Klinikinė psichologija

Kalbant apie psichodinaminę terapiją galima išskirti pagrindinius jos principus. Visų pirma labai svarbus yra aktyvus ir empatiškas klausymas, kuris leidžia klientui pasijusti saugiai ir patogiai. Ne ką mažiau svarbu užduoti tikslingus klausimus siekiant išsiaiškinti kliento problemą, o ją sužinojus, būtina pateikti ir savo interpretaciją. Kadangi psichodinaminė terapija analizuoja pasąmoningus veiksnius, būtina juos atpažinti ir išaiškinti savo klientui. Taip pat konsultuojant vyresnio amžiaus žmones svarbu parodyti, kad ankstesnis elgesio būdas sprendžiant buvusias problemas puikiai gali būtipritaikomas ir dabartinėms problemoms spręsti. Skaityti toliau »

Senėjimas nėra problema, tai pagrindas žmogaus patirčiai. Tai dalis žmogaus gyvenimo ciklo, todėl senėjimas yra neišvengiamai susijęs su pokyčiais. Skaityti toliau »

Senatvė dažniausiai siejasi su nusilpusia sveikata, ligomis, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu, socialine izoliacija, savęs gailėjimusi, turėjimu daug laisvo laiko, aktyvios veiklos stygiumi, darbo praradimu. Taigi, kada prasideda senatvė ir kokie tikrieji jos požymiai bei kaip galima padėti senyvo amžiaus asmenims remianti egzistenciniu požiūriu. Skaityti toliau »

Nemiga- tai paplitęs, sunkiai gydomas, sekinantis sutrikimas, kuriuo serga apie 30% senų žmonių. Nemiga sukelia daug neigiamų pasekmių: sveikatos problemas, blogina gyvenimo kokybę. Epidemiologiniais duomenimis, nemiga vargina 35–40 proc. žmonių, tačiau pagalbos kreipiasi tik kas 20-tas. Skaityti toliau »

“ Psichoanalitikai koncentruoja dėmesį į individo problemas, o šeimos terapija- į santykius ir grupių sistemas. Kaip tokiu atveju galima kalbėti apie psichoanalitinę šeimos terapiją?” M. P. Nichols. Family therapy- Concepts and methods. 1984. N. Y.

Tačiau pasirodo tai yra įmanoma. Psichodinaminė pagalba šeimai akcentuoja asmenybę ir jos santykius su šeima, padeda asmenybei tapti brandesniai, tokiu būdu veikdama šeimos struktūrą. Skaityti toliau »

Viena iš naujesnių temų klinikinėje psichologijoje yra pagalba psichikos ligomis sergančiųjų artimiesiems. Dažniausiai visas dėmesys yra skiriamas sergančiajam, tačiau pagalbos reikia ne tik jam, bet ir jį supantiems artimiesiems. Padėti psichikos liga sergančiųjų artimiesiems reikia ne tik dėl to, kad pagerinti ir  palengvinti jų psichologinę būklę, bet ir todėl kad būtų galima produktyviau padėti patiems sergantiesiems. Skaityti toliau »

„Menas – tai veidrodis, kuriame kiekvienas mato save.“ J.V.Getė

Meno terapija

Meno terapijos, dar tarptautiniu mastu vadinamos ART- terapijos, procesas paremtas tuo, kad žmogaus mintys ir emocijos yra užkoduotos pasąmonėje ir jos aiškiau išreiškiamos:

• vaizdais(dailės terapija),
• muzikos garsais(muzikos terapija),
• šokio judesiais(šokio terapija),
• dramos išraiškos metodais(vaidybos arba teatro terapija). Skaityti toliau »

Kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis turi specifinių asmeninių, socialinių bei sveikatos problemų. Paskutinysis gyvenimo etapas – senatvė, kuomet žmogui yra sunku pasirūpinti savimi, yra bene sunkiausias. Ilgėjant gyvenimo trukmei Lietuvoje kasmet daugėja senyvo amžiaus žmonių, kurie serga psichikos ligomis ir kuriems reikia psichiatro ar psichologo pagalbos. Deja, dažnai pagyvenusių žmonių psichinės sveikatos sutrikimai suprantami kaip neišvengiamas amžiaus padarinys, o ne kaip sutrikimai, kurie turi būti gydomi. Amžius neturi įtakoti galimybės gauti psichologinę pagalbą tiek iš artimųjų tiek iš profesionalių terapeutų. Skaityti toliau »

Jaunas širdyje (Young@Heart) yra 2007 metais Stephen Walker sukurtas dokumentinis filmas apie senų žmonių chorą. Tai nepaprastas choras. Vidutinis choro dalyvių amžius yra 81 metai ir jie dainuoja klasikines roko dainas!

