Klinikinė psichologija

Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pakitusi nuotaika:

• Depresija (su nerimu arba be jo);
• Pakilumas;

Nuotaikos sutrikimus paprastai lydi sutrikimai kitose bendravimo sferose (pvz.: motyvacija, darbingumas, bendravimas ir t.t.). Nors skiriami įvairūs nuotaikos sutrikimų tipai (depresija, manija, bipolinis sutrikimas ir kt.), daugeliu atvejų sutrikimų simptomai yra persipynę, todėl tiksliai klasifikuoti nuotaikos sutrikimus yra sunku. Paskaitų metu plačiau susipažinsime su dviem kraštutiniais nuotaikos sutrikimais – depresija ir manija.  

Skaityti toliau »

Kognityvinės psichologijos atsiradimui pats pirmasis pagrindą padėjo psichofizikos išradėjas, eksperimentinės psichologijos šalininkas Gustav Fechner (1801 - 1887), kuris įrodė ryšį tarp kūno ir minčių, proto. G. Fechner įkvėpė daugelį mokslininkų ir filosofų, tarp jų buvo ir vokiečių medicinos daktaras, psichologas, fiziologas Vilhelmas Vundtas (1832 – 1920). 1871 m. jis pradėjo rašyti darbą, kuris vėliau istorijoje tapo labai svarbus psichologijai, 1874 m. darbas buvo pavadintas: „Fiziologinės psichologijos principai“. 1879 V. Vundtas Leipcigo universitete įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją pasaulyje. Po dvejų metų jis pradėjo leisti psichologijos žurnalą, pavadinimu „Philosophical Studies”. Taip pat įvedė introspekcijos terminą ir taip padėjo pagrindą plėtotis kognityvinei psichologijai, kuri dar daugelyje šaltinių minima kaip pažinimo psichologija. Pats kognityvinės psichologijos atsiradimo „lūžis“ įvyko Šiaurės Amerikoje XX a. viduryje, jis įvyko dėl to, kad buvo siekiama suprasti mąstymą, sukurti mokslinius mąstymo tyrimo metodus, pačius pagrindus, kurie būtų paremti biologijos metodais. Jie padėtų tirti žmogų kaip organizmą, gebantį veiksmingai apdoroti informaciją. „Lūžio“ atsiradimui įtakos turėjo Geštalt psichologija, taip pat Jean Piaget darbai, kur jau čia autorius išskyrė stadijas/fazes, kurios suskirsto vaiko pažinimo procesą. Kognityvinės psichologijos terminą sudarė Ulric Neisser savo knygoje, publikuotoje 1967 (Pažintinė psichologija), kurioje jis įveda kognityvinės psichologijos apibrėžimą. Jis charakterizuoja, kad žmonės yra kaip dinamiškos informacijos apdorojimo sistemos, kurių protinės operacijos galėtų būti apibūdintos skaičiavimo terminais. Tad kognityvinė teorija atsirado tam, kad geriau pažintume žmogaus protą, suprastume, kaip žmogus mąsto, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi, kas gi vyksta, kai žmogus gauna informaciją, ją apdoroja ir panaudoja. Mėginama paaiškinti kaip mąstymas paveikia žmogaus jausmus, emocinę būseną.
Skaityti toliau »

Meno terapija

(jei nenurodoma kitaip – kalbama apie dailės terapiją)

Meno terapija atsirado 1938 m. Šį terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrijanas Hillas (Andrian Hill). Kartą, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Jis spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų dailininkas pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą.

Skaityti toliau »

Kas yra psichoterapija?

Tai stiprus ir įtakingas poveikio žmogaus asmenybei, jos vystimuisi, psichinei būsenai metodas. Šis poveikis gali padėti žmonėms išspręsti kliniškai apibūdinamas problemas, sumažinti kliniškai pasireiškiančių sutrikimų mastą arba visiškai juos panaikinti.
Skaityti toliau »

Nerimas – tai laukimas kažko negera, vidinė įtampa. Žmogus tikrai nežino kas gali atsitikti, bet jaučia, kad atsitiks kažkas bloga. Nerimui būdinga vidinė įtampa, žmogus negali nustygti vietoje, sutrinka jo apetitas, miegas, psichinė veikla būna susijusi tik su šiomis mintimis ir išgyvenimais.

