Prisirišimo teorija

Šios teorijos pradininkas Bowbly teigė, kad tarp besirūpinančio asmens (tėvų, globėjų) ir vaiko  gali būti skirtingo tipo ryšys,  kuris skirtas tam, kad reguliuotų vaiko emocinį patyrimą ir elgesį. Iš evoliucinės perspektyvos artimų santykių formavimas yra tam, kad suteiktų saugumą ir apsaugą, kurie automatiškai padidina kūdikio išgyvenimą (Bowbly, 1696). Ainsworth ir jos kolegos atlikę tyrimą nustatė keturis prisirišimo stilius: saugus, nerimastingas – ambivalentiškas, vengiantis, dezorganizuotas. Vaikai su saugiu prisirišimo stiliumi pasitikinčiai tyrinėja aplinką esant negrėsmingoms sąlygoms, ir kai būna susikrimtę (atskyrimas nuo prisirišimo asmens) ieško kontakto su jam svarbiausiu, juo besirūpinančiu asmeniu ir yra greitai nuraminami to kontakto pagalba. Tokie vaikai suvokia savo globėjus kaip patikimus saugumo šaltinius, kaip prieinamus ir reaguojančius. Tokie besirūpinančiojo ir vaiko santykiai turi saugumo pagrindą dėl kurio vaikas jaučiasi saugus grįžti paguodai ir nusiraminimui, kai tyrinėjimas tampa stipriai keliantis nerimą. Nerimastingi-ambivalentiški kūdikiai netyrinėja aplinkos ir lieka prie savo prisirišimo asmens. Jie parodo didelį sujaudinimą, kai yra atskiriami. Kai vėl susitinka su prisirišimo asmeniu, jei vengia kontakto ir priešinasi bet kokioms pastangoms būti paguostam, nuramintam. Jie suvokia prisirišimo figūrą kaip arba nesureaguojančia arba kaip nepastoviai prieinamą. Globėjai turbūt yra nepatikimi nuraminimo šaltiniai streso metu, palikdami kūdikį nerimauti ar jo saugumo poreikis bus patenkintas. Vengiančio prisirišimo stiliaus kūdikiai rodo abejingumą prieš ir po atskyrimo (Ainsworth, 1985). Jie vengia savo prisirišimo asmens po jo grįžimo. Tokiuose santykiuose vaiko saugumo ir paguodos poreikiai greičiausiai buvo atmesti ir atstumti. Tokia vaiko reakcija parodo jo suvokimą, kad bet koks bandymas būti paguostu, nuramintu bus atstumtas, ir dėl to vaikas vengia kontakto. Dezorganizuotas prisirišimo stilius apibūdina kūdikius, kurie parodo tiek ambivalentiško, tiek vengiančio elgesio stiliaus bruožus.

Tiek, kiek prisirišimo asmuo yra pastoviai prieinamas ir reaguojantis į vaiko saugumo poreikius, nulemia vaiko prisirišimo tipą ir kokybę. Sveikam tyrinėjimui ir adaptacijai reikalingas pozityvus, reaguojantis globėjo santykis su vaiku. Dėl šių skirtingų prisirišimo stilių vaikai suformuluoja atitinkamus darbinius modelius arba kitaip kognityvinius lūkesčius apie prisirišimo figūros prieinamumą, ir reagavimą ir apie jų pačių gebėjimą sukelti poreikį patenkinantį atsaką. Yra skirtumas tarp ir kitų savo darbinio modelio. Savęs darbinis modelis yra įsitikinimai apie savo vertingumą ir kompetenciją. Kitų darbiniai modeliai yra atėję iš prisirišimo asmens darbinio modelio ir yra manoma, kad šis modelis yra apibendrinamas kitiems ir pasauliui.