Kodėl būtent šis filmas? Paskutinę paskaitą, kai žiūrėjome filmą “Iris”, iš studentų išgirdau šiek tiek liūdesio ir nerimo, susijusio su senatve, todėl labai norėjosi parodyti ne  vien senatvės blogąją pusę – ligas ir mirtį – bet ir senatvės grožį bei pozityvumą. Būtent toks ir yra šis filmas. Filmas pilnas tikrų paprastų žmonių pasakojimų apie savo gyvenimą, tikrų atradimų, nesuvaidinto humoro, kurio pagrindinis objektas yra mirtis. Filme gražiai atsiskleidžia kiek kitokia seno žmogaus pasaulio suvokimo perspektyva, kuri padeda ramiai priimti savo ligas ir netektis.

Apie šį filmą nesinori daug pasakoti. Tiesiog atidžiai įsiklausykite, ką kalba jo herojai.

Pastaruoju metu yra daug kalbama apie įvairius pagalbos būdus asmenims, kuriems diagnozuoti tam tikri psichikos sutrikimai, tačiau pamirštami greta jų esantys – artimieji. Tai gali būti ligonio tėvai, broliai, seserys, seneliai, draugai, globėjai bei kiti jam artimi asmenys, kurie patiria stiprų psichologinį smūgį sužinoję apie artimo žmogaus ligą. Psichologas gali padėti šiems asmenims įveikti iškilusius sunkumus, išmokti gyventi su jais, ir tam tikrą vaidmenį čia gali atlikti kognityvinė-elgesio terapija. Skaityti toliau »

Kas yra šizofrenija?

Šizofrenija yra psichozė. Kitaip tariant, sunkus psichikos sutrikimas, kai asmens emocijos, mąstymas, vertinimas ir tikrovės suvokimas yra taip pakitę, jog labai pablogėja jo gebėjimas reikiamai tvarkytis. Sergančiam žmogui gali atrodyti, kad įjungtas TV siunčia įsakymus veikti, kambarys gali būti pripildytas nuodingų dujų, o ant langų šliaužioja šimtai gyvačių. Įsivaizduokite tai ir suprasite, kokia įtampa ir baimė apėmusi ligonį ir koks neprognozuojamas gali būti jo elgesys, nulemtas šios pasikeitusios, nerealios, liguistos aplinkos, pvz., jis gali imti daužyti langus, kad „užmuštų gyvates“. Skaityti toliau »

Daugeliui jaunų žmonių senatvė yra susijusi su tam tikromis baimėmis (pavyzdžiui, tapsiu kretantis ir nusišnekantis). Kiek šios baimės yra pagrįstos? Senatvė iš tiesų yra susijusi su fiziologiniais pokyčiais, kuriuos taip pat gali lydėti emociniai ir kognityviniai pokyčiai. Tačiau senatvę lydintys pokyčiai jaunų žmonių dažnai yra pervertinami. Greičiausiai būtent dėl vidinio žmonių nesaugumo, seni žmonės dažnai yra negerbiami ir ignoruojami. Daugelis senų žmonių problemų ir patyrimo yra tiesiog “nurašoma” senam amžiui. Toks apibendrinimas nėra teisingas, nes seni žmonės iš kitų amžiaus grupių kaip tik ir išsiskiria savo individualumu, kurį lemia labai skirtinga gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, kūdikis didele dalimi elgiasi vedamas įgimtų instinktų, tuo tarpu žmogui augant vis daugiau elgesio elementų atsiranda dėl jo sąveikos su aplinka. Taigi galima sakyti, kad sename žmoguje yra kaip niekad daug žmogaus. Sakydami, jog žmogus yra tiesiog senas, ignoruojame to žmogaus jausmus ir poreikius. Skaityti toliau »

Humanistinis požiūris į ligą.

Humanistai teigia, kad sveikata nėra būklė, o procesas nukreiptas į saviaktualizaciją ir atitinkantis norus, troškimus. Sveikas asmuo siekia aktualizuotis ir gyventi autentišką gyvenimą,  sergantis asmuo yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas, o jo vidiniai ryšiai sutrūkinėję. Pagal humanistus žmogus gali sąmoningai rinktis, jis turi tikslus vertybes ir prasmes, ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.

Pagal Maslow psichopatologija tai visokios nepavykusios pastangos aktualizuoti save. Normalus ar vidutiniškai normalus asmuo yra toks pat psichiškai nesveikas tik skiriasi susirgimo stiprumas. Skaityti toliau »

Iris yra 2001 metais režisieriaus Richard Eyre sukurtas filmas apie žymios airių kilmės rašytojos Iris Murdoch ir jos vyro John Bayley gyvenimą. Filmas paremtas J.Bayley atsiminimų knyga „Elegija Iris”.

Šis filmas galėtų būti tinkamas dviems klinikinės psichologijos temos. Iš vienos pusės, tai filmas apie senatvę ir Alzheimerio ligą, tačiau, kita vertus, filme svarbi ne tik liga, bet ir buvimas šalia sergančio žmogaus. Todėl siūlau šį filmą būtent temai apie gyvenimą kartu su psichikos liga sergančiu žmogumi.

