai žmonijai vystymosi stadijas. Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją. Visavertė asmenybė vystosi tik pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi savo krizę, t. y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai.

Skaityti toliau »

Kognityvinės elgesio terapijos tikslas yra keisti  įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį, stiprinti savikontrolę ir ugdyti labiau priimtiną t.y. „teisingą“ (subalansuotą) mąstymą ir elgesį. Jos pagrindinis taikinys yra ryšys tarp:

• Kognicijų (ką mes galvojam)
• Afekto (ką jaučiame)
• Elgesio (ką darome)

Skaityti toliau »

Daugiau nei 6 milijonai 5 – 19 metų vaikų turi psichologinių problemų, kurios yra pakankamai rimtos, kad trukdytų mokytis ir reikalautų tam tikro kontakto su profesionalais.

Vaikų psichologiniai sutrikimai yra skirstomi į :

• Išorinius sutrikimus. Jie apibūdinami kaip labiau į išorę nukreiptas elgesys. Tai dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimai, elgesio sutrikimai.
• Vidinius sutrikimus, apibūdinamus kaip į vidų nukreipta patirtis, elgesys, pvz., depresija, nerimo sutrikimai, nuotaikos sutrikimai.

Skaityti toliau »

Parengė: Alicija Volyniec

Egzistencinis požiūris susitelkia ties pasirinkimų laisve savam gyvenime formavimu. Moko, kad kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimus. Žmogus būdamas laisvas rinktis pats sprendžia kuo jis taps, ką jis veiks, kaip realizuos save. Kiekvieno asmens unikalumas suformuoja savą, unikalią asmenybė. Formavimo etapas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje.

Skaityti toliau »

Asta Medišauskaitė ir Daina Jegelevičiūtė – Biekšienė

“Aš” koncepcijos vystymasis
Humanistinis požiūris

Kūdikis savęs nesuvokia kaip atskiros būtybės, neskiria, kas jo, kas ne jo. Vaikui augant pradeda ryškėti atskiras “Aš” suvokimo laukas. Kūdikystėje “Aš” formąvimąsi reguliuoja organizminis vertinimo procesas, t.y. alkis, skausmas trukdo, maistas, meilė padeda. Vėliau didelę įtaką turi bendravimas su svarbiais žmonėmis. Vaikui pasidaro svarbus pozityvus dėmesys. Šis poreikis tampa svarbesniu už organizminį vertinimo procesą. Taip pat yra svarbus pozityvaus dėmesio sau poreikis – kiek sau patinku, kiek ne. Skaityti toliau »

Kognityvinė – elgesio terapija (KET) yra geriausiai išstudijuotas vaikų ir paauglių depresijos ir nerimo sutrikimų gydymo metodas. Tai efektyvus, aiškios struktūros, į problemą orientuotas metodas, kuris duoda greičiau rezultatus nei kiti metodai.

Skaityti toliau »

„Aš ir tu sergame ta pačia liga – alkoholizmu, tik galbūt iki jos ėjome skirtingais keliais. Kiekvienas galėtume papasakoti savą istoriją. Bet pabaiga daugmaž vienoda – liga, nuo kurios vaistų nėra; daužomi savi ir artimųjų likimai; pašlijusi sveikata…”
(iš anoniminio aloholiko dienoraščio)

Priklausomybė – chroniška, pasikartojanti liga, reikalaujanti specializuoto gydymo. Ji neatsiranda staiga, tai procesas kuris vystosi daugybę metų, tad sveikimas reikalauja ir laiko, ir pačio žmogaus pastangų keičiant savo gyvenimo būdą. Skaityti toliau »

Parengė I.Pročkytė

Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių, tačiau šie sutrikimai dažnai nediagnozuojami ir negydomi. Psichodinaminėje psichoterapijoje nerimas suprantamas kaip vidinis disstresas, konfliktas, skatinantis gynybinius mechanizmus, kurių užduotis –  nemalonio būsenos šalinimas. Nerimo sutrikimas pasireiškia, kai psichologiniai gynybos mechanizmai tampa neefektyvūs ir sutrinka normalus elgesys bei raida o  kartu ir raida. Terapijos tikslas – sumažinti nerimą iki normalaus lygio ir padėti vaikui efektyviai augti.

