Daugeliui jaunų žmonių senatvė yra susijusi su tam tikromis baimėmis (pavyzdžiui, tapsiu kretantis ir nusišnekantis). Kiek šios baimės yra pagrįstos? Senatvė iš tiesų yra susijusi su fiziologiniais pokyčiais, kuriuos taip pat gali lydėti emociniai ir kognityviniai pokyčiai. Tačiau senatvę lydintys pokyčiai jaunų žmonių dažnai yra pervertinami. Greičiausiai būtent dėl vidinio žmonių nesaugumo, seni žmonės dažnai yra negerbiami ir ignoruojami. Daugelis senų žmonių problemų ir patyrimo yra tiesiog “nurašoma” senam amžiui. Toks apibendrinimas nėra teisingas, nes seni žmonės iš kitų amžiaus grupių kaip tik ir išsiskiria savo individualumu, kurį lemia labai skirtinga gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, kūdikis didele dalimi elgiasi vedamas įgimtų instinktų, tuo tarpu žmogui augant vis daugiau elgesio elementų atsiranda dėl jo sąveikos su aplinka. Taigi galima sakyti, kad sename žmoguje yra kaip niekad daug žmogaus. Sakydami, jog žmogus yra tiesiog senas, ignoruojame to žmogaus jausmus ir poreikius.

Kada galima sakyti, kad žmogus jau senas? Dažniausiai senatvės kriterijumi yra amžius. Seniems žmonėms priskiriami žmonės, vyresni nei 65 metai. Šis skirstymas yra labiau susijęs su socialiniais, o ne su fiziniais ar psichologiniais pokyčiais. Gerontologijoje senatvė yra skirstoma į tris etapus: ankstyvoji senatvė (65-74m.), vidurinioji senatvė (75-84) ir vėlyvoji senatvė (85 ir daugiau metų). Šios grupės labai skiriasi savo patyrimu ir sveikata. A.Kepinski savo straipsnyje “Gyvenimo ritmas” (2008) rašo:

Senatvė priklauso prie tų sąvokų, kurių kasdieniška prasmė visiems akivaizdi, bet kurias moksliškai apibrėžti sunku ar net neįmanoma. Klasikinis tokios moksliškai sunkiai apibrėžiamos sąvokos pavyzdys yra gyvenimas, kurio dar niekas nesugebėjo apibūdinti be išlygų. Senatvė yra paskutinė gyvenimo fazė, po jos ateina tiktai mirtis. Kadangi nėra gyvenimo apibrėžimo, negalime nediskutuodami apibrėžti ir vieno iš jo periodų. (373 psl.)

Iš tiesų senų žmonių psichologiją yra labai sunku tyrinėti moksliškai. Viena vertus, sunkumai kyla dėl jau anksčiau aptarto senų žmonių individualumo. Kita problema – kohortos efektas. Seni žmonės yra labai skirtingi priklausomai nuo to, kokioje sociokultūrinėje aplinkoje ar laikmetyje jie užaugo. Pavyzdžiui, dabartinis 80-metis bus išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, politinių režimų pokyčius, didelę technikos revoliuciją. Tuo tarpu tie žmonės, kuriems šiandien yra dvidešimt, tapę 80-mečiais turės visiškai kitokią patirtį. Todėl apibendrinti mokslinius tyrimus senatvės tema yra labai sunku.

Vis dėlto galima išskirti bendruosius dėsningumus, kas keičiasi žmogui senstant. Biologiniame lygmenyje juntamas fizinės sveikatos blogėjimas. Dažnai blogėja jutimų aštrumas: silpsta rega, klausa, skonio pojūtis, dažnai atsiranda įvairių neurologinių problemų. Psichologiniame lygmenyje dauguma senų žmonių susiduria su artimų žmonių praradimais – miršta sutuoktiniai, draugai, siaurėja socialinių kontaktų ratas. Taip pat seni žmonės patiria kaupiamąjį negatyvios gyvenimo patirties efektą. Socialiniame lygmenyje dažnai patiriamas besikeičiantis socialinis statusas, išeinama į pensiją, mažėja aktyvumas. Ryškus negatyvus veiksnys susijęs su senatve yra diskriminacija dėl amžiaus, kuri gali būti tiek tiesioginė (pavyzdžiui, žmogus atleidžiamas iš darbo, nes yra pensijinio amžiaus, neatsižvelgiant į tai, ar jis realiai su darbu susidoroja) ir netiesioginė (pavyzdžiui, šeimos spaudimas atsisakyti įdomių veiklų, apeliuojant į amžių). Taigi senatvė yra savotiškas atsitraukimo periodas. Vėl pacituosiu A.Kepinskio (2008) mintis:

Jausmas, kad “išsipildė”, kad nieko daugiau nebegali būti, kad jau žengiama keliu į karšatį ir mirtį, yra bene tragiškiausias senatvės išgyvenimas. Senas žmogus ginasi nuo jausmo, kad jau viską yra padaręs. O ginasi irgi menkučiais tikslais ir kasdieniais rūpesčiais, skųsdamasis silpstančio kūno negalavimais, ieškodamas malonumo dalykuose, į kuriuos seniau nekreipdavo dėmesio (“kad šviečia saulelė, kad rytą bus šviežio pienelio” ir pan.). Tačiau po tuo margu kadienybės koloritu slypi tamsi nuojauta, kad viskas baigta (378 psl.)

Tačiau kita A.Kepinskio mintis yra gerokai labiau paguodžianti:

Dėl gyvenimo dinamikos svyravimų senatvė visą gyvenimą pinasi su jaunyste. Todėl sutinkame jaunų senukų ir jaunatviškos energijos kupinų senių. Vienų svarbiausia nuotaika nuo jauniausių metų nukritusi, o kitų – pakili. Taigi į senatvę neįžengiama psichologiškai nepasiruošus, nes progų pasijusti senam pasitaiko dažniau negu tapti juo iš tiesų (385 psl.).

Klinikinės psichologijos problemos senatvėje

Demencijos

Demencija yra bendras terminas, kuris reiškia intelektinių galimybių mažėjimą, trukdantį asmens funkcionavimui ir socialiniam gyvenimui. Demencija serga 2,4-5,1% 65-69 metų amžiaus žmonių, 5,3-9,1% – 70-74-erių, 10-12,5% – 75-79-erių, 20-24,2% – 80-90-ties metų, ir daugiau nei 30% – vyresni negu 90 metų. Labiausiai paplitęs demencijos tipas – Alzheimerio liga, kuri sudaro 60-70 proc. visų demencijų. Kraujagyslinė demencija ir demencija su Lewy kūneliais sudaro maždaug po 15 proc. visų demencijų. Frontotemporalinė demencija (Picko liga) yra gerokai retesnė ir sudaro mažiau nei 8 proc. visų demencijų.

Demencijų priežastys dažnai yra susijusius su genetiniu polinkiu susirgti. Vis dėlto gana svarbūs čia ir kiti biologiniai bei elgesio veiksniai. Demencijų riziką didina galvos smegenų traumos, infekcinės ligos: encefalitas, meningitas, ŽIV ir AIDS. Su didėjančia demencijos rizika yra susijusios lėtinės nervų sistemos ligos: Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė, depresija ir kt. Taip pat bloga mityba, ypač vitamino B trūkumas, rūkymas, per didelis cholesterolio kiekis, mažas aktyvumas, nutukimas, diabetas. Demencijos riziką gali didinti kitų organizmo sistemų sutrikimai, skatinantys didesnį toksiškumą – pavyzdžiui, inkstų ar kepenų sutrikimai, taip pat endokrininės sistemos problemos.

Alzhaimerio liga (AL). Liga dažniausiai prasideda po 50 m. amžiaus ir jai būdingas pamažus progresuojantis intelektinių gebėjimų silpnėjimas. AL progresavimas skirstomas į tris etapus. Pirmojo etapo metu ryškiai didėja užmaršumas, atsiranda asmenybės pakitimai (apatija, niekas neįdomu, dirglumas), ištinka dezorientacija (asmuo jaučiasi pasimetęs, nežino, kur ėjo, kodėl ėjo). Dažnai pametami daiktai, kalbant ar rašant pritrūksta žodžių, darosi sunku atlikti aritmetikos veiksmus. Pirmojoje stadijoje pakitimai yra nedideli ir pacientai dažniausiai sėkmingai slepia juos nuo artimųjų ir gydytojų, teisinasi nuovargiu, tiesiog išsiblaškymu.

