Asmenybė – tai konkrečiam žmogui būdingos mąstymo, elgesio ir jausmų tendencijos, kurios lemia gan stabilius būdus, kuriais bendraujama su kitais žmonėmis bei reaguojama į gyvenimo iššūkius.

Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės:

• Ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, paprastai apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir susijęs su asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais.
• Santykinai stabilus.
• Prasideda vėlyvoje vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi suaugusiojo amžiuje.
• Ilgainiui pačiam asmeniui ima kelti distresą.

DSM-IV ir TLK- 10 asmenybės sutrikimų skirstymas šiek tiek skiriasi, todėl žemiau pateikiu lentelę, kurioje sugretinti abiejų klasifikacijų skiriami asmenybės sutrikimai.

DSM-IV	TLK-10
Paranoidinis	Paranoidinis
Šizoidinis	Šizoidinis
Šizotipinis	Klasifikuojamas prie šizofrenijų
Ribinis	Emociškai nestabilus: impulsyvus, ribinis.
Histrioninis	Histrioninis
Narcistinis	Kiti specifiniai asmenybės sutrikimai
Antisocialus	Asocialus
Priklausomas	Priklausomas
Vengiantis	Nerimastingas
Obsesinis-kompulsinis	Anankastinis

 

Diagnozuojat asmenybės sutrikimą, vienas iš pagrindinių reikalavimų yra sutrikusio elgesio stabilumas. Tačiau realiai ne visi asmenybės sutrikimai tokiu stabilumu pasižymi. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad stebint asmenis, kuriems buvo nustatyti asmenybės sutrikimai metus laiko, koreliacija tarp diagnozės metų pradžioje ir pabaigoje įvairiems sutrikimams labai skiriasi, o kai kuriems yra labai žema. Stabiliausia kategorija yra asocialus asmenybės sutrikimas, koreliacija- 0,84; vidutinės koreliacijos nustatytos paranoidiniam – 0,57 ir ribiniam – 0,56 sutrikimams; tuo tarpu kitų asmenybės sutrikimų diagnozės stabilumas yra žemas: vengiantis – 0,41; histrioninis – 0,40; narcistinis – 0,32; priklausomas – 0,15.

Kita problema, susijusi su asmenybės sutrikimų diagnostika yra aukštas komorbidiškumas su kitais psichikos sutrikimais: nuotaikos, nerimo, priklausomybėmis. Kartais sunku diferencijuoti ar asmenybės pokyčiai yra kitos ligos padariniai ar priežastys. Taip pat daugelis žmonių atitinka daugiau nei vieną asmenybės sutrikimo kategoriją, todėl neaišku, kiek diagnozės specifiškos.

Bendrai asmenybės sutrikimai klasifikuojami į tris pagrindines grupes, pagal dominuojantį elgesį.

• A grupė: paranoidinis ir šizoidinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantis bruožas yra keistumas ir neįprastumas;
• B grupė: asocialus, emociškai nestabilus, histrioninis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra dramatizmas, emocionalumas, nepastovumas;
• C grupė: nerimastingas, priklausomas, anankastinis asmenybės sutrikimai. Dominuojantys bruožai yra nerimastingumas ir baimingumas.

Paranoidinio ir šizoidinio tipo asmenybės sutrikimai

Paranoidinio tipo asmenybei yra būdingas perdėtas jautrumas nesėkmės ir trukdymams bei polinkis įvykius aiškinti nerealiomis, paslėptomis priežastimis. Būdingas padidėjęs įtarumas ir grėsmės jausmas. Tokie asmenys jaučiasi svarbiais, yra karingi, pavydūs, atkakliai gina savo teises, gali būti priešiški, agresyvūs. Paranoidinis sutrikimas būdingas maždaug 2 proc. populiacijos, dažniau vyrams.

Šizoidiniu tipo asmenybės vieni pagrindinių bruožų yra uždarumas ir šaltumas. Šie žmonės mėgsta būti vieni, daug laiko praleidžia savo fantazijose ir apmąstymuose, turi mažai socialinių kontaktų, nesiekia intymumo, pasižymi žemu seksualiniu potraukiu. Išoriškai dažnai atrodo šalti, nesugebantys reikšti jausmų, abejingi pagyrimui ir kritikai ir bendrai mažai jautrūs socialinėms normoms, nekonvencionalūs. Šizoidinis sutrikimas būdingas taip pat maždaug 2 proc. populiacijos, tik šiek tiek dažniau vyrams.

