Remiantis biologiniu po\u017ei\u016briu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia \u012fvair\u016bs biologiniai procesai. Pagrindiniai biologiniai faktoriai yra:<\/p>\n
Trumpai pakalb\u0117kime apie kiekvien\u0105 i\u0161 j\u0173.<\/p>\n
Genetika.<\/strong> Kai apvaisinimo metu kiau\u0161ial\u0105st\u0117 susilieja su spermatozoidu, susidaro zigota, kuri turi 46 chromosomas. Kiekvien\u0105 chromosom\u0105 sudaro t\u016bkstan\u010diai gen\u0173, kurie perduoda t\u0117v\u0173 informacij\u0105 vaikui. Bendroji individo genetin\u0117 sandara, sudaryta i\u0161 paveld\u0117t\u0173 gen\u0173 yra vadinama genotipu<\/strong>. Individualaus genotipo ne\u012fmanoma steb\u0117ti, tai tarsi vidin\u0117 individo programa. Stebimos charakteristikos yra vadinamos fenotipu<\/strong>. Fenotipas formuojasi \u012fgimtam genotipui s\u0105veikaujant su aplinka. Taigi, nors genotipas yra nulemtas, ta\u010diau jis n\u0117ra stati\u0161kas, atskiri genai gali \u012fsijungti arba i\u0161sijungti. Daugelis klinikini\u0173 sindrom\u0173 ir psichikos sutrikim\u0173 yra nulemti b\u016btent fenotipo, o ne genotipo sutrikim\u0173. Dauguma psichikos sutrikim\u0173 n\u0117ra pilnai paveldimi, j\u0173 pasirei\u0161kimui \u012ftakos turi aplinkos s\u0105lygos.<\/p>\n Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais yra tyrin\u0117jamas psichikos surikim\u0173 paveldimumas.<\/p>\n \u0160eimos metodas<\/strong> – stebimas ligos pasikartojimas \u0161eimos kartose, nes \u017einomas sutampantis gen\u0173 skai\u010dius. Pavyzd\u017eiui, t\u0117vas ir vaikas turi 50% sutampan\u010di\u0173 gen\u0173. Toks tyrimas yra pradedamas nuo to, kad surenkama grup\u0117 \u017emoni\u0173, kurie serga mus dominan\u010dia liga. Tuomet tiriami j\u0173 artimieji, bandant nustatyti, kiek i\u0161 j\u0173 taip pat atitikt\u0173 mus dominan\u010dio sutrikimo kriterijus. Paveldimumas \u012frodomas, jei tikimyb\u0117 susirgti tarp artim\u0173j\u0173 yra didesn\u0117 nei bendrojoje populiacijoje. Pavyzd\u017eiui, tiriant \u0161izofrenija sergan\u010di\u0173j\u0173 artimuosius, nustatyta, kad \u0161izofrenijos paplitimas tarp artim\u0173j\u0173 yra apie 10%, tuo tarpu, kai bendrojoje populiacijoje tik 1%.<\/p>\n Dvyni\u0173 metodas<\/strong> – tiriami monozigotiniai ir dizigotiniai dvyniai. Monozigotiniai dvyniai geneti\u0161kai yra vienodi, dizigotiniai dvyniai turi 50% sutampan\u010di\u0173 gen\u0173. Surenkama grup\u0117 dvyni\u0173, kuri\u0173 vienas serga mus dominan\u010dia liga. Jei sergan ir antrasis dvynus, tai vadinama konkordi\u0161kumu. Jei sutrikimas yra paveldimas, tai konkordi\u0161kumas tur\u0117t\u0173 b\u016bti didesn\u0117 monozigotiniams dvyniams.<\/p>\n Problema su \u0161eimos ir dvyni\u0173 studijomis yra ta, kad sunku pasakyti ar neadaptyvus elgesys yra i\u0161moktas ar tikrai paveld\u0117tas. D\u0117l \u0161ios prie\u017easties naudojami tyrimo metodai, kuriais stengiamasi eliminuoti aplinkos \u012ftak\u0105.<\/p>\n \u012evaikinimo metodas<\/strong> – tiriami vaikai, kurie augo atskirai nuo sutrikusi\u0173 t\u0117v\u0173. Jei vaikai vis tiek suserga, manoma, kad didesn\u0119 \u012ftak\u0105 \u010dia tur\u0117jo b\u016btent paveldimumas.<\/p>\n Jung\u010di\u0173 analiz\u0117<\/strong> – tai sud\u0117ting\u0173 laboratorinis tyrimo metodas, kuriuo siekiama surasti specifin\u012f gen\u0105 ar \u012fvardinti genetin\u012f komponent\u0105, atsaking\u0105 u\u017e sutrikim\u0105. Pirmiausia atrenkamos \u0161eimos, kuriose sutrikimo koncentracija yra didel\u0117 (pavyzd\u017eiui serga vaikai, t\u0117vai ir seneliai). Tuomet paimami kraujo m\u0117giniai ir analizuojama gen\u0173 strukt\u016bra. Jei paveld\u0117jimo veiksnys yra pilnai atskleid\u017eiamas, jis vadinamas genetiniu markeriu. Pavyzd\u017eiui, aki\u0173 spalv\u0105 lemia specifinis genas, esantis specifin\u0117je chromosomoje, specifin\u0117je vietoje. B\u016btent tokios analiz\u0117s b\u016bdu \u0161iuo metu yra nustatyti specifiniai Alzhaimerio ligos genai.<\/p>\n Biocheminiai poky\u010diai<\/strong>. Teorijos, kurios ai\u0161kina psichikos sutrikimus remiantis neuromediatoriais, teigia, kad sutrikimai atsiranda d\u0117l tam tikr\u0173 neuromediatori\u0173 stygiaus ar\u00a0 pertekliaus. Sutrikimas gali atsirasti d\u0117l to, kad neurone sutrinka neuromediatori\u0173 gamyba, j\u0173 absorbcija sinaptiniame ply\u0161yje ar receptoriai, kurie tur\u0117t\u0173 reaguoti \u012f neuromediatorius. Su psichopatologija siejamos kelios neuromediatorin\u0117s sistemos:noradrenergin\u0117, seratonergin\u0117, dopaminergin\u0117, gabanergin\u0117 ir kt. Pla\u010diau apie \u0161i\u0173 sistem\u0173 veikl\u0105 bus d\u0117stoma neuropsichologijos paskaitose.