Skaityti toliau »

Sunku surasti filmų, kuriuose būtų giliai nagrinėjami psichologiniai sunkumai vaikystėje. Filmas, kurį siūlau šiai paskaitai, taip pat tik iš dalies atitinka paskaitos temą. What’s Eating Gilbert Grape yra 1993 metais Lasse Hallström sukurtas filmas, kuriame pasakojama ne tiek vaikų, kiek visos šeimos istorija, kurioje skirtingo amžiaus broliai ir seserys bando savotiškai prisitaikyti prie jiems gyvenimo skirtų sunkumų. Tai pasakojimas ne tiek apie psichologinius sunkumus, kiek apie stiprybes ir atsparumą paauglystėje bei jauno suaugusiojo amžiuje. Filme pinasi drama ir komedija, suskurdama absurdo ir tuo pačiu gilios prasmės jausmą. Filmas žavus jame vaidinančiais aktoriais:  Johnny Depp, Juliette Lewis ir Leonardo DiCaprio, kurio amplua šiame filme tikrai netikėtas.

Kodėl svarbu skirti pakankamai dėmesio vaikų problemoms? Praktiškai visos psichologinės teorijos, pavyzdžiui, psichodinaminė, elgesio, kognityvinė ir kt., ar net ir biologinės teorijos pripažįsta, kad vaikystės patyrimas ir vystymasis yra nepaprastai reikšmingi suaugusiojo psichikos sveikatai. Tačiau vaikai turi mažiau galimybių gauti psichologinę, socialinę ar materialinę pagalbą, nes yra priklausomi nuo suaugusiųjų. Dažnai tai, ar vaikui bus suteikta pagalba, daugiausiai priklauso nuo suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, mokyklos psichologų dėmesio ir supratingumo, nei nuo realaus vaiko problemų lygio. Skaityti toliau »

“ Ligos apraiškos […] yra sąmonės atsakas į patirtas netektis”  (J. Kipp/G. Jüngling)

Senesnių žmonių gyvenimas dėl įvairių priežasčių dažnai yra sunkus, jiems kyla problemų, kurių visuma – palanki vieta baimėms atsirasti ir plėstis. Be to, didėja galimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto. Žmogus išgyvena baimę trim pavidalais: Skaityti toliau »

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. (Čepulkauskaitė,1999.) Štai keletas pagrindinių faktų apie savižudybes iš savižudybių prevencijos Lietuvoje programos ataskaitos už 2003 metus: Skaityti toliau »

Kalbant apie psichodinaminę terapiją galima išskirti pagrindinius jos principus. Visų pirma labai svarbus yra aktyvus ir empatiškas klausymas, kuris leidžia klientui pasijusti saugiai ir patogiai. Ne ką mažiau svarbu užduoti tikslingus klausimus siekiant išsiaiškinti kliento problemą, o ją sužinojus, būtina pateikti ir savo interpretaciją. Kadangi psichodinaminė terapija analizuoja pasąmoningus veiksnius, būtina juos atpažinti ir išaiškinti savo klientui. Taip pat konsultuojant vyresnio amžiaus žmones svarbu parodyti, kad ankstesnis elgesio būdas sprendžiant buvusias problemas puikiai gali būtipritaikomas ir dabartinėms problemoms spręsti. Skaityti toliau »

Senėjimas nėra problema, tai pagrindas žmogaus patirčiai. Tai dalis žmogaus gyvenimo ciklo, todėl senėjimas yra neišvengiamai susijęs su pokyčiais. Skaityti toliau »

Senatvė dažniausiai siejasi su nusilpusia sveikata, ligomis, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu, socialine izoliacija, savęs gailėjimusi, turėjimu daug laisvo laiko, aktyvios veiklos stygiumi, darbo praradimu. Taigi, kada prasideda senatvė ir kokie tikrieji jos požymiai bei kaip galima padėti senyvo amžiaus asmenims remianti egzistenciniu požiūriu. Skaityti toliau »