Skaityti toliau »

Šio skyrelio tikslas buvo pristatyti įvairius požiūrius į ligą ir sveikatą. Buvo pakalbėta apie psichologines teorijas – humanizmą, egzistencializmą, psichoanalizę ir t.t., ir apie biologinį požiūrį į ligą. Taigi natūraliai kyla klausimas, kuris požiūris yra teisingiausias? Skaityti toliau »

Remiantis biologiniu požiūriu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia įvairūs biologiniai procesai. Pagrindiniai biologiniai faktoriai yra: Skaityti toliau »

Parengė Aleksandras Malinauskas, SMF-4

Trumpai apie humanistinę psichologiją.

Humanistinės psichologijos pagrindiniai postulatai remiasi į teiginį, kad žmogus yra aukščiausia vertybė. Konkrečiai psichologinėje sferoje galima išvesti du pagrindinius teiginius:
• Kiekvienas žmogus yra unikalus.
• Kiekvieno žmogaus prigimtis iš esmės yra pozityvi.
Skaityti toliau »

Nerimas ir nerimo neurozė (pgl A. Beck)

Daugelis mokslininkų nerimą laiko kaip organizmą mobilizuojančią reakciją į pavojų. Tačiau dabar yra žinoma, kad nerimas nebūtinas, kad organizmas suaktyvėtų. Netgi žinome pavydžių, kai nerimas galėtų trukdyti ir pats kelti pavojų gyvybei (pvz. Sustingimas esant fizinei grėsmei).Nerimas yra patiriamas po situacijos įvertinimo ir išgyvenamas kartu su prisitaikančiuoju elgesiu, o ne anksčiau.

Skaityti toliau »

NERIMAS

Nerimas užima vieną svarbiausių vietų tiek įvairiausių gyvenimo problemų psichodinamikoje, tiek ir psichopatalogijoje. Pirmiausia nerimas – tai signalas, įspėjantis apie pavojų, grėsmę, ir šia prasme jis ne mažiau vertingas negu skausmas. Nerimas yra ypač reaktyvi būsena fiziologiniu požiūriu. Jis sukelia fiziologinius pokyčius, parengiančius organizmą kovai – pasitraukti ar priešintis. Šiuo požiūriu nerimas panašus į baimę. Tačiau nerimas visada yra intrapsichiškas, t.y jo priežastis visada yra vidinė ir siejasi su išoriniais objektais tik tiek, kad šie skatina prasidėti vidinį konfliktą. Paprastai nerimas, skirtingai nuo baimės, yra reakcija į neapibrėžtą, įsivaizduojamą, nežinomą, neatpažįstamą grėsmę. Taigi nerimo esmė – vidinis asmenybės konfliktas. Jam taip pat būdinga lėta eiga, t.y jis linkęs užsitęsti, nuolat kartotis arba tapti ilgai trunkančia būsena, todėl labai tinka psihoanalitinė terapija dėl savo trukmės ir tikslo, kurie bus aprašyti toliau.
Skaityti toliau »

Sigmund Freud (1856-1939)

1885m. Freudas baigęs studijas Paryžiuje pradėjo dirbti kartu su Jean Charcot. Jie tuo metu privačiai gydė isteriškus pacientus. Isterija buvo laikoma daugiausiai moterų liga, pasireiškiančia tokiais simptomais kaip paralyžius, aklumas ir apkurtimas. Šie simptomai rodė neurologinį ligos pagrindą, tačiau nebuvo rasta jokių organinių pakitimų. Charcot pastebėjo, kad isterijos simptomus galima gydyti taikant hipnozę ir kad po hipnozės pacientai galėdavo atgaminti savo trauminę patirtį, kuri sukeldavo simptomus. Sužinojus apie hipnozę ir atgaminimą Freudui kilo naujų minčių apie pasąmonę. Grįžęs į Vieną Freudas pradėjo intensyviai naudoti hipnozę savo neurologijos praktikoje.

Skaityti toliau »

Parengė Radvilė Ramonaitė SMF-4

„To be, or not to be, that is the question“,- klasikinis egzistencializmo teiginys.