Suaugusiųjų prisirišimo modeliai:

 

Vienas iš populiaresnių suaugusiųjų prisirišimo modelių yra sukurtas Bartholomew 1990 metais. Jis išvystė keturių kategorijų suaugusiųjų prisirišimo sistemą, kuri sudėlioja asmens darbinius modelius į dvi dimensijas: skirtumas tarp savęs ir kitų ir pozityvu/negatyvu. Taip atsiranda keturi prisirišimo stiliai: saugus (teigiamas požiūris į save ir kitus), susirūpinęs (neigiamas požiūris į save ir kitus, atsitraukiantis (teigiamas požiūris į save, neigiamas – į kitus) ir baugštus/bijantis (neigiamas požiūris į save ir kitus). Saugūs individai turi aukštą savivertę kartu su lūkesčiu, kad kiti žmonės paprastai yra verti pasitikėjimo, prieinami ir reaguojantys. Susirūpinę individai jaučiasi nevisaverčiai ir teigiamai vertina kitus. Tokie individai yra orientuoti į išorę, kuomet save apibrėžia (vertina). Baigštūs individai parodo nevisavertiškumo jausmą ir lūkestį, kad kiti žmonės atstums ir kad nėra verti pasitikėjimo. Šie žmonės netiki nei savo vidiniu supratimu ar jausmais, nei kitų žmonių intencijomis. Atsitraukiančio prisirišimo tipo individai mano, kad jie yra vertingi ir pozityvūs, tačiau kiti yra vertinami žemai ir jais nepasitikima.

 

Prisirišimo teorijos ir asmenybės sutrikimų sąsajos

 

Jei pažiūrėtume į prisirišimo teoriją raidos psichopatologijos požiūriu, ji galėtų pasiūlyti asmenybės patologijos struktūrą. Remiantis šiuo požiūriu asmenybės sutrikimas yra deviacija nuo optimalaus vystymosi. Prisirišimo procesas, tiek praeityje, tiek dabartyje, gali būti svarbus faktorius lemiantis raidos kelius į asmenybės sutrikimus. Konkrečiau žvelgiant iš prisirišimo teorijos perspektyvos asmenybės sutrikimai suvokiami kaip nesaugių darbinių modelių, kurie tapo save patvirtinantys ir dominuojantys, rezultatas. Tokiu atveju, darbiniai modeliai tampa nelankstūs ir nepriima naujos informacijos, ko pasėkoje asmuo patiria reikšmingą distresą funkcionuodami socialinėje, užimtumo, santykių plotmėse. Nagrinėjant asmenybės sutrikimus iš prisirišimo perspektyvos susikoncentruojama į tarpasmeninius kontekstus, kuriuose asmenybės sutrikimai išsivysto ir yra palaikomi. Neadaptyvus tarpasmeninis stilius yra svarbiausias daugumai asmenybės sutrikimų (West & Keller, 1994). Kraštutinis prisirišimo nesaugumas yra susijęs su asmenybės sutrikimais. Nesaugus prisirišimas parodo santykinai pastovų atsaką į stresą ir tarpasmeninius sunkumus, atsaką, kuris bendrai nėra naudingas mažinat nerimą ir prisidedant prie gerai funkcionuojančių santykių. Toks rigidiškas atsakas linkęs save išsaugoti. Visgi, asmens nesaugus prisirišimas dar nereiškia, kad jis pasižymės ir asmenybės sutrikimais.

Yra įdomu, kad įvairios tarpasmeninės disfunkcijos, kurios yra apibrėžtos kaip asmenybės sutrikimai, gali būti suprastos naudojant keturių dimensijų savęs ir kitų Bartholomew modelį. Nors ir tai puiki pradžia supratimui, kaip sutrikimai gali pakartoti raidos praeitį dabartyje, visgi, tai nesuteikia daug informacijos apie problemos vystimąsi ir sprendimą.

Bartholomew nesaugaus prisirišimo dimensijos yra schema, pagal kurią galima tyrinėti 10 pagrindinių asmenybės sutrikimų tokiais aspektais: raidos ypatybės, darbiniai modeliai, dominuojantys kognityviniai procesai.

 Susirūpinusio prisirišimo dimensija 

Šiai dimensijai priskiriami priklausomo, obsesinio-kompulsinio ir histrioninio tipo asmenybės sutrikimai.

Priklausomo tipo asmenybėms trūksta atkaklumo ir pasitikėjimo savimi. Jų tarpasmeninis elgesys yra nesavarankiškas, nuolaidus, malonus, paklusnus, pasiaukojantis. Tėvai elgiasi pernelyg rūpestingai ir tokiu būdu perduoda žinutę, kad pats vaikas negeba įvykdyti užduočių pats. Taip atsiranda nuostata, kad kiti turi juo pasirūpinti. Iš to seka savęs nuvertinimas, konkurencingų užsiėmimų vengimas. Susiformuoja tokie įsitikinimai: „Aš nesugebu funkcionuoti pasaulyje be kitų pagalbos“, „Kiti yra čia tam, kad patenkintų mano poreikius“, „Aš negaliu išgyventi be pastovaus kontakto su kitu asmeniu“.