Nemiga– tai paplitęs, sunkiai gydomas, sekinantis sutrikimas, kuriuo serga apie 30% senų žmonių. Nemiga sukelia daug neigiamų pasekmių: sveikatos problemas, blogina gyvenimo kokybę. Epidemiologiniais duomenimis, nemiga vargina 35–40 proc. žmonių, tačiau pagalbos kreipiasi tik kas 20-tas. Skaityti toliau »

“ Psichoanalitikai koncentruoja dėmesį į individo problemas, o šeimos terapija- į santykius ir grupių sistemas. Kaip tokiu atveju galima kalbėti apie psichoanalitinę šeimos terapiją?” M. P. Nichols. Family therapy- Concepts and methods. 1984. N. Y.

Tačiau pasirodo tai yra įmanoma. Psichodinaminė pagalba šeimai akcentuoja asmenybę ir jos santykius su šeima, padeda asmenybei tapti brandesniai, tokiu būdu veikdama šeimos struktūrą. Skaityti toliau »

Viena iš naujesnių temų klinikinėje psichologijoje yra pagalba psichikos ligomis sergančiųjų artimiesiems. Dažniausiai visas dėmesys yra skiriamas sergančiajam, tačiau pagalbos reikia ne tik jam, bet ir jį supantiems artimiesiems. Padėti psichikos liga sergančiųjų artimiesiems reikia ne tik dėl to, kad pagerinti ir  palengvinti jų psichologinę būklę, bet ir todėl kad būtų galima produktyviau padėti patiems sergantiesiems. Skaityti toliau »

„Menas – tai veidrodis, kuriame kiekvienas mato save.“ J.V.Getė

Meno terapija

Meno terapijos, dar tarptautiniu mastu vadinamos ART- terapijos, procesas paremtas tuo, kad žmogaus mintys ir emocijos yra užkoduotos pasąmonėje ir jos aiškiau išreiškiamos:

• vaizdais(dailės terapija),
• muzikos garsais(muzikos terapija),
• šokio judesiais(šokio terapija),
• dramos išraiškos metodais(vaidybos arba teatro terapija). Skaityti toliau »

Kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis turi specifinių asmeninių, socialinių bei sveikatos problemų. Paskutinysis gyvenimo etapas – senatvė, kuomet žmogui yra sunku pasirūpinti savimi, yra bene sunkiausias. Ilgėjant gyvenimo trukmei Lietuvoje kasmet daugėja senyvo amžiaus žmonių, kurie serga psichikos ligomis ir kuriems reikia psichiatro ar psichologo pagalbos. Deja, dažnai pagyvenusių žmonių psichinės sveikatos sutrikimai suprantami kaip neišvengiamas amžiaus padarinys, o ne kaip sutrikimai, kurie turi būti gydomi. Amžius neturi įtakoti galimybės gauti psichologinę pagalbą tiek iš artimųjų tiek iš profesionalių terapeutų. Skaityti toliau »

Jaunas širdyje (Young@Heart) yra 2007 metais Stephen Walker sukurtas dokumentinis filmas apie senų žmonių chorą. Tai nepaprastas choras. Vidutinis choro dalyvių amžius yra 81 metai ir jie dainuoja klasikines roko dainas!

Kodėl būtent šis filmas? Paskutinę paskaitą, kai žiūrėjome filmą “Iris”, iš studentų išgirdau šiek tiek liūdesio ir nerimo, susijusio su senatve, todėl labai norėjosi parodyti ne  vien senatvės blogąją pusę – ligas ir mirtį – bet ir senatvės grožį bei pozityvumą. Būtent toks ir yra šis filmas. Filmas pilnas tikrų paprastų žmonių pasakojimų apie savo gyvenimą, tikrų atradimų, nesuvaidinto humoro, kurio pagrindinis objektas yra mirtis. Filme gražiai atsiskleidžia kiek kitokia seno žmogaus pasaulio suvokimo perspektyva, kuri padeda ramiai priimti savo ligas ir netektis.