Antrojoje ligos stadijoje atminties sutrikimai jau darosi ryškūs, ypač akivaizdus įsiminimo trūkumas, nebeišmokstama nauja informacija. Dažnai sutrinka kalba, būdingas neteisingas žodžių vartojimas. Prarandami iki tol turėti įgūdžiai. Elgesyje gali atsirasti sunkiai kontroliuojamų sujaudinimo būsenų. Blogėja gebėjimas atpažinti daiktus, pažįstamus, artimuosius.

Trečiasis ligos etapas yra susijęs su žymiu neįgalumu. Visiškai prarandami savarankiško gyvenimo įgūdžiai ir autonomiškumas. Sergantieji dažnai nebesupranta kalbos, patys nešneka. Paskutinėse ligos stadijose dažnai sutrinka gebėjimas valgyti, nebegali ryti ar kyla kiti mitybos sutrikimai. Sergantieji dažniausiai nebesugeba rūpintis savo asmenine higiena.  

Manoma, kad pagrindinės AL priežastys yra biologinės. Psichosocialiniai veiksniai AL vystymuisi turi mažiau įtakos. AL tikimybę didina galvos traumos, ilgalaikė depresija. Kaip apsaugantieji veiksniai nurodomi aukšti kognityviniai gebėjimai ir aktyvi kognityvinė veikla senatvėje.

Kraujagyslinė demencija. Šio tipo demencijai būdingi pakitimai galvos smegenų kraujagyslėse, dėl kurių gali ištikti insultai, kurie sutrikdo ryšius tarp įvairių smegenų dalių ar lemia jų mirtį. Kraujagyslinei demencijai yra būdinga tai, kad sergantiesiems yra būdingi ne vien kognityviniai bet ir motoriniai sutrikimai.

Skirtingai nuo AL genetiniai faktoriai kraujagyslinei demencijai čia turi mažiau įtakos, didesnę įtaką daro gyvenimo būdas, cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas.

Frontotemporalinė demencija. Skirtingai nuo kitų demencijų, kurių eiga yra lėtinė, šis sutrikimas prasideda staiga. Būdinga tai, kad stipriai keičiasi žmogaus asmenybė ir elgesys. Žmogus gali tapti apatiškas, nereaguojantis į aplinką, arba atvirkščiai euforiškas, sujaudintas, impulsyvus. Ligai būdinga tai, jog ima žūti galvos smegenų neuronai, bei vystosi Pick’o kūneliai pačiuose neuronuose. Frontotemporalinė demencija turi stiprų genetinį pagrindą.

Nėra medikamentų, kurie galėtų išgydyti demencijas, todėl siekiama kaip galima labiau lėtinti degeneracinius procesus bei mažinti demenciją lydinčius reiškinius (depresiją, nerimą, paranoją ir t.t.). Psichologas nedaug gali padėti pačiam sergančiam žmogui. Vis dėlto, su sergančiuoju gali būti dirbama, suteikiant galimybę išsikalbėti. Tačiau tokia terapija yra daugiau palaikančioji, nereikia siekti paciento įžvalgos ir savo problemų supratimo.

Žymiai svarbesnė yra psichologinė pagalba šeimai. Pagalba šeimai turi apimti mokymą apie ligą, pagalbą įveikiant stiprius neigiamus jausmus,  mokymas bendravimo metodų, kurie padeda sergančiam asmeniui geriau orientuotis ir atsiminti. Čia ypač naudingos savitarpio pagalbos grupės. Vėlesnėse demencijos stadijose yra rekomenduotina institucinė globa, kuri palengvina artimųjų globos naštą.

Delyras

Delyras yra ūmi klinikinė būklė, pasižyminti greita psichinių fenomenų kaita. Tai psichozinė būsena su sąmonės sutrikimu, kuri trunka nuo keleto minučių iki keleto valandų. Delyrui būdinga: dezorientacija laike, vietoje ir situacijoje, suvokimo sutrikimai, haliucinacijos, padrikas, nerišlus mąstymas, padidėjęs ar sumažėjęs motorinis aktyvumas, kintantys kliedesiai, sutrikusi dėmesio koncentracija, pakitęs sąmonės lygis.