Apie šių sutrikimų priežastis mažai žinoma. Manoma, kad šie sutrikimai turi daug sąsajų su šizofrenija, fiksuojamas panašūs pakitimai smegenų aktyvume. Tai tarsi lengvos šizofrenijos formos. Taip pat šie sutrikimai žymiai labiau būdingi šizofrenija sergančiųjų artimiesiems, nei bendrai populiacijai, kas vėl patvirtina galimą bendrą šių sutrikimų kilmę.

Išmokimo teorijos atstovai teigia, kad nepasitikėjimo ir nesaugumo gali būti išmokstama. Pavyzdžiui, paranoiškumas yra būdingesnis specifinėms žmonių grupėms, turintiems negatyvią patirtį: kaliniams, seniems žmonėms, emigrantams. Tačiau ne visi žmonės, turintys negatyvią patirtį serga asmenybės sutrikimais.

Pagalbos galimybės ir gydymo prognozės yra geresnės šizoidiniu asmenybės sutrikimo atveju. Paranoidinio sutrikimo atveju yra labai sunku sukurti terapinį kontaktą. Asmeuo dažniausiai yra nekritiškas savo įtarumui, pagalbos dažniausiai kreipiamasi dėl kitų problemų – nuotaikos sutrikimų, krizių, patologinio pavydo. Paranoidiniam sutrikimui gydyti dažniausiai naudojama kognityvinė terapija, kuri padeda atpažinti klaidingus įsitikinimus. Tačiau nėra įrodymų, kad kokia nors terapijos forma tikrai padeda. Tik 11 proc. terapeutų patys tiki, kad jų konsultavimas gali kažkuo padėti.

Šizoidinio sutrikimo atveju pagrindiniu terapijos objektu dažniausiai būna socialiniai santykiai, mokomasi emocijų išraiškos ir empatijos. Čia ypač efektyvi grupinė terapija, gali būti naudojamos socialinių įgūdžių ugdymo grupės, vaidmenų žaidimai.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas

Emociškai nestabiliam asmenybės sutrikimui būdingas perdėtas emocionalumas, kuris pasireiškia nepakankama impulsų kontrole (pavyzdžiui, pykčio ar agresijos priepuoliai, kurių asmuo negali sukontroliuoti, nors paskui jaučiasi kaltas). Asmenybei būdingas neaiškus savęs suvokimas, nuolatinis tuštumos jausmas, vidinių vertybių stoka (neaišku, kas aš esu, ko aš noriu). Dėl impulsyvių poelgių dažnai išgyvenamos emocinės krizės (pavyzdžiui, pakartotinai įsitraukiama į nesėkmingus santykius), kurias dažnai lydi save žalojantis elgesys ar suicidiniai bandymai.

Skiriami du emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo tipai:

• Impulsyvus tipas: dominuoja emocijų nestabilumas ir bloga impulsų kontrolė.
• Ribinis tipas: dominuoja emocinis nestabilumas ir sutrikęs savęs suvokimas.

Emociškai nestabilus asmenybės tipas būdingas maždaug 1 proc. populiacijos. Dažniau moterims. Manoma, kad sutrikimas yra susijęs tiek su biologiniais, tiek su psichologiniais veiksniais. Kalbant apie biologines priežastis, stebimas sutrikimo pasikartojimas šeimos kartose. Tačiau manoma, kad paveldimas ne tiek pats emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, kiek polinkis neurotiškumui. Taip pat tiriant emociškai nestabiliaus asmenybės tipo sutrikimu sergančių žmonių smegenų aktyvumą, buvo nustatyti galvos smegenų kaktinių skilčių aktyvumo, bei amygdalos (migdolo) aktyvumo pokyčiai, kas vėlgi rodo objektyvias sutrikimo priežastis.

Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas siejamas ir su negatyvia ankstyvąja patirtimi. Manoma, kad esminis veiksnys čia yra nepastovi tėvų globa, dėl kurios asmenybė auga nesaugi. Naudojamas “skilimo” gynybos mechanizmas, dėl kurio pasaulis matomas tik kaip juodas arba baltas, elgesys ir emocinės reakcijos darosi kraštutinės.