Apie šį filmą nesinori daug pasakoti. Tiesiog atidžiai įsiklausykite, ką kalba jo herojai.

Pastaruoju metu yra daug kalbama apie įvairius pagalbos būdus asmenims, kuriems diagnozuoti tam tikri psichikos sutrikimai, tačiau pamirštami greta jų esantys – artimieji. Tai gali būti ligonio tėvai, broliai, seserys, seneliai, draugai, globėjai bei kiti jam artimi asmenys, kurie patiria stiprų psichologinį smūgį sužinoję apie artimo žmogaus ligą. Psichologas gali padėti šiems asmenims įveikti iškilusius sunkumus, išmokti gyventi su jais, ir tam tikrą vaidmenį čia gali atlikti kognityvinė-elgesio terapija. Skaityti toliau »

Kas yra šizofrenija?

Šizofrenija yra psichozė. Kitaip tariant, sunkus psichikos sutrikimas, kai asmens emocijos, mąstymas, vertinimas ir tikrovės suvokimas yra taip pakitę, jog labai pablogėja jo gebėjimas reikiamai tvarkytis. Sergančiam žmogui gali atrodyti, kad įjungtas TV siunčia įsakymus veikti, kambarys gali būti pripildytas nuodingų dujų, o ant langų šliaužioja šimtai gyvačių. Įsivaizduokite tai ir suprasite, kokia įtampa ir baimė apėmusi ligonį ir koks neprognozuojamas gali būti jo elgesys, nulemtas šios pasikeitusios, nerealios, liguistos aplinkos, pvz., jis gali imti daužyti langus, kad „užmuštų gyvates“. Skaityti toliau »

Daugeliui jaunų žmonių senatvė yra susijusi su tam tikromis baimėmis (pavyzdžiui, tapsiu kretantis ir nusišnekantis). Kiek šios baimės yra pagrįstos? Senatvė iš tiesų yra susijusi su fiziologiniais pokyčiais, kuriuos taip pat gali lydėti emociniai ir kognityviniai pokyčiai. Tačiau senatvę lydintys pokyčiai jaunų žmonių dažnai yra pervertinami. Greičiausiai būtent dėl vidinio žmonių nesaugumo, seni žmonės dažnai yra negerbiami ir ignoruojami. Daugelis senų žmonių problemų ir patyrimo yra tiesiog “nurašoma” senam amžiui. Toks apibendrinimas nėra teisingas, nes seni žmonės iš kitų amžiaus grupių kaip tik ir išsiskiria savo individualumu, kurį lemia labai skirtinga gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, kūdikis didele dalimi elgiasi vedamas įgimtų instinktų, tuo tarpu žmogui augant vis daugiau elgesio elementų atsiranda dėl jo sąveikos su aplinka. Taigi galima sakyti, kad sename žmoguje yra kaip niekad daug žmogaus. Sakydami, jog žmogus yra tiesiog senas, ignoruojame to žmogaus jausmus ir poreikius. Skaityti toliau »

Humanistinis požiūris į ligą.

Humanistai teigia, kad sveikata nėra būklė, o procesas nukreiptas į saviaktualizaciją ir atitinkantis norus, troškimus. Sveikas asmuo siekia aktualizuotis ir gyventi autentišką gyvenimą,  sergantis asmuo yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas, o jo vidiniai ryšiai sutrūkinėję. Pagal humanistus žmogus gali sąmoningai rinktis, jis turi tikslus vertybes ir prasmes, ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.

Pagal Maslow psichopatologija tai visokios nepavykusios pastangos aktualizuoti save. Normalus ar vidutiniškai normalus asmuo yra toks pat psichiškai nesveikas tik skiriasi susirgimo stiprumas. Skaityti toliau »

Iris yra 2001 metais režisieriaus Richard Eyre sukurtas filmas apie žymios airių kilmės rašytojos Iris Murdoch ir jos vyro John Bayley gyvenimą. Filmas paremtas J.Bayley atsiminimų knyga „Elegija Iris”.