Filmas Iris yra sudarytas tarsi iš dviejų pjūvių. Pirmasis pasakoja apie Iris ir John jaunystę (vaidina Kate Winslet ir Hugh Bennevill), jų pažintį, sudėtingus santykius, Iris pirmąsias publikacijas. Antroji plotmė – liūdnas pasakojimas apie senatvę, kai Iris suserga Alzheimerio liga (vaidina Judi Dench ir Jim Broadbent). Šioje siužetinėje linijoje rodoma, kaip liga keičia asmenį – talentinga, gyvybinga, temperamentinga Iris virsta bejėge, pasimetusia, nebegalinti ne tik rašyti, bet net ir kalbėti, būtybe. Tai ypač sunku ištverti jos vyrui, visą gyvenimą pragyvenusiame šalia ryškios ir už jį stipresnės žmonos. John  charakteryje atskleisti daugumos su psichikos liga susidūrusių žmonių jausmai – bandymas ligą paneigti, su ja kovoti, sunkumas priimti besikeičiančią žmoną ir šeimos vaidmenis, ambivalencija, pyktis, kaltė, fizinis nuovargis, nesaugumas, liūdesys ir galiausiai kapituliacija prieš ligą, kurią lydi savotiškas susitaikymas.

Vienoje recenzijoje filmas buvo apibūdintas kaip angliškai lėtas ir pilkas. Aš su tuo nesutikčiau. Juk filmo spalvos yra ne tik kino juostoje, bet ir jausmuose, kuriuos filmas palieka.

Psichikos ligos veikia ne vien patį sergantį asmenį, bet taip pat su juo gyvenančius artimuosius, draugus, globėjus. Todėl svarbu į psichikos sutrikimus žvelgti ne vien iš sergančiojo, bet taip pat iš artimųjų pozicijos, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos reikia sergančiam asmeniui ir jo šeimai. Apie šeimą svarbu kalbėti dėl dviejų priežasčių: Skaityti toliau »

Asmenybės sutrikimus tiria ir analizuoja psichoanalizės, humanistinės, socialinės ir kitų šiuolaikinės psichologijos krypčių atstovai. Analizuodami asmenybės sutrikimus psichiatrai ir psichoterapeutai bando išskirti medikamentinius ir terapinius gydymo būdus bei pateikti išsamią įvairių sutrikimų klasifikaciją.

Kiekvienas asmenybės sutrikimas turi konkrečių vienodų ir skirtingų t.y. būdingų tik tam sutrikimui simptomų tačiau, kai asmenybės sutrikimą papildo kitas psichikos sutrikimas, požymių komponentas tampa daug sudėtingesnis, todėl tampa sunku nustatyti tinkamą diagnozę. Šiame darbe norėčiau pristatyti ir išanalizuoti ryškiausiai psichikos sveikatai pavojingus su itin ūmiais simptomais ir dažniau pasitaikančius asmenybės sutrikimus, kuriems vis ieškomi nauji gydymo ir pagalbos metodai. Skaityti toliau »

Visos šiame darbe aprašomos terapijos yra kaip papildomi šizofrenijos gydymo būdai, kurie gali būti naudojami kartu su antipsichotiniais (neuroleptiniais) vaistais. Šios terapijos pridedamos prie standartinės priežiūros padeda žmonėms su šizofrenija pagerinti jų visuotinę, psichinę būklę ir socialinį funkcionavimą. Skaityti toliau »

Kristina Kymantaitė

Psichodinaminės šizofrenijos teorijos. Sigmund Freud

Istoriškai S.Freud davė pradžią psichodinaminių šizofrenijos teorijų kūrimui. Jo manymu, šizofrenija tiksliausiai apibūdinama kuomet asmuo nukreipia libidinę energiją nuo vidinių objektinių reprezentacijų arba realių išorės objektų į save. Sergant šizofrenija išorinę realybę ir santykius joje keičia vidinių objektų ryšių reprezentacijos bei santykiai fantazijose. Tai lemia pacientų nesugebėjimą sukurti tarpasmeninių santykių. Jų dėmesys ir susidomėjimas nukrypsta į objektus, kurie nėra realaus pasaulio dalis. Skaityti toliau »

Prozac Nation sukurtas Elizabeth Wurtzel to paties pavadinimo autobiografinės knygos motyvais. Režisierius Erik Skjoldbjærg, pagrindinį vaidmenį atlieka Christina Ricci.

E.Wurtzel knyga yra gerokai žinomesnė nei filmas. 2001 metais sukurtas filmas niekada taip ir nebuvo išleistas JAV. Filmas susilaukė labai griežtos kritikos. Pavyzdžiui, Rotten Tomatoes puslapyje filmas gavo tik 27% gerų įvertinimų. Filmas labai stipriai kritikuojamas dėl prastos vaidybos, blankaus scenarijaus, perdėtos Prozac‘o reklamos, neišnaudotų galimybių, kurias siūlė knyga.