Dažniausiai delyrai pasitaiko vyresnio amžiaus žmonėms su gausia somatine patologija, tačiau taip pat gali ištikti ir sveikus pagyvenusius žmones. Delyras pasitaiko 85 proc. žmonių per paskutines jų gyvenimo savaites, taip pat tai viena iš pagrindinių stacionarizuotų senyvo amžiaus žmonių sveikatos būklės komplikacijų.

Delyras dažnai ištinka asmenis, kurie serga demencija. Jo riziką didina vyresnis amžius, įvairios psichikos ar somatinės ligos, vaistų vartojimas ar ūmus jų nutraukimas. Seniems žmonėms delyrą dažnai iššaukia įvairios medicininės manipuliacijos (pavyzdžiui, operacija) ir stacionarinis gydymas (net dėl somatinės priežasties), ypač jei pacientas yra dažnai perkeliamas, mažai lankomas, nėra lango. Taip pat delyro rizika senatvėje didėja, jei asmenį ištinka netikėtomis stresinės situacijos.

Delyras yra labai rimta sveikatos būklė senyvame amžiuje, nes tyrimai rodo, kad po delyro miršta apie 40 proc. pacientų. Mirtį sąlygoja delyro sukeltas išsekimas arba priežastys, dėl kurių kilo delyras. 15 proc. miršta per  pirmuosius 3 gydymo mėnesius, apie 42 proc. per pirmuosius metus. 96 proc. ligonių išrašomi dar neišblėsus delyrinei simptomatikai, tik 20 proc. delyrinė simptomatika visiškai išnyksta per 6 gydymo mėnesius.

Nors atrodytų, kad delyras yra psichozinė būsena, ir psichologas mažai kuo gali padėti, iš tiesų jo gydymas turėtų būti kompleksinis ir apimti fizines, aplinkos, kognityvines, psichologines ir farmakologines priemones. Aranauskas ir Deksnytė (2003) nurodo tokius nemedikamentinius delyro gydymo būdus: kognityvinės funkcijos stimuliuojamos pokalbiais 3 kartus per dieną, naudojamos pagalbinės priemonės orientacijai gerinti, miegas gerinamas relaksacija, pratimais, lengva muzika, masažu; nejudrumas mažinamas skatinat atlikti fizinius pratimus. Greta šios pagalbos išsamiai įvertinama, kokios priežastys sukėlė delyrą, gydomos gretutinės ligos, skiriami antipsichoziniai medikamentai.

Piktnaudžiavimas medikamentais

Piknaudžiavimas medikamentais vyresniame amžiuje yra didesnė problema nei alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas. Vyresnio amžiaus žmonės yra daugiausiai medikamentų vartojanti grupė, suvartojanti 1/3 visų išrašomų vaistų. Kelių vaistų vartojimas vienu metu yra pavojingas sveikatai, gali sukelti nenumatytus šalutinius poveikius, alergines reakcijas, toksinius šokus. Todėl labai svarbi šviečiamoji veikla, skatinanti senus žmones atsakingai vartoti vaistus ir aptarti jų vartojimą su gydytoju.

Miego sutrikimai

Nemiga serga apie 25 proc. vyresnio amžiaus žmonių, dar apie 20 proc. turi mažiau išreikštus miego sutrikimus. Dažniausios vyresnio amžiaus žmonės skundžiasi, kad nubunda naktį, per anksti nubunda ryte, sunku užmigti, jaučia nuovargis dienos metu. Ilgalaikė nemiga ir miego sutrikimai yra susiję su padidėjusia įvairių ligų ir mirties rizika.

Miego pokyčiai senatvėje yra normalus reiškinys. Dėl natūralių pokyčių vyresnio amžiaus žmonės miega šiek tiek mažiau, dažniau nubudinėja, jiems reikia daugiau laiko vėl iš naujo užmigti. Dažniausiai  miego trūkumas yra kompensuojamas nusnūdimais dienos metu. Todėl gana dažnai seni žmonės perdėtai reaguoja į šiuos natūralius pokyčius ir vertina juos kaip problemą, skuba gerti vaistus.