Europoje egzistencinis požiūris kilo iš filosofinių Sartre, Kierkegaard, Heideggard darbų ir psichiatrų kaip Binswanger, Boss, Frankl po Antrojo Pasaulinio karo.
Skaityti toliau »

Nerimas yra emocinė būsena, kuriai būdingi fizinės įtampos simptomai ir samprotavimai apie ateitį. Nerimą pažįsta dauguma sveikų žmonių. Esame jį patyrę laukdami egzaminų, reikšmingų žinių, jaudindamiesi dėl santykių ir t.t. Vis dėlto tiksliai apibrėžti, kas yra nerimas yra sunku, nes jis gali apimti subjektyvų neramumo jausmą, specifinį elgesį (pavyzdžiui, negalėjimas nusėdėti vietoje) ar fiziologines reakcijas (pavyzdžiui, širdies plakimas, prakaitavimas). Nerimo patyrimas yra reikalingas – nerimas skatina fizinį ir intelektinį aktyvumą, tai į ateitį nukreipta emocinė būsena, kuri padeda planuoti elgesį. Būtent dėl to nerimas yra vadinamas intelekto šešėliu. Tačiau per didelis nerimas daro mąstymą iracionalų, per didelis dėmesys ateičiai trukdo priimti sprendimus čia ir dabar.
Skaityti toliau »

Filmas „O kaip Bobas?” (What about Bob?) pasakoja komišką paciento, turinčio krūvą nusiskundimų pačiomis įvairiausiomis nerimo reakcijomis, ir jo psichoterapeuto santykių istoriją. Skirtingai nuo filmų, kuriuos jau žiūrėjome šio kurso metu, šis filmas neišsiskiria ypatinga menine verte ir yra tiesiog smagi šeimos komedija. Filmas buvo suskurtas 1991, jį režisavo Frank Oz. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Bill Murray ir Richard Dreyfuss.
Skaityti toliau »

Neurolingvistinis programavimas (NLP) – turbūt kontroversiškiausia ir garsiausia taikomosios elgesio psichologijos atmaina. Teorinis neurolingvistinio programavimo modelis buvo suprojektuotas JAV R. Bandler‘io (programuotojo) ir J. Grinder‘io(lingvistikos profesoriaus) 1975metais, kad atskleistų struktūras, egzistuojančias kiekvieno žmogaus elgesyje, ir padėtų jį keisti. Pavadinimas, pagal Bandler ir Grinder, reiškia, kad asmuo yra minties-kūno sistema su ryšiais tarp vidinės patirties (neuro), kalbos (lingvistikos), ir elgesio (programavimo). Taigi NLP yra mokslas gauti tai, ko nori, naudojant savo protą, kalbą ir elgesį.
Skaityti toliau »

Pagrindiniai pokyčiai, lyginant naująsias su klasikine pscihoanalitine kryptimi:

• Susitikimų skaičius sumažėjo nuo 5 iki 3 per savaitę, visas gydymas gali trukti iki 1,5 metų.
• Terapeutas sėdi prie stalo priešais pacientą, o ne už paciento.
• Pastebima daugiau lankstumo: terapijose nebūtinai naudojamas laisvųjų asociacijų metodas, sapnų analizė.
• Klasikinėje analizėje bendraudavo tik terapeutas ir pacientas, dabar įtraukiami šeimos nariai. Netgi bendraujama su šeima kaip su vienetu.
• Mažiau kreipiama dėmesio į vaikystę ir koncentruojamasi į čia ir dabar.
• Lengviau prieinama psichoterapija: priimami vyresnio amžiaus žmonės, mažumų atstovai, kurie anksčiau nebuvo konsultuojami.