Iš tiesų, jei reiktų šį filmą rekomenduoti tiesiog žiūrėjimui, aš to nedaryčiau. Tačiau filmas vertingas klinikinės psichologijos temai. Filme gražiai atskleista ne tik depresija, bet ir po ja slypintis ribinis asmenybės sutrikimas su dramatiška nuotakų kaita, egoistišku, blogai valdomu elgesiu, polinkiu į priklausomybes. Puikiai iliustruoti sudėtingi tėvų-vaikų santykiai ir artimųjų nuovargis būti su depresiškais ir emociškai nestabiliais mylimaisiais.

Nuostabus protas (A Beautiful Mind) – tai 2001 m. Ron Howard sukurtas filmas apie Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje John Forbes Nash gyvenimą. Filmas buvo pastatytas pagal to paties pavadinimo Sylvia Nasar knygą, kuri 1998 buvo nominuota Pulizer premijai. Pats filmas taip pat susilaukė gerų įvertinimų ir buvo apdovanotas keturiais Oskarais. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Russell Crowe ir Jenniffer Connelly.

Nepaisant bendro teigiamo filmo priėmimo, filmas vertinamas nevienareikšmiškai. Dalis kritikų filmą apibūdina tiesiog kaip sentimentalų, holividišką, „Oskarams skinti” sukurtą produktą. Filmas taip pat susilaukė rimtos kritikos, nes gana smarkiai nukrypsta nuo tikrosios J.F.Nash biografijos.

Pripažįstant šiuos trūkumus, man tai vis tiek vienas gražiausių filmų apie šizofreniją. Pirmiausia dėl to, kad liga čia palyginti nemistifikuojama, o tiesiog pasakojama sergančio žmogaus gyvenimo drama: susimaišiusi fantazija ir realybė, smunkantis darbingumas, blogėjantys tarpasmeniniai santykiai ir pastangos visa tai įveikti. Tai genijaus istorija ir jam buvo labai sunku. O kaip tuomet visa tai išgyvena paprastas žmogus?

Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą.

Bendriausia asmenybės sutrikimų klasifikacija – O.Kernbergo:

1. Ekscentriškų asmenybės sutrikimų grupė, į kurią įeina paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimas. Asmenys, kuriems būdingi šie sutrikimai, pasižymi keistu mąstymu ir elgesiu. Jiems būdingi du gynybos mechanizmai – projekcija ir fantazija.
2. Emocinių (dramatiškų) sutrikimų grupė apima antisocialų, emociškai nestabilų ir histrioninį asmenybės sutrikimus. Turintys šiuos sutrikimus asmenys pasižymi perdėta emocijų išraiška (pvz., elgesys – agresyvūs pykčio proveržiai). Asmenims būdingi gynybos mechanizmai – disociacija, neigimas, skėlimas ir išveikimas.
3. Prie nerimastingų asmenybės sutrikimų grupės priklauso anankastinė[1], vengianti ir priklausoma asmenybė. Asmenys, kuriuos kankina šie sutrikimai, kankina pastovus nerimas ir dvejonės. Jiems būdingi izoliacijos, pasyvios agresijos ir hipochondrinės gynybos mechanizmai. Skaityti toliau »

Pradėti šį rašinį norisi nuo A.Kepinski minčių. Savo knygoje „Gyvenimo ritmas” (2008) jis rašo:

Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).

Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems. Skaityti toliau »

Parengė: Lina Morkytė

Asmenybės sutrikimas – tai ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir beveik visada susijęs su didesniais asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais. Skaityti toliau »

Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą. Vienas pitmųjų asmenybės sutrikimų paplitimo tyrimų buvo Esseno-Mollerio tyrimas 1956 metais, kuriuo nustatyta, kad asmenybės sutrikimai būdingi 29% vyrų ir 19% moterų. Tačiau vėliau, keičiantis diagnostikos kriterijams ir tobulėjant tyrimo metodams, šių sutrikimų paplitimo rodikliai ėmė mažėti. Jau 1963 metais (Leightonas) aptiko, kad jų turi tik 7% vyrų ir 6% moterų. Šį kiekybinį pokytį lėmė dar ir tai, kad kai kurie sutrikimai buvo išbraukti iš asmenybės sutrikimų sąrašo. Paskutinis, labai didelis ir laikomas labai patikimu, tyrimas buvo atliktas 1986 metais (Casey, Tyrer). Tyrimo rezultatai nurodė, kad asmenybės sutrikimai būdingi apie 2% pasaulio gyventojų. Skaityti toliau »

Karlas Gustavas Jungas (1875 – 1961) – šveicarų psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas, filosofas. K. Jungas išvystė Z. Froido psichoanalizinę teoriją, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Skaityti toliau »

Paruošė Grytė Balsytė, SMF – 4

Priklausomybės samprata

Transakcinė analizė, kaip ir daugelis teorijų pripažįsta, kad ne tik alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas sukelia priklausomybės ligas, bet ir tam tikras elgesys, pvz.: lošimas. Todėl yra analizuojamos ne tik ligos atsiradimo priežastys, bet ir eiga. Priklausomybė apibūdinama, kaip žalingos, nebekontroliuojamos elgsenos ratas, kuris laikui bėgant kinta.