Miego sunkumus gali sukelti objektyvios priežastys, tokios kaip įvairios ligos ir jų sukeliamas skausmas, vyrams – prostatos problemos. Taip pat psichologinis stresas, nerimas, depresija. Tačiau daugumą miego problemų priežasčių yra susijusios su netinkamu gyvenimo būdu: perdėtu kofeino vartojimu, mažu fiziniu aktyvumu, blogais miego įpročiais.

Miego sutrikimų gydymui dažniausiai pasirenkami medikamentai. Seni žmonės sudaro apie 60 proc. visų migdomųjų vartotojų. Tačiau ilgalaikis medikamentų vartojimas gali sukelti nuo medikamentų priklausomą nemigą, paryškinti kvėpavimo sutrikimus miego metu (apnea), kas gali pabloginti kognityvines funkcijas, didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Įveikiant miego problemas vyresniame amžiuje ypač naudingi gali būti psichologai. Efektyviomis laikomos edukacinės- elgesio intervencijos. Klientams paaiškinami su amžiumi susiję miego pasikeitimai, mokoma tinkamų miego įpročių (pavyzdžiui, eiti miegoti visada tuo pačiu metu; negerti kofeino turinčių gėrimų prieš miegą, lovoje neužsiminėti jokia papildoma veikla, tokia kaip skaitymas, rankdarbiai, televizoriaus žiūrėjimuas, vadovaujantis taisykle: “lova skirta tik miegui ir seksui”; keltis ir užsiimti veikla, jei greitai nepavyksta užmigti ir t.t. Skatinamas senų žmonių fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai prieš miegą. Tokios pagalbos efektyvumas didesnis nei medikamentų, nes žmonės išlaiko įgytus įgūdžius ilgą laiką.

Amžius ir seksualumas

Visuomenėje seni žmonės yra suvokiami kaip aseksualūs. Vyresnio amžiaus moterys vertinamos kaip seksualiai nepatraukios, o menopauzė siejama su aktyvaus lytinio gyvenimo pabaiga. Nepaisant visuomenės stereotipų, dauguma senų žmonių išlaiko domėjimąsi seksualiniu gyvenimu ir lytinį pajėgumą.

Domėjimasis seksualiniu gyvenimu senatvėje labiau priklauso nuo individualių savybių nei nuo amžiaus. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaunystėje mažai domėjosi seksu, juo nesidomės ir senatvėje, tuo tarpu asmuo, uris buvo seksualiai aktyvus visą gyvenimą, tokiu išliks ir senatvėje.

Senatvėje taip pat keičiasi būdai, kuriais lytinis potraukis yra patenkinamas. Dažnesnės glamonės ir masturbacija, retesni lytiniai aktai.

Vyresniame amžiuje keičiasi tiek vyrų, tiek moterų seksualumas. Vyrams reikia ilgesnio laiko erekcijai pasiekti, o po orgazmo erekcija prarandama greičiau ir reikia ilgiau laiko jai vėl atsirasti. Erekcijos atsiradimo laikas pradeda ilgėti jau nuo 20 metų. Orgazmo metu spazmai ne tokie intensyvūs, jų mažiau, išskiriama mažiau sėklos. Tačiau erekcija iki ejakuliacijos išlaikoma ilgiau nei jauname amžiuje, todėl vyresnio amžiaus vyras yra pajėgus tokiam pačiam lytiniam gyvenimui, kaip ir jaunesnis, tik viskas trunka šiek tiek ilgiau. Vis dėlto, jei pats vyras ar partnerė į su amžiumi susijusius pasikeitimus reaguoja nerimastingai (pavyzdžiui, baisu, kad per ilgai neatsiranda erekcija), gali vystytis seksualiniai sutrikimai.