Skaityti toliau »

Istorija. Transakcinės analizės kūrėju yra laikomas E. Berne (1910 – 1970), kuris dar mokydamasis psichoanalizės nebijojo mesti iššūkį froidistinėms sąvokoms. Pirmame straipsnyje jis nurodė kaip prieina prie ego būsenos koncepsijų, atskirdamas suaugusį nuo vaiko, antrame savo straipsnyje jis išvystė triadinę schemą, kuri dabar naudojama (Tėvas, Suaugęs, Vaikas), trečiasis straipsnis “Transakcinė analizė: grupinės terapijos nauja ir efektyvi metodika,” buvo parašytas po kelių mėnesių ir pristatytas 1957 m. vakarų regioniniame Amerikos Los Andželo grupinės psichoterapijos asociacijos susitikime. Be to , kitame straipsnyje pridėjo svarbias naujas žaidimų ir scenarijų ypatybes, po šių straipsnių TA pradėjo populiarėti (TTAA).
Skaityti toliau »

Žemiau pateikiami klausimai, kuriuos tyrėjas turėtų sau užduoti planuodamas tyrimą. Šiuos klausimus radau senučiukėje klinikinės psichologijos knygoje, tačiau jie man ir šiandien atrodo labai aiškūs ir struktūruojantys. Holt (1965) visą laiką pabrėžia, kad reikia galvoti apie rezulatatą ir jo pritaikomumą. Taigi tyrimų esmė yra ne tyrimas, o tai, ką jis turi duoti. Galbūt Holt klausimai padės jums planuojant ir savo bakalauro darbus.
Skaityti toliau »

Moksliniai tyrimai klinikinėje psichologijoje yra susiję su rimtais etikos klausimais, dažnai tyrimo objektu yra padidinto pažeidžiamumo grupės – asmenys sergantys psichikos ligomis, esantys stacionare, išgyvenantys krizes. Etikos dilemų gali kilti ir atliekant poveikių metodų tyrimus (pvz.: taikant nepatvirtintus gydymo būdus, kurie potencialiai gali būti ne tik naudingi, bet ir žalingi pacientui). Čia pateikiami keli esminiai punktai, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant klinikinius tyrimus.
Skaityti toliau »

Koreliaciniai tyrimai

Koreliaciniai tyrimai yra atliekami, kai mus domina ryšiai tarp dviejų ar daugiau reiškinių. Pavyzdžiui, koreliacija tarp gyvenimo kokybės ir depresijos. Tačiau koreliaciniai tyrimai leidžia tik nustatyti ryšį, bet neleidžia vertinti jo priežastingumo.
Skaityti toliau »

Nors klinikinėje psichologijoje dažnai stengiamasi tyrinėti reiškinių ryšius, priežastis, t.y. eiti „gilyn”, ne mažiau svarbu žinoti, kiek vienas ar kitas reiškinys yra paplitęs, koks problemų mastas. Šiam tikslui yra naudojami epidemiologiniai tyrimai. 
Skaityti toliau »

Fokus grupės

Fokus grupės – tai kokybinis tyrimo metodas, pagrįstas diskusija mažoje grupėje. Klinikinės psichologijos tyrimai, pagrįsti tokia metodologija, paprastai atliekami organizuojant seriją mažų grupelių, kuriose aptariami tyrimo klausimai, o vėliau tiriamųjų pasisakymai analizuojami remiantis kokybine metodologija. Tyrimui svarbi tema dažniausiai pateikiama iš anksto numatytų klausimų serija, tačiau tyrimui taip pat gali būti naudojami ir kitokia įspūdį sukelianti medžiaga (pvz.: filmai, reklamos, garso įrašai ir t.t.). Grupės veda specialiai tam paruoštas moderatorius, kuris skatina grupės dalyvių aktyvumą ir diskusiją.
Skaityti toliau »

Stebėjimas yra vienas seniausių tyrimo metodų, stebėjimo įgūdžiai yra svarbūs ne vien atliekant mokslinius tyrimus, tačiau ir kasdieniniame psichologo darbe. Stebėjimas gali būti suskirstytas į nesistemingą, natūralų ir kontroliuojamą.
Skaityti toliau »

Atvejų analizė yra klasikinis klinikinės psichologijos tyrimo metodas. Tai intensyvi vieno žmogaus studija. Savo prigimti šis tyrimo metodas yra „atrandantis”, jo tikslas – remiantis konkrečiu atveju kelti hipotezes apie sudėtingus psichologinius mechanizmus ir ryšius.
Skaityti toliau »

Klinikinė psichologija, kaip ir bet kuri kita psichologijos disciplina negalėtų vystytis be mokslinių tyrimų. Viso smalsumo pagrindas ir mokslinių tyrimų variklis yra sveikas skepticizmas, kuris padeda suabejoti teorijomis, nusistovėjusiais pagalbos būdais, skatina ieškoti efektyvesnių kelių klientui padėti.
Skaityti toliau »

Prisukamas apelsinas (A Clockwork Orange) – 1971m. Stanley Kubrick filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Anthony Burgess futuristinį satyrinį romaną. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Malcolm McDowell.