<\/p>\n Strukt\u016briniai pakitimai galvos smegenyse<\/strong>. Nors yra daug bandym\u0173 susieti psichikos sveikatos problemas su tam tikrais pakitimais galvos smegenyse, daugelis psichikos proces\u0173 realiai yra susij\u0119 ne su viena specifine smegen\u0173 sritimi, o yra kompleksin\u0117s smegen\u0173 veiklos rezultatas. Tod\u0117l net rimti galvos smegen\u0173 pa\u017eeidimai kartais sukelia tik motorinius ar sensorinius sutrikimus, bet palyginti ma\u017eai paveikia psichikos funkcijas. \u0160iuo metu vis daug\u0117ja \u017eini\u0173 kaip atskiros smegen\u0173 sritys funkcionuoja ir bendradarbiauja psichikos procese. \u0160ios \u017einios padeda geriau suprasti tiek pa\u010di\u0173 sutrikim\u0173 prie\u017eastis, tiksliau diagnozuoti pakitim\u0105 ir j\u012f gydyti. D\u0117l to neuropsichologijos pagrindai yra svarb\u016bs ir klinikiniam psichologui.<\/p>\n Biologinis po\u017ei\u016bris \u012f gydym\u0105<\/strong><\/p>\n Biologinis po\u017ei\u016bris \u012f gydym\u0105 remiasi prielaida, kad psichikos sutrikimus galima gydyti veikiant k\u016bno funkcijas. Vaist\u0173 veikimas da\u017eniausiai yra nukreiptas b\u016btent \u012f neuromediatorini\u0173 sistem\u0173 veiklos subalansavim\u0105. Kaip vien\u0105 did\u017eiausi\u0173 \u0161io po\u017ei\u016brio privalum\u0173 galima nurodyti tikrai didel\u012f jo empirin\u012f pagr\u012fstum\u0105. Pasaulyje vis\u0105 laik\u0105 atliekami vaist\u0173 tyrimai, tikrinamas j\u0173 efektyvumas, veikimo principai, \u0161alutiniai poveikiai. Ta\u010diau vis dar nepavyksta iki galo atsakyti, kas lemia vien\u0105 ar kit\u0105 sutrikim\u0105. Realus vaist\u0173 veikimo mechanizmas da\u017eniausiai yra tik numanomas. Didel\u0119 \u012ftak\u0105 vaisto veikimui turi ne tik realus jo poveikis, bet ir j\u012f vartojan\u010dio asmens \u012fsitikinimai, t.y. placebo efektas. Biologinis po\u017ei\u016bris taip skatina redukcionizm\u0105, t.y. \u012f tikrai sud\u0117tingas psichologines problemas \u017evelgiama tik i\u0161 biologin\u0117s pus\u0117s. Toks po\u017ei\u016bris yra ribotas, nes \u017emogus yra daugiau nei atskir\u0173 k\u016bno sistem\u0173 rinkinys.<\/p>\n Davey (2008) nurodo, kad medicinis po\u017ei\u016bris \u012f lig\u0105 gali tur\u0117ti neigiamas psichologines pasekmes sergan\u010diam \u017emogui, nes ma\u017eina kontrol\u0117s jausm\u0105 (mano b\u016bsena priklauso ne nuo man\u0119s, o nuo ka\u017ekok\u0173 paslapting\u0173 proces\u0173 mano smegenyse), skatina jaustis auka (tai mane tiesiog i\u0161tiko), ma\u017eina optmizm\u0105. Diagnoz\u0117 ir vaist\u0173 vartojimas da\u017enai sukelia ir neigiamas aplinkini\u0173 reakcijas ir atst\u016bmim\u0105.<\/p>\n Visgi klinikiniam psichologui klaidinga b\u016bt\u0173 nekreipti d\u0117mesio ir atsiriboti nuo biologinio po\u017ei\u016brio \u012f psichikos ligas. I\u0161 esm\u0117s biologinis ir psichologinis po\u017ei\u016bris vienas kitam neprie\u0161tarauja ir gali s\u0117kmingai vienas kit\u0105 papildyti. Biologin\u0117s \u017einios yra svarbios bendradarbiaujant su gydytojais, o taip pat padedant pacientams suprasti savo lig\u0105 ir paskirt\u0105 gydym\u0105.<\/p>\n Parengta pagal:<\/p>\n Remiantis biologiniu po\u017ei\u016briu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia \u012fvair\u016bs biologiniai procesai. Pagrindiniai biologiniai faktoriai yra:<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[11,25],"tags":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/196"}],"collection":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=196"}],"version-history":[{"count":5,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/196\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":202,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/196\/revisions\/202"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=196"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=196"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=196"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}\n