Šis filmas galėtų būti tinkamas dviems klinikinės psichologijos temos. Iš vienos pusės, tai filmas apie senatvę ir Alzheimerio ligą, tačiau, kita vertus, filme svarbi ne tik liga, bet ir buvimas šalia sergančio žmogaus. Todėl siūlau šį filmą būtent temai apie gyvenimą kartu su psichikos liga sergančiu žmogumi.

Filmas Iris yra sudarytas tarsi iš dviejų pjūvių. Pirmasis pasakoja apie Iris ir John jaunystę (vaidina Kate Winslet ir Hugh Bennevill), jų pažintį, sudėtingus santykius, Iris pirmąsias publikacijas. Antroji plotmė – liūdnas pasakojimas apie senatvę, kai Iris suserga Alzheimerio liga (vaidina Judi Dench ir Jim Broadbent). Šioje siužetinėje linijoje rodoma, kaip liga keičia asmenį – talentinga, gyvybinga, temperamentinga Iris virsta bejėge, pasimetusia, nebegalinti ne tik rašyti, bet net ir kalbėti, būtybe. Tai ypač sunku ištverti jos vyrui, visą gyvenimą pragyvenusiame šalia ryškios ir už jį stipresnės žmonos. John  charakteryje atskleisti daugumos su psichikos liga susidūrusių žmonių jausmai – bandymas ligą paneigti, su ja kovoti, sunkumas priimti besikeičiančią žmoną ir šeimos vaidmenis, ambivalencija, pyktis, kaltė, fizinis nuovargis, nesaugumas, liūdesys ir galiausiai kapituliacija prieš ligą, kurią lydi savotiškas susitaikymas.

Vienoje recenzijoje filmas buvo apibūdintas kaip angliškai lėtas ir pilkas. Aš su tuo nesutikčiau. Juk filmo spalvos yra ne tik kino juostoje, bet ir jausmuose, kuriuos filmas palieka.

Psichikos ligos veikia ne vien patį sergantį asmenį, bet taip pat su juo gyvenančius artimuosius, draugus, globėjus. Todėl svarbu į psichikos sutrikimus žvelgti ne vien iš sergančiojo, bet taip pat iš artimųjų pozicijos, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos reikia sergančiam asmeniui ir jo šeimai. Apie šeimą svarbu kalbėti dėl dviejų priežasčių: Skaityti toliau »

Asmenybės sutrikimus tiria ir analizuoja psichoanalizės, humanistinės, socialinės ir kitų šiuolaikinės psichologijos krypčių atstovai. Analizuodami asmenybės sutrikimus psichiatrai ir psichoterapeutai bando išskirti medikamentinius ir terapinius gydymo būdus bei pateikti išsamią įvairių sutrikimų klasifikaciją.

Kiekvienas asmenybės sutrikimas turi konkrečių vienodų ir skirtingų t.y. būdingų tik tam sutrikimui simptomų tačiau, kai asmenybės sutrikimą papildo kitas psichikos sutrikimas, požymių komponentas tampa daug sudėtingesnis, todėl tampa sunku nustatyti tinkamą diagnozę. Šiame darbe norėčiau pristatyti ir išanalizuoti ryškiausiai psichikos sveikatai pavojingus su itin ūmiais simptomais ir dažniau pasitaikančius asmenybės sutrikimus, kuriems vis ieškomi nauji gydymo ir pagalbos metodai. Skaityti toliau »

Visos šiame darbe aprašomos terapijos yra kaip papildomi šizofrenijos gydymo būdai, kurie gali būti naudojami kartu su antipsichotiniais (neuroleptiniais) vaistais. Šios terapijos pridedamos prie standartinės priežiūros padeda žmonėms su šizofrenija pagerinti jų visuotinę, psichinę būklę ir socialinį funkcionavimą. Skaityti toliau »

