Kas yra klinikinė psichologija?

Aistė Pranckevičienė, 2008-08-11

Šis blog’as yra skirtas klinikinės psichologijos studijoms, taigi pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti – kas yra klinikinė psichologija. Pats pavadinimas “klinikinė psichologija” tarsi nurodo, kad tai yra psichologijos sritis susijusi su klinika, t.y. sutrikimais, konkrečiai psichopatologija. Pavyzdžiui, Psichologijos enciklopedijoje pateikiamas toks klinikinės psichologijos apibrėžimas: “Klinikinė psichologija – plati disciplina, užsiimanti moksliniais psichopatologijos tyrimais ir asmenų su emocinėmis, kognityvinėmis bei elgesio problemomis įvertinimu bei gydymu” (Encyclopedia of Psychology, 2000). Tačiau iš tikro toks apibrėžimas yra per siauras ir neatitinka šiandieninės klinikinės psichologijos sampratos.

Šiuo metu vis dažniau pripažįstama, kad psichologai gali padėti ne tik įveikti jau esančias psichikos sveikatos problemas, bet taip pat padėti jų išvengti. Taigi klinikinėje psichologijoje atsiranda prevencinio darbo aspektas. Vystantis mokslui taip pat vis akivaizdžiau, kad psichikos sveikatos problemos yra sudėtingesnės biopsichosocialinės sistemos dalis, todėl ir klinikinės psichologijos objektas turi plėtis nuo psichopatologijos iki asmens gyvenimo analizės.

Būtent tokią klinikinės psichologijos sampratą pateikia APA Klinikinės psichologijos asociacija, kuri teigia, kad klinikinė psichologija yra psichologijos šaka, kuri apjungia mokslą, teoriją ir praktiką, siekdama suprasti ir sumažinti asmens patiriamus prisitakymo sunkumus, negalias ar diskomfortą, o taip pat siekia pagerinti asmens adaptaciją ir vystymąsi. Klinikinė psichologija koncentruojasi į asmens elgesio, o taip pat pažintinio, emocinio, biologinio, socialinio funkcionavimo analizę per visą asmens raidą skirtingose kultūrose ir visuose socialiniuose ekonominiuose lygmenyse (APA, www.apa.org/divisions/div12 )

Iš tokios klinikinės psichologijos sampratos išplaukia ir pagrindinės klinikinės psichologijos kryptys, kurios apima:

  • Psichikos sutrikimų atsiradimo priežasčių (etiologijos) analizę;
  • Somatinių sutrikimų psichologinių aspektų analizę;
  • Psichikos sutrikimų diferencinę diagnostiką;
  • Psichologines intervencijas (psichoterapiją, reabilitaciją, psichoprofilaktiką, sveikatinimą, prevenciją);
  • Sveikatos politiką;

3 Comments so far ↓

  1. 2009
    Jan
    20
    7:56
    Edita

    Mieli studentai, puiki ideja ir puikus darbas – yra ka pasiskaityti ir ilgai dirbantiems sioje srityje!
    Aciu!

  2. 2010
    Sep
    07
    7:08
    Aistė

    O klinikinė psichologija netiria pačių psichikos sutrikimų, neieško juose ko nors naujo?

  3. 2010
    Sep
    07
    12:57
    Aistė Pranckevičienė

    Nežinau, kaip teisingai atsakyti į šį klausimą. Rasti kažką naujo pačiuose psichikos sutrikimuose yra labai sudėtinga, nes “sutrikimas” kaip toks savaime neegzistuoja – nei šizofrenijos, nei depresijos gatvėmis nevaikšto, yra tik žmonės, kurie serga viena ar kita liga. Šia prasme kiekvienas žmogus yra kažkas naujo, unikalaus, todėl ir kiekvieną klientą psichologui reikia atrasti ir suprasti. Taigi klinikinis psichologas visada ieško.
    Jei klausimas buvo daugiau apie mokslą, tai moksliniuose klinikinės psichologijos tyrimuose domimasi, kaip dažnai ir kas serga vienais ar kitais sutrikimais (epidemiologija), kokie veiksniai lemia susirgimą ar didina jo tikimybę (etiologija), kaip sutrikimas pasireiškia ir veikia asmens gyvenimą, kokiais požymiais remiantis galima jį atpažinti (diagnostika), kokiais metodais galima žmogui padėti (terapija, reabilitacija), ką apskritai galima daryti, kad žmonės būtų sveikesni (prevencija). Kiekvienu tyrimu bandoma kažką sužinoti ar patikslinti. Kartu šios žinios padeda formuoti kokybiškesnį supratimą apie psichikos sveikatą.