Moterų seksualumo pokyčiai yra gana stipriai susiję su biologiniais moters organizmo pokyčiais. Makšties lubrikacija lėtesnė dėl sumažėjusio estrogenų kiekio, todėl gali atsirasti nemalonūs pojūčiai, tokie kaip niežėjimas ar deginimas. Dėl estrogenų trūkumo gali keistis odos jautrumas, prisilietimai kelti nemalonius jausmus. Orgazmo metu moterys, kaip ir vyrai, patiria mažiau spazmų, jie gali būti ne tokie ritmiški, kai jauname amžiuje, ar net kelti skausmą. Moterims, kaip ir vyrams, reikia daugiau laiko seksualiai susijaudinti. Vis dėlto manoma, kad daugelio nemalonių pokyčių išvengia moterys, kurios visą gyvenimą turėjo reguliarų seksualinį gyvenimą ir turi teigiamą nustatą jo atžvilgiu. Nemalonius pokyčius gali padėti įveikti ir pakaitinė hormonų terapija.

Seksualinių problemų riziką vyresniame amžiuje didina įvairios ligos ir medikamentų vartojimas. Ne mažiau svarbūs čia ir mitai apie seksualumą, kurie skatina pajusti savo menkavertiškumą. Seni žmonės taip pat dažnai susiduria su artimųjų netektimis. Naujus seksualinius partnerius senyvame amžiuje surasti yra sunku.

Norint padėti seniems žmonėms įveikti seksualines problemas, pirmiausia reikia neignoruoti senų žmonių seksualinių poreikių, apie juos atvirai klausti. Visada verta mokyti apie normalius organizmo pokyčius senatvėje, skatinti normaliai juos priimti. Taip pat svarbu mokyti seksualinės praktikos, kuri atitiktų turimus fizinius apribojimus (pavyzdžiui, makšties lubrikacijos problemas lengvai padeda išspręsti lubrikantų naudojimas, tačiau dauguma vyresnio amžiaus moterų apie juos nežino ar gėdijasi pirkti). Taip pat svarbu nepamiršti, kad net žmonės gyvenantys globos įstaigose, senelių namuose, turi seksualinių poreikių, todėl čia būtina sukurti sąlygas privatumui.

Psichoterapija senatvėje

Seniems žmonėms tinka visos tradicinės psichoterapijos, tačiau taip pat siūloma ir kai kurių adaptacijų. Pavyzdžiui, rekomenduojama, kad senų žmonių psichoterapija būtų labiau aktyvi, direktyvi, suteikianti informacijos, orientuota į čia ir dabar, turinti aiškias sąsajas su kitomis pagalbą teikiančiomis struktūromis. Dėl besikeičiančių kognityvinių galimybių gali keistis terapijos procesas: jis bus lėtesnis, klientui lengviau vienu metu nagrinėti tik vieną klausimą. Seni žmonės terapijoje greičiau tampa priklausomais nuo terapeuto. Todėl terapijoje reikia siekti didinti jų savęs vertinimą ir autonomiškumą.

Psichoterapijoje reikia įvertinti kliento gyvenamąjį kontekstą ir teikti tikslias ir patikimas rekomendacijas. Pavyzdžiui, rekomenduojant dienos centrą, reikia tikslia žinoti, kokias paslaugas jis siūlo, nes jei žmogus nusivils, jis toliau pagalbos nebeieškos.

Konsultuojant senus žmones dažnai skiriasi pats konsultacijų turinys ir nagrinėjamos problemos. Seni žmonės turi šiek tiek kitokius socialinius poreikius. Jiems mažiau svarbus naujų socialinių santykių kūrimas, o labiau turimų stiprinimas ir palaikymas. Seni žmonės skiriasi savo požiūriu į šeimą. Taip pat vyresniame amžiuje svarbiau emocinis intymumas nei naujos žinios. Konsultuojant vyresnio amžiaus žmones beveik visada yra svarbi mirties tema. Galima skatinti klientą permąstyti savo gyvenimą, išreikšti su mirtimi susijusias baimes.

Su specifinėmis problemomis susiduria ir pats psichoterapeutas. Senų žmonių emocines išraiškas interpretuoti yra žymiai sunkiau. Dirbant su senais žmonėmis žymiai greičiau įvyksta kontrperkėlimas, nes seno žmogaus problemos lengvai randa atsaką paties terapeuto gyvenime. Todėl dirbti gali būti emociškai sunku.

