Kodėl iš viso yra svarbu užduoti šį klausimą? Jei klinikinė psichologija yra mokslas, tuomet ją galima struktūruoti, klasifikuoti, sistematizuoti, jos mokyti ir išmokti. Jei tai menas, tuomet jo irgi galima mokytis, tačiau tik iki tam tikros ribos – juk meno esmė yra ta, kad tai kažkas labai individualaus, asmeniško, intuityvaus. Taigi klausimas, ar klinikinė psichologija yra mokslas ar menas, iš esmės yra ir klausimas, ar norint galima tapti geru klinikiniu psichologu, ar vis dėlto, tai tau turi būti „duota”, o mokslai ir studijos tik padeda išskleisti.

Žvelgiant į psichologijos korifėjus, kurie sėkmingai dirbo ar dirba, kartais susidaro įspūdis, kad jie turi kažką unikalaus, kažkokią dievo dovaną. Pavyzdžiui, Violet Oaklander, žymi vaikų psichoterapeutė, savo knygos „Langas į vaiko pasaulį” (2007) įvade aprašo situaciją, kai 9m. mergaitė Debė, užduoda jai klausimą: „Kaip tu padarai, kad žmonės jaustųsi geriau?” ir vienintelis tikrai teisingas atsakymas, kurį ji sugeba į šį klausimą sau pačiai atrasti yra „…aš nežinau kaip iš tikrųjų tai nutinka”.

Tikiu, kad beveik kiekvienas pradedantis psichologas yra patyręs jausmą, kai nepaisant perskaitytų knygų, baigtų studijų, kursų ir kitokių dalykų, kurie turėtų paruošti praktinei veiklai, jautiesi nesaugiai, neužtikrintas, nemokantis. Man asmeniškai gražiausiai ir tiksliausiai šią būseną radau aprašytą Antoni Kepinski straipsnyje „Psichoterapeuto liūdesio dienos ir džiaugsmai” (iš rinkinio „Gyvenimo ritmas (2008)). Štai trumpa ištraukėlė:

„Pirmiausia pamatome save – kaip su didžiausiu iš knygų pasisemtu entuziazmu tiesiog „puolame” savo pirmuosius pacientus, vildamiesi įsiskverbti į jų giliausius emocinius mechanizmus, pažinti iki galo visą jų psichiką, juos visiškai išgydyti ir išlyginti iškrypusią jų gyvenimo liniją. Tačiau labai greitai patiriamas didžiausias nusivylimas. Viskas darosi kažkaip kitaip negu skaitytuose vadovėliuose; tenai buvo paprasta ir aišku, o čia nepastovu ir miglota. Raktas, skaitant atrodęs universalus, visiškai netinka; mėginame kitus raktus, ieškome kitų teorijų, asmenybių ir psichopatologijos koncepcijų, bet ir tie naujieji raktai niekam tikę. Pamažu nustojame tikėti bet kokiais žmogaus psichikos „raktais” arba mes patys imame nebetikėti savo psichoterapiniais gebėjimais. Mus prislegia apatija. Vienintelis džiaugsmas ir akstinas toliau ieškoti yra tai, jog kartais ligonių sveikta pasitaiso. Patys nežinome kodėl; atsitinka ir taip, kad, pavyzdžiui didžiuodamiesi kartais pasitaikančia terapijos sėkme, savo pacientą sutinkame gatvėje meiliai vaikštinėjantį su mergina, ir mums kyla abejonė, ar tik ne jos nuopelnas tasai teigiamas mūsų terapijos rezultatas”. (346-347 psl.)

Kepinski taip pat teigia, kad psichoterapija, ypač sunkių, psichozinių ligonių, visuomet yra unikalus atsivėrimas. Lygiai taip pat, kaip ir Oaklander, jis rašo: „Nors yra daug hipotezių ir teorijų, iki šiol tikrai nežinome, kokia yra psichoterapijos proceso esmė” (350psl.). Taigi, man kaip psichologei kyla klausimas, kaip galima išmokti to, kas yra nežinoma? Kaip dėstytojai man yra svarbu sau pačiai atsakyti, kaip mokyti studentus, jei aš iš anksto žinau, kad pačio svarbiausio dalyko aš jų neišmokysiu?