Obsesinio – kompulsinio tipo asmenys dažniausia būna darboholikai ir perfekcionistai. Jie yra užsispyrę, valdingi, neapsisprendžiantys, bet priklausomi. Jie dominuoja santykiuose pavaldžiais ir savo amžiaus asmenimis, ir yra nuolankūs su viršesniais. Jie reikalauja tobulumo iš kitų taip kaip reikalauja ir iš savęs. Tokių asmenų tėvai yra perfekcionistai, kurie reikalauja pasiekimų. Meilė priklauso nuo pasiekimų. Todėl vaikai internalizuoja aukštus perfekcionistinius standartus ir jų savęs vaizdas yra patikimas, kompetentingas, doras.  Tačiau vaikai retai pasiekia tėvų lūkesčius ir jų savęs vaizdas natūraliai yra neigiamas, nes jie nepateisina tėvų lūkesčių. Įsitikinimas: „Visada būk pasiruošęs nenuspėjamiems gyvenimo reikalavimams“. Per didelis budrumas išpučia, perdeda dalykus, kurie gali nepavykti, sustiprindamas įsitikinimą, kad gyvenimas yra nenuspėjamas ir sunkiai sukontroliuojamas.

Histriononio tipo asmenybės atrodo žavingi ir įdomūs. Tačiau jie yra labilūs, ekscentriški ir paviršutiniški. Jų tarpasmeninis elgesys pasižymi dėmesio siekimu, flirtavimu, ekstravagantišku elgesiu. Tėvai dažniausiai perduoda tokią žinutę: „Jei darysi tai, ką aš norėsiu, aš atkreipsiu į tave dėmesį“. Dažniausia bent vienas iš tėvų pasižymi histrioninės asmenybės bruožais, todėl vaikas tą elgesį tiesiog modeliuoja. Kadangi nesėkmė norint sukelti poreikius patenkinantį elgesį prisideda prie negatyvaus savęs vaizdo, net nedidelis suteiktas dėmesys baigiasi teigiamu kitų vaizdu. Šio tipo asmenybėms būdingi įsitikinimas: „Man reikia kitų, kad mane pastebėtų“.

 Susirūpinusio ir baigštaus prisirišimo dimensijos:

 

Vengiantis asmenybės tipas įtraukia tiek susirūpinusio tiek baigštaus prisirišimo dimensijas. Asmenys turi neigiamą savęs vaizdą ir kitų vaizdą, kuris svyruoja nuo teigiamo iki neigiamo. Jie yra drovūs ir iš pradžių vengia žmonių. Jie turi troškimą būti priimti ir mėgstami kitų kartu su atstūmimo ir apleidimo baime. Šie asmenys dažniausiai neturi daug draugų, tačiau, jei vienas juos priima ir išsivysto draugystė, jie dažnai tampa priklausomi nuo jo. Tėvai dažniausiai būna užgožiančio arba vengiančio stiliaus. Turintis užgožiantį vieną iš tėvų, vaikas jaučiasi užvaldyti. Užaugę tokie vaikai siekia artumo su kitais, bet bijo, kad artimumas gali būti užgožiantis. Todėl yra vengiama tokio tipo sąveikų. Su vengiančiu auklėjimo stiliumi, vaikas bijo to paties tipo atstūmimo iš kitų žmonių. Suvokimas yra toks, kad geriau vengti žmonių, nei rizikuoti būti atstumtam vėl. Šio tipo asmenybės įsitikinimas:“ Gyvenimas neteisingas, žmonės atstumia ir kritikuoja mane, bet aš noriu, kad kas nors mane mėgtų“.