Pagalba emociškai nestabilaus tipo asmenybei yra sudėtinga, nes nestabilus elgesys, kraštutiniai vertinimai labai apsunkina psichoterapijos procesą. Vieną akimirką asmuo gali būti labai motyvuotas gydymuisi, žavėtis psichologu, tačiau vos pajutęs nesaugumą psichoterapiją gali visiškai nuvertinti ir ją mesti. Daugelis šiuo sutrikimu sergančių žmonių turi ilgametę nesėkmingo gydymosi patirtį. Todėl ypač ribinis sutrikimas apibūdinamas kaip psichoterapeuto košmaras, dėl didelio nepastovumo, nuotaikų svyravimo, nuvertinimo, savižudybės rizikos.

Šiuo metu vienu efektyviausiu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų gydymo metodų yra laikoma dialektinė elgesio terapija. Šios terapijos metu bandoma padėti įveikti įvairius situacinius stresus, mokoma atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas. Mokoma problemų sprendimo įgūdžių, kartais – nereagavimo įgūdžių, taip pat pasitikėjimo savo paties jausmais ir žiniomis.

Histrioninio tipo asmenybės sutrikimas

Vienas ryškiausių histrioninės asmenybės bruožų yra dėmesio siekimas. Dėmesio siekiama perdėtai rūpinantis savo fiziniu patrauklumu, koketavimu, teatrališku, ryškiu elgesiu, polinkiu į dramatizaciją ir perdėtą emocijų raišką. Emocijos labilios, greitai kinta, iš tikro per daug neprisiriša, vengia intymumo. Asmenybė vaikiška, egocentriška, manipuliuojanti. Lengvai pasiduoda įtaigai.

Šis sutrikimas būdingas maždaug 2% populiacijos, dažniau moterims ir išsiskyrusiems žmonėms. Aukštas komorbidiškumas su depresija ir somatinėmis ligomis.

Histrioninio sutrikimo etiologija mažai tyrinėta. Manoma, kad gali būti labiau būdinga žmonėms, kurių šeimose buvo prieštaringa nuostata į seksualumą: seksas- tabu, apie jį nekalbama, tačiau tuo pat metu tėvų elgesys rodo, kad tai kažkas gero ir trokštamo.

Būtent nuo histrioninio sutrikimo gydymo prasidėjo psichoterapija apskritai. Pirmosios Freudo pacientės buvo šio sutrikimo bruožų turinčios moterys. Tačiau nors įvairios psichoterapijos siūlo pagalba šiuo sutrikimu sergantiems žmonėms, nėra įrodymų, kad tai būtų labai efektyvu. Histrioninu sutrikimu sergantis asmuo gali savotiškai prisitaikyti prie psichoterapeuto, kad jam įtiktų ir gautų jo dėmesį, tačiau pasiekti tikrų terapinių pokyčių yra labai sunku. Elgesio terapija siekiama keisti dėmesio siekimo elgesį. Giluminės terapijos siekia atskleisti probleminius santykius, kurie slypi po demonstratyviu elgesiu. Dažnai manipuliavimu, seksualumu, emocinių krizių demonstravimu siekiama gauti tam tikrą naudą. Terapijoje bandoma parodyti ilgalaikes tokių manipuliacijų pasekmes, aptarti tikruosius poreikius ir norus. Tačiau tai yra sudėtinga, nes histioninio sutrikimo bruožų turintys klientai dažniausiai vengia akistatos su savimi.

Asocialus asmenybės sutrikimas

Ryškiausias asocialaus asmenybės sutrikimo bruožas yra laužantis įprastas socialines normas elgesys. Dažniausiai tai yra susiję su įvairiomis nusikalstamomis veiklomis, agresija, smurtu, neatsakingu elgesiu. Šie žmonės lengvai bendrauja, tačiau šis bendravimas daugiau vartotojiškas. Iš tikro jie gana abejingi kitų žmonių jausmams. Išskirtinis bruožas – kaltės jausmo nebuvimas ir nemokėjimas mokytis iš savo paties klaidų, o ypač bausmių. Dėl savo netinkamo elgesio kaltinta kitus ir racionaliai pasiteisina. Sumažėjęs pavojaus jausmas, didelis įspūdžių ir adrenalino poreikis.