Sunku šį filmą trumpai apibūdinti. Tai satyrinis, dekoratyvus, simbolių prikaišiotas ir paauglių žargonu pasakojamas pasakojimas apie delikventinį elgesį, smurtą, visuomenės bandymus su tuo kovoti, moralę ir dehumanizaciją, elgesio terapiją, neaiškias gėrio ir blogio ribas. 

“Prisukamas apelsinas” nėra filmas, kurį lengva žiūrėti, jis palieka sumaištį, kuri skatina mąstyti. Turbūt dėl to ir pasaulyje filmas vertinamas kontraversiškai. Vos išleistas filmas susilaukė teigiamų kritikų vertinimų, šiuo metu yra įtrauktas į kultinių visų laikų filmų sąrašą. Tačiau filmas taip pat buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl perdėto žiaurumo ir smurto scenų, kurios sukėlė jas kopijuojančių paauglių nusikaltimų bangą. Iš tiesų filme labai gerai atskleistas asocialiam asmenybės sutrikimui būdingas elgesys. Tačiau filmas sukrečia ne tiek įtikinamu pagrindinio veikėjo charakteriu, kiek labai aiškiu dabartinės visuomenės atspindžiu, nuo kurio darosi sunku, gėda ir bejėgiška. Tiesiog reikia jį pažiūrėti.

Karalius žvejys (The Fisher King) – 1991 metais Terry Gilliam režisuotas filmas, pasakojantis dviejų gyvenime pasimetusių žmonių istoriją. Filme vaidina tokios žvaigždės kaip Jeff Bridge, Robin Williams, Mercedes Ruehl ir kt.

Šį filmą rekomenduoju temai apie psichikos sveikatą, normą ir patologiją. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad net filmo žanras – komedija / drama – rodo tą keistą reliatyvumą ir išplaukusias ribas, kurios būdingos ir sveikumui/nesveikumui. Tai filmas apie kaltę ir atleidimą, apie gelbėjimą ir išsigelbėjimą, norą padėti sau ir kitiems, psichikos ligomis sergančiųjų poreikius ir … Gralio paieškas.

Kalbant apie tai, ko iš filmo galima pasimokyti, filme rodomos dvi reakcijos į reikšmingą traumuojantį įvykį: užsitęsęs potrauminis stresas ir iš jo išsivystęs adaptacijos sutrikimas, lydimas probleminio alkoholio vartojimo, suicidinių tendencijų ir nepertraukiamos eigos katatotinė šizofrenija. Tačiau filme labai aiškiai juntama idėja, kad ne liga svarbiausia, o paprastas rūpestis vienas kitu.

Psichikos sveikatos ir ligos samprata

Šio straipsnelio tikslas – pabandyti plačiau pristatyti kasdieniniame gyvenime gana įprastas sąvokas – ligą ir sveikatą. Tai yra sunkiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kadangi daug šia tema galvojau rašydama savo disertaciją „Depresija sergančių asmenų savijauta ir subjektyvus gyvenimo vertinimas stacionarinio gydymo laikotarpiu”, šis straipsnis iš esmės yra atskiros jos ištraukos. Jei kam nors būtų įdomu susirasti straipsnyje cituojamus autorius, literatūros sąrašas pateikiamas disertacijoje, kurią galima rasti čia.

Skaityti toliau »

Psichologinių filmų retrospektyvą pradės Milos Forman 1975 metais sukurtas filmas “Skrydis virš gegutės lizdo” (One Flew Over the Cuckoo’s Nest), paremtas Ken Kesey tokio pat pavadinimo romanu. Šis filmas pradeda kursą ne vien dėl to, jog jis yra apie psichiatrinę ligoninę, kad jis buvo įvertintas net penkiais Oskarais (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausias režisierius, geriausias scenarijus, geriausias filmas) ar yra įtrauktas į geriausių visų laikų filmų sąrašą. Šis filmas pirmiausia yra svarbus klinikinės psichologijos istorijai, nes atkreipė dėmesį į sąlygas ir elgesį psichiatrinėse ligoninėse, sukėlė socialinę reakciją, kuri davė postūmį deinstitualizacijos judėjimui. Filmas atspindi 6-tajame – 7-tajame dešimtmetyje populiarias antipsichiatrijos idėjas. Plačiau apie laikmetį ir antipsichiatriją galima rasti šioje nuorodoje.

