Nerimas ir nerimo neurozė (pgl A. Beck)

Daugelis mokslininkų nerimą laiko kaip organizmą mobilizuojančią reakciją į pavojų. Tačiau dabar yra žinoma, kad nerimas nebūtinas, kad organizmas suaktyvėtų. Netgi žinome pavydžių, kai nerimas galėtų trukdyti ir pats kelti pavojų gyvybei (pvz. Sustingimas esant fizinei grėsmei).Nerimas yra patiriamas po situacijos įvertinimo ir išgyvenamas kartu su prisitaikančiuoju elgesiu, o ne anksčiau.

Baimių sukeliančių nerimo priepuolius priežastys nebūtinai yra mintys apie kažkokią fizinę nelaimę, bet gali būti ir psichosocialiniai neramumai (dėstytojas apimtas nerimo nepravedė pirmos paskaitos, nes ėmė prieš tai galvoti apie nesėkmę ir pan.). Suvokus, kad didžioji baimė yra tiesiog „klaidingas aliarmas“, nerimas dingsta.

Nerimas gali stiprėti ne tik dėl to, kad mąstant apie nesėkmę ir būsimas kančias žinoma, kad po to truks ilgas nerimo periodas, bet ir todėl, kad nerimą siejo su pavojaus ženklu. Tada atsiranda ratas, kai apie nerimą galvojama kaip apie pavojaus signalą, nors kaip tik tokios mintys ir kuria patį nerimą.

Nerimo neurozę kognityvinė terapija aiškina kaip „per jautrią aliarmo sistemą“. Nerimaujantis žmogus taip tikisi žalos, kad nuolat save kankina mintinis apie pavojų. Tuomet, esant žmogui hiperjautriu, bet koks stimulas gali tampi „klaidingu aliarmu“. Galiausiai gali baigtis tuo, kad žmogus tikrai patirs žalą.

Psichologinius sunkumus galima įveikti lavinant gebėjimą įžvelgti skirtumus, taisyti klaidas ir ugdyti naudingesnes prisitaikymo nuostatas. Kadangi savistaba, įžvalga, tikrovės suvokimas iš esmės yra kognityviniai procesai, šis požiūris į neurozes buvo pavadintas kognityvine psichoterapija. (Beck, 1967,psl.318)

Žmogus savo gyvenimo eigoje išmoksta atskirti  aplinkybes, kurios jam iš tikrųjų kelia grėsmę, nuo tų, kurios atrodo tokios. Remdamasis savo patirtim, išmoktu iš kitų elgesiu ar mąstymo būdais, bei išsimokslinęs žmogus geba naudotis sveiku protu: nujausti, kelti hipotezes, jas tikrinti, veikti. Tačiau sveikas protas ne visada paaiškina keistus emocinius sutrikimus. Nukrypimai atsiranda dėl netinkamo išmokimo asmens raidoje.

Taip pat asmuo gali netikėtai patirti emociją, kuriai nėra išorinės priežasties. Ji gali kilti tiesiog dėl kognityvinio srauto, t.y mintis, vaizduotės darinys. Emocinių sutrikimų, kaip nerimo, nemalonius jausmus galima paaiškinti dominuojančiu kognityviniu srautu. Taigi, asmuo, kuris moka sekti savo mintis gali pamatyti, kad emocija ateina po interpretacijos. Asmeniui ėmus kitaip vertinti situaciją, keičiasi ir išgyvenamos emocijos. Labai svarbu mokinti žmones patiriant nemalonias emocijas prisiminti, kokios mintys kilo prieš jas.

Žmogus visą gyvenimą bendrauja ne tik su kitais, bet ir su savimi. Ši kalba yra skirtinga. Tačiau dažnai pasitaiko, kad  ilgainiui jis neįsisąmonina visų minčių, arba jam tos mintys atrodo nereikšmingos ir jis jų neužfiksuoja. Būtent į jas sutelkti dėmesį prašo terapeutas. Taikant kognityvinę psichoterapiją, pacientas dažniausiai kviečiamas būti mokslininku, kuris naudojasi turimomis priemonėmis sprendžiant problemas, kurios jam atrodo galbūt neišsprendžiamos.

Kad suprasti sunerimusį žmogų, turime įsijausti į jo poziciją. Negalime remtis išankstine informacija apie ne nerimaujančius. Įsijausdami mes galime atrasti jo matomą prasmę ir ,atsižvelgiant į jo požiūrį, pasiūlyti įtikinamus paaiškinimus. Tik tiksliai perpratus klaidingus žmogaus įsitikinimus, galime taisyti juos skatindami pamatyti visą nerealistiškumą jo mąstyme. Tokios mąstymo klaidos atsiranda dėl informacijos trūkumo ir dėl to, kad hipotezė tampa faktu. Kai pateikiame žmogui trūkstamą jam informaciją, sveiko proto pagalba jis pergalvoja viską iš naujo ir atsiranda prasmingas vaizdas. Kadangi žmogus jau anksčiau yra taisęs savo klaidas, kognityvinis požiūris jam atrodo prasmingas, nes iš esmės neprieštarauja jo patirčiai.

Psichoterapijos užduotis – pasiūlyti efektyvų būdą savo iškreiptam mąstymui ir saviapgaulei įveikti. Viltis – žinojimas, kad žmogus reaguoja į situacijas, nesusijusias su neuroze, realistiškai. Ištaisydami klaidingus įsitikinimus, galime pakeisti ar nuslopinti netinkamas ir nemalonias emocines reakcijas, kaip nerimas. Pamatęs ir prisipažinęs sau žmogus, kad jo klaidingas suvokimas žaloja jį patį, kyla poreikis keisti savo požiūrį.