Priklausomybės egzistenciniu požiūriu

Egzistencinę psichologiją galima apibrėžti kaip empirinį mokslą apie žmogaus egzistavimą, naudojant fenomenologinės analizės metodą[1]. Egzistencinės psichologijos mokslo tikslas – fenomenų aprašymas, o ne jų paaiškinimas. DASEIN[2] yra esminė egzistencinės psichologijos sąvoka. Dasein nėra žmogaus savybė, tai visa jo būtis. Tai atvirumas pasauliui. Tai egzistencinės situacijos neišvengiamybė ir betarpiškumas. Realybės esmė yra fenomenai, t.y. pasaulis reiškiasi per žmogaus išgyvenamas prasmes, todėl nėra visiems vienodos realybės. Negalima suprasti žmogaus tiriant jo organizmą ar psichiką, reikia tirti asmens pasaulį. Dasein panaikina priešinimą tarp objekto ir subjekto, taip atstatydams žmogaus ir pasaulio vienovę. Egzistencialistai kalba, kad mes esam determinuoti realybės, bet nepaisant to, turime nugyventi savo likimą, pasiekti autentiškumo. Egzistavimo pagrindas, į kurį žmogus yra tarsi netikėtai „įstumtas“ yra vienintelis suvaržymas žmogaus tapsme. Žmogaus siekiamybė – autentiškas gyvenimas. Autentiškai gyventi reiškia priimti savo egzistencinį pagrindą bei priimti atsakomybę už savo likimą. Autentiškai gyvenantis žmogus yra laisvas realizuodamas savo būties galimybes egzistavimo pagrindo rėmuose. Taigi taip gyventi reiškia gebėti savo asmeninę būtį derinti su egzistavimo pagrindu. Tuo tarpu individą, kuris gyvena neautentišką gyvenimą egzistencialistai apibūdina kaip atsisakantį priimti savo egzistencijos pagrindą, o atsakomybę už savo egzistenciją toks žmogus priskiria ne sau, o kokioms nors išorinėms jėgoms. Taigi pagrindiniu egzistencinės psichologijos principu galime laikyti tai, jog žmogus yra laisvas rinktis ir tik pats atsakingas už savo veiksmus. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kuo jis taps ir ką jis veiks. Žmogus yra pasmerktas būti laisvas ir augti kartu su savo patirtimi, nuolatos vystytis ir realizuoti save. Sustojimas šiame kelyje reiškia sustingimą kažkokioje jau pasiektoje būsenoje, tos būsenos absoliutizaciją ir tuo pačiu autentiškumo praradimą. Norėdami išskirti egzistencializmą iš kitų teorinių krypčių, galime  išskirti bedruosius šios teorinės krypties principus: 

• Vietoj prežastingumo egzistencialistai naudoja motyvacijos terminą. Motyvacija leidžia suprasti priežaties ir pasėkmės ryšį.
• Žmogus yra vientisas pasaulyje. Galvoja ne smegenys, o žmogus. (Straus)
• Realybė yra tai, ką galime betarpiškai išgyventi. Tiesa yra prieinama tik tam žmogui, kuris yra visiškai atviras pasauliui.
• Individo gyvenimas yra istorinis įvykis. Visa gyvenimo istorija egzistuoja šiuo momentu. Žmogus šiandien gali elgtis taip, kaip vakar ar kaip vaikystėje, nes dabartinė situacija jam turi tą pačią prasmę, kaip ir ansčiau buvusi. Tačiau vaikystės patyrimas neturi įtakos suaugusiojo elgesiui.
• Egzistavimas – tai dinamika, tapsmas kažkuo kitu. Tikslas – išnaudoti visas būties galimybes, tačiau jis nėra pasiekiamas, nes vienos galimybės pasirinkimas reiškia, kad bus atmesta kita galimybė. Tačiau nepaisant to, kiekvienas kaip laisvas žmogus yra atsakingas už kiek įmanoma išsamesnį būties galimybių realizavimą.  

Nežiūrint to, kad žmogus yra laisvas, jis vis dėlto kenčia nuo nerimo, nuobodulio baimių ir įvairių sutrikimų. Taip yra todėl, jog pasirinkimo laisvė negarantuoja, jog bus pasirinkta išmintingai. Žmonės gali realizuoti savo galimybes arba nusisukti nuo jų, t.y pasirinkti autentišką arba neautentišką gyvenimą.  Abu pasirinkimai yra laisvi, tačiau šių pasirinkimų pasėkmės yra skirtingos. Kai žmogus atsisako atsakomybės už savo ateitį, jis patenka į ligos būseną.