Baikštaus prisirišimo dimensija

 

Paranoidinio tipo asmenys yra atsargūs ir gynybiškai budrūs. Jie priešinasi išorinei įtakai ir yra chroniškai įsitempę ir dažniausiai būna su suvaržytais afektais, dėl to, kad stengiasi sukontroliuoti išorinę emocijų raišką. Tarpasmeniniuose santykiuose jie yra nepasitikintys, uždari ir kaltinantys. Kiti juos apibūdina kaip pastoviai esančius kontratakoje, sukeliančius įtampą, ar nuolat besiginčijančius ir labai jautrius. Šeimos istorija dažniausia apima tėvų aktyvų atstūmimą ir persekiojimą kartu su kritišku ir akylu auklėjimu. Tėvai dažniausiai turi perfekcionistinių lūkesčių vaikui ir dažniausiai perduoda tokią žinutę: „Tu kitoks nei visi, nedaryk klaidų“ (Spermy ir Mosak, 1996,p.320). Todėl nenuostabu, kad persekiojimas ir kritiškumas, kuris dominuoja šiuose santykiuose baigiasi neigiamo savęs ir kitų darbinio modelio susiformavimu ir nepasitikėjimu kitais žmonėmis ir jų įtarinėjimu (Thompson-Pope & Turkat, 1993). Tai, kad kiti matomi kaip bloga linkintys ir piktavališki veda prie padidėjusios socialinės izoliacijos ir atsiribojimo, bei įsitikinimo, kad tie, kurie negali būti patikimi, turi būti kaltinami už nesėkmes.

 Baikštaus ir atsitraukiančio prisirišimo dimensijos

 Šiom dimensijom priklauso antisociali, narcisistinė ir schizoidinė asmenybė.

Antisocialaus tipo individai yra priešiški, impulsyviai užpykstantys ir klastingi. Jie dažnai būna jaudinančių ir rizikingų situacijų ir veiklų mėgėjai ir mato emocijas, tokias kaip intymumas ir šiluma, kaip silpnumo ženklus. Jų santykiai su kitais yra priešiški ir karingi. Jie nepasitiki kitais ir dažnai kitus išnaudoja bei jais manipuliuoja, kad gautų naudos sau. Šeimos istorija pasižymi priešišku auklėjimu ir galima prievarta. Toks patyrimas perduoda tokia žinutę: „Tikslas pateisina priemones“. Kadangi nėra rūpinimosi, švelnumo ir meilės vaikas yra priverstas kliautis savimi. Požiūris į save svyruoja nuo neigiamo iki teigiamo. Požiūris į kitus yra apibūdinamas įsitikinimu, kad kiti nenori mylėti ir jais rūpintis. Todėl antisocialūs asmenys išnaudoja kitus be sąžinės graužaties. Jų įsitikinimas: „Aš turiu būti galingas ir kontroliuojantis arba žmonės manimi pasinaudos“. Kadangi šie asmenys mano, kad pasaulis yra priešiškas, jie tiki kad asmuo turi būti klastingas ir laužyti taisykles tam, kad gautų ko nori.

Narcisitinė asmenybė yra pasipūtusi, pagyrūniška ir snobiška. Jie apibūdinami kaip egocentriški, arogantiški, pompastiški ir nekantrūs. Jų tarpasmeniniai santykiai yra išnaudotojiški ir be atsakomybės. Jie nejaučia empatijos kitiems ir naudoja kitus tam, kad sau suteiktų malonumą. Šeimos istorija apibūdinama kaip tėviškas pervertinimas ir pataikavimas bei su tėvišku patvirtinimu susijusiu su pasiekimais o ne su vaiku. Perduodama žinute: „Tu esi ypatingas, unikalus ir turi teisę į išskirtines  ir privilegijas“. Dėl skirtumo tarp tokio iškelto savęs vaizdo ir sumenkinto kitų vaizdo, narcisitinės asmenybės dažniausiai turi neigiamą ir niekinamą kitų vaizdą. O savęs darbinis modelis svyruoja nuo teigiamo iki neigiamo. Nors išoriškai jie pateikia save kaip pasitikinčius , tai dažniausia būna kaukė dėl stipraus nesaugumo, kurį jie dažnai jaučia. Šios asmenybės jaučiasi ypatingi ir niekina kitus.

Schizotipinio tipo asmenybės yra ekscentriškos, permainingos ir keistos. Jie linkę socialiai izoliuotis ir patirti socialinį nerimavimą ir baimingumą, kartu su paranoidiniu mąstymu. Auklėjimo stilius yra šaltas ir žeminantis. Neefektyvus ir lengvai galimas klaidingai suvokti tėvų bendravimas  perduoda žinutę: „Tu esi keistas paukštis“ (Spermy & MOsak, 1996, p. 322). Toks auklėjimo stilius palieka individą jaustis keistu, tuščiu, be savęs jausmo, atsiskyrusiu, depersonalizuotu. Tokie individai tampa priklausomi nuo kitų bijodami, kad kiti turi neigiamų intencijų. Todėl požiūris į kitus yra negatyvus. Požiūris į save svyruoja nuo neigiamo iki teigiamo ir išvis neegzistuojančio savęs vaizdo, kuris tarnauja kaip gynyba dėl didelės sumaišties. Jų įsitikinimas: „ Nors ir man reikia žmonių, aš bijau siekti tokių santykių“ (Sperry & Mosak, 1996).