Vis dėlto seni žmonės žymiai rečiau nei jauni yra nukreipiami psichoterapijai, net jei patys nori ir ieško pagalbos. Seni žmonės gana dažnai susiduria su nuostata, kad į juos nebeverta „investuoti”. Tyrimai rodo, kad gydytojai deda mažiau pastangų gydydami senus žmones, nei gydydami jaunus. Tačiau ši nuostata nėra teisinga. Tyrimai rodo, jog psichoterapija nėra mažiau efektyvi dirbant su senais žmonėmis. Tai tiesiog specifinis klientų kontingentas, su kuriuo dirbti gali būti nepaprastai įdomu.

Gyvenimas namuose ar globos įstaigose?

Lietuvoje namuose gyvena apie 95 proc. senolių. Dauguma jų patys rūpinasi savimi ar sulaukia pagalbos iš artimųjų. Jei reikia senoliai gali gauti įvairią lankomąją slaugą. Pavyzdžiui, maistas ant ratų, socialinio darbuotojo paslaugos, kurių teikimu rūpinasi savivaldybė. Vis dėlto paslaugų paketas dažniausiai neapima psichologinių senų žmonių poreikių. Ypač vieniši jaučiasi senoliai, kurių vaikai gyvena toli, o draugų ratas vis retėja.

Sprendimas persikelti gyventi į globos namus ar perkelti artimą žmogų į globos namus beveik visada yra labai sunkus. Seniems žmonėms jis dažnai lengvesnis nei vaikams, nes jie jaučia, kaip silpsta jų jėgos rūpintis buitimi, nesinori būti našta savo vaikams ar kištis į jų šeimyninį gyvenimą, vilioja galimybė būti tarp žmonių. Tuo tarpu vaikams tėvų noras gyventi senelių namuose dažnai yra tarsi priekaištas, kad jie nesugeba jais pasirūpinti. Tai gali turėti ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, dėl kaltės jausmo ir pykčio, vaikai nustoja bendrauti su tėvais. Tačiau daugeliu atveju senolio apgyvendinimas globos namuose teigiamai veikia visą šeimą, suartina žmones, nes nebelieka didžiosios dalies fizinių ir psichologinių stresorių. Apsisprendimo periodu gali padėti psichologas, kuris gali padėti visiems šeimos nariams išreikšti savo poreikius ir baimes.

Vis dėlto gyvenimas globos namuose gali ir neigiamai paveikti seną žmogų, nes mažinamas asmens autonomiškumas, didinama priklausomybė, mažėja fizinis aktyvumas. Dažnai globos namai „persistengia” besirūpindami ir neskatina pačių senolių aktyvumo. Dar vienas neigiamas veiksnys – kadangi senelių namuose didelė senų žmonių koncentracija, čia ypač dažnai susiduriama su mirtimi. Globos namuose didesnis depresijos procentas. Daugelyje globos namų taip pat yra personalo problema – jie neturi tinkamo išsilavinimo, gauna žemus atlyginimus, persidirba Visi šie veiksniai neskatina pagarbaus ir profesionalaus elgesio su senais žmonėmis, dėl ko jie gali patirti nepagarbą ar net smurtą. Todėl psichologas senelių namuose galėtų būti labai naudingas, tiek dirbant su jų gyventojais, tiek personalu.

Apibendrinant šią temą dar kartą norisi pabrėžti, kad senatvė yra natūralus ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo etapas. Jis turi savų rūpesčių ir nusivylimų, tačiau taip pat ir savo išmintį ir galimybes. Užbaigsiu vėl A.Kepinskio mintimis iš straipsnio “Gyvenimo ritmas” (2008):

Senatvė neišvengiama: kuo daugiau su ja kovoji, kuo sunkiau akceptuoji jos faktą, tuo aštresne forma ji reiškiasi. Ir staiga pamatai paradoksaliai apgaulingą reiškinį: žmonės, kurie savo senatvę sutinka nedarydami iš jos problemos, atrodo jaunesni už tuos, kurie stengiasi bet kokia kaina išlaikyti savo jaunystę (380 psl.).