Transakcinė analizė akcentuoja sąveikas tarp žmonių ir teigia, kad jų elgesys yra susijęs su tam tikra emocine būsena. Ši elgesio schemų, jausmų ir minčių sistema vadinama ego būsenomis (Tėvo, Vaiko, Suaugusiojo). Skaityti toliau »

Prisirišimo teorija

Šios teorijos pradininkas Bowbly teigė, kad tarp besirūpinančio asmens (tėvų, globėjų) ir vaiko  gali būti skirtingo tipo ryšys,  kuris skirtas tam, kad reguliuotų vaiko emocinį patyrimą ir elgesį. Iš evoliucinės perspektyvos artimų santykių formavimas yra tam, kad suteiktų saugumą ir apsaugą, kurie automatiškai padidina kūdikio išgyvenimą (Bowbly, 1696). Ainsworth ir jos kolegos atlikę tyrimą nustatė keturis prisirišimo stilius: saugus, nerimastingas – ambivalentiškas, vengiantis, dezorganizuotas. Vaikai su saugiu prisirišimo stiliumi pasitikinčiai tyrinėja aplinką esant negrėsmingoms sąlygoms, ir kai būna susikrimtę (atskyrimas nuo prisirišimo asmens) ieško kontakto su jam svarbiausiu, juo besirūpinančiu asmeniu ir yra greitai nuraminami to kontakto pagalba. Tokie vaikai suvokia savo globėjus kaip patikimus saugumo šaltinius, kaip prieinamus ir reaguojančius. Tokie besirūpinančiojo ir vaiko santykiai turi saugumo pagrindą dėl kurio vaikas jaučiasi saugus grįžti paguodai ir nusiraminimui, kai tyrinėjimas tampa stipriai keliantis nerimą. Nerimastingi-ambivalentiški kūdikiai netyrinėja aplinkos ir lieka prie savo prisirišimo asmens. Jie parodo didelį sujaudinimą, kai yra atskiriami. Kai vėl susitinka su prisirišimo asmeniu, jei vengia kontakto ir priešinasi bet kokioms pastangoms būti paguostam, nuramintam. Jie suvokia prisirišimo figūrą kaip arba nesureaguojančia arba kaip nepastoviai prieinamą. Globėjai turbūt yra nepatikimi nuraminimo šaltiniai streso metu, palikdami kūdikį nerimauti ar jo saugumo poreikis bus patenkintas. Vengiančio prisirišimo stiliaus kūdikiai rodo abejingumą prieš ir po atskyrimo (Ainsworth, 1985). Jie vengia savo prisirišimo asmens po jo grįžimo. Tokiuose santykiuose vaiko saugumo ir paguodos poreikiai greičiausiai buvo atmesti ir atstumti. Tokia vaiko reakcija parodo jo suvokimą, kad bet koks bandymas būti paguostu, nuramintu bus atstumtas, ir dėl to vaikas vengia kontakto. Dezorganizuotas prisirišimo stilius apibūdina kūdikius, kurie parodo tiek ambivalentiško, tiek vengiančio elgesio stiliaus bruožus. Skaityti toliau »

Šiame darbe aptariamos tarpasmeninės psichoterapijos taikymo galimybės ir principai gydant ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Aptariama, kas yra tarpasmeninė psichoterapija ir ribinės asmenybės sutrikimas, kodėl tarpasmeninė psichoterapija tinka gydyti ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Pabaigoje apibūdinamos individualios ir grupinės tarpasmeninės psichoterapijos formos. Skaityti toliau »

Psichoanalizės požiūriu priklausomybė kyla iš esminių vidinių konfliktų, neišspręstų vaikystėje. Tai būdinga oralinio priklausomo tipo asmenybėms. Vaikystėje šie žmonės negavo pakankamo oralinio pasitenkinimo ir suaugę jie nepasitiki savimi, yra pasyvūs bei priklausomi. Manoma, kad išsprendus esminį konfliktą, vartojimo modelis savaime nyksta ir jį pakeičia brandesni pasitenkinimo būdai. Skaityti toliau »

Asmenybė – tai konkrečiam žmogui būdingos mąstymo, elgesio ir jausmų tendencijos, kurios lemia gan stabilius būdus, kuriais bendraujama su kitais žmonėmis bei reaguojama į gyvenimo iššūkius.

Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės: Skaityti toliau »

Priklausomybė – sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai daug kartų. Šis sutrikimas ar polinkis yra išmoktas.