 

Atsitraukiančio prisirišimo dimensija

 Schizoidinio tipo asmenybės yra nedėmesingos ir nespontaniškos. Jie nesidomi kitais žmonėmis, retai kada sureaguoja į kitų jausmus ar veiksmus, išlieka nusišalinę ir indiferentiški. Bendravimo su tėvais patirtis yra rigidiška, be emocinio reagavimo ir nemokanti tarpasmeninių įgūdžių (Thopmson-Popo & Turkat, 1993). Tokia sąveika su tėvais perduoda žinutę: „Kas tu esi, ko nori?“. Šis nelankstus, nereaguojantis auklėjimas padeda sukurti tokį įsitikinimą: „Kiti yra skirtingi ir šis pasaulis yra sunkus, tai kam bandyti kurti santykius?“. Schizoidinėms asmenybėms netrūksta tarpasmeninių santykių, ir dėl to jų savęs vaizdas yra teigiamas. Jis mano: „Santykiai yra nesvarbūs ir nereikalingi, nes žmonės vis tiek yra abejingi vieni kitiems “ (Sperry & Mosak, 1996).

 Dezorganizuoto prisirišimo dimensija

 Ribinė asmenybė yra unikali, nestabili ir turi dinamišką asmenybės struktūrą, kuri linkusi pereiti įvairias nesaugaus prisirišimo dimensijas, sukurdama dezorganizuotą profilį. Jie dažnai pereina nuo teigiamo į neigiamą savęs ir kitų vaizdą. Dėl to jie atrodo labilūs, lengvai įsižeidžiantys, impulsyvūs, emocingi, beviltiški ir tušti. Tarpasmeniniuose santykiuose jie gali greitai pereiti nuo didelio artimumo iki visiško atitolimo. Tokie daugialypiai darbiniai modeliai dažniausiai susiformuoja vaikams patiriantiems prieštaringus patyrimus, kas lemia jų skirtingus sumišusius sąveikavimo bruožus. Tai gali paaiškinti, kodėl nėra nei vienos prisirišimo dimensijos ar jų kombinacijos, kuriai būtų galima priskirti ribinę asmenybę. Tokio tipo asmenybių tėvai dažnai yra pernelyg saugantys, reikalaujantys, nepastovūs, nesuteikiantys vaikui stabilumo ar struktūros jausmo, kuris leistų reguliuoti emocijas. Taip pat galimas dažnas fizinis arba seksualinis smurtas (Laporte & Guttman,1996). Tokia patirtis  suformuoja nepastovų kitų ir savęs vaizdą ir negebėjimą apibrėžti kitų ir savęs kaip teigiamo ar neigiamo. Ribinės asmenybės įsitikinimai: „Žmonės yra nuostabūs, ne, jie nėra“ bei: „Aš geras žmogus, ne, aš nesu“. Šiuos įsitikinimus lydi nepastovus elgesys. Ribinė asmenybė gali būti vadovaujanti, reaguojanti arba vengianti kitų.

 

