Priklausomybės: kognityvinis požiūris

Laura, 2008-10-21

Kognityvinė terapija – psichoterapijos rūšis, kuri moko žmogų naujų tinkamesnių mąstymo ir veiklos būdų: remiasi prielaida, jog mąstymas įsiterpia tarp įvykių ir emocinių reakcijų.

PSO pateikia tokią priklausomybės sampratą– tai periodiško ar chroniško apsinuodijimo centrinę nervų sistemą veikiančiais vaistais būsena, kuri sukelia psichologinę ar psichologinę ir fizinę priklausomybę ir taip daro žalą individui, o per jį ir visuomenei.

Pagal kognityvinę teoriją priklausomybių priežastimis gali būti:

  1. Žmogaus daromos prielaidos ir jo pasirinkta pozicija, kuri yra klaidinga. Kognityviniu požiūriu, jeigu nėra organinės patologijos, priklausomybė gali būti suvokiama kaip mąstymo sutrikimas. Kaip teigia A.T.Beck (2005) mąstymo sutrikimas yra reikšmingas sutrikusios psichikos komponentas. Žmogus nuolat interpretuoja savo patyrimą. Klaidingos interpretacijos ir tikrovės neatitinkančios mintys svyruoja nuo vos pastebimo realybės neatitikimo iki tikrovės neatitinkančių kliedesių.
  2. Nelogiškas žmogaus mąstymo procesas. Žmogaus minčių nukrypimas nuo tikrovės neretai sutampa su nukrypusiomis nuo logikos išvadomis, plačiais apibendrinimais apie save, savo patyrimą. Dažnai mintys susijusios su priklausomybės problema.

Kognityvinės terapijos užduotis – pasiūlyti klientui efektyvų būdą savo „aklumui“, iškreiptam suvokimui ir saviapgaulei įveikti. Pagrindinė psichologinė problema ir psichologinis “vaistas” susiję su kliento mąstymu (pažinimu), todėl tinkamas pagalba – kognityvinė terapija.

Terapijos tikslas – pagelbėti klientui padėti sau pačiam. Tai nereiškia, kad terapijos metu aktyviai veikia tik klientas. Kognityvinėje terapijoje svarbus kliento ir terapeuto ryšys bandant įveikti problemą. Priklausomybės atveju svarbu, kad dėmesys būtų kreipiamas į problemos išsprendimą, o ne į blogus įpročius, ydas. Kliento noras objektyviai įvertinti savo sunkumus padeda mažiau galvoti apie gėdą, menkavertiškumą. Kognityviniu požiūriu sprendžiant priklausomybės problemas svarbu, kad klientas matytų savyje „laimėtojo“ potencialą, o ne „nevykėlį“, kuris neturi jėgų pasikeisti. Ne visų priklausomybių atvejais svarbu visiškai atsiriboti nuo priklausomybės objekto. Pavyzdžiui, priklausomybės nuo interneto gydymas orientuotas į naują išmokimą – naudotis internetu saikingai, priklausomybės alkoholiui ar psichotropinėms medžiagoms gydymas orientuojamas į išmokimą pakeisti mąstymą – nebevartoti šių medžiagų ir pan.

Kognityvinė terapija vyksta individualiai arba grupėje. Dažnai žmogus neigia savo priklausomybę. Pirmas žingsnis į terapiją – žmogus pats turi pripažinti savo priklausomybę ir turėti motyvacijos ieškoti pagalbos. Priklausomai nuo priklausomybės intensyvumo pasirenkama terapijos forma. Kognityvinė terapija dažnai vyksta grupėje, tačiau klientas turi atlikti nemažai papildomų užduočių namuose. Įvairios papildomos užduotys leidžia klientui suvokti savo mąstymo klaidas, kurias vėliau stengiamasi pakeisti. Terapijos eigoje papildomos užduotys sunkėja, tačiau taip efektyviąja terapijos procesas. Individualios terapijos metu klientui padedama suvokti jo mąstymo klaidas. Jeigu klientas prašomas rašyti dienoraštį tarp terapijų, tuomet terapeutas peržiūrėjęs įrašus dienoraštyje gali skirti kitus namų darbus ar kreipti konsultacijas reikiama linkme.

A.T.Beck siūlomi metodai:

  1. Neadaptyvių minčių atpažinimas. A.T.Beck (2005) teigia, kad žmogus gali įsisąmoninti savo automatines mintis bei jas nurodyti. Kognityvinės terapijos metu klientas turi sutelkti dėmesį į tas mintis ir vaizdinius, kurie kelia diskomfortą ar net verčia jį žlugdyti save įvairiais veiksmais. Neadaptyviu mąstymu laikomas toks mąstymas, kuris tam tikromis aplinkybėmis nėra orientuotas į realybę bei trukdo normaliai funkcionuoti. Klientas mokosi pastebėti savo neadaptyvias automatines mintis ir perkeldamas dėmesį į jas įsisąmonina, mokosi nusakyti jų turinį.
  2. Atsitraukimas ir decentracija. Atsitraukimas – tai objektyvus požiūris į mintis, t.y. gebėjimas skirti „Aš manau…“ ir „Aš žinau…“. „Aš manau…“ reikia argumentuotai pagrįsti, o „Aš žinau…“ – tai „nepaneigiama“ tiesa. Kognityvinės terapijos metu klientas mokomas atskirti „Aš manau…“ ir „Aš žinau…“, nes tai svarbu keičiant jo mąstymą. A.T.Beck (2005) decentraciją aiškina kaip metodą, kurio metu pacientas priverčiamas atsisakyti įpročio save laikyti visų įvykių centru. Mąstymo sutrikimas atsiranda dėl to, kas klientas suteikia asmeninę reikšmę tiems įvykiams ir reiškiniams, su kuriais jie neturi tiesioginio ryšio.
  3. Taisyklių keitimas. Žmogus gyvenime vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Priklausomybę turintis žmogus dažnai vadovaujasi nerealistiškomis, per griežtomis taisyklėmis, kurios trukdo prisitaikyti. Kognityvinės terapijos metu terapeutas ir klientas ieško realybę atitinkančių taisyklių. Kuriant naujas taisykles svarbu atsižvelgti į kliento nuostatas bei vertybes, įvertinti, ar jos nekenkia pačiam klientui. Terapeutas išlieka nukreipiančiojo asmens vaidmenyje, netampa mokytoju primetančiu savas vertybes ar nuostatas. Pasiekus rezultatą, t.y. pakeitus neadaptyvias taisykles į adaptyvias, klientas jaučiasi geriau, jam lengviau keisti savo mąstymą.

Kognityvinė terapija yra efektyvus pagalbos būdas priklausomybes turintiems asmenims. Terapijos metu žmogus mokomas priimti realybę ir nejautriai reaguoti į priklausomybės problemą. Pokyčiai mąstymo procese padeda įgyti reikiamų socialinių įgūdžių, kurie padeda prisitaikyti realybėje.

Naudota literatūra:

  • Beck, A.T. (2005). Kognityvinė terapija ir emociniai sutikimai. Vilnius: Via Recta.
  • Comer, R.J. (2001). Abnormal psychology. 4th ed. New York: Worth.
  • Fürst, M. (1998). Psichologija. Vilnius: Lumen.
  • Myers, D.G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

Comments are closed.