Kristina Kymantaitė

Psichodinaminės šizofrenijos teorijos. Sigmund Freud

Istoriškai S.Freud davė pradžią psichodinaminių šizofrenijos teorijų kūrimui. Jo manymu, šizofrenija tiksliausiai apibūdinama kuomet asmuo nukreipia libidinę energiją nuo vidinių objektinių reprezentacijų arba realių išorės objektų į save. Sergant šizofrenija išorinę realybę ir santykius joje keičia vidinių objektų ryšių reprezentacijos bei santykiai fantazijose. Tai lemia pacientų nesugebėjimą sukurti tarpasmeninių santykių. Jų dėmesys ir susidomėjimas nukrypsta į objektus, kurie nėra realaus pasaulio dalis. Skaityti toliau »

Prozac Nation sukurtas Elizabeth Wurtzel to paties pavadinimo autobiografinės knygos motyvais. Režisierius Erik Skjoldbjærg, pagrindinį vaidmenį atlieka Christina Ricci.

E.Wurtzel knyga yra gerokai žinomesnė nei filmas. 2001 metais sukurtas filmas niekada taip ir nebuvo išleistas JAV. Filmas susilaukė labai griežtos kritikos. Pavyzdžiui, Rotten Tomatoes puslapyje filmas gavo tik 27% gerų įvertinimų. Filmas labai stipriai kritikuojamas dėl prastos vaidybos, blankaus scenarijaus, perdėtos Prozac‘o reklamos, neišnaudotų galimybių, kurias siūlė knyga.

Iš tiesų, jei reiktų šį filmą rekomenduoti tiesiog žiūrėjimui, aš to nedaryčiau. Tačiau filmas vertingas klinikinės psichologijos temai. Filme gražiai atskleista ne tik depresija, bet ir po ja slypintis ribinis asmenybės sutrikimas su dramatiška nuotakų kaita, egoistišku, blogai valdomu elgesiu, polinkiu į priklausomybes. Puikiai iliustruoti sudėtingi tėvų-vaikų santykiai ir artimųjų nuovargis būti su depresiškais ir emociškai nestabiliais mylimaisiais.

Nuostabus protas (A Beautiful Mind) – tai 2001 m. Ron Howard sukurtas filmas apie Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje John Forbes Nash gyvenimą. Filmas buvo pastatytas pagal to paties pavadinimo Sylvia Nasar knygą, kuri 1998 buvo nominuota Pulizer premijai. Pats filmas taip pat susilaukė gerų įvertinimų ir buvo apdovanotas keturiais Oskarais. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Russell Crowe ir Jenniffer Connelly.

Nepaisant bendro teigiamo filmo priėmimo, filmas vertinamas nevienareikšmiškai. Dalis kritikų filmą apibūdina tiesiog kaip sentimentalų, holividišką, „Oskarams skinti” sukurtą produktą. Filmas taip pat susilaukė rimtos kritikos, nes gana smarkiai nukrypsta nuo tikrosios J.F.Nash biografijos.

Pripažįstant šiuos trūkumus, man tai vis tiek vienas gražiausių filmų apie šizofreniją. Pirmiausia dėl to, kad liga čia palyginti nemistifikuojama, o tiesiog pasakojama sergančio žmogaus gyvenimo drama: susimaišiusi fantazija ir realybė, smunkantis darbingumas, blogėjantys tarpasmeniniai santykiai ir pastangos visa tai įveikti. Tai genijaus istorija ir jam buvo labai sunku. O kaip tuomet visa tai išgyvena paprastas žmogus?

Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą.

Bendriausia asmenybės sutrikimų klasifikacija – O.Kernbergo:

1. Ekscentriškų asmenybės sutrikimų grupė, į kurią įeina paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimas. Asmenys, kuriems būdingi šie sutrikimai, pasižymi keistu mąstymu ir elgesiu. Jiems būdingi du gynybos mechanizmai – projekcija ir fantazija.
2. Emocinių (dramatiškų) sutrikimų grupė apima antisocialų, emociškai nestabilų ir histrioninį asmenybės sutrikimus. Turintys šiuos sutrikimus asmenys pasižymi perdėta emocijų išraiška (pvz., elgesys – agresyvūs pykčio proveržiai). Asmenims būdingi gynybos mechanizmai – disociacija, neigimas, skėlimas ir išveikimas.
3. Prie nerimastingų asmenybės sutrikimų grupės priklauso anankastinė[1], vengianti ir priklausoma asmenybė. Asmenys, kuriuos kankina šie sutrikimai, kankina pastovus nerimas ir dvejonės. Jiems būdingi izoliacijos, pasyvios agresijos ir hipochondrinės gynybos mechanizmai. Skaityti toliau »