Prisirišimo teorijos pritaikymas terapijai 

Žvelgiant iš prisirišimo teorijos perspektyvos, asmenybės sutrikimai yra suvokiami kaip asmens pastangų, adaptuotis prie konkrečių raidos ir aplinkos reikalavimų, rezultatas. Pačiu bendriausiu lygmeniu, prisirišimo teorija skatina terapeutus įvertinti, kaip skirtinga raidos patirtis prisideda prie klientų kokybiškai skirtingų  savęs ir kitų darbinių modelių formavimo. Dar svarbiau, ši teorija padeda suprasti, kad daugelio simptomų ir problemų funkcinę vertę. Kitaip sakant, individo probleminiai darbiniai modeliai ir įsitikinimai susiję su skirtingais asmenybės sutrikimais gali būti suvokiami kaip buvę adaptyvūs, tinkami tame raidos kontekste, bet dabar jau nebėra tinkami esamuose santykiuose ir aplinkoje. Taigi į kliento simptomus galima žiūrėti kaip į apsauginius veiksmus kurie tarnauja svarbiam tikslui (adaptyviam funkcionavimui) kliento gyvenime. Pirmiausias žingsnis terapijoje yra prisirišimo sunkumų nustatymas ir įvertinimas. Remdamasis šia teorija terapeutas turi įvertinti asmens funkcionavimą artimuose santykiuose. Prisirišimas yra suvokiamas daugiau kaip procesas nei kaip savybė, todėl yra ieškoma asmens prisirišimo elgesio modelių santykiuose, atsižvelgiama į asmens reakcijas į santykių grėsmę ir yra tyrinėjami darbiniai savęs ir kitų modeliai. Kadangi nėra paprasto atitikimo tarp asmenybės sutrikimo ir prisirišimo būdo, asmenys, kenčiantys nuo to paties asmenybės sutrikimo, gali turėti skirtingą prisirišimo orientaciją. Be to, su prisirišimu susiję patirtis ir elgesys gali skirtis  kituose santykiuose ir kitame laike. Terapeutas turėtų įvertinti asmens raidą per visą gyvenimą labiausiai dėmesį sutelkdamas į kliento prisirišimą su savo tėvais ir kitais reikšmingais asmenimis ir kliento to prisirišimo suvokiamą reikšmę. Kai klientai pasakoja savo asmenines istorijas reiktų ieškoti pasikartojančių modelių atsižvelgiant į tokias temas kaip pasitikėjimas, autonomija, identitetas, intymumas.          

Kitas žingsnis yra stabilių, produktyvių terapeuto ir kliento tarpusavio santykių sukūrimas ir palaikymas. Terapeutas turi suteikti saugų pagrindą, kad klientas galėtų saugiai save tyrinėti. Yra trys būdai dirbti su kliento nesaugiu prisirišimu.

• Terapeutas gali „dirbti aplink“ (work around) kliento nesaugaus prisirišimo. Pvz., klientas gali turėti problemų susijusių su nerimastingu prisirišimu, kuris pasireiškia terapeuto ir kliento tarpusavio santykiuose, įskaitant elgesį, kuris atspindi atsiskyrimo protestą – pykčio ir panikos jausmus kai terapeutas padrąsina klientą imtis savarankiškų veiksmų. Dirbant aplink tai, terapeutas gali ieškoti savarankiškumą skatinančių strategijų, kurios nesukeltų palikimo ir atstūmimo jausmų. Arba, terapeutas galėtų surasti ir panaudoti strategijas, kurios padėtų klientui susidoroti su palikimo ir atstūmimo jausmais.
• Kitas būdas yra „dirbti su“ kliento prisirišimo stiliumi ir elgesiu. Tada, terapeutas turėtų naudoti tas strategijas, kurios panaudotų kliento nerimastingą prisirišimą tam, kad motyvuoti arba padrąsinti savarankišką veiksmą. Tai galėtų būti kliento skatinimas vystyti naujus asmeninius santykius, kuriuose greičiausiai reikės elgtis savarankiškai.
• Dar vienas būdas būtų „dirbti per“ kliento prisirišimo sunkumus. Čia terapeutas gali tiesiogiai su klientu tyrinėti prisirišimo elgesį ankstesniuose artimuose santykiuose ir rasti paralelę su esamų terapeuto ir kliento santykių patyrimais. Šio darbo tikslas būtų panaikinti esamas arba potencialias kliūtis dirbant su svarbiausiais terapijos objektais.