Klinikinės psichologijos kursui svarbu ypač turtingai atskleisti ligoninės pacientų ir personalo charakteriai, savotiška jų adaptacija prie gyvenimo ligoninėje, pasyvumas ir baimė kažką keisti. Filme rodoma psichiatrijos stacionaro rutina, kuri daugeliu požiūriu išlieka panaši ir šiandien. Filme taip pat galima stebėti įvairius gydymo metodus: senosios kartos neuroleptikus ir jų šalutinius poveikius, elektrotraukulinę terapiją ir galiausiai lobotomiją.  Filmo siužetui svarbi grupinė terapija, kuri čia ne tiek gydymo metodas, kiek priemonė slaugytojos Ratched galiai demontruoti. Visą filmą kvestionuojama riba tarp gydymo metodo, taisyklių ir spontaniškumo, individualumo, laisvės.

Man atrodo, kad šiam filmui ypač tinka komentaras, kurį tiesiog radau internete: “poetiška, stipru, paprasta”.

Klinikinei psichologijai kaip savarankiškai psichologijos sričiai yra šiek tiek daugiau nei 100 metų. Skaityti toliau »

http://www.lhpa.lt/joke.html - Siunčiu nuorodą į Rimvydo Budrio “Humanistinius etiudus”, kuriuose su gera humoro doze žvelgiama į psichoterapiją Lietuvoje ir į psichoterapeuto savęs paties paieškas.

http://niekoblogo.lt/ - tai nuoroda į Pauliaus Rymeikio puslapį, kuriame galima rasti asmeninių pamąstymų temomis, kurios svarbios ir klinikinei psichologijai. Apie buvimą čia ir dabar, apie buvimą savimi ir apie tai, kaip būti laimingu. Geras puslapis, kai norisi mąstyti drauge su kitu.

Kodėl iš viso yra svarbu užduoti šį klausimą? Jei klinikinė psichologija yra mokslas, tuomet ją galima struktūruoti, klasifikuoti, sistematizuoti, jos mokyti ir išmokti. Jei tai menas, tuomet jo irgi galima mokytis, tačiau tik iki tam tikros ribos – juk meno esmė yra ta, kad tai kažkas labai individualaus, asmeniško, intuityvaus. Taigi klausimas, ar klinikinė psichologija yra mokslas ar menas, iš esmės yra ir klausimas, ar norint galima tapti geru klinikiniu psichologu, ar vis dėlto, tai tau turi būti „duota”, o mokslai ir studijos tik padeda išskleisti.
Skaityti toliau »

Antrasis svarbus klausimas pradedant klinikinės psichologios studijas - kas yra klinikinis psichologas? Daugelyje šalių teisė vadintis klinikiniu psichologu yra įgyjama tik baigus specializuotą klinikinės psichologijos magistro ar doktorantūros studijų programą ir turint atitinkamą praktinės veiklos licenciją.
Skaityti toliau »

Šis blog’as yra skirtas klinikinės psichologijos studijoms, taigi pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti - kas yra klinikinė psichologija. Pats pavadinimas “klinikinė psichologija” tarsi nurodo, kad tai yra psichologijos sritis susijusi su klinika, t.y. sutrikimais, konkrečiai psichopatologija. Pavyzdžiui, Psichologijos enciklopedijoje pateikiamas toks klinikinės psichologijos apibrėžimas: “Klinikinė psichologija – plati disciplina, užsiimanti moksliniais psichopatologijos tyrimais ir asmenų su emocinėmis, kognityvinėmis bei elgesio problemomis įvertinimu bei gydymu” (Encyclopedia of Psychology, 2000). Tačiau iš tikro toks apibrėžimas yra per siauras ir neatitinka šiandieninės klinikinės psichologijos sampratos.
Skaityti toliau »