{"id":805,"date":"2010-12-01T00:14:53","date_gmt":"2010-12-01T07:14:53","guid":{"rendered":"http:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/?p=805"},"modified":"2010-12-01T00:15:19","modified_gmt":"2010-12-01T07:15:19","slug":"donald-w-winnicot-zaidimas-ir-realybe","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/2010\/12\/01\/donald-w-winnicot-zaidimas-ir-realybe\/","title":{"rendered":"Donald W. Winnicott. \u017daidimas ir realyb\u0117"},"content":{"rendered":"

Viktorija Me\u0161\u010deriakova,\u00a0Marija Petkut\u0117, <\/span>Agn\u0117 Dumbliauskait\u0117<\/span><\/em><\/p>\n

Donaldas Woodsas Winnicottas (1896-1971) \u2013 visame pasaulyje pripa\u017eintas brit\u0173 psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras, dukart tap\u0119s Brit\u0173 psichoanaliz\u0117s draugijos prezidentu. Labiausiai vertinamas u\u017e did\u017eiul\u012f ind\u0117l\u012f ai\u0161kinant \u017emogaus raidos ypatumus, remiantis visapusi\u0161kais klinikiniais darbais su k\u016bdikiais ir vaikais (Wikipedia, 2010).<\/p>\n

D. W. Winnicottas gim\u0117 Plymute, Anglijoje, 1896 metais baland\u017eio 7 dien\u0105. Jis buvo jauniausias vaikas \u0161eimoje ir vienintelis klestin\u010dio Anglijos provincijos prekybininko s\u016bnus. \u0160eima atrod\u0117 pasiturinti ir laiminga, bet po \u0161ia \u201espindin\u010dia kauke\u201c, autorius \u012fvardijo save, kaip engiam\u0105 jo dviej\u0173 vyresni\u0173 seser\u0173, aukl\u0117s ir motinos, linkusios \u012f depresij\u0105. \u0160alia to, apib\u016bdindavo save, kaip sutrikus\u012f paaugl\u012f, nerandant\u012f savosios \u201evietos po saule\u201c. B\u016btent \u0161i savimon\u0117s (savosios \u201evietos po saule\u201c) tema ir tapo D. W. Winnicotto dom\u0117jimosi pagrindu, dirbant su nerimastingais jaunais \u017emon\u0117mis (Wikipedia, 2010).<\/p>\n

Pirmosios mintys apie medicinos studijas pasirei\u0161k\u0117, kai D. W. Winnicottas mok\u0117si internatin\u0117je mokykloje ir susilau\u017e\u0117 savo raktikaul\u012f. Tuomet autorius savo dienora\u0161tyje para\u0161\u0117, jog svajoja pats save i\u0161sigydyti. Toki\u0173 id\u0117j\u0173 vedamas, 1917 m. prad\u0117jo medicinos studijas \u0160v. Bartolom\u0117jaus medicinos koled\u017ee, Londone. Per t\u0105 laik\u0105, i\u0161 savo d\u0117stytoj\u0173 jis i\u0161moko meno atid\u017eiai klausytis, kol imamas medicinin\u0117 anamnez\u0117 i\u0161 pacient\u0173. \u0160\u012f \u012fg\u016bd\u012f D. W. Winnicottas v\u0117liau identifikavo, kaip pagrind\u0105 savo psichoanalitiko praktikai. Baig\u0119s studijas 1922 m. jis tapo kvalifikuotu pediatru. 1923 m. ved\u0117 Alic\u0119 Tailor bei \u012fsidarbino \u201ePatingtono \u017daliojoje Vaik\u0173 ligonin\u0117je\u201c Londone. \u010cia 40 met\u0173 dirbo vaik\u0173 pediatru ir psichoanalitiku (Wikipedia, 2010).<\/p>\n