Šis asmenybės sutrikimas būdingas 3 proc. vyrų ir 1 proc. moterų. Manoma, kad sutrikimui vystytis turi įtakos biologiniai veiksniai, tokie kaip paveldimumas, žemas nerimo slenkstis, aukštas impulsyvumo lygis. Tačiau ne mažiau svarbios ir psichosocialinės priežastys. Žymiai didesnis asocialaus asmenybės sutrikimo procentas yra tarp žemo socialinio statuso žmonių, taip pat šeimose, kuriose vaikai patiria smurtą. Sutrikimas siejamas ir su auklėjimo klaidomis, t.y. tėvų silpnumu ir nesugebėjimu perduoti disciplinos ir socialinių normų. Vaikas neišauga iš visagalybės jausmo, ir neišugdo jautrumo kitų jausmams ir poreikiams.

Psichologinė pagalba asocialaus asmenybės sutrikimo atveju yra sudėtinga, nes didelė dalis klientų yra nekritiški, patys nemano, kad turi problemų, linkę atsakomybę perkelti kitiems. Terapinis kontaktas labai sunkus, nes visą laiką bando manipuliuoti.  Manoma, kad psichoterapija retai būna sėkminga, net jei bandoma padėti jau vaikystėje.

Dirbant su vaikais daugiau orientuojamasi į tėvus, ir jų tėvystės įgūdžių ugdymą, mokoma skatinti tinkamą ir ignoruoti netinkamą vaiko elgesį, aiškia nustatyti ir išlaikyti ribas. Suaugusiems rekomenduotinas socialinių įgūdžių ugdymas, mokymas valdyti agresiją, šeimos sistemos stiprinimas.

Nerimastingo (vengiančio) tipo asmenybės sutrikimas

Kaip jau galima spėti iš sutrikimo pavadinimo, esminiai šio sutrikimo bruožai yra nerimavimas ir vengimas. Asmenims būdingas pastovus būgštavimo, kad atsitiks kažkas blogo, ir įtampos jausmas. Dažniausiai ryškus nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas, tvirtai tikima, kad esu blogesnis už kitus. Sunku užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius, nes bijoma būti atstumtam ar sukritikuotam. Iracionaliai siekiama garantijų, kad esi mėgstamas ir nebūsi atstumtas. Kai tokių garantijų nėra, vengiama veiklų, kuriose svarbūs santykiai. Kartais dėl poreikio jaustis fiziškai saugiu iš viso gana smarkiai ribojamas gyvenimo būdas. Išoriškai gali atrodyti panašus į šizoidiniu tipo asmenybę, tačiau uždarumą lemia ne žemas poreikis bendrauti, o baimė ir nerimas.

Tai vienas iš dažniausių asmenybės sutrikimų. Nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas apie 5 proc. populiacijos. Dažnai būna lydinti depresija ar socialinė fobija. Dėl panašumo su socialine fobija kartais tiesiog laikoma sunkiu socialinės fobijos variantu. Tikrosios sutrikimo priežastys nėra žinomos, tačiau sutrikimą bandoma aiškinti išmoktu vaiko nesaugumu, nes stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose.

Lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, šio sutrikimo gydymo prognozės yra geros. Efektyvios įvairios elgesio terapijos, nukreiptos į nerimo mažinimą ir socialinių įgūdžių ugdymą. Tinka metodai, naudojami socialinei fobijai mažinti, pvz., sisteminis nujautrinimas, vaidmenų žaidimai.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimui būdingas stiprus bejėgiškumo jausmas ir noras perleisti visą atsakomybę už savo gyvenimą kitiems žmonėms. Šie žmonės jaučia diskomfortą, kai reikia pabūti vieniems ir bijo, kad nesugebės savimi pasirūpinti. Be kitų pagalbos negali priimti net elementarių sprendimų, skatina, kad kiti žmonės už juos nuspręstų. Pergyvena, kad gali būti palikti ir netekti globos. Dėl to yra pasirengę atsisakyti savo pačių poreikių, kad tik įtiktų asmeniui, nuo kurio yra priklausomi. Atsakoma kelti net ir tikrai pagrįstus reikalavimus.

Priklausomo tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 1,5 proc. populiacijos ir priklauso nuo kultūrinių tradicijų (pvz.: Japonijoje dažnesnis). Dažniau sutinkamas tarp moterų, taip pat greičiausiai dėl auklėjimo įtakos. Komorbidiškas su kitais asmenybės sutrikimais: ribiniu, šizoidiniu, histrioniniu ir vengiančiu, o taip pat depresija, nerimo sutrikimais, valgymo sutrikimais.