Pradėti šį rašinį norisi nuo A.Kepinski minčių. Savo knygoje „Gyvenimo ritmas” (2008) jis rašo:

Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).

Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems. Skaityti toliau »

Parengė: Lina Morkytė

Asmenybės sutrikimas – tai ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir beveik visada susijęs su didesniais asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais. Skaityti toliau »

Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą. Vienas pitmųjų asmenybės sutrikimų paplitimo tyrimų buvo Esseno-Mollerio tyrimas 1956 metais, kuriuo nustatyta, kad asmenybės sutrikimai būdingi 29% vyrų ir 19% moterų. Tačiau vėliau, keičiantis diagnostikos kriterijams ir tobulėjant tyrimo metodams, šių sutrikimų paplitimo rodikliai ėmė mažėti. Jau 1963 metais (Leightonas) aptiko, kad jų turi tik 7% vyrų ir 6% moterų. Šį kiekybinį pokytį lėmė dar ir tai, kad kai kurie sutrikimai buvo išbraukti iš asmenybės sutrikimų sąrašo. Paskutinis, labai didelis ir laikomas labai patikimu, tyrimas buvo atliktas 1986 metais (Casey, Tyrer). Tyrimo rezultatai nurodė, kad asmenybės sutrikimai būdingi apie 2% pasaulio gyventojų. Skaityti toliau »

Karlas Gustavas Jungas (1875 – 1961) – šveicarų psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas, filosofas. K. Jungas išvystė Z. Froido psichoanalizinę teoriją, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Skaityti toliau »

Paruošė Grytė Balsytė, SMF – 4

Priklausomybės samprata

Transakcinė analizė, kaip ir daugelis teorijų pripažįsta, kad ne tik alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas sukelia priklausomybės ligas, bet ir tam tikras elgesys, pvz.: lošimas. Todėl yra analizuojamos ne tik ligos atsiradimo priežastys, bet ir eiga. Priklausomybė apibūdinama, kaip žalingos, nebekontroliuojamos elgsenos ratas, kuris laikui bėgant kinta.

Transakcinė analizė akcentuoja sąveikas tarp žmonių ir teigia, kad jų elgesys yra susijęs su tam tikra emocine būsena. Ši elgesio schemų, jausmų ir minčių sistema vadinama ego būsenomis (Tėvo, Vaiko, Suaugusiojo). Skaityti toliau »