Trečias žingsnis yra veikimas, naudojant terapines technikas, tam kad sumažinti pagrindines problemas. Jei šios pagrindines problemos apima artimų asmeninių santykių sunkumus, prisirišimo teorija yra aktuali pasirenkant terapijos strategijas. Tokiais atvejais terapeuto užduotis yra padėti klientui tyrinėti kaip dabartiniuose tarpasmeniniuose  santykiuose jausmai, mintys ir elgesys yra susiję su ankstyvąja patirtimi (Dozier ir Tyrrell, 1998). Pagrindinis tikslas yra koreguoti kliento esamus savęs ir kitų modelius tiek psichologiniame, tiek elgesio lygmenyse. Psichologiniame lygmenyje papasakotą kliento istoriją galima suformuluoti pozityvesniu būdu. Prisirišimo modeliai suteikia istoriją, kur emocijų reguliavimas, patirtis pirmuosiuose santykiuose ir šios patirties interpretacijos gali būti suprastos. Įžvalga pasiekiama, kai asmuo gali atpažinti, priimti ir suprasti santykių modelius. O kitaip sakant, dėl pokyčių schemose ir požiūriuose, asmuo pozityvesniu ir realesniu būdu  interpretuoja savo ir kitų prisirišimo elgesį. Elgesio lygmenyje, keičiant asmens elgesį artimuose asmeniniuose santykiuose, galima sukurti daug saugesnius santykius, kurie vestų prie pozityvių pokyčių vidiniuose modeliuose.

Paprastai, atitinkamas kliento prisirišimo patirties saugumas ir darbiniai modeliai yra susiję su kliento pasikeitimo tipu, kuris gali įvykti terapijos metu. Pvz. Klientai turintys saugų prisirišimą yra santykinai patenkinti savo esminiais įsitikinimais apie save ir pasaulį ir reikalauja pirmos rūšies  (first-order) adaptacijos jų asmeninėse sistemose. Tokiais atvejais kliento terapijos motyvacija yra susijusi su esama neigiama gyvenimo situacija ar stresoriumi. Tada terapijos tikslas yra padėti klientui efektyviau įveikti esamą stresorių ir atgauti asmeninį pusiausvyros jausmą. Nesaugiai prisirišę klientai reikalauja antros rūšies (second-order) pokyčių savo požiūryje į save ir kitus. Šiai klientų grupei būdingi probleminiai asmenybės raidos stiliai, nebeadaptyvūs esminiai įsitikinimai apie save ir kitus ir jų pristatomos problemos ir gyvenimo istorijos atskleidžia visur prasismelkiančius sunkumus. Tokiais atvejais į terapiją įtraukiama:

• Į raidą sukoncentruota asmens istorijos rekonstrukcija ir problemos modeliavimas;
• Laipsniškas kliento kognityvinių savęs ir kitų modelių, kurie yra nebenaudingi, tobulinimas;
• Pilnas jausmų, susijusių su naujai gauta patirties informacija, tyrinėjimas;
• Terapeuto parama kliento naujų reikšmių struktūrų formavimui; (Lyddon, 1990).

 Kita svarbi prisirišimo teorijos nauda asmenybės sutrikimus turinčių klientų terapijai yra tai, kad yra svarbu atpažinti būdus, kuriais nesaugūs darbiniai modeliai dominuoja įsitikinimuose ir prielaidose, kurie patvirtina ir išsaugo probleminę „aš“ sistemos struktūrą. Mechanizmų, kurie užtikrina „aš“ sistemos nepaveikiamumą naujai ir potencialiai pokyčius kuriančiai informacijai, yra skiriamasis asmenybės sutrikimų bruožas. Dėl to terapeutas turi bendradarbiauti su klientu, kad atrastų šiuos ribojančius įsitikinimus ir naudoti terapines strategijas tam, kad suteikti klientui galimybę apdoroti naują informaciją, kuri kvestionuoja arba nepatvirtina darbinių modelių ir atsiranda poreikis juos keisti į adaptyvesnius, lankstesnius modelius. Iš esmės terapeutas dirba su klientu, kad paverstų jo darbinius modelius aiškius, išryškinant jų buvusį naudingumą adaptacijai, tačiau pabrėžiant, kad jie nebėra naudingi ir tinkami esamose gyvenimo aplinkybėse ir asmeniniuose santykiuose. Be to, ypatingai galingas pokyčių šaltinis gali būti tarpasmeninių problemų, kurios yra pagrindinės asmenybės sutrikimuose, pavertimas į tarpasmeninio bendravimo grįžtamąjį ryšį. Todėl daugelis autorių pabrėžia būtinybę būti jautriam kliento darbinių modelių atsikleidimui terapeuto santykiuose su klientu (Liotti, 1991, Lyddon & Alford, 1993, Pistole, 1989, Sapran & Segal, 1991). Į kliento ir terapeuto santykius galima žiūrėti kaip į priemonę, kuria galima patirti ir stebėti kliento prisirišimo stilių ir nepatvirtinti ir nepapildyti disfunkcinių darbinių modelių (Kiesler, 1988, Liotti, 1991, Safran, 1990). Tai suteiktų klientui naują tarpasmeninį grįžtamąjį ryšį, kuris galėtų skatinti perdirbti jo ar jos kognityvinius savęs ir kitų modelius. Terapeutai, kurie turi saugų prisirišimo modelį yra linkę tinkamai sureaguoti nepapildančiais būdais (Dozier, Cue and Barnett, 1994). Nesaugų prisirišimo modelį turintys terapeutai, atvirkščiai, bendravo klientų prisirišimo modelius atitinančiais būdais. Taigi, klientai naudos gauna daugiau iš tų terapinių santykių, kur terapeutas naudojo kliento prisirišimo modelio neatitinkančias strategijas (Tyrrell ir kiti,1999).