Atsakymą į šios klausimus vėlgi pateikia Violet Oaklander tame pačiame savo knygos įvade. Praėjus daugiau nei 10 metų po Debės užduoti klausimo, ji rašo: „ …praleidau daug laiko bandydama atsakyti į Debės klausimą. Šiandien jau negalėčiau sąžiningai pasakyti, jog nežinau, nuo ko žmonės tampa laimingesni, nes esu daug arčiau atsakymo, nei buvau tuomet. Dabar daug aiškiau suprantu vaikų psichoterapijos procesą ir tai, kaip, esant tinkamai patirčiai, organizmas juda sveiko gyvenimo ir augimo link” (Oaklander, 2007, 8 psl.)

Taigi klinikinių psichologų patirtis, moksliniai darbai leidžia kaupti žinias, formuoti įgūdžius, kurie yra bendrieji ir pamatiniai. Dalis klinikinio psichologo įgūdžių iš tikro yra pakankamai „techniniai” (pavyzdžiui, klinikinės psichodiagnostikos išmanymas, psichikos sutrikimų klasifikacijos, diferencinių požymių, etiologijos žinojimas). Bendrosios žinios leidžia nuspėti dažniausiais žmonių reakcijas ar sunkumus (pavyzdžiui, kaip artimieji reaguos, jei šeimos narys susirgo sunkia psichikos liga, su kokiais sunkumais tokia šeima susidurs), numatyti gydymo eigą (pavyzdžiui, kad depresija dažnai linkusi kartotis, todėl reikia būti pasirengus atkryčiams). Galima išmokti pokalbio vedimo, konsultavimo ar kitų intervencinių technikų, daugmaž numatyti, kuriems klientams kurie metodai bus sėkmingiausia. Jei kalbėti alegorijomis, tai tokios žinios leidžia mus geriau ir tiksliau pažinti pasaulį, po kurį mes leidžiamės keliauti, tačiau jos neužtikrina, kad kelionė bus sėkminga. Tai tas pats kaip kelio ženklas „nelygus kelias”, kuris mus įspėja apie gresiančius pavojus ir rekomenduoja važiuoti lėčiau ir atidžiau, tačiau konkrečias kelio duobes jau teks pastebėti ir apvažiuoti pačiam.

Mano supratimu, įgyti klinikinės psichologijos žinių galima įvairiais būdais. Skaitant mokslines teorijas, gilinantis į empirinius tyrimus, bandant pačiam, skaitant ir domintis, kaip dirbo kiti. Skirtingai nuo kitų psichologijos sričių, kurios teikia pirmenybę kiekybiniams tyrimams, statistiniam pagrįstumai, eksperimentiškai įrodytiems duomenims, klinikinėje psichologijoje kartais labai svarbi atskira individuali patirtis, vienas vienintelis aprašytas atvejis, kuris atskleidžia unikalią žmogaus patirtį. Pavyzdžiui, Kepinski (2008) rašo: „…darbai paremti vien subjektyviais stebėjimais ir neretai tik intuityviomis išvadomis, darbai, nė neverti mokslo vardo, mums daug labiau padeda suprasti ligonį …” (346 psl.). Šiuo teiginiu jokiu būdu nenoriu nuverti mokslo reikšmės, tačiau noriu pabrėžti, kad be žinių, kurios yra įgyjamos, klinikiniam psichologui dar reikalingas atvirumas patirčiai, noras suprasti ir pažinti. Būti atviru, taip pat reiškia ir rizikuoti. Rizikuoti būti netobulu, rizikuoti nežinoti, rizikuoti klausti kliento, rizikuoti suklysti…Taigi man atrodo, kad čia ir yra ta riba, kur klinikinė psichologija nustoja būti mokslu ir tampa menu. Kepinski (2008) rašo:

Psichoterapeutas negali būti šaltu stebėtoju, traktuojančiu savo pacientą kaip stebėjimo ar eksperimento objektą. Negali užsidėti vienokios ar kitokios „kaukės”, kadangi ligoniai – panašiai kaip vaikai – labai jautrūs bet kokiam dirbtinumui ir iš karto nustoja pasitikėti žmonėmis „su kauke”. Turi būti toks, koks esi, nei geresnis, nei blogesnis, nei kvailesnis, nei protingesnis” (351 psl.)

Tai turbūt ir yra kelias atrasti tą savitą būdą pažinti ir padėti klientui. Kaip sakė vieno animacinio filmo herojus: „I am not a big fat panda. I am THE big fat panda.”

Parengta pagal:

• Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008
• Oaklander, V. Langas į vaiko pasaulį. Kaunas, 2007.