Prisirišimo teorija

Šios teorijos pradininkas Bowbly teigė, kad tarp besirūpinančio asmens (tėvų, globėjų) ir vaiko  gali būti skirtingo tipo ryšys,  kuris skirtas tam, kad reguliuotų vaiko emocinį patyrimą ir elgesį. Iš evoliucinės perspektyvos artimų santykių formavimas yra tam, kad suteiktų saugumą ir apsaugą, kurie automatiškai padidina kūdikio išgyvenimą (Bowbly, 1696). Ainsworth ir jos kolegos atlikę tyrimą nustatė keturis prisirišimo stilius: saugus, nerimastingas – ambivalentiškas, vengiantis, dezorganizuotas. Vaikai su saugiu prisirišimo stiliumi pasitikinčiai tyrinėja aplinką esant negrėsmingoms sąlygoms, ir kai būna susikrimtę (atskyrimas nuo prisirišimo asmens) ieško kontakto su jam svarbiausiu, juo besirūpinančiu asmeniu ir yra greitai nuraminami to kontakto pagalba. Tokie vaikai suvokia savo globėjus kaip patikimus saugumo šaltinius, kaip prieinamus ir reaguojančius. Tokie besirūpinančiojo ir vaiko santykiai turi saugumo pagrindą dėl kurio vaikas jaučiasi saugus grįžti paguodai ir nusiraminimui, kai tyrinėjimas tampa stipriai keliantis nerimą. Nerimastingi-ambivalentiški kūdikiai netyrinėja aplinkos ir lieka prie savo prisirišimo asmens. Jie parodo didelį sujaudinimą, kai yra atskiriami. Kai vėl susitinka su prisirišimo asmeniu, jei vengia kontakto ir priešinasi bet kokioms pastangoms būti paguostam, nuramintam. Jie suvokia prisirišimo figūrą kaip arba nesureaguojančia arba kaip nepastoviai prieinamą. Globėjai turbūt yra nepatikimi nuraminimo šaltiniai streso metu, palikdami kūdikį nerimauti ar jo saugumo poreikis bus patenkintas. Vengiančio prisirišimo stiliaus kūdikiai rodo abejingumą prieš ir po atskyrimo (Ainsworth, 1985). Jie vengia savo prisirišimo asmens po jo grįžimo. Tokiuose santykiuose vaiko saugumo ir paguodos poreikiai greičiausiai buvo atmesti ir atstumti. Tokia vaiko reakcija parodo jo suvokimą, kad bet koks bandymas būti paguostu, nuramintu bus atstumtas, ir dėl to vaikas vengia kontakto. Dezorganizuotas prisirišimo stilius apibūdina kūdikius, kurie parodo tiek ambivalentiško, tiek vengiančio elgesio stiliaus bruožus. Skaityti toliau »

Šiame darbe aptariamos tarpasmeninės psichoterapijos taikymo galimybės ir principai gydant ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Aptariama, kas yra tarpasmeninė psichoterapija ir ribinės asmenybės sutrikimas, kodėl tarpasmeninė psichoterapija tinka gydyti ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Pabaigoje apibūdinamos individualios ir grupinės tarpasmeninės psichoterapijos formos. Skaityti toliau »

Psichoanalizės požiūriu priklausomybė kyla iš esminių vidinių konfliktų, neišspręstų vaikystėje. Tai būdinga oralinio priklausomo tipo asmenybėms. Vaikystėje šie žmonės negavo pakankamo oralinio pasitenkinimo ir suaugę jie nepasitiki savimi, yra pasyvūs bei priklausomi. Manoma, kad išsprendus esminį konfliktą, vartojimo modelis savaime nyksta ir jį pakeičia brandesni pasitenkinimo būdai. Skaityti toliau »

Asmenybė – tai konkrečiam žmogui būdingos mąstymo, elgesio ir jausmų tendencijos, kurios lemia gan stabilius būdus, kuriais bendraujama su kitais žmonėmis bei reaguojama į gyvenimo iššūkius.

Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės: Skaityti toliau »

Priklausomybė – sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai daug kartų. Šis sutrikimas ar polinkis yra išmoktas.

Biheivioristinė teorija remiasi prielaida, kad elgesys yra išmokstamas. Tagi, priklausomybės irgi yra išmokimo rezultatas. Remiantis šia teorija, yra kelios sąlygojimo formos, kurios gali sukelti priklausomybių išsivystymą: Skaityti toliau »

Priklausomybės egzistenciniu požiūriu

Egzistencinę psichologiją galima apibrėžti kaip empirinį mokslą apie žmogaus egzistavimą, naudojant fenomenologinės analizės metodą[1]. Egzistencinės psichologijos mokslo tikslas – fenomenų aprašymas, o ne jų paaiškinimas. DASEIN[2] yra esminė egzistencinės psichologijos sąvoka. Dasein nėra žmogaus savybė, tai visa jo būtis. Tai atvirumas pasauliui. Skaityti toliau »

Kognityvinė terapija – psichoterapijos rūšis, kuri moko žmogų naujų tinkamesnių mąstymo ir veiklos būdų: remiasi prielaida, jog mąstymas įsiterpia tarp įvykių ir emocinių reakcijų. Skaityti toliau »