Biheivioristinė teorija remiasi prielaida, kad elgesys yra išmokstamas. Tagi, priklausomybės irgi yra išmokimo rezultatas. Remiantis šia teorija, yra kelios sąlygojimo formos, kurios gali sukelti priklausomybių išsivystymą: Skaityti toliau »

Priklausomybės egzistenciniu požiūriu

Egzistencinę psichologiją galima apibrėžti kaip empirinį mokslą apie žmogaus egzistavimą, naudojant fenomenologinės analizės metodą[1]. Egzistencinės psichologijos mokslo tikslas – fenomenų aprašymas, o ne jų paaiškinimas. DASEIN[2] yra esminė egzistencinės psichologijos sąvoka. Dasein nėra žmogaus savybė, tai visa jo būtis. Tai atvirumas pasauliui. Skaityti toliau »

Kognityvinė terapija – psichoterapijos rūšis, kuri moko žmogų naujų tinkamesnių mąstymo ir veiklos būdų: remiasi prielaida, jog mąstymas įsiterpia tarp įvykių ir emocinių reakcijų. Skaityti toliau »

Savižudybė

Problemų sprendimo terapija

Parengė: Rūta Skrickaitė, SMF-4

Klinikinis psichologas susidūręs su savižudišku elgesiu gali imtis dvejopų poveikio būdų:

• Greito poveikio planas (Short-term management plan)
• Ilgo poveikio planas ( Long-term planning) Skaityti toliau »

Requiem svajonei (Requiem for a Dream) – tai 2000 metais Darren Aronofsky sukurtas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ellen Burstyn, Jared Leta, Jennifer Connely ir Marlon Wayans. Filme gvildenama priklausomybės tema, atskleidžiamos įvairios jos formos ir pasekmės, todėl šis filmas dažnai lyginamas su kitais filmais apie narkotikus, tokiais kaip Traukinių žymėjimas (Trainspotting) ar Baimė ir neapykanta Las Vegase (Fear and Loathing in Las Vegas). Tačiau Requiem svajonei nėra vien filmas apie narkotikus. Kaip pabrėžia pats filmo režisierius, pagrindinis filmo tikslas – paskatinti žiūrovą susimąstyti apie priklausomybę apskritai: apie priklausomybę nuo televizoriaus, šokolado, prisiminimų, sekso, sėkmės. Filme naudojama metų laikų tema – vasara, ruduo, žiema – per kurią atsiskleidžia liūdnas priklausomybės progresas. Filmas išsiskiria specifiniu filmavimo ir montavimo stiliumi bei puikiu garso takeliu, kurie sudaro vientisą visumą ir dar labiau pabrėžia filmo tragiką.

Viename iš internetinių komentarų radau šį filmą apibūdintą kaip brutalų. Filmas brutalus ne savo vaizdu, bet savo perduodama žinia, nuo kurios žiūrovas beveik negali pabėgti jos neapmąstęs. Tai filmas, kurį labai sunku vertinti patinka/nepatinka kategorijomis. Kaip teigia kitas internetinis filmo komentatorius – tai filmas be cukraus priedų. Jis gali sukelti keistų potyrių skrandyje, bet tai verta patirti.

Šios savaitės paskaitos yra skirtos priklausomybės temai. Man tai sudėtinga tema dėl kelių priežasčių. Pirmiausia priklausomybės gali būti įvairios (nuo kofeino iki kokaino), taigi jų pasekmės ir pagalbos būdai yra skirtingi. Sunku visa tai sutalpinti į vieną paskaitą. Skaityti toliau »

Parengė: Giedrė Pasalauskaitė, 2008-10-14

Nuotaikos sutrikimai – tai psichikos sutrikimai, kuriems būdingos kraštutinės emocijos. Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pasikeitusi nuotaika, dažniausiai tai būna depresija arba bipolinis sutrikimas, kuriam būdinga depresijos ir manijos būsenų kaita.

Harry Stack Sullivan‘as mano jog žmogaus asmenybė neegzistuoja be jo tarpusavio santykių su aplinkiniais žmonėmis. Jis teigia jog „žmogų galima suvokti tik atsižvelgiant į jo santykius su kitais“[4]. Taigi žmogaus savybes, charakterį, galimybes daugiausia įtakoja aplinka, kurioje jis auga, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, kultūra.