Vystymuisi svarbesnės psichologinės priežastys. Manoma, kad sutrikimas gali būti susijęs su per daug globojančiais ar autoritariškais tėvais, kurie neleidžia vaikui išugdyti savo paties vertės ir veiksmingumo jausmo. Taip pat gali būti susijęs su nesaugiu prieraišumo vaikystėje.

Priklausomo tipo asmenybės gydymas yra sudėtingas, nes terapijoje jie lygiai taip pat yra linkę prisirišti, tapti priklausomais nuo psichoterapeuto, reikia pastangų, kad jie prisiimtų atsakomybę už terapijos eigą. Terapijoje siekiama mokyti klientą savarankiškai priimti sprendimus. Dažniausiai tokios terapijos yra ilgos, nors nėra žinoma, kuri terapija yra tikrai efektyvi šio sutrikimo gydymui.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas

Jei reikėtų išskirti vieną esminį anankastinės asmenybės bruožą, tai būtų tobulumo siekimas. Šie žmonės perdėtai susirūpinę taisyklėmis ir tvarka, labai sąžiningi ir skrupulingi, dažniausiai pedantiški, griežtai besilaikantys socialinių normų. Sau keliami labai aukšti reikalavimai. Kartais perfekcionizmo lygis gali būti toks didelis, kad tai trukdo užbaigti užduotis. Tokie pat reikalavimai keliami ir kitiems, todėl kitais labai sunku pasitikėti, beveik neįmanoma deleguoti darbų, būdingas nesugebėjimas leisti kitiems tvarkyti reikalus. Šie asmenybės bruožai rigidiški, asmenys sunkiai keičia ir koreguoja savo nuostatas. Po visu šiuo perfekcionizmu ir skrupulingumu slepiasi gana didelis nerimo jausmas, abejonės, padidintas atsargumas. Dažniausiai žmonės skundžiasi varginančiomis įkyriomis mintimis ar potraukiais.

Anankastinio tipo asmenybės sutrikimas yra būdingas maždaug 2 proc. populiacijos. Komorbidiškas su vengiančio tipo asmenybės sutrikimu. Savo nusiskundimais panašus į obsesinį – kompulsinį sutrikimą. Ryšys tarp šių sutrikimų yra nustatytas, tačiau nėra labai stiprus.

Anankastinio sutrikimo etiologija yra mažai žinoma. Psichodinaminė kryptis akcentuoja  kontrolės praradimo baimę, kurią bandoma hiperkompensuoti. Dažnai yra būdingas labai trapus savo vertės jausmas, didelis jautrumas kritikai. Perfekcionizmas padeda užbėgti už akių situacijoms, kuriose kiltų grėsmė asmeninei vertei.

Apie psichologinės pagalbos efektyvumą anankastinio sutrikimo atveju yra mažai žinoma. Dažniausiai bandoma dirbti su baimėmis, kurios slypi po perdėta kontrole ir tvarkingumu. Tam gali padėti kognityvinė elgesio terapija. Mokoma atsipalaidavimo, minčių kontrolės, dėmesio nukreipimo.

Asmenybės sutrikimų psichoterapijos bendrosios gairės

• Daugelis asmenybės sutrikimų turinčių žmonių pagalbos dažniausiai kreipiasi dėl kitų sutrikimų, todėl gydymo metu reikia kreipti dėmesį į abi problemas.
• Lydintis asmenybės sutrikimas yra susijęs su blogesne prognoze kitų sutrikimų gydymui, todėl terapija turi būti intensyvesnė ir ilgesnė.
• Medikamentinis gydymas gali būti įvairus, taip atsižvelgiama į asmenybės sutrikimą lydinčias ligas.
• Mažai tikėtina, jog galima pilnai pakeisti asmenybės sutrikimą lemiančius bruožus. Daug realiau siekti, jog sutrikimas taptų specifišku bet adaptyviu elgesio stiliumi.
• Galvojant apie prevencija svarbu siekti mažinti riziką šeimoje, atpažinti vaikus, kurie turi ankstyvuosius sutrikimo požymius ir kaip galima anksčiau pradėti gydymą.

Literatūra:

• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
• TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997.