Psichoseksualinės teorijos žvilgsnis į savižudybes. Siela ir seksualumas. Siela ir kūnas.

Priešistorė

Esu Paulius Kontrimas, būsimas psichoanalitinės teorijos atstovas. Kai mąsčiau apie šią teoriją, pagalvojau – „na ne, tik ne ši teorija“. Kodėl aš taip pagalvojau? Psichoseksualinė pakraipa atrodė atgrasi, nes ji žmogų irėmino į seksualumo rėmus, o mano pradinės pažiūros buvo – kad žmogus yra laisvas ir neskaidomas. Kad žmogus gali būti laisvas  ir dabar neneigiu, tačiau pasikeitė mano požiūris, kaip tą laisvę pasiekti. Arba kaip mano kolega egzistencialistas Mantas Gricius teigia: „laisvas ne nuo ko, bet kam“. Kita vertus aš pasisakydavau, kad žmogaus skaidyti negalima, bet šiandien  manau, kad skaidymas yra tik salyginis, tik tam, kad būtų lengviau aiškinti tam tikrus dalykus. Tai maždaug tas pats, kai pasakymas: „Kaip suvalgyti  dramblį? Supjaustyti į gabaliukus ir suvalgysi.“. Taigi žmogaus skaidymas į dalis man yra priimtinas. Kitas svarbus pasirinkimo akcentas buvo Freud asmenybės apibrėžimas. Jis teigė, kad asmenybė turi tik jam būdingas pastovius ypatumus. Kiekvienas turi savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną. Savitumą prilyginu kūrybiškumui, apie kurį nesenai rengiau pasisakymą, kad kūrybiškumas yra kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė.

Click to continue »

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. (Čepulkauskaitė,1999.) Štai keletas pagrindinių faktų apie savižudybes iš savižudybių prevencijos Lietuvoje programos ataskaitos už 2003 metus: Click to continue »

Savižudybė

Problemų sprendimo terapija

Parengė: Rūta Skrickaitė, SMF-4

Klinikinis psichologas susidūręs su savižudišku elgesiu gali imtis dvejopų poveikio būdų:

• Greito poveikio planas (Short-term management plan)
• Ilgo poveikio planas ( Long-term planning) Click to continue »

Akvilė Švedaitė, SMF-4, 2008-10-13

Savižudybė – tai mirtis anksčiau laiko. Ji apima ir vidinę sumaištį ir mintį, kad mirtis atneš taip laukiamą išsivadavimą ir palengvėjimą. Šioje situacijoje labai svarbu laiku sustoti (arba būti sustabdytu) ir nepadaryti veiksmo, kuris neatšaukiamas.

Polinkis į savižudybę susiformuoja mėgdžiojant kitų elgesį. Dažniausiai analizuojant imitacijos mechanizmą remiamasi socialiniu mokymosi modeliu (Bandura, 1977). Taigi žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo, aplinkos ir elgesio veiksnių tarpusavio sąveika. Tokį elgesio priežastingumo aiškinimo principą Bandura pavadino savitarpio determinizmu. Pažinimo komponento įtraukimas į žmogaus elgesio išmokimo procesą leidžia geriau atskleisti žmogaus prigimtį bei jo galimybes. Kuo labiau išvystyti žmogaus pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį, esant toms pačioms aplinkos sąlygoms, žmogus gali daryti savo elgesiui. Click to continue »

Šią temą reikėtų pradėti nuo klausimo, kas yra krizė. Krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų ir įveikimų, nes turimų nepakanka. Krizei būdingi stiprūs emociniai išgyvenimai (bejėgiškumas, beviltiškumas, baimė, įtampa, pažeminta nuotaika) ir psichologinio diskomforto būsena.

Krizę dažniausiai sukelia specifiškas, žmogui emociškai reikšmingas įvykis, su kuriuo šis jaučiasi nepajėgus susidoroti. Tačiau krizėje visada yra ir pozityvus aspektas – krizės įveikimas padeda kurti imunitetą gyvenimo sunkumams, asmenybė tampa brandesnė. Kita vertus, jei krizė neįveikiama ji gali tapti chroniška. Tuomet daugėja psichologinių ir asmenybės problemų, blogėja somatinė sveikata, gali išsiprovokuoti psichikos sutrikimai, atsirasti probleminis alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas, didėja savižudybės rizika. Click to continue »