Priklausomybė – tai pasikartojantys, su malonumo ieškojimu susiję veiksmai. Iš pradžių asmuo eksperimentuoja, po to minėtini veiksmai tampa reguliariais, dar vėliau intensyviais, kol galiausiai išsivysto psichologinė ir/arba fizinė priklausomybė. Tolerancija, nutraukimo sindromas, saviapgaulė, valios praradimas bei dėmesio nukreipimas – penki pagrindiniai požymiai būdingi tikrajai priklausomybei. Iki šiol nėra vieningai nuspręsta, ar priklausomybę galima laikyti liga. Mintis, kad priklausomybė yra liga, buvo pasiūlyta pateisinti daugybei malonumo siekio sukeltų poelgių. Tačiau ilgainiui priklausomybės sąvoka plačiojoje literatūroje pradėta vartoti kaip universalus pasiteisinimas ne tik neįveikiamam ir trikdančiam elgesiui, bet ir kitam socialiai nepriimtinam elgesiui. Todėl egzistencialistai priklausomybės nelaiko liga, kuri būna „siųsta likimo“ ar pan. Priklausomybę jie veikiau traktuoja kaip sutrikimą, kurio atsiradimą lėmė paties žmogaus piktnaudžiaujantis elgsesys. Požiūris į priklausomybę kaip į ligą gali sumenkinti pasitikėjimą savimi ir norą keisti savo įpročius, nes perša mintį, kad negydant priklausomybės „neįmanoma įveikti“. Tačiau tai prieštarautų pagrindiniam egzistencializmo principui, kas asmuo yra atsakingas už savo likimą. Be to, kritikai pritariamai teigia, kad pasveikusių nuo priklausomybės žmonių skaičius gydytų ir negydytų žmonių grupėse skiriasi mažiau nei būtų galima tikėtis. Kai kuriems priklausomiems žmonėms įvairios gydymo programos iš tiesų padeda, tačiau likusieji dažnai patys atsikrato priklausomybės.

Kai jau minėjau anksčiau, egzistencialistai tvirtina, kad nepaisant to, jog žmogus turi laisvę rinktis, jo pasirinkimai yra determinuoti aplinkos. Įvairūs aplinkos faktoriai praplečia asmens galimybę klysti. Siekdami paaiškinti, kas lemia priklausomybės išsivystymą, mokslininkai pasitelkia biologinį, psihologinį ir kultūrinį analizės lygmenis.

Remiantis egzistencialistų deklaruojamais principais, aplinka nenulemia asmens elgesio, tačiau gali įtakoti jo pasirinkimą.

Kaip padėti tam tikrą priklausomybę turinčiam žmogui, kai priklausomybė trukdo pilnavertiškai gyventi?

Egzistencialistai kaip galimus pagalbos būdus kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių pripažįsta tuos metodus, kurių pagrindinis tikslas, jog asmuo vėl pradėtų gyventi autentiškai – t.y. suprastų, kad pasirinko klaidingai, įsisąmonintų, kad tam tikros priklausomybės varžomas gyvenimas yra pasėkmė klaidingo pasirinkimo ir suprastų, jog atsakomybė už jo veiksmus priklauso tik jam. Dauguma nemedikamentinio gydymo budų būtent ir siekia šio tikslo. Egzistencialistų principų galima aptikti daugelyje priklausomybių gydyme taikomų šie pagalbos metodų:

• Psichologo, siocialinio darbuotojo konsultacijos
• Minesotos programa
• Vaikų ir paauglių reabilitacijos programos
• Ilgalaikės reabilitacijos bendruomenės
• AA, NA, LA ir kitos anoniminės grupės
• Palaikomosios psichoterapinės grupės 

Iš išvardintų metodų efektyviausiu laikomos AA, NA, LA ir kitos anoniminės grupės, tačiau egzistencializmo atstovai kritikuoja anoniminių grupių skelbiamą nuostatą, jog priklausomybės neįmanoma „atsikratyti“, kad daugiausiai ką galima pasiekti, tai ją kontroliuoti. Egzistencinės psichologijos atstovai tiki, kad priklausomybė nėra „visam gyvenimui“: jei žmogus laisva valia ją pasirinko, tai laisva valia gali jos ir atsisakyti.

 Parengė: Asta Martišauskaitė, SMF 4

Naudota literatūra:

1. Perminas A.(2004) Asmenybė ir sveikata : teorijų sąvadas. Kaunas;
2. Davison G.L., Neale J. M., Kring A.M. (2004) Abnormal psychology (9th. edt.)Wiley;
3. Myers David. G. (2008) , Psichologija,  Poligrafija ir informatika;
4. http://www.vpsc.lt/plc.htm;

 

 [1] Fenomenologija – tai betarpiškos patirties aprašymas.

---