Skaityti toliau »

Nuotaikos (afektiniams) sutrikimams priklauso depresija, manija, bipolinis afektinis sutrikimas, nuolatiniai afektiniai sutrikimai (ciklotimija, distimija) ir kt. Nuotaikos sutrikimai dažnai lydi somatines, neurologines, endokrinines, onkoligines ligas, psichogenines traumas, taip pat įvairius psichikos sutrikimus: asmenybės sutrikimus, priklausomybės ligas, šizoafektinius sutrikimus, organines smegenų ligas. Gydymui pagrinde naudojami medikamentai, priklausomai nuo sutrikimo tipo, antidepresantai arba nuotaikų stabilizatoriai, taip pat depresijai ir bipoliniam sutrikimui gydyti naudojama psichoterapija. Skirtingai nei gydant vaistais, psichoterapija numato daug aktyvesnį paciento vaidmenį. Ji padeda ligoniams išsiugdyti emocinės savireguliacijos įgūdžius ir ateityje efektyviau susidoroti su krizinėmis situacijomis. Tačiau jei nuotaikos sutrikimų turintiems pacientams yra asmenybes sutrikimų, gydymas įgis tam tikro specifiškumo. Asmenybės patologija dažnai pasunkina terapiją ir gali pabloginti jos rezultatus. Skaityti toliau »

Giedrė Išganaitytė

Elgesio terapija, kurios filosofinės šaknys kilo iš 18 amžiaus, emocinį sutrikimą aiškina nevalingais refleksais, susiformavusiais dėl atsitiktinių poveikių ankstesniais žmogaus gyvenimo metais. Pagal elgesio teoriją, žmogus pats negali šių sąlyginių refleksų pakeisti tik žinodamas apie juos ir norėdamas jų atsikratyti, juos turi „persąlygoti“ elgesio terapeutas. Skaityti toliau »

Depresijos kilmė

Depresija apibūdinama kaip liūdna, prislėgta asmens būsena, pasižyminti prislėgta nuotaika, energijos stoka, žemu savęs vertinimu, kaltės jausmais. Egzistencinio požiūrio šalininkai teigia, kad depresijos priežastis yra gyvenimo prasmės praradimas. Tuščias, neprasmingas gyvenimas, kurį Victor E. Frankl pavadino egzistenciniu vakuumu, yra depresijos pagrindas. Ši depresijos rūšis yra priskiriama noogeninei neurozei. Pasak egzistencialistų, asmuo gali įveikti depresiją atrasdamas tokias prasmes, kurios būtų reikšmingos jo gyvenimui. Šių prasmių asmuo negali būti išmokytas, jis jas turi atrasti ir išgyventi pats. Skaityti toliau »

Tiltas (The Bridge) – 2006 metais Eric Steel sukurtas dokumentinis filmas apie žmones, kurie 2004 metais pasirinko mirtį nušokdami nuo Auksinių vartų tilto San Franciske, JAV. Auksinių vartų tiltas yra savotiška mirties Meka – per metus čia vidutiniškai įvyksta apie 24 savižudybes. Eric Steel filmuodamas beveik visus metus sugebėjo užfiksuoti 23 savižudybės aktus. Savo filme jis bando atskleisti ir suvokti patį savižudybės fenomeną, asmens pasirinkimą, kalbasi su nusižudžiusiųjų šeimos nariais, savižudybių liudininkais ir bandžiusiais žudytis, bet išgyvenusiais žmonėmis.

Filmas sukrečia savo realumu ir idėja. Eric Steel buvo kritikuojamas, kad metus laiko slapta filmavo tiltą ir kaip ir nepadarė nieko, kad įsikištų ir užkirstų kelią bent daliai iš įvykusių savižudybių. Kita vertus, režisierius argumentavo, jog viešumas ir žinojimas, kad tiltas yra filmuojamas, galėjo tik dar labiau padidinti savižudybių skaičių, pritraukti daugiau demonstratyvių bandymų. Filme juntama savotiška pagarba asmens sprendimui nusižudyti. Šis žingsnis nekvestionuojamas. Tiesiog pasakojamos savižudybę pasirinkusių žmonių istorijos paliekant mums patiems susimąstyti, ką buvo galima daryti kitaip.

Akvilė Švedaitė, SMF-4, 2008-10-13

Savižudybė – tai mirtis anksčiau laiko. Ji apima ir vidinę sumaištį ir mintį, kad mirtis atneš taip laukiamą išsivadavimą ir palengvėjimą. Šioje situacijoje labai svarbu laiku sustoti (arba būti sustabdytu) ir nepadaryti veiksmo, kuris neatšaukiamas.

Polinkis į savižudybę susiformuoja mėgdžiojant kitų elgesį. Dažniausiai analizuojant imitacijos mechanizmą remiamasi socialiniu mokymosi modeliu (Bandura, 1977). Taigi žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo, aplinkos ir elgesio veiksnių tarpusavio sąveika. Tokį elgesio priežastingumo aiškinimo principą Bandura pavadino savitarpio determinizmu. Pažinimo komponento įtraukimas į žmogaus elgesio išmokimo procesą leidžia geriau atskleisti žmogaus prigimtį bei jo galimybes. Kuo labiau išvystyti žmogaus pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį, esant toms pačioms aplinkos sąlygoms, žmogus gali daryti savo elgesiui. Skaityti toliau »

http://www.psichikossveikata.info

Asta Medišauskaitė, Iveta Eimontaitė, Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė, Justina Jonikaitė