Be to, prisirišimo struktūra gali padėti numatyti kreipimosi, bendradarbiavimo ir terapijos rezultatų galimybes. Asmenys su atsitraukimo modeliu neatsižvelgia į santykių svarbą ir su emociniu distresu susitvarko per sumenkinimo ir nukenksminimo metodais. Yra tikėtina, kad tokie asmenys terapiją suvoks kaip emociškai sunkią ir varginančią (Byng – Hall, 1999). Jie yra atsparūs terapijai, jie retai prašo pagalbos ir dažnai atsisako kitų pagalbos. Praeina daug laiko, kol atsitraukiančio tipo asmenys pripažįsta savo netekties ir atstūmimo jausmus, ir  šios įžvalgos dažniausiai eina po slopinimo ir neigimo. Tokie asmenys turi tarpasmeninių problemų, kurios apibūdinamos priešišku dominavimu.

Jei patyrinėtume porų santykius iš prisirišimo teorijos perspektyvos, tai svarbiausia šios teorijos vieta taptų tas faktas, kad sąveikose žmonių prisirišimo problemos ir jų dinamika yra abipusiškai sukonstruotos. Vienas dažnas santykių modelis yra persekiotojo – atsitraukusiojo dinamika, kuriame vienas asmuo pastoviai siekia nuraminimo iš kito, bet susiduria su kito asmens pasišalinimu. Dėl to atstumtas asmuo labiau stengiasi gauti nusiraminimą, paguodą, tačiau vėl būna atstumtas.  Šis modelis atspindi susirūpinusį – vengiantį santykį, kuriame  susirūpinęs asmuo jaučia nepriteklių, trūkumą ir jaučiasi apleistas, o tuo tarpu atsitraukiantysis yra nepaiso partnerio priklausymo poreikio(Bying-Hall,1999). Taip pat dažnas santykio modelis yra susirūpinusi moteris ir baigštus vyras. Šiuo atveju dinamika yra nepastovi, dažnai kintanti, kurioje moteriškoji pusė yra labai valdinga, pavydi ir reikalaujanti savo  partnerio laiko ir dėmesio, o vyriškoji pusė jaučiasi apiberta jos reikalavimų ir negalinti įgyvendinti savo partnerės lūkesčių. Jo polinkis atsiriboti, atsitraukti skatina ją dar labiau pykti ir jaustis beviltiškai (Bartholomew & Horowitz, 1991). Tai sukuria didžiulius konfliktus ir gali pasiekti smurto lygį. Žiūrint iš prisirišimo perspektyvos, tokie santykių konfliktai atsiranda iš suvokimo, kad kitas partneris yra neprieinamas ir emocionaliai nereaguojantis (Johnson, 1986). Prisirišimo teorija paremtos terapijos gali padėti partneriams geriau numatyti ir perduoti vienas kito esminius saugumo poreikius, apsaugoti nuo galimų ateities nesusipratimų ir išvystyti tinkamus poreikių patenkinimo būdus.

 

Literatūra:

1. Livesley J. W. Handbok of personality disorders: theory, research and treatment. Guilford press: 2001, psl.(196-231).
2. Lyddon J. W, Sherry A. (2001). Developmental personality styles: an attachment theory conceptualization of personality disorders. Journal of counseling and development, 79 (4), 405-415;
3. Shaver P.R, Brennan K.A.(1998). Attachment styles and personality disorders: their connection to each other and to parental divorce, parental death, and perceptions of parental caregiving. Journal of personality, 66 (5), 836-878;