Karlas Gustavas Jungas (1875 – 1961) – šveicarų psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas, filosofas. K. Jungas išvystė Z. Froido psichoanalizinę teoriją, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas.

Savo publikacija „Pasąmonės psichologija” (1912), jis atsiribojo nuo Z. Froido libido seksualinės interpretacijos. Taip pat, išleido savo pagrindinį darbą „Psichologiniai tipai”, kuriame aprašė sąryšį tarp sąmonės ir pasąmonės, taipogi pasiūlė dabar gerai žinomus žmogaus asmenybės tipus: ekstravertus ir intravertus.

Asmenybės struktūra

Asmenybė sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų:

• sąmonė
• individuali pasąmonė
• kolektyvinė pasąmonė

Sąmonė – psichikos dalis, kuri yra žinoma individui: dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai. K.G. Jungas norėdamas įvardinti sąmonės komponentus, jis suformulavo psichologinių tipų teoriją. Pagal šią teoriją sąmonės turinys priklauso nuo:

• Asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias (mąstymas, jausmai) ir iracionalias (pojūtis, intuicija).
• Asmenybės orientacijos krypties – ekstraversijos arba introversijos.

Sąmonės centras yra ego. Jis atsakingas už asmenybės vientisumą ir valią. Ego – tarsi sąmonės vartų laikytojas, atrenkantis informaciją, kuri patenka į sąmonės lauką ir kuri nepatenka.

Asmeninė pasąmonė – čia kaupiamas tas psichinis turinys, kuris dėl įvairiausių priežasčių buvo nuslopintas (tai gali būti įvairūs konfliktai, tuo metu nesvarbus patyrimas). Asmeninėje pasąmonėje glūdi kompleksai. Kompleksai – emocinį krūvį turinčių minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa. Kompleksų teoriją Jungas išsamiai pagrindė eksperimentais – „diagnostiniais asociacijų tyrimais“. Jo manymu, reakcija į žodį-dirgiklį nėra atsitiktinė – ją lemia reaguojančiojo turimi vaizdiniai. Kompleksas, tai tokie vaizdiniai, kurie daro įtaką reakcijai į žodį-dirgiklį.

Pvz.: „Žodinių asociacijų teste“ pateikiama grupė tarpusavyje niekaip nesusijusių žodžių. Išgirdus žodį reikia pasakyti kitą, atėjusį į galvą žodį. Fiksuojami atsakymai ir eksperimento dalyvio elgesio ypatumai. Vertinant svarbu: per kiek laiko buvo sureaguota, kaip pasikeitė atsakymas pateikus žodį antrą kartą taip pat, kaip dažnai atsakymas kartojosi. Jei reakcijos laikas ilgėja ir nukrypsta nuo įprastinių asociacijų (pvz.: vyras – moteris), tai byloja apie kompleksą (jausmų, minčių, prisiminimų sankaupą).

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo asmeninė pasąmonė užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurių priklauso to žmogaus pasaulio suvokimas.

Asmeninės pasąmonės turinį įmanoma įsisąmoninti.

Kolektyvinė pasąmonė – nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji yra sudaryta iš pirminių vaizdinių – archetipų.

„Archetipai – pirmavaizdžiai, pradžios vaizdas. Tai tarsi pirminės, įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Archetipo sąvoka atsirado pastebėjus, kad, pavyzdžiui, pasaulio tautų mituose ir pasakose tam tikri motyvai kartojasi. Tų pačių motyvų yra ir šiuolaikinių žmonių fantazijose, sapnuose, kliedesiuose ir beprotybėje. Šie tipiški vaizdiniai ir jų tarpusavio ryšiai vadinami pirmavaizdžiais. Kuo ryškesnis vaizdinys, tuo ryškesnės emocijos jį lydi. Emocijas sukelia pasąmonėje glūdintys pirmavaizdžiai, kuriuos tikriausiai paveldime su psichikos struktūra“.

Keletas Kolektyvinę pasąmonę sudarančių archetipų:

1. anima – neįsisąmoninta vyro asmenybės moteriškoji pusė;
2. animus – neįsisąmoninta moters asmenybės vyriškoji pusė;
3. persona – socialiniai asmenybės vaidmenys;
4. šešėlis – neįsisąmoninta psichikos dalis, kurioje slypi tai, ko asmenybė sau nenori priskirti;
5. savastis – asmenybę reguliuojantis centras, vientisumo ir harmonijos įsikūnijimas;
6. išmintis – gyvenimiškos išminties ir brandumo įasmeninimas;
7. dievas – galaktinė, psichinės realybės, suprojektuotos į išorinį pasaulį, realizacija;
8. archetipas – universali, visiems žmonėms būdinga mąstymo forma;

 

Kolektyvinėje pasąmonėje gali būti neribotas archetipų kiekis. Pvz., gimimo, atgimimo, mirties, valdžios, magijos, vienovės, herojaus, vaiko, Dievo, demono ir t.t.

Kolektyvinės pasąmonės terminas teigia, kad žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Žmogus yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškoms situacijoms. Paveldimas ne pats protėvių patyrimas, bet galimybė tą patyrimą pakartoti. Tai lyg polinkis į pasaulį reaguoti tam tikru būdu. Kolektyvinė pasąmonė yra įgimtas visos asmenybės struktūros pagrindas, iš kurio išauga ego ir asmeninė pasąmonė. Pasak K.G. Jungo kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui, jį sunku išreikšti kasdieninės kalbos žodžiais, todėl jo apibūdinimui Jungas dažnai naudoja metaforas. Betarpiškiausiai kolektyvinės pasąmonės turinys atsiskleidžia žmogaus sapnuose, vizijose, haliucinacijose, mituose, pasakose, religiniuose vaizdiniuose bei meno kūriniuose.

Asmenybės vystymasis

C. G. Jungas teigia, jog žmonės pastoviai tobulėja. Žmogaus vystymasis – tai pastovaus tobulėjimo procesas, trunkantis visą gyvenimą, ne tik vaikystėje, kaip teigė Froidas. Jungo manymu, žmogui yra įgimtas psichologinio augimo instinktas. Galutinis tobulėjimo tikslas yra savęs realizacija – visų asmenybės aspektų diferenciacija ir harmoningas jų derinys. Savastis pasikeičia ego psichikos centre. Šis procesas vadinamas individualizacija (gr. nesuskilęs).

Individualizacija – tapimas pačiu savimi (savęs suvokimas tokiu, koks esi, atsisakant ego idealo ir aklo visuomenės priimtų normų laikymosi, atsakomybės už save priėmimas.

Pirmoje gyvenimo pusėje vyksta stipraus ego kūrimas, kurį atlieka savastis. Šiame gyvenimo tarpsnyje asmens nuostatos yra labiau ekstraversiškos (psichinė energija nukreipta į išorę, į objektyvų pasaulį). Gyvenimo viduryje įvyksta ego ir savasties konfrontacija: ego yra prisitaikęs prie visuomenės ir pasiekęs stabilumą, kurį ir norėtų išsaugoti, o savasties nepatenkina tokia padėtis ir skatina ego keistis, ieškoti gyvenimo prasmės. Tai dar vadinama “gyvenimo vidurio krize”. Gyvenimo viduryje žmogus yra įsitvirtinęs materialiai ir socialiai, tačiau nežiūrint išorinės sėkmės tam tikru momentu jis pradeda jausti tuštumą ir beprasmybę. Kartais nei pinigai, nei užauginti vaikai negali visiškai patenkinti gyvenimo prasmės poreikio. Gyvenimo prasmė slypi pačiame žmoguje, todėl žmogus daugiau dėmesio skiria savo dvasinėms problemoms, jo nuostatos tampa labiau intravertiškos (psichinė energija labiau nukreipta į vidų, į subjektyvų pasaulį).

Asmenybės vystymasis gali būti:

• Progresuojantis – nukreiptas į priekį.
• Regresuojantis – nukreiptas atgal.

Jungas teigia, kad regresija nebūtinai padaro blogą įtaką žmogaus prisitaikymui, bet gali padėti rasti teisingą kelią susidūrus su neįveikiama kliūtimi bei tuo pačiu padėti ją įveikti.

Patologija

Patologijai būdingas tam tikro laipsnio asmenybės skilimas. Psichozę Jungas aiškina ego nesugebėjimu atlaikyti pasąmonės spaudimo ir tada pasąmonės kompleksai visiškai atskyla nuo sąmonės ir pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą (asmenybė lyg ir subyra į kelias, tarpusavyje nesisiejančias dalis).

Galimas ir patologinis psichinės energijos pasiskirstymas: iš dalies, asmenybė yra uždara energinė sistema, nes energiją galima gauti iš aplinkos (pvz., su maistu), taip pat, energiją galima išeikvoti (pvz., per raumenų darbą). Kadangi galima energijos kaita tarp asmenybės ir aplinkos, visiško asmenybės stabilumo pasiekti neįmanoma. Asmenybės aktyvumą užtikrina psichinė energija, kuri neatsiranda iš nieko ir neišnyksta, o tik perskirstoma tarp atskirų asmenybės sistemų. Energija gali pereiti iš vienos asmenybės sistemos į kitą. PVZ.: jei energijos mažėja sąmonėje, jos pradeda daugėti pasąmonėje.

Kas atsitinka? Asmenybę užvaldo pasąmonės turinys, kuriame glūdi nuslopinti konfliktai ir patyrimai. Žmogus nebesivadovauja dabarties mintimis ir patyrimais.

Analitinė terapija – C. G. Jungo samprata apie psichoterapinį procesą:

C. G. Jungas, analizuodamas psichoterapinį procesą teigia, kad šis procesas yra labai sudėtingas, integruojantis savyje įvairias sąmoningojo ir pasąmonės pasaulio sąveikas bei santykius. Pati pasąmonės struktūra šioje teorijoje aiškinama siejant ją ne tik su konkretaus žmogaus gyvenimo raida, bet ir su jo šeimos, krašto bei visos žmonijos istorija. Kiekvieno žmogaus psichikoje egzistuoja praeities atspaudai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja jo dabarties gyvenimą. Šios psichikos gelmės atsiveria ir psichoterapiniame procese,tad pati šio proceso struktūra bei dinamika yra daugiasluoksnė ir sudėtinga. C. G. Jungas visą savo gyvenimą rašė apie asmenybės psichinio gyvenimo sampratą, jos raidą ir transformacijos procesus, analizuodamas įvairius šio proceso aspektus, remdamasis tiek ilgamete psichoterapine praktika, tiek gausiomis teorinėmis studijomis.

Pats bendriausias analitinės terapijos tikslas yra transformacija – gelmių pasikeitimas. C. G. Jungas analitinę terapiją įvardija kaip MENĄ, o ne procedūrą ar mokslinį tyrimą. Kiekvienas atvejis individualus, todėl negali būti jokių išankstinių terapijos schemų. Analizėje dalyvauja du vienas kitą veikiantys ir lygiaverčiai žmonės (tai reiškia, kad kiekvienas iš jų turi savo veikiančią pasąmonę ir gynybos mechanizmus). Pacientas nėra pasyvus terapeuto instrukcijos vykdytojas, bet priešingai – tik jis gali žinoti, ką pats jaučia ir kokiu tempu gali vykti analizė. Tai, kas vyksta terapijos metu, gali pakeisti ne tik pacientą, bet ir analitiką, t.y. atverti jam nežinomų jo paties galimybių.

Terapijos stadijos:

• Išpažinties fazė. Pacientas atvirai išpažįsta, kaip jis supranta savo patyrimą, savo silpnybes ir stiprybę. Pasiekiamas katarsis – su išryškėjusiais vidiniais faktais susijusių ir nuslopintų jausmų atpalaidavimas.
• Paaiškinimo fazė. Vyksta perkėlimo analizė (pacientas ir terapeutas keičiasi informacija sąmoningame lygmenyje; paciento pasąmonės ir terapeuto ryšys – pacientas gali jausti nerimą, nes pasąmoningai jam nepatinka terapeutas, kuris verčia pasakoti skaudžius dalykus). Terapeutas interpretuoja paciento psichinę būseną susiduriama su problema: interpretacijai įtakos gali padaryti paties terapeuto pasąmonėje susikurtas vaizdas apie pacientą. Norint išvengti šių nesklandumų, kiekvienas terapeutas turi pats pereiti asmeninę analizę, kad sužinotų savo vidinius kompleksus ir silpnybes. Dalis reikšmių, vykstančių terapijos metu, išlieka nežinomi tiek pacientui, tiek terapeutui.
• Lavinimo fazė. Pacientas mokosi kaip elgtis su savo pasąmonės medžiaga ir kaip tvarkytis su vidinėmis bei išorinėmis problemomis.
• Transformacijos fazė. Reikšmingas sąmonės struktūrų pasikeitimas. Archetipiniai vaizdiniai ir energija įeina į sąmonės lauką ir padeda kurti naujas struktūras, pakeičiančias senuosius patyrimo būdus. Tai nuslopintų savęs afektų pripažinimas, naujų aplinkybių atradimas ir vystymas. Tai pokyčiai vedantys prie žmogaus tapsmo pačiu savimi.

Sapnų interpretacija

Sapnas – tai realios situacijos pasąmonėje vaizdas simboline forma, kompensuojantis sąmoningą žmogaus poziciją ir atstatantis psichinę pusiausvyrą. Sapnas gali kompensuoti žmogui tai, ko jis sau neleidžia sąmoningai. Sapnas neša žinią individui, kuri yra svarbi jo sąmoningai situacijai.

Terapeuto tikslas – padėti pacientui suvokti tą žinią ir ją priimti.

Kaip tai vyksta?

• Terapeutas prašo asociacijų pagrindiniam sapno vaizdiniui.
• Sapno simbolis siejamas su mitologijos, istorijos, kultūros temomis ir tokiu būdu ieškoma gilesnės simbolio prasmės.
• Sapno interpretacija – simbolio atkodavimas.

 

 

 

Literatūra

• Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
• Furst, M. (1998). Psichologija. Vilnius.
• C. G. Jungo samprata apie psichoterapinį procesą ir sapnus. http://www.psichoterapija.ot.lt/Telkinys/straipsniai/Jungas.htm
• C. G. Jungas ir Mandala.
• http://www.spauda.lt/plato/mandala.htm