 Ruduo paženklina ne tik medžių lapus ir aptraukia pilkais debesimis dangų, bet į dažnus namus atneša slogią nuotaiką ir rudenišką liūdesį. Kai kuriems tai ateina ir praeina kartu su rudeniu, tačiau kitiems sunkiau sekasi save suprasti. Kartais liūdesys slepia ligą. Apie 15 % žmonių serga depresija, o apie 60 % yra patyrę jos simptomų. Labai svarbu tinkamai reaguoti į depresija sergančius žmones. Draugai ir artimieji gali padaryti labai daug, kad jiems brangus žmogus pasveiktų. Skaityti toliau »

Pasaulinės psichikos sveikatos dienos proga nusprendėme paklausinėti studentų, kaip jie rūpinasi savo psichine sveikata ir kokios yra nuomonės apie kitų žmonių psichinę sveikatą.

Vienareikšmiška filmavimo grupės nuomone, gauti apklausos rezultatai parodė, kad dauguma apklaustųjų nesąmoningai rūpinasi savo psichine sveikata. Nustebino tai, kad studentai nežino, kad jie gali pasirūpinti savo psichikos sveikata, nors realiai jie tai daro. Dažnas atsakė, kad neturi problemų, todėl nereikia rūpintis savo psichika. Tačiau pateikus variantus, žmonės patvirtindavo, daugelį iš jų, pvz., muzikos klausymasis, skaitymas, piešimas, miegas, bendravimas ir kt. Skaityti toliau »

Šią temą reikėtų pradėti nuo klausimo, kas yra krizė. Krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų ir įveikimų, nes turimų nepakanka. Krizei būdingi stiprūs emociniai išgyvenimai (bejėgiškumas, beviltiškumas, baimė, įtampa, pažeminta nuotaika) ir psichologinio diskomforto būsena.

Krizę dažniausiai sukelia specifiškas, žmogui emociškai reikšmingas įvykis, su kuriuo šis jaučiasi nepajėgus susidoroti. Tačiau krizėje visada yra ir pozityvus aspektas – krizės įveikimas padeda kurti imunitetą gyvenimo sunkumams, asmenybė tampa brandesnė. Kita vertus, jei krizė neįveikiama ji gali tapti chroniška. Tuomet daugėja psichologinių ir asmenybės problemų, blogėja somatinė sveikata, gali išsiprovokuoti psichikos sutrikimai, atsirasti probleminis alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas, didėja savižudybės rizika. Skaityti toliau »

EGZISTENCINĖ PSICHOLOGIJA: Nerimas ir nerimo sutrikimai

Jau nuo seniausių laikų bandoma paaiškinti žmogaus buvimą šiame pasaulyje pasitelkus egzistencinį požiūrį (Socrates, Augustine, Pascal, Kierkegaard, Haideger ir kt.). Filosofų egzistencialistų mintys taip pat turėjo įtakos ir paskatino humanistinės – egzitencinės krypties psichologijoje atsiradimą. Tai buvo tarsi protestas prieš žmogaus sudaiktinimą, viso ko suvedimą į biologinį lygmenį. Humanistinė – egzistencinė psichologija atsigręžė į patį žmogų, į jo dvasingumą, egzistenciją. Skaityti toliau »

Bihevioristų požiūriu neįmanoma moksliškai ištirti jausmų, minčių, nesąmoningų motyvų, nėra jokio būdo moksliškai tai stebėti ir registruoti, todėl jie visai nesidomėjo asmenybės vidiniu pasauliu. Jų teigimu, vienintelis dalykas, ką galima tirti, – žmonių elgesys, dėl to psichologija turėtų būti objektyvus mokslas, kuris tiria tik išorinį elgesį be nuorodų į psichikos procesus. Tokios nuostatos laikomasi ir nerimo sutrikimų atžvilgiu. Skaityti toliau »

Kadangi Rodžerso teorija yra nedirektyvi, nėra metodo nerimo ar kitiems sutrikimams gydyti. Terapija vyksta klientui kalbant, o konsultatntui atspindidnt jo emocijas, pasisakymus.

Reikalingos sąlygos, kad tinkamai įvyktų konstuktyvus asmenybės pasikeitimas:

1. Du žmonės easntys psichologiniame kontakte;
2. Klientas, kurio vidiniai išgyvenimai neatitinka Aš koncepsijos ir dėl to jis yra pažeidžiamas bei jaučia nerimą;
3. Terapeutas yra kongruentus santikyje su klientu;
4. Terapeutas suteikiantis besąliginį teigimą palaikymą.

Skaityti toliau »

NERIMAS – tai reakcija į išorinį pavojų, sužeidimą, kurio tikimės, kurį numatome.

Kas dažniausiai kenčia nuo nerimo? Žmonės, kurie yra:

• Aktyvūs
• Veržlūs
• Labai jautrūs skausmui

Skaityti toliau »