Per vis\u0105 savo karjer\u0105 Donaldas Woodsas Winnicottas yra para\u0161\u0119s daugiau nei 200 straipsni\u0173, kuri\u0173 pagrindu buvo sukurtos knygos \u201eI\u0161 pediatrijos \u012f psichoanaliz\u0119\u201c (1958), \u201eVaikas, \u0161eima ir i\u0161orinis pasaulis\u201c (1964) bei \u201e\u017daidimas ir realyb\u0117\u201c (1971) (Wikipedia, 2010). Savo darbo su vaikais ir j\u0173 motinomis pas\u0117koje D. W. Winnicottas susidom\u0117jo psichoanalize (Winnicott, 2009).<\/p>\n

Psichoanaliz\u0117 \u2013 tai primoji visapusi\u0161ka asmenyb\u0117s teorija, kuri akcentuoja ankstyv\u0173j\u0173 vaikyst\u0117s potyri\u0173 svarb\u0105 \u017emogaus vystymuisi bei ne\u012fsis\u0105monint\u0173 konflikt\u0173 \u012ftak\u0105 jo elgesiui. Pagal psichoanaliz\u0117s teorij\u0105, \u017emogaus psichik\u0105 sudaro id, ego, superego (strukt\u016brinis modelis) ir s\u0105mon\u0117, prie\u0161s\u0105mon\u0117, pas\u0105mon\u0117 (topografinis modelis). Pagal \u0161i\u0105 teorij\u0105, kiekvienas \u017emogus pereina ir psichoseksulainio vystymosi stadijas (oralin\u0119, analin\u0119, falin\u0119, latentin\u0119 ir genitalin\u0119), kurios yra biologi\u0161kai nulemtos bei b\u016bdingos visiems \u017emon\u0117ms, nepriklausomai nuo kult\u016brin\u0117s aplinkos, kurioje jie gyvena (Perminas, Go\u0161tautas, Endriulaitien\u0117, 2004).<\/p>\n

Donaldo Woodso Winnicotto sukurta bei knygoje \u201e\u017daidimas ir realyb\u0117\u201c (2009) pristatoma pereinam\u0173j\u0173 objekt\u0173 teorija, laikoma vienu i\u0161 svarbiausi\u0173 jo ind\u0117liu \u012f psichoanaliz\u0119, supur\u010diusi\u0173 vis\u0105 m\u0105stytoj\u0173 apie \u017emogaus prigimt\u012f bendruomen\u0119. Pagal \u0161i\u0105 teorij\u0105, ankstyvoje k\u016bdikyst\u0117je vaikas gyvena iliuzija, jog jis gali magi\u0161kai kontroliuoti i\u0161orin\u0119 realyb\u0119:<\/p>\n

\n

\u201eI\u0161 prad\u017ei\u0173 motina, prisitaikydama prie k\u016bdikio poreiki\u0173 beveik \u0161imtu procent\u0173, suteikia k\u016bdikiui galimyb\u0119 susikurti iliuzij\u0105, kad jos kr\u016btis yra k\u016bdikio dalis\u201c (Winnicott, 2009, 38 psl.).<\/p>\n<\/blockquote>\n

Ta\u010diau motina, pirma sudarydama s\u0105lygas k\u016bdikio iliuzij\u0173 susiformavimui, v\u0117liau parodo vaikui, jog jis n\u0117ra visagalis i\u0161orin\u0117s realyb\u0117s at\u017evilgiu ir taip sugriauna jo iliuzij\u0105 (skatinamas objektyvus suvokimas). Pripa\u017eindama objektyvaus suvokimo keliam\u0105 \u012ftampa, mama ima toleruoti pereinam\u0173j\u0173 rei\u0161kini\u0173 egzistavim\u0105 vaiko realyb\u0117je. Nerim\u0105 mal\u0161inantys pereinamieji objektai (pavyzd\u017eiui.: antklod\u0117 ar m\u0117gstamas \u017eaislas) ir elgesys su jais (pavyzd\u017eiui.: antklod\u0117s kampo \u010diulpimas) priklauso pereinam\u0173j\u0173 rei\u0161kini\u0173 sri\u010diai. Taigi anks\u010diau ar v\u0117liau k\u016bdikio raidos procese ima ry\u0161k\u0117ti tendencija \u012ftraukti \u201ene a\u0161\u201c objektus (antklod\u0117) \u012f savo asmenin\u012f elgesio model\u012f (antklod\u0117s \u010diulpim\u0105, siekiant nusiraminti). Vis d\u0117lto palaipsniui pereinamieji objektai praranda tur\u0117t\u0105 reik\u0161m\u0119 \u2013 suaugusio \u017emogaus nusiraminimo technikos pasklinda po vis\u0105 jo kult\u016brin\u012f santyk\u012f su praeitimi bei ateitimi.<\/p>\n

Geb\u0117jimas i\u0161gyventi kult\u016brin\u0119 patirt\u012f, pasak D. W. Winnicotto, yra paskutinioji individo \u017eaidimo fenomeno faz\u0117, kuri prasideda pereinamojo objekto panaudojimo ar pereinamosios nusiraminimo technikos formomis. \u0160ioje vietoje, autorius taip pat teigia, jog tam, kad kontroliuot\u0173 i\u0161or\u0119, individas turi \u017eaisti. Tiek vaikai, tiek ir suaug\u0119 \u017eaidimo, ir tikriausiai tik \u017eaidimo, metu yra visi\u0161kai laisvi ir k\u016brybi\u0161ki. Vaik\u0173 \u017eaidimai pasirei\u0161kia per manipuliacijas i\u0161or\u0117s objektais, siekiant nusiraminti (antklod\u0117s \u010diulpimas), o suaugusi\u0173j\u0173 \u2013 per parenkamus \u017eod\u017eius, balso intonacij\u0105 ir netgi humoro jausm\u0105. \u017daidimo metu, leisdami sau b\u016bti k\u016brybi\u0161kais, \u017emon\u0117s gali i\u0161naudoti vis\u0105 savo asmenyb\u0117s potencial\u0105, atrasti gyvenimo prasm\u0119 ir save. Ta\u010diau kur\u012f laik\u0105 gyven\u0119s k\u016brybi\u0161kai, \u017emogus gali v\u0117liau skausmingai suvokti, jog did\u017ei\u0105j\u0105 savo laiko dal\u012f jis praleid\u017eia nek\u016brybi\u0161kai. \u0160alia to,<\/p>\n

\n

\u201eSavitumo paie\u0161kose konkretus asmuo gali sukurti k\u0105 nors vertingo meno pasauliui, ta\u010diau visuotinai pripa\u017eintas ir s\u0117kmingas menininkas gali b\u016bti neatrad\u0119s sav\u0119s\u201c (Winnicott, 2009,100 psl.).<\/p>\n<\/blockquote>\n

Kaip prie\u0161prie\u0161\u0105 sveikam \u2013 k\u016brybi\u0161kam \u2013 gyvenimui, D. W. Winnicottas pastato nuolankum\u0105, kaip liguisto gyvenimo pagrind\u0105. Nuolankumu paremto santykio su realybe atveju, \u017emogus pripa\u017e\u012fsta pasaul\u012f ir jo detales, kaip ka\u017ek\u0105, prie ko reikia prisitaikyti ar \u0161iek tiek pakeisti. To pas\u0117koje asmuo i\u0161gyvena beprasmi\u0161kumo poj\u016bt\u012f, kuris netgi sietinas su id\u0117ja, jog gyvenime n\u0117ra prasm\u0117s.<\/p>\n

Taip pat psichikos sutrikimus D. W. Winnicottas sieja ir su motin\u0173 nesugeb\u0117jimu pripa\u017einti k\u016bdikio komforto bei ramyb\u0117s poreikio. To pas\u0117koje mama nesudaro vaikui galimyb\u0117s susikurti pereinam\u0105j\u012f objekt\u0105. Netur\u0117damas jo vaikas netenka galimyb\u0117s susikurti savo poilsio zonos, kurioje jis gal\u0117t\u0173 numal\u0161inti gyvenimo diktuojam\u0105 \u012ftamp\u0105, kylan\u010di\u0105 d\u0117l poreikio apibr\u0117\u017eti save kaip atskir\u0105 ir skirting\u0105 nuo kit\u0173. Na, o netur\u0117jimas savosios poilsio zonos vaikyst\u0117je gali nulemti emocin\u0117s raidos sutrikimus ir i\u0161\u0161aukti k\u016bdikio nerim\u0105, depresij\u0105, baim\u0119 prarasti mam\u0105 ar paranoji\u0161kas id\u0117jas, daran\u010dias \u012ftak\u0105 ir v\u0117lesniame am\u017eiuje.<\/p>\n

Galimybes pad\u0117ti \u012fveikti psichikos sutrikimus savo knygoje \u201e\u017daidimas ir realyb\u0117\u201c (2009) Donaldas Woodsas Winnicottas sieja su keliomis metodikomis. Pirmiausia, autorius teigia, jog pagalba gali b\u016bti teikiama psichoterapijos, kaip tam tikros \u017eaidimo formos, priemon\u0117mis. \u0160iuo atveju, jis akcentuoja psichoterapeuto geb\u0117jim\u0105 i\u0161laukti, o galb\u016bt ir i\u0161\u017eaisti, kol klientas pats priims jo problem\u0173 sprendim\u0105 atitinkan\u010di\u0105 i\u0161vad\u0105. Antra, autorius netiesiogiai teigia, jog tur\u0117t\u0173 b\u016bti skatinamas ir t\u0117v\u0173 \u0161vietimas \u2013 vaikus auginantys \u017emon\u0117s tur\u0117t\u0173 sudaryti kuo palankesn\u0119 atmosfer\u0105 vaiko pereinam\u0173j\u0173 objekt\u0173 formavimuisi, galimybei susikurti motinos atvaizd\u0105 mintyse, kad b\u016bt\u0173 numal\u0161intas nerimas, jai neesant \u0161alia.<\/p>\n

Kaip matyti, knyga \u201e\u017daidimas ir realyb\u0117\u201c (2009) yra naudinga vaik\u0173 t\u0117vams \u0161vieti. Nepamir\u0161tant, jog joje yra naudojamos specifin\u0117s s\u0105vokos, kuri\u0173 reik\u0161m\u0117mis t\u0117vams reik\u0117t\u0173 pasidom\u0117ti papildomai. \u0160alia to, b\u016bdama psichoanalitin\u0117s teorin\u0117s krypties atstovo k\u016briniu, \u0161i knyga puikiai tinka psichoanaliz\u0117s \u0161alininkams, siekiantiems prapl\u0117sti savo po\u017ei\u016br\u012f, arba tiesiog psichologija besidomintiems \u017emon\u0117ms, norintiems papildyti savo \u017einias.<\/p>\n

Nepaisant knygos \u201e\u017daidimas ir realyb\u0117\u201c (2009) naudingumo, ji turi ir kelet\u0105 tr\u016bkum\u0173. Painus D. W. Winnicotto ra\u0161ymo stilius kartais apsunkina galimyb\u0119 iki galo suvokti tikr\u0105j\u0105 autoriaus id\u0117j\u0105. Da\u017enai netgi nutinka taip, jog knygos id\u0117jos pateikiamos painiais sakiniais, kurie kalba ne apie tai, k\u0105 norima pasakyti, o apie tai, kaip buvo prieita tam tikros nuomon\u0117s, ta\u010diau kokios kartais iki galo taip ir lieka neai\u0161ku. \u0160alia to, \u0161i knyga yra nukreipta \u012f siaur\u0105 skaitytoj\u0173 rat\u0105 \u2013 specialistus \u2013 k\u0105 puikiai iliustruoja gan da\u017enai knygoje vartojamas posakis \u201emes psichoterapeutai\u201c.<\/p>\n

Kelet\u0105 knygos \u201e\u017daidimas ir realyb\u0117\u201c (2009) trukum\u0173 gan\u0117tinai stipriai atsveria jos privalumai. Vienas i\u0161 did\u017eiausi\u0105 \u012fsp\u016bd\u012f palikusi\u0173 privalum\u0173 yra kalb\u0117jimas pirmuoju asmeniu, sukuriant tiesioginio pokalbio su autoriumi iliuzij\u0105. Ta\u010diau tikriausiai labiausiai \u0161i knyga sudominti psichologija besidomin\u010di\u0173 \u017emoni\u0173 auditorij\u0105 gal\u0117t\u0173 tuo, jog joje yra pateikiami real\u016bs D. W. Winnicotto psichoterapij\u0173 seans\u0173 su savo klientais pavyzd\u017eiai, kurie prakti\u0161kai iliustruoja autoriaus teorinius samprotavimus. Po terapij\u0173 atvej\u0173 apra\u0161ymo i\u0161skiriamos ir svarbiausios konkretaus atvejo i\u0161vados, besisiejan\u010dios su knygos id\u0117jomis. Be to, daugelyje knygos skyri\u0173 yra pateikiamos santraukos, kurios apibendrina ir strukt\u016bruoja prie\u0161 tai perskaityt\u0105 informacij\u0105. Svarbiausios id\u0117j\u0173 vietos i\u0161skiriamos pastab\u0173 pastraipomis, taip labiau atkreipiant skaitytojo d\u0117mes\u012f \u012f svarbiausius aspektus. Siekdamas ai\u0161kumo ir glaustumo, D. W. Winnicottas vengia pateikti informacijos, kuri tiesiogiai su tema n\u0117ra susijusi, ta\u010diau susidom\u0117jusiam skaitytojui jis nelieka abejingas – pateikia nuorodas \u012f kitus \u0161altinius, kuriuose galima iki galo i\u0161siai\u0161kinti likusius neai\u0161kumus arba giliau pasidom\u0117ti tam tikra tema.<\/p>\n

Apibendrinat galima teigti, jog Donaldo Woodso Winnicotto knyga \u201e\u017daidimas ir realyb\u0117\u201c abejing\u0173 skaitytoj\u0173 tikrai netur\u0117t\u0173 palikti. Juk joje, ie\u0161koma atsakymo \u012f tai d\u0117l ko verta gyventi, taigi galb\u016bt b\u016btent \u0161i knyga ir yra ka\u017ekieno kelias \u012f galimyb\u0119 atrasti atsakym\u0105 \u012f \u0161\u012f am\u017ein\u0105 klausim\u0105.<\/p>\n

Literat\u016bra:<\/span><\/strong><\/p>\n

1.\tPerminas A., Go\u0161tautas A., Endriulaitien\u0117 A. (2004). Asmenyb\u0117 ir sveikata: teorij\u0173 s\u0105vadas. Kaunas: VDU<\/span><\/p>\n

2.\tWikipedia (2010). Donald Woods Winnicott. Aplankyta 2010-11-14, http:\/\/en.wikipedia.org\/wiki\/Winnicott<\/p>\n

3.\tWinnicott D. W. (2009). \u017daidimas ir realyb\u0117. Vilnius: Vaga<\/p>\n

\n

\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Viktorija Me\u0161\u010deriakova,\u00a0Marija Petkut\u0117, Agn\u0117 Dumbliauskait\u0117 Donaldas Woodsas Winnicottas (1896-1971) \u2013 visame pasaulyje pripa\u017eintas brit\u0173 psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras, dukart tap\u0119s Brit\u0173 psichoanaliz\u0117s draugijos prezidentu. Labiausiai vertinamas u\u017e did\u017eiul\u012f ind\u0117l\u012f ai\u0161kinant \u017emogaus raidos ypatumus, remiantis visapusi\u0161kais klinikiniais darbais su k\u016bdikiais ir vaikais (Wikipedia, 2010).<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[43],"tags":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/805"}],"collection":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=805"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/805\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":807,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/805\/revisions\/807"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=805"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=805"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/nesnausk.org\/klinikine-